„Kasdienė duona“ | Mk 12, 1-12

1 Ir pradėjo Jėzus kalbėti jiems palyginimais: „Vienas žmogus įveisė vynuogyną, sumūrijo aptvarą, įrengė spaustuvą ir pastatė bokštą. Paskui išnuomojo jį vynininkams ir iškeliavo į svetimą šalį. 2 Atėjus metui, jis nusiuntė pas vynininkus tarną atsiimti iš vynininkų savosios vaisių dalies. 3 Tie pačiupo jį, sumušė ir paleido tuščiomis. 4 Tuomet jis vėl nusiuntė pas juos kitą tarną, o tie jį sužeidė į galvą ir iškoneveikė. 5 Jis pasiuntė dar vieną, bet tą jie nužudė; ir dar daugelį kitų tarnų, kurių vienus jie primušė, kitus nužudė. 6 Dar vieną turėjo – mylimąjį sūnų. Jį nusiuntė pas juos paskutinį, sakydamas sau: 'Jie drovėsis mano sūnaus'. 7 Bet vynininkai ėmė tartis: 'Tai įpėdinis. Eime, užmuškime jį, ir mums atiteks jo palikimas'. 8 Ir nutvėrę nužudė jį ir išmetė laukan iš vynuogyno. 9 Ką darys vynuogyno savininkas? Jis ateis, išžudys vynininkus ir atiduos vynuogyną kitiems. 10 Ar neskaitėte, kas parašyta Raštuose:
Akmuo, kurį statytojai atmetė,
tapo kertiniu akmeniu.
11 Tai Viešpaties padaryta
ir mūsų akims tai nuostabą kelia“.
12 Anie suko galvą, kaip jį suimti, tačiau bijojo minios. Mat suprato, kad palyginimas buvo jiems taikomas. Tad, palikę jį, pasitraukė.

Praeito skyriaus gale skaitėme, kaip Rašto aiškintojai ir seniūnai klausinėjo Jėzų, nepasitikėdami ir netikėdami juo, nes jautėsi Dievo malonės šeimininkais. Šiandien Jėzus pasako palyginimą, skirtą būtent jiems ir apie juos. Vynuogynas, tai Izraelio tauta, o vynininkai - tai rašto aiškintojai ir seniūnai, kuriems Viešpats Dievas pavedė rūpintis vynuogynu. Tačiau ilgainiui jie ėme rūpintis ne vynuogynu, bet savimi. Jie pasijuto šeimininkais ir pradėjo piktnaudžiauti savo padėtimi. Atėjus metui, šeimininkas siuntė tarnus, t.y. pranašus, atsiimti savosios derliaus dalies, o Izraelio tautoje tai reiškė - tautos ištikimybės Dievui. Pranašai kreipė tautos dėmesį į jos paklydimus ir neteisumus, reikalaudami, kad ji atsiverstų į Dievą. Tačiau pranašai nebūdavo priimami kaip jiems pridera, bet persekiojami ir žudomi. Paskutinis iš pranašų - Jonas Krikštytojas - nukirsdintas dėl to, kad pačiam karaliui priekaištavo dėl neteisingo gyvenimo.

Galiausiai šeimininkas siunčia savo viengimį sūnų, tikėdamasis, kad vynininkai drovėsis sūnaus. Kaip ir Dievas siuntė savo Sūnų Jėzų. Ir štai palyginime Viešpats atskleidžia, kas Jo laukia - “nutvėrę nužudė jį”. Rašto aiškintojai ir seniūnai supranta, kad palyginimas skirtas jiems, bet nekreipia į jį dėmesio. Neatsiverčia, bet pradeda ieškoti progos Jėzų suimti, kad užčiauptų. Jų širdys per daug kietos, kad atsiverstų ir drovėtųsi šeimininko Sūnaus.

Šiandien dėkosiu Dievui už tai, kad atsiuntė savo Mylimąjį Sūnų mūsų išgelbėti.
Šiandien prašysiu Dievo malonės, kad laiku suprasčiau savo klaidas ir galėčiau jas atpažinęs taisytis.

Populiarūs įrašai