2016 m. gruodžio 31 d., šeštadienis

Šv. Ignotas Briančianinovas. „Apie dvasinį paklydimą“ (2)

Pabaiga. Pradžia Nr. 23

[Senolis:] Dėmesinga malda reikalauja savęs išsižadėjimo, o retas ryžtasi savęs išsižadėti. Tas, kas sutelkia dėmesį į save, patiria nesusipratimą dėl atsiveriančio savojo nuodėmingumo, nebegali tuščiai plepėti ir apskritai vaidinti ar išraiškingai elgtis, o dėl tokio slapto savo žygdarbio ima aplinkiniams atrodyti kažkoks keistas, paslaptingas, kažko stokojantis. O juk nelengva atsisveikinti su pasaulio nuomone! Kaip pažinti pasauliui tikrą maldos asketą, jei šis žygdarbis pasauliui nepažįstamas? Pasauliui palankesnis toks [žmogus], kuris skendi saviapgaulėje. Nevalgo, negeria, nemiega, žiemą vaikšto vien su abitu, nešioja grandines, regi vizijas, visus moko ir įžūliai demaskuoja. Demaskuoja be jokios tvarkos, be prasmės ir tikslo, įkaitusio kraujo skatinamas. Čia tai šventuolis!

Seniai pastebėtas visuomenės skonis ir potraukis tokiems. „Pakenčiate, – rašo apaštalas Paulius Laiške korintiečiams, – kai jus pavergia, kai apryja, kai apiplėšia, kai puikuoja, kai užgauna per veidą“ (2 Kor 11, 20). Toliau šventasis apaštalas sako, kad jis, būdamas Korinte, negalėjo elgtis drąsiai ir įžūliai: jo elgesys buvo paženklintas kuklumo, „Kristaus romumo ir švelnumo“ (2 Kor 10, 1). Daugelis Vakarų Bažnyčios1 asketų, paskelbtų didžiausiais jos šventaisiais po to, kai Vakarų Bažnyčia atkrito nuo Rytų Bažnyčios ir ją paliko Šventoji Dvasia, meldėsi ir pasiekdavo vizijų būtent tuo melagingu mano apibūdintu būdu. Šie tariami šventieji buvo baisiausiai demonų paklaidinti. Dvasinis paklydimas veda į piktžodžiavimą prieš Dievą, dėl kurio eretikų iškreipti tampa ir tikėjimas bei dogmatika.


[SKAITYTI TOLIAU]

2016 m. gruodžio 28 d., trečiadienis

Nekalto Prasidėjimo dogma stačiatikybėje

Švč. Dievo Gimdytojos pradėjimas. Ortodoksų ikona
Be istorinių schizmos priežasčių, egzistuoja ir papildomos, vėliau atsiradusios priežastys, kodėl ortodoksai ir katalikai liko atskiromis Bažnyčiomis. Viena šių priežasčių - naujosios Romos Katalikų Bažnyčios dogmos, paskelbtos po schizmos (1054 m.). Garsiausios poschizminės dogmos, dėl kurių ginčijasi katalikai ir ortodoksai:

* Skaistykla (1245);

* Nekaltas švč. Mergelės Marijos prasidėjimas (1854);
* Popiežiaus Neklystamumas (1870);
* Švč. Mergelės Marijos ėmimas į dangų (1950).

Katalikų Nekaltojo Prasidėjimo dogmą paskelbė popiežius Pijus IX ir ji skamba šitaip:

„Mes skelbiame, nutariame ir nustatome, kad mokymas, tvirtinantis, jog Švenčiausioji Mergelė Marija nuo pirmosios savo prasidėjimo akimirkos ypatinga Visagalio Dievo malone bei apdovanojimu ir Jėzaus Kristaus, žmonijos Išganytojo, [būsimų] nuopelnų dėka buvo apsaugota nuo gimtosios nuodėmės ir liko jos nesutepta, yra Dievo nušviesta doktrina, todėl ja turi tvirtai ir nedvejodami tikėti visi tikintieji. “ - popiežius Pijus IX, Ineffabilis Deus, 1854 m. gruodžio 8 d.
Dogma paskelbta gruodžio 8 d., t.y. tą dieną, kada katalikai švenčia Nekaltąjį Prasidėjimą (ortodoksai Dievo Motinos pra(si)dėjimo šventę švenčia gruodžio 9 d.). Nepaisant to, kad ortodoksai labai vertina Dievo Motiną ir švenčia Jos pra(si)dėjimą, jie nepriėmė popiežiaus paskelbtos dogmos. 

PRIEŽASTYS, KODĖL DOGMA ATMETAMA


Viena svarbiausių priežasčių, kodėl ši dogma atmetama - ji suformuluota visiškai svetima ortodoksams teologine kalba. Ką gi reiškia rytiečiui sąvokos „gimtoji nuodėmė“ ? „Būsimieji Kristaus nuopelnai“? Ankstesniame įraše jau aptarėme, kad ortodoksai nevartoja žodžių junginio „gimtoji nuodėmė“, dažniau vartojamas pavadinimas - „protėvių nuodėmė“. Be to, ortodoksai nesakytų, kad žmogus yra kaltas gimtąja nuodėme ar kad gimtoji nuodėmė yra jo nuodėmė - jis yra veikiamas protėvių nuodėmės padarinių (mirtingumas, aistringumas ir t.t..), o pats gimsta be jokių įgimtų nuodėmių (katalikai sakytų: be asmeninių nuodėmių). Todėl pirmoji dogmos dalis, buvo apsaugota nuo gimtosios nuodėmės, skamba ortodoksams neįprastai - ji įvyko praeityje, saugoti reikia ne nuo jos, o nuo jos padarinių.


Antroji dogmos dalis - samprotavimas apie Kristaus nuopelnus, ortodoksų teologijai dar svetimesnė. „Nuopelnų teologija“ Ortodoksų Bažnyčiai ir Rytų Tėvams yra visiškai negirdėta. 

Nemažiau svarbu ir tai, kad šią dogmą paskelbė popiežius (ir savo autoritetu įsakė jos laikytis). Pijus IX - tas pats popiežius, kuris paskelbė Popiežiaus Neklystamumo dogmą ir tas pats popiežius, kuris parašė laišką visiems Ortodoksų Bažnyčios patriarchams (In suprema Petri apostoli sede), skatindamas juos atsiversti į katalikybę. Visus jo veiksmus ortodoksų patriarchai tiesiog laikė popiežiaus agresija ir bandymu pajungti juos jo valdžiai.

Metropolitas Kallistos Ware šitaip rašo apie Nekaltojo Prasidėjimo dogmą:

Ortodoksų Bažnyčia vadina Mariją „Švenčiausiąja“, „Nekalčiausiąja“ (immaculate), „Skaisčiausiąja“ (spotless; gr. achrantos). Visi ortodoksai vienbalsiai sutaria, kad ji buvo laisva nuo faktinės (actual) nuodėmės. Bet ar ji buvo laisva nuo gimtosios nuodėmės? Kitaip tariant, ar ortodoksija pripažįsta Romos katalikų mokymą apie Nekaltąjį Prasidėjimą [...]? Ortodoksų Bažnyčia niekada šia tema nepateikė jokio formalaus, galutinio sprendimo. Egzistuoja praeities ortodoksų teiginiai, kurie, jei galutinai ir nepatvirtina Nekaltojo Prasidėjimo, bent jau yra labai arti šios doktrinos. Tačiau po 1854 m. daugelis ortodoksų ją atmetė, tam yra keletas priežasčių. [Pirmiausia], jie nejaučia, kad šis mokymas būtų būtinas; [antra,] jie nujaučia, kad Romos Katalikų Bažnyčioje egzistuojantis šios dogmos apibrėžimas remiasi neteisingu gimtosios nuodėmės supratimu; [trečia,] jie įtaria, kad ši doktrina nepagrįstai atskiria Marija nuo visų kitų Adomo palikuonių, tarsi perkeldama Ją į visiškai kitą luomą, nei Senojo Testamento teisieji ir teisiosios. Ortodoksų požiūriu, šis klausimas priklauso teologinės nuomonės sferai. Jei kuris nors pavienis ortodoksas būtų įsitikinęs Nekaltuoju Prasidėjimu, jo niekas negalėtų laikyti eretiku.
Ką turi omenyje metropolitas Kalistas, teigdamas, kad praeities ortodoksai galimai pritarė šiai doktrinai? 

ŠVENTŲJŲ TĖVŲ MOKYMAS APIE IŠANKSTINĮ APVALYMĄ (PROKATHARSIS)


Šv. Grigaliaus Nazianziečio (IV a.) sutinkamas mokymas apie Dievo Motinos išankstinį apvalymą (prokatharsis) - Jos pripildymą malone tam, kad taptų tobulu indu Dievo Žodžiui. Mariją jis vadina prokathartheisa (iš anksto apvalytąja/nuskaistinta), šis žodis į lotynų kalbą verčiamas immaculata (pagal Rufiną). Immaculata paprastai verčiamas ir įprastas ortodoksų liturginis terminas achrantos.


Šį mokymą išpažino ir kiti didieji ortodoksų šventieji, pavyzdžiui, šv. Grigalius Palamas, šv. Morkus Efezietis. Konstantinopolio patriarchas Kirilas Loukaris XVI a. pamoksle sakė: 

„Kas dėl Švenčiausiosios Mergelės, argi visiems nėra gerai žinoma, kad Ji - skaisti ir nekalčiausioji, kad Ji buvo įrankis be dėmės, pašventintas Jos prasidėjimo metu ir Jos gimimo metu, kaip pridera Tai, Kuriai patikėta turėti Savyje Tą, Kurio niekas negali sutalpinti?
Tarp rytiečių viso labo išsiskyrė nuomonės, kada šis „nutyrinimas“ įvyko - ar prasidėjimo momentu, ar gimimo momentu, ar Arkangelo Gabrieliaus apreiškimo momentu (t.y. kai Marijos įsčiose buvo pradėtas Jėzus). Mokymas apie išankstinį apvalymą rėmėsi įsitikinimu, kad Jėzus, kaip priėmęs Marijos kūną ir žmogišką prigimtį, dalijęsis su Ja įsčiose Jos krauju, negalėjo būti nusidėjėlės dalininku. Marija turėjo būt pašventinta Dievo ir jiedu turėjo būti šventoje vienybėje (koinonia).

Įdomu, kad net ir dabartinis Maskvos patriarchas Kirilas (tiesa, dar būdamas metropolitas), yra išreiškęs tikėjimą į tai, kad švč. Mergelė buvo iš anksto apvalyta prasidėjimo metu:

Kaip liudija Šventoji Bažnyčios Tradicija, dar prieš Savo gimimą Mergelė Marija buvo iš anksto apvalyta Šventąja Dvasia, kad pirmosios nuodėmės padariniai Jai neturėtų galios“ - švč. patriarchas Kirilas. Iš knygos Ganytojo Žodis
Komentuodamas šią patriarcho mintį metropolitas Hilarijonas paaiškino, kad patriarchas viso labo išpažįsta Šventųjų Tėvų mokymą apie prokatharsis, bet nepripažįsta katalikų Nekaltojo Prasidėjimo dogmos. Atkreipę dėmesį mes pastebėtume, kad pagal griežtą Pijaus IX formuluotę patriarchas Kirilas nebūtų pripažintas išpažįstąs nekaltąjį prasidėjimą, nes tiki, kad Mergelė buvo išlaisvinta nuo pirmosios nuodėmės padarinių, o ne nuo gimtosios nuodėmės, taip pat jis netiki, kad tai įvyko dėl būsimųjų Kristaus nuopelnų, o viso labo tam, kad į Ją galėtų įsikūnyti Dievas.

ŠVENTASIS RAŠTAS APIE ŠVČ. MERGELĖS TYRUMĄ

Atėjęs pas Mergelę Mariją, Angelas į ją kreipėsi kaip į malonėmis apdovanotąją, kecharitomene:
Atėjęs pas ją, angelas tarė: „Sveika, malonėmis apdovanotoji! Viešpats su tavimi!“ (Lk 1,28)
Šio Apreikšimo metu Jos įsčiose buvo pradėtas Vaisius - Jėzus Kristus. Kadangi Šventasis Raštas kalba apie Ją kaip jau pripildytą malonės tuo momentu (gr. kalba tai išreiškiama perfektu - kalbama apie jau išbaigtą veiksmą), lieka tik klausimas, ar Ji buvo pripildyta tą akimirką, ar anksčiau. 

Daugiausiai pranašysčių apie Mergelės tyrumą randame per tipologinę Šventojo Rašto interpretaciją. Kaip Dievo Nuotaka, Mergelė, turėjusi, pasak pranašo Izaijo, pagimdyti Mesiją, buvo apibūdinama taip pat kaip Dievo Nuotaka-Izraelis ar Bažnyčia. Pavyzdžiui, pranašo žodžiai:
„Tavasis vyras – tavo Kūrėjas, –„Galybių VIEŠPATS“ jo vardas.Tavasis Atpirkėjas – Izraelio Šventasis, –vadinasi jis „Dievas visos žemės“. (Iz 54,5)
Gali būti taikom ir Dievo Motinai, ir Izraeliui, ir Bažnyčiai. Dievo Motina yra prilyginama nesudegančiam Mozė krūmui, Sandoros skryiai, Saliamono rūmams, pražydėjusiai Aarono lazdai ir kitiems Šventojo Rašto tipoi:
Kristus, atėjęs kaip būsimųjų gėrybių kunigas, pro aukštesnę ir tobulesnę padangtę... (Hebr 9,11)

MARIJOS PRASIDĖJIMAS ORTODOKSŲ LITURGIJOJE

Ortodoksų maldose apie Mariją sakoma, kad ji yra ἄχραντος, t.y., lot. immaculata, Nekalčiausioji. Apie Dievo Motinos paruošimą Dievo Žodžio įsikūnijimui per Ją daug kalbama Dievo Motinos gimimo ir Prasidėjimo švenčių tekstuose. 
Dievo Motinos prasidėjimo kondakas:
- Празднует днесь вселенная Аннино зачатие, бывшее от Бога: ибо та породи паче слова Слово рождшую.
Šiandieną pasaulis švenčia Onos pradėjimą,/ Dievo sutvertąjį:/ nes Ji pagimdė žodžiais neapsakomą Žodį.
Ištraukos iš Dievo Motinos gimimo kanono:
- О чрево, вместившее Божие селение! / О утробо, носившая Небес ширшую, престол святый, / мысленный кивот священия!
O įsčios, sutalpinusios Dievo buveinę! / O pilve, nešiojęs platesnį už dangus, šventąjį sostą, / dvasine šventoji skrynia!
- Поем святое Твое рождество, / чтим и непорочное зачатие Твое (Άμωμος σύλληψις), / Невесто Богозванная и Дево; / славят же с нами Ангелов чини и святых души.
Apgiedame šventąjį Tavo gimimą, / šloviname ir Tavo nekaltą prasidėjimą, / Nuotaka Dievo pašauktoji ir Mergele; / Tave juk su mumis angelų rangai ir šventųjų sielos šlovina.
- Пречистое Твое рождество, Дева Непорочная, несказанное, / и зачатие неизглаголанно и рождение Твое
Ἂχραντός σου ἡ γέννησις, Παρθένε ἄχραντε, ἄφραστος καὶ ἡ σύλληψις καὶ ἡ ὠδίς΄ ἄῤῥητος ὁ τόκος σου.
Neįmanoma apsakyti nekaltąjį Tavo gimimą, Nekaltoji Mergele, neapsakomas ir Tavo prasidėjimas bei gimdymas, Nesutuoktoji Nuotaka 
Žinoma, kanonas sudarytas dar iki Romos katalikų nekalto prasidėjimo dogmos paskelbimo ir čia neturima omenyje ta dogma, kurią paskelbė popiežius XIX a. Čia, ko gero, svarbesnė idėja, apie kurią kalba ir XIX a. rusų šv. Ignotas Briančianinovas - kad prasidėjimas vadinamas beaistriu ir nekaltu (бесстрастным и непорочным), nes kilo ne iš kūniškų geidulių ir aistrų, o dėl Dievo valios (Joakimas ir Ona buvo senyvo amžiaus, nebejautė kūno troškimų, nebebuvo vaisingi - Marijos prasidėjimas buvo tyras stebuklas).

APIBENDRINIMAS

Kodėl metr. Kallistos Ware teigia, kad ortodoksams Romos katalikų Nekalto Prasidėjimo dogma atrodo nebūtina? Kaip apie Bažnyčios Tėvų požiūrį į dogmatiką sako teologas Aleksandras Šmemanas:
Bet koks teologijos „statinys“, neišvengiamai būdamas abstraktus (nes yra sudarytas iš žodžių ir sampratų), tarsi kamertonu yra tikrinamas savo  „egzistencine“ reikšme. Ar jis kaip nors atskleidžia, o gal kaip tik uždengia tą išganymą (ne gnozę), apie kurią skelbia Evangelija..?
Ortodoksai tiki, kad Marija yra „garbingesnė už cherubinus ir nepalyginamai šlovingesnė už serafinus“; ortodoksai tiki, kad Ji buvo „malonės pilnoji“, Kristus nebuvo įsikūnijęs į nusidėjėlę - Ji buvo Tyras Dievo Indas. Ortodoksai taip pat tiki, kad Jos prasidėjimas buvo ypatingas įvykis. O ar prie šio tikėjimo prideda ką mokymas, jog šis pašventinimas įvyko nuo pirmosios prasidėjimo akimirkos [...] Jėzaus Kristaus, [...] [būsimų] nuopelnų dėka“? Ar milijardas katalikų, deklaruojančių tikį šiuo teiginiu, supranta, ką jis reiškia? Dogma atrodo per daug atitrūkusi nuo svarbiausių tikėjimo tiesų, suformuluota netinkama kalba ir besiremianti svetima Rytams gimtosios nuodėmės samprata. 

Šv. Serafimas Sarovietis apie teisingą dvasinį gyvenimą


21 Apie veiklų ir kontempliatyvų gyvenimą 
Žmogus sudarytas iš kūno ir sielos, todėl ir jo gyvenimo kelias turi susidėti iš kūno ir dvasios veiksmų - iš veiklos ir kontempliacijos.
Veiklaus gyvenimo kelią sudaro pasninkas, susilaikymas, budėjimas, klūpojimas, malda ir kiti kūno darbai, sudarantys siaurą ir nelengvą kelią, Dievo žodžiais, vedantį į [amžinąjį] gyvenimą (Mt 7,14).
Kontempliatyvaus gyvenimo kelias - tai proto kėlimas prie Viešpaties Dievo, atidi širdis, minties malda ir dvasinių dalykų mąstymas tokiomis pratybomis.
Kas nori eiti dvasinio gyvenimo keliu, tas turi pradėti nuo veiklaus gyvenimo, o jau paskui siekti kontempliatyvaus, nes be veiklaus gyvenimo neįmanoma pasiekti kontempliatyvaus.
Veiklus gyvenimas padeda apsivalyti nuo nuodėmingų aistrų ir pakelia į veiklaus tobulumo lygmenį, kartu nutiesdamas kelią į kontempliatyvų gyvenimą. Nes tik nusikračiusieji aistrų ir tobuli gali pradėti jį gyventi, kaip liudija Šventojo Rašto žodžiai: „Palaiminti tyraširdžiai: jie regės Dievą" (Mt 5, 8], ir šv. Jono Teologo žodžiai (pasakyti Velykų proga): kontempliacija nedaro žalos tik tiems, kurie dėl savo patirties yra tobuliausi.
Kontempliatyvų gyvenimą pradėti reikia su baime ir drebuliu, sugurusia širdimi ir nuolankiai, gerai ištyrus Šventąjį Raštą ir, jei įmanoma, vadovaujamam kokio nors patyrusio senuolio, bet jokiu būdu ne įžūliai ir savavališkai, nes tas, kuris ieško pernelyg pasitikėdamas savimi ir įžūliai, nepaisydamas savo būsenos, Grigaliaus Sinajiečio žodžiais (Filokalija, t. 5, Apie puikumą), iš garbėtroškos stengsis pirma laiko įgyti tai, ko siekia. Ir toliau: kas pasipūtėliškai svajoja pasiekti aukštą tikslą ne nuoširdaus troškimo vedamas, bet šėtono kurstomas, tą šėtonas kaip savo tarną lengvai su tinklu apsiaučia.
Jei nėra mokytojo, galinčio vadovauti kontempliatyviam gyvenimui, reikia vadovautis Šventuoju Raštu, nes pats Viešpats mums liepė mokytis iš Šventojo Rašto: „Jūs tyrinėjate Raštus, nes manote juose rasią amžinąjį gyvenimą." (Jn 5, 39)
Taipgi reikia uoliai skaityti Tėvų raštus ir stengtis, kiek įmanoma, pagal išgales vykdyti tai, ko jie moko, ir tokiu būdu nuo veiklaus gyvenimo pamažu kilti į kontempliatyvaus gyvenimo tobulumą.
Nes, Grigaliaus Teologo žodžiais (Žodis Velykų proga), užvis geriausia, kai kiekvienas pats savaime pasiekia tobulumą ir kviečiančiam mus Dievui aukoja auką - gyvą, šventą ir nepaliestą.
Veiklaus gyvenimo nereikia atsisakyti nė tada, kai žmogus jau daug pasiekė ir jau pradėjo kontempliatyvų gyvenimą, nes veiklus gyvenimas pastarąjį stiprina ir išaukština.
Žengiant vidinio ir kontempliatyvaus gyvenimo keliu, nereikia atlyžti ir jį mesti todėl, kad žmonės, prisirišę prie išorės ir matomojo pasaulio, žeidžia priešinga nuomone, kliudydami pačią širdį, ir visaip bando mus nuvilioti nuo vidinio kelio, statydami jame įvairias kliūtis, nes, Bažnyčios mokytojų nuomone (šv. Teodoreto iš Kiro Giesmių giesmės aiškinimas), dvasinių dalykų kontempliavimas yra svarbiau už juslinių dalykų pažinimą.
Todėl, einant šiuo keliu, jokios kliūtys neturi trikdyti, bet tik reikia stiprintis Dievo žodžiu: „nei bijokite to, ko ji [judo karalystė] bijo, nei nuogąstaukite" (Iz 8, 12), „nes su mumis yra Dievas" (Iz 8, 10). „Tik su vienu Galybių Viešpačiu darykite sąmokslą, nes jis - jūsų baimė ir nuogąstavimas." (Iz 8,13)

2016 m. gruodžio 16 d., penktadienis

Šv. Ignotas Briančianinovas. „Apie dvasinį paklydimą“

„Skaitytojų dėmesiui siūlome įtakingo rusų mąstytojo, Ortodoksų Bažnyčios šventojo Ignatijaus, arba Ignoto, Briančianinovo (tikr. Dmitrij Briančianinov, 1807–1867) tekstą apie dvasinį paklydimą. Šis tekstas, priklausantis didesniam korpusui apie asketinį gyvenimą („Asketizmo patirtys“, 1886), yra mokinio pokalbio su šv. Ignotu apie Jėzaus maldą dalis. Be universalių dvasinių patarimų, tekste aptinkame ir paragrafų, kuriuose neigiamai atsiliepiama apie katalikus, protestantus ir judaizmo išpažinėjus ir kurie leidžia suprasti, kuo pagrįsta kai kurių šiuolaikinių antiekumeniškai nusiteikusių ortodoksų judėjimų pozicija.“

[SKAITYTI]


2016 m. gruodžio 5 d., pirmadienis

Pagr. slaviškų šventųjų titulų vertimai į lietuvių kalbą

Slaviškas titulas - pažodinis vertimas - prasminis vertimas (jei skiriasi) - paaiškinimas.

Dažniausiai lietuviškame vertime tiksliai versti titulų nėra prasmės, pakanka parašyti "šventasis".

Апостол – šv. apaštalas – Kristaus mokinys, Jo įgaliotas pasiuntinys, skelbęs Evangeliją. Skiriami 12 artimiausiųjų Kristaus apaštalų ir 70 kitų.

Бессребреники – "besidabris", "neimantis pinigų" – ? –  šventasis, kuris vardan tikėjimo atsisakė turtų (dažnai - išdalydamas vargšams). Šiam šventumo tipui priskiriami ir gydytojai, neėmę pinigų už gydymą.

Благоверный –  [Dievo] ištikimasis – ? – šventasis valdovas, kuris valstybės valdyme vadovavosi krikščioniškais principais. 

Великомученик  – didysis kankinys – itin žiauriai nužudytas kankinys.

Исповедник – šv. išpažinėjas – šventasis, tvirtai kentėjęs dėl savo tikėjimo (bet nenužudytas) 

Мученик – šv. kankinys – šventasis, nužudytas dėl tikėjimo į Jėzų Kristų 

Христа ради юродивый – Kvailys dėl Kristaus – Šventpaikšis. Apaštališko nesitaikymo su visuomenės normomis dėl Kristaus pavyzdį parodęs šventasis. „Mes kvaili dėl Kristaus“ (1 Kor 4,10). 

Блаженный – palaimintasis – kai kurių šventųjų tradicinis titulas (šv. pal. Augustinas, šv. pal. Jeronimas...); Rusijoje jis tapo šventpaikšio sinonimu. N.B.: ortodoksai neturi beatifikacijos, palaimintieji yra šventieji.

Столпник – stulpininkas – šventasis, pasirinkęs ypatingą askezės formą – gyvenimą ant stulpo (ar mažo bokšto viršūnės). 

Преподобный – „panašusis į Kristų“,  gr. hosios, arba „teisusis“ – šv. vienuolis – asketinio gyvenimo pavyzdį parodęs šventasis.

Святитель – švietėjas – šv. vyskupas – šventasis, buvęs vyskupu. Šalia jo vardo nurodoma, kur buvo jo vyskupija („-ietis“). 

Праведный – teisusis – šventasis, gyvenęs santuokoje; taip pat Senojo Testamento patriarchų titulas. 

Равноапостольный – tolygus apaštalams – savo Evangelijos skelbimo tarnystę prilygęs apaštalams šventasis. Šį titulą turi ir artimiausioji Kristaus mokinė šv. Marija Magdalietė.