2016 m. lapkričio 16 d., trečiadienis

103 psalmė [slavų kalba]



Ps 103

Tu, mano siela, Viešpatį šlovink!
Viešpatie Dieve, koks esi didis, 
apsisiautęs grožiu ir kilnybe! 
Tave supa šviesybės apsiaustas. 

Kaip žydrą nuometą ištiesei dangų,
virš jo sutvenkei vandenis, būstinę ten įsikūrei.
Ant debesų atsisėdęs sau skrieji, vėtrų sparnai tave neša.
Tarsi vėjus angelus visur siuntinėji, 
kaip liežuviai ugnies jie tave lydi.

Ant tvirtų pamatų žemę įkūrei, 
niekas jos nepajudins per amžius.
Ją storais vandenynais apklojai, 
virš jos kalnynų vandens plytėjo. 

Tu pagrūmojai — ir sujudo jie bėgti, 
sugriaudei — jie šoko skubėdami trauktis.
 Jie vertės per kalnus, į duburius ritos, 
į vietas, kurias tu jiems paskyrei.
Ir nubrėžei ribas, jas uždraudei peržengt, 
kad neaplietų žemės iš naujo.

Tu įsakei iš šaltinių sruventi upeliams, 
ir tarp kalnų jie sau teka.
Geria iš jų miško žvėrys, 
troškulį malšo laukų asilaičiai.
Pakrantėse jų sparnuočiai gyvena, 
medžiuose ant šakų čiauška.
Iš savo būstinės kalnus tu laistai, 
dangaus vaisius pasotina žemę.

Želdai tu šėką galvijams, 
augalus — žmogaus padėjėjams.

Žemė žmogui duoną augina
ir vyną, kuris linksmina širdį.
Švyti veidai nuo tavo aliejaus, 
duona suteikia jėgų žmogaus širdžiai.

Geria vandenį Viešpaties medžiai, 
kedrai Libano, jo pasodinti.

Ten gūžtas sukas sparnuočiai, 
gandras eglės viršūnėj kalena.
Kalnai — stirniukėms bėgioti, 
uolos — švilpikams slapstytis. 

Rodyti laikui mėnulį sukūrei, 
saulutė žino, kur nusileisti.
Kai siunti tamsą, naktis ateina, 
miško žvėreliai sujunda.
Jauni liūtai ima riaumoti, grobio išalkę, 
prašo iš Dievo sau peno.

Bet saulei tekant, jie grįžta į urvą, 
guolin lenda miegoti.
Žmonės išeina į darbus ir ligi vakaro pluša.

Viešpatie, kokia daugybė tavų sutvėrimų! 
Visa išmintingai sukūrei, jų pilna žemė.
Štai plyti jūra bekraštė,
o kiek čia roplių ropinėja, 
kiek didelių ir mažyčių gyvūnų!
Čia laivai vandenis rėžo, 
tavo sukurtas slibinas žaidžia.

Iš tavęs laukia peno kas gyvas, 
o tu maitini, kam kada reikia.
Tu daliji, ir jie patenkinti ima, 
iš tavo rankos sočiai maitinas.

Tau pasislėpus, jie išsigąsta,
krinta, kai atimi kvapą, ir dulkėmis virsta.
Atsiunti tu savo dvasią, ir kyla gyvybė, 
ir atnaujini žemės veidą.

Šlovinkim Viešpatį amžiais, 
kad jisai džiaugtųsi savo kūryba.
Kai jis pažiūri, žemė suvirpa, 
kalnai, jo paliesti, padūmuoja.

Viešpačiui giesmes giedosiu, kolei gyvensiu, 
skambinsiu Dievui, kol žemėj būsiu.
Tebus malonus jam mano gyrius, 
ir aš Viešpačiu džiaugsiuos.

Lai nusidėjėliai žemės paviršiuj išnyksta!
Lai nedorėliai - tarsi nebuvę!
Tu, mano siela, Viešpatį šlovink!

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą