2016 m. lapkričio 27 d., sekmadienis

Apie etiopus ir demonus


Iš bizantiško pasakojimo apie pomirtinį gyvenimą: "Tuomet aplink savo lovą išvydau daugybę demonų, kurių išvaizda buvo kaip etiopų."

Iš lietuviško pasakojimo apie pomirtinį gyvenimą: "Mūsų liaudis mano, kad pakaruoklių kūnai, pasivertę vokiečiais, su skrybėlėmis riestais kraštais arba ožių pavidalu, išlindę iš kapų, vaidenasi žmonėms ir veda juos iš kelio"

Iš vieno ortodoksų kunigo esu girdėjęs pasakojimą, kad senesniais laikais, kai etiopų miafizitus priimdavo mokytis į Peterburgo dvasinę akademiją (nežinau ar taip yra dabar), buvo situacija, kada seminaristų pietų metu, bevalgant etiopams, buvo skaitoma šita šv. Bazilijaus Naujojo hagiografijos dalis apie demonus-etiopus. Liudininkų teigimu, etiopų seminaristai vos nepaspringo.

Žinoma, visa tai yra tik simbolių kalba. Bizantijoje demonai buvo vaizduojami kaip juodaodžiai arba "barbarai" (kuriems priklausytume ir mes), nes tokiu būdu žmonėms buvo bandoma perteikti, kad demonai - labai baisūs. Vaizduojami buvo personažai, kurių graikai labiausiai bijojo.

Ortodoksų, katalikų, liuteronų Eucharistijos sampratos


Paskutinės Vakarienės metu Kristus apie duoną ir vyną sako: „...tai yra Mano Kūnas...“; „...tai yra Mano Kraujas...“. Daugybė krikščionių tiki, kad Eucharistijos sakramento metu priima tą patį Kristaus Kūną ir Kraują, kurį tą vakarą mokiniams davė Kristus. Ką apie tai moko Ortodoksų Bažnyčia ir kuo šis mokymas skiriasi nuo katalikų ir liuteronų?

ROMOS KATALIKŲ MOKYMAS

Pirmieji nuodugniai mokyti apie tai, kaip duona ir vynas virsta Kūnų ir Krauju pradėjo Romos katalikai. Šio mokymo prireikė todėl, kad XI a. Vakarų Europoje gimė mąstytojai ir judėjimai, neigę realų Kristaus Kūno ir Kraujo buvimą Eucharistijoje. Prasidėjus reformacijai, šie ginčai pasidarė dar gilesni, nes reformatoriai skirtingai aiškino šio sakramento prigimtį (arba netgi jį neigė).

Romos Katalikų Bažnyčios mokymą apie Eucharistijos sakramentą apibendrino Tridento susirinkimas (1545 m.), kuriame pateikti katalikų atsakymai į reformacijos iškeltus klausimus:
„Kadangi mūsų Atpirkėjas Kristus pasakė, jog tai, ką Jis aukojo duonos pavidalu, tikrai yra Jo Kūnas, tai Bažnyčia visada buvo įsitikinusi, ir Susirinkimas iš naujo tai pareiškia, kad konsekruojant duoną ir vyną įvyksta visos duonos substancijos perkeitimas į mūsų Viešpaties Kristaus kūno substanciją ir visos vyno substancijos – į Jo kraujo substanciją. Tą perkeitimą Katalikų Bažnyčia teisingai ir tiksliai pavadino transsubstanciacija [esmėkaita].“ (Tridento susirinkimo nutarimo citata pgl. Katalikų Bažnyčios Katekizmas, 1376)
Romos katalikų mokymas apie transubstanciaciją (esmėkaitą) remiasi Aristotelio metafizika. Aristotelis skyrė substanciją (liet. substancija - esmė; tai materija ir forma) bei akcidentus (liet. prietapai; tai kiekybė, kokybė, santykis, vieta, laikas ir kt.). Pasak katalikų, duonos ir vyno konsekracijos (pašventinimo) metu, duonos ir vyno substancija pakeičiama į Kūno ir Kraujo substanciją, tačiau akcidentai lieka duonos ir vyno. Todėl juslėms pokytis neregimas (atrodo kaip duona ir vynas), nors esmė pasikeitusi. 

Daugeliui reformatorių šis mokymas pasirodė perdėm filosofiškas ir nutolęs nuo Evangelijos paprastumo.

LIUTERONŲ MOKYMAS

Martinas Lutheris kritikavo tiek katalikų mokymą apie transubstanciją, tiek tuomet visuotinai katalikų gintą paprotį Komuniją pasauliečiams teikti tik duonos pavidalu (tai buvo aiškinama Bažnyčios pasidalijimu į mokančiąją ir besimokančiąją). Lutheris tvirtino, kad duona ir vynas tikrai yra Kristaus Kūnas ir Kraujas, ir kad Eucharistija turi būti teikiama visiems abejais pavidalais:
8. Kas gi yra Al­to­riaus sak­ra­men­tas?
At­sa­ky­mas: „Tai tik­ras Vieš­pa­ties Kris­taus Kū­nas ir Krau­jas duo­no­je bei vy­ne ir su jais, Kris­taus žo­džiu mums, krikš­čio­nims, įsa­ky­tas val­gy­ti ir ger­ti“. Ir kaip apie Krikš­tą pa­sa­ky­ta, kad tai ne pa­pras­tas van­duo, taip ir čia sa­ko­me: „Sak­ra­men­tas yra duo­na ir vy­nas, bet ne šiaip duo­na ir vy­nas, pa­pras­tai ant sta­lo pa­tie­kia­mi, bet duo­na ir vy­nas, į Die­vo žo­dį įdė­ti ir su juo su­riš­ti“. (Martinas Lutheris, Didysis Katekizmas, V,8)
„Jei ir vi­sa ga­ly­bė vel­nių su vi­sais fa­na­ti­kais už­griū­tų, rėk­da­mi: „Kaip ga­li duo­na ir vynas bū­ti Kris­taus Kū­nas ir Krau­jas?“ ir t. t., tai aš ži­nau, kad vi­si pro­tai ir moks­lin­čiai, kar­tu pa­ė­mus, nė­ra to­kie pro­tin­gi, kaip die­viš­ko­sios Di­de­ny­bės ma­ža­sis pirš­te­lis“. Čia pa­ra­šy­tas Kris­taus žo­dis: „Im­ki­te ir val­gy­ki­te. Tai yra ma­no kū­nas“, „Ger­ki­te iš jos vi­si, nes tai yra Nau­jo­ji San­do­ra ma­no krau­jy­je“ ir t. t. Mes lai­ko­mės šių žo­džių ir no­rė­tu­me pa­ma­ty­ti tuos, ku­rie tai­sys Kris­tų ir da­rys ki­taip, ne­gu jis lie­pė.“ (Martinas Lutheris, Didysis Katekizmas, V,12)
1580 m. liuteronų išpažinime būdas, kuriuo duona ir vynas virsta Kūnu ir Krauju, apibūdinamas taip: 
„Dėl šių daugybės priežasčių, prie šv. Pauliaus ir Kristaus formuluočių (duona Vakarienės metu yra Kristaus Kūnas arba Kristaus Kūno bendrystė), taip pat naudojame formules: "po" duona, su duona, duonoje“ (Concordia, VII,35)
Pasak liuteronų, Eucharistijoje tuo pačiu metu yra ir tikri duona bei vynas, ir tikri Kristaus Kūnas bei Kraujas. Lutherio teologijoje tai vadinama sakramentine vienybe (unio sacramentalis, Sacramentliche Einigkeit), kartais, ypač oponentai, šį mokymą vadina konsubstanciacija (nes duonos ir vyno substancija neperkeičiama, ji išlieka). Užuot aiškindami visas filosofines smulkmenas, kaip tai įmanoma, liuteronai pasitelkia formulę, kad Kristus yra visur - „"po" duona, su duona, duonoje“.

ORTODOKSŲ BAŽNYČIOS MOKYMAS

Ortodoksų Bažnyčia niekada neabejojo Šv. Rašto ir Šv. Tradicijos mokymu, kad duona ir vynas Eucharisitjos metu yra tikri Kristaus Kūnas ir Kraujas.

Apaštalas Jonas cituoja patį Viešpatį Jėzų ir pasakoja:
„Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys šią duoną – gyvens per amžius. Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę“. Tuomet žydai ėmė tarp savęs ginčytis ir klausinėti: „Kaip jis gali mums duoti valgyti savo kūną?!“ O Jėzus jiems kalbėjo: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite jo kraujo, neturėsite savyje gyvybės! Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, ir aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną. Mano kūnas tikrai yra valgis, ir mano kraujas tikrai yra gėrimas. Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje, ir aš jame.  Kaip mane yra siuntęs gyvasis Tėvas ir aš gyvenu per Tėvą, taip ir tas, kuris mane valgo, gyvens per mane. Štai duona, nužengusi iš dangaus! Ji ne tokia, kokią protėviai valgė ir mirė. Kas valgo šią duoną – gyvens per amžius“. Visa tai jis paskelbė, mokydamas Kafarnaumo sinagogoje.  Tai išgirdę, daugelis jo mokinių sakė: „Kieti jo žodžiai, kas gali jų klausytis!“ Jėzus, žinodamas, kad mokiniai dėl to murma, paklausė: „Jus tai piktina? O kas būtų, jei pamatytumėte Žmogaus Sūnų, užžengiantį ten, kur jis buvo pirmiau?! Dvasia teikia gyvybę, o kūnas nieko neduoda. Žodžiai, kuriuos jums kalbėjau, yra dvasia ir gyvenimas.  Bet kai kurie iš jūsų netiki“. Mat Jėzus iš pat pradžių žinojo ir kas netiki, ir kas jį išduos. Jis dar sakė: „Štai kodėl aš jums sakiau: niekas negali ateiti pas mane, jeigu jam nėra duota Tėvo“. Nuo to meto nemaža jo mokinių pasitraukė ir daugiau su juo nebevaikščiojo.“ (Jn 6,51-66)
Seniausiais krikščionybės laikais apaštalo Jono mokinys šv. Ignotas Atiochietis apie eretikus doketistus rašo: 
„Jie atsisako Eucharistijos ir maldos, nes nepripažįsta, kad Eucharistija yra mūsų Išganytojo Jėzaus Kristaus kūnas, kentėjęs už mūsų nuodėmes ir Tėvo maloningiausiai prikeltas iš numirusių. Šitaip tie, kurie atmeta Dievo dovaną, miršta beprieštaraudami.“ (Šv. Ignotas Antiochietis, Laiškas Smirniečiams, 7.1.)
Šv. Ireniejus Lionietis, apaštalo Jono mokinio Polikarpo mokinys: 
„Mes mes atnašaujame Jam tai, kas yra Jo, pastoviai skelbdami Kūno ir Dvasios bendrystę bei vienybę. Nes duona, kuri yra išgaunama iš žemės, kai įgija Viešpaties kvietimą, nebėra įprasta duona, bet Eucharistija, kurioje susitinka dvi tikrovės, žemiškoji ir dangiškoji. Taip ir mūsų kūnai, priimdami Eucharistiją, daugiau nebėra marūs, jie įgija prisikėlimo amžinybei viltį.“ (Šv. Ireniejus Lionietis, Prieš erezijas, IV,18)
Šių liudijimų pakanka įrodyti, kad nuo apaštalų laikų Tėvai išpažino tokį mokymą. Eucharistijos sakramento aptarimą sutinkame pas daugybę Tėvų. Tačiau Bažnyčios Tėvai niekada nenagrinėjo kokiu būdu duona yra Kūnas, o vynas - Kraujas, kokiu būdu jie perkeičiami. 

Tėvų raštuose nėra ir termino „esmėkaita“ („transubstancija“). Tik XV amžiuje, susidūrę su protestantų ir katalikų ginčais, ortodoksai ima svarstyti, kas tai yra esmėkaita (пресуществление, μετουσίωσις, taip pat μεταστοιχείωσις, μεταρρύθμισις), arba tiesiog atnašų perkeitimas (преложение, μεταβολή).

Istoriškai kai kurie teologai linko tiek į katalikišką, tiek į liuteronišką interpretaciją. Pavyzdžiui, katalikišką transubstanciacijos dogmą išpažino patriarchų sinodas Jeruzalėje (1672), tačiau visos šios pozicijos liko asmeninės teologinės nuomonės (theologoumena) lygmenyje ir nėra privalomos ortodoksams (nėra dogma). Šiuo metu Ortodoksų Bažnyčia akcentuoja, kad duona ir vynas tikrai yra Kūnas ir Kraujas, tačiau atsisako nagrinėti kokiu būdu, pripažindama, kad tai yra tikėjimo slėpinys (paslaptis): 
336. Kuo svarbi ši Liturgijos dalis [anafora]?
Ji ypatingai svarbi todėl, kad jos metu duona ir vynas patiria virsmą (прелагаются) arba patiria esmėkaitą (пресуществляются) į tikrą Kristaus Kūną ir tikrą Kristaus kraują. 
337. Kaip suprasti žodį „esmėkaita“ (пресуществление, μετουσίωσις)?
Apie žodį „esmėkaita“ „Rytų Visuotinės Bažnyčios patriarchų Tikėjimo išpažinime“ (1723) pasakyta, kad šiuo žodžiu nepaaiškinamas būdas, kuriuo duona ir vynas virsta Viešpaties Kūnu ir Krauju, nes to negali suprasti niekas, išskyrus patį Dievą. Šiuo žodžiu tik parodoma, kad tikrai, realiai ir esmiškai duona yra tikras Viešpaties Kūnas, o vynas - pats Viešpaties Kraujas. 
(Šv. Filareto Maskviečio „Didysis Visuotinės Rytų Ortodoksų Bažnyčios Katekizmas“)
Taigi, mokydami tikėjimo ortodoksai pabrėžia, kad duona ir vynas tikrai tampa Kristaus Kūnu ir Krauju, tačiau atsisako ginčytis dėl būdo, kuriuo šis virsmas įvyksta. Tai yra slėpinys, priimamas tikėjimu. 

2016 m. lapkričio 26 d., šeštadienis

Visuotinės Bažnyčios pojūtis


Gruodžio 4 d. Varšuvoje turėsime Dieviškąją Liturgiją su Lenkijos Autokefalinės Bažnyčios galva metropolitu Saba. Kadangi jis yra autokefalinės Bažnyčios vadovas, Liturgijoje minėsime visus patriarchus, metropolitus ir arkivyskupus vadovaujančius Bažnyčioms.


2016 m. lapkričio 22 d., antradienis

Šio amžiaus žiema


„Ganytojas man parodė daugybę medžių be lapų, kurie atrodė tarsi nudžiuvę.
- Ar matai šiuos medžius?
- Matau, - tariau. - Jie labai panašūs, visi - nudžiuvę.
- Šie medžiai - tai šiame pasaulyje gyvenančių žmonių provaizdis.
- Kodėl gi, pone? - paklausiau aš. - Kodėl jie tarsi nudžiuvę ir tokie panašūs?
- Nes šiame amžiuje neįmanoma teisiųjų nuo neteisiųjų - visi jie panašūs vienas į kitą. Taip yra todėl, kad šis amžius yra teisiųjų žiema. Jie, gyvendami su nusidėjėliais, išore nuo jų nesiskiria. Kaip žiemą visi medžiai numetę lapus būna vienas į kitą panašūs, ir nematyti, kurie iš jų tikrai išdžiuvo, o kurie dar gyvi, taip ir šiame amžiuje neįmanoma atpažinti teisiųjų ir nusidėjėlių, - visi jie vienas į kitą panašūs“ (Hermo „Ganytojas“, Trečiasis palyginimas)

2016 m. lapkričio 17 d., ketvirtadienis

Kodėl Kanaanas vadinamas „pieno ir medaus žeme“? (Iš 13,5)


Priešingai, nei galėtų pasirodyti šiaurėje gyvenančiam lietuviui, žodis „medus“ Penkiaknygės frazėje „pienas ir medus“ nėra vartojamas tiesiogine prasme. Medumi čia vadinamas datulių arba figų nektaras (uogienė), pienu - arba karvės, arba ožkos pienas. 

Žydų šventraštis Talmudas pateikia aiškinimą „ožkų pieno ir figų nektaro“ kraštas (Ketubot 111b). Kai kurie rabinai taip pat pateikia versiją, kad „pienu“ čia vadinamas baltas vynas, nes vynmedis ir figmedis - du dažniausi Mesijo karalystės simboliai (daugiau skaitykite čia). Bet kokiu atveju, net jei ir tiksliai nežinome idiomos „pieno ir medaus žemė“ prasmės, klajokliams izraelitams toks kraštas, kur gausu saldaus nektaro ir gyvulių ar vynmedžių, turėjo priminti svajonių šalį.

2016 m. lapkričio 16 d., trečiadienis

103 psalmė [slavų kalba]



Ps 103

Tu, mano siela, Viešpatį šlovink!
Viešpatie Dieve, koks esi didis, 
apsisiautęs grožiu ir kilnybe! 
Tave supa šviesybės apsiaustas. 

Kaip žydrą nuometą ištiesei dangų,
virš jo sutvenkei vandenis, būstinę ten įsikūrei.
Ant debesų atsisėdęs sau skrieji, vėtrų sparnai tave neša.
Tarsi vėjus angelus visur siuntinėji, 
kaip liežuviai ugnies jie tave lydi.

Ant tvirtų pamatų žemę įkūrei, 
niekas jos nepajudins per amžius.
Ją storais vandenynais apklojai, 
virš jos kalnynų vandens plytėjo. 

Tu pagrūmojai — ir sujudo jie bėgti, 
sugriaudei — jie šoko skubėdami trauktis.
 Jie vertės per kalnus, į duburius ritos, 
į vietas, kurias tu jiems paskyrei.
Ir nubrėžei ribas, jas uždraudei peržengt, 
kad neaplietų žemės iš naujo.

Tu įsakei iš šaltinių sruventi upeliams, 
ir tarp kalnų jie sau teka.
Geria iš jų miško žvėrys, 
troškulį malšo laukų asilaičiai.
Pakrantėse jų sparnuočiai gyvena, 
medžiuose ant šakų čiauška.
Iš savo būstinės kalnus tu laistai, 
dangaus vaisius pasotina žemę.

Želdai tu šėką galvijams, 
augalus — žmogaus padėjėjams.

Žemė žmogui duoną augina
ir vyną, kuris linksmina širdį.
Švyti veidai nuo tavo aliejaus, 
duona suteikia jėgų žmogaus širdžiai.

Geria vandenį Viešpaties medžiai, 
kedrai Libano, jo pasodinti.

Ten gūžtas sukas sparnuočiai, 
gandras eglės viršūnėj kalena.
Kalnai — stirniukėms bėgioti, 
uolos — švilpikams slapstytis. 

Rodyti laikui mėnulį sukūrei, 
saulutė žino, kur nusileisti.
Kai siunti tamsą, naktis ateina, 
miško žvėreliai sujunda.
Jauni liūtai ima riaumoti, grobio išalkę, 
prašo iš Dievo sau peno.

Bet saulei tekant, jie grįžta į urvą, 
guolin lenda miegoti.
Žmonės išeina į darbus ir ligi vakaro pluša.

Viešpatie, kokia daugybė tavų sutvėrimų! 
Visa išmintingai sukūrei, jų pilna žemė.
Štai plyti jūra bekraštė,
o kiek čia roplių ropinėja, 
kiek didelių ir mažyčių gyvūnų!
Čia laivai vandenis rėžo, 
tavo sukurtas slibinas žaidžia.

Iš tavęs laukia peno kas gyvas, 
o tu maitini, kam kada reikia.
Tu daliji, ir jie patenkinti ima, 
iš tavo rankos sočiai maitinas.

Tau pasislėpus, jie išsigąsta,
krinta, kai atimi kvapą, ir dulkėmis virsta.
Atsiunti tu savo dvasią, ir kyla gyvybė, 
ir atnaujini žemės veidą.

Šlovinkim Viešpatį amžiais, 
kad jisai džiaugtųsi savo kūryba.
Kai jis pažiūri, žemė suvirpa, 
kalnai, jo paliesti, padūmuoja.

Viešpačiui giesmes giedosiu, kolei gyvensiu, 
skambinsiu Dievui, kol žemėj būsiu.
Tebus malonus jam mano gyrius, 
ir aš Viešpačiu džiaugsiuos.

Lai nusidėjėliai žemės paviršiuj išnyksta!
Lai nedorėliai - tarsi nebuvę!
Tu, mano siela, Viešpatį šlovink!

2016 m. lapkričio 11 d., penktadienis

Kuo skiriasi siela ir dvasia?


Bažnyčios Tėvų raštuose yra dvi antropologijos teorijos, viena - dvinarė, kita - trinarė. Pagal pirmą žmogus yra kūnas ir siela, pagal antrą - kūnas, siela ir dvasia. Jos suderinamos laikant, kad dvasia yra sielos dalis. Taip scholastiškai galima pasakyti, kad siela yra kūno vienybę išlaikantis pradas, o dvasia - sielos vienybę. Šv. Teofanas Atsiskyrėlis sakė „dvasia yra sielos siela“. O pagal apibrėžimą dvasia būtų svarbiausia sielos dalis, kurios pagalba bendraujama su Dievu. Tai yra „dieviškiausia“ žmogaus dalis ir taip pat pati paprasčiausia, todėl sunkiausiai apibrėžiama.


33 psalmė [slav., audio]



33 (34) psalmė skamba Vakarinės (tik A dalis, kaip šiame audio įraše) ir Dieviškosios Liturgijos pabaigoje. Pamaldų tekstas:
Amen. Teesie palaimintas Viešpaties Vardas nuo šiandien iki amžinybės . [3 k.]
[A]
Aš visuomet Viešpatį gerbsiu, * mano burna šlovins Jį nuolat.
Tuo mano siela didžiuojas. * Tegu nuskriaustieji tai girdi ir džiaugias.
Su manimi visi šlovinkit Viešpatį, * aukštinkim Viešpaties vardą, kaip vienas.
Viešpaties ieškau, Jis atsiliepia * ir išvaduoja mane iš baisybių.
Žvelkit į Jį, ir jums nušvis veidas, * nebeteks rausti iš gėdos.
Štai vargšas šaukės, ir Viešpats išgirdo, * iš visų bėdų išvadavo.
Viešpaties angelas pylimu apjuosia dievobaimin­gus žmones, * juos iš nelaimės vaduoja.
Pabandykit ir pamatysit, koksai Viešpats geras, * laimė tam žmogui, kuris Jo parama tiki.
Viešpatį gerbkite jūs, jo išrinktieji. * Tiems, kur jo bijo, nieko nestinga.
Išdidę galiūnai skurdeivomis tampa, badauja, * o tiems, kurie Viešpaties ieško, nieko netrūksta.

[B]
Ateikit, vaikeliai, manęs paklausykit: * pamokysiu Viešpaties baimės.
Kur toks žmogus, kuris gyventi netrokštų, * nenorėtų būti laimingas?
Saugok savo liežuvį nuo pikta, * lūpas nuo žodžių vylingų.
Venk nedorybės, gera daryki, * sieki taikos ir josios laikykis.
Į teisuolius Viešpats žvelgia maloniai, * ausys Jo girdi jų šauksmą.
Nuo piktavalių nusigręš Viešpaties veidas, * ir nieks nebeminės žemėj jų vardo.
Šaukias teisieji — juos Viešpats išgirsta, * iš visų nelaimių juos gelbi.
Artimas Viešpats sugrudusiai širdžiai, * išvargin­tas sielas pagydo.
Daugel bėdų ištinka teisuolį, * bet išvaduoja jį Viešpats.
Saugo Viešpats jo visus kaulus: * nė vienas jų nesulūžta.
Per nelabumą bedievis pražūva, * bus nubausti, kurie nekenčia teisingo.
Viešpats vaduoja saviškių gyvybę. * Sveikas išlieka, kuris prie Jo glaudžias.


2016 m. lapkričio 8 d., antradienis

Vakarų rito ortodoksų apeigos [video]

Taip pat žr.: Vakarų rito stačiatikybėVakarų rito stačiatikybė (nuotraukos)





Įvadas į Apaštalų darbus

„Apaštalo knyga“ - iš jos liturgijos metu
ortodoksų bažnyčiose skaitomi Apaštalų darbai ir Apaštalų laiškai.
(raštų išdėstymo tvarka: Apd, Visuot. laiškai, Pauliaus laiškai)
Keturias Evangelijas Šventajame Rašte tradiciškai seka Apaštalų darbų knyga. Ši knyga yra parašyta tarsi Luko Evangelijos tęsinys. Ji adresuota nežinomam Teofiliui (gr. Theophilus - „mylintis Dievą“ arba „Dievo mylimasis/draugas“, todėl yra manančių, jog tai - abstraktus kreipinys į kiekvieną krikščionį), kaip ir Evangelija pagal Luką:
Evangelija: „Daugelis jau yra mėginę išdėstyti raštu pasakojimą apie buvusius pas mus įvykius, kaip mums perdavė nuo pradžios savo akimis mačiusieji ir buvusieji žodžio tarnai. Taip pat ir aš, rūpestingai viską nuo pradžios ištyręs, nusprendžiau surašyti tau, garbingasis Teofiliau, sutvarkytą pasakojimą, kad įsitikintum tikrumu mokslo, kurio esi išmokytas.“ (Lk 1,1-4)
Darbai: „Pirmoje knygoje, Teofiliau, aš pasakojau apie viską, ką Jėzus nuo pat pradžių veikė ir mokė iki tos dienos, kurią buvo paimtas į dangų, pirmiau per Šventąją Dvasią davęs savo išrinktiesiems apaštalams įsakymų.“ (Apd 1,1-2)
Įdomu, kad šiuolaikinis Naujojo Testamento mokslas visiškai neabejoja šiuo Apaštalų darbų autoriaus teiginiu -  Luko ir „Darbų“ kalbos stilius, teologiniai motyvai, tekstų tarpusavio sąsajos rodo, kad šias dvi knygas parašė vienas ir tas pats autorius. Todėl mokslininkai dažnai jas nagrinėja kartu, kaip vieno kūrinio dvi dalis (angl. Luke-Acts).

Tai artima Bažnyčios tradiciniam požiūriui, esą abiejų kūrinių autorius - Lukas. Tiesa, mokslininkai neteigia, kad juodu parašęs Lukas, nes šio vardo nėra ankstyviausiuose rankraščiuose - veikalas nepasirašytas. Akademikai sakytų, kad autorius arba nežinomas anonimas, arba redaktoriaus, besinaudojantis arba anonimo, arba apaštalo Luko surašytais liudijimais. Tačiau, patogumo dėlei, jie priima tradicinį Bažnyčios įvardijimą ir autorių sąlyginai vadina „Luku“.

ŽANRAS

Richardo P. Thompsono nuomone, žanro požiūriu abu apaštalo Luko veikalus galima priskirti senovės istorijai. Panašiai kaip šv. Lukas Evangelijos pradžioje kalba apie savo „rūpestingą ištyrimą“, taip ir graikų istorikas Tukididas (471–455 m. pr. Kr.) „Peloponeso karo“ pradžioje sakosi atlikęs tyrimą. Abu rašo apie įvykius, kurie jau praėjo ir abu rašo taip, tarsi viską kuo puikiausiai žinotų ir atsimintų. Tukidido veikale išsaugotos kai kurių asmenybių kalbos, kurių jis negalėjo girdėti, kitos - kurių negalėjo taip tiksliai prisiminti. Tačiau užuot rašęs apie pagrindines mintis, kas buvo pasakyta, jis bando įtraukti skaitytoją į įvykių sūkurį, todėl kuria rišlų pasakojimą ir stengiasi sukurti kalbas, kaip jos galėjo atrodyti tose situacijose.

Taip ir „Darbuose“ skaitome dialogus, kalbas, kurių pats Lukas arba net negalėjo girdėti, arba pažodžiui nebūtų galėjęs atsiminti. Jei šiuolaikinis istorikas pasipiktintų, kad tai - ne istorija, kad tai -pusiau grožinis tekstas, dar gi ir ne visada (arba, net niekada) liudininko pasakojimas, tai antikos laikais toks istorijos rašymas buvo visiškai normalus. Jis taipogi ir nepaneigia veikalų vertės - vargu ar daug kas iš mūsų galėtų tiksliai, žodis žodin prisiminti, ką mums vaikystėje sakė močiutė, tačiau galėtume atsiminti pagrindinę to pasakymo mintį. Taip ir negali būti abejonės, kad Lukas, jei ir necituoja Apaštalų darbuose minimų žmonių pažodžiui, perduoda bendrą mintį apie jų skelbimą ir veiklą, kuri buvo gerai žinoma Bažnyčios bendruomenei.

PAGRINDINIAI MOTYVAI

Vienas išskirtinių Luko Evangelijos bruožų - joje gausu pasakojimų apie Kristaus atliekamus egzorcizmus ir išgydimus (abu dalykai - demonų išvarymas ir fizinis išgijimas - buvo glaudžiai susiję to meto medicinoje). Lukas taip pat smulkiai aprašo, nuo ko išgydavo žmonės: „moteris, dvylika metu sirgusi kraujoplūdžiu“ (Lk 8,43), „vyrai neštuvais atgabeno paralyžiuotą žmogų“ (Lk 5,18), „Simono uošvė labai karščiavo“ (Lk 4,38), „dešimt raupsuotų vyrų“ (Lk 17,11) ir t.t.. Bažnyčios Tėvai tokį dėmesį fizinėms negalioms aiškino tuo, kad Lukas esą buvęs gydytoju.

Berndo Kollmano nuomone, egzorcizmai ir gydymai buvo labai svarbi ankstyvosios krikščionybės dalis, stipriai prisidėjusi prie krikščionybės išpopuliarėjimo. Apaštalų darbuose pasakojama, kad apaštalai darė tokius pačius stebuklus, kokius darė Jėzus (netgi galėjo prikelti iš mirusiųjų - Apd 20,9-12). Craigo Evanso nuomone, vienas pagrindinių Apaštalų darbų knygos tikslų yra parodyti, kad Paulius turi tuos pačius autoritetą patvirtinančius ženklus, kokius turėjo Petras ir Jėzus. Luko Evangelija pasakoja apie Jėzaus darytus ženklus ir nuostabą keliančius darbus (semeia kai thaumasia), pirmoji apaštalų darbų pusė pasakoja, kaip šią galią (dynamis) gavo ir Petras, o antroji - kaip Paulius. 

Prieš žengdamas į dangų, Jėzus pažada apaštalams: „ant jūsų nužengs Šventoji Dvasia, jūs gausite jos galybės“ (Apd 1, 8). Po to, kai Petras gauna Šventąją Dvasią ir Jos galybę Sekminių dieną, jis pradeda gydyti (Apr 3, 1-10), išvarinėti piktąsias dvasias (Apd 5, 16; Apd 8, 7) ir netgi prikelia iš mirusiųjų (Apd 9, 40). Paulius, nors ir nebuvo su apaštalais Sekminių dieną, po jį ištikusio apreiškimo pakeliui į Damaską pradeda rodyti tuos pačius ženklus (gydymas – Apd 28, 8, egzorcizmas – Apd 19, 12, berniuko prikėlimas – Apd 20, 9-12). Pats šv. Paulius laiškuose įrodinėdamas savo apaštalystę kalba apie „apaštalo žymės (semeia tou apostolou)“ - jo daromus stebuklus ir Dievo galybės darbus (2 Kor 12,12).

Antras svarbus knygos motyvas - tai pasakojimas apie Šventąją Istoriją, apie Dievo tautos likimą. Apaštalų darbų knyga pasakoja apie Bažnyčios plitimą po visą pasaulį, sujungia Bažnyčios istoriją su Izraelio istorija ir paaiškina, kaip žydų tautos išganymo misija virto visos žmonijos išganymo misija. Tam pastelkiama aktualizuojanti egzgezė, kai Senojo Testamento pranašystės skaitomos tarsi čia ir dabar išsipildančios, aprašančius dabar vykstančius įvykius ir karts nuo karto grįžtama prie visos Šventosios Istorijos panoramos, pavyzdžiui, Stepono kankinystės kalboje (Apd 7):
„Broliai ir tėvai, pasiklausykite! Šlovingasis Dievas apsireiškė mūsų tėvui Abraomui Mesopotamijoje, kai jis dar nebuvo persikėlęs į Charaną...[...]...Mozė buvo išmokytas visos Egipto išminties ir tapo galingas žodžiais ir darbais...[...]...Jozuė užėmė pagonių žemes...[...]...prašė nurodymo statyti šventyklą Jokūbo namams; ją ir pastatė Saliamonas...[...]...jie žudydavo pranašaujančius Teisiojo atėjimą...[...]...štai regiu atsivėrusį dangų ir Žmogaus Sūnų, stovintį Dievo dešinėje...“
Jėzaus nužudymas regimas kaip Šventosios Istorijos dalis, Bažnyčia - kaip išaugusi Dievo Tauta, ji tapatinama su šventuoju Izraeliu, visa, kas vyksta - kaip Izraelio istorijos tęsinys. Paaiškinamas ir pagonių prisijungimas, pateikiant aprašymą susirinkimo, kuriame apaštalai sprendė, ar jiems reikia laikytis Mozės Įstatymo (Apd 15). Visgi, nors Antiochijoje jau Jėzaus mokiniai vadinami krikščionimis (Apd 11,26), bet dar nėra radikalios judaizmo ir krikščionybės skirties - krikščionys lanko Jeruzalės Šventyklą (Apd 2,46), Evangelija skelbiama pirmiausia sinagogose.

KNYGOS PLANAS

I. Nuo prisikėlimo iki Sekminių (Apd 1)

II. Petro misija (Apd 2,1–12,25)

2-8 - Bažnyčia Jeruzalėje
8 - krikščionių išsiskalidymas po pasaulį po Stepono kankinystės ir pagonių krikštai
9-12 - Pauliaus atsivertimas, Kornelijaus atsivertimas, Antiochijos Bažnyčios atsiradimas, mokiniai pradedami vadinti krikščionimis

III. Pauliaus misija (13-28)

13-14 Antiochijos misija
15 Petro ir Pauliaus konfliktas dėl atsivertusių iš pagonių, kuris išsprendžiamas Jeruzalės susirinkime
15-28 Tolesnės Pauliaus misijos, jo teismai, iki Paulius pasiekia Romą

Apaštalų darbų knyga baigiasi pasakojimu, kaip Paulius sėkmingai įsikuria Romoje. Apie tolesnį jo likimą nepasakojimą. Iš Euzebijaus Cezariečio (IV a.) ir kitų Bažnyčios istorikų žinome, kad ir Paulius, ir Petras Romoje buvo nukankinti.