5 mitai apie religiją

1. Religijos yra tarpusavyje nesusijusios.

Ateistai kartais klausia: kodėl tu tiki būtent šita religija? Štai, net krikščionybės formų yra daugybė. O juk yra dar tūkstančiai pagonių tikėjimų! Kodėl tikėti Jėzumi, jei galima tikėti Dzeusu, Brahma, ar milijonais kitų dievų?

Susidaro vaizdas, kad visos religijos tarpusavyje nėra susijusios, kad visos jos - fantastinių pasakų rinkiniai, niekaip tarpusavy nesusiję. Tai yra netiesa.

Visų pirma, egzistuoja labai daug monoteistinių religijų, t.y. religijų, kurios tiki, kad Dievas yra vienas. Kad Dievas yra vienas, tiki visi krikščionys, žydai, musulmonai (šios trys religijos - tai jau 53% pasaulio), taip pat zoroastroistai, daugybė induizmo išpažinėjų, sikhai ir t.t... kitaip tariant, pasirodo, kad didžioji dalis pasaulio religijų bent vienu požiūriu yra net labai panašios - jos sutaria, kad Dievas yra vienas. Senovėje taip pat buvo monoteistų (Egipte prie to priartėjo faraono Echnatono religinė reforma, Graikijoje - Platono ir kitų filosofų mokymai).

O kaipgi su politeistinėmis religijomis? Seniai buvo pastebėta, kad daugelis politeistinių religijų, net ir niekada neturėjusios kontakto, turi panašius įsivaizavimus apie dievus, panašius mitus. Pavyzdžiui, pasakojimą apie tai, kad kadaise buvo pasaulinis tvanas, turėjo ne tik senovės žydai, bet ir senovės slavai, graikai, indai, majai, actekai. Pasakojimą apie Dievą, kuris yra paaukojamas visatos sukūrimui turėjo ir indai, ir šumerai, pasakojimą apie mirštantį ir prisikeliantį Dievą turėjo ir skandinavai, ir graikai, ir egiptiečiai... Daugybė religijų motyvų, pasakojimo detalių persipina ir atsikartoja.

Tai žmonės pastebėjo jau senovėje, todėl, pavyzdžiui, graikai tapatino savo dievus su egiptiečių dievais (pavyzdžiui, Amonas tapatintas su Dzeusu, Oziris - su Dionisu, taip vadinama interpretatio graeca). Romėnai lygiai taip pat tapatino savuosius - su graikų (interpretatio romana: Dzeusas - Jupiteras, Dionisas - Bakchas ir kt.). Krikščionys atpažindavo tam tikruose pagonių dievuose žemesniąsias dvasines būtybes (angelus, demonus ir kt.).

Taigi, 

1) Tiek politeistinės (pagoniškos), tiek monoteistinės religijos kalba apie panašią tikrovę, turi daug bendro, tačiau kitaip ją suvokia, kitaip įprasmina;
2) Senovės išminčiai, o šiandien - didžioji pasaulio gyventojų dalis, išpažįsta vienintelį Dievą.

2. Visos religijos kalba apie vieną ir tą patį.

Kitas kraštutinumas - teiginys, kad visos religijos tėra „skirtingi keliai“, kad jos kalba apie vieną ir tą patį. Nors ir religijos turi daug bendro (panašu, kad kalba apie tą patį), jų pateikiami atsakymai skiriasi, dažnai jie netgi tarpusavyje nesuderinami.

Krikščionys nepripažįsta kraujo aukų, daugybė tautų aukoja kraujo aukas, o kai kurios tautos, pavyzdžiui, actekai, aukojo (arba aukoja) ir žmones. Kai kurios religijos (pvz. liberalioji anglikonybė) visiškai toleruoja homoseksualias sąjungas, o kai kurios (pvz. radikalusis islamas, vachabizmas) visiškai netoleruoja homoseksualų. Skiriasi ir religijų požiūris į žudymą, mėsos valgymą, daugybę kitų dalykų.

Tai - praktika, moralinis mokymas, tačiau skiriasi ir doktrina. Krikščionybė moko, kad Dievas yra Trejybė, Dievas įsikūnijo ir atėjo į pasaulį kaip mums pažįstamas Jėzus. Induistai moko apie daugybę dievo avatarų. Islamas moko apie tai, kad Dievas yra vienas asmuo, kuris neįsikūnijo. Šį sąrašą būtų galima tęsti, o dar labiau skiriasi mokymas apie žemesnes būtybes (angelus, demonus, anunakius ir t.t..).

Išvada viena - turėdamos daug ką bendro, religijos moko ir skirtingai elgtis (skirtinga moralė), ir skirtingai moko apie galutinę tikrovę (apie Dievą ir dvasines būtybes). Todėl religijos nėra vienodos, jos nekalba „apie vieną ir tą patį“ ta prasme, lyg visų kalbėjimas būtų vienodai teisingas.

3. Religija prieštarauja mokslui

Georges'as Lemaître'as, Didžiojo Sprogimo teorijos kūrėjas

Skirtingų religijų santykis su mokslu - skirtingas. Baptistai fundamentalistai dažnai tiki jaunosios žemės kreacionizmu (young earth creationism), įsitikinimu, esą Žemė sukurta prieš 6 tūkst. metu, kuris prieštarauja mokslui. Krikščionys ortodoksai šį klausimą yra palikę žmogaus protui ir sąžinei, nes, jiems atrodo, kad jis nesusijęs su svarbiausiais religijos klausimais.

Didžiojo sprogimo teoriją sukūrė katalikų mokslininkas, kunigas Georges'as Lemaître'as. 

Sakyti „religija prieštarauja mokslui“ - klaidinga. Kai kurios religijos prieštarauja mokslui, kai kurios su juo dera, kai kurios religijos su mokslu iš viso neturi nieko bendro.

4. Jei nepriklausau religinei organizacijai, nepriklausau religijai

http://www.crlord.net/files/A%20New%20Rick%20Shaffer.jpg

Čia, žinoma, kyla klausimas apie žodžių „religija“, „religingumas“ reikšmę. Mokslininkai neturi vieningo apibrėžimo, kas yra religija - tai sudėtingas, daugialypis reiškinys. Tačiau jei teiginiu „nepriklausau religijai“ turima omeny, kad žmogus netiki dalykais, kurie paprastai yra siejami su religijomis, tai nepriklausymas organizacijai nieko nereiškia.

Puikus pavyzdys - ateistinės valstybės, Estijos studijos.  Religijotyrininkams ištyrus paaiškėjo, kad daugybė estų, vadinančių save ateistais, pavyzdžiui, tiki reinkarnacija ar tuo, kad gyvūnai turi sielas. Nors ir nepriklauso religinėms organizacijoms, tokie estai tarsi praktikuoja bent jau „vieno žmogaus religiją“.

5. Religija nyksta.

Kaip rodo ir jau minėtas Estijos pavyzdys, kartais valstybių, kurios, atrodytų, yra ateizmo bastijonas, statistika yra labai apgaulinga. Religijotyrininkai XX a. pab. vadino „religijos sugrįžimo laiku“ (ar bent jau religingumo), nes tuo metu net ir Vakarų visuomenėje vėl išaugo susidomėjimas religija. Paaiškėjo ir tai, kad sekuliarūs, religinėms organizacijoms nepriklausantys ir save ateistais vadinantys žmonės taip pat turi religinių įsitikinimų. Religijos auga, o Vakarų religijos keičiasi. Todėl, greičiau, ateityje Vakarų religija smarkiai pakis, negu išnyks.