2016 m. gegužės 30 d., pirmadienis

Ortodoksų Bažnyčia Suomijoje

Suomijos Respublikoje daugiausia išpažinėjų turi dvi religijos – liuteronybė ir ortodoksija. Anksčiau jos turėjo valstybinių religijų statusą. Kaip šiandienos suomių kultūroje gyvena krikščionys ortodoksai, su kunigu VEIKKO PURMONENU kalbasi Helsinkio universiteto finougrų kalbotyros magistrantas Simonas Noreikis.



Apie dvasinį paklydimą (II)

Tęsinys. Pradžia Nr. 9

3. Dykumos Tėvai ir hesichastai

III–IV a. Egipte gimė naujas dvasinio gyvenimo sąjūdis, o kartu su juo krikščionybėje išpopuliarėjo vienuoliška gyvenimo forma. Šio dvasinio sąjūdžio lyderiai yra vadinami Dykumos Tėvais.

Dykumos Tėvų mokymas yra ypatingas tuo, kad dėl atsiskyrėliško Tėvų gyvenimo būdo yra itin introspektyvus, psichologiškas, konkretus. Vienuoliams reikėjo konkrečių nuorodų, kaip kovoti su savo problemomis, kaip tinkamai mąstyti, netgi – kaip kvėpuoti meldžiantis. IV a. raštuose dar nerandame išsamaus mokymo apie maldos techniką, jis pasirodo vėlesnio, iš Dykumos Tėvų sąjūdžio išsirutuliojusio hesichastinio mokymo rašytiniuose paminkluose.

Ankstesni autoriai kalbėjo apie paklydimą, planē, gana abstrakčiai. Šiuo žodžiu buvo įvardijamas nukrypimas nuo tikratikystės (ortodoksijos), nuklydimas nuo Bažnyčios mokymo, demonų klaidinimo padariniai, kalbėta apie klaidos dvasią (pneuma tēs planēs). Dykumos Tėvai demonus aprašo kaip tiesioginio patyrimo dalykus, kaip būtybes, su kuriomis kasdien kovoja, todėl ir planē vienuoliškoje literatūroje imama aprašinėti vis labiau kaip patirties dalykas.




2016 m. gegužės 27 d., penktadienis

Apokrifinės Evangelijos (su dr. V. Mackela) [audio]

Taip pat skaitykite: Naujojo Testamento apokrifai ir kiti tekstai



Laidoje Gintaras Sungaila kalbina teologą dr. Valdą Mackelą, Vilniaus ir Vytauto Didžiojo universitetuose skaitantį kursą apie Apokrifines Evangelijas. Kodėl į Šventąjį Raštą įtrauktos Mato, Morkaus, Luko, Jono Evangelijos, tačiau nėra įtraukta Evangelija pagal Tomą, Evangelija pagal Judą? Iš kur atsirado tos kitos Evangelijos ir kas jose rašoma? Ar Bažnyčia neslepia slaptų Evangelijų nuo tikinčiųjų? Aptariami šie ir kiti klausimai.

Kitos laidos:
https://www.youtube.com/playlist?list=PLS4zzw-5Z6h7CPtWi4SgxaBC8mEFmEwFg

2016 m. gegužės 16 d., pirmadienis

Visuotinio patriarcho pranešimas apie Panortodoksinį Sinodą [en, video]



Visuotinis patriarchas apie Šventą, Didįjį Susirinkimą (anksčiau vadintą dokumentuose "panortodoksiniu").

„Anapus čia ir dabar“ apie stačiatikybę [video]


http://www.lrt.lt/mediateka/irasas/100070/anapus_cia_ir_dabar

Apie dvasinį paklydimą

1. Viršaus ir apačios sutapimas mistikoje

„Kelias aukštyn ir žemyn – vienas ir tas pats“ (DK 60, čia ir toliau fragmentai nurodomi pagal Dielso-Kranzo numeraciją, nors dažniausiai cituojamas Manto Adomėno vertimas, kitur jis pakoreguotas pagal mano supratimą), – sakė Herakleitas. Šia ištara gali būti apibendrinta visa krikščionių ortodoksų asketinė tradicija. Rytų krikščionių tradicijoje esama mokymo apie dvasinio paklydimo pavojų, kai žmogus, manydamas, kad kyla į viršų, iš tiesų krinta žemyn. Šis mokymas kyla iš apaštalo Pauliaus žodžių: „Pats šėtonas sugeba apsimesti šviesos angelu“ (2 Kor 11, 14).

[SKAITYTI TOLIAU]



2016 m. gegužės 8 d., sekmadienis

Adoracija Rytų Bažnyčioje (?)


Katalikų Bažnyčioje nuo XIII a. susiformavo pamaldumo tradicija, vadinama adoracija (nuo lot. adoratio - garbinimas). Po šv. Mišių palikta Kristaus Kūno dalis įstatoma į specialų laikantį įrenginį (monstranciją). Monstrancija išstatoma visiems matomoje vietoje (pvz. ant altoriaus), tikintieji meldžiasi Kristaus Kūno akivaizdoje (tradiciškai - tyliai, tačiau šiandien tarp katalikų plinta naujas paprotys adoracijos metu giedoti šlovinimo giesmės, naudoti muzikos instrumentus). Kovojant su realiu Kristaus buvimu Eucharijoje netikinčiais katarais, adoracija tapo būdu maldingai išpažinti tikėjimą duonos ir vyno virtimu Kristaus Kūnu ir Krauju bei apmąstyti šį slėpinį.

Pasak katalikų tradicijos, adoraciją išpopuliarino Pranciškus Asyžietis.

Katalikų Gailestingumo kongreso metu išstatytas Kristaus Kūnas
Ortodoksų Bažnyčia niekada neturėjo ir neturi adoracijos tradicijos. Ortodoksai tiki realiu Kristaus buvimu Eucharistijoje ir todėl labai gerbia Kristaus Kūną ir Kraują. Iškart po atnašų perkeitimo slavų tradicijoje įprasta parpulti kniūsbčiam arba bent nusilenkti Kristaus Kūnui ir Kraujui. Taip pat dažnai parpuolama Liturgijos metu, kuomet kunigas iškelia Kristaus Kūną ir sako: „Dėmėkimės! Švenčiausia - šventiesiems!“. Po Liturgijos Kristaus Kūno dalis gali būti palikta altoriaus tabernakulyje nebent ligoniams (paprastai parapijoje nuolat yra Kristaus Kūnas, sergimas ligoniams), kitas likusias Atnašas kunigui būtina suvartoti (konsiumuoti). Taigi, Kristaus Kūnas nėra išstatomas garbinimui.

Su adoracijos tradicija nebent galima būtų palyginti maldą prieš ikonas. Kai kurie katalikai šiandien pradėjo praktikuoti vadinamąją „ikonų adoraciją“. Ikonose gali būti įdėtos kankinių relikvijos. Nors malda ikonų akivaizdoje ir kankinių palaikų gerbimas - tai atskira, sudėtinga tema, ši tradicija, ko gero, būtų artimiausia iš ortodoksų turimų katalikų adoracijai.

Kai kurie graikų apeigų katalikai (unitai), kaip ir Romos katalikai, praktikuoja adoraciją (ji išplito apeigų latinizacijos metu). Šiuo metu tose vietovėse, kur ši tradicija tebeišliko, Mišių metu Kristaus Kūnas įdedamas į taurę, taurė apvožiama puošniu gaubtu (pavyzdžiui, atvaizduojančiu karūną) ir paliekama ant altoriaus. Grįžtant prie bizantiškų apeigų, graikų apeigų katalikai pradėjo apleisti šią iš Vakarų perimtą praktiką.

Mistagogija - 12 - Kaip ginti krikščioniškąjį tikėjimą?



Dvyliktasis bendras ortodoksų ir katalikų patristinės mistagogijos seminaras, kuriame remiamasi šv. Atenagoro Atėniečio tekstu. Seminaras vyko šv. Paraskevės cerkvės parapijos namuose. Atsiprašome dėl techninių trukdžių įraše.

Daugiau informacijos: http://www.ortodoksas.lt/2015/09/atnaujinami-ad-fontes-mystagogia.html

Kiti įrašai: https://www.youtube.com/playlist?list=PLS4zzw-5Z6h42U8AWY60NpXxsLWn5Udky

2016 m. gegužės 5 d., ketvirtadienis

Ortodoksija ir erezija



Gyvename laikais, kai riba, skirianti tiesą ir klaidą, ortodoksiją ir ereziją, Bažnyčios mokymą ir asmenines nuomones vis labiau nutrinama. Apie tai, kaip saugotas autentiškas Jėzaus Kristaus bei apaštalų mokymas ir kodėl tai svarbu žinoti – laidoje „Akademija". Doc. dr. Vytautą Ališauską ir Gintarą Sungailą kalbina dr. Valdas Mackela.

Laidoja aptariamos Ortodoksų Bažnyčios ir Katalikų Bažnyčios perspektyvos.

Daugiau: http://video.ortodoksas.lt

Ortodoksų Bažnyčios naujienos


Vakar turėjau progą pirmą kartą paskaityti „Marijos radijuje“ Ortodoksų Bažnyčios naujienas - http://www.marijosradijas.lt/transliacijos/53624-2016-05-04-09-45-ortodoksu-baznycios-naujienos.html . 

Ta proga primenu, kad turime dvi laidas „Marijos radijuje“ lietuvių kalba:

- Ortodoksų Bažnyčios naujienos http://www.marijosradijas.lt/ortodoksubaznyciosnaujienos.html
- Ortodoksų Bažnyčios laida http://www.marijosradijas.lt/ortodoksubaznycioslaida.html

Taip pat pats įrašinėju mažiausiai po vieną laidą Akademija“ į mėnesį. Savo laidas keliu į šį grojaraštį: https://www.youtube.com/playlist?list=PLS4zzw-5Z6h7CPtWi4SgxaBC8mEFmEwFg . Visas laidas galite rasti čia: http://www.marijosradijas.lt/akademija.html

2016 m. gegužės 1 d., sekmadienis

Pranašystės, išsipildžiusios Nisano 17 d.


Kodėl skiriasi ortodoksų ir katalikų Velykų data?

Ortodoksų Velykų datos formulė: pirmas sekmadienis po pirmosios pilnaties, po pavasario lygiadienio. Viena pagrindinių priežasčių, kodėl Velykos gali būti labai vėlai (gegužės 1 d.) - ortodoksai orientuojasi ne pagal astronominį lygiadienį (kovo 20-21), o pagal kalendorinį (Julijaus) - balandžio 2-3 d. Be to, tarp viduramžių kanonistų buvo paplitusi nuostata, kad Velykos visada turi būti švenčiamos po žydų Velykų, t.y. po Kristaus nukryžiavimo Nisano 14 d.

Šiandien Velykos dažniausiai švenčiamos pirmąjį sekmadienį po Kristaus prisikėlimo dienos - Nisano 17 d.

Kristus prisikėlė! Христос воскресе! Χριστός ανέστη!

Artosas - Kristų simbolizuojanti duoną, visą Velykų savaitę
stovinti cerkvėse tarp atidarytų karališkųjų vartų