Ar gali būti, jog krikščionys atiminėja iš žmonių magines galias?
Esu ne kartą girdėjęs tokius okultinius teiginius, atseit Bažnyčia (paprastai - Romos Katalikų, nes apie kitas retai Vakaruose žino) yra sąmokslo organizacija, atiminėjanti iš žmonių magines galias. Kai kas tvirtino, jog taip moko laisvieji mūrininkai/masonai (kadangi neturiu tam patvirtinimo, tai negaliu sakyti, kad tikrai taip yra), bet ezoterinių teiginių šiuo požiūriu tikrai esu girdėjęs iš daugybės žmonių.
Šitokie teiginiai yra kvailystės dėl daugybės priežasčių.
1. Krikščionybė žino daugybė magų, atsivertusių į krikščionių tikėjimą.
Protingi okultistai turėtų žinoti, jog seniausias šaltinis, iš kurio žinome apie Hermį Trismegistą, Vakarų okultizmo pamatą, yra Klemenso Aleksandriečio, vieno iš Bažnyčios Tėvų, raštai. Klemensas Aleksandrietis buvo inicijuotas į graikų misterijas ir puikiai išmanė to meto okultizmą. Bet Kristus jam pasirodė esąs galingesnis ir šlovingesnis už visus demonus.
Panašiu metu į krikščionybę atsivertė vienas vyresniųjų Antiochijos magų, Kiprijonas, vėliau miręs kankinio mirtimi vardan Kristaus. I-V amžiaus Romos imperijos intelektualai bei filosofai puikiai išmanė magiją, teurgiją ir kitas okultines praktikas, bet tai nestabdė jų nuo atsivertimo į krikščionybę. Jų atsivertimai į krikščionybę buvo savanoriški ir net pasiaukojantys - iki 313 metų Milano edikto krikščionybė buvo nelegali ir daugelis magų žinojo, jog priimdami krikščionybę, jie greičiausiai turės mirti dėl Kristaus.
2. Didžiųjų persekiojimų laikais vaikai nebuvo krikštijami.
Iš Kartaginos sinodo (III a.) ir kitų senovinių dokumentų žinome, jog krikščionys krikštydavo ir teikdavo švč. Komuniją ir mažiems vaikams, net kūdikiams. Tokio krikšto atveju krikšto tėvai prisiimdavo atsakomybę auklėti vaiką krikščioniškai. Tačiau prasidėjus didiesiems persekiojimams, ypač Diokletiano persekiojimams IV-ojo amžiaus pradžioje, krikščionys nustojo krikštyti kūdikius, idant išsaugotų jų gyvybes. Pažadas auklėti vaiką krikščioniškai yra tuščias, jei po krikšto greitu laiku galėjo būti nužudyti tiek krikšto tėvai, tiek vaikas. Atsakingiau imta žiūrėti ir į suaugusiųjų krikštą, nes tuo metu buvo suvokiama, kad krikštas tolygus pasiryžimui priimti kankinio mirtį, todėl žmonių, kurie nepasiruošę mirti už Kristų, kurie galėjo Jo išsižadėti, nekrikštydavo.
Tai yra priežastis, kodėl tokie didieji šventieji, kaip šv. Bazilijus Didysis, šv. Grigalius Nazianzietis ir kt., būdami dvasininkų vaikais (tuo metu tiek kunigai, tiek vyskupai turėjo šeimas) krikštijosi tik sulaukę kokių 30-ies metų. Kūdikių ir vaikų krikšto praktika grįžo tik galutinai krikščionybei įsitvirtinus Romos imperijoje.
Jei žmonės iš tiesų turi kažkokių „stebuklingų galių“, tai per tuos pora šimtmečių ar daugiau, kai vaikai ir kūdikiai nebuvo krikštijami, jie jas galėjo atrasti ir suaugę nebesikrikštyti. Tačiau jokių ypatingų galių žmonės neatrasdavo ir, priešingai, daugybė liudijo krikšto ir patepimo mira metu mistiškai jautę Dievo malonę.
3. Krikščionių šventieji lenkia galia bet kokį okultistą.
Paskaitykite šventųjų gyvenimas - tų, kurie, šv. Grigaliaus Nazianziečio žodžiais, yra „bekūniai kūne, nematerialūs materialiame, dangiški žemėje“. Šv. Antanas Didysis, šv. Serafimas Sarovietis... tūkstančiai jų. Visi jie buvo išsivadavę iš aistrų, ir viso, kas žemėje pavergia, gyvena nuolatiniame džiaugsme ir palaimoje, galėjo pakelti bet kokius sunkumus. Joks pagonis nėra niekada pasiekęs tokios palaimos, kokia gyveno krikščionių šventieji.
 |
| Klemensas Aleksandrietis iki atsivertimo buvo inicijuotas į misterijas |
1. Krikščionybė žino daugybė magų, atsivertusių į krikščionių tikėjimą.
Protingi okultistai turėtų žinoti, jog seniausias šaltinis, iš kurio žinome apie Hermį Trismegistą, Vakarų okultizmo pamatą, yra Klemenso Aleksandriečio, vieno iš Bažnyčios Tėvų, raštai. Klemensas Aleksandrietis buvo inicijuotas į graikų misterijas ir puikiai išmanė to meto okultizmą. Bet Kristus jam pasirodė esąs galingesnis ir šlovingesnis už visus demonus.
Panašiu metu į krikščionybę atsivertė vienas vyresniųjų Antiochijos magų, Kiprijonas, vėliau miręs kankinio mirtimi vardan Kristaus. I-V amžiaus Romos imperijos intelektualai bei filosofai puikiai išmanė magiją, teurgiją ir kitas okultines praktikas, bet tai nestabdė jų nuo atsivertimo į krikščionybę. Jų atsivertimai į krikščionybę buvo savanoriški ir net pasiaukojantys - iki 313 metų Milano edikto krikščionybė buvo nelegali ir daugelis magų žinojo, jog priimdami krikščionybę, jie greičiausiai turės mirti dėl Kristaus.
2. Didžiųjų persekiojimų laikais vaikai nebuvo krikštijami.
Iš Kartaginos sinodo (III a.) ir kitų senovinių dokumentų žinome, jog krikščionys krikštydavo ir teikdavo švč. Komuniją ir mažiems vaikams, net kūdikiams. Tokio krikšto atveju krikšto tėvai prisiimdavo atsakomybę auklėti vaiką krikščioniškai. Tačiau prasidėjus didiesiems persekiojimams, ypač Diokletiano persekiojimams IV-ojo amžiaus pradžioje, krikščionys nustojo krikštyti kūdikius, idant išsaugotų jų gyvybes. Pažadas auklėti vaiką krikščioniškai yra tuščias, jei po krikšto greitu laiku galėjo būti nužudyti tiek krikšto tėvai, tiek vaikas. Atsakingiau imta žiūrėti ir į suaugusiųjų krikštą, nes tuo metu buvo suvokiama, kad krikštas tolygus pasiryžimui priimti kankinio mirtį, todėl žmonių, kurie nepasiruošę mirti už Kristų, kurie galėjo Jo išsižadėti, nekrikštydavo.
Tai yra priežastis, kodėl tokie didieji šventieji, kaip šv. Bazilijus Didysis, šv. Grigalius Nazianzietis ir kt., būdami dvasininkų vaikais (tuo metu tiek kunigai, tiek vyskupai turėjo šeimas) krikštijosi tik sulaukę kokių 30-ies metų. Kūdikių ir vaikų krikšto praktika grįžo tik galutinai krikščionybei įsitvirtinus Romos imperijoje.
Jei žmonės iš tiesų turi kažkokių „stebuklingų galių“, tai per tuos pora šimtmečių ar daugiau, kai vaikai ir kūdikiai nebuvo krikštijami, jie jas galėjo atrasti ir suaugę nebesikrikštyti. Tačiau jokių ypatingų galių žmonės neatrasdavo ir, priešingai, daugybė liudijo krikšto ir patepimo mira metu mistiškai jautę Dievo malonę.
3. Krikščionių šventieji lenkia galia bet kokį okultistą.
Paskaitykite šventųjų gyvenimas - tų, kurie, šv. Grigaliaus Nazianziečio žodžiais, yra „bekūniai kūne, nematerialūs materialiame, dangiški žemėje“. Šv. Antanas Didysis, šv. Serafimas Sarovietis... tūkstančiai jų. Visi jie buvo išsivadavę iš aistrų, ir viso, kas žemėje pavergia, gyvena nuolatiniame džiaugsme ir palaimoje, galėjo pakelti bet kokius sunkumus. Joks pagonis nėra niekada pasiekęs tokios palaimos, kokia gyveno krikščionių šventieji.
