2014 m. birželio 27 d., penktadienis

„Tėve mūsų“ rumuniškai


„Tėve mūsų“ viduramžių rumunų kalbos raštu
„Tėve mūsų“ šiuolaikiniu raštu
Tatăl nostru Care ești în ceruri,
sfințească-se numele Tău,
vie împărăția Ta,
fie voia Ta, precum în cer așa și pe Pământ.
Pâinea noastră cea de toate zilele,
dă-ne-o nouă astăzi
și ne iartă nouă greșalele noastre
precum și noi iertăm greșiților noștri
și nu ne duce pe noi în ispită
ci ne izbăvește de cel rău.
Că a Ta este împărăția și puterea și mărirea,
acum și pururea și în vecii vecilor.
Amin.

Vilniaus Šv. Dvasios vienuolynas II pasaulinio karo metais




Kuo skiriasi kalvinizmas ir arminianizmas? Kaip šį ginčą vertina ortodoksai?

Arminianizmas (nuo kūrėjo Jakobo Arminijaus) yra glaudžiai istoriškai su kalvinizmu susijęs išpažinimas, kuris turi kiek kitokią soteriologiją. 

Visi protestantai tiki 5 solae: 1. Vien Raštas; 2. Vien tikėjimas; 3. Vien malonė; 4. Vien per Kristų; 5. Garbė vien Dievui. Kalvino doktrina, be kitų dalykų, ypatinga tuo, kad moko apie predestinaciją ir elekciją. Predestinacija (numatymas) - mokymas apie tai, jog Dievas dar iki pasaulio sukūrimo numatė, kas bus išgelbėtas ir žmogaus laisva valia čia nieko nereiškia. Elekcija (išrinkimas) - mokymas apie tai, jog Dievas išrinkęs sau tam tikrus žmones, kuriuos išgelbės, o kitų - neišgelbės. Jei žmogus „atpuola“ nuo tikėjimo, tai reiškia, kad jis niekada ir nebuvo išgelbėtas, nes „kartą išgelbėtas - visada išgelbėtas“.

Kalvino elekcijos doktrina yra tokia radikali, kad jis tiki, jog tie, kurie nėra išrinkti išganymui, yra predestinuoti pragaro kančioms. Švč. Komunijos sakramento atveju (kurį kalvinistai vadina tiesiog „Viešpaties vakariene“), realus Kristaus buvimas vyne ir duonoje priklauso nuo priimančiojo vertumo (taigi, neatsiejamas nuo išrinktumo).

Arminianizmo sekėjai tiki, faktiškai, tais pačiais dalykais kaip kalvinistai, tačiau kitaip supranta predestinaciją ir elekciją. Pasak arminianistų, žmogus, Dievas, savo malone, žmoguje atstato laisvą valią, todėl žmogus savo netikėjimu gali „atkristi“. Arminijus nesutinka, jog išrinktuosius Dievas išrenka besąlygiškai ir amžinai, nepriklausomai nuo jų tikėjimo. Taigi, Arminijui buvo svetimas teiginys, jog „kartą išgelbėtas - visados išgelbėtas“. Kalvinistai kaltina, jog Arminijus įveda sinergiją, tačiau Arminijus tai neigia, pasak jo, žmogus išgelbėjamas tik per malonę.

Šie ginčai šiaip iš viso yra labai toli nuo ortodoksų teologijos, visai kitos prigimties, todėl juos yra gana sunku suprasti. Nereikėtų apsigauti, kad Arminijus - „labiau ortodoksišas“, nes lyg ir tai, ką jis moko, primena sinergiją, nes jis pats yra monergistinės išganymo doktrinos sekėjas ir ortodoksus laikytų klaidatikiais.

Mano asmenine susidaryta nuomone, esminis protestantų ir ortodoksų teologijos prigimtinis skirtumas yra tas, jog protestantai yra susikoncentravę į asmeninį santykį su Dievu ir nežino tokios sampratos, kaip „mistinis Kristaus Kūnas“ (Eucharistinė bendruomenė). Kai protestantas skaito Šventąjį Raštą, vyksta trinarės struktūros dialogas - esu „Aš“, „Dievas“, o tarp mūsų - tekstas, kuris dialoge virsta Dievo Žodžiu ir atskleidžia man Dievą. Aš skaitau Dievo Žodį Šventojoje Dvasioje - taip supranta protestantai. Kitaip tariant, per Kristų, Šventojoje Dvasioje, pasiekiu Tėvą

Jų teologijos problemos - individualistinės (ką AŠ galiu padaryti savo valia, kad būčiau išgelbėtas? Kokia yra mano kaltė? Kaip aš galiu suprasti Šventąjį Raštą? etc.). Aš manau, kad ši pozicija mezgėsi pranciškonų ir naujųjų katalikų brolijų (fraternitas, tai buvo ne tradiciniai vienuoliai, monachi, o broliai - fratres) atmosferoje, kur tradicinį vienuolyno (monasterium) „mes“ pakeitė „aš-tu“ orientacija. Šis elementas Liutero buvo radikalizuotas. 

Ortodoksų teologijoje Šventojo Rašto skaitymas visada vyksta Eucharistinėje bendruomenėje, t.y. „aš“ yra pakeičiamas į „mes“ (dialogas vyksta tarp „mes“, kurių priešakyje - Šventieji Tėvai, ir Dievo), teologiniai klausimai taip pat daugiau keliami iš „mes“ pozicijos, vienuoliai gyvena „mes“ moduse. Savo asmeninį santykį su Dievu „aš“ kuria atsiremdamas į kitus, todėl, jei protestantų teologas universitete kuria savo teologinę poziciją, tai ortodoksų teologas (ar net kuris iš Šventųjų Tėvų), vietoje savo teologinės pozicijos, aiškinasi Šventųjų Tėvų poziciją, į kurią atremia savo nuomonę. Grigalius Palamas niekada nesako „aš regėjau Dievo energijas, Dievo Šviesą“, jis sako „šventieji matė“. Klausimas, ar šias skirtingas teologizavimo kryptis galima „subendravardiklint“, bet pabandyti - be abejonės, verta.

Buvo toks Konstantinopolio patriarchas, beje, dėstęs Vilniaus Dvasinėje Akademijoje, vardu Kirilas Lukaris (Cyril Lucaris). Jis bandė kalvinistinę problematiką apsvarstyti ortodoksų teologijos šviesoje, netgi parėmė tam tikrus Kalvino teologijos teiginius. Jo palikimas vertinamas labai nevienareikšmiškai, šio patriarcho parašyta „Išpažinimą“ kai kurie teologai laiko eretišku.

Išvada būtų tokia: šiandien vargu ar įmanoma išreikšti ortodoksinę poziciją protestantų ginčų klausimuose - jų keliami klausimai yra svetimi ortodoksų teologijai, jų mąstymo būdas - svetimas ortodoksų teologijai. Derėtų vengti ir tokių apibendrinimų, kokius daro kitatikiu atžvilgiu prof. A. Osipovas, kuriam viskas nuo pradžios iki pabaigos kalvinizme atrodo eretiška. Dėl milžiniško teologinių kontekstų skirtumo, kaip pastebi metropolitas Hilarijonas (Alfejevas), lyginti Bažnyčios Tėvus su XV amžiaus teologija yra, moksliniu požiūriu, mažaprasmis užsiėmimas.

Komentaras: prof. W. L. Craig ir Shelly Kagan debatai

Bičiulis paprašė manęs pakomentuoti šiuos debatus:



Smagu vėl išgirsti Shelly Kaganą - jo video paskaitų mes klausėmės pirmame kurse universitete.  Yale Univeristy yra jo video paskaitų kursas apie mirtį ir pomirtinį gyvenimą.

Craigas, žinoma, turi labai didelę debatavimo patirtį ir, ko gero, dar studijų laikais išvystytą, puikų analitinį aparatą. Deja, šiame debate, man asmeniškai, Craigas pasirodė labai silpnai. Kaganas pastoviai remiasi šiuolaikine filosofija - Rawlso visuomenės sutarties teorijos variantu, debatais determinizmo - indeterminizmo srityje etc. Craigo argumentai tėra loginio-analitinio pobūdžio, bet jo visi klausimai (ypač, „kas, jeigu nepasirašo?“) sudaro vaizdą, kad jis menkai susipažinęs su šiuolaikinės filosofijos tendencijomis šiose srityse. Po Craigo klausimų kildavo klausimas dėl atsakymo: tai ką, Kaganui dabar skaityti visą kursą apie Rawlso teisingumo teoriją ir jos versijas? Ar jam pasakoti kompatabilizmo teoriją kognityvinio mokslo filosofijoje? Iš Craigo pasisakymų nebuvo panašu, jog jis yra susipažinęs, iš kokių pozicijų kritikuojamos šios teorijos šiuolaikinėje filosofijoje.

Tai, kad Craigas (galimai) neišmano šiuolaikinės filosofijos, manęs ypatingai nestebina, nes bakalaure jis studijavo ne filosofiją, o komunikaciją, magistre - tik religijos filosofiją, o PhD rašė iš filosofinės teologijos. Jo specializacijos laukas - siauras, filosofija, greičiausiai, jam terūpėjo filosofinės teologijos ir apologetikos prasme. Iš šių debatų panašu, kad jis - apologetas, o ne filosofas (kaip pastebi Jacques'as Maritainas, apologetika nėra filosofija, tai yra teologinė disciplina; teologai tik taiko filosofijos atradimus, bet juose nedalyvauja).

Dvi svarbiausios teorijos, kurių išmanymo neparodo (jei ir žino) Craigas:

1. Rawlso teisingumo teorija. Rawlsas kėlė klausimą, kaip turėtų būti sutvarkyta teisinga visuomenė. Darydamas prielaidą, jog visi jos nariai yra lygūs ir laisvi, jis sukūrė du principus, pagal kuriuos turėtų būti sutvarkyta visuomenė: 1. Visi žmonės turi turėti pagrindines laisvas (kalbos, sąžinės laisvės etc.); 2. Nelygybė tarp narių turi išaugti tik iš pareigų ir pozicijų, pasiekiamų visiems vienodai arba būti naudinga sunkiausioje padėtyje esantiems visuomenės nariams.

Tam, kad įrodytų šių principų teisingumą, Rawlsas pasitelkė mintinį eksperimentą: jei visuomenės nariai būtų patalpinti už „nežinojimo uždangos“, kur nežinotų, kaip jiems „pasiseks“ visuomenėje (nei savo rasės, nei pareigų, nei pan...), tai tada jie pasirinktų šiuos principus, kaip teisingus visų atžvilgiu. Tai ir įrodo, jog šie principai apibrėžia socialinį teisingumą.

Visuomenės sutarties (social contract) teorijos, iš kurių tradicijos kyla Rawlso filosofija, teigia, jog socialinės normos remiasi narių sutarimu. Sakykime, turime tam tikrą teisinę sistemą, ji galioja tik todėl, kad mes ja sekame. Jei kuris nors iš mūsų ja neseks, tai kiti, kaip nurodo mūsų „sutarties“ sąlygos, jį baus. 

Kagano atveju, teisingumas yra suprantamas kaip aukščiausias moralinis gėris. Jis remiasi ankstesniųjų visuomenės sutarties teoretikų apibrėžimu (galimai, Millio), jog svarbiausia yra nedaryti žalos kitiems visuomenės nariams. Millis pateikia racionalius argumentus, jog racionalu leisti būti žmogui kokiu jis tik nori, jei tai nekenkia kitiems (galų gale, jo „keistas“ kitiems gyvenimo būdas gali jam padėti sukurti kažką nuodingo visuomenei, ar panašiai). Todėl šį racionalų principą Kaganas ima kaip moralės pagrindą.

Atsakymas į Craigo klausimą „kas, jeigu nepasirašo?“ yra „elgiasi blogai“, amoraliai. Čia lygiai ta pati logika, kaip krikščioniškame tikėjime. Yra sandora tarp Dievo ir žmogaus - Dievas suteikia žmogui malonę, jeigu žmogus vykdo savąsias Sandoros sąlygas (Kristus mokė, jog svarbiausias įsakymas - mylėti). Jeigu žmogus nesilaiko šios sutarties, jis elgiasi blogai. Visuomenės sutartis - tai sutartis ne tarp Dievo ir žmogaus, o tarp kiekvieno paskiro žmogaus ir visų likusių (beje, visuomenės sutarties teoretikai dažnai tiesiogiai rėmėsi Biblijos sandoros samprata).

2. Suderinamumo teorija. Jos variantų yra įvairių, naujausių ir sudėtingiausių - nežinau, neskaičiau. Pasidalysiu tik tokiomis įžvalgomis: determinizmas (įsitikinimas, kad praeities įvykiai, kartu su gamtos dėsniais, atskleidžia visas tiesas apie ateitį) ne paneigia laisvą valią, o tam tikra prasme yra jos sąlyga. Dar Epikūras būtinybei priešpastatė ne laisvę, o atsitiktinumą. 

Pavyzdžiui, sukonstravus lėktuvą galime pakilti į orą. Ne todėl, kad paneigėm gamtos dėsnius,  gamtinę būtinybę, o todėl, kad ja pasinaudojome. Indeterminizmas kaip tik apsunkintų mūsų valios įgyvendinimą. Laisvas pasirinkimas nereiškia indeterminizmo (kad pasirinkimas yra visiškai nedėsningas). Perfrazuojant Schoppenhauerį, esame laisvi pasirinkti, tačiau nesame absoliučiai laisvi pasirinkti iš ko rinktis. 

Toliau tegul šneka Danielas Dennettas: 




Aš pats šių dviejų teorijų gerai neišmanau. Esu baigęs tik bakalaurą, o jos - magistro studijų dalykas. Ir ne šiaip filosofijos magistro, bet plačiau jos nagrinėjamos tik konkrečiose filosofijos magistro specializacijose. Kitas dalykas, kad, apskritai gyvenime, tokius dalykus išmanyti, manau, yra kiekvieno filosofiją baigusio žmogaus garbės reikalas.

Kalbant giliau, filosofija savo prigimtimi yra dialoginis užsiėmimas. Dialogas - tai žodžio tarpsmas, laisvas apsikeitimas žodžiu, iš kurio gimsta Tiesos pažinimas. Debatai - kraštutinai ne filosofinis dalykas; tai ne dialogas, o monologas, kuriame vienas bando praryti kitą. Filosofinis dialogas negali vykti be autoritetų (lot. auctoritas - augintojas, ugdytojas) - todėl viduramžių disputuose buvo reikalaujama, kad kiekvienas argumentas remtųsi autoritetais ir kitos pusės argumentų suvokimu.

Šiuo atveju susitiko filosofas su modernistinio sukirpimo apologetu. Kaganas demonstruoja autoritetų išmanymą - jo pažiūros sistematiškos (kylančios iš anglosaksiškos filosofijos tradicijos), Craigas demonstruoja puikų analitinį aparatą, būtiną apologetui ir debatininkui, tačiau šis aparatas negali jo išgelbėti, kai jo priešas remiasi sistema ir autoritetais. Tokiu atveju nepakanka analitinės priešo argumentų rekonstrukcijos - reikia žinoti teorijas, kuriomis jis remiasi. Žinant, jog Kaganas visą gyvenimą specializuojasi moralės filosofijoje, savo PhD rašė pas gerai filosofijos pasaulyje žinomą moralės filosofijos tyrinėtoją - Tomą Nagelį, reikia turėti omenyje, kad tai labai rimtas oponentas. Labiau lygiavertis oponentas Kaganui būtų koks Alasdair MacIntyre, bet nežinau, ar jis užimtų Craigo poziciją.

Craigo ir kitų populiariųjų apologetų teiginys apie Dievo būtinumą moralei yra pagautas iš nyčiškos Kanto kritikos. Kantas „Praktinio proto kritikoje“ gynė idėją, jog Dievo buvimas - praktinio proto postulatas, būtinas moralei pagrįsti. Tai buvo atsakas į Apšvietos kompleksuotą bandymą apsieiti be organizuotos religijos, remtis tik žmogaus protu (tada populiari pažiūra buvo deizmas - įsitikinimas, jog Dievas - yra, tačiau niekaip nesikiša į mūsų gyvenimą). Kitaip tariant, jie norėjo išlaikyti kaip jiems atrodė geruosius viduramžių socialinės santvarkos bruožus - racionalumą, moralumą, tačiau išsižadėti senosios religijos ir metafizikos. Kanto teigimu, be Dievo tai padaryti neįmanoma.

O Nietzsche viską apvertė. Jis iškėlė klausimą, jei be Dievo racionalumas, moralumas ir kt. neįmanomi, tai gal jų ir nereikia? Kas sugalvojo, kad būtinai turime būti racionalūs, moralūs ir kt.? Tai jis vadina „filosofų prietarais“. Būtent iš šios pozicijos galima kritikuoti analitinę moralės filosofiją apskritai. Kodėl, pvz., gėris negali būti apibrėžtas kaip valia galiai? Tai, kas „Aš“ daro stipresnį - gerai, kas ne - ne (Trasimacho pozicija, išsakyta Platono „Valstybėje“). Į tai atsakyti kaip ir nieko neįmanoma, nes tai - iracionalus pareiškimas, tiek pat, kiek iracionalus noras visur vadovautis protu, moralę grįsti protu. Racionali moralė yra prameta tikėjimu į protą.

Aš Kaganą pulčiau būtent iš šios perspektyvos, nors analitikas galėtų jos rimtai nepriimti. Jei Dievo nėra, vadinasi, Kaganas pats sau išsigalvojo „gyventi pagal protą“. Kaip juokavo Nietzsche apie Kanto iš proto išvestą „kategorinį imperatyvą“, Kantas „pats sau įsakė“. Taip dabar Kaganas „pats sau įsakinėja“: tam tikra prasme, jo noras gyventi pagal protingą tvarką yra jo paties sau išgalvotas ir iš nieko tikro nekylantis.

Žinoma, Craigas sau tokios kritikos negalėtų leisti, nes jis pats yra racionalistas. Jis bandė panašų žingsnį žengti, klausdamas „kas, jeigu nepasirašo?“, bet prašovė, nes Kagano naudojama teorija turi kitą prasmę, toks klausimas yra negalimas. 


Žodžiu, šiek tiek liūdna, jog, nors Craigas tikrai stipriai pasikaustęs apologetikoje, jo žinios šiuolaikinėje filosofijoje, atrodo, yra silpnokos. Beje, filosofinė determinizmo - laisvos valios problema yra būdinga ne tik ateizmui, ji išlieka ir teistinėje filosofijoje (tai lengva išmąstyti). Tai vadinamoji predestinacijos problema. Jeigu Dievas sukūrė šį pasaulį tikslingai ir viskas yra jo valioje, tai kaip žmogus gali turėti laisvą valią (kas yra jo valioje)? Craigo vietoje tiesiog neliesčiau iš viso šio klausimo, nes jis neatkrenta postuluojant Dievo egzistavimą. 

Iš kitos pusės, smagu, jog į debatus pagaliau įtraukiami vis rimtesni filosofai. Juk Craigas yra visa galva aukštesnis už Dawkinsą, Hitchensą, Harrisą. Šiuo retu atveju, debatai vyksta ne tarp ateizmo fanatikų ir besiginančių krikščionių, o su tikru mąstytoju. Manau, kuo daugiau tokių debatų, tuo turtingesnė bus mūsų dvasinė kultūra.

2014 m. birželio 26 d., ketvirtadienis

Komboskini vs. komboloi (kombologia)

Norėčiau pasidalyti linksmu prisiminimu.

Kai aną vasarą su dviem bičiuliais važiavome į Graikiją, pastebėjome, jog visi aplinkui - autobusuose, gatvėse, kavinėse - tampo karoliukus, kurie primena katalikišką rožinį (slav. rozarij). Mes juos palaikėme komboskini (ortodoksine maldos virvele, slav. čiotki). Komboskini yra naudojamas nenutrūkstamai maldai - laikydamas tarp pirštų karoliuką, maldininkas mintyse arba lūpomis taria: Viešpatie Jėzau Kristau, Dievo Sūnau, pasigailėk manęs, nusidėjėlio (Kyrie Iisou Christe, eleison me, ton amortolon).

Graikijoj, kur tik beeisi, visi gatvėje tarp pirštų sukioja kažkokius karoliukus. Pagalvojome - štai, graikai! Tikri ortodoksai! Dieną naktį meldžiasi, viešai, gatvėse tampo komboskini! Šaunuoliai! Kur tik bepažvelgsi, visi - su karoliais rankose!

Labai panašų vaizdą išvydome Turkijoje. Pagalvojome, jog, turint omenyje, jog buvo Ramadano mėnuo, jie turbūt meldžiasi daugiau nei įprastai. Musulmonai turi ortodoksinio komboskini analogą, kurį naudoja kartodami Alacho vardus. Matėm, kaip parke vyras tampo tuos karoliukus, galvojome, meldžiasi.

Aš netgi esu vienai kaimynei padovanojęs tokius karoliukus iš Kipro, sakydamas, jog tai - komboskini (čiotki).

Praėjo pusmetis ir netyčia užtikau vieną metropolito Kallistos Ware paskaitą, kuriame jis pasakojo linksmą nutikimą iš savo gyvenimo ir tada aš supratau, koks didelis visa tai buvo nesusipratimas ir ėmiau iš savęs juoktis.

Metropolito Kallisto pasakojimas prasidėjo daugmaž taip pat, kaip ir mano - jis nuvažiavo į Graikiją, pamatė, kad visi tampo tuos karoliukus ir pamanė, jog visi graikai - atsidavę maldininkai. Metropolitas sako: „Mačiau, kad vienas net rūkydamas karolius tarp pirštų keičia. Pagalvojau - štai, šaunuolis! Nors ir rūko, bet meldžiasi! Kitas tai darė gerdamas kavą“.

O kabliukas čia štai koks. Pasirodo, graikai yra perėmę iš turkų-osmanų tokį aksesuarą, kuris vadinasi komboloi (daugiskaita: kombologia):


Keturi kombologia
Komboloi, dar žinomas kaip „nerimo virvelė“, yra tradicinis turkų aksesuaras, kurį jie naudoja nerimui malšinti. 



Tai yra toks „žaisliukas“ , kurį tampai tarp pirštų, rankų ir kt. ir taip užmušinėji laiką. Su malda jis neturi nieko bendro. Neturi nieko bendro ir su „maldos virvele“, komboskini:


Komboskini
Taigi, didžiam mano ir metropolito Kallisto nusivylimui, pasirodo, graikai ir turkai gatvėse nesimeldžia, o tik žaidžia su savo kombologia. 

----

Susiję įrašai:

Kaip gaminamas komboskini (maldos virvelė) http://ortodoksas.blogspot.com/2012/11/kaip-gaminamas-komboskionas-maldos.html

2014 m. birželio 24 d., antradienis

Apie „naujuosius pagonis“

XX amžiuje Vakarų kultūroje išplito naujas reiškinys - „naujoji pagonybė“ (neopagonybė). Šio religinio judėjimo sekėjai, kurių esti ir Lietuvoje (pvz. „Romuva“), ir Rusijoje („Rodnoverije“), ir Lenkijoje („Rodzimowierstwo“), ir daugybėje kitų šalių, skelbia esą jie, remdamiesi senąja tradicija, išpažįsta ikikrikščionišką pagonių tikėjimą. 


Graikų neopagonys
Lietuvių „senovės baltų“ religine bendrija save vadinanti Romuva savo tinklalapyje rašo:
„Baltų religija yra grindžiama ne apreiškimu, o protėvių per ilgus amžius sukaupta ir sukoncentruota, etninėse tradicijose atsispindinčia patirtimi.Romuvos bendruomenė nepripažįsta švento rašto ir dogmų. Mūsų tikėjimo tiesų šaltinis yra mūsų protėvių per amžius sukaupta ir tradicijose bei etniniuose simboliuose pasireiškianti dvasinė patirtis. 
Romuva remiasi baltų religine tradicija, kurią sudaro lietuvių, latvių ir prūsų religinis paveldas.“
Neopagonybės sekėjai paprastai mėgsta pasakoti, kaip jų šalyje iki krikščionybės įvedimo egzistavo harmonijoje su gamta, santarvėje, žmonės gyveno laimingai, tačiau atėjo krikščionių kariai (Lietuvos atveju - kryžiuočiai) ir, prievarta įvedę krikščionybę, sugriovė idilę. 

Tačiau yra rimtos mokslinės priežastys, kodėl šiuos religinius judėjimus religijotyrininkai vadina „NEOpagonybe“, o ne „senuoju baltų tikėjimu“, kuriuo jie skelbiasi esą. Peržvelkime šias priežastis.

ŠALTINIŲ APIE PAGONYBĘ STOKA


Pirmoji priežastis, kodėl niekas, net patys iškiliausi senosios pagonybės tyrinėtojai, negali pasakyti, kokios tiksliai buvo senosios Europos religijos (tame tarpe - senoji baltų) yra ta, jog nėra likę šaltinių apie ją. Senosios pagonių gentys, su retomis išimtimis, iki krikščionybės įvedimo neturėjo rašto. Visi rašytiniai šaltiniai, kuriuos turime apie šias religijas, yra krikščionių misionierių užrašai. Tačiau krikščionių misionieriai nesistengė ištirti ir nuodugniai aprašyti religijos, su kuria jie susidūrė - paprastai jie apsiribodavo tik rastais bendrumais tarp krikščionybės ir pagoniškosios religijos (kuriais naudodavosi aiškindami krikščionių tikėjimą) ir pastebėtais šlykščiais dalykais (aprašydavo stabmeldystę, ritualines orgijas ir kt.). Kiti vietinių tikėjimų elementai buvo išsaugoti atsitiktinai.


Dėl šios priežasties senovės graikų religija yra geriausiai mums žinoma senosios Europos pagoniškoji religija. Graikai dar iki krikščionybės įvedimo turėjo raštą, todėl paliko gausybę liudijimų, nors jų ir neužtenka pilnai suvokti jų religijai ar ją gerai aprašyti. XIX amžiuje, Europoje prasidėjus romantiniam sąjūdžiui, daugelis lietuvių ir kitų Europos tautų tautinio atgimimo veikėjų, rašusių apie savo krašto pagonybę, bandė savo šalies pagonybę atkurti pagal graikų-romėnų religijos modelį (sudarinėjo „panteonus“, iš graikų tikėjimo įterpė „trūkstamus“ Dievus, sugalvoję jiems tautinius vardus ir kt.).

Vienas autoritetingiausių lietuvių pagonybės specialistų, Gintaras Beresnevičius, rašė: „senovės lietuvių religija neegzistuoja ir jos neprikelsime; šią tezę esu gynęs ir toliau negaliu sakyti, kad mano nuomonė čia yra labai jau pasikeitusi. [...] Tikroji senovės lietuvių religija, apie kurią mus pasiekia šaltinių duomenys (skurdūs ar neskurdūs galima ginčytis – apie slavus ar ugrofinus tokių duomenų daug mažiau) yra ta, kuri buvo oficialiai išpažįstama XIII-XIV a., iki pat XV a. pradžios, Žemaičių krikšto. Ji buvo pakirsta. Ir kas po šio nukirtimo baigėsi, nutrūko? Nutrūko karių ir valdovų religija, oficialioji Lietuvos valstybinė religija XIII-XIV a. Tąsa skirtingomis formomis skirtingais laikais skirtinguose visuomenės sluoksniuose vis dėlto vyko ir nelabai žinome, kiek autentiškai ta “tąsa tęsėsi”. [...] Tačiau kas tęsėsi? Senoji religija XIII-XIV a. buvo specialus darinys. Tai aristokratų ir karių religija, kitokia ji negalėjo būti; ji šaltiniuose išnyra būtent kaip tokia.“


Šį argumentą religijotyrininkai pateikia visoms pagonybėms, tame tarpe, ir graikų. Tai galime iliustruoti filologo-klasiko N. Grincerio pavyzdžiu: mes nežinome, kaip graikų pagonybė traktavo statulas - ar kaip stabus, daiktus, kurie turi savaiminę galią, ar kaip Dievų atvaizdus, kurie savaiminės galios neturi. Iš Hermio Trismegisto raštų žinome, jog vėlyvuoju periodu egzistavo sąmoninga tikinčiųjų dalis, kuri statulas telaikė atvaizdu, tačiau kiek šis tikėjimas buvo paplitęs klasikiniu, ikikrikščionišku periodu ir ar jis buvo visuotinai išpažįstamas, pasakyti negalime ir niekada negalėsime, nes duomenų apie tai paprasčiausiai nėra. Tačiau žinome, jog statulos graikų kulte vaidino itin svarbų vaidmenį.


Nepadeda ir neopagonių apeliacija į tai, ką Beresnevičius cituotame tekste vadino „tąsa“, t.y. krikščioniškajame periode išlikusias pagoniškas tradicijas.


RĖMIMASIS VĖLESNE TRADICIJA


Daugelis mūsų mokykloje girdėjo romantiškas legendas apie tai, kaip ilgai išliko lietuvių pagonybė, kaip žemaičiai dar XIX-ajame amžiuje „garbino žalčius“ ir kt. Atrodytų, kodėl gi negalime surinkti liudijimų apie šią kaime išlikusią pagonybę ir, ją remdamiesi, atkurti senosios pagonių religijos? 


Bėda slypi tame, kad, egzistuodamos krikščioniškoje kultūroje, neišvengiamai visos pagonių religijos perimdavo krikščioniškos teologijos struktūras ir vaizdinius. Pavyzdžiui, viduramžių istorikas Aronas Gurevičius, aprašydamas seniausiuosius skandinavų pagonybės šaltinius pastebi, jog jau juose pastebimas krikščionių idėjų įsismelkimas. Pirmieji metraščiai mini, jog skandinavai įsivaizdavo pasaulį kaip sodybų (Gaard) visumą, žmonės, pasak jų, gyvena vidurio sodyboje (Midgaard). Rojus (Valhaala) jiems buvo pietuose, Trojos miesto vietoje. Kitaip tariant, visa skandinavų religinė geografija buvo horizontali: keliaudamas per žemę gali nueit į Asgaardą pas milžinus ir taip toliau. 


Tuo tarpu po to, kai krikščionių misionieriai pradėjo evangelizuoti skandinavus, atsiranda požiūris, jog Valhaala randasi danguje, keičiasi net laidotuvių papročiai: tikima, kad deginant kuningą (kunigaikštį) kuo aukščiau į dangų kyla dūmai, tuo greičiau jis pateks į Valhaalą. Tokius milžiniškus poslinkius pasaulėvaizdyje (horizontalaus pasaulio suvokimo pasikeitimas į vertikalų) stebime ne krikščioniškoje kultūroje, o pagoniškoje kultūroje (sic!), kurioje ne daugiau dviejų šimtmečių aktyviai veikė krikščionių misionieriai. Jei tokias mutacijas pasaulėvaizdyje kėlė paprasčiausia krikščioniška misija, sunku įsivaizduoti, kaip radikaliai pagonių tikėjimai transformavosi, kai krikščionybė tapo dominuojančiuoju tikėjimu. 


Pasak G. Beresnevičiaus, lietuvių pagonybei egzistuojant krikščionybės apsuptyje, pačios „senosios pagonybės“ joje apskritai beveik neliko: „iš kartos į kartą buvo perdavinėjama etnografinė tradicija, kaimo papročiai ir šventės, bet tai nebuvo senoji religija, tai buvo natūraliai susiklosčiusi kaimo gyvensena su ašinėm kalendorinėm šventėm“. Kitaip tariant, pagoniškieji reliktai krikščioniškoje Europoje negali būti patikimas pagrindas pagonių religijai atkurti.


ŽINIŲ LUOMO SVARBA PAGONYBĖJE

Svarbiausias argumentas G. Beresnevičiui, kodėl neįmanoma atkurti senosios lietuvių pagonybės yra tas, jog, įvedus krikščionybę, nutrūko žynių perduodama tradicija. Kartais neopagonybės sekėjai tikina, jog ikikrikščioniškoje Europoje egzistavo visuotinė lygybė, santarvė, visi buvo taikūs, kol visko nesugadino „karingieji krikščionys“. Tačiau, iš tiesų, visoms be išimties pagonių religijoms būdinga griežta luominė hierarchija. Žmonės pagal prigimtį skirstomi į mažiausiai tris grupes - žynius, karius (politikus) ir eilinius žemdirbius.


Šią hierarchiją vis dar galime stebėti, pavyzdžiui, šiuolaikiniame induizme. Ten žmonės skirstomi į keturias kastas (varnas) pagal tai, kokia styga (guna) dominuoja jų prigimtyje - į šudras (dirbančius), vaišijus (prekiaujančius), kšatrijus (karius ir politikus) ir brahmanus (žynius) (egzistuoja ir žmonių grupė, kurią vadina „neliečiamaisiais“ - visuomenės atstumtieji, kuriuos netgi draudžiama liesti). Kiekvienas žmogus, gimęs tam tikroje kastoje, privalo daryti tai, kas jam dera „pagal prigimtį“, negali pereiti į kitą kastą, negali dirbti kitos kastos darbų. Panašios visuomenės santvarkos egzistavo visose pagoniškose kultūrose.


A. Gurevičius pastebi, jog ikikrikščioniškoje Europoje žmogaus statusas taip priklauso nuo jo prigimties, kad tuo metu kalbos net neturėjo atskirų žodžių įvardyti „geras“ ir „gražus“. Pagonims tai, kas yra gražu, geros prigimties, yra ir moraliai gera. Tai, kas šlykštu, blogos prigimties, yra bloga. Todėl žemesniame luome gimę žmonės laikyti visapusiškai negražesniais, blogesniais ir kt. už tuos, kurie gimė aukštesniame luome. Net teisė buvo nevienodai taikoma skirtingo luomo atstovams, nes, kadangi žemesnio luomo žmogus yra „mažiau“ žmogus, tai iš jo negalima reikalauti to paties, kaip iš kilmingo žmogaus. Pagoniška kultūra - aristokratiška despotija (gr. aristos - geras).


Žinių luomas buvo vienintelis, kuris buvo tinkamas religinių-teologinių žinių saugojimui. Tik žiniai žinojo, kaip tinkamai atlikti visus ritualus, visas teorines religijos detales. Mes žinome, kad ritualas - labai svarbus pagonybėje (dažnai tai buvo kosminių procesų, dievų veiklos mėgdžiojimas, kuris turėjo būti atliekamas itin tiksliai). Faktiškai visoms Europos pagonybėms būdingas ritualinis formalizmas, koncentravimasis į veiksmus ir menkiausia klaida ritualų atlikime galėjo lemti, jog visa malda bus neveiksni, arba, dar blogiau, tauta užsitrauks dievų rūstybę.


Išnykus žyniams, su jais kartu išnyko ir visos sakralinės pagonių žinios. Išnyko visa pagonybės šerdis, jos esmė. Būtent šio elemento trūksta ir graikų pagonybės pažinimui. Tačiau neopagonys paprastai „užkamšo“ trūkstamas žinias skoliniais.


KUO UŽKAMŠOMOS ŽINIŲ APIE PAGONYBĘ SPRAGOS?


Čia atsiveria negražiausioji neopagonybės pusė. Jei sudalyvautume neopagoniškuose ritualuose ar paskaitytume jų teologinio pobūdžio tekstus, pamatytume, kad jų tikėjimo „stuburą“ sudaro visai ne senoji pagonybė (kuri prarasta visiems laikams), o XIX-XX amžiaus naujųjų religinių judėjimų mokymai - New Age, teosofija, antroposofija ir kt. 


Vienas iš lietuviškosios neopagonybės kūrėjų, Vilhelmas Storosta-Vydūnas, yra puikus pavyzdys žmogaus, kuris lankėsi Vokietijos universitetuose, klausė teosofų paskaitų, žavėjosi šiuo naujuoju religiniu judėjimu ir jo idėjas savo darbuose pateikė kaip „senąją pagonybę“. Teosofija - ezoterinis (uždaras) religinis mokymas, atsiradęs XIX amžiuje, siekęs „apjungti visas religijas“ (tikrovėje tokie lozungai visada reiškia, jog siūloma viena, nauja religija). Teosofai savo tikėjimą sukonstravo iš sinkretinio religinių idėjų „mikso“, pasiimdami šį bei tą iš įvairiausių religijų.


Bandymas atrasti „universalų“, „žmonijos patirtimi“ paremtą tikėjimą ir skelbiama „religinė tolerancija“ yra būdingas tiek neopagonių, tiek teosofų mokymų bruožas, kurio visiškai nerandame senojoje pagonybėje. Štai ir romuviečiai rašo: „Baltų religija yra grindžiama ne apreiškimu“. Tikra tiesa, pagonių kultūros nežino tokio reiškinio, kaip Šventasis Raštas, kuriame kartą ir visiems laikams būtų duotas Apreiškimas, išreikštas žmogaus kalba ir žmogaus protui, tačiau jį peržengiantis. Tačiau pagonių kultūroms yra žinomas pats religinio apreiškimo fenomenas.


Senovės graikai turėjo Hesiodą ir Homerą, poetus, užrašiusius poemas, kurias jiems „padiktavo Mūzos“. Delfuose graikai turėjo Orakulą, Pitiją, pranešdavusią žmonėms dievų valią, kurią po to interpretuodavo žyniai. Platono dialoge „Ijonas“ matome, jog su Homero tekstais buvo elgiamasi kaip su šventais, nors jų statusas ir nebuvo visiškai toks pat, kaip Šventojo Rašto - žydų kultūroje.

Religinės tolerancijos atžvilgiu, pagonių kultūrose jos tiesiog nėra. Užtenka atsiversti Diogeno Laercijaus „Filosofų gyvenimus“, kad pamatytume, kiek daug senovės filosofų buvo teisiami Senovės Graikijoje už nukrypimus nuo valstybinio (miesto) tikėjimo. Verdiktas būdavo visiems tas pats - „atheos“ („bedievis“). Tai nereiškė, jog senovės filosofai buvo ateistai. Priešingai, jie tikėjo Dievu ar dievais, tačiau pagonių sąmonėje egzistavo tik du pasirinkimai - arba tiki mūsų miesto-valstybės religija, arba tu esi bedievis ir turi mirti. Vienas žymiausių visų laikų filosofų, Sokratas, buvo nuteistas mirti už tai, jog, miestiečių įsitikinimu, netiki miesto dievais, nors pats jis įrodinėjo, jog taip nėra.

Pagonys, atėję į svetimą miestą, turėjo garbinti to miesto dievus. Tai nebuvo didelė problema daugeliui - būta įsitikinimų, jog dievai turi „galios sritis“ ir Apolonas neturi tokios galios Atėnuose, kokią turi Atėnė ir Atėnė neturi tokios galios Delfuose, kokią ten turi Apolonas. Kartais dievus bandė sutapatinti, kaip tai buvo bandoma padaryti tapatinant Egipto ir Graikijos religijų dievus (bet tai vyko jau vėliau, helenizmo laikotarpiu). Tuos, kurie atsisakydavo garbinti miesto-valstybės dievus, bausdavo. Todėl pagonys žudydavo nukrypusius nuo tikėjimo pagonis bei krikščionių misionierius (juos tebeegzistuojančiose pagonių valstybėse, kaip Indija, žudo iki šiol).

Tai veda mus prie paskutinės temos, neopagonių mito, esą krikščionybė pagoniškuose kraštuose buvo įvesta prievarta.

AR KRIKŠČIONYBĖ BUVO ĮVESTA PRIEVARTA?

Lietuvos Romuvos bendrijos „krivis“ Jonas Trinkūnas ne kartą yra pasakojęs apie tai, kaip Lietuvoje katalikybė buvo vedama „prievarta“. Ši mitologiją apie krikščionybės skleidimą kardu yra paplitusi visose neopagonių organizacijose - ir britiškose, ir rusiškose, ir kt. - Lietuva - ne išimtis. Tačiau šie teiginiai, dažniausiai, prasilenkia tiek su istoriniais faktais, tiek su pačia pagonybės vidine logika.

Senovės pagonims buvo būdinga melsti dievų materialių dalykų ir laikyti juos savo materialinės gerovės „globėjais“. Vienas ar kitas dievaitis padėdavo bendruomenei vienu ar kitu materialiniu aspektu, globojo kare, saugojo nuo priešų ir kt. Buvo normalu, jog jeigu vieną gentį užkariaudavo kita, tai ji imdavo garbinti užkariautojų dievus. Pagonių logika buvo tokia: jei užkariavo, tai jiems padėjo jų dievai, o kokia prasmė garbinti senuosius dievus, jei jie mums nepadėjo? 

Aleksandro Makedoniečio užkariavimai šiuo atžvilgiu smarkiai pakeitė graikų-romėnų religinį pasaulį. Kaip minėjau, helenizmo laikotarpiu graikai jau stengėsi jungti savo tikėjimą su užkariautų tautų, tapatinti dievus arba sudarinėti bendrus panteonus. Milžiniška išimtis, šiuo atžvilgiu, buvo judaizmo, vėliau - krikščionių tikėjimas, kuris nepripažino jokių kompromisų. Nors žydus ir buvo užkariavę romėnai, žydai nenustojo garbinti savo Dievo, nei leido jį pajungti bendrajam panteonui (kai kurie helenistai laikėsi nuomonės, jog žydai garbina Dionisą, nors jų Dievą tapatinti su kuria nors dievybe buvo labai sunku; tuo tarpu žydai neigė panteoną ir dievybių tapatinimą).

Vien dėl šių priežasčių visos kalbos apie tai, jog kažkoks pagonis laikėsi savo įsitikinimų ir jį teko „prievartauti“ atsivertimui, mums turėtų atrodyti įtartinos. Problema paprastai krikščionių misionieriams kyla visai kita - pamatę, jog krikščionių kultūra daug daugiau pasiekusi, galingesnė arba politiškai užkariauti krikščionių karių, pagonys labai noriai atsisakydavo senosios religijos principų ir imdavo garbinti krikščionių Dievą, iš kurio tikėjosi tokios pat galios, kokią turi užkariautojai. Bėda paprastai yra ta, jog tokie žmonės nepriima Evangelijos širdimi, nesupranta jos, toliau lieka stabmeldžiai, išlaiko pagoniškus papročius - įsitikinimus, jog egzistuoja „šventos giraitės“, aplinkinių objektų kilmės padavimus ir kt. Iš pagonybės atsivertusiam žmogui nėra aišku, kad saulė tėra „šviesulys dienai valdyti“, o ne gyva būtybė.

Kryžiaus žygiai, žymiai, žymiai sudėtingesnė ir platesnė tema, nei Lietuvos krikštas. Tačiau istorinis faktas, jog taikios misijos iš Vakarų Europos ir iš Bizantijos baltų žemėse galėjo būti įkurtos (pagal drąsiausius istorikų vertinimus) jau nuo X amžiaus. Tuo metu nebuvo jokių didesnių konfliktų su vietiniais gyventojais, jie gana noriai krikštijosi. 1009 m., kai buvo pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėtas Lietuvos vardas, kartu buvo minima, jog pasikrikštyjo baltų valdovas (lot. rex) Netimeras. Tai jo brolis Zebedenas nukirsdino krikščionis, tarp jų - misionierių šv. Brunoną Bonifacijų. Daugėjant atvejų, kai būdavo žudomi krikščionių misionieriai ir baltai, atsivertę į krikščionybę, 1193 metais buvo paskelbtas kryžiaus žygis į šiaurę (dabartinės Lietuvos teritorijoje intensyviausiai vykęs XIII a.). 

XIII a. Lietuvoje didesnė problema buvo ne noras atsiversti į krikščionybę, o neapsisprendimas, kurią rinktis Bažnyčią - stačiatikių ar katalikų. Visa ankstyvoji Lietuvos istorija nužymėta kunigaikščių mėtymusi iš vienos tikybos į kitą. Tokia padėtis susiklostė todėl, jog lietuviai, tam tikra prasme, „pavėlavo“ priimti visuotinį krikštą. Gintaras Beresnevičius rašo: „iki Brunono ir Vaitiekaus į prūsų ir lietuvių žemes vyko taikios misijos. Geranoriški tikėjimo vyrai. Dar buvo įmanoma apsikrikštyti taikiai ir gauti visus politinius dividendus. Buvo galima gauti taiką. Buvo galima gauti ir tai, kas neišmatuojama, laimėti metafizinį lobį. Brunonas siūlė viską. Jis siūlė istoriją. Nereikia manyti, kad lengvą, tačiau lengvesnę ir laimingesnę. Ir tokią, kurioje būtume patyrę daugiau laisvės. Deja, lietuviai pasielgė ne taip, kaip būtų galėję. Praleidę šansą, jie išlaikė savo religiją ir civilizaciją  unikalią, tik neabejotinai kitokią. Bet kelis šimtmečius turėjo kęsti karus su Europa“

Sunkumai, su kuriais susidūrė senovės lietuviai krikšto metu, buvo nulemti bendrosios Europos politinės ir konfesinės situacijos. Niekas per prievartą žmonių į bažnyčią nevarė ir krikštyklose su kardu prie kaklo nemirkė. 

AR PAGONIŠKOJE BALTIJOJE GANĖSI VIENARAGIAI?

Šiuolaikiniai neopagonys, persiėmę postmodernizmo, New Age, Vakarų Europos okultizmo ir kt. idėjų, dažnai propaguoja LGBT laisvę, feminizmą ir kt. (nors yra ir profašistinio tipo neopagonių). Iš to, ką jau aptarėme turėtų būti aišku, kad tos idėjos buvo svetimos senovės baltams. G. Beresnevičius rašo: „prūsų valstybę pavadinčiau teokratine despotija. Tai buvo religiniu pagrindu suburta, žynių valdoma karių visuomenė, griežtai apibrėžta įstatymų, kurie garantavo valdžią žyniams. Štai koks buvo įstatymas, reglamentuojantis karo grobio dalybas: grįžęs iš karo prūsų karys privalėjo ketvirtadalį karo grobio paaukoti dievams, ketvirtadalį skirti kriviui krivaičiui, ketvirtadalį prapuotauti su bendražygiais ir tik likutį pasilikti sau. Neabejoju, tokia tvarka buvo tam, kad kariai nesusikrautų turtų. Moterys šioje visuomenėje buvo visiškai beteisės“. Šis paveikslas neišsiskiria iš bendro Europos pagonių religijų konteksto.

Pagoniškos kultūros - žiaurios, negerbiančios žmogaus ir neturinčios daugelio moralinių normų, kurios šiandien mums yra savaime suprantamos. Kažkada šv. Augustinas rašė savo knygą „Apie Dievo valstybę prieš pagonių“, kurioje pagonybės išsiilgusiems romėnams priminė apie neseniai paliktosios religijos žiaurumus. Atsigręžti į pagonybę ir iš jos mokytis moralinių ar teologinių principų, kai turime tobulesnę, Evangelijos tikybą - tas pats, kas iš bronzos amžiaus žmonių mokytis stomatologijos ir ją taikyti šiandien.

Mylėti lietuvybę ir domėtis jos kultūra bei papročiais - neprieštarauja krikščionybei. Domėkimės ja, tačiau neleiskime, kad mus suvedžiotų ezoterines idėjas į „tautinį“ rūbą apvilkę būrėjai. 


------------

Susiję įrašai:

Vegetarizmas ir krikščionybė http://ortodoksas.blogspot.com/2013/02/vegetarizmas-ir-krikscionybe.html

2014 m. birželio 23 d., pirmadienis

Malda Garbingajam Kryžiui



Ortodoksų malda Garbingajam Kryžiui:

„Tepakyla Dievas ir išsisklaido Jo priešai, 
ir bėga nuo Jo veido tie, kurie Jo nekenčia. 
Kaip blaškomi dūmai jie pradingsta; kaip 
tirpsta vaškas prieš ugnį, taip žūna demonai 
prieš mylinčius Dievą, ir ženklinančius save 
kryžiaus ženklu, ir džiugiai tariančius: sveikas, 
Garbingiausiasis ir Gaivinantis Viešpaties 
Kryžiau, nuvejantis demonus ant tavęs
nukryžiuoto mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus
galia, nužengusio į pragarus ir šėtono jėgą 
nugalėjusio ir dovanojusio mums tave – Savo 
Garbingąjį Kryžių visiems priešams nuvyti. 

O, Garbingiausiasis ir Gaivinantis Viešpaties 
Kryžiau! Padėk man su Šventąja Valdove Mergele 
Dievo Gimdytoja ir su visais šventaisiais per 
amžius. Amen.“

Psalmynas 67 (68), 1-4:

„Tepakyla Dievas, tebūna išsklaidyti Jo priešai, 
tebėga nuo Jo veido tie, kurie Jo nekenčia.
Kaip išblaškomi dūmai,
taip jie pradingsta;
kaip tirpsta vaškas prieš ugnį,
taip nedorėliai pražūva prieš Dievą.
Bet teisieji linksminasi;
jie džiūgauja Dievo Artume, –
jie laimingi ir krykštauja iš džiaugsmo.“‏

John Vernon McGee komentaras šiai eilutei:

„Čia perteikta Skaičių knygos 10-o skyriaus 35-a eilutė. Kasdien, kai Izraelis rengdavosi kelionėn dykuma, Mozė sakydavo: ,,Pakilk, VIEŠPATIE! Tebūna išsklaidyti tavo priešai, tebėga nuo tavo veido tie, kurie tavęs neapkenčia!“

Egiptas, kaip moko Šventieji Tėvai, Šventajame Rašte simbolizuoja mūsų nuodėmingą gyvenimą. Kaip Izraelis bėgo iš Egipto į Pažadėtąją Žemę, taip mes bėgame iš nuodėmingo gyvenimo į Dievo karalystę. Kaip Izraelis, peržengęs perskirtą jūrą, atsistojo ant tvirtos sausumos uolos, taip mes atsiremiame į Jėzų Kristų, įsikūnijusį Dievą. Ortodoksų malda Garbingajam Kryžiui, kuri yra egzorcistinio pobūdžio, padeda mums kelyje į tikrąjį Dievo Pažadą - Dievo bendrystę. 

2014 m. birželio 17 d., antradienis

Ortodoksų liturgija hebrajų k.

Skirtingu metu, įvairios krikščionių Bažnyčios turėjo hebrajakalbes bendruomenes Jeruzalėje. 1841 metais hebrajiškąją Liturgiją organizuodavo Rusijos Ortodoksų Bažnyčia Jeruzalėje, nuo 1998 metų Izraelyje hebrajiškai tarnauja Jeruzalės patriarchato protokunigas Aleksandras Vinogradskis ir apie jį besiburianti bendruomenė. 

Ektenija:




Šventas, šventas, šventas...




Hebrajiškos liturgijos interneto puslapis:
https://sites.google.com/site/hebrewinchurch/

2014 m. birželio 16 d., pirmadienis

Apie valią tiesai ir valią gyvenimui

„Tiesos valia – ji dar ne kartą suvilios mus rizikingiems žingsniams, ta išgirtoji tiesos meilė, apie kurią iki šiol su didžia pagarba šnekėjo visi filosofai, – kokių tik klausimų nepateikė mums ši tiesos valia! Kokių keistų, prastų, įtartinų klausimų! Ši istorija ganėtinai sena, ir vis dėlto atrodo, jog ji ką tik prasidėjo. Tad kas čia nuostabaus, jei pagaliau pasirodysime nepatiklūs, prarasime kantrybę ir nusisuksime? Kad mes patys pasimokysime iš šio sfinkso kelti klausimus? Kas gi toks iš tikrųjų kelia mums klausimus? Ir kas gi toks mumyse iš tikrųjų veržiasi „į tiesą“? – Taip, mes tikrai ilgai sprendėme klausimą, kokios yra šios valios priežastys, ir galiausiai visiškai sustojome prie dar nuodugnesnio klausimo. Mes iškėlėme šios valios vertės klausimą. Tarkime, kad mes geidžiame tiesos, – bet ar ne mieliau būtų trokšti netiesos, netikrumo, netgi nežinojimo?“ – F. Nietzsche, „Anapus gėrio ir blogio“.
Kartą vienas žmogus manęs paklausė – „kokia yra Dangaus karalystės prasmė?“. Šis klausimas mane užklupo nepasiruošus. Iš tiesų jį galima būtų perfrazuoti – „kokia prasmė būti krikščioniu?“, nes Dangaus Karalystė yra visų krikščionių tikslas.

Pasak krikščioniškosios teologijos, žmogus buvo sukurtas pagal Dievo atvaizdą ir panašumą, tam, kad gyventų meilėje ir palaimingume, amžinoje ramybėje, bendrystėje su Dievu ir su kitais žmonėmis. Tačiau bloga žmogaus valia, blogas poelgis iškreipė šią tvarką ir jis nutolo nuo atvaizdo ir panašumo, o gyvenimas žemėje, krikščioniškas gyvenimas, yra artėjimas atgal prie to pirmavaizdžio. Dievo karalystė – žmogaus kaip kūrinio prasmės ir tikslo išpildymas, žmogaus pilnatvė.

Šia prasme, viena vertus, klausimą apie Dangaus karalystę galėtume atmesti kaip logiškai netaisyklingą. Jei Dangaus karalystė yra atsakymas į žmogaus prasmės paiešką, jei tai yra žmogaus prigimties išsipildymas, jos tikslas ir ta prasmė, kurion stiebiasi žmogus, tai Dangaus karalystė yra gyvenimo prasmė. O klausimas apie Dangaus karalystės prasmę yra klausimas apie prasmės prasmę, kuris veda į begalinę regresiją – galime klausti, kokia prasmės prasmė, prasmės prasmės prasmė ir taip begalo. Tačiau šis klausimas gali būti perskaitytas ir kiek kitaip.

Bandymas formuluoti, iš pažiūros, ne visai logišką užklausimą apie prasmę gali būti klausimas apie tai, kodėl klausti apie prasmę iš viso yra prasminga, tuo turint omenyje maištą prieš pačią logiką. Kodėl mąstymas turi būti logiškas? Kodėl aš turiu turėti valią prasmei, jos norėti? Kodėl negaliu gyventi beprasmiškai?

Friedrichas Nietzsche kėlė šį klausimą laimės kontekste. Juk Dangaus karalystė – palaiminga būsena, kurią, buitiškai šnekant, galėtume įvardyti kaip „laimę“. Nietzschei yra visai neakivaizdu – ir ne veltui –, kad visi žmonės siektų laimės. Užtenka apsidairyti pasaulyje – kiek daug visokiom formom save žudančių žmonių, narkomanų, girtuoklių – ar jie visi turi valią laimei?

Ši gyvenimo tikrovė yra itin krikščioniška. Krikščionys tiki, jog žmogus buvo sukurtas turįs laisvą valią, pasaulyje jis savotiškai „pasmerktas rinktis“ – niekas, net pats Dievas neveikia prieš jo valią (jei Dievas taip darytų, tada ir kurti kūrinį su laisva valia nebūtų prasmės). Tai yra pats iracionaliausias, neprotingiausias žmogiškojo buvimo pradas – svarstydamas apie jį visuomet prisimenu ištrauką iš Bulgakovo „Šuns širdį“, kurioje bolševikai ateina pas profesorių Preobraženskį ir siūlo paaukoti pinigų badaujantiems Vokietijos vaikams. Sako, „pirkite šiuos laikraščius, paaukosite Vokietijos vaikams“, o profesorius atsako: „ Nenoriu“. Jie klausia: „Kodėl? Ar jums negaila badaujančių Vokietijos vaikų?“. Profesorius: „Gaila“. Jie: „A, tai jums gaila penkiasdešimt kapeikų?“. Profesorius: „Negaila“. Jie: „Tai kas yra?“. Profesorius: „Nenoriu“. Žmogus gali paprasčiausiai nenorėti.

Tai nereiškia, kad žmogus gali nesirinkti. Nenoras yra pasirinkimas. Tai reiškia tik tai, jog jis gali rinktis taip, kaip mums nepatinka.

Joks švietimas, tokiu atveju, yra beprasmis. Šventieji Tėvai moko, jog valingas pasirinkimas vyksta iš mąstinių, t.y. žinomų skirtingų pasirinkimų. Galima netyčia susipainioti, pagalvoti, jog žmogus nežino, ką renkasi ir todėl bandyti jį šviesti, kad šis suprastų, kokie yra pasirinkimai. Tačiau, jei situacija tokia, kaip Preobraženskio, tai žmogus puikiai žino iš ko renkasi ir švietimas tėra laiko gaišimas, gali net įsiutinti žmogų.

Iš tiesų vienintelis tikras pasirinkimas, kurį mes darome gyvenime – tai pasirinkimas tarp gyvybės ir mirties. Šventieji Tėvai ir, konkrečiai, Apaštališkieji Tėvai („Didachėje“ ir „Barnabo laiške“ (1)) plėtoja dviejų kelių metaforą: „yra du keliai: vienas gyvenimo kelias, o kitas mirties kelias, ir jie abu yra didžiai skirtingi“ – rašoma Didachėje. Jei žmogus eina gyvenimu keliu, t.y. turi valią gyventi, jis siekia laimės.

Filosofai laimę suprato keleriopa prasme: kaip dvasios būklę, kaip sąlygas pilnatvei ir kt. Vieni manė, jog laimė yra dvasios ramybė (atharaxia, apatheia, epikūrininkai, stoikai), t.y. laimingas tas, kuris gyvena ramybėje. Kiti manė, jog laimė glūdi gerovėje, leidžiančioje išsiskleisti žmogaus prigimčiai (eudaimonia, aristotelininkai). Neoplatonikas Boecijus teigė, jog laimė yra „omnium bonorum tota simul et perfecta possessio“ – „visų gėrybių turėjimas kartu ir tobulai“, kaip verčia šį posakį A. Maceina. Šie suvokimai buvo riboti.

Kaip pastebi šv. Justinas Kankinys, Klemensas Aleksandrietis ir kiti Tėvai, filosofai teturėjo dalelę tiesos, tačiau nematė pilno tiesos vaizdo – juolab tiesos pilnatvė neatsiskleidžia paprastam žmogui. Kiekvienas žmogus savaip įsivaizduoja, kas yra laimė ir savaip jos siekia. Jei turi valią gyventi, turi valią laimei. O iš valios laimei plaukia kitos valios – valia tiesai (noras pažinti tam, kad žinotų, kaip būti laimingam; kita vertus, gilesniame lygmenyje, kaip pastebi Tomas Akvinietis, pasirodo, jog tiesos regėjimas savaime yra didžiausia laimė), valia teisingumui ir kt. Tik krikščionybė, per santyki su Pirmuoju Pradu, atskleidžia tikrąją laimę – palaimingumą ir parodo žmogui, kur jis gali ieškoti tikrosios savo esybės pilnatvės.

Dažniausiai žmogus gyvenime nėra apsisprendęs kuriuo keliu eiti. Jis blaškosi iš vieno kelio į kitą, palūžta, vėl keliasi. Todėl, jei žmogus turi valią eiti gyvenimo keliu, jam galima visokeriopai padėti – jį palaikyti, padėti jam atrasti pilnatvę Kristaus mokyme ir pačiame Kristuje, padėti dorotis su sunkumais. Apie tuos, kurie eina mirties keliu, Didachė ir Barnabo laiškas pasisako gana šiurkščiai: „štai, vaikeliai, žmonės, kurių turite vengte vengti!“ (Didachė); „neprilipkte prie tų, kurie eina mirties“ keliu (Barnabo laiškas 19,2). Taip yra todėl, kad jie tai pasirinko savo laisvo valia.

Štai prieš tokį pirmapradį pasirinkimą stoja žmogus. Jei jis turi valią eiti gyvenimo keliu, tai jo laukia ilgas vargas to kelio paieškose, kuris prasideda valia tiesai, valia supratimui, bandymu protingai (logiškai, nuo logos – Protas) pažinti tvarką (kuri pati yra Logos, ji atsiskleidžia kaip tam tikra Proto santvarka), bandymu gyventi pagal tą tvarką, susitapatinti su Tvarka ir Tvarkytoju pažinimui.

Taip iš vienos mažiausios kibirkštėlės įsiplieskia milžiniška liepsna, kurią vainikuoja „Tiesos Dvasia, kylanti iš Tėvo“ (Jn 15,26). Į žmogų, kuris bando gyventi pagal pasaulio protingumą, pagal Protą, t.y. į žmogų, kuris siekia susitapatinti su Dievu nusileidžia pats Dievas, „Tiesos Dvasia, vedanti į tiesos pilnatvę“ (Jn 16,13). Kol žmogus dar tik pradeda eiti gyvenimo keliu, jis tik nežymiai jaučia Dievo veikimą, kai jis prie Dievo priartėja, aptinka Dievą savyje. Kaip rašo Atono vienuoliai, tokį žmogų lengva pažinti būtent iš to, jog jis turi itin stiprią valią tiesai ir visada siekia teisumo bei teisybės.

Priešingai, žmogus, kuris neturi valios gyvybei, atpalaiduoja savo esybės galias. Jis puola į nusivylimą, tingumą, puikybę. Kaip rašo Evagrijus Pontietis, puikybė „priverčia sielą baisiausiai kristi. Ji nepripažįsta Dievo pagalbos ir tiki, jog siela atsakinga už savo pačios pasiekimus, ir niekina brolius kaip kvailius, nes jie, atseit, to nemato“, o šios ydos pasekmės yra „pyktis, liūdesys ir galutinis blogis, visiška beprotybė ir šėlas, demonų gaujų vizijos ore“. Ar ne panaši lemtis – beprotybė – pasitiko Friedrichą Nietzschę, ėmusiam svarstyti ne tik Dievo pagalbos mastą, bet ir valios tiesai apskritai reikmę?

Mes esame priversti apsispręsti, kuriuo keliu einame – mirties ar gyvenimo keliu. O apie tuos, kurie apsisprendė eiti, Kristus sako – „palik mirusiems laidoti savo numirėlius“ (Mt 8,22). T.y. po to, kai vienas žmogus Kristui pasakė „aš seksiu paskui tave, kur tik tu eisi!“, o kitas mokinys iškart pasiteisino – „leisk man pirmiau pareiti tėvo palaidoti“ (kaip pastebi Teofilaktas savo komentare, išsireiškimas „tėvą palaidoti“ nereiškia palaidoti tiesiogine to žodžio prasme, reiškia „rūpintis iki mirties“), Kristus jam atsakė, kad tėvu, kuris, kaip suprantame iš konteksto, buvo netikintis, tikintysis ir pasiryžęs sekti Kristumi rūpintis negali. Jei žmogus turi bent krislelį noro, valios eiti gyvenimo keliu, tai mūsų rūpinimasis gali padėti jam išsigelbėti, o jei žmogus noriai eina mirties keliu, šokinėjimas aplink jį tegali mus nusitemti tuo pačiu keliu. Net pats Dievas per prievartą negali išgelbėti žmogaus – žmogus pats turi norėti pagalbos.

-----

(1) Priešingai, nei skelbia pavadinimas, Barnabo laiško autorius, greičiausiai, nėra šv. Apaštalas Barnabas. Egzistuoja trys tradicijos šiuo klausimu, viena priskiria laiško autorystę Apaštalui, antra – bendravardžiui, pasauliečiui krikščioniui, trečia teigia, jog laiškas buvo anonimiškas, o „Barnabo“ autorystė tebuvo priskirta vėliau.

2014 m. birželio 15 d., sekmadienis

Filmas [EN]: Apie homoseksualius katalikus

Jūsų dėmesiui siūlau filmą apie homoseksualius katalikus:


http://www.lifesitenews.com/blog/this-new-film-on-being-gay-and-catholic-just-might-blow-your-mind?fb_action_ids=10152001875781895&fb_action_types=og.likes

Filme pristatytas Romos Katalikų Bažnyčios požiūris į homoseksualizmą sutampa su Ortodoksų Bažnyčios mokymu šiuo klausimu.

Logismoi - mus atakuojantys sumanymai (помыслы)

Neseniai rašiau apie vieną svarbiausių ortodoksų antropologijos ir asketikos sampratų - širdį (nous). Su šia samprata yra glaudžiai susijusi kita - sumanymai, mintys (logismoi). Žodį logismos VU skaitmeninis senosios graikų kalbos žodynas siūlo versti:
λογισμός, ὁ 1. skaičiavimas; 2. skaičiavimo menas, aritmetika; 3. apskaičiavimas, samprotavimas; 4. svarstymas; 5. proto galia, protas
Iš tiesų, pagal vartoseną, žodis logismoi (logismos daugiskaita; slavų kalbose - pomysly) atitinka tiesiog lietuvišką „mintys“. Tačiau pagal Bažnyčios Tėvų vartosenos kontekstą, kurį netrukus paaiškinsiu, siūlyčiau versti žodį į „sumanymai“, nes lietuvių kalboje sakome -  „kilo sumanymas“,  „šovė į galvą sumanymas

Pirmasis logismoi sampratą savo veikale „Apie aštuonis piktus sumanymus“ suformavo Evagrijus Pontietis - vienuolis, pasitraukęs į dykumą kovai su jį kankinusiomis aistromis. Pasak Evagrijaus, kiekvieną žmogų nuolatos puola įvairios mintys, sumanymai, dažnai besireiškiantys vaizdinių pavidalu, skatinantys jį padaryti kažką blogo. Šios mintys kyla ne iš paties žmogaus - jos „šauna į galvą“. Jei žmogus tais sumanymais paseka, jis nusideda. Šventumo siekiantysis kovoja su jais, jiems atsispiria ir galų gale išvalo nuo jų savo širdį.

Evagrijus tokius sumanymus suskirstė į aštuonias grupes. Tai apsirijimas, palaidumas (gašlumas), godumas, liūdesys, nusiminimas (nusivylimas), pyktis, tuščiagarbiškumas (garbės troškimas), puikybė. Mus puola sumanymai pasielgti godžiai, supykti, siekti garbės ir t.t...

Svarbi mintis, kylanti iš Evagrijaus - ne visos mintys virsta nuodėme, o tik tos, kuriomis mes sekame. Knygoje „Tylos kalnas“ Maino universiteto sociologas Kyriakos Markidis kalbina tėvą Maksimą, Atono kalno vienuolį, kuris šitaip apibūdina mintinės nuodėmės stadijas Šventųjų Tėvų mokyme (jas savo paskaitose yra minėjęs ir prof. Andriejus Kurajevas):

5 stadijos:

- Primetimas (užpuolimas, προσβολή). Sumanymas š
auna į galvą.
- Sąveika. Prasideda pokalbis, dialogas su sumanymu. 
- Sutikimas. 
Asmuo sutinka daryti tai, kas siūlosi daroma. 
- Pralaimėjimas. 
Asmuo tampa minties įkaitu, vis sunkiau atsispirti kylantiems šio tipo sumanymams. 
- Aistra/apsėdimas.
 Sumanymas patenka į širdį (nous). Aistra, kuria virsta sumanymas, užpildo širdį ir tampa asmens betarpiška tikrove. Asmuo pavergiamas aistros.

Kaip minėjau, labai svarbu, jog ne visos blogos mūsų mintys yra nuodėmė. Nuodėme mintis/sumanymas virsta tik pritarimo stadijoje, kai išreiškiame valingą pritarimą. Negalime būti kalti už tai, kas nėra mūsų valioje.

Šventieji Tėvai, pavyzdžiui, šv. Nilas Sinajietis, sumanymų šaltinius tapatino su demonais (gr. daimon - jėga, galia) - blogio dvasiomis, kurios stumia žmogų daryti pikta. Todėl priklausomybė nuo aistros yra siejama su apsėdimu. 

Iš Evagrijaus Pontiečio mokymo apie 8 sumanymų rūšis kilo Romos popiežiaus, šv. Grigaliaus Didžiojo, mokymas apie 7 mirtinas nuodėmes.

----

Susiję įrašai: