Kas yra "širdis"?

Širdis - viena pagrindinių Rytų krikščionių antropologijos sampratų. Dera turėti omenyje, jog žodžio "širdis" vartosena nėra suvienodinta, todėl šį žodį randame skirtingai vartojamą Senajame Testamente, Naujajame Testamente ir skirtingų kraštų, skirtingo laikotarpio Bažnyčios Tėvų raštuose.


"Piktų širdžių suminkštintoja", ikona
"Širdis" - tai simbolis, kuriuo išreiškiama dvasinė tikrovė. Akivaizdu, jog sakydami "širdis" neturime omenyje žmogaus kūno organo, turime omeny kažką kitą. Kiekvienas simbolis, kaip rašo šv. Augustinas, gali būti sudarytas iš ženklo, kuris nurodo į daiktą, arba iš ženklo, kuris nurodo į daiktą, kuris pats yra ženklas (nurodo į kitą daiktą). Ortodoksų antropologijos "širdis" - būtent pastarojo pobūdžio simbolis, nes pats žodis "širdis", nurodo į žmogaus fizinį kūno organą, o jis šiuo atveju naudojamas kaip simbolizuojantis tam tikrą dvasinę tikrovę. Tai - labai svarbu, nes mūsų ir Bažnyčios Tėvų žinios apie fizinį žmogaus kūną skiriasi, todėl, kad suprastume "širdies" simbolį, mums reikia išsaiškinti, kaip jie suprato fizinę širdį.

Kaip pastebi metropolitas Kallistos (Ware), senovės anatomijoje širdis buvo suvokiama ne kaip pompa, pumpuojanti kraują žmogaus kraujo apytakos ratu, o kaip ertmė. Tai rodo ir lietuvių kalbos vartosena - mes sakome, "jo širdis apsunko", arba "mano širdis pilna džiaugsmo". Tiek Šventojo Rašto užrašytojams, tiek Bažnyčios Tėvams širdis galėjo būti "pilna malonės", "pilna dvasios", arba "Šventosios Dvasios gyvenimo", dvelkimo vieta.

Šventajame Rašte "širdis" naudojama ir kaip dvasinės tikrovės dalies nusakymas, ir kaip visos žmogaus asmens pilnatvės įvardyjimas. Kai rašoma "mylėk savo Viešpatį Dievą visa širdimi", turima omenyje "visa esybe". Specifišką prasmę "širdis" įgauna Tėvų mokyme.

Tėvai rėmėsi prielaida, jog žmogaus asmuo, pirmapradiškai sukurtas kaip vienovė, po nuopuolio išsiskaidė į daugį. Pradžioje visos žmogaus galios buvo vieningos - ir protas, ir jausmai, ir norai, ir kt. Tačiau dabar žmogus tarsi "suskilęs" į dalis, kurios netgi kartais tarpusavyje prieštarauja. Vieni Tėvai skyrė dvi ar tris dalis, šv. Bazilijus Didysis teigė, jog jų yra tūkstančiai.

Kelios pagrindinės žmogaus sielos, jo psichikos pagrindo, dalys yra nous, dianoia ir logos. Visi trys žodžiai gali būti verčiami į lietuvių kalbą kaip "protas". Dianoia - tai matematiniuose ir geometriniuose veiksmuose naudojamas protas. Logos - tai kalbinis protas. O nous - tai "dvasinės akys", kuriomis žmogus mato esmes. Jį dar galima būtų vadinti senu lietuvišku žodžiu "aumuo".

Apie tokį "dvasinį organą", nous, žinojo dar pagonys. Platonas teigė, jog kaip akys mato daiktus, rankos - daiktus čiupinėja, ausys - girdi jų skleidžiamus garsus, liežuvis gali juos paragauti, nosis - užuosti, taip protas gali matyti daiktų esmes (idėjas). Šį regėjimą Platonas vadino "theoria" (liet. žiūra, lot. contemplatio, visio). Abu žodžiai - nous ir theoria - buvo visiškai įprasti graikų kultūroje.

"Širdis", dažniausioje Bažnyčios Tėvų vartosenoje, yra sielos vieta, kurioje buvoja "nous". Todėl "nous" yra dar vadinamas "širdies akimis" (kartais ir "proto akimis"). Širdis, būdama žmogaus "dvasiniu centru", "ertme", yra vieta, kur žmogus gali susi-rinkti, susi-kaupti, t.y. sukaupti savo dvasines jėgas. Susikaupdami, atkreipkime dėmesį į žodžio dviprasmiškumą, jis pats yra metaforiškas, - mes "kaupiame" dvasines galias širdies ertmėje. Todėl tobula malda reikalauja "proto nuleidimo į širdį", t.y. dianoia ir logos nusileidimo į širdį, kaip ir visų kitų sielos galių, kad išsibarstęs ir susiskaidęs žmogaus asmuo širdyje vėl pavirstų vieniu.

"Širdies malda", arba kontempliatyvi malda, yra tokia malda, kai žmogaus savo "širdies akimis" ("nous") regi (gr. "theroeo", lot. "contemplare") Dievą. Pasak abos Doratejaus, pirmiausia žmogus turėtų išmokti regėti (kontempliuoti) daiktų esmes, tada - dvasines esybes (angelus ir kt.) ir tik tada - Dievą. Kitame mano įraše cituotais žodžiais, kontempliatyvią maldą galima apibūdinti, kaip būseną, kai "aš sėdžiu ir žiūriu į Dievą, o Dievas sėdi ir žiūri į mane".

Širdies malda nėra diskursyvi, t.y. ji nėra žodinė. Kadangi visos galios surinktos širdyje, tai širdies malda netrukdo žmogui užsiimti kitomis veiklomis - pavyzdžiui, matematinių veiksmų atlikimų ar kt. (veikimas kartu su širdies malda yra hesichastų vadinamas "protinguoju darymu"). Be to, ji yra malonė - regėti Dievą gali tik tas, kuriam Dievas suteikia šią malonę.

Tam, kad žmogus galėtų regėti, jis turi būti "tyraširdis" (kaip sakoma ir kalno pamoksle). Tai yra priežastis, dėl kurios šiuolaikinis žmogus, skirtingai nei antikinis, net nepastebi, jog turi "nous" ("širdies akis"), tokios sampratos nėra populiariojoje kultūroje. Šiuolaikinis žmogus turi krūvą blaškančiųjų priemonių - televizija, internetas, mobilieji telefonai, kino teatrai, prekybos centrai, - be to, jis ėmė teršti savo sielą neteisingu gyvenimu, atsidavimu aistroms bei silpnybėms - svetimavimui, girtuokliavimui, persivalgymui, pataikavimui pilvui, puikybei ir kt. Kaip rašo filosofas bei sociologas Zygmuntas Baumanas, šiuolaikinis žmogus vaikosi malonumų, tenkina savo aistras, kiekviena veikla turi būti maloni, būti kuo efektyvesnė ir greitesnė, o vieną malonumą iškart turi sekti kitas. Todėl žmogus nusisuko nuo savo žmogiškumo, pradeda nepastebėti kitų žmonių kaip asmenų, viską traktuoja kaip priemones malonumui, netgi kitus žmones, pagrindiniu tikslu laiko malonumo pastovumą užstikrinimą (tame tarpe, priemonių tam užsitikrinimą). Jis yra egocentriškas, t.y. gyvena tik savyje, tačiau tuo pačiu neturi savimonės, są-žinės, nes yra išblaškytas - kaip vėjas blaško įvairius daiktus, taip malonumams atsidavusio žmogaus siela yra sudrąskyta ir išblaškyta.

Tokioje būklėje apie jokią "theoria" kalbos būti negali. Tokio žmogaus širdies akys, šv. Teofilio Antiochiečio pasakymu, yra tarsi uždengtos tvarsčiais. Todėl jis nesugeba netgi savo artimųjų traktuoti kaip asmenų, kaip lygiaverčių žmonių, su kuriais jį sietų meilės santykis.

Šv. Apaštalas Paulius vietoje žodžių "širdis", "širdies malda" vartoja žodį "dvasia", "dvasinė malda", o žodį "nous" vartoja ta prasme, kuria Tėvai vartoja žodį "dianoia". Apaštalas mini ir tam tikras Šventosios Dvasios dovanas, malonę, kuri užlieja širdį ir suteikia žmogui naujas galimybes. Viena iš tokių dovanų, suteikiamų skaisčiam "nous", yra gebėjimas žvelgti į kitą asmenį su meile. Kartais šventieji dėl savo tyraširdiškumo įgyja galimybę matyti žmogaus vidujybę - jiems užtenka nebyliai susidurti su kitu asmeniu ir jis gali pasakyti viską, kuo anksčiau yra nusidėjęs šis žmogus, arba numatyti, kas, kokie pasirinkimai laukia šio žmogaus ateityje. Jis gali pamatyti žmogaus moralinę būklę, jo pagrindines mintis ir sumanymus (logismoi). Mums sunku suprasti panašias galimybes, bet tam tikrą krislelį to pojūčio turime tada, kai mylimo žmogaus mintis suprantame be žodžių ir be ženklų - tiesiog iš akių.

Galima pastebėti, jog nederėtų suprasti "širdies" kaip emocinio organo. Vakarų kultūroje, ypač romantiniame kontekste, širdis dažnai suvokiama kaip žmogaus emocinis centras, jausmų vieta. Griežta prasme, tokių sąsajų ortodoksinėje antropologijoje nėra ir "širdies malda" nėra "jausminga malda", o netgi priešingai - ji reikalauja beaistriškumo (apatheia).

Taigi, žodis "širdis" yra metafora, kurią galima suvokti psichologiškai, kaip sielos (gr. psyche) "organą", dalį. Širdis yra širdies akių talpykla. Širdies akys - esmėžiūros "organas". Žiūra mūsų sieloje skleidžiasi priklausomai nuo to, kiek esame apvalę savo širdį.

PARAMA

Galite mus paremti:

VšĮ „Krikščionių ortodoksų iniciatyvų centras“
Sąsk. nr. (IBAN): LT487300010173170576
(Pervedimams iš užsienio: SWIFT: HABALT22)

Arba:
Contribee PayPal


Populiarūs įrašai