2014 m. gegužės 27 d., antradienis

Ką reiškia Kristaus žodžiai: „palaiminti, kurie tiki nematę?“ (Jn 20,29)

Ilgą laiką Apaštalo Tomo istoriją skaičiau kaip pasakojimą apie tikėjimą ir žinojimą. Porą savaičių atgal mūsų parapiją pakvietė į Šviesos Kelią, organizuotą Romos katalikų, Tiberiados brolių, bendruomenės. Berašydamas apmąstymą šiam renginiui, kurį ten skaičiau, nutariau naujai pažvelgti į šią Evangelijos dalį.

Norėčiau pradėti nuo kultūrinės pastabos. Įdomu, kad Rytų Tradicijoje, skirtingai nei Vakarų, tikima, jog Tomas tikrai įleido pirštus ir palietė žaizdas – kaip ir pasiūlė Viešpats. Tai vaizduojama ortodoksų ikonografijoje. Vakariečiai gi tiki, jog Kristui tarus: „paliesk mano šoną“, tam, kad įtikėtų, Tomui užteko pamatyti.

Bet tai, kas man, pasirodė dar įdomiau šioje citatoje, yra tai, jog pamatymas ar palietimas savo prigimti nėra ir negali būti tikėjimo argumentu. Kaip rašo klasikas Naglis Kardelis – ir filosofijos pirmakursiui, išklausiusiam logikos kursą, aišku, jog juslinis faktas negali būti būtinai egzistuojančios būtybės, t.y. Dievo, buvimo įrodymu.

Tas pats galioja Apaštalo Tomo situacijai. Juk Tomas ir palietęs galėjo galvoti, jog sapnuoja, mato haliucinacijas ar yra kitaip klaidinamas. Tačiau jis įtikėjo, nes turėjo tam tikrą išankstinį tikėjimą.

Iš tiesų, nors tą kartą Tomas turėjo galimybę prisiliesti prie Dievo ranka, tačiau Kristus, net ir įžengęs atgal į Dangų, veikia visur ir visada. Kaip rašo ortodoksų šv. Grigalius Palamas, Dievas yra tarsi saulės diskas, kurio tiesiogiai nematome, tačiau kurio skleidžiamus saulės spindulius, jų šviesą ir šilumą jaučiame. Dievo šviesa maitina visą pasaulį, be jos neegzistuoja niekas – nei lelija, nei erelis negalėtų egzistuoti, jei juose nesireikštų Dievo malonė. Viskas, kas yra, semiasi būtį iš Dievo.

Panašią mintį yra išreiškęs Vakarų mistikas Mokytojas Ekchartas. Jis rašo: „Jei akmuo galėtų suvokti, kaip arti jo yra Dievas, jis džiūgautų tarsi cherubinas“. Mūsų gyvenimas yra perpildytas Dievo. Gamtoje turime daugybę Dievo ženklų, kiekvienas savo gyvenime turime gausybę Dievo malonės pavyzdžių, kiekvienų šv. Mišių metu liudijame Švenčiausiosios Komunijos stebuklą, kiekvienas savo širdyje turime Jo moralinį Įstatymą, be to, kiekvienas nešiojame Dievo paveikslo ir panašumo liekanas, pagal kuriuos buvome sukurti. Taigi, turime daugybę galimybių Jį pamatyti ir prie jo prisiliesti. Šis Dievo malonės buvimas visur yra puikiai išreikštas Jėzaus Kristaus žodžiais, apie kurių autentiškumą žinome iš to, jog juos dažnai cituoja ankstyvieji Bažnyčios Tėvai, nors žodžių ir nerandame Evangelijose. Tėvai prisimena šiuos Kristaus žodžius: „perskelkite pliauską: ten aš esu; pakelkite akmenį, ir ten jūs rasite - aš esu.“

Tačiau paprastai mes nematome šios Dievo malonės, nes tarsi į ją nežiūrime. Nesuvokiame Dievo artumo kaip tas Ekcharto minėtas akmuo. Kiekvienas širdyje esame daugiau ar mažiau stabmeldžiai, apie kuriuos pasakyta:

„turi akis, bet nemato,
turi ausis, bet negirdi,
turi nosis, bet neužuodžia.
Rankas turi, bet lytėti negali,
turi kojas, bet nevaikšto.“

Paliesti ir pamatyti Kristų gali kiekvienas, kuris, kaip ir šventasis Apaštalas Tomas turi iki galo neišsiskleidusią tikėjimo sėklą. Bet yra daugybė tų, kurie palietė ir netikėjo: Izraelio miestai regėjo daugybę Kristaus padarytų stebuklų, tačiau neilgai trukus vėl atkrisdavo nuo Kristaus. Noras pamatyti žmogui užtraukia didelę atsakomybę, nes, kaip sako Kristus neįtikėjusiems Izraelio miestams, dėl stebuklų, kuriuos jie regėjo, jiems bus sunkiau teisme, negu Sodomai. Todėl Kristus ir sako: „palaiminti tie, kurie tiki nematę“

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą