2014 m. kovo 30 d., sekmadienis

Dangiškosios kopėčios ir šv. Jonas Sinajietis [video]





Katechezės paskaitėlė Vilniaus šv. Paraskevės parapijoje šv. Jono Pakopininko dienos proga.

Deja, įkėlus video, kažkodėl skaidrės ėmė atsilikti nuo garso.

Dėl visko pikto, pridedu kelias pastabas:

1. Ortodoksų Bažnyčios mokymas apie išganymą - sinergijos (sąveikos, bendradarbiavimo) teorija. Išganymas - Dievo ir žmogaus valių bendradarbiavimas. Žmogus savo valia trokšta iš ganymo, deda pastangas, Dievas išgano savąja malone. 

2. „Paslydo“ liežuvis - vietoje „Jono laiškas“, regis, sykį pasakiau „laiškas Jonui“.

3. Dėl knygos „sukimo ratu“, turėjau omenyje, turėtų būti tarp kasdien skaitomų knygų, kurias skaito vis iš naujo... Nelabai aiškiai išsireiškiau.










2014 m. kovo 25 d., antradienis

Christos Yannaras apie Ortodoksų Bažnyčios paradoksus

„Šiandien, kaip niekada, mūsų asmeninė būtis turi būti įsišaknijusi vietinėje parapijoje. Bažnyčios tiesa, išganymo tirkovė, nuodėmės ir mirties sunaikinimas, pergalė prieš gyvenimo ir mirties iracionalumą - visa tai mums, ortodoksams, kyla iš vietinės parapijos, Kristaus Kūno ir Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios Karalystės aktualizacijos. Liturginė tikinčiųjų vienybė turi būti atspirties taškas visoms mūsų viltims: beasmenio masių gyvenimo transformacijai į asmenų Komuniją, autentiškam ir tikram (o ne teoretiškam ir legalistiniam) socialinio teisingumo įgyvendinimui ir darbo išvadavimui iš poreikio jungo, jo perkeitimui į asmeninį įsijungimą ir bendradarbiavimą. Tik parapijos gyvenimas gali suteikti kunigišką dimensiją politikai, pranašišką dvasią - mokslui, filantropinį rūpestį  - ekonomikai, sakramentinį pobūdį - meilei. Anapus vietinės parapijos visi šie dalykai tėra abstrakcija, naivus idealizmas, sentimentali utopija. Tačiau parapijos viduje vyksta istorinė aktualizacija, tikroviška viltis, dinamiška manifestacija.
[...]
[Deja], mūsų parapijos šiandien daugiausiai tėra socio-religiniai (kartais - etniniai ir šovinistiniai) reiškiniai, be eschatologinės dimensijos. Mes tiek prisirišę pasaulietinių tikslų, kad nebeliko nė menkiausios vietos eschatologinei vizijai. Ortodoksijos sugrįžimas prie jos eschatologinės savimonės, kuri yra įkūnita parapijoje, paženklintų radikalius pokyčius ar netgi atsisakymą kai kurių įsišaknijusių pažiūrų, prie kurių visos Bažnyčios tragiškai prisirišo - tiek ekumeninio dialogo sferoje, [...] tiek Ortodoksijos vidaus bendravime. Aš išreiškiu tai, kas, ko gero, yra tragiškiausia asmeninė kiekvieno ortodoksų teologo problema. Nes mes be abejonės patiriame kaip asmeninę tragediją tą paradoksalų kontrastą tarp teologinės tiesos ir Bažnyčios istorinės tikrovės.“

- Christos Yannaras, „Ortodoksija ir Vakarai“

Christos Yannaras - Sorbonos universiteto filosofijos profesorius, žymus Graikijos teologas ir filosofijos.

2014 m. kovo 19 d., trečiadienis

Nepilnavertiškumas kaip netikras nuolankumas

Asketika, t.y. dvasinės pratybos yra kiekvieną krikščionį liečiantis reikalas, kuriame neišvengiamai be Bažnyčios mokymo būtina atsižvelgti ir į naujausius mokslo pasiekimus. Graikų filosofas ir teologas Christos Yannaras yra ne kartą pabrėžęs būtinybę apskritai žvelgti į išganymo rūpesčius pilnatviškai – ne tik pro ortodoksų teologijos ir filosofijos, bet ir pro mokslo lęšius (pvz. Yannaras, C., 2003. Psychoanalysis and Orthodox anthropology. Theologia A. p. 51-60). Juo labiau tai aktualu asketikoje, kuri yra glaudžiai susijusi su žmogaus fizine ir psichologine sveikata.

Šiame įraše norėčiau pakalbėti apie ego stiprumo sampratą psichologijoje, kuri, mano nuomone, gali būti labai naudinga ortodoksui dvasiniame kelyje. Ego stiprumo samprata remiasi struktūrine asmenybės teorija, sukurta psichoanalizėje. Todėl pradėsiu nuo seniausių psichoanalitinių teorijų apžvalgos, pabaigsiu kai kuriais šiuolaikinės ego psichologijos elementų apžvalga ir parodysiu ego stiprumo sampratos aktualumą ortodoksų teologijai.

STRUKTŪRINĖ ASMENYBĖS TEORIJA

Struktūrinės asmenybės teorijos pradininkas – Sigmundas Freudas. Pasak šios teorijos, asmenybę sudaro trys pagrindinės dalys – ego, superego ir id.

Id yra sudarytas iš pirminių troškimų bei poreikių. Superego – internalizuoti („suvidujinti“) iš tėvų ir visuomenės kylantys standartai bei taisyklės. Ego yra asmenybės dalis, kuri tarpininkauja tarp realybės, id poreikių, superego ir idealistinių standartų.


Id yra sudaryta iš dviejų varų (šį terminą vartoti siūlo psichoanalitikas E. Laurinaitis). Viena vara yra vadinama tanato, mirties (arba, šiuolaikinėje psichoanalizėje, agresijos) ir libidinės (seksualinės) varos. 


Šioje schemoje tamsiausia spalva pažymėta įgimtoji pasąmonė, kiti du lygiai – įgytoji pasąmonė.

Iš struktūrinės asmenybės teorijos susiformavo ego psichologijos mokykla, kurią plėtojo Freudo dukra Ana Freud ir Heinzas Hartmanas. Šios mokyklos atstovai manė, jog psichikos pagrindas - vidinis konfliktas, kurį sukelia id su savyje slypinčiais varų troškimais ir superego ar išorinio pasaulio reikalavimai. Susidūrimai sukelia krizę, kurią atspindi nerimas, tampantis signalu apie kylančią nepriimtinų impulsų prasiveržimo ar savęs baudimo grėsmę, todėl ego tenka pasitelkti gynybos mechanizmus, kurie galimai kuria tam tikrą kompromisinį konflikto sprendimo būdą.

EGO STIPRUMAS

Pagal šią schemą galime apibrėžti, kas yra ego stiprumas. Ego stiprumas – tai ego galia tvarkytis su id, superego ir realybės poreikiais. Ego stiprumą apibūdina realybės suvokimo, realybės vertinimo, adaptacijų ir gynybos adekvatumas.


Ką tai reiškia geriausiai suprasime trumpai apžvelgę ego gynybos mechanizmus ir jų lygius.



Ego gynybos mechanizmai yra skirstomi pagal tai, kaip iškreipia tikrovės suvokimą. Schemos viršuje yra aukštos adaptacijos – tai dar ne kompromisų ieškojimas, problemos įveika. Aukštoms adaptacijoms priskiriami numatymas, altuizmas, humoras, slopinimas ir kiti aukšto lygio gynybos būdai. Jie suteikia maksimalų pasitenkinimą, jausmai, mintys ir jų pasekmės yra aiškiai suvokiami.

Žemesnių lygių mechanizmai yra psichinius procesus stabdantys (tai - kompromisų formavimas). Šiuose lygiuose gynyba pasireiškia grėsmingų minčių, jausmų, prisiminimų, norų, nuogąstavimų blokavimu, jie tampa nesuvokiami (išstumiami iš sąmonės).  Tai ir atvirkštinė reakcija (kai reaguojama priešingai, nei iš tiesų jaučiamasi), išstūmimas (norai, mintys ar išgyvenimai  “pašalinami” iš sąmonės), intelektualizacija (pradedama mąstyti labai abstrakčiai,  tam, kad sumažėtų ar būtų kontroliuojami trikdantys jausmai) , savo ar kitų „Aš“, kūno vaizdo iškreipimas. 

Dar labiau sutrikusiems lygiams priklauso tokie gynybos mechanizmai, kaip nuvertinimas (perdėtai neigiamai apibūdinamos savo ar kitų galimybės), idealizacija (perdėtai pabrėžiamos teigiamos kitų žmonių savybės), visagalybė (jausmai ar veiksmai išreiškiami taip, lyg   žmogus  turėtų ypatingas galias ar sugebėjimus, kurie yra daug viršesni ar stipresni negu kitų), neigimas, projekcija (kitiems  klaidingai priskiriami  savo paties nepriimtini jausmai, impulsai ar mintys), racionalizacija (tikri savo minčių, veiksmų ar jausmų motyvai nutylimi, o vietoj to pateikiami raminantys, sau patogūs). Šiuose lygiuose nemalonios ar nepriimtinos mintys, jausmai, atsakomybė yra pašalinamos iš sąmonės, klaidingai priskiriant ar nepriskiriant juos išorinėmis priežastimis. 

Psichozės lygyje būdinga savigynos mechanizmų reguliacijos stoka. Jam būdingi tokie mechanizmai, kaip kliedesinė projekcija, psichozinis neigimas (kai  realybė paneigiama itin stipriai ir  grubiai), psichozinis iškreipimas. Tai jau labai sunkus sąmonės sutrikimas, kurio gydymą vykdo psichiatrai ir kiti specialistai. 

Svarbiausia yra suvokti, kaip nebegalinčio tvarkytis su prieštaravimais žmogaus sąmonė tarsi „atitrūksta“ nuo tikrovės. Prof. E. Laurinaitis yra palyginęs žmogaus nupuolimą į neviltį kaip „kabiliukų atsikabinimą“ - žmogus praranda tvirtą atramą. 

STIPRUS IR SILPNAS EGO

Vadovaudamiesi gynybos mechanizmų suvokimais, galime apibūdinti stiprų ego kaip tokį, kuris naudojasi aukštesniuosius gynybos mechanizmus, o silpną - kaip naudojantį žemesniuosius (sudėtingos problemos, žemos adaptacijos verčia jį eikvoti daugiau jėgų).



Individas su stipriu ego pasitinka iššūkius su jausmu, jog jis gali įveikti problemą ar netgi kovos su ja rezultate įgyti geros patirties. Turėdamas stiprų ego, individas jaučia, kad jis visada gali rasti išeitį. 


Toks ego tarsi turi išlaikyti mus blaiviame stovyje, išlaikyti mūsų adekvatų savęs suvokimą, pasaulio suvokimą ir lūkesčių suvokimą. 



Silpnas ego žvelgia į iššūkius kaip į kažką, ko derėtų vengti. Iššūkiai atrodo per sunkūs, kad su jais susitvarkytum. Problemų akivaizdoje jų vengia, pasitraukia į savo svajas. Toks ego iškreipia mūsų savęs ir tikrovės suvokimą.

HIPOTETINĖ PSICHINĖ ENERGIJA

Šiuolaikinėje psichoanalizėje ego stiprumo aptarčiai yra sukurta hipotetinės ego psichinės energijos koncepcija. Tai tokia energija, kuri padeda tvarkytis su gyvenimo ir vidinės dinamikos poreikiais ir adaptuotis gyvenimo realybėje. Tokiu būdu ego stiprumas apibrėžiamas kaip ta ego energijos dalis, kuri lieka laisva nuo šių užduočių.


Laisva energija naudojama kūrybai, žaidimams ir krizėms įveikti (kurios neišvengiamai mus užklumpa). Juo daugiau laisvos energijos turi ego, juo stipresnis jis yra.

Ego stiprinimas vyksta išlaisvinant hipotetinę energiją, t.y., jei tai įmanoma, šalinant įvairius prieštaravimus. Psichologai teigia, jog tikrovės ir savęs priėmimas, o krikščioniškos asketikos terminais šnekant, nuolankumas, stiprina mūsų gebėjimą dorotis su tikrovės iššūkiais, kaip ir tinkamų lūkesčių formavimas ir kt. Šiuo atveju nėra prasmės šnekėti apie klinikinius atvejus (jie mažai liečia krikščionišką asketiką - su jais dirbti turi psichoterapijos ir psichiatrijos specialistai), tačiau kiekvienas sveikas žmogus (kad ir kiek šis terminas bebūtų problemiškas psichiatrijoje) gali tinkamai naudodamasis krikščioniška asketika sustiprinti savo ego, t.y. užsigrūdinti gyvenimo iššūkiams. Ir priešingai, jei žmogus yra palūžęs nuo savo asketinių pratybų, jei jo ego yra susilpnėjęs, tai galimai yra blogo dvasinio gyvenimo indikatorius.

KUO VISA TAI NAUDINGA
„Tad stovėkite, susijuosę strėnas tiesa, apsivilkę teisumo šarvais ir apsiavę kojas ryžtu skleisti taikos Evangeliją. O svarbiausia, pasiimkite tikėjimo skydą, su kuriuo užgesinsite visas ugningas piktojo strėles. Pasiimkite ir išganymo šalmą bei Dvasios kalaviją, tai yra Dievo žodį.“ (Ef 6,14-17)
Tai, su kuo aš nesyk esu susidūręs Bažnyčioje ir savo asmeniniame gyvenime, yra nuolankumo ir nusižeminimo painiojimas. Kartais žmogus leidžia su savimi elgtis kaip su durų kilimėliu ir aplinkiniai sako: „štai, koks jis nuolankus, koks šventas“, o pažvelgus jam į akis matai, kad žmogus skendi gilioje neviltyje. Jis niekina save ir leidžia per jį lipti ne iš meilės kitiems, o iš paniekos sau.

Vienas psichologas yra sakęs - žmogus turi bendrauti su savimi kaip su savo geriausiu draugu. Pasvarstykime, ar savo geriausią draugą kada žeminame? Ar barame jį už menkniekius? Tai kodėl kitąsyk dėl menkniekių barame ir žeminame save, taip, kaip nedrįstume elgtis su nei vienu žmogumi kaip Dievo atvaizdu? 

Šventajame Rašte mokoma „mylėti savo artimą kaip save patį“. Psichoanalitikas Erichas Frommas ne kartą yra pabrėžęs šio sakinio pabaigą - save patį. Dievas veltui nieko nesako ir šis sakinys veltui įveda tam tikrą proporciją - jei Dievas negerbia savo atvaizdo, nors yra Dievo atvaizdas, tai kaip jis gali gerbti kitą, kuris taip pat yra to paties Dievo atvaizdas? Žinoma, čia nekalbu apie savimeilę, kuri yra yda, o kalbu apie elementarią savigarbą.

Filosofas Mindaugas Kubilius rašo: 
„Nusižeminimas yra jokiu būdu ne šliaužiojimas po kitų kojomis. Tai yra charakterio galia, kurios pagalba lyderis susitelkia į tikroviškų verčių ir galimybių atpažinimą. Būtent tokiu būdu atpažįstamas realus pagrindas ir nubraukia iliuzijas bei leidžia išsiskleisti tikroviškoms, t.y. tikrovę keičiančiom, svajonėms, jos vertę didinančioms vizijoms. Šitai senoliai vadino didžiadvasiškumu (lot. magnanimitas)...“ („Kas yra lyderis, arba didžioji vertės paieška“)
Kai, sakykime, Johanas Ekchartas ar kitas mistikas kalba apie „susiniekinimą“ prieš Dievą, jis jokiu būdu nekalba apie savęs žeminimą. Šie mistikai turi omenyje suvokimą, jog, kaip pasakytų šv. Grigalius Palamas, kaip saulė maitina augalą ir augalas be saulės būtų niekas, taip Dievas maitiną visus buvinius savąja būtimi ir niekas nebūtų be Dievo. Tai suvokęs žmogus nevaikšto kaip žemę pardavęs, o atvirkščiai, yra pripildomas Dievo malonės ir nuoširdžios palaimos. 

„Susiniekinimas“ susimenkinimo reikšme yra ne kas kito, kaip Dievo patikėtų pinigų užkasimas, užuot paleidus juos apyvarton, kaip sakoma viename iš Evangelijos palyginimų. Žmogus, užuot pripažinęs Dievo jam patikėtas dovanas, blaiviai jas vertindamas ir panaudodamas didžiai Dievo garbei, užkasa galvą smėlyje tarsi strutis ir nenori matyti tikrovės. 

Todėl ego stiprumo samprata gali būti tam tikras būdas pasitikrinti savo dvasinį gyvenimą, kur link jis eina. Jei dvasinės pratybos luošina mūsų sielą, mūsų psyche, tai vargu ar jas atliekame teisingai. 

Sveikas krikščionis turi gebėti įvertinti savo dovanas, nesipuikuoti jomis ir naudoti jas Dievo labui. Sveiko krikščionio gyvenimas, visi siekiai turėtų būti nukreipti į Dievą, todėl jam neturėtų įtakos šio pasaulio neramumai, piktojo spendžiami spąstai, išmėginimai - jis Dievo yra pravedamas pro bet kokią pagundą. Jo silpnybėse atsiskleidžia Dievo stiprybė, jis nevaikšto nusiminęs, nes Dievas, kaip sakoma  graikiškame psalmių vertime, „atkuria jame tiesią dvasią“ (πνεύμα ευθές, Ps 50(51),10).

Schemos, prie kurių nurodytas šaltinis, paimtos iš prof. E. Laurinaičio VU Medicinos Fakultete skaitytų paskaitų (2013 metų pavasario semestro metu). Taip pat esė psichoanalizė aptariama remiantis šia literatūra: Freud, S. (1923). The Ego and the Id. The Standard Edition of the Complete Psychological Works of Sigmund Freud, Volume XIX (1923-1925): The Ego and the Id and Other Works, 1-66 ; Hall, L. Michael (1999). The Secrets of Personal Mastery. Wales, UK: Crown House Publications ; Laurinaitis, E., Milašiūnas, R. 2008. Psichoterapija. Vilnius: Vaistų Žinios.

2014 m. kovo 17 d., pirmadienis

Ar krikščionys mokė, jog Žemė - plokščia?

Mūsų laikais yra paplitusi renesanso laikais sukurta mitologija, atseit, viduramžiai buvo „tamsieji amžiai“, kultūros nuosmukis. Vienas populiarių mitų - XIX amžiuje sugalvotas pramanas, kad ankščiau krikščionys tikėję, esą Žemė yra plokščia.

Kad Žemė nėra plokščia, ėmė įtarti dar pirmieji Antikos filosofai. Anaksimandras manė, jog Žemė - cilindro formos. Pitagoras, Platonas, Aristotelis, Klaudijus Ptolemėjus teigė, jog Žemė yra sfera.

Daugelis Bažnyčios Tėvų turėjo klasikinį išsilavinimą ir laikėsi mokslinių nuostatų, perimtų iš klasikos. Kad Žemė yra sfera rašė Laktancijus, Origenas, šv. Augustinas, šv. Jeronimas, šv. Ambrozijus, šv. Bazilijus Didysis (šie autoriai gyveno III-IV a.). Nors ir buvo ankstyvųjų autorių, kurie teigė priešingai (pvz. Diodoras Tarsietis), tačiau jie buvo kritikuojami įtakingesniųjų Tėvų. Kaip savo tyrime rašo istorikas Jeffrey Burton Russell, visi įrodymai rodo, kad viduramžiais dominuojanti pozicija buvo ta, jog Žemė yra sferos formos, o mitą apie „tikėjimą į plokščią Žemę“ sukūrė XIX amžiaus antikrikščioniški autoriai. Derėtų pastebėti, jog pati ši tema, pasak šv. Bazilijaus Didžiojo (IV a.), nėra susijusi su teologija ir nėra svarbi krikščioniškai dogmatikai ar krikščioniškam tikėjimui.


XII a. knygos iliustracija, vaizduojanti apvalią Žemę
V-VII amžiaus jau susiformavusios krikščioniškos civilizacijos mokslinėje literatūroje (tiek Rytuose, tiek Vakaruose) matome, jog dominuojantis požiūris išlieka tas pats - Žemė yra apvali (Vakaruose jį išreiškia Boecijus, Izidorius Sevilietis, šv. Vergilijus Zalcburgietis, Rytuose - Kosmas Vienuolis ir kiti).

Vėlesniais laikais, Vakaruose iškilus scholastikai, daugelis krikščioniškųjų autorių rėmėsi Platonu ir Aristoteliu, ir mokė, jog Žemė - sferos formos. Rytuose šis įsitikinimas buvo dominuojantis nuo Antikos laikų, o vėlesniais viduramžiais jį išreiškė tokie įtakingi žmonės, kaip Konstantinopolio patriarchas šv. Fotijus (IX a.) ir kt.


XIV a. knygos iliustracija, vaizduojanti apvalią Žemę
XIX-XX amžiuje sukurti pasakojimai, atseit, viduramžiais žmonės tikėjo Žemę esant plokščia, rėmėsi atskirų Biblijos vietų ir Bažnytinio meno interpretacijomis atsietai nuo konteksto. Poetinėse Biblijos vietose, tokiose kaip Psalmės, gausu nuorodų į pasaulį kaip tarsi į plokščią, tačiau tai akivaizdžiai poetinės vietos, parašytos ritmiškai, eiliuotai, pagal artimųjų rytų poezijos reikalavimus - jos šneka vaizdingai.

Tuo tarpu viduramžių menas, skirtingai negu Antikos, atsisakė perspektyvos, natūralistinio proporcingumo ir trimačio vaizdavimo principų. Paprastai viduramžių piešiniuose naudojamas atvirkštinės perspektyvos principas (tai, kas yra toliau, vaizduojama didesniu), figūrų dydis priklauso ne nuo jų natūralaus didžio, o nuo reikšmės ir prasmingumo, viskas vaizduojama dvimatėje plokštumoje, dominuoja simbolizmas. Todėl mene paprastai niekada nebuvo vaizduojama sferos formos Žemė, tokią galima rasti tik knygų (žinynų, enciklopedijų) iliustracijose. Taip, nežinant konteksto ir žiūrinėjant viduramžių meną, gali susidaryti klaidingas įspūdis, kad to meto krikščionybė mokė Žemę esant plokščią.

Kai kuriems autoriams įtaką padarė legendiniai pasakojimai apie tai, kaip Kristupas Kolumbas plaukė į Vakarus, norėdamas įrodyti, jog Žemė yra apvali. Iš tiesų jis žinojo, kad Žemė yra apvali iš to meto mokslinės literatūros, tik buvo nesutariama, kokio ji yra dydžio (beje, šiuo klausimu Kolumbas suklydo, o mokslininkai pasirodė esą teisūs - Indija buvo daug toliau, negu galvojo Kolumbas, tiesiog mokslininkai nežinojo, jog tarp Indijos ir Europos yra dar vienas žemynas). Be to, visai tikėtina, jog Kolumbo bendrakeleiviai nežinojo, jog Žemė yra apvali - daugelis jų buvo menkai išsilavinę kriminaliniai nusikaltėliai, gavę amnestiją specialiai tam, kad dalyvautų ekspedicijoje. Tai neturėtų stebinti, nes LRT laidos „Klausimėlis“ žurnalistai ir šiandienos Lietuvos kaime sugebėjo rasti žmonių, kurie nežinojo, ar Žemė yra plokščia, ar apvali. 

Pasak prof. Albino Plėšnio, mitui apie „plokščią Žemę viduramžiais“ dar galėjo pasitarnauti viduramžiškų pasakojimų apie keliones po svetimus kraštus rinkiniai, į kuriuos be atrankos buvo dedamos tokios neįtikėtinos istorijos, kaip susitikimas su šuniagalviais žmonėmis arba nukritimas nuo pasaulio krašto. Tai nebuvo mokslinė viduramžių literatūra, tačiau neišmanę viduramžių literatūros žanrų Naujųjų laikų žmonės galėjo pamanyti, jog tose knygose pristatomas įprastas viduramžių mokslininko pasaulėvaizdis.

Daugiau informacijos galite rasti šiuose moksliniuose šaltiniuose:

Harris, Stephen. 2007. Misconceptions about the Middle Ages (Routledge Studies in Medieval Religion and Culture). Routledge.
Russell, Jeffrey Burton. 1991. Inventing the Flat Earth: Columbus and Modern Historians. Praeger (šis tas apie knygą moksliniame žurnale: http://www.jstor.org/discover/10.2307/494674?uid=3738480&uid=2&uid=4&sid=21103774168813 )

2014 m. kovo 16 d., sekmadienis

Bernardinai.lt: Rusijos Ortodoksų Bažnyčia nėra Putino koziris

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2014-03-16-gintaras-sungaila-rusijos-ortodoksu-baznycia-nera-putino-koziris/115187

Penktadienį Bernardinai.lt pasirodė Gabrielės Baczynskos straipsnis, kone kaltinantis Rusijos Ortodoksų Bažnyčia pataikavimu Putinui. Kaip krikščionį ortodoksą jis mane įžeidė, kadangi kursto įtarumą, esą ir Lietuvoje esantys ortodoksų dvasininkai bei tikintieji yra „Kremliaus koziris“. Tačiau tai yra netiesa tiek Lietuvos, tiek Ukrainos atžvilgiu.

Autorė rašo:

„Rusijos ortodoksų Bažnyčia, skaičiuojanti 165 mln. žmonių, gali būti geriausias Putino ginklas, siekiant įgyvendinti savo svajonę – reintegruoti bent dalį buvusios Sovietų Sąjungos. “

Ar čia kalbama apie tą pačią Rusijos Ortodoksų Bažnyčią, kurios tūkstančiai kunigų, vienuolių ir net vienas patriarchas buvo nužudyti sovietų valdžios, o dar didesnis skaičius dvasininkų ir tikinčiųjų buvo persekiojami ir kalinami lageriuose? Apie tą pačią Rusijos Ortodoksų Bažnyčią, kurios vyskupas - Vilniaus ir Lietuvos arkivyskupas Chrizostomas - dalyvavo Sąjūdžio veikloje ir palaikė teisėtą Lietuvos valdžią sovietų agresijos akivaizdoje? Apie tą pačią Rusijos Ortodoksų Bažnyčią, kurios vyskupai palaikė Ukrainos nepriklausomybės siekį ir anksčiau, nei Ukrainos valstybė pasirašė nepriklausomybės deklaraciją, suteikė juridinę nepriklausomybę Ukrainos Ortodoksų Bažnyčiai? Labai jau prasta Sovietų Sąjungos reintegracijos atrama - Bažnyčia, kuri visą sovietinį laikotarpį kartais atviriau, kartais slaptesniu būdu oponavo sovietinei santvarkai, skleidė „antisovietinę propagandą“, o žlungant valstybei patvirtino KGB agentų nuogąstavimus ir, vaizdingai kalbant, smeigė peilį mirštančiai meškai į nugarą, kai daugelyje šalių ortodoksai parodė palaikymą nepriklausomybės siekiams.

Buvęs KGB šnipas Vladimiras Putinas visada žinojo, kokie nepatikimi komunistų partneriai buvo ortodoksai, kurie viena ranka sutikdavo bendradarbiauti, o kita - veikė prieš ateistinę, šventvagišką valdžią. Kai kurie ortodoksų vyskupai sutikdavo bendradarbiauti su KGB, tačiau pranešdavo agentams tik tai, kas buvo naudinga Bažnyčiai ir kitaip stengdavosi išnaudoti šį resursą. Ortodoksai gerai žino, jog sovietiniais metais Kaukazo kalnuose egzistavo visa kanoniška Rusijos Ortodoksų Bažnyčios kunigų, vienuolių ir pasauliečių bendruomenė, kuri nepripažino sovietinės valdžios, neturėjo sovietinių pasų ir gyveno slapstydamasi. Likusi Bažnyčia ne tik slapta kaip galėjo rėmė šią bendruomenę, tačiau, kaip pasakoja archimandr. Tichonas (Ševkunovas), esant būtinybei kam nors iš tos bendruomenes integruotis į sovietinę visuomenę, Bažnyčios hierarchai parūpindavo jiems suklastotus dokumentus (priešingu atveju šių žmonių lauktų mirtis sovietiniuose lageriuose). Ortodoksų Bažnyčios veikla Sovietų Sąjungoje visada turėjo šiuos du polius - viena vertus, buvo bendradarbiaujama su (šventvagiška) valdžia, kita vertus, tyliai skleidžiama Evangelija, kuri pati savaime skleidė antibolševikines nuotaikas. Kaip moko Kristus Evangelijoje, „būkite gudrūs kaip žalčiai ir neklastingi kaip balandžiai“ (Mt 10,16).

„Pussy riot“ kišimas aptariamoje situacijoje yra visiškai netinkamas. Labai abejoju, kad jei šios merginos tuos veiksmus, kuriuos padarė pagrindinėje Rusijos Ortodoksų Bažnyčios katedroje, pakartotų pagrindinėje Romos Katalikų Bažnyčios katedroje (Švento Petro Bazilikoje), išvengtų baudžiamosios atsakomybės. Vakariečiams dažnai sunku suvokti, ką padarė Kristaus Išganytojo Katedroje tos merginos, nes jų maldos namuose dažniausiai nebėra tokių šventovių - Ortodoksų Bažnyčioje nuo Apaštalų laikų yra draudžiama moterims ir pasauliečiams, negavusiems specialaus palaiminimo, eiti į presbiteriją. Tai yra sakrali erdvė, skirta tik dvasininkams ir jiems padedantiems vyrams-pasauliečiams. Ko gero panašus ekvivalentas būtų sakraliausių Šv. Petro Bazilikos vietų išniekinimas.

Lietuvos Respublikos Baudžiamasis Kodeksas taip pat numato baudžiamąją atsakomybę už tyčiojimąsi iš žmonių dėl tikėjimo, o kaip kitaip pavadinti pagrindinės tikinčiųjų šventovės išniekinimą ir jų dvasinio lyderio pavadinimo „kale“ (rus. „сука“)? Ar nėra ir pasityčiojimas iš kitų krikščionių, kad šios merginos paėmė vieną švenčiausių giesmių, kurią vizijoje girdėjo pranašas Izaijas giedant cheruvimus („šventas, šventas, šventas Viešpats Galybių Dievas...“) ir jos žodžius pakeitė keiksmažodžiais („Срань, срань, срань Господня“)? Kaip pasakojo, tam reikalui jos netgi iš anksto vaikščiojo į ortodoksų pamaldas, kad paklausytų, kokiomis maldomis jie meldžiasi ir panaudotų jas savo „meniniame performanse“.

Beje, sovietiniais laikais į dvasininkus pavarde kreipdavosi tik KGB agentai, kurie taip iš jų tyčiodavosi, nepripažindami jų dvasininkų statuso. Dabar tai daro Pussy Riot, patriarchą Kirilą pastoviai vadindamos „Gundjaevu“ ar „Gundjaju“. Verčia susimąstyti, kokias vertybes išpažįsta tos merginos.

Nesvarstau, ar bausmė buvo proporcionali, ar teisinga, šiuo atveju tai nėra aktualu. Svarbiausia yra pats faktas, jog, įvertinus visas aplinkybės, tikėti, jog Pussy Riot buvo nubaustos tik todėl, kad Putinas norėjo įtikti Ortodoksų Bažnyčiai, bet tam nebuvo realaus teisinio pagrindo, yra mažų mažiausiai naivu. Jos ne šiaip sau į bažnyčią atėjo padainuot, o iš esmės įžeidė ir pažemino Rusijos Ortodoksų Bažnyčios tikinčiuosius, kurių dešimtys milijonų neturi Rusijos pilietybės, negyvena Rusijos valstybėje ir niekaip nėra susiję nei su Rusija, nei su Vladimiru Putinu, prieš kurį, atseit, buvo nukreiptas tas protestas. Išniekindamos šventovę jos pažemino ir Gruzijos, ir Graikijos, ir kitų autokefalinių Bažnyčių tikinčiuosius (apie tai jų hierarchai iškart po įvykio sakė interviu „Radijo Svoboda“).

Autorė cituoja Dmitrijų Oreškiną: „Dėl Ukrainos, kaip ir kitais atvejais, Rusijos stačiatikių bažnyčia šiomis dienomis, deja, negali turėti jokios pozicijos, kuri skirtųsi nuo valstybinės. Bažnyčia vis labiau ir labiau tampa politikos instrumentu“ - tačiau tai yra netiesa, dar 2013 metų gruodžio 26 dieną Rusijos Ortodoksų Bažnyčios Šventasis Sinodas priėmė dokumentą „Rusijos Ortodoksų Bažnyčios Šventojo Sinodo pareiškimas dėl įvykių Ukrainoje“. Šiame dokumente pozicija akivaizdžiai prasilenkia su Putino ir ši pozicija nesikeičia. Ortodoksų Bažnyčia neišreiškė palaikymo nei vienai, nei kitai pusei Ukrainos konflikte. Pasisakė prieš smurtą, pasisiūlė tarpininkauti dialoge, pasisakė už Ukrainos tautos apsisprendimo teisę ir pasmerkė žmones, kurie politiniais motyvais bando suskaldyti Bažnyčią, o tokių Ukrainoje šiomis dienomis daug - jie bando suvilioti tikinčius ortodoksus melagingais teiginiais apie patriarcho ir Putino „aljansą“ ir atskirti juos nuo vienintelės kanoniškos Ortodoksų Bažnyčios Ukrainoje. Šios nacionalistinės jėgos jau bandė jėga užgrobti ne vienus ortodoksų maldos namus, tame tarpe Kijevo Olų ir Počajevo Lavras (vienuolynus), senovinius Ukrainos dvasinius ortodoksų centrus. Sumų mieste jie bandė užgrobti vyskupijos administracijos pastatus. Apie tai savo straipsnyje užsimena ir autorė, tik nutyli, jog tai buvo ne šiaip „išpuoliai“, o schizmatinių ir eretinių grupių, iškilusių su naująja valdžia, bandymas jėga atimti kanoninės Ortodoksų Bažnyčios maldos namus, kurie pagal Ukrainos įstatymus yra Ortodoksų Bažnyčios nuosavybė.

Autorė rašo: „Rusijos stačiatikių Bažnyčia oficialiai nepripažįsta mažesnės konkuruojančios stačiatikių bažnyčios Ukrainoje“. Ne, tai nėra „mažesnė konkuruojanti stačiatikių bažnyčia“. Tai yra schizmatinė grupė. Yra viena Stačiatikių Bažnyčia, kurią sudaro 15 Bažnyčių (Graikijos, Rusijos, Antiochijos, Jeruzalės...). Tos „mažesnės stačiatikių bažnyčios“, kaip pavadino autorė, nepripažįsta nei vienas stačiatikis nei vienoje pasaulio valstybėje. Čia tas pats, kas sakyti „Romos Katalikų Bažnyčia nepripažįsta Ukrainoje esančios mažesnės konkuruojančios Romos katalikų bažnyčios“ (Ukrainoje yra tokia lefevristų sekta, kuri vadinasi „Šv. Juozapato brolija“, kuri tvirtina, kad būtent jie yra tikrieji Romos katalikai, o ne popiežiaus Pranciškaus Bažnyčia).

Bažnyčia iš principo negali remti tik Krymo rusų arba tik Kijevo nacionalistų, nes tie politiniai nesutarimai nėra tiesioginis jos reikalas, o įvairūs apsimetėliai tai išnaudoja ir kuria nacionalistines „bažnyčias“. Bažnyčios reikalas yra užtikrinti Evangelijos skelbimą, skatinti šiuos žmones organizuoti savo gyvenimą pagal Dievišką Tiesą, tačiau Bažnyčia negali palikti savo dvasinių atžalų tik todėl, kad vieni iš jų susipyko su kitais tautiniais klausimais. Juk ir Romos popiežius nėra išsakęs palaikymo nei vienai, nei kitai konflikto pusei - ar tai reiškia, kad ir jis pataikauja Putinui?

Kad patriarchas Kirilas nėra linkęs pataikauti valdžiai buvo aišku dar 2005 metais, kai jam dar esant metropolitu, buvo patikėta paruošti Rusijos Ortodoksų Bažnyčios socialinės koncepcijos pagrindus. Metropolito Kirilo paruoštame dokumente, kurį priėmė visa Rusijos Bažnyčia, parašyta:

„Jeigu valdžia verčia ortodoksų tikinčiuosius nukrypti nuo Kristaus ir Jo Bažnyčios, o taip pat daryti nuodėmingus, dvasiškai žalingus dalykus, Bažnyčia turi atsisakyti paklusti valstybei. Krikščionis, sekdamas sąžinės įsaku, gali nevykdyti valdžios įsakų, verčiančių sunkiai nusidėti. Tuo atveju, kai bažnytinės Pilnatvės atžvilgiu nėra įmanoma paklusti valstybiniams įstatymams ir potvarkiams, bažnytinė Hierarchija pagal reikmę gali priimti šiuos sprendimus: pradėti tiesioginį dialogą su valdžia dėl kilusios problemos; kviesti tautą pasinaudoti demokratiniais mechanizmais tam, kad būtų pakeisti įstatymai arba peržvelgtas valdžios sprendimas; kreiptis į tarptautines instancijas ir į pasaulio visuomenę; kreiptis į savo atžalas su kvietimu pradėti taikų pilietinį neklusnumą.“ („Rusijos Ortodoksų Bažnyčios Socialinės Koncepcijos Pagrindai“, III, 5)

Pagal dokumento priėmimo kontekstą kiekvienam rusui buvo akivaizdu, ką metropolitas, o dabar - patriarchas Kirilas, - čia rašo: jeigu Putinas eis prieš Bažnyčią, tai Bažnyčia jam priešinsis, net jei tai pareikalaus pilietinio neklusnumo akcijų. O panašios konfrontacijos precedentų, jau patriarcho Kirilo tarnystės metais, buvo - Rusijos valstybė priėmė dirbtinio apvaisinimo įstatymą, kuris prieštaravo Rusijos Ortodoksų Bažnyčios socialinei koncepcijai. Bažnyčia pasmerkė šį veiksmą ir jam oponuoja.

Autorė teigia, jog „Rusija panaudojo tariamą grėsmę Maskvos patriarchato tikintiesiems“, tačiau aš niekada negirdėjau, kad ar Vladimiras Putinas, ar Sergejus Lavrovas ar kas nors kitas iš Rusijos valdžios naudotų panašią retoriką ir internete tokių pavyzdžių man surasti nepavyko. Tai yra akivaizdus absurdas, Maskvos patriarchato tikintieji - tai ir Kinijos Autonominės Bažnyčios tikintieji, ir Japonijos Autonominės Bažnyčios tikintieji, ir Rusijos Ortodoksų Bažnyčios Užsienyje (ROCOR) tikintieji Vakarų valstybėse - tai yra žmonės, kurie nėra nei etniškai, nei politiškai susiję su Rusijos valstybe. Šie tikintieji yra lojalūs savo valstybėms, meldžiasi ir kovoja už savo valdžią, kaip kad Rusijos-Japonijos karo metu Japonijos ortodoksai, savaime suprantama, rėmė Japoniją. Priešingai, Ukrainos Ortodoksų Bažnyčios pirmasis hierarchas Onufrijus sausio 3 dieną kreipėsi į patriarchą Kirilą su prašymu, kad šis pabandytų padaryti įtaką Putinui. Laikinojo metropolito Onufrijaus nuomone, bet koks karas prieštarauja Ukrainos ortodoksų interesams, todėl Ortodoksų Bažnyčia turi daryti įtaką Putinui, kad šis karo nepradėtų. Taigi, Maskvos patriarchato tikintieji Ukrainoje aiškiai patys pasakė: mums jokio karo nereikia, ačiū.

Autorė primena Gruzijos klausimą. Nežinantį situacijos žmogų galėtų suklaidinti pasakymas „Religijos ir diplomatijos mišinys buvo taikomas ir Gruzijoje“, nutylint aplinkybes. Iš tiesų dar Rusijos-Gruzijos karo pradžioje Rusijos Ortodoksų Bažnyčia ir Gruzijos Ortodoksų Bažnyčia sutarė, jog nesvarbu, kokios bebūtų karo pasekmės, Osetija ir Abchazija vis tiek liks Gruzijos Ortodoksų Bažnyčios jurisdikcijoje. Tą karą ortodoksų šaltiniai dažnai įvardydavo „tragedija“.

Galų gale, kai autorė rašo: „Maskva ir Kirilas ne kartą apibūdino Ukrainą kaip Rusijai „brolišką“ tautą“, tai reikia suprasti, kad kai ukrainiečių tautą „broliška“ apibūdina Putinas, jis naudojasi politine metaforika, o kai apie tai sako patriarchas Kirilas, jis tai sako todėl, kad visi ortodoksai yra vieno Kristaus Kūno ir Kraujo, jie yra vieno Kristaus Kūno dalys ir todėl yra broliai ir sesės. Lygiai taip pat jis broliškomis tautomis vadina gruzinus, graikus, serbus, nors tos tautos nepriklauso Rusijos Ortodoksų Bažnyčios jurisdikcijai.

Žinoma, daugelį vakariečių stebina glaudūs valstybės ir Ortodoksų Bažnyčios ryšiai. Graikijoje, kur ortodoksų tikėjimas yra oficiali valstybinė religija, Konstitucija prasideda doksologija (tokia malda) ir numato, jog valdžia negali priimti įstatymų ar nutarimų liečiančių socialinius ar moralinius klausimus, nepasitarusi su Bažnyčia. Taip pat visi Graikijos Ortodoksų Bažnyčios dvasininkai atlyginimą gauna iš valstybės ir be tarnavimo bažnyčiose privalo tam tikrą valandų skaičių kas savaitę skirti socialinei veiklai. Ortodoksų šalyse įprasta matyti vyskupus su valdžios atstovais, įprasta matyti valdžios atstovus, religines šventes sutinkančius Bažnyčioje. Graikijoje, nuėjus į autobusų stotį įsigyti bilietų, normalu matyti kasoje kabančias ikonas. Kai vienas parlamentaras Graikijoje pasisakė už partnerystės įstatymą, vyskupas jam pagrasino anatema (ekskomunikacija).

Tačiau toks valstybės ir Bažnyčios santykis yra ilgametės Bažnyčios Tradicijos išraiška, formaliai jį VI a. aprašė šv. Justinianas Didysis. Šis santykis vadinasi „valdžių simfonija“ („sąskambiu“) ir pasak jo, valdžia turi rūpintis materialine gyvenimo puse, o Bažnyčia - dvasine ir šios dvi pusės turi visuose reikaluose bendradarbiauti. Taip, kaip žmogus yra kūnas ir siela, viena, bet nesulieta, taip ir valstybė yra viena visuma, nors ir nesulieta – neįmanoma pasirūpinti žmogaus kūnu nekreipiant dėmesio į sielą, ir siela - nekreipiant dėmesio į kūną.

Pagrindinė šio santykio politinė prielaida – tokiose valstybėse valdžioje ir taip yra ortodoksai, kurie vienaip ar kitaip gina Ortodoksų Bažnyčios interesus ir gyvena pagal jos mokymą, todėl nėra reikalo apsimetinėti, jog Bažnyčia nedaro įtakos pasaulietinei valdžiai, ar atvirkščiai, kad pasaulietinės valdžios sprendimai visiškai nerūpi Bažnyčiai. Be to, Patriarchas nėra popiežius - jis neturi savo nuosavos valstybės, jis gyvena ne Vatikane, o Maskvoje, Konstantinopolyje ar kitame įprastos valstybės mieste. Jis negali neklystamai mokyti moralės ar dogmos klausimais, jo žodis visuomet yra žmogaus žodis. Patriarchas neturi universalios galios, jis neturi teises kištis į kitų vyskupų vidinius reikalus, be Šventojo Sinodo pritarimo net negali nušalinti jokio vyskupo nuo katedros. Todėl jo pozicija - visai kita, nei Romos popiežiaus; Putino ir Maskvos patriarcho susitikimas turi visai kitokį statusą, nei turėtų Putino ir popiežiaus Pranciškaus susitikimas. Natūralu, jog istoriškai Rytuose susiklostė visiškai kitokie Bažnyčios ir valstybės santykiai, todėl prikaišiojimas, kad Bažnyčia glaudžiai bendrauja su valstybe yra ne kas kita, kaip katalikiškos-protestantiškos politinių kultūrų standartų primetinėjimas visiškai kitai kultūrai, turinčiai visai kitą kontekstą. Ortodoksų Bažnyčios gyvenimas yra organizuotas pagal kitą vidinę logiką, nei tradicinių Vakarų konfesijų vidinis gyvenimas, todėl primesti Ortodoksų Bažnyčiai katalikišką „dviejų kalavijų“ valdžių atskyrimo principą yra tas pats, kaip vertinti žuvies gabumus pagal jos gebėjimą karstytis medžiais.

Apie šv. Grigalių Palamą. Katechetinis pokalbis [audio]





Katechetinis pokalbis parapijoje apie šv. Grigalių Palamą (1296–1359), jo minėjimo dienos proga. Vedė G.S.

Pokalbyje aptariami klausimai - krikščioniška gyvenimo prasmės samprata, apsivalymas ir Dievo matymas, Dievo Malonė kaip Šviesa, Antrasis Atėjimas kaip Šviesa ir Ugnis. 

Pokalbis vyko po Dieviškosios Liturgijos, prie Agapės stalo, užkandžiaujant. 


2014 m. kovo 13 d., ketvirtadienis

Kur yra Dievas?


„Perskelkite pliauską: aš esu ten; pakelkite akmenį, ir ten jūs rasite mane.“ 

- pasak metr. Kallistos (Ware), ši citata buvo paplitusi tarp ankstyvųjų krikščionių kaip autentiški Jėzaus Kristaus žodžiai. Aš juos esu radęs tik apokrifinėje „evangelijoje“.

Dievas yra visur, viskas yra jame. Kaip sako šv. Grigalius Palamas, Dievas yra tarsi saulė, jo esmė - tarsi saulės diskas, o jo energijos - tarsi saulės spinduliai, kurie apšviečia, šildo, maitina visą kūriniją.

Kaip žegnojasi ortodoksai?


Gavau į paštą klausimą, „kodėl ortodoksai (stačiatikiai) žegnojasi kitaip nei katalikai?“.

Pasak C.D. Buck etimologijų žodyno, lietuviškas žodis „žegnoti“ yra kilęs nuo lenkiško żegnać, żegnać się - „ženklintis kryžiaus ženklu“, giminingas lotyniškam signāre, nuo signum - „ženklas“.  Kitose kalbose sakoma tiesiog: „daryti kryžiaus ženklą“.

Ortodoksai naudojasi senovine žegnojimosi Tradicija, kurios seniausias rašytinis liudijimas mus pasiekia iš V a. Žegnojamasi trim pirštais, simbolizuojančiais Švč. Trejybę, du priglaudus prie delno, jie simbolizuoja dvi Kristaus prigimtis - Tikras Dievas ir Tikras Žmogus. Žegnojamasi iš dešinės į kairę, nes dešinė simbolizuoja Dievo galią ir šventumą - teisdamas Dievas teisiuosius statys į dešinę, nedorėlius - į kairę; Sūnus sėdi Tėvo dešinėje; smilkoma, laiminama iš dešinės į kairę; žegnojamasi dešine ranka; laimindamas sūnų, kurio laukia galybė ir garbė, Jokūbas-Izraelis uždeda ant jo dešinę ranką; aukos Dievui taip pat buvo susijusios su „dešine“ (pvz. Iš 29,22 ir pan.); ir taip toliau... Tokia simbolika randama visur Šv. Rašte ir Šv. Tradicijoje.



Trys pirštai ištiesti, du - priglausti - ranka paruošta žegnotis
Pirštai sudėti kaip Kristaus vardo raidės. Šitaip ranka laimina kunigas


Iki V amžiaus buvo žegnojama tik kakta, tik širdis ar pan. V a. nusistovi prakita liesti kaktą, krūtinę ar pilvą ir pečius, nors ortodoksai gali peržegnot širdį ar kaktą, melsdami Dievo minčių tyrumo ar pan.

Ortodoksų kunigas pasakoja, kaip persižegnoti:
Dešiniame apatiniame kampe galite įsijungti lietuviškus subtitrus

)

Iki schizmos Vakarų krikščionys žegnodavosi ortodoksiškai. Po schizmos prasidėjo nesusipratimai XII a. Romos popiežius Inocentas III pirmą kartą rašo, jog Vakaruose yra žmonių, kurie žegnojasi iš kairės į dešinę. Jis leidžia taip žegnotis kunigams, kad tikintieji galėtų žegnotis žiūrėdami į kunigą tarsi į veidrodį (t.y. iš dešinės į kairę). Panašu, kad praktikos vienumas pašlijo, žegnotasi įvairiai, kol XV-XVI a. nusistovėjo dabartinis katalikų žegnojimasis - iš kairės, penkiais pirštais (jie simbolizuoja 5 žaizdas).

Protestantai perėmė žegnojimosi tvarką iš Romos katalikų. Taigi, priežastis, kodėl Rytų ir Vakarų žegnojimosi kryptys skiriasi, paprastai pasakius, yra ta, kad Vakarai po schizmos pakeitė žegnojimosi tvarką.

Beje, priklausomai nuo vietinio papročio, ortodoksai persižegnoję arba uždeda ranką ant krūtinės, arba nusilenkia. Nusilenkimas simbolizuoja nusilenkimą prieš Kristaus kančią. Kai kur Graikijoje žmonės peržegnoja tik krūtinę - toks būdas paplito krikščionių persekiojimo laikais Osmanų imperijos metais, kad iš nugaros nesimatytų, jog žmogus persižegnojo.



)

2014 m. kovo 11 d., antradienis

Numatyta galimai 8 Visuotinio susirinkimo data - 2016 m.

Paskelbta Ortodoksų Bažnyčios susirinkimo data, kuris pretenduoja tapti Aštuntuoju Visuotiniu Susirinkimu. Tam, kad susirinkimas taptų Visuotiniu, jo nutarimus turi pripažinti visa Bažnyčia. Kitu atveju jis gali būti nebent panortodoksinis sinodas ar neturėti jokios galios.

Šiuo metu visų Ortodoksų Bažnyčių aukščiausi hierarchai yra susitikime Konstantinopolyje-Stambule, kur diskutuojami parengiamieji klausimai.



Paskutinis Visuotinis susirinkimas buvo 787 metais. 

Gaunu klausimų, kokie klausimai bus sprendžiami susirinkime. Mano nuomone, ko gero naujojo susirinkimo pagrindiniai klausimai bus ekleziologiniai, t.y. susiję su Bažnyčios struktūra. Vienas klausimas yra Konstantinopolio patriarcho vaidmuo Bažnyčioje (jo funkcijos, tarnystės esmė), antras klausimas - jurisdikcijų ribos (pagal kanonus vyskupijų ribos negali sutapti, be to, jos neturi būti sudaromos nei tautiniu, nei politiniu pagrindu). Bus ir kiti klausimai, tačiau jų nežinau.

Pagrindiniai man žinomi nesutarimai yra tokie: Konstantinopolio ir Maskvos patriarchatai nesutaria, ar bažnytinė jurisdikcija yra dviejų lygių (vyskupas -> autokefalinės Bažnyčios vyresnysis), ar trijų (vyskupas -> autokefalinės Bažnyčios vyresnysis -> Visuotinis (Konstantinopolio) patriarchas). Konstantinopolis laikosi antrojo varianto, bet kyla klausimas, kokia tada patariarcho tarnystės esmė, jei jis negali kištis į vidinius autokefalijų reikalus. Taip pat Konstantinopolis teigia, jog tik jis kaip pirmas pagal garbę patriarchatas gali skirti autokefaliją, o Maskvos patriarchatas laikosi požiūrio, jog bet koks patriarchatas gali suteikti autokefaliją į jį įeinančioms vyskupijoms. Galų gale, rimta problema yra filetizmas, jei kur į JAV nuvažiavus vienose cerkvėse lankosi vien graikai, kitose - vien rusai, trečiose - vien bulgarai, tai nėra normali padėtis.

Visi šie klausimai suaštrėjo kai XX amžiuje stačiatikybė išpilto Vakarų valstybėse, o sovietinio persekiojimo metais, kai Rusijos Ortodoksų Bažnyčios padėtis buvo problematiška, tai būdavo, tarkim, atvejų, kai Konstantinopolio patriarchatas suteikdavo autokefaliją Bažnyčioms, kurios kanoniškai priklausė Rusijai (pvz. taip buvo su Estija). Konstantinopolio patriarchas taip siekė išvaduoti jas iš Maskvos politinės įtakos. Priešingas atvejis buvo kai jau atsigavusi Rusijos Bažnyčia suteikė autokefaliją Amerikos Bažnyčiai, tada autokefalijos nepripažino Konstantinopolis (nes tai būtų reiškę, kad prieš tai pats Konstantinopolis elgėsi nekanoniškai). Čia dar supaprastintai papasakojau, iš tikro XIX pab.- XX amžius buvo labai didelio chaoso laikas, nes daugelyje stačiatikių valstybių įvyko arba buvo bandyta įvykdyti komunistinius perversmus, buvo daug bandymų suskaldyti Bažnyčią.

2014 m. kovo 10 d., pirmadienis

Įdainuotos psalmės hebrajų kalba

Psalmes įdainavo žydų kilmės krikščionė Christene Jackman. Suprantama, psalmių numeracija pateikiama pagal mazoretų tekstus, plaučiausiai paplitusį hebrajišką kanoną, kuris skiriasi nuo Ortodoksų Bažnyčioje priimtos numeracijos. Po psalmėm pateiksiu nuorodas į lietuvišką tekstą. Man asmeniškai labiau prie širdies aiškumo požiūriu prof. A. Jūrėno vertimas, kuris yra pažodiškesnis, tikslesnis.

27 psalmė. „Viešpats yra mano šviesa“




Prof. A. Rubšio vertimas: http://biblija.lt/index.aspx?cmp=reading&doc=BiblijaRKK1998_Ps_27
Prof. A. Jūrėno vertimas: http://www.charity.lt/biblija/index.php?s=ps+27


91 psalmė, 1-2 eil. „Viešpats yra mano priebėga“



http://biblija.lt/index.aspx?cmp=reading&doc=BiblijaRKK1998_Ps_91

http://www.charity.lt/biblija/index.php?s=ps+91


24 psalmė, 7-10 eil. „Kas tas šlovės Karalius?“

http://biblija.lt/index.aspx?cmp=reading&doc=BiblijaRKK1998_Ps_24
http://www.charity.lt/biblija/index.php?s=ps+24


118 psalmė, 6-7eil. „Viešpats yra už mane“

http://biblija.lt/index.aspx?cmp=reading&doc=BiblijaRKK1998_Ps_118

http://www.charity.lt/biblija/index.php?s=ps+118

51 psalmė: 

http://ortodoksas.blogspot.com/2013/03/50-51-psalme-hebrajiskai.html

Daugiau atlikėjos dainų: https://www.youtube.com/playlist?list=PLCD1092777797800C

Melagingas gandas: „Atono senoliai prakeikė Putiną“

Internete paplito melaginga žinia, esą „Atono senoliai“ (starcy) skyrė anatemą (prakeikimą, ekskomuniką) Vladimirui Putinui (taip pat Maskvos patriarchui ir veikusiems prieš euromaidaną). http://news.bigmir.net/world/799562-Afonskie-starcy-nalozhili-anafemu-na--besnovatogo--Putina

Video kadras
Šventojo Kalno tinklalapyje oficialiai pranešama, kad Atono kalne šio vienuolio, kuris yra nufilmuotas video medžiagoje, NĖRA. Rusijos tikintieji atpažino, jog vaizdo įraše - 2008 metais suspenduotas buvęs kunigas-vienuolis Antonijus (Šlechovas). Šis žmogus buvo pašalintas iš dvasininkų luomo už radikalų antisemitizmą ir neadekvačius pasisakymus apie Rusijos Ortodoksų Bažnyčios vyskupus, po pašalinimo pats visiškai nutraukė santykius su Ortodoksų Bažnyčia. 

Ateičiai:

Visų pirma, Atone, yra 20 vienuolynų, plius begalė jiems priklausančių atskirų skitų ir celių, taip pat centras - Protatas. Paprastai vienuoliai prisistato, kuriam vienuolynui atstovauja. Jei vienuolis to nedaro, o švaistosi radikaliais teiginiais, greičiausiai jis nėra Atono kalno vienuolis.

Be to, Atone nestinga keistuolių, kurie patys save vadina „starcais“ (gr. „geronda“). Priminsiu, jog „senolis“ yra ne bažnytinė pareigybė, o ypatinga dvasinio ugdymo charizma. Kai kurie žmonės apsimeta ją turį, nes „liaudies“ pusiau pagoniškame pamaldume į senolius žiūrima kaip į kokius magus, kurie viską žino (nors tikri senoliai niekada į tai nepretenduoja). Paprastai senoliais yra pripažįstami tik tie žmonės, kuriuos tokiais pripažįsta vyskupai, vienuolynų vyresnieji ar Protatas.

Taip pat Kalne yra schizmatikų grupių ir net vienas schizmatikų vienuolynas (Esphigmenou), kuris kovoja su Konstantinopolio patriarchu ir Graikijos valdžia. Jis nėra ortodoksiškas, ten gyvena paprasčiausi apsišaukėliai, o kadangi jie pažeidžia įstatymus ir užsibarikaduoja nuo policijos, tai jie dar ir nusikaltėliai. 

Be to, video kalbantis vienuolis šneka rusiškai, o Atone yra tik vienas rusų vienuolynas - ag. Panteleimonou. Iš aplinkos matosi, kad jis nėra ten. Daugelis šiuolaikinių Atono senolių rusiškai apskritai nekalba... 

Galų gale, jokie Atono „starcai“ niekada neskirtų anatemos (prakeikimo, ekskomunikos) Putinui ar Maskvos patriarchui vien jau dėl to, kad jie neturi tokios bažnytinės galios. Tai tas pats, jeigu aš skirčiau anatemą Konstantinopolio patriarchui.

2014 m. kovo 7 d., penktadienis

Kuo skiriasi tikra vaikino ir merginos meilė nuo netikro susižavėjimo?

„Džiaugiuosi, kad esu vedęs. Taip, man reikia vienatvės, kai kada užsidarau kambaryje ir skaitau. Bet visada mane lydi mintis, kad kažkas yra gretimame kambaryje: žmona, vaikai.“ - vienas pažįstamas, ketinęs visą gyvenimą praleisti celibate, tačiau po kelių metų pasiruošimo įžadams, persigalvojęs.

Su viena mergina ėjome šiltoką pavasario popietę link bernardinų sodų, palei Gedimino pilies kalną, ir šnekėjomės:

- Kaip tu supranti meilę? - paklausė ji.

- Meilė tai kai nori, kad mylimasis žmogus būtų laimingas. - atsakiau. - Esu girdėjęs istoriją apie tokią merginą, kuri vėliau, žinoma, tapo moterimi, o dar vėliau - senutė. Jaunystėje ji susipažino su vaikinu, kurį pamilo ir su kuriuo susituokė. Jie karštai vienas kitą mylėjo - nežinau, ar turėjo vaikų, tačiau karas juos išskyrė - vaikinas buvo ištremtas į Sibirą. Mergina jo metai iš metų laukė, bet apie jį nebuvo jokių žinių. Kadangi buvo religinga, ji atsisakė kurti antrą santuoką, tik laukė, laukė... Kai jau buvo arti mirties, ji pagaliau gavo žinią, kad jos mylimasis, dabar jau toks pat senukas, gyvena gretimoje Lenkijoje. Ten jis sukūrė naują šeimą. Tačiau senutė dėl to nenusivylė - jai buvo smagu sužinoti, kad mylimasis nepražuvo tremtyje, kad vertai nugyveno gyvenimą ir yra laimingas. Ji norėjo, kad jis būtų laimingas - jei jau jis neturėjo tokios stiprybės, kad visą tą laiką būtų vienas, jei jam laimei prireikė sukurti šeimą, tai ji džiaugėsi, kad viskas gerai susiklostė. Tai ir yra meilės esmė. Štai, kai kurios tikinčios poros, užauginusios vaikus ir nebegalinčios gyventi pilnaverčio santuokinio gyvenimo, senatvėje išsiskirsto į vienuolynus. Jiedu tampa vienuoliais, galbūt vienas kitam dar parašo kokį laiškelį, tačiau nepergyvena. Jie vienas kitą myli, jiems džiugu žinoti, kad kita poros pusė gyvena laimingai. O kaip tu supranti meilę?

- Kai negali gyventi be kito, ir kitas be tavęs. 

- Tai čia kaip Romeo ir Džiuljeta? Man tai yra visiška meilės priešybė - kai du jauni bepročiai tiek vienas kitą apsėdo, kad netgi nusižudė, kad tik netektų būti atskirai.

- Taip, man Romeo ir Džiuljet pavyzdys žymiai suprantamesnis, negu tavo žmonės, einantys į vienuolynus. Tikra meilė - kai kitam žmogui be tavęs yra be galo blogai.

- Čia juk egoizmas - kad jis būtų man, bet negalvoju apie jį. Nenoriu kad jis būtų laimingas, noriu, kad jis būtų tik su manimi, tik man, ir niekam daugiau. Tikrai vienas kitą mylintys žmonės nori vienas kitam gero, ir nesvarbu, būti kartu, ar gyvenimas išsiskirtų - meilė tveria. Po vieną jų neapima toks blogis, kad negalėtų gyventi.

- Po vieną nėra blogai? Koks siaubas?! Taigi susiginčys ir po pirmo ginčo išeis, sakys, man ir be tavęs gerai.

- Na, jei myli, neišeis, nes norės, kad kitas žmogus būtų laimingas.

[Tyla]

- Aš žinau dar radikalesnį pavyzdį. Buvo ketvirtame amžiuje tokie sutuoktiniai, Hadrianas ir Natalija. Jiedu gyveno imperatoriaus Diokletiano persekiojimų laikais - jis žudė krikščionis už išpažįstamą tikėjimą. Kartą už krikščioniškumą buvo suimtas ir Hadrianas. Jis buvo tvirtai tikintis, todėl buvo liepta išsižadėti tikėjimo, jis buvo kankinamas. Žinoma, jis džiaugėsi galįs tokiu būdu liudyti savo krikščionišką tikėjimą. Pamačius, jog kankinimai jo neveikia, jis buvo nuteistas myriop. Tačiau prieš nužudymą Hadrianas buvo paleistas, kad atsisveikintų su žmona. Po to jis planavo grįžti priimti mirtį už Kristų, ką ir sėkmingai padarė. Tačiau kai begrįžtantį namo pro langą jį pamatė žmona, ji nuliūdo, užsirakino ir jo neįleido. Natalija pagalvojo, kad jis išsižadėjo Kristaus. Galėtų sakyti, „va kaip gerai, būsim kartu“, tačiau ji suvokė, koks svarbus Hadrianui buvo jo tikėjimas ir visokeriopai jį palaikė kankinystėje, nes tai buvo didžiausia jo laimė. Kai vyras grįžo, ji pamanė, kad jis išsigando ir išsižadėjo tikėjimo, ko būtų gailėjęsis visą likusį gyvenimą - visą likusį gyvenimą jis būtų buvęs nelaimingas. Linkėdama savo vyrui kuo didesnės laimės, Natalija linkėjo vyrui kankinystės, nes suprato, kokia tai Hadrianui yra palaima, savo nepriėmimu namo ji protestavo prieš vyro suklupimą, silpnumą savo paties atžvilgiu, savęs paties nuvylimą. 


Su šiais žodžiais tyliai užlipome apsidairyti ant Trijų kryžių kalno.

-----
Susiję įrašai:

Kas yra vyro ir moters meilė? Kas yra vyriškumas ir kas - moteriškumas?
http://ortodoksas.blogspot.com/2013/07/kas-yra-vyro-ir-moters-meile-kas-yra.html

Mintys apie meilę
http://ortodoksas.blogspot.com/2013/03/mintys-apie-meile.html

Dar minčių apie meilę
http://ortodoksas.blogspot.com/2013/04/dar-minciu-apie-meile.html

Kaip susitvarkyti su mintimis apie tai, kad partneris iki tavęs turėjo kitų?
http://ortodoksas.blogspot.com/2013/11/kaip-susitvarkyti-su-mintimis-apie-tai.html

2014 m. kovo 6 d., ketvirtadienis

Bažnyčios mokymo šaltiniai: Šv. Raštas ir Šv. Tradicija

Vakarietiškuose debatuose apie krikščionybę dažnai girdime „Biblija“, „Biblija“... „Biblija teigia“. Paprastai viskas remiasi vien Biblija ir dažnas nebažnytinis žmogus susidaro vaizdą, jog pagrindinis krikščionybės mokymo šaltinis yra Biblija.

Iš tiesų toks požiūris paplitęs Vakaruose (ypač JAV) todėl, kad ten gausu protestantų bendruomenių, kai kur protestantai sudaro daugumą. Protestantų doktrina remiasi principu „Sola Scriptura“ (Tik Raštas), pasak kurio, visas krikščioniškas mokymas turi remtis tik Biblija. Tačiau šis požiūris nėra būdingas nei istorinei krikščionybei, nei didžiausioms krikščionių bendruomenėms - Romos katalikams ir krikščionims ortodoksams (stačiatikiams). 

Krikščionys ortodoksai ir Romos katalikai teigia, jog krikščioniškas mokymas turi du šaltinius - Šventąjį Raštą ir Šventąją Tradiciją (gr. Paradosis - „Šventas Perdavimas“). Tai Apaštalų mokymas, perduodamas iš kartos į kartą. Šventasis Raštas tėra Šventosios Tradicijos išraiška, nes jo tekstai, jo kanonas (knygų sąrašas, kokios knygos į jį įeina) yra perduoti iš kartos į kartą. Svarbiausia Šventosios Tradicijos išraiška - Visuotinių Susirinkimų nutarimai ir Šventųjų Tėvų raštai, tačiau, plačiai kalbant, tai visa Bažnyčios tikėjimo istorija.

„Sola Scriptura“ yra sau prieštaraujanti doktrina. Pirmiausiai, Biblijoje niekur neparašyta, kad reikia remtis tik ja (jei teigiame „reikia remtis tik Biblija“, tai turime atmesti šį teiginį kaip neteisingą tuo pagrindu, kad jis nėra paremtas Biblija). Antra, Biblijoje nėra nurodyta, kokios knygos į ją įeina, pvz. kodėl vietoje penkiaknygės neįdėt gnostinės Judo evangelijos? Šventojo Rašto kanonas yra nustatytas Šventosios Tradicijos.

Kai kas pagrįsti „tik Biblijos“ principui pateikia šią citatą: „broliai, tvirtai stovėkite ir laikykitės perduotų tiesų, kurių išmokote iš mūsų žodžių ar laiško“ (2 Tes 2,15). Ironiška, tačiau ši citata iš tiesų patvirtina Tradiciją, o ne „Sola Scriptura“. Pirmiausia, kai Apaštalas rašė šias eilutes, nebuvo parašyti visi laiškai, ne visus rašė vienu metu, be to, dar nebuvo parašyta nė viena Evangelija ir Apreiškimas Jonui. Todėl jis negalėjo turėti omenyje Biblijos (Senojo ir Naujojo Testamentų), nes toks dalykas paprasčiausiai neegzistavo.

Antra, tai, ką Č. Kavaliauskas šioje eilutėje išvertė kaip „perduotos tiesos“, graikiškame tekste iš tiesų yra vienas žodis „Perdavimas“, t.y. „Paradosis“, kas lotyniškai - „Traditio“.  Šv. Paulius kalba apie tai, kad tikėjimo tiesos yra perduodamos Apaštalų, taip kaip jie jas gavo iš Kristaus, ir to reikia laikytis. Lotyniškai ši eilutė skamba: „itaque fratres state et tenete traditiones quas didicistis sive per sermonem sive per epistulam nostram“, graikiškai čia yra žodis „tas paradoseis“.

Šv. Paulius kalba apie tai, kad tikėjimo tiesos yra perduodamos Apaštalų, taip kaip jie jas gavo iš Kristaus, ir to reikia laikytis: „nors ir mes patys ar angelas iš dangaus imtų jums skelbti kitokią evangeliją, negu esame jums paskelbę, – tebūnie prakeiktas!“ (Gal 1,8). 

Be to, tiek krikščionys ortodoksai, tiek Romos katalikai Šventojo Rašto kanone turi 27 Naujojo Testamento, 50 Senojo Tesamento knygų, Romos katalikai jas kartais sutraukia į 49, bet čia tik aritmetinis skirtumas. Protestantai dalį Senojo Testamento knygų atmeta ir jas vadina „deuterkanoninėmis“. Šias knygas atmesti yra neprotinga, nes jas cituoja pats Kristus.

IV amžiuje šv. Bazilijus Didysis Tradicijos atmetimą įvardijo kaip tam tikrų erezijų pagrindą: „jie [arijonys] reikalauja užrašyto įrodymo, atmeta kaip bevertę Tėvų Tradiciją“ (De Spiritu Sancto, X 25)“.

-----

Panašūs įrašai:

Disciplina arcani (slėpiningas mokymas)
http://ortodoksas.blogspot.com/2014/03/disciplina-arcani-slepiningas-mokymas.html
Indulgencijos, reformacija, protestantizmas
http://ortodoksas.blogspot.com/2013/04/indulgencijos-reformacija.html

Šv. Andriejaus Kretiečio kanonas


Post by Šventosios Paraskevės Parapija.

Šv. Andriejaus Kretiečio kanonas skaitomas Didžiojo Pasninko (Gavėnios) šiokiadieniais. 

Šv. Andriejaus iš Kretos Didysis atgailos kanonas. 2014-03-04

2014 m. kovo 5 d., trečiadienis

Disciplina arcani (slėpiningas mokymas)


Ortodoksų Bažnyčioje nuo Apaštalų laikų egzistavo Tradicija, vadinama disciplina arcani (slėpiningas mokymas, auklėjimas). Tai buvo įsitikinimas, kad tikėjimo dalykus žmogui reikia aiškinti pagal jo tikėjimo lygį, pvz. ateistui nėra prasmės aiškinti Dieviškosios Liturgijos sekos, dalintis su jais, ką kokiais liturgijos momentais sako ir daro kunigas, įrodinėti, jog duona ir vynas tikrai virsta Kristaus Kūnu ir Krauju - tai gali tik sukelti ateisto pašaipą ir sukurti progą pasityčioti iš krikščionybės ir piktžodžiauti prieš Dievą. Šv. Grigaliaus Nazianziečio bičiulis šv. Bazilijus Didysis rašo: „Tikėjimas (δογμάτων) ir skelbimas (κηρυγμάτων) yra du skirtingi dalykai; pirmojo yra laikomasi tyloje, antrasis yra skelbiamas visam pasauliui. Viena tylos rūšis yra neaiškumas, naudojamas Raštuose, kuris daro tikėjimo dalykus sunkiai suprantamus paties skaitytojo naudai“ (De Spiritu Sancto, XXVII, 66).

Šie šv. Bazilijaus žodžiai remiasi tikėjimu Šventąja Apaštalų Tradicija (τῶν αποστὀλων παραδὀσεως, gr. Παράδοσις - Perdavimas, Pa-davimas). Pasak šv. Bazilijaus, vienos krikščioniškosios tiesos yra užrašytos, o kitos „perduodamos slėpiningu būdu“ arba „Slėpiningoje Tradicijoje“ (gr. ἐν μυστερἰω παρεδαξἀμεθα), kuri yra ne kas kita, kaip Apaštalų mokymas, perduodamas iš lūpų į lūpas. „Iš dogmų, kurių laikosi Bažnyčia, yra tokios, kurios kyla iš Rašto, o kitas mes gavome perdavimu iš Apaštalų ir abi turi tiek pat galios; joms neprieštarauja niekas, kas turi bent kokį Bažnyčios įstatymų suvokimą“ (De Spiritu Sancto, XXVII, 66).

Šv. Bazilijus pateikia daug nerašyto mokymo pavyzdžių - tai, visų pirma, įvairūs praktiniai tikėjimo aspektai - tradicija krikščionims melstis žiūrint į rytus, sakramentų teikimo apeigos, liturginiai dalykai, tačiau ir tam tikri tikėjimo dalykai, kurie netikinčiam žmogui nebūtų suprantami. Panašiai Origenas savo veikale „Prieš Celsą“ prieštarauja Ambrozijui, kad šis liepęs rašyti tikėjimo apologiją prieš pagonį - juk „kai melagingi liudytojai liudijo prieš mūsų Viešpatį ir Gelbėtoją Jėzų Kristų, Jis tylėjo“ (Contra Celsus, 1,1). Pasak Origeno, jei žmogus nėra nusiteikęs išgirsti, reikia apie savo tikėjimo slėpinius tylėti.

Grigaliui Nazianzietis rašo: „apie slėpinius kalbėkime slėpiningai, apie šventenybes - šventai“ (μυστικῶς τὰ μυστικὰ καὶ ἁγίως τὰ ἅγια) (Oratio XXV, 5).

Šis mokymas kyla iš Naujojo Testamento. Jame Kristus moko: „Neduokite šventenybių šunims ir nebarstykite savo perlų kiaulėms, kad kartais jų nesutryptų ir apsigręžusios jūsų pačių nesudraskytų“ (Mt 7,6). Be to, kai jo mokiniai paklausė, kodėl Kristus kalba palyginimais, Kristus atsakė cituodamas Senąjį Testamentą: „Jums duota pažinti Dievo karalystės paslaptis, o kitiems jos skelbiamos palyginimais, kad regėdami nematytų ir girdėdami nesuprastų“ (Lk 8,9-10). Apaštalas Paulius taip pat naudoja panašius išsireiškimus: „Maitinau jus pienu, o ne kietu maistu, kurio jūs dar negalėjote priimti. Deja, ir dabar negalite“ (1 Kor 3,2).

Tai jokiu būdu nereiškia, kad krikščionybė turėjo kažkokią „ezoteriką“ ar „slaptą mokymą“ - tiesiog krikščionys atsisakydavo aiškinti tam tikrus savo tikėjimo dalykus, jei matydavo, kad žmogus netiki, greičiausiai tų dalykų nesupras ir aiškinimas prives tik prie piktžodžiavimo. Juk tame, kad, pavyzdžiui, kaip rašo Bazilijus, krikščionys meldžiasi tik pasisukę į rytus, nėra nieko ezoteriško, tačiau žmogui, kuris nėra krikščionis, net nėra prasmės aiškinti, kad reikia melstis būtent taip. O sužinojęs, pavyzdžiui, Eucharistinio Kanono žodžius pagonis gali panaudoti juos pasityčiojimui (iš istorinių liudijimų žinome, kad, pavyzdžiui, pagonys teatre pasirodymų metu rengė parodomuosius „krikštus“, kuriose tyčiojosi iš krikščioniškos praktikos krikštyti žmones).

Šiandien Ortodoksų Bažnyčioje vis dar daug kur likusi Tradicija „išprašyti“ katechumenus prieš tikinčiųjų liturgiją (Eucharistinį kanoną ir kt.). Po skaitinių diakonas sako: „visi katechumenai išeikite, katechumenai išeikite, te nė vienas katechumenų nepasilieka“ (arba, retais atvejais, „visi nekrikštytieji išeikite, nekrikštytieji išeikite, te nė vienas nekrikštytas nepasilieka“). O prieš tikėjimo išpažinimą diakonas sako: „Duris! Duris! Išmintingai dėmėkimės!“ (suprask: žiūrėkit, kad pro duris neįeitų pašalinių žmonių. Šis pasakymas turi ir alegorinę prasmę - kad neįeitų pro širdies duris). Žinoma, interneto amžiuje disciplina arcana tokiu būdu, kokia ji buvo praktikuojama pirmais amžiais, yra beveik neįmanoma. Tačiau aiškiausia jos išraiška - Ortodoksų Bažnyčia laikosi daugybės per Tradiciją gautų papročių, kurių raštiški patvirtinimai buvo rasti tik XX a., atradus prarastų ankstyvosios krikščionybės dokumentų - Apaštališkas Perdavimas Bažnyčiai yra svarbesnis, nei tai, kas užrašyta.

2014 m. kovo 3 d., pirmadienis

Apie pasninką. Katechetinis pokalbis.



Katechetinis pokalbis parapijoje apie pasninką. Vedė G.S. su tėvu diakonu Vitaliu. 

Pokalbis vyko po Dieviškosios Liturgijos, prie Agapės stalo, užkandžiaujant, todėl fone girdėti, kaip dūksta parapijiečių vaikai. Įrašas tarška, nes nenorėjau atkreipinėti parapijiečių dėmesio įrašinėjimu - todėl telefoną laikiau kišenėje. Tose vietose, kurios man pasirodė itin neaiškios, pridėjau titrus.