2014 m. vasario 27 d., ketvirtadienis

Apie maldą „Tėve mūsų“, jos reikšmė

Kartą mokiniai paprašė Kristaus: „Viešpatie, išmokyk mus melstis, kaip ir Jonas išmokė savuosius mokinius“ (Lk 11, 1-2).

Jėzus jiems tarė:
„Tėve mūsų, kuris esi danguje, teesie šventas tavo vardas,teateinie tavo karalystė,teesie tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje.Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandienir atleisk mums mūsų kaltes,kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams.Ir nevesk mūsų į pagundą,bet gelbėk mus nuo pikto“
Kai kuriose rankraščiuose šioje vietoje pridedama: 
„nes tavo yra karalystė, ir galybė, ir garbė per amžius. Amen“
Šioje maldoje, man atrodo, Viešpats sutalpino viską, ko reikia mūsų sielų išgelbėjimui. Juk vienas Šventųjų Tėvų rašė: „lex orandi constituit lex credendi“, t.y. maldos įstatymas nustato tikėjimo įstatymą. Tai, kokiais žodžiais meldžiamės, nustato prielaidas, kuo turime tikėti, kad galėtume šiais žodžiais nuoširdžiai melstis.


Paskutiniojo teismo ikona, kurioje matyti Dievo karalystė (viršuje)
Pirmieji žodžiai „Tėve mūsų“ rodo, jog mes tikime galima įvaikyste Dievo atžvilgiu. Kristus visiems, kurie jį priėmė, davė galią tapti Dievo vaikas (Jn 1,12). Psalmėse Dievas kreipiasi į žmones: „jūs esate dievai, aukščiausiojo sūnūs“ (Ps 82,6). Mes esame dieviški tiek, kiek esame Dieve ir kiek Dievas yra mumyse - ne kitaip. Šv. Grigalius Nazianzietis rašo: „tiek, kiek Dievas nusižemino, tapdamas žmogumi, tiek mes turime tapti dievais“. Kreipdamiesi į Dievą kaip į Tėvą, mes suvokiame, kad jis yra šviesos mūsų sieloje šaltinis, to, kas mumyse yra dieviška davėjas, artimas mums kaip tėvas. Be jo mes esame niekas.

Toliau sekantys žodžiai „kuris esi danguje“ pabrėžia egzistuojantį Dievo Tėvo kitoniškumą, atstumą tarp mūsų. Mes esame čia, žemėje, o jis - danguje. Žinoma, kad čia kalbama ne apie fizinę žemę ir ne apie regimą dangų tiesiogine to žodžio prasme. Žydai, kaip rodo ir Apaštalo Pauliaus raštai, žinojo tris dalykus, kuriuos vadino dangumi. Pirmasis dangus buvo žydras dangus, kurį dieną matome virš galvų, antrasis dangus - tai, kas už jo, kosmosas, o trečiuoju dangumi jie vadino tai, kas peržengė kosmosą, t.y. peržengė visą šiapusinę, juslėms pasiekiamą visatą.


Dievas yra toje viską peržengiančioje anapusybėje. „Niekas Dievo nematė“, sako Apaštalas, turėdamas omenyje, jog niekas negali regėti Dievo kaip Dievo, Dievo esmės, Dievas gali tik pasirodyti, bet ne būti regimas toks, koks yra savaime. 


Toliau seka trys pašlovinimai: teesie šventas tavo vardas, teateinie tavo karalystė, teesie tavo valia. Ką reiškia „teesie šventas tavo vardas“? Žodis „šventas“ hebrajiškai yra „kodeš“. „Kodeš“ dar reiškia „atskirtas“. Dievas kunigų knygoje prieš sakydamas savo įsakymus sako: „kadošim tihiju, ki kadoš ani Adonai Eloheichem“ - „būkite šventi, nes aš, Viešpats, jūsų Dievas, esu šventas“ (Kun 19,2). Taip jis sako Izraeliui, kurį jis išskyrė iš tautų, taip jis tebesako Bažnyčiai, kuri yra Naujasis Izraelis, išskirtas iš tautų. 


Toliau Kunigų knygoje Dievas sako: „nevogsite, nesielgsite apgaulingai ir vieni kitiems nemeluosite“, taip pat „nenešiosi širdyje neapykantos savo artimui“ ir taip toliau. Ką visi šie įsakymai daro? Jie atskiria žmogų nuo kitų jo gerumu, jie daro jį šventu. Šventus daiktus mes atskiriame nuo kitų daiktų, nenaudojam jų kasdienėms reikmėms - jie mums yra ypatingi. Dievas yra šventas, nes, viena vertus, jis yra atskiras nuo viso likusio pasaulio, jis yra danguje, kita vertus, jis yra nepaprastai geras, jis yra atskirtas savo gėriu. Jis yra pats Gėris, pati Meilė ir tuo pačiu yra atskiras nuo viso pasaulio.


Perkeltine prasme maldoje sakoma „teesie šventas tavo vardas“. Vardas senovėje buvo itin svarbus dalykas. Gerą vardą turintis žmogus buvo gerbiamas visuomenėje, jo atžalos perimdavo tą gerą vardą, o blogo vardo žmogus užsitraukdavo nešlovę. Mes meldžiamės, kad Dievo vardas visada išliktų mums šventas, kad savo piktžodžiavimais ir blogais darbais jo nesuterštume. Taip, kaip sūnus turėtų bijoti suteršti garbingą savo tėvo vardą savo piktais darbais, taip atgailaudamas žmogus turėtų gailėtis už tai, kad būdamas krikščioniu, t.y. nešiodamas Kristaus garbingą vardą, jis savo niekingais darbas tą Dievo vardą teršia. Dievo šventumo, žinoma, žmogus yra neįgalus paniekinti - tačiau kiekvienam Dievo vaikui turėtų būti gėda vien dėl to, kad jis pabandė jį paniekinti savo neteisingais darbais.


Sekančiame kreipinyje mes prašome, kad ateitų Dievo karalystė. Origenas rašo, jog Dievo karalystė yra jo karaliavimas. Parašyta: „Dievas karaliauja savo šventuosiuose“. Mes tampa Dievo karalystės piliečiais tada, kai pripažįstame Dievą karaliumi, nustojame priešintis jo įstatymais ir imame sekti šio Karaliaus valia. Tada jis ima karaliauti mums ir jo karalystė ateina į mūsų širdį.


Todėl kitame prašyme prašome: teesie tavo valia. Tol, kol mes savivaliaujame, mes bandome būti patys savo karaliais, patys kuriame sau įstatymus. Dievo tarnais mes galime tapti tik tada, jei vykdysime Dievo valią. Šv. Augustinas teigia, kad nuodėmė yra mūsų valios nesutapimas su Dievo valia. Tada, kai mes būdami čia, žemėje, t.y. šiame pasaulyje, imsime vykdyti Dievo valią, Dievo karalystė bus ne tik danguje, bet ir žemėje. Iš tiesų, ji jau yra čia žemėje, kiekviename, kuris vykdo Dievo valią ir tarp tų, kurie vykdo Dievo valią, t.y. ji yra Bažnyčioje. Graikiškas žodis „Bažnyčia“, ekklesia reiškia „sušauktųjų susirinkimą“, nuo kaleo - šaukiu, kviečiu. Dievo Bažnyčia yra žmonių, išskirtų iš pasaulio, pašauktų šventumui susirinkimas. Savaime, žinoma, visi tie žmonės yra nusidėjeliai, tačiau tiek, kiek jie atsiduoda Dievo valiai, tiek, kiek juose yra Dievo, kiek jie yra Bažnyčia, kiek jie yra krikščionys tikrąją šio žodžio prasme, tiek jie yra Dievo išrinktieji, jo karalystės tarnai. Tuos, kurie liudijo tikrą krikščioniškumą, Bažnyčia vadina „šventaisiais“.


Dažnai, kaip sako vienas Vakarų mistikas, mes Dievo valią suprantame pagoniškai. Lyg Dievas iki mūsų gyvenimo būtų surašęs viską, ką mes turime padaryti, kažkokiame dokumente, kurį turi stalčiuje, o kai pas jį ateisime, jis mums jį ištrauks ir sakys: „na va, nepateikei šiuo savo poelgiu, būsi nuteistas“. Nėra jokio „dokumento“, kuriame būtų surašytas mūsų „likimas“, kaip kad tikėjo pagonys. Mes turime laisvą valią, o Dievas turi savo valią ir valios atsisakymas yra ne kas kita, kaip šių valių suderinimas. Dievas mums linki gerų dalykų ir tų gerų dalykų pasirinkimas yra Dievo valios vykdymas, bet Dievas negali mums pasakyti, štai, būtinai daryk šitą, būtinai daryk aną, kad mes kaip robotai tik vykdytume jo užduotą programą. Būti Dievo tarnu reiškia būti nuolankiu vaiku, o ne robotu. 


Be to, būti kieno nors tarnais mes negalime be dviejų sąlygų: viena vertus, mes negalime būti niekam skoloje, nes tada negalėsime palikti ankstesnio savo karaliaus tam, kad prisijungtume prie naujo. Antra vertus, turime turėti pakankamą aprūpinimą, kitaip būsime priversti judėti iš vietos ir ieškoti papildomo prasimaitinimo šaltinio, turėsime tarnauti kitiems ponams tam, kad išgyventume.


Todėl Dievo prašome: „kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien“. Graikiškame tekste čia rašoma: „ton arton imon ton epiousion“. Pažodžiui būtų „duonos mūsų esminės duok mums šiandien“, t.y. tos, kurios reikia mūsų buvimui, kad nemirtume badu. Nuodėmingas žmogus nesupranta, kas yra ton arton epiousion, t.y. kas ta esminė duona, kuri yra būtina žmogui. Tai, ką jis vartoja, gerokai pralenkia jo esminius poreikius, jis seka savo aistroms, pataikauja pagundoms. Todėl prašydami „kasdienės duonos“ mes ne tik prašome, kad Dievas mus aprūpintų maistu, bet mes taip pat prašome, kad jis išmokytų mus valgyti - kad visa, ko trokštame daugiau, nei mums reikia, jis mus išmokytų atsisakyti. 


Šv. Nilas Sinajietis pabrėžia, kad pilvas yra visų ydų šaknys. Žmogus praktiškai negali kentėti nuo seksualinės aistros, jei kenčia nuo bado, alkanas žmogus dažnai nevertina pinigų ir turtų, o nori tik valgyti (ar kada bandėte alkanas nueiti į parduotuvę? Prisipirksite maisto kaip kvailys giros, daug daugiau, nei reikia, veltui išleisite pinigus). Kovojant su ydomis, patogu jas „užkasti dykumos smėlyje“, t.y. užkasti pasninke. Todėl, ko gero, ne veltui duona pasirinkta Viešpaties maldoje kaip metafora visam kūno maitinimui, nes nuo švaraus pilvo prasideda ir visų kitų pojūčių švara.


Kalno pamoksle Kristus sako: argi paukštis rūpinasi ką rytoj valgys, argi lauko lelija rūpinasi, kuo rytoj pasipuoš? Dievas jiems viską parūpina. Taip ir žmogus turi išmokti gyventi taip, iš Dievo gaudamas visko, ko būtina. Puikiausias tokio gyvenimo pavyzdys yra dorų vienuolių bendruomenės, kuriose vienuoliai gyvena nereikliai, tenkinasi tuo, kas žmogui būtina, todėl visko turi apsčiai - daugiau, negu gali suvartoti. 


Sekančiame maldavime graikiškame tekste sakoma: „afes imin ta ofeilimata“ - atleisk mums mūsų skolas, kaip ir mes atleidžiame mūsų skolininkams, bet lietuviškame tekste jau tradicija virto versti „kaltes“. Šventasis Raštas Dievo karalystę dažnai lygina su turtu. Kristus sako, kad reikia rūpintis dangiškuoju, o ne žemišku turtu, mes žinome palyginimą apie tarnus, gavusius iš šeimininko pinigų. Padarę žmogui skriaudą mes jam įsiskoliname - jei sugadinome jo turtą, mes turime atlyginti turtinę žalą, jei sužalojome jo sielą, turėtume atlyginti ir dvasinę žalą. Todėl prieš žmogų, kurį nuskriaudėme, jaučiame kaltę, jaučiamės skolingi. 


Visos mūsų nuodėmės be kitų žmonių labiausiai užgauna mūsų Tėvą, Dievą. Jis yra begalinis gėrybių šaltinis, kuris vienintelis gali išmokėti mūsų pridarytas skolas. Šiame pasaulyje mes labai daug kam įsiskoliname, įsiskoliname tiek, kad niekada negalėtume grąžinti - tačiau Kristus savo kryžiumi amžinai grąžina mūsų skolas. Mes privalome melstis už savo priešus, tuo labiau melstis už tuos, kuriuos nuskriaudėme. Mūsų atsiprašymas, net jei žmogus jį priims, dažniausiai neatitaisys padarytos skriaudos - jo reikia, tačiau vienintelis visatoje, kuris gali padengti mūsų skolas, yra Dievas. Turėdami įsiskolinimų mes negalime pabėgti nuo kreditorių ir tapti Dievo tarnais - mes turime su Dievo pagalba grąžinti skolas kiekvienam, kuriam esame skolingi, o kadangi mums nepelnytai atleidžiamos skolos, tai mes lygiai taip pat turėtume nereikalauti skolų iš mūsų skolininkų. 



Muitininkas ir fariziejus
Taigi, prašydami, kad Dievas atleistų mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams, mes prašome, kad Dievas padėtų uždaryti visus „kreditus“, kad nutrūktų mūsų skolinimo ar paskolų sukelti įsipareigojimai žmonėms ir taip pat, kad Dievas anuliuotų mūsų skolą paties Dievo atžvilgiu. Kai visos mūsų nuodėmės yra išrišamos, kai mes nebeskolingi niekam nei pasaulyje, nei pačiam Dievui, tada mes ramia sąžine galime prašyti Dievo, kad jis mumyse ir mums karaliautų.

Bet Piktasis nemiega ir kiekvieną kartą, kai gauname išrišimą, jis bando vėl mus pastumti, sugundyti aistromis, kad vėl kam nors įsiskolintume. Todėl Dievo prašome: „nevesk mūsų į pagundą“. Kaip rašoma Jokūbo laiške, Dievas negundo. Gundo Šėtonas. Tačiau Dievas kartais leidžia mus gundyti, nes jis niekada neprieštarauja mūsų laisvai valiai. Mes gi prašome, kad Dievas apgaubtų mus savo šventumu ir savo šventumu mus apsaugotų nuo nuodėmės. Šią mintį šv. Bazilijus Didysis savo maldoje išreiškė žodžiais: „Viešpatie, ar noriu, ar nenoriu - išgelbėk mane“, t.y. nesvarbu, kaip aistrų suterštas mano protas nuspręs vėliau, bet aš žinau, kad po to gailėsiuosi, taigi, apsaugok mane. Net jei vėliau sakysiu, kad noriu pasiduoti pagundai, tu žinai, kad galų gale - nenoriu, tai akimirkos silpnumas, todėl nevesk manęs į pagundą, neleisk manęs sugundyti, bet gelbėk mane nuo pikto. 


Po šių žodžių ortodoksinėje Tradicijoje kunigas sako žodžius, kurie randami ne visuose šiais laikais turimuose Naujojo Testamento rankraščiuose, tačiau jų autentiškumą patvirtina Šventoji Tradicija: „Nes tavo yra karalystė, ir galybė, ir garbė [, Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, dabar ir visados, ir] per amžius. O žmonės atsako: Amen.


Žodis „Amen“ reiškia „iš tiesų“, jis taip pat reiškia tvirtą tikėjimą. Sakydami amen teigiame, kad šiais žodžiais tikime visa širdimi, visa siela, visu protu. Jie yra ne tik mūsų lex orandi, bet ir lex credendi, ir lex vivendi - mes jais gyvename. 


Tam tikra prasme šiuoje maldoje už kadro pasilieka tai, kas yra svarbiausia mūsų išsigelbėjimui. O mūsų išsigelbėjimui svarbiausia yra pati malda, pats meldimasis kaip veiksmas. Kristus sako: „prašykite, ir jums bus duota, ieškokite ir rasite“, Apaštalas sako: „Be paliovos melskitės“. Dievas duoda savo išganymą kiekvienam, kuris prašo, tačiau tam reikia prašyti. Ir mes dažnai pamirštame prašyti. Mes ateiname, paprašome, apsisukę nueinme ir vėl grįžtame į pasaulį, svetimaudami Dievo atžvilgiu - svetimaudami savo mintimis susijungdami su tuo, kas žemiška, svetimaujame savo darbais tarnaudami ne Dievui, o pasauliui, svetimaujame savo žodžiais, kurie užuot darę garbę Dievo vardui, neperžengia to, kas žemiška.


Tokios yra mano mintys apie šią maldą, manau, daugeliu atžvilgiu pasisemtos iš Bažnyčios Tėvų. Mes turėtume kartoti šią maldą dieną ir naktį ir prašyti Dievo, kad jis mus išgelbėtų. 

2014 m. vasario 25 d., antradienis

Ukrainoje vyksta bandymai užgrobti Ortodoksų Bažnyčios maldos namus ir pastatus

Iš Ukrainos pranešama apie bandymus užgrobti ortodoksų maldos namus ir kitus pastatus.

Schizmatikai bandė užimti Počajevo lavrą

Schizmatikai agituoja savo sekėjus užimti Počajevo lavrą, Facebook video kadras.
Vasario 25 dieną buvo surengta provokacija, kurios metu pseudopatriarcho Filareto sekėjai, genami nacionalistinių paskatų, bandė klasta užimti Počajevo lavrą, vieną senovinių ortodoksų vienuolynų, praneša pravoslavie.ru . Ortodoksų tikintieji apie tai sužinojo iš anksto, perspėjo vienuolyno vyresnybę ir numatytą dieną savo kūnais užstojo gyva siena vienuolyno vartus, kur skaitė akatistus ir meldėsi.

Autobusais atvykę iš Vakarų Ukrainos Ternopolio miesto schizmatikai nieko nepešę surengė pamaldas prie Stepano Banderos paminklo ir grįžo atgal. Vienuolyno abatas už ortodoksų tikinčiųjų drąsą, pademonstruotą ginant vienuolyną, padėkojo jiems ir nusilenkė iki žemės. 

Facebook paskyroje buvo patalpintas video siužetas, kuriame schizmatikai agitavo savo sekėjus užimti Lavrą, tačiau po kurio laiko jis buvo pašalintas.

Sumų mieste įvykdytas bandymas užimti vyskupijos administracines patalpas

Sumų mieste nacionalistai bandė užimti vyskupijos valdybos pastatus, praneša pravmir. Užkirsti tam kelią padėjo vietiniai kazokai. 

Daugiau apie Bažnyčios situaciją Ukrainoje:
http://ortodoksas.blogspot.com/2014/02/ukrainos-protestai-ir-baznycia.html

2014 m. vasario 23 d., sekmadienis

Maldavimai už Ukrainą (ištraukos)



2014 m. vasario 23 d. visose Rusijos Ortodoksų Bažnyčios parapijose buvo meldžiamasi už taiką Ukrainoje, taip pat už mirusius neramumuose žmones. Ukrainos Ortodoksų Bažnyčia - daugiausiai narių turinti religinė organizacija Ukrainoje, kuriai priklauso daugiau nei pusė jos gyventojų. Ukrainos Ortodoksų Bažnyčia yra autonominė Bažnyčia, priklausanti Rusijos Ortodoksų Bažnyčios patriarchatui. Ištraukos iš maldų, skaitytų Vilniaus šv. Paraskevės cerkvėje Dieviškosios Liturgijos (šv. Mišių) metu.

Mano komentaras apie Bažnyčią ir Ukrainos protestus:
http://ortodoksas.blogspot.com/2014/02/ukrainos-protestai-ir-baznycia.html

2014 m. vasario 22 d., šeštadienis

Kas yra Švenčiausioji Trejybė? (video)




Krikščionys tiki vienu Dievu, tačiau trijuose asmenyse - kaip šitai suprasti? Šventajame Rašte parašyta: „eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“ (Mt 28,19). Kristus sako: „Aš ir Tėvas esame viena“ (Jn 10,30) Tačiau taip pat rašoma: „Klausykis, Izraeli! VIEŠPATS yra mūsų Dievas, vien tik VIEŠPATS.“ (Įst 6,4), „Neturėsi kitų dievų, tiktai mane“ (Iš 20,3)

Kaip gali būti, jog Vienas yra Trys, ir Trys yra Vienas?

----

Aptarkime Trys Švenčiausiosios Trejybės asmenis.

Pirmasis asmuo arba pirmoji hipostazė yra Tėvas.Tėvas yra neturintis priežasties, bepradis. Jis yra visko šaltinis. Jis yra virš bet kokios būties. Apie jį žinome, kad jis yra, kas yra, kaip parašyta Iš 3,14. Mozė paklausė: „ jie manęs klaus: 'Koks yra jo vardas?' – ką aš jiems pasakysiu?“ 14 Dievas Mozei tarė: „Aš esu, kuris esu.“

Eye ašer eye - šios frazės užrašymą hebrajų kalba matote iliustracijoje.

Tėvas yra visiškai anapus pasaulio, Tėvą įmanoma pasiekti tik per Sūnų.

-----

Sūnus - tai Tėvo Žodis. Jis yra amžinai gimstantis iš Tėvo.

Sūnus nėra sukurtas, jis visada buvo, prieš visus laikus, dar iki pasaulio sukūrimo. Jo pradas yra Tėvas.

Šis Dievo asmuo įsikūnijo per Mergelę Mariją ir Šventąją Dvasią. Taip viename asmenyje jis yra ir tikras žmogus, ir tikras Dievas, dvi prigimtys vienoje hipostazėje, viena, bet nesulieta. Tai yra vadinama hipostatine vienybe.

Įsikūnijęs Dievas prisiėmė visą įmanomą pasaulio blogį - nors buvo be nuodėmės, jis buvo žmonių neteisingai nuteistas, neteisingai paniekintas, paliktas ir nužudytas pačia baisiausia mirtimi, kokia egzistavo Romos imperijoje - nukryžiavimu. Tais laikais net galvos nukirsdinimas buvo laikomas geresniu dalyku už nukryžiavimą.

Jis prisiėmė pasaulio blogį, prisiėmė mirtį tam, kad jį įveiktų savo prisikėlimu. Prisikeldamas Kristus paliudijo Dievo begalinį gailestingumą, Dievo malonę ir atvėrė visiems kelią pas Dievą.

Po prisikėlimo, aplenkęs Apaštalus, Kristus įžengė atgal pas Tėvą, ir ten, amžinybėje, bus iki pasaulio pabaigos, kai jis sugrįš gyvų ir mirusiųjų teisti. 

Kristus sakė: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane.“ (Jn 14,6)

----

Po savo įžengimo atgal į amžinybę, Sūnus atsiuntė Šventąją Dvasią. Iki tol Šventoji Dvasia buvo kalbėjusi per pranašus, bet po jos atsiuntimo, po Sekminių dienos, ji visiems laikams liko Bažnyčioje, kur ir veikia šiandien. 

Šventoji Dvasia yra negimusi, nesukurta,amžinai kylanti iš Tėvo. Jos pradas yra Tėvas. Tai liudija Kristaus žodžiai: „ateis Globėjas, kurį jums atsiųsiu nuo Tėvo, – Tiesos Dvasia, kuri kyla iš Tėvo, – jis toliau liudys apie mane“ (Jn 15,26). 

Taip, kaip Sūnus yra Tėvo Žodis, taip Dvasia yra Tėvo dvelksmas, arba kvėpavimas. Žodis ir dvelksmas visada eina kartu. Pats graikiškas žodis „Pnevma“ reiškia „kvėpavimą, dvelkimą“, kaip ir lietuviškas žodis „Dvasia“ yra susijęs su dvelkimu. 

Kai Kristus buvo krikštijamas Jordano upėje, Šventoji Dvasia buvo apsireiškusi vizijoje kaip atskriejantis balandis. Tačiau Šventoji Dvasia yra nematoma, ją galima tik jausti: „Vėjas pučia, kur nori; jo ošimą girdi, bet nežinai, iš kur ateina ir kur link nueina.“ (Jn 3,8). Kai Tėvas kūrė pasaulį, kaip aprašyta Pradžios knygoje, jis jį kūrė per savo Žodį, su savo Dvasia.

-----

Taigi, Švenčiausiosios Trejybės asmenis arba hipostazes galime suprasti per jų santykį - Tėvas yra bepradis, Sūnus gimsta iš Tėvo, o Dvasia kyla iš Tėvo. Tai, kad Dvasia kyla, o Sūnus gimsta, rodo, jog jie jų Tėvas yra jų pradas skirtingu būdu.

Visos šios sąvokos, galima suprasti, naudojamos perkeltine prasme. Žinoma, kad Tėvas nėra žemiškas, fizinis Tėvas, Sūnus fiziškai, kaip žemiškas Sūnus, negimsta iš Tėvo. Tačiau jos apibūdina tikrovę, kurios apibūdinti geresnio būdo neturime.

Lotynų kalba rašė Šventieji Tėvai vadino šiuos Tris Dievo buvinius „personae“, asmenimis, tuo tarpu graikiškieji Tėvai juos vadino „hipostazėmis“. Šis graikiškas žodis reiškia tam tikrą būtį, tam tikrą buvinį.

Kodėl Dievas yra Trys jau galbūt aiškiau, tačiau vis dar neaišku, kodėl Dievas yra Vienas. O Dievas yra Vienas todėl, kad šie Trys asmenys yra vienos esmės.

--------

Juos visus jungia meilė. „Mes pažinome ir įtikėjome meilę, kuria Dievas mus myli. Dievas yra meilė, ir kas pasilieka meilėje, tas pasilieka Dieve, ir Dievas pasilieka jame.“, rašoma Šventajame rašte (1 Jn 4,16). Yra tik Vienas Dievas, viena esmė, kuri būna trijuose asmenyse, arba trijose hipostazėse. Tą vieną esmę graikai vadino ousia, o lotyniškieji tėvai - substancija. 

-----

Pasak šv. Iriniejaus, Sūnus ir Dvasia yra tarsi dvi Tėvo rankos, kuriomis jis bendrauja su pasauliu.

Galbūt šie filosofiniai terminai bus aiškesni, jei pritaikysime juos žmogui.

----

Šv. Bazilijus Didysis pateikia tokį pavyzdį. Konkretų žmogų, tarkime, Timotiejus,mes pažįstame tik pagal jo išorinius bruožus (gr. χαρακτήρ) ir skiriamasias savybes (gr. ιδιώματα). Tačiau asmenybės esmė (οὐσία) visada lieka anapus mūsų pažinimo, todėl ir anapus mūsų žinojimo. 

Jei mes pažintume Timotiejaus esmę, tai žinotume viską apie jį. Tačiau nesugebame ne tik pažinti Timotiejaus esmės, bet net ir savo esmės. Apie Timotiejų žinome tik tai, kaip jo esmė reiškiasi per jo hipostazę, t.y. jo asmenį, o šis reiškimasis yra vadinamas veikimais, arba energijomis. 

Lygiai taip pat ir Dievas turi vieną esmę, tačiau skirtingai nei Timotiejus, jis turi ne vieną hipostazę, o tris. Hipostazė yra esmės buvimo būdas.

-----

Pagalvokime apie tokį pavyzdį. Vanduo, pilamas į stiklinę, įgauna tam tikrą formą, tam tikrą buvimo būdą. Vanduo negali kiboti ore - jis visada būna kažkur, kažkame ar ant kažko. Vanduo, įpiltas į tris stiklines, lieka tuo pačiu vandeniu, tačiau trijose paskirybėse.

Grigalius Nazianzietis teigia, jog hipostazė yra tai, kame  yra esmė. 

Esmė yra viena, kaip vienas yra vanduo trijose stiklinėse, 

Dievo hipostazės yra trys, kaip trys stiklinės, trys indai, kuriuose yra hipostazės.

Švenčiausios Trejybės atveju, negali egzistuoti esmė be hipostazių ir hipostazės be esmės.

-----

Trejybės asmenų santykį Grigalius Nazianzietis dar palygina su Minties, Žodžio ir Dvelksmo santykiu. Tėvas yra tarsi Mintis, Sūnus yra tarsi tariamas Žodis, o Šventoji Dvasia yra tarsi atkovėpis, lydintis žodį.

-----

Kiti Tėvai lygina Trejybę su saule - saulė turi diską, kuris šviečia ir šildo. Visa tai yra viena ir ta pati saulė, tačiau tris skirtingi jos buvimai. 

----

Asmenis arba hipostazes galima suprasti tik per jų santykį, bet ne pavieniui. Grigalius Nazianzietis teigia, kad bandant suprasti Sūnų kaip Sūnų, Sūnų kaip gimstantį, Tėvą kaip bepradį, Šventąją Dvasia kaip kylančią, galima išprotėti.

-----

Dievas yra esmė, kuri yra meilė.

---

Ta esmė yra Trijuose asmenyse, ji buvoja trimis skirtingais būdais, kaip vanduo gali būti supilstytas į tris skirtingas stiklines. 

Jei įsivaizduotume, kad vietoje vandens galėtume įpilti šviesą, gautume pilnesnį vaizdą.

-----

Hipostazė arba asmuo, nesvarbu ar Dievo, ar žmogaus, mums yra pažįstama savo veikimais. Timotiejaus atveju, tai - jo išorinės bruožai, jo asmens savybės. 

Dievo atveju mes taip pat galime pažinti Kristaus asmenyje jo bruožus, tačiau, kadangi Dievo veikimas visada yra geras ir ne visada Dievas veikia kaip žmogus, jį galima įvardyti paprastu žodžiu - malone. 

----

Šv. Grigalius Palamas teigia, jog Dievas yra tarsi saulė. Jo diskas yra tarsi Dievo esmė, jo veikimas, jo malonė - yra saulės spinduliai, spinduliuojami iš disko, maitinantys pasaulį.

Taip, pavyzdžiui, per Šventosios Dvasios hipostazę, mes jaučiame jo malonę, jaučiame jo teikiamą šilumą, tačiau negalime žiūrėti tiesiai į jo esmę, taip, kaip paprastai nežiūrime į saulę, nes žmogaus akis to negali padaryti.

Tikra tiesa, kad šiose teologinėse vingrybėse galima susipainioti.

-----

Tačiau iš tiesų viskas yra daug paprasčiau. Kai mes mylime žmogų, mums nereikia suprasti, kas tiksliai yra meilė, kokia yra mūsų mylimo žmogaus esmė, kokiu būdu mes jį tiksliai pažįstame - mes tiesiog matome prieš save žmogų ir jį mylime.

Taip yra ir su Dievu - nebūtina žinoti visų teologinių subtilybių, nei jos yra tikslios. Dievas yra meilė, pagrindinis jo įsakymas yra mylėti. Tas, kas myli Dievą, turi viską, ko reikia, nes Dievas tikrai myli jį. 

2014 m. vasario 21 d., penktadienis

Ukrainos protestai ir Bažnyčia

Gavau laišką iš skaitytojos.
Sveiki, Gintarai. 
[...] Turiu klausimą, [...] nutariau parašyti Jums ir paklausti, o ką galvojate Jūs? Seku įvykius Ukrainoje ir, žinoma, nesekti Bažnyčios įvykių nesigautų, o ir nenorėčiau, nes, kaip sakoma, bet kokia kova visų pirma dvasinė... Bernardinai.lt radau tokį įrašą: 21:30 Ukrainos pravoslavų cerkvės Kijevo patriarchato šventasis Sinodas nurodė pamaldų metu nebesimelsti už valdžią ir žodį „valdžia“ maldoje pakeisti „tauta“: „Už Dievo saugomą mūsų Ukrainą ir ukrainiečių tautą“. Tada radau nuorodą į UPC tinklapį: http://www.religion.in.ua/news/ukrainian_news/24945-sinod-upc-kp-viznachiv-pripiniti-pominannya-vladi-za-bogosluzhinnyam.html, taip, tikrai pakeitė, nes valdžia netinkama. Ne man abejoti Sinodu, bet...Dabar nekvestionuoju šito: tinkama ar netinkama valdžia, bet, tiesą pasakius, aš loštelėjau... Tikrai taip, visas naujienų srautas apie tai, kaip Maidanas įtikėjo, nes UPB palaiko, remia, atvirai išsako savo palaikymą jiems, bet... bet tai juk liturgijos dalis, o Šv. Pauliaus laiškas Romiečiams??... (tarsi kada valdžia buvo gera.....), o ką jau ir kalbėti apie Mt 4,4 ir t.t.... Radau šį straipsnį: http://www.lrytas.lt/pasaulis/rytai-vakarai/suskilusi-ir-ukraina-ir-jos-baznycios.htm?p=3#.UwdlQmKSxRc, radau wiki: „UPB KP teikiami sakramentai pripažįstami Ukrainos graikų apeigų katalikų Bažnyčioje ir Romos Katalikų Bažnyčioje“... Kaip čia taip??? tai gal tikrai Osipovo (ir ne tik)paskaitos ir įspėjimai realizuojasi būtent taip, čia ir dabar?... Kokie atsakymai,kokios mintys Lietuvis stačiatikių Bažnyčioje?... Aš būčiau labai dėkinga,jei rastųsi gaimybė Jums skirti laiko mano kl., supratu,kad galiu būti ne į temą , tad ieškosiu toliau . iš anksto dėkoju!“

KONFESINĖ SITUACIJA

Pirmiausia derėtų pakomentuoti religinę situacija Ukrainoje, o nėra lengva. Ukrainoje nuo perestroikos laikų vyksta tikras religinis „bumas“, ten sau dirvą randa daugybė sektų sektelių. Todėl kartais labai lengva susipainioti, apie ką eina kalba. Ukrainoje veikia bent 6 bendruomenės, kurios teigia, jog yra „Ukrainos Ortodoksų (stačiatikių) Bažnyčia“:

* Ukrainos Ortodoksų Bažnyčia (Maskvos Patriarchato)
* Ukrainos Ortodoksų Bažnyčia (Kijevo patriarchato)
* Ukrainos Autokefalinė Ortodoksų Bažnyčia
* Ukrainos Autokefalinė Ortodoksų Bažnyčia „kanoninė“
* Ukrainos Autokefalinė Ortodoksų Bažnyčia (atnaujintoji)
* Ukrainos Autonominė Ortodoksų Bažnyčia (Lvovo)

Įsidėmėkime: iš šio sąrašo tik VIENA Bažnyčia yra kanoninė, tikra ortodoksų Bažnyčia - Ukrainos Ortodoksų Bažnyčia (Maskvos Patriarchato), kurios pirmasis hierarchas yra Kijevo metropolitas Vladimiras. Maskvos Patriarchato UOB yra autonominė (nepriklausoma), tačiau ne autokefalinė (jos pirmąjį hierarchą renka UOB Šventasis Sinodas, o patvirtina - Maskvos Patriarchatas). Ši Bažnyčia yra Eucharistiniame Bendravime su visomis 15 autokefalinių Visuotinės Ortodoksų Bažnyčios Bažnyčiomis. 

Visos kitos 5 „Bažnyčios“, nepriklausomai nuo to, ką jos pačios apie save skelbia, yra schizmatinės, kai kurios - ir eretiškos. Jų „dvasininkai“ yra ekskomunikuoti ir nepripažįstami Ortodoksų Bažnyčios - nei Graikijoje, nei JAV, nei Bulgarijoje, niekur pasaulyje Ortodoksų Bažnyčia nelaiko jų ortodoksais. Dažnai jie bando suklaidinti tikinčiuosius, štai, viena schizmatikų grupė netgi įtraukė į savo pavadinimą žodį „kanoninė“.

Atskirti schizmatikus nuo ortodoksų galima pagal tai, kad visi ortodoksai, sekdami Šventąja Tradicija, mini savo Bažnyčios pirmąjį hierarchą. Ukrainos atveju, Dieviškosios Liturgijos metu turi būti paminėtas švenčiausiasis Maskvos ir Visos Rusios patriarchas Kirilas. 

Be Ortodoksų Bažnyčios ir išvardytų schizmatikų, Ukrainoje veikia Ukrainos Graikų Apeigų Katalikų Bažnyčia (unitai). Apie uniją esu rašęs čia - http://ortodoksas.blogspot.com/2013/03/unitai-graiku-apeigu-katalikai.html . Unitai - tai Vakarų Ukrainoje gyvenanti krikščionių bendruomenė, 1596 m. palikusi Ortodoksų Bažnyčią ir prisijungusi prie Romos Katalikų Bažnyčios, su teise nekeisti savo apeigų bei papročių, tačiau su sąlyga, kad pripažins Romos katalikų dogmatiką ir popiežiaus universalią jurisdikciją. Nuo XIX amžiaus iki II Vatikano susirinkimo jie netgi vartojo savo tikėjimo išpažinimą filioque (teiginį, jog Šventoji Dvasia kyla ir iš Sūnaus). Šiuo metu jų apeigos smarkiai pakito, patyrė latinizaciją, yra daug kuo panašios į šiuolaikines Romos katalikų apeigas. Nors jų dvasininkai išoriškai atrodo kaip ortodoksų (stačiatikių) dvasininkai, tačiau jie nėra ortodoksai, jie yra rytų rito katalikai ir išpažįsta Romos katalikų dogmatiką. 

Juos atskirti galima pagal tai, kad unitai (graikų apeigų katalikai) meldžiasi tik ukrainiečių kalba (Ukrainoje stačiatikiai dažniausiai meldžiasi bažnytine slavų kalba su ukrainietiškais bruožais), jie meldžiasi rožinį (ortodoksai rožinio neturi ir nesimeldžia), taip pat jie nemini Ortodoksų Bažnyčios hierarchų.

ORTODOKSŲ BAŽNYČIA IR VALDŽIA

Apaštalas Paulius rašo:
Kiekvienas žmogus tebūna klusnus viešajai valdžiai, nes nėra valdžios, kuri nebūtų iš Dievo, o kurios yra – tos Dievo nustatytos. Kas priešinasi valdžiai, priešinasi Dievo sutvarkymui. Kurie priešinasi, užsitraukia teismą. Juk vyresnybės bijoma ne gera darant, o pikta. Nori nesibijoti valdžios? Daryk gera, ir susilauksi iš jos pagyrimo. Ji juk yra Dievo tarnaitė tavo labui. Bet jei darai bloga – bijok, nes ji ne veltui nešioja kalaviją. Ji Dievo tarnaitė ir rūsti baudėja darantiems pikta. Todėl reikia jos klausyti ne tik dėl grasos, bet ir dėl sąžinės. Juk todėl ir mokesčius mokate, o anie yra Dievo tarnautojai, nuolat užsiimantys tais dalykais. Atiduokite visiems, ką privalote: kam mokestį – mokestį, kam muitą – muitą, kam baimę – baimę, kam pagarbą – pagarbą. (Rom 13,1-7)
Kai kariai atėjo suimti Kristaus, ir Petras, išsitraukęs kalaviją, nukirto vienam iš karių ausį, Kristus Petrą subarė:
 „Kišk kalaviją atgal, kur buvo, nes visi, kurie griebiasi kalavijo, nuo kalavijo ir žus.“ (Mt 26,52)
Kiekvienoje ortodoksų liturgijoje yra meldžiamasi už valdžią, nes tai, remdamasis savo autoritetu, prisakė daryti Apaštalas Paulius:
„Taigi pirmiausia prašau atlikinėti maldavimus, maldas, pamaldas ir dėkojimus už visus žmones, už karalius ir visus valdovus, kad galėtume tyliai ramiai gyventi visokeriopai maldingą ir gerbtiną gyvenimą.“ (Tim 2, 1-2)
Yra viena sąlyga, kuriai esant krikščionis neturi paklusti niekieno nurodymui, nesvarbu, ar tai būtų vienuolyno abato nurodymas vienuoliui, ar tai būtų kunigo nurodymas tikinčiajam, ar tai būtų vyskupo įsakymas. Jeigu tai, kas prašoma daryti, tiesiogiai prieštarauja Evangelijos įsakymams, tai krikščionis neturi to daryti. Todėl, kaip patvirtinama tiek Šventųjų Tėvų, tiek Rusijos Ortodoksų Bažnyčios socialinės koncepcijos pagrinduose, jei valdžia trukdo gyventi evangelinį gyvenimą, Bažnyčia turi teisę kviesti visus savo narius pilietiniam neklusnumui. Tačiau netgi tai nereiškia, kad Bažnyčia neturi melstis už valdžią - netgi ekskomunikavęs visus bolševikus, prisidėjusius prie krikščionių persekiojimo, šv. Tichonas (jo titulas tuomet buvo Maskvos ir Visos Rusijos patriarchas), buvo prisakęs tikintiesiems melstis už savo valdžią (tai reiškia, kad regionuose, kuriuos buvo užėmusi Raudonoji Armija, dvasininkai meldėsi už Raudonąją Armiją, o regionuose, kuriuose dominavo Baltoji Armija, dvasininkai meldėsi už monarchiją). Kartu dvasininkai meldėsi už taiką Rusijoje apskritai. 

Dalyvavimas revoliucijoje krikščioniui gali būti pateisintas tik nebent kaip dalyvavimas kare, kai jam tenka ginti savo šeimą, savo kraštą. Bet kokiu atveju kankinystės vainikas visada buvo krikščionių vertinimas kaip tobulas šventumas, būtent savo kankiniais, o ne kalavijais, krikščionys užėmė Romos imperiją. Todėl vertinti, juo labiau palaikyti bet kokius sukilimus, yra labai sudėtinga.

Rusijos Ortodoksų Bažnyčia išleido oficialų dokumentą, kuriame išreiškia savo poziciją dėl Ukrainos - http://www.patriarchia.ru/db/text/3480916.html . Šį dokumentą galima sutraukti į tokias tezes:

1. Bažnyčia skatina melstis, už taiką Ukrainoje, už tai, kad ukrainiečių tauta savo gyvenimą organizuotų pagal Dieviškąją Tiesą;
2. Skaldyti Bažnyčią politiniais motyvais - sunki nuodėmė;
3. Tauta turi teisę apsispręst politiniais klausimais;
4. Tautai derėtų laikytis legitimumo ir stengtis spręsti problemas dialogu;
5. Bažnyčia - gali padėti grupėm dialoge;
6. Bažnyčia yra prieš smurtą ir neapykantą;
7. Bažnyčia neišreiškė palaikymo nei vienai, nei kitai pusei. 

Atskiri Ortodoksų Bažnyčios dvasininkai buvo maidane ir stengėsi užkirsti kelią smurtui, bet nerėmė protestuotojų:


Šioje nuotraukoje pavaizduoti vienuoliai atsistojo tarp policijos ir protestuotojų ir trukdė jiems susiremti.

KITI KRIKŠČIONYS IR PROTESTAI

Kitos, neortodoksinės krikščionių bendruomenės, reagavo į konfliktą visai kitaip. Keturios iš išvardytų „Bažnyčių“ atvirai parėmė protestuotojus ir jų dvasininkai remia juos Maidane. Ypač per neramumus iškilo Graikų Apeigų Katalikų Bažnyčios arkivyskupas ir UOB „Kijevo Patriarchato“ „pirmasis hierarchas“ Filaretas. Filaretui dar esant Ortodoksų Bažnyčioje buvo atimti visi šventimai, jam buvo uždrausta tarnauti ir jis tebuvo paprastas vienuolis, o vėliau, kai sukūrė savo „Bažnyčią“, jis, žinoma, buvo ekskomunikuotas. Dabar jis tapo populiariu Ukrainoje žmogumi, nes viešai pasisako prieš Janukovičiaus valdžią.

Ukrainos Graikų Apeigų Katalikų Bažnyčią jau nuo seno pozicijonuojasi kaip „tautinė“, „ukrainietiška“ Bažnyčia ir remia Vakarų Ukrainos nacionalizmą. Todėl nenuostabu, kad dabar ji remia sukilėlius nacionalistus. Vakarų Ukraina tam tikra prasme yra tokiame pat santykyje su Rytų Ukraina, kaip katalikiška Kroatija su stačiakiška Serbija - iš esmės tai yra viena tauta, šnekanti kiek kita tarme, tačiau vieni jų - katalikai, kiti - ortodoksai. Vakaruose labai papuliarios antirusiškos nuotaikos, kurstoma prieš Ortodoksų Bažnyčią kaip prieš „rusų Bažnyčią“. Bet derėtų priminti, kad iš 45 milijonų Ukrainos gyventojų, daugiau nei pusė yra ortodoksai - šiam skaičiui nė iš tolo neprilygsta nei katalikų (4 milijonai) skaičius, nei juo labiau schizmatikų. 

Kaip galima įtarti iš Rusijos Ortodoksų Bažnyčios dokumento teksto, daugelis schizmatikų naudojasi politine įtampa Bažnyčios skaldymui, pateikdami Ukrainos Ortodoksų Bažnyčios neutraliteto poziciją kaip „silpnumo“ požymį. Iš tiesų joks sveiko proto krikščionių vyskupas niekada neskatins savo pavaldinių veltis į neaiškias politines avantiūras ir smurtinius susirėmimus su valdžia, juo labiau jis neturi teisės remti vienos ar kitos politinės partijos. Todėl Ukrainos Ortodoksų Bažnyčia laikosi atokiai nuo politinių intrigų ir stengiasi teikti dvasinę pagalbą visiems.

Ko gero nereikia komentuoti klausimo dėl unitų ir Filareto („Kijevo patriarchato“) tarpusavio „flirto“, vienas kito pripažinimo ar pan. Ukrainos Ortodoksų Bažnyčios (tikrosios, Maskvos patriarchato) pozicija katalikų atžvilgiu yra tokia pati visoje Rusijos Ortodoksų Bažnyčioje, tiek Lietuvoje, tiek Rusijoje, tiek Ukrainoje. Apie ją esu rašęs - http://ortodoksas.blogspot.com/2012/12/katalikybe-rytu-ortodoksu-staciatikiu.html 

2014 m. vasario 20 d., ketvirtadienis

Stačiatikių Velykos 2014

2014 m. BALANDŽIO 20 d.

vyks

ORTODOKSŲ VELYKOS (gr. Pascha)

Šiemet ortodoksų (stačiatikių) Velykos sutampa su Romos katalikų data. 

Didysis pasninkas (gavėnia) prasideda kovo 3 d. Tą dieną vienuoliai ir ortodoksai, gavę dvasios tėvo palaiminimą, nevalgys nieko, o toliau pasninkaus kserofagijos režimu, viso - 40 dienų.

„Ortodokso“ Youtube kanalas

Dabar šis tinklaraštis turi ir Youtube kanalą:

http://www.youtube.com/user/Ortodoksas



Žiūrim, prenumeruojam, spaudžiam „patinka“! :)

Ar dogma varžo mąstymo laisvę? (video)

2014 m. vasario 14 d., penktadienis

„Dievo karalystė yra jumyse“ (Lk 17,20-21)

Kristus sakė savo mokiniams - «Ἡ βασιλεία τοῦ Θεοῦ ἐντός ὑμῶν ἐστι» (Λκ 17,20-21), tai reiškia, mes dairomės Dievo Karalystės kažkur kitur, kažkur ne čia, o ji yra ne kur kitur, o mumyse.

Nuo renesanso laikų ypač paplito vaizdinys, esą Dievo karalystė yra kažkur kitur - ją pasiekiame tik po mirties. Tam tikrose freskose ir paveiksluose žmonės netgi vaizduojami kaip angelai (!), kurie numirę džiugiai buvoja Dievo karalystėje su Dievu ir kitais angelais. Pastarasis įvaizdis yra mažų mažiausiai klaidinantis, nes angelai yra visai kitos būtybės, sukurtos Dievo, nei žmonės - žmonės nevirsta angelais ir išganymo pilnatvę žmogus pasiekia ne numiręs ir netekęs kūno, o prisikėlęs iš mirusiųjų amžinajam gyvenimui, t.y. gyvenimui Dangaus karalystėje.

Kas yra Dievo karalystė? Tai yra Dievo karaliavimas. Dievo karalystės nariu tampa tas, kuris priima Jo karaliavimą, Jo valdžią, Jo jungą. Origenas rašo savo veikale Apie maldą“:
Dievo karalystė, kaip sako Viešpats ir Gelbėtojas, neateina visiems matomu būdu; nieks nepasakys: štai, ji - čia, arba štai, ji - ten; bet Dangaus karalystė yra mumyse, nes Dievo Žodis yra labai arti, mūsų burnoje ir mūsų širdyje. Taigi, tas, kuris meldžiasi, kad ateitų Dievo karalystė, meldžiasi, kad ją turėtų savyje, kad čia ji augtų ir neštų vaisius, kad tobulintų. Nes Dievas karaliauja savo šventuosiuose. Kiekviename, kuris seka Dievo įstatymu, jis gyvena tarsi gerai sutvarkytame mieste. 
Visgi, Origenas, kaip moko Šventoji Bažnyčia, klydo svarbiuose dalykuose, nes netikėjo tikru, kūniškuoju mirusiųjų prisikėlimu. Jis manė, kad Apaštalo žodžiai: sėjamas juslinis kūnas, keliasi dvasinis kūnas“ reiškia, jog kalbama ne apie tikrą kūną. Tačiau kaip rodo Kristaus prisikėlimo pavyzdys, kuris yra parodymas mums visiems mūsų laukiančios šlovės Dievo karalystėje, kūnas bus tikras - prisikėlęs Kristus valgė Apaštalų akyse (Lk 24,43), jis nebuvo šmėkla. Šv. Tomas lietė jo žaizdas ir įsitikino, kad Kristus - tikras. (Jn 20,27). 

Tai, kad kūnas bus dvasinis reiškia, kad jis bus tobulas, perkeistas Dievo malonės taip, kad įgytų tokią būklę kokiai buvo sukurtas. Žmogus bus Dievo atvaizdas ir panašus į Dievą, jo prigimtyje nebebus mirties, kuri yra nuodėmės pasekmė. Todėl ikonose šventieji visados vaizduojami tobuli, pavyzdžiui, šv. Paraskevė Romietė vaizduojama laikanti savo išplėštas akis dubenyje, tačiau turi kitas akis akyduobėse:



Nors ir gyvendama pasaulyje ji prarado akis (pasak vienos iš legendų, vienas kunigaikštis įsimylėjo jos akis, todėl, nenorėdama sulaužyti vienuolės įžadų ir apsisaugoti nuo bėdų, kurios galėjo grėsti atstūmus kunigaikštį, ji išsiplėšė akis), prisikėlusiame kūne akys bus. Taip pat ir prisikėlę kankiniai, nepaisant to, kaip jų kūnai buvo sudarkyti, turės tobulus kūnus.

Dievo „galybė geriausiai pasireiškia silpnume“, rašo Apaštalas (2 Kor 12,9)

Nedera nusiminti dėl to, kad mes kūniškai kenčiame - bet kokia kančia įgauna prasmę Kristuje. Kaip užvalgius kartaus maisto, viskas gali atrodyti kartu, o prisivalgius saldumynų - ilgai liežuvio nepalikti saldumo skonis, taip apsivilkus Kristų mūsų sielos nepalieka Dievo malonės skonis. Kaip užsidėjus gobtuvą mūsų niekas negali pasiekti, nepraėjęs pro gobtuvą, taip ir apsivilkus Kristumi niekas negali pasiekti mūsų, nepraėjęs pro Kristų. Todėl tam, kuris apsivilkęs Kristų, kančia yra tokia pat saldi, kaip Kristus ir jis mato, kad nei kūniška kančia gali paveikti jo sielą, nei ta kančia nėra beprasmė.

Kiekviena kančia yra išbandymas arba pamokymas, duodantis savo vaisių. Jei kokį jaunuolį kankina trumparegystė, tai, tam tikra prasme, yra didelis palaiminimas - jis netenka galimybės nužiūrinėti merginų ir taip yra apsaugomas nuo nuodėmės. Jei kokį žmogų kankina ilgametė, sunki liga, įveikęs ligą jis gali pasidžiaugti, kad liga jį privertė disciplinuoti savo gyvenimą, tvarkingai jį organizuoti, ir todėl jis tapo geresniu žmogumi. 

Dievo karalystėje nėra nei trumparegių, nei sunkiai sergančiųjų. Tai, kad Dievo karalystė yra mumyse, kad ji skleidžiasi jau čia, pasaulyje, nematomu būdu tarsi garstyčios grūdas, reiškia, kad ir mūsų kūno perkeitimas gali prasidėti čia. Kai kurie žmonės įgyja išgijimą, kai kurie žmonės pasiekė beaistriškumo (gr. apatheia) būklę. Apie pastarąją būklę Tėvų gyvenimų aprašymuose yra pasakyta, kad ją pasiekęs žmogus pasaulyje yra tarsi vienuolis turguje, kuris jaučia įvairių valgių kvapus, tačiau neseka kvapais ir maisto nevalgo. Toks žmogus jaučia visas pasaulio aistras, bet jos jo nekankina - jis yra laisvas ir laisvai pasirenka nedalyvauti aistrose.

Kita vertus, kas nori valgyti avižas, kai rankose turi ambroziją. Taip ir žmogui, kuriame gyvena Dievas, ant liežuvio yra maistas, prabangesnis už brangiausius ikrus ar austres, o aplinkui užuodžiamos pagundos primena kiaulių jovalą. Toks žmogus tampa tada, kai jo prigimtį perkeičia Dievo malonė, pasiekiama per Šventąją Dvasią.

Kartais žmonės klausia - štai vien XX amžiuje Žemėje gyveno milijardai žmonių. Pridėkime dar ir praeitų amžių žmones, ir kiek milijardų gaunasi sudėjus? O Šventasis Raštas moko, jog visi bus prikelti teismui. Kaip tai įmanoma? Kur jie visi tilps?

Visų pirma reikia atkreipti dėmesį, jog amžinasis gyvenimas yra gyvenimas amžinybėje, o ne gyvenimas be pabaigos. Amžinybė, kaip rašo Šventieji Tėvai (ir šv. Augustinas, ir šv. Jonas Damaskietis ir daugybė kitų), nėra laikas. Jei žmonės išrastų priemonę nuo nemirtingumo, tai nebūtų Dievo karalystės pakaitalas, nes Dievo karalystė nėra tiesiog nemirtingumas (tai labai siaubinga mintis, turint omenyje, kad tokia priemone kada nors galėtų būti išrasta). Amžinybėje nėra dabar, vakar, rytoj, amžinybė, ko gero, yra ir dabar, ir visados, ir per amžių amžius

Erdvės samprata yra glaudžiai susijusi su laiko samprata. Paprasčiausiai pagalvoję, ką mechanikoje reiškia judėjimas, galime pasakyti, kad judėjimas yra padėties erdvėje keitimasis laiko atžvilgiu. Ar tai, jog nebėra laiko reiškia, jog nebėra judėjimo? Tam tikra prasme, taip. Tačiau prisikėlęs Kristus judėjo. Jis vaikščiojo. Kita vertus, paskaitykime, ką Evangelijoje rašo apie Kristaus judėjimą po prisikėlimo: Jėzus atėjo, durims esant užrakintoms (Jn 20,26).

Nenarpliojant, kas bus su erdve po laikų pabaigos (galų gale, galbūt erdvė ir laikas tėra apriorinės juslumo formos, kaip teigė I. Kantas... ir tie žodžiai tiesiog neteks prasmės), galima dar atkreipti dėmesį, jog pati fizinė Žemės planeta yra smarkiai paveikta mūsų nuodėmių. Kaip pastebi A. Osipovas, ekologinės Žemės problemos: dykumėjimas, ledynų tirpimas ir t.t.., yra ne kas kita, kaip nuodėmingo elgesio su gamta ir su žmonėmis pasekmės. Todėl būtų nuoseklu tikėti, kad to, kas yra, nebebus - galbūt kartu su visomis prigimtimis, bus perkeista visa gamta, t.y. ne tik žmogaus physis, bet ir physis apskritai - kas tiksliai bus, šiuo atveju, yra neesminga, svarbiausia suvokti, kad prisikėlimas iš esmės negali vykti dabar mūsų matomoje aplinkoje, nes ji yra suardyta nuodėmės

Tai, kad Jėzus sugebėjo vaikščioti pro užrakintas duris ir dingti Apaštalams nepastebint rodo, kad neišeina kalbėti ir apie mums įprastą erdvę (galbūt kas prieštaraus - jei neaišku, kaip su erdve yra, tai ar tai dar kūnas? Bet kodėl kūną turėtume apibrėžti kaip dekartišką res extensa, tįsųjį dalyką? Dekartas priešino kūną ir sielą, tačiau ši skirtis, atrodo, yra nenatūrali ir prisikėlusiame kūne kūnas ir siela bus pasiekę aukščiausią įmanomą vienovę). Todėl problema, kaipgi prisikels milijardai, kur jie tilps, yra netikra - prisikėlimas nevyks dabar mūsų matomoje aplinkoje, dabar mūsų išgyvenamame laike ir erdvėje. Galbūt ir pasakymas, kad Dievo karalystė nematoma nei čia, nei ten, reiškia ne ką kitą, kad ji yra visur ir niekur. 

Ir dabar ji yra visur ir niekur - nes tai yra Dievo karaliavimas, o Dievas karaliauja ten, kur yra. Negalime pasakyti, kad Dievas yra šiame akmenyje, šiame medyje, šiame kompiuterio ekrane ar šioje kompiuterio pelėje, ar kad aš esu Dievas". Tačiau akmens nebūtų, jei jis negautų savo būties iš Dievo, medžio nebūtų, jei jis negautų savo būties iš Dievo, kompiuterio ekrano nebūtų, jei jis negautų savo būties iš Dievo, kompiuterio pelės nebūtų, jei ji negautų savo būties iš Dievo, manęs nebūtų, jei aš negaučiau savo būties iš Dievo. Kaip rašo J. Eckhartas, jei medienos gabalas suvoktų Dievo artumą, kaip kad jį suvokia archangelas, jis džiūgautų kaip archangelas. Tačiau šį artumą gali suvokti žmogus - Dievas yra visur, nes nėra nieko, kas būtų anapus Dievo ir Dievo nėra niekur, nes nėra nieko, kas būtų Dievas išskyrus patį Dievą. 
Dievas visuomet pasiruošęs, bet mes - labai nepasiruošę. Dievas arti mūsų, bet mes toli nuo Jo. Dievas - viduje, mes - išorėje. Dievas yra draugiškas, o mes jo šalinamės. 
 Kristus yra kelias, tiesa ir gyvenimas. Jis atskleidė save pasauliui kartą ir visiems laikams, sunaikindamas nuodėmės jungą. Dabar atsivertimas - kiekvieno laisvoje valioje.

Apaštališkieji Tėvai apie pasninką

"Jeigu tu įstengi panešti visą Viešpaties jungą, būsi tobulas. O jeigu neįstengi, daryk, kiek gali.
 O dėl maisto vykdyk, kiek sugebi."

- Didachė, arba Dvylikos Apaštalų Mokymas, II a. po Kr.

Pagonių filosofas Markas Aurelijus rašo, jog žmogui neduodama kentėti daugiau, negu galėtų pakelti jo prigimtis. Tiesa, kaip krikščionys mes žinome, kad žmogaus prigimtis yra pažeista ir ją išgydyti gali tik Dievo malonė. Todėl gyvenime būtina žmogaus valios ir Dievo valios sąveika.

Tačiau, kadangi Jėzuje Kristuje malonė ir tiesa buvo atskleista visiems, tai kiekvienas, tikįs į Dievą, gali pakelti bet ką - kas neįmanoma žmogui, tas įmanoma Dievui (Mk 10, 27).

Visgi, kaip pastebi šv. Nilas Sinajietis, kaip negalima ligoniui leisti kelti sunkaus svorio, taip ir nusidėjėliui - dvasiniam ligoniui - negalima iškart primesti visų Dievo darbų. Dvasia, kaip ir kūnas, gija palaipsniui ir palaipsniui reikia keisti mitybos režimą, įpročius bei didinti krūvį. Todėl Apaštalai ir jų pirmieji mokiniai moko, jog žmogus darytų tai, ką gali, bet neprisimestų iškart nepakeliamų reikalavimų. Tokių griežtų pasninko normų, kaip kad kserofagija ("sausas valgymas"), apskritai nederėtų prisiimti be dvasios tėvo palaiminimo. 

2014 m. vasario 10 d., pirmadienis

Šv. Nilas Sinajietis. Apie nusiminimą (akedia)

Lietuviškas žodis „nusi-minti“ yra etimologiškai susijęs su lotynišku mens, mentis (protu) ir graikišku memona (prisiminimu). Osetinų ir kai kuriose kitose indoeuropietiškos kilmės kalbose žodžiui „mintis“ giminingi „mait“, „maiti-“ reiškia „rūpestį“, „nerimą“. Mintyti - tai ne tik šaltai mąstyti, tai veiklus rūpestis tave supančiu pasauliu, neatsiejamas nuo vilties, nes viltis, kaip tikėjimas, kad išsipildys tai, ko tikimasi, yra veiksmo sąlyga. 

Šitaip pažiūrėjus, nusi-minimas yra žodis, puikiai atspindintis lotyniškojo „acedia“, graikiško ἀκηδία reikšmę. Tai yra nevilties, neveiksmingumo būklė, kai žmogus užuot mindamas (at-mindamas, nuo „mintis“), nustoja rūpintis. Vakarietiškame Charles de Bovelles (XV a.) raižinyje nusiminęs žmogus taikliai pavaizduojamas kaip rymantis tarsi akmuo, kai pasaulis juda toliau. 


Kartais žodį „acedia“ bandoma versti į „tinginystę“, tačiau dažnai Tėvų raštuose šios dvi dvasios būklės skiriamos. Lotyniškai „tinginystė“ vadinama „desidia“, graikiškai - „αεργία“. Visgi, lotyniškame Patrologia Graeca vertime šis šv. Nilo Sinajiečio kūrinys pavadintas „De acedia, seu desidia“.

Pavirsdama yda ši nuodėmė itin pavojinga vienuoliams, gyvenantiems pavieniui, tačiau su ja susiduriame ir šiuolaikiniame susvetimėjusiame mieste. - G. S.


Charles de Bovelles raižinys, vaizduojantis žmogaus buvimą. Akmuo tik egzistuoja, medis - egzistuoja ir gyvena, žirgas - dar ir jaučia, žmogus - dar ir mąsto. Tačiau žmogus gali būti žmogumi tik dorybės dėka, o geidulingumo apimtas žmogus tampa toks pat, kaip žirgas, persivalgėlis tampa lyg medis, o nusiminęs žmogus (arba tinginys) yra ne daugiau, nei akmuo.
1. Nusiminimas (ἀκηδία) yra sielos išsekimas, o išsekusi siela, neturėdama to, kas jai būdinga pagal prigimtį (κατά φύσιν), negali drąsiai atsilaikyti prieš pagundas.
2. Maistas sveikam kūnui yra tas pats, kas narsiai (γενναία) sielai - pagundos.
3. Šiaurės vėjas maitina augalus, o pagundos stiprina sielos kantrybę.
4. Bevandenį debesį nuneša vėjas, o nekantrią sielą - nusiminimo dvasia.
5. Pavasario rasa ugdo šakniavaisius, o dvasinis žodis - sielą. 
6. Nusiminimo dvasia veja vienuolį iš būsto; kas kantrus, tas visada buvoja tyloje (ησυχάζει) (1);
7. Nusiminęs žmogus kaip pateisinimą išeiti naudoja sergančių lankymą, iš tiesų gi turi savų tikslų. 
8. Nusiminęs vienuolis skuba tarnauti (πρὸς διακονίαν) ir laiko įsakymu per tai tenkinti savo troškimus.
9. Lengvas vėjelis lengvai palenkia silpną augalą; ir mintys apie klajojimą lengvai sužavi nusiminusįjį.
10. Gerai įsitvirtinusio medžio nepalenkia vėjai, ir tvirtų sielų nepalaužia nusiminimas.
11. Klajojantis vienuolis - nudžiuvusi dykumos šakelė. Šiek tiek pasėdi celėje ir vėl jį neša nenorom kažkur.
12. Persodinamas iš vietos į vietą augalas neduoda vaisių; ir klajojantis vienuolis neduoda dorybės vaisiaus.
13. Ligoniui nepakanka vienarūšio maisto, nusiminusiam vienuoliui - vieno darbo.
14. Svetimautojui ne gana vienos žmonos, o nusiminusiam vienuoliui - vienos celės.
15. Nusiminusiojo akis be perstojo stebi duris, ir jo mintis svajoja apie lankytojus; sugirgžda durys ir jis pašoka; pasigirsta balsas ir jis žiūri pro langą, ir nenueina nuo jo, kol nenusibosta.
16. Nusiminęs, skaitydamas knygą, dažnai žiovauja, jį traukia į miegą, jis trinasi veidą, rąžosi kilodamas ranką ir, nusukęs akis nuo knygos, stebeilijasi į sieną; vėl atsigręžęs į knygą, paskaito šiek tiek, pavartydamas puslapius, susidomi, kokia bus pamokslo pabaiga, skaičiuoja puslapius, kelis atideda, peikia raštą ir papuošimus, galų gale, perlenkęs knygą, deda po galva ir negiliai snaudžia, todėl, kad jau alkis spaudžia jo sielą bei verčia pasirūpinti ir savimi.
17. Nusiminęs vienuolis tingus maldoje ir niekad nesako [visų] maldos kreipinių.
18. Kaip ligonis nepakelia sunkių svorių, taip nusiminusysis negali dirbti Dievo darbų (ἔργον Θεου)(2); nes pas vieną kūno jėgos pakrikę, o pas kitą neliko dvasios jėgų.
19. Nuo nusiminimo gelbsti kantrybė ir savo darbo darymas per savęs privertimą, nepaisant paskatos trūkumo, tik iš Dievo baimės.
20. Bet kokiame darbe nustayki sau ribą - ir nepalik jo, kol nepabaigsi; taipogi kruopščiai ir nuoširdžiai melskis - nusiminimo dvasia paliks tave.

---


21. Tegu visuose darbuose pirma eina drąsi kantrybė, nes prieš blogai nusistačiusį tave stovi nusiminimas, ir stebėdamas tavo darbus, vis juos bando, - ir jei ras, kad kuris tai iš jų nesutvirtintas kantrybe, tai padarys jį nepakeliamai sunkiu.

22. Kai per Dievo pamaldas užpuola tave nusiminimo dvasia, tai pašnibždėjus sielai, kad psalmių giedojimas - varginantis, priešpastačiusi tavo stengimuisi tinginystę, - tikina paskubėti psalmių giedojime, kad kūnas pailsėtų, nes jis lyg dėl kažkokios priežasties labai išvargo.
23. Kai budime naktį, pamaldų metu neeikime aptingę atsisėsti; nes ateis demonai, ir surinkę sumanymų svidres, pasės jas širdyje.
24. Atsikėlę prieš pamaldas, užimkime save šviesiais sumanymais, idant, jais nusiteikę, su žvalia mintimi vėliau galėtume giedoti psalmes.
25. Kaip išorinis žmogus dirba rankomis, kad neapsunkintu kitų, taip ir vidinis tegu dirba savo dirbtuvėj, kad nebūtų leista protui apsisunkinti  sumanymais; sumanymai gi tada užduoda savo darbą sielai, kai aptinka ją laisvą nuo mąstymo apie Dievą.
26. Kaip rankdarbius dirbi iš meilės žmonėms (φιλανθρωπία), taip ir mintinę jėgą dirbki iš meilės išminčiai (φιλοσοφία), kad pirma tarnautų svetimų maitinimui ir apdeginimui ar visiškam išvarymui tinginystės, o kita tegu veda tave į žiūrą (θεωρία) ir visišką proto išvalymą nuo pagundų (3).
27. Nesiblaškykime iš vietos į vietą, bet geriau tyliai (1) padirbėkime: nes dėl tingumo ir veltėdžiavimo mus užvaldo gundantys sumanymai.
28. Kai pagunda priverčia mus pereiti kiton vieton, kurią prieš tai savo įtikinėjimais nuteikė mus pamilti, tada priverčia atgailauti mus dėl šito, kad padarytų mus visame kame nepastovius ir bevaisius. 
29. Tegu imamasi keisti vietą dėl dvasingesnio gyvenimo, o ne dėl ramesnio.
30. Kantrybė, geraširdiškumas ir meilė dėkingi už gedulą; nusiminimas, lepumas ir savimeilė džiaugiasi ramiu gyvenimu.

PAAIŠKINIMAI

(1) ησυχάζει - hesychazei - buvojimas tyloje. Nuo ησυχία (hesychia), reiškiančio tylą, rimtį, ramybę (lot. tranquillitas). Hesychia nėra tiesiog lūpų tylėjimas, tai yra dvasios tylėjimas. 


Vienoje vienuolių istorijoje pasakojama, kaip vienas senolis jaunam kunigui-vienuoliui padarė pastabą: „ar tu kada nors nutilsi? Visą dieną tik keli sumaištį!“. Jaunuolis pamanė: „kaip čia taip? Aš visą dieną tyliu, su niekuo nešneku, o mane kaltina, kad aš keliu sumaištį?“. Kitą dieną prie jo priėjo tas pats senolis ir tarė: „o, štai, pagaliau tu užtilai“, o jaunuolis pasimetė, nes tądien jis kaip tik priiminėjo žmones, visą dieną su jais bendravo ir beveik neužsičiaupė. Hesychia yra dvasinė tyla, o ne išorinė, nors dvasinė tyla nepasiekiama neatsisakius nereikalingo tuščiažodžiavimo.

(2) ἔργον Θεου (lot. opus Dei) - Dievo darbas - šv. Jono Evangelijoje Kristaus fariziejai klausia: „Ką mums veikti, kad darytume Dievo darbus?“ Jėzus atsakė: „Tai ir bus Dievo darbas: tikėkite tą, kurį jis siuntė“ (Jn 6,28-29). Kartais nusiminusiam žmogui gali atrodyti, kad jo kasdieniai darbai yra per daug mažas iššūkis ir jam gali norėtis juos mesti, imtis didelių asketinių žygdarbių. Tai yra tokia pati mintis, kaip ir kai sunkiai sergantis ligonis užsimano pats nudirbti kokį fizinį darbą. Nors ir tam tikras dvasinis spaudimas sau gali padėti išeiti iš nusiminimo būklės, iš esmės, didžiausias Dievo darbas yra tikėjimas Jėzumi Kristumi, o tai ir yra sunkiausia tiesa nusiminusiam vienuoliui - tai reiškia, kad išganymui jam yra būtina prisiimti kasdienę rutiną, elgtis pagal regulą, pagal pareigas ir nuolankiai tikėti Kristumi, o jis nebenori dirbti Dievo darbų, t.y. su tikėjimu vykdyti kasdienius darbus. 

Kaip pastebi schehegumenas Sava (Ostapenko), pasauliečiui Dievo darbai yra, visų pirma, paprasčiausi namų apyvokos dalykai, daromi su tikėjimu - pavyzdžiui, maisto paruošimas namiškiams. „Visus neprieštaraujančius dorovės dėsniui gyvenimo darbus, kuriuos privalome daryti dėl mūsų padėties ir būklės - turime pripažinti Dievo darbais, darbais, mums patikėtais paties Viešpaties“. Kaip darbai be tikėjimo yra mirę, taip ir tikėjimas - be darbų (Jok 2,17).

(3) Čia turima omenyje pagunda kaip mintis. Lietuvių kalboje trūksta žodžių išreikšti šioms asketinėms sąvokoms. Bažnyčios Tėvai skiria „prabėgančius“ vaizdinius, garsus ir kt., vaizdinius, virstančius sumanymu (besiveržiančia mintimi) ir įėjusius į širdį („tapusius mintimi“). Šiuo atveju turimos omenyje į širdį neįėjusios mintys, su kuriomis dirba mūsų protas.

KOMENTARAS

Acedia tam tikra prasme galėtų būti pavadinta XXI amžiaus yda. Jei viduramžių pasaulyje vienatvėje gyveno, iš esmės, tik vienuoliai (žmonės gyveno arti savo šeimos ir šeimynos, buvo glaudūs santykiai su bendruomene, valstiečiai dažnai su giminaičiais netgi kasdien dalijosi lova), tai šiuolaikiniame mieste labai daug žmonių gyvena atskiruose butuose, kartais visai vieni. Pirmasis filosofas, kuris, galima sakyti, įžvelgė šią dvasinę bėda, galėtų būti danas Sorenas Kierkegaardas, kuris teigia, jog visas jo gyvenimas buvo persunktas acedia. Jis rašė: „mano liūdesys - mano tvirtovė“.

Nenuostabu, kad matome ir labai panašius reiškinius, aprašomus vienuolių, pavyzdžiui, klajojimą. Kartą kai su draugu keliavome po Vokietiją sutikome vieną vaikiną, kaip ir mes, stabdžiusį automobilius. Paklausėme jo, „kur keliauji?“. Jis atsakė: „nežinau, man nesvarbu kur“. Pakeliui sutikome ne vieną žmogų, kuriam buvo visiškai nesvarbu, kur keliauti - iš veido buvo matyti, jog šie žmonės yra genami nusiminimo ir tiesiog neranda sau vietos.

Blogiausia tai, kad, kaip pastebi šv. Nilas Sinajietis, „nusiminimas yra sielos išsekimas“ (1 fr.). Kitaip tariant, tai yra rankų nuleidimas dvasinėje kovoje, savęs vertimo nuovargis, atodūsis ir pasidavimas. Šitoks žmogus savavališkai atskiria save nuo Dievo malonės.

Bažnyčios Tėvai moko, jog nusiminimas dažnai prasideda liūdesiu ne dėl Dievo (t.y. liūdesiu ne dėl savo nuodėmių, kuris paprastai būna džiaugsmingas, matant Dievo malonę). Šį liūdesį gali sukelti grynai piktosios jėgos - pirmiausiai sukeldamos aistrą jos pakiša tam tikrą aistros objektą, tam tikrą daiktą arba sudaiktintą žmogų, o tada šis aistros objektas yra atimamas. Žmogus pajunta susierzinimą, kurį gali pakeisti pyktis, o pyktį - liūdesys. Ilgai liūdint, liūdesys perauga į nusiminimą. 

Vert. ir paaišk. Gintaras Sungaila.

Šv. Teofano Atsiskyrėlio patarimai, kaip įveikti nusiminimą - http://ortodoksas.blogspot.com/2013/12/kaip-isvengti-nuobodulio-ir-nusiminimo.html
Šv. Siluano Atoniečio patarimai, kaip išsaugoti dvasios ramybę 
http://ortodoksas.blogspot.com/2013/08/sv-siluanas-atonietis-apie-tai-kaip.html

Mokslas ir religija

Šiandienos visuomenėje mokslas užima kone aukščiausią padėtį tarp to, ką senovės oratoriai vadino loci communes arba topoi (tarp bendrųjų vietų). Kurie ne kurie šiuolaikinės retorikos tyrinėtojai vis dar teigia, kad religija visuomenėje turi didžiausią argumentacinę reikšmę, tačiau daugelyje visuomenės grupių kalbos apie mokslą jau seniai geriausiai iš visų bendrųjų vietų atlieka tai, ko siekia viešasis kalbėtojas - įteigia tam tikrą mokymą (docere), teikia pasimėgavimą (delectare) ir skatina veiksmui (movere). Jei pasakysi, jog taip dera elgtis, nes tai įrodė mokslas, tavimi paseks daug daugiau žmonių, nei pasakius: „taip dera elgtis, nes šitaip moko Šventieji Tėvai“. 

Tokioje padėtyje neišvengiamai kyla religijos santykio su mokslu problema. Bet kuriam viešajam kalbėtojui - liudytojui, išpažinėjui, pamokslautojui - reikia apmąstyti šį santykį, nes bet kuris klausytojas, kuriam mokslas yra aukščiausioji bendroji vieta, klaus, kuo skelbiamas tikėjimas yra susijęs su mokslu. Ši problema nėra nauja ir nieko išradinėti nereikia - ji yra apmąstyta Šventojoje Tradicijoje ir tereikia aktualizuoti Šventųjų Tėvų palikimą. 

Tiesa, mokslo atžvilgiu dar galima būtų prisiminti šią A. Šliogerio pastabą („Egzistencinė filosofija: istorija ir dabartis“, 1981 m.): 
„[Šiuolaikinio - G. S.] pasaulio žmogus žino daugybę vadinamųjų objektyviųjų tiesų. Tai tiesos, kurias žmogus, tiesiogiai neužsiimantis moksline veikla, priima kaip savotiškas aksiomas, netgi kaip dogmas, pagrįstas, saugomas ir sankcionuojamas anonimiško autoriteto, vadinamo Mokslu. [...] Jos yra anonimiškos, nes pateiktos gatavu pavidalu. Todėl mokslo ir technikos revoliucijos epochoje susiklostė gana paradoksali situacija: daugumai žmonių, su mokslo tiesomis susipažinusių iš televizijos laidų arba populiarių žurnalų, jos tapo dogmomis ir net prietarais. Jomis tikima [...] pasyviai ir nekritiškai.“
Mūsų laikais šis anonimiškumas įgavo itin akivaizdų pavidalą, kai dauguma populiariųjų mokslo straipsnių prasideda fraze „mokslininkai nustatė..“ nenurodant nei kokioje mokslo įstaigoje, nei kokios srities, nei kokiu būdu. Visuomeniškai populiarus „mokslas“, esantis aukščiausiąja vieta (topu), iš tiesų savo esme nėra joks mokslas, o tik neapmąstyto, nesuvokto religingumo pavidalas. Tai taip pat pridera turėti omenyje, kad nenustebtume, kai, kartais, moksliniai tikrąja šio žodžio prasme argumentai diskusijoje yra palydimi tokiu abejingumu, lyg prasmės tuose žodžiuos būtų tiek, kiek tuščio puodo daužymo garse.

KRIKŠČIONYBĖ, DIDYSIS SPROGIMAS, EVOLIUCIJA


Pasaulio sukūrimas
Dvi populiariausios mūsų laikais mokslo teorijos, apipavidalinančios daugelio visuomenėje pasaulėvaizdį, yra Didžiojo Sprogimo ir Evoliucijos teorijos. Jungtinėse Amerikos Valstijose XX amžiuje prasidėjo aršūs vadinamieji „kreacionizmo“ ir „evoliucionizmo“ ginčai, kuriuose priešinamos mokslinės teorijos ir Šventojo Rašto mokymas apie šešių dienų Sukūrimą. Šie ginčai kilo protestantų kultūroje ir, kaip matysime, tiek istoriškai, tiek tikrojo tikėjimo požiūriu, jie nėra aktualūs Bažnyčioms, kurios siekia laikytis Šventosios Tradicijos, t.y. jie neaktualūs tiek Romos katalikams, tiek krikščionims ortodoksams (stačiatikiams).

Romos katalikų turėti nestebinti žinia, kuri galėtų nustebinti protestantus, - kad vienas iš pirmųjų Didžiojo Sprogimo teorijos autorių buvo katalikų kunigas, belgų mokslininkas Georges'as Lemaître'as. Kaip yra pastebėjęs prof. protodiak. Andrejus Kurajevas, Didžiojo Sprogimo teorija naudoja eilę scholastinės filosofijos prielaidų, nebūdingų pagoniškai filosofijai. Tai ir pasaulio pradžios laike prielaida (priešingai pasaulio amžinumui, kuriuo, pavyzdžiui, tikėjo Aristotelis), ir prielaida apie singuliarųjį tašką.

Singuliarumas yra toks pradžios taškas visatos raidoje, kai viskas, kas buvo visatoje, buvo viename taške, visa buvo absoliuti vienovė, kurioje nebuvo nei „išorės“, nei „vidaus“ ir apie erdvę bei laiką kalbėti itin sunku. Singuliarumo egzistavimo galimybę, pasak Kurajevo, suponuoja scholastinės filosofijos sąvokos, sukurtos transubstancijos (duonos ir vyno virtimo Kristaus Kūnu ir Krauju) aptarčiai: bet kurioje dalelėje, kiekviename Švč. Komunijos taške vienodai egzistuoja Kristaus Kūnas ir Kraujas, nes egzistuoja švč. Sakramento substancija. Šitoks modelis leidžia logiškai sukonstruoti visatos modelį, kuriame visa, kas yra, galėtų būti sutelkta viename beerdviame ir belaikiame taške.

Ortodoksų neturėtų nustebinti tai, kad vienas šiuolaikinės evoliucijos teorijos tėvų - Rusijos Ortodoksų Bažnyčios dvasinė atžala Teodosijus Dobžanskis (teisybės dėlei reikia pripažinti, kad ne visi biografai vienodai sutaria dėl jo teologinių įsitikinimų ortodoksijos). Taip, būtent Dobžanskį, o ne Darwiną derėtų pagrįstai laikyti šiuolaikinės evoliucijos teorijos pradininku. Tie, kurie yra susipažinę su Charleso Darwino darbais, ko gero žino, kad dominuojantis Darwino savo teorijos įrodinėjimo būdas yra morfologinis (pagal išorinį gyvūnų pavidalą), o ne genetinis (t.y. besiremiantis DNR analizę; šį metodą pripažįsta mokslas).

Darwinas savo ekspedicijų metu tiesiog pastebėjo įvairių gyvūnų išorinį panašumą ir todėl ėmė kurti paaiškinimą, esą vieni gyvūnai virtę kitais per gamtinę atranką, kai mirdavo tie, kurie nebuvo prisitaikę. Jis pateikė garsųjį savo pavyzdį apie Anglijos drugelius: šioje šalyje buvo daug beržų, dominavo balti drugeliai, kurių ant beržų praktiškai nesimatė; įvykus pramonės revoliucijai ir pradėjus masiškai naudoti anglį, beržai pajuodavo, todėl balti drugeliai tapo labai pastebimi; balti drugeliai ėmė sparčiai nykti ir juos pakeitė juodų drugelių populiacija. Tyrinėdamas orangutangų bei primatų anatomiją, Darwinas padarė išvadą, kad žmogus yra tarsi juodas drugelis pramoninėje Anglijoje (t.y. po tam tikro aplinkos pokyčio), o jo protėviai - žmogbeždžionės, yra tarsi balti drugeliai, išmirę dėl pokyčio. Ši teorija neturėjo nieko bendro su mokslu, nes net archeologiniai panašių į kitus gyvius iškasenų atradimai niekaip nepagrindžia pradinės hipotezės. Užuot pateikę empirinį ar loginį įrodymą, kad drugelių pokyčiai galėtų palaipsniui taip pakeisti drugelius, jog jie nebegalėtų daugintis su senesnius bruožus turinčiais drugeliais (t.y. taptų nauja biologine rūšimi), darvinistai demonstravo daugiau „spalvotų drugelių“ ir pateikdavo neva teoriją įrodančias iškasenas, kurios iš tiesų buvo aiškinamos jau pradžioje padaryta (bet neįrodyta) prielaida, jog laipsniškai besikeisdami drugeliai galėtų virsti ne-drugeliais.

Mokslinį pagrindimą šiai teorijai sukūrė T. Dobžanskis, pasiūlęs atsitiktinių mutacijų modelį. Pasak Dobžanskio, rūšys kinta todėl, kad dauginantis DNR atsiranda atsitiktinių mutacijų, atsitiktinių pokyčių kode, kurie keičia individo galimybę prisitaikyti prie gamtinių sąlygų (daro juos labiau prisitaikiusius arba mažiau), žinoma, be gamtinės, egzistuoja ir seksualinė selekcija (galimybė pratęsti giminę su kita lytimi). Pats DNR, kaip yra išsireiškęs vienas žymus genetikas, nėra kažkoks astrologinis būtybės kodas - jį galima būtų palyginti su maisto receptu. Pagal tą patį receptą gali būti pagaminti labai skirtingi patiekalai, taip ir tas pats genetinis kodas galėtų tikrovėje priklausyti labai skirtingoms būtybėms.

Šitoks techniškas, moksliškas evoliucijos teorijos variantas nebeturi tokių ideologinių ambicijų, kokias turėjo Darwino mokymas. Darwinas siūlė kone pagonišką pasaulėvaizdį, kuriame viską valdo akla, beprasmė gamtinė atranka, jis turėjo aiškią socialinę ambiciją, o Dobžanskio modelis aiškina, kaip vyksta pokyčiai organizme, užuot klodamas pamatus kosmologiniam modeliui. Dobžanskio modelį galima panaudoti įvairiausioms teologinėms interpretacijoms ir peraiškinimams. Bandydami „atsijoti“, kas yra tikras šiuolaikinis evoliucijos mokslas, pastebime, kad tai daug kuklesni ir konkretesni teiginiai, nei galėtų iš pradžių pasirodyti.

KAS YRA MOKSLAS?


Dieviškoji Išmintis (Hagia Sophia)
Pradėdami nagrinėti mokslo ir religijos santykį, galėtume bent daugmaž apsibrėžti šias sąvokas. Ko gero šiais laikais daugelis sutiktų, kad mokslas yra ta žinija, kuri yra patikrinama moksliniu metodu. Mokslinis metodas - tai stebėjimas arba eksperimentas. Be abejonės, mokslas taip pat yra tik tai, kas yra moksliškai prasminga, aktualu. Pavyzdžiui, kaip rašo A. F. Chalmersas, statistiniai duomenys apie vidutinį Australijos plaukų gyventojų ilgį nėra moksliniai duomenys, nes nėra moksliškai aktualūs - tai yra priežastis, kodėl rašant mokslinį darbą reikia įrodyti jo aktualumą.

Žinoma, mokslo apibrėžimo aptartyje kyla daugybė klausimų, kuriuos nagrinėja  mokslo filosofija. Tačiau išvardyti dalykai gali būti orientyru - tai, kas peržengia mokslinio metodo ribas, negali būti vadinama mokslu. Tai nereiškia, kad tai nėra reikšmingi teiginiai mūsų būties požiūriu - mes dažnai vartojame sąvokas „gražu, gera, bloga“ ir t.t.., nors jos neturi mokslinio turinio, be to, visi suprantame, apie ką kalbame, kitaip visai nesusikalbėtume.

Religiją apibrėžti be galo sunku - šis fenomenas turi įvairiausių formų (vienos religijos tiki Vienu Dievu, kitos - daugdievyste, trečios - apskritai bedievės ir t.t..), todėl prasminga kalbėti tik apie krikščionišką religiją. Pasak šv. Augustino, žodis religio kilęs iš religare, reiškiančio surišimą ir krikščionybė yra ne kas kita, kaip žmogaus [sielos] sąryšis su Dievu. Dievas krikščionybėje yra asmuo (tiksliau, trys), kuris reiškiasi per savo malonę, t.y. veikimus pasaulyje, reiškiasi tiek, kiek nori. Todėl: 

1) Jo veikimas iš principo nėra dėsningas, nes jis yra valia, įsteigusi dėsnius, o tai reiškia, kad jo veikimų negalima moksliškai stebėti, nes jie neturi atkartojamumo, būtino tam, kad kažką galima būtų tikrinti stebėjimu ar eksperimentu;
2) Be to, pats savaime jis nėra pasiekiamas stebėjimu eksperimentu, nes jo esmė, skirtingai nei jo veikimai, visada lieka anapus šio pasaulio. Jame jis reiškiasi tik tiek, kiek to nori.

Dievas, be abejonės, yra visuose daiktuose ir viskas yra tik tiek, kiek yra Dieve. Bet šis teiginys nei kiek neįteisina mokslinės Dievo paieškos galimybės, nes klausti, kas yra visko pagrindas, t.y. galutinė substancija, yra visiškai nemokslinis klausimas. Tai - filosofinis klausimas, o šitokia Dievo būtis atveria galimybę filosofiniu metodu, remiantis vien prigimtiniu protu, įrodyti Dievo buvimą (tai - kita tema).

Dėl išvardytų aplinkybių visa kalba apie Dievą pati savaime mokslui yra neaktuali, nes krikščioniškoje religijoje kalbama apie žmogaus sąryšį su tuo, kas peržengia mokslą. Taigi, visa ši kalba taip pat peržengia mokslą. Patvirtinimą tam, kad krikščioniškoji religija net ir nebando būti mokslu, randame Šventojoje Tradicijoje.

ŠV. AUGUSTINAS APIE PRADŽIOS KNYGĄ



Šv. Augustinas
Nagrinėdami pačią pirmąją Šventojo Rašto knygą, Pradžios knygą, matome, jog ji parašyta ypatingu stiliumi ir iš esmės nėra mokslinis tekstas, nei tokiu pretenduoja būti. Visų pirma, tekstas prasideda žodžiu pradžioje (berešit). Kitaip tariant, autoriui visai nesvarbu, kada tai įvyko. Kitose Šventojo Rašto knygose, kur laikas yra svarbus, nurodomos tam tikros giminių genealogijos ar pan., kurios leidžia bent apytikriai nustatyti laiką, arba kaip orientyras pateikiami istoriniai įvykiai, pvz. Babilono tremtis. Turime suprasti, kad pradžioje reiškia tada, kai viskas prasidėjo ir tiek. 

Toliau visoje knygoje stebime pasakymo ir vyksmo skirtį, pvz.: „Dievas tarė: „Tebūna šviesa!“ Ir šviesa pasirodė“ ; „Dievas tarė: „Tebūna sutelkti vandenys po Dangumi į vieną vietą ir tepasirodo sausuma!“ Taip ir įvyko“ ir t.t... Skirtingai nei mitologijoje, Dievas nenusileidžia ant žemės ir nelipdo savo rankomis nei šviesulių, nei žvaigždžių, jis kuria žodžiu. Kas gali pasakyti, kas tiksliai moksliniu požiūriu įvyko kai Dievas tarė: „tebūna šviesa!“? Ar tai nereiškia, kad, mokslo požiūriu, šviesa tiesiog atsirado visatoje? Juk niekur Šventajame Rašte nepasakyta, koks yra priežastinis ryšys tarp Dievo Žodžio ir kūrimo - tai yra slėpinys. 

Niekas moksliškai neteigiama ir apie kūrybos trukmę - vartojamas hebrajiškas žodis iom reiškia vienodai tiek dieną, tiek bet kokį laiko tarpą. Be to, „viena diena pas Viešpatį yra kaip tūkstantis metų, ir tūkstantis metų – kaip viena diena“ (2 Pt 3). Tai reiškia, kad nereikia daryti skubotų apibendrinimų.

Šv. Augustinas knygoje „Pažodžiui apie sukūrimą“ (De Genesi ad Litteram) sako, kad nedera ginčytis dėl mokslo klausimų vien remiantis Šventuoju Raštu. Net ir nekrikščionis gali išmanyti apie gamtą daugiau už krikščionį, remdamasis vien įtikinamais svarstymais ir patirtimi (certissima ratione vel experientia) - krikščionis savo svaičiojimais gali jam kelti juoką ir atbaidyti nuo Šventojo Rašto. Pagal šv. Augustino logiką, jei, pavyzdžiui,  kam pavyktų tikrai moksliškai įrodyti visus evoliucijos teorijos aspektus, tai būtų tikėtina, kad žmogus, kuris interpretuoja šešių dienų sukūrimo pasakojimą ne pagal evoliucijos teoriją, tik primeta jam savo neteisingą mokslo suvokimą, o ne gauna savo interpretaciją iš paties teksto. 

Nauji mokslo atradimai padeda geriau suvokti Šv. Rašto tekstą, kaip ir Šv. Raštas padeda įprasminti mokslo žinias. Tai, kad keičiasi mūsų mokslinis šešių dienų pasakojimo suvokimas, nereiškia, kad šis pasakojimas yra netvarus, tiesiog reikia skirti, kas Šventajame Rašte yra esminga, o kas - neesminga. Visa pradžios knygos struktūra, daromos joje skirtys ir pateikimo būdas rodo, jog mokslinės gyvybės atsiradimo detalės ten yra neesmingos - esmė yra pasaulio sukūrimo, nuopuolio nupasakojimas ir vilties Jėzuje Kristuje pristatymas (absoliuti dauguma Pradžios knygos skyrių pasakoja visai ne apie pasaulio atsiradimą, o apie Dievo sandorą su žmonėmis).

Kad ne viskas Biblijoje gali būti suprasta pažodžiui iliustruoja paprasti pavyzdžiai - saulė ir mėnulis „dienai nuo nakties atskirti“ (Pr 1,14) buvo sukurti tik trečiąją dieną, tačiau iki tol pasakojime jau buvo minimos dienos ir naktys, kurios vienas kitą keitė. Pradžioje teigiama, kad Dievas „pradžioje sukūrė dangų ir žemę“, o toliau pasakojama, kaip antrą dieną Dievas kūrė... dangų ir žemę. Akivaizdu, kad tame pačiame trumpame tekste žodžiai „dangus ir žemė“, „diena ir naktis“ ir kt. minimi dviem skirtingomis reikšmėmis - kaip fiziniai dangus, žemė, diena, naktis, ir kaip tam tikri dvasiniai dalykai, kurie vadinami dangumi, žeme ir kt. perkeltine prasme. Iš Šventosios Tradicijos žinome, kad kai šv. Paulius teigia, jog „buvo pagautas ir iškeltas iki trečiojo dangaus“ (2 Kor 12,2), jis neturi omenyje, kad egzistuoja trys fiziniai dangaus skliautai - tiesiog Šventajame Rašte žodžiu „dangus“ yra vadinami trys dalykai - dangaus skliautas, tai, kas yra už jo (mes tai dabar vadiname „kosmosu“) ir tai, kas yra už visko, kas yra (filosofai tai vadina „transcendencija“, nuo lot. transcendere - peržengti, lietuviškai tai galima būtų pavadinti anapusybe).

MOKSLO TIESA IR RELIGIJOS TIESA

Negali būti dviejų tiesų - kaip pastebi Tomas Akvinietis, tai prieštarauja tiesos apibrėžimui (tai, kas prieštarauja tiesai, turėtų būti melas, todėl jei tiesos prieštarautų viena kitai, kažkuri iš jų turėtų būti melu). Jei žmogus tiki, kad Šventasis Raštas yra tiesa, ji turi derėti su moksline tiesa. Prievartauti mokslinę tiesą būtinybė atsiranda tik tada, kai žmogus, atmetęs Šventąją Tradiciją ir užuot koncentravęsis į tai, kas Bažnyčiai svarbu, kas yra jo sielai išganinga, bando visas pasaulio tiesas išvesti iš vieno Rašto. Tada jo tikėjimas darosi sustingęs ir nejudrus.

Priešingai, Šventoji Tradicija yra Šventosios Dvasios judėjimas, o Raštas tėra viena jos išraiškų - todėl visuomenei judant istorijoje, juda ir Rašto interpretacijos - tarkime, mokslinis pasaulio sukūrimo pasaulėvaizdis. Mokslinis pasaulėvaizdis negali prieštarauti tikrajam tikėjimui tol, kol jis yra ne mokslinėje plotmėje įprasminamas kaip sukūrimo pasaulėvaizdis. O kai šis pasaulėvaizdis, teigiama, yra nesukurto pasaulio pasaulėvaizdis, tai nesukurto pasaulio pasaulėvaizdžiu jis gali būti tiek tiek, kiek yra ne mokslinis. 

Taip pat skaitykite: Ateizmas, mokslas ir religija