Diskusija su draugu apie gyvenimo prasmę

- Kodėl žmonės renkasi daryti blogą, o ne gerą?

- Manau, kad visų žmonių galutinis tikslas - gėris ir visi iš prigimties yra linkę į gėrį. Tačiau žmogus turi valią. Todėl jis gali rinktis tiek gėrį, tiek blogį. Jis gali norėti savęs sunaikinimo.

Vienintelė kliūtis, kuria aš viliuosi, tačiau nežinau, kiek tai rimtas barjeras - sąžinė. Aš tikiu šv. Augustino nuomone, kad kad ir kiek žmogus bepraktikuotų ydas, kad ir kiek blogo bepadarytų, jame visada išliks krislas sąžinės, kuri pažadinta vėl užsipliekstų kaip ankščiau. 

Valia yra stiprus dalykas. Tėvai gali norėti kiek nori gero savo vaikui, bet jei jis nenorės to, ko nori tėvai, tai jokie veiksmai vaiko neprivers elgtis, kaip nori tėvai. 

- Tai gal žmonės nežino, kas yra gerai, ar nėra tokios problemos?

- Na buvo tokia nuomonė, kad dorybė - žinojimas, jos laikėsi Antikos filosofas Sokratas. Jis manė, esą jei žmogus žinos, kas yra gerai, tai ir rinksis gėrį... Bet ji neatitinka net ir gyvenimiškos praktikos, nes matome, kokia stipri yra žmogaus valia. Laisvos valios sąlyga - racionalus žinojimas, savo pasirinkimo alternatyvų suvokimas, tačiau ir tiek, žinojimas nėra daugiau už valią.

Yra gera atkarpa apsakyme „Šuns širdis“. Bolševikai ateina pas profesorių Probraženskį ir siūlo paaukoti pinigų badaujantiems Vokietijos vaikams. Sako, „pirkite šiuos laikraščius, paaukosite Vokietijos vaikams“, o profesorius:
- Nenoriu.- Kodėl? Ar jums negaila badaujančių Vokietijos vaikų?- Gaila-A, tai jums gaila penkiasdešimt kapeikų?- Negaila.- Tai kas yra? - Nenoriu
Tai viena didžiųjų visų XXI amžiaus modernių sistemų problema - jos manė, jog sukūrus žmogui tobulas sąlygas jis rinksis tai, kas jam geriausia. Tačiau žmogus gali paprasčiausiai to nenorėti.

- Tai gal paprasčiausiai tai nulemia sąlygos, kuriomis formuojasi žmogus? Auklėjimas, šeima...

- Scholastinėje filosofijoje yra skiriamos būtinosios sąlygos ir proga. Man atrodo, šis skyrimas šiuo atveju labai tinka. Pateiksiu pavyzdį, kas yra proga. Tarkime, nuėjo žurnalistas į labai gerą renginį. Tas geras renginys nėra būtina sąlyga, kuri priverstų jį parašyti apie renginį recenziją, jis gali nerašyti. Tačiau tai yra gera proga parašyti straipsnį.

Lygiai taip pat socialinės sąlygos. Gali būti labai bloga šeima, asocialūs tėvai, mokykla blogame rajone, kur moksleiviai nesimoko, tačiau visa tai yra proga rinktis blogį, bet ne būtina sąlyga. Galutinis pasirinkimas visuomet tenka žmogui. Jeanas Polis Sartre'as sako, kad žmogus visada yra pasmerktas rinktis. Manau šiuo atveju jis yra savo pasirinkimo įkaitas ir negali išvengti šio pasirinkimo atsakomybės.

Noriu tau dar atsakyti atpasakojimu iš Dostajevskio. Advokatas sako teisėjui, „pažvelkite, už lango niekingas carinis režimas. Kas mano kliento vietoje nebūtų pasielgęs taip, kaip pasielgė jis, t.y. nebūtų pasmaugęs tos senutės?“. 

- Bet gal pastovus blogis slopina žmogaus valią? Jis krenta, krenta ir galų gale nebegali atsitiesti?

- Mes visi krentami, visi darome blogus dalykus. Tiesiog gyvenimas iš mūsų reikalauja tam tikros drąsos būti. Drąsos priimti savo negalias ir susitaikyti su savo padarytu blogiu. O valios slopinimas... Valia niekada negali būti nuslopinta iki galo.

- Tai gal žmogus pastoviai krenta, krenta kol pabaigia gyvenimą suicidu?

- Na, kaip ir sakiau, viskas remiasi į drąsą, yra ir tokia galimybė. Bet žmogus visada gali rodyti valią, o didžiausias išsigelbėjimas - valia tikėti. Paprastai savižudybę be kito ko lydi nerimas, nerimas dėl mritingumo, dėl prasmės nebuvo, dėl vilties stokos. Bet į tai galima atsakyti valia tikėti.

- O kokia yra gyvenimo prasmė?

- Na, ko gero tai, ką pasakysiu, tau nelabai patiks. Laikausi nuomonės, jog filosofiškai, racionaliai, prigimtiniu žmogaus protu žmogus iš savęs prasmės rasti negali. Pasaulyje jos nėra. Taip pat nėra vilties ir nėra paguodos dėl mirties. Atsakas į šį iššūkį galį būti tik tikėjimo šuolis. Tas, kas rodo valią tikėti, paprastai iš Dievo gauna tikėjimo malonę. Dievas - tai prasmė, viltis ir paguoda. Šie dalykai jau yra ne filosofijos, o religijos sritis.

- O juk būna, kad žmogus patenka į neviltį ir atrodo, jog nieko nebelieka.

- Būna. Ir mano galva, tai labai geras atspirties taškas. Metodiškai abejodamas, sunaikindamas visas viltis laikinais dalykas, sunaikindamas tikėjimą laikinai dalykais, atrandi tikrą tikėjimą ir viską atrandi Dieve. O įtikėjus į Dievą atsiveria nauji horizontai, naujas pasaulis.

- O krikščionio tikslas visų pirma sielos išgelbėjimas?

- Taip. Bet yra dar teozė, yra nuolatinis palaimingumas Dievo akivaizdoje. Tai - išgelbėjimo pasekmė. 

 - O kodėl mūsų laikų žmonės tokie nerūpestingi, nemąsto apie šiuos klausimus?

- Jie stengiasi apie juos nemąstyti. Visa kultūra yra nukreipta į tai, kad mes apie tai nemąstytume. Pramogos, malonumai... Kiekvienas malonumas turi būti kuo didesnis, trukti kuo trumpiau ir jį turi sekti iškart kitas... Nė minutės negali žmogus atsikvėpti ir atsigręžti į save arba į kitą asmenybę. O tam, kad neatsigręžtų į kitą asmenybę, net kiti žmonės paverčiami daiktais. Pavyzdžiui, santuokinis dviejų asmenų santykis yra pakeičiamas daiktiniu, vyras naudoja moterį kaip daiktą savo aistrai tenkinti ir nepažįsta jos kaip asmens. Taip yra, nes dar graikų filosofai turėjo maksimą, iškalta ant Apolono šventyklos Delfuose, „pažink save!“, o save galime pažinti ir per kitą. Savęs pažinimas sukelia nerimą.

Šis nerimas - normalus, tai nėra tik psichologinis dalykas. Jis yra egzistencinis nerimas, t.y. susijęs su pačiu žmogaus buvimo, jo struktūra. Kadangi kiekvienas žmogus yra mirtingas ir visa kita, tai kiekvienas atsigręžęs į save ima nerimauti ir šio nerimo numalšinti iš savęs neįmanoma.

- O kaip pažinti save?

- Na, priešybę patogu pažinti iš priešybės. Karštį - per šaltį ir panašiai. Todėl kas esu aš patogu pažinti per kitą. O pasaulyje yra įvairaus laipsnio kitoniškumo. Yra dalykai, kurie mums labiau pavaldūs, o kuo dalykas kitoniškesnis, tuo nepavaldesnis. Su materialiais daiktais galime daryti ką norime, sunkiau - su augalais, su gyvūnais, o dar sunkiau - su kitu žmogumi. Jo negalime iki galo suprasti. Vyrui gi priešybė ir kitoniškumas dar yra moteris. Bet didžiausia kitybė, labiausiai kitoks yra pats Dievas, kuris vienintelis yra sau tapatus ir visuomet esantis, todėl tikėjimas yra pats tiesiausias kelias į savęs pažinimą.

- Bet gal yra dar daug laikinų dalykų, kurie irgi svarbūs..?

- Yra tam skirta puiki Ekleziasto knyga Biblijoje. Ji prasideda žodžiais „tuštybių tuštybė, viskas yra tuštybė“. Joje karalius Saliamonas svarsto apie gyvenimo prasmę. Jis sako, kad po saule nėra prasmės - darbas, mūsų sukuriami dalykai yra tuštybė, šlovė, Saliamono valdžia - tuštybė, linksmybės su moterimis - tuštybė. Iš tiesų iš požiūrio taško „po saule“ matome, jog prasmės niekas žemiško neturi.

- Visi amžinieji šaunu, bet kas, jei norisi žemiškų dalykų? Moters, šeimos, darbo, pinigų?

- Visa tai gali būti skirtingai suvokta. Juk moters galima norėti tam, kad patenkinti aistrą, o galima norėti ją mylėti. Šeimos galima norėti tam, kad dalytis savo meile su žmona ir su iš tos meilės atsirandančiais vaikais. Noras turėti darbą ir pinigų turi irgi du aspektus: galima norėti darbo ir pinigų iš godumo, iš šlovės troškimo, o galima taip pat kilniam tikslui - tam, kad išmaitinti šią šeimą. Mes viską galime įprasminti krikščioniškai ir tada šie dalykai nėra tokie purvini, žemiški.

Dievas sukūrė vyrą ir moterį dar iki nuopuolio. Sukūrė žmogų ir pamatė, jog jam vienam negera, paėmė jo dalį ir sukūrė moterį, o per moterį likusi dalis atpažino, jog yra vyras. Vyras, pasak tokio filosofo A. Maceinos, gali būti suvoktas kaip aktyvioji jėga, norinti reikšti save darbe ir reikšti save moteryje, moteris - pasyvioji jėga, norinti priimti vyrą ir tokiu būdu esanti arčiau šeimos židinio. Visa tai padeda žmogui save realizuoti ir neprieštarauja tikėjimui.

Meilė moteriai gali būti įvairi. Galima mylėti kūniškai, bet kūnas praeina. Galima mylėti ir kitus dalykus, kurie praeina. Tačiau nepraeina asmenybė, tai, kas idealu, ir, man rodos, aukščiausia meilės rūšis yra abipusė meilė tarp dviejų laisvų asmenų, mylinčių vienas kitą ir dar mylinčių tai, kas amžina. Ši meilė, man atrodo, pati yra nežemiška.

Komentarai

Populiarūs įrašai