Konstantinopolio misija Lietuvoje (X-XII a.)

Pastebėjau, jog mūsų ortodoksų dvasininkai pristatydami Bažnyčią mini, jog stačiatikybė Lietuvą pasiekė XIV amžiuje, tačiau yra istorikų, kurie mano kitaip. Profesorius Zigmas Zinkevičius rašo:

„Lietuvius krikščionybė pasiekė iš dviejų pusių: iš Rytų nuo Bizantijos per rytinius slavus ir iš Vakarų nuo Romos per vokiečius ir lenkus. [...] Ankstesnė buvo Rytų krikščionybės banga, pasiekusi Lietuvą daugiau negu šimtmetis prieš Vakarinę bangą. Buvusios baltų (lietuvių) žemės Rytuose imtos krikščioninti tuoj po rytinių slavų krikšto. Tasai procesas etninėse lietuvių žemėse suintensyvėjo XI–XII amžiais. Vyko kartu su krašto slavinimu, kurį Rytų krikščionybė spartino.“

„Lietuviai buvo pakrikštyti paskutiniai, nes ties Lietuva susitiko abi Europą užliejusios krikščionybės bangos, o ne dėl lietuvių „lindėjimo pelkėse“, kaip kartais manoma. “

„Ankstyvą lietuvių kontaktą su Rytų krikščionybe rodo seniausias lietuviškas bažnytinės terminijos sluoksnis [...], [terminai], gauti iš rytinių slavų dar gerokai prieš oficialųjį Lietuvos krikštą, greičiausiai apie X–XII amžius.


[...]

Žodžio kūčios „kelionė“ į Lietuvą buvo trumpesnė negu kalėdų. Jo gimtinė – Bizantija (ne Roma), plg. gr. koukkia ‘toks grūdų valgis; pupos’ iš kokkos ‘grūdas’.

Vardas Povilas į lietuvių kalbą pateko rytų slavams dar tebeturint jerus, taigi apie XI amžių (labai seną skolinimąsi rodo ir šaknies akūtas) kartu su bendriniais žodžiais krikštas, krikštyti. Rytų slavai Povilo vardą gavo iš Bizantijos graikų.

Kuriantis Lietuvos valstybei Rytų krikščionybė lietuvių žemėse buvo jau gerokai įsigalėjusi. Pakrikštytų pagal Rytų Bažnyčios apeigas tada būta daug žymių lietuvių.[...]Daumantas, [...] Karaliaus Mindaugo sūnus Vaišvilkas [...], jų bendraamžio Gerdenio (Girdenio?) [...] sūnus Andrius tapo Tvėrės stačiatikių vyskupu. Iki XV amžiaus vidurio net apie 50 lietuvių kunigaikščių buvo Rytų apeigų krikščionys. Dalis jų – vienuolynų kūrėjai ir vienuoliai. Net krikščionybės iš Vakarų įvedimo Lietuvoje iniciatoriai didieji kunigaikščiai Jogaila ir Vytautas prieš tai greičiausiai buvo pakrikštyti Rytų apeigomis (W. Urban, Žalgiris ir kas po jo, Vilnius, 2004, p. 51, 56, ypač 41 išnaša, 61, 84).

[...]

Rytų krikščionių įtaka Lietuvos valstybėje buvo labai didelė. Prisimintinas faktas, kad Kryžiuočių ordino magistras 1409 metais (taigi po antrojo oficialaus Lietuvos krikšto) yra guodęsis Vakarų Europos valdovams, jog Lietuvoje katalikų esą labai mažai, o kunigai – neturtingi. Pasak jo, vienam katalikui Lietuvos valstybėje tenkąs šimtas rytų apeigų krikščionių.

Taigi, galima teigti, jog „yra istorikų, manančių, jog Bizantijos misija Lietuvą pasiekė jau X amžiuje“, o akademinė nuoroda į tai - Zinkevičius, Zigmas. Krikščionybės ištakos Lietuvoje: Rytų krikščionybė vardyno duomenimis. — Vilnius: Katalikų akademijos leidykla, 2005. с. 76-77, 85-86.

Sutrumpintas pristatymas- http://www.xxiamzius.lt/numeriai/2012/11/16/liter_01.html

Man regis sakymas, jog ortodoksai koją Lietuvon įkėlė tik XIV amžiuje išlaiko iškreiptą stereotipą, atseit ortodoksija yra „rusų tikėjimas“, o katalikybė - lietuvių. Taip pat šaltiniai teigia, jog 1316/17 metais buvo sukurta Lietuvos metropolija, su pagrindine katedra Naugarduke (turėkime omenyje: tikėtina, kad XIII-XIV a. Naugardukas buvo viena iš Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijų), kuri apėmė Lietuvos teritoriją ir kuri po uždarymo buvo prijungta prie Kijevo arkivyskupijos.
„ČUBATYJ (1965) J. 678: Lietuvos kunigaikštis Gediminas paprašė imperatoriaus Androniko II ir patriarcho Ivano Glikos paskirti Lietuvos metropolitą. Teofilis buvo paskirtas metropolitu, su katedra Naugarduke, Polocko ir Turovo vyskupijomis “ (vėlgi, turėkime omenyje, jog buvusios Turovo-Punsko kunigaikštystės teritorijoje po šiai dienai gyvena etninės lietuvių bendruomenės, o kiek jų per tą laiką galėjo asimiliuotis...).

Kontekstas: čia minimas Konstantinopolio imperatorius Andronikas II Paleologas, o minima metropolija buvo sukurta Konstantinopolio patriarchate, nes Maskvos patriarchato nebuvo. Faktiškai „Lietuvos“ vardas kaip atskiras dingsta po Krėvos unijos (1385 m.) ar jai artėjant. Cituojamas autorius teigia, jog vienoje „Kijevo Bažnyčioje“ egzistavo trys Bažnyčios: Kijevo, Vilniaus ir Maskvos. Iš pradžių (XIV a. pab.) Vilniaus buvo prijungta prie Kijevo, o vėliau Maskva atsiskyrė. 1596 m. Kijevo arkivyskupija pasirašė uniją su Roma, taip senosios LDK stačiatikybės neliko beveik nė kvapo.

Šaltinis: Dmytro Blazejowsky. 1990. Hiearchy of the Kyivan Church. Roma

http://shron.chtyvo.org.ua/Blazheiovskyi_Dmytro/Iierarkhiia_Kyivskoi_Tserkvy_988-1990.pdf

Turėdami omenyje kryžiuočių magistro liudijimą, jog XV amžiuje LDK vienam katalikui teko šimtas ortodoksų (tai, aišku, hiperbolė, bet svarbi), turėdami liudijimą apie tai, jog Gediminas prašė Bizantijos imperatoriaus XIV amžiuje įkurti Lietuvos metropoliją ir ji buvo sukurta, matome, jog XIV amžiuje ortodoksai ne atėjo į Lietuvą, o čia buvo sukūrę nemažą bendruomenę. Ką iš tų stačiatikių priskirti „lietuviams“, o ko ne, jau yra politinės tapatybės klausimas.

Šiuolaikiniuose lietuviškuose straipsniuose sutinkamas teiginys, jog „rytinės didžiosios kunigaikštystės sričių gyventojai išpažino rytų apeigų pravoslavų tikėjimą, bet kraštą valdantieji bei jų valdiniai lietuviai liko pagonys“ (P. Rabikauskas, „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“) labiau primena politinę skirtį, atseit tie, kurie buvo stačiatikiai, tikrai negalėjo būti etniniai lietuviai, nes lietuviai gali būti tik pagonys arba katalikai. Tas pats P. Rubikauskas toliau rašo: „lietuviai liko savo tikėjimui ištikimi, jį išsaugojo per protestantizmo sukeltas audras, jį gynė, net kraują liedami, nuo carinių priespaudų ir pravoslavizmo kėslų“. Ta pati nacionalistinė logika buvo taikoma perkeliant ortodoksus iš Lenkijos į Baltarusiją. Tąsyk visi ortodoksai buvo „baltarusiai“, o visi katalikai - „lenkai“.

Juk mes matėme, jog net 50 lietuvių kunigaikščių buvo stačiatikiai ir tikrai ne visi„kraštą valdantieji bei jų valdiniai lietuviai liko pagonys“. Lygiai taip pat lietuviai „nesilaikė“ prieš protestantizmą, puikiai žinome, kad egzistavo Martynas Mažvydas, Kristijonas Donelaitis, Abraomas Kulvietis ir daugybė kitų iškilių lietuvių protestantų, kurie ir vieninteliai leido lietuviškas knygas ir kūrė tautinę krikščionybę, kai tuo istoriniu laikotarpiu daugelis katalikų dvasininkų iki pat tautinio atgimimo laikų vykdė lenkinimą ir dar XX a. pradžioje skaitome apie aktyvias lietuvių ir lenkų dvasininkų kovas Lietuvos Romos Katalikų Bažnyčios viduje ir tikinčiųjų riaušes mišriose lietuvių-lenkų parapijose.

Tokia istorinė perspektyva suformuojama, kai lietuvis yra apibrėžiamas kaip katalikas, kaip ne protestantas, kaip ne stačiatikis ir tada atbuline data konstruojama jo istorija. Iš tiesų tikram krikščioniui tautinis klausimas antraeilis ir visų pirma turi rūpėti išsigelbėjimo klausimas, kaip ir, be abejonės, galėjo dažnai būti daugeliui lietuvių protestantų ar stačiatikių mūsų istorijoje.

Įdomi šiuo požiūriu ir profesorių Bumblausko ir Gudavičiaus diskusija apie lietuvybę ir stačiatikybę: http://lrt-podcasts.data.lt/video2012/A_A006056_01.mp4 . Gudavičius teigia, esą moksliniu požiūriu tema įdomi, bet auklėjamuoju - „negera“, nes „visgi lietuviai yra katalikai [...] ir reikia orientuotis į Vakarus“. Ir iš vis joje ryškus politinės tapatybės formavimo momentas, kai Gudavičius ima istorikus skirstyti į „stačiatikius“ („stačiatikiškąją pusę“) ir nutylimuosius „savus“ (t.y. jei esi stačiatikis, negali būti teisus istorijos klausimais, apie „katalikiškąją pusę“ ir jos šališkumą nešnekama).

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Kuo skiriasi ortodoksų ir katalikų dvasingumas? (Ortodoksų perspektyva)

Elgesio cerkvėje taisyklės

Šv. Serafimas Sarovietis apie teisingą dvasinį gyvenimą