Apie ortodoksų teologijos ir mokslo padėtį šiandien
Iš susirašinėjimo su draugu
- Kaip vertini ortodoksų socialinio mokslo, filosofijos ir teologijos padėtį?
- Ortodoksų teologija yra savo vietoje, nei kas prikūrė ten kokių savo išvedžiojimų, nei kokių erezijų. Teologija ir filosofija Rytuose buvo viena disciplina, o ortodoksų „socialinio mokslo“ kaip ir nėra, nes skirtingai nuo katalikų, Ortodoksų Bažnyčia niekad nebuvo autoritariškai uzurpavusi visų kultūros erdvių. Rusijoje problema yra ta, jog nėra rimtų katechezės mokyklų ir nėra rimtų teologų, o rimta teologija Ortodoksų Bažnyčioje yra, jos kurti nereikia, ją reikia mokytis. Iš viešų pasisakymų panašu, kad Rusijoje net šv. Grigalius Palama vis dar yra už akiračio ribų (taip nėra, tarkim, Graikijoje). Taigi, yra dar didelis neišsemtas potencialas. O didžiausia jam grėsmė būtų Romos Katalikų Bažnyčios stiliaus perėmimas, kur šv. Tradicija yra suprantama kaip magisteriumo ir popiežiaus leidžiami dokumentai, mokantys tikinčiuosius.
Man asmeniškai nerimą kelia tai, kad pvz. naująjį katekizmą, regis, ruošia tik Rusijos Ortodoksų Bažnyčia. Tai, regis, nebus visuotinis dokumentas. O tai didina prarają tarp Rusijos ir visų likusių Bažnyčių. O dar labiau nerimą kelia pastovus katalikiškų praktikų integravimas Rusijoje, kuris nors ir neperžengia ortodoksijos ribų, bet jo motyvacija neaiški (Romos Katalikų Bažnyčia juk Vakaruose kultūriškai pralaimėjo ir akivaizdžiai traukiasi iš Europos, JAV į Lotynų Ameriką ir Afriką. Tai kokia racija yra imti pavyzdį iš nenusisekusios Bažnyčios? Be to, Vakaruose mažėjant katalikų skaičiui, auga tradicionalistų skaičius, t.y. patys katalikai gręžiasi į Tradiciją).
- „O dar labiau nerimą kelia pastovus katalikiškų praktikų integravimas Rusijoje“? Pavyzdžiui?
- Aš pasakysiu grynai savo nuomonę, kuri galbūt po metų, kai perskaitysiu kokių kitų šaltinių ir panašiai gal ir pasikeis. Bet dabar mano įspūdis yra toks:
Misiologija: tas pats šv. Igantijus Antiochietis rašo, jog krikščionybės galia slypi tame, jog jos nekenčia pasaulis. Apaštalas apie tą patį visada šneka: krikščionys yra kvaili Kristaus vardan. Vakarietiškas misiologijos stilius ne žmogų apvalo ir pakelia iki tiek, kad jis prieitų prie Dievo taurės priimti Kristaus slėpinių, bet visą Dieviškąją Išmintį stengiasi nuleisti iki gatvės lygio ir barsto perlus kiaulėms.
Darbas su jaunimu: analogiškai misija vyksta jaunosios kartos atžvilgiu. Tai, kas vyksta visokiose rusų „ortodoksų jaunimo mokyklose“ vis labiau primena Taizė. Taizė esmė ta pati: „a quest for a different expression of the Christian life“ („siekis kitaip išreikšti krikščionišką gyvenimą“). Stovyklos stovyklėlės, koncertai, „engagement with youth culture“ („įsitraukimas jaunimo kultūron“), t.y., išvertus į žmogišką kalbą, krikščionybės įliejimas į pasaulio kultūrą.
Vakarietiškas akademizmas: perimama vakarietiška curriculum vitae samprata (vakarietiška teologijos kaip mokslo samprata ir pan.; pageidautinas teologijos mokslų daktaro laipsnis kaip reikalavimas tapti vyskupu), pasauliečių akademikų įtakos augimas Bažnyčios Tėvų mokymo aiškinime (tas pats Osipovas; tai yra labai pavojinga tendencija, nes tada kyla klausimas, ar ne protingiau, kad tą mokymą Vakaruose aiškina magisteriumas, t.y. vyskupai, o ne kažkokie pasauliečiai. Pagal mano skaitytus Bažnyčios Tėvus, Šventosios Tradicijos (Predanie, Paradosis) pilnatvė yra išreiškiama vyskupo mokyme, o ne pasaulietinės akademijos. Net Kurajevas savo paskaitose apie šv. Tradiciją aiškina, jog consensus Patrum yra patrologų kompetencijoje).
Maskvos virtimas „Vatikanu“: Maskva vienpusiškai leidžia savo doktrinos deklaracijas (socialinio mokymo, o dabar išeis ir katekizmas). Vienas dalykas, kad kyla vakarietiška grėsmė, jog Bažnyčios mokymas bus suvokiamas ne kaip Bažnyčios Tėvų, o kaip tos šiuolaikinės deklaracijos. Kitas dalykas, centrinė valdžia Maskvoje pradeda nurodinėti vyskupams, kaip aiškinti teologinius klausimus, neįeinančius (!) į dogmos sritį, o priklausančios theologoumenams (privačioms teologinėms nuomonėms).
Pavyzdžiui, Rusijos Ortodoksų Bažnyčios socialinis mokyme yra padarytas toks teologinis (?) išradimas: „Krikščioniškasis patriotizmas [...]. Krikščionio ortodokso patriotizmas [...] . Kai nacija, pilietinė ar etninė, yra pilnai arba daugiau monokonfesinė ortodoksų visuomenė, ji tam tikra prasme gali būti traktuojama kaip viena tikėjimo bendrija - ortodoksų tauta“.
Parodyk man bent vieną iš Bažnyčios Tėvų, kur jis būtų rašęs apie „krikščionišką patriotizmą“, „ortodoksų tautą“ (liaudį) ar kitą panašių modernistinių koncepcijų. Aš jau nešneku apie tokią terminiją, kaip „закон проявляет соответственно конкретной нации, движущейся в истории. “ („įstatymas pasireiškia atitinkamai konkrečioje nacijoje, kuri juda istorijoje“) - čia yra grynai sovietinis istorinio materializmo filosofinis žodynas, pritaikytas netinkamoje vietoje, netinkamu laiku. (taip yra todėl, kad Romos Katalikų Bažnyčia šiems praktiniams poreikiams turi Tomo Akviniečio filosofiją, o rusai filosofinio išsilavinimo apskritai stokoja, taigi, užsiima inovacijomis)
Tuo tarpu 1872 metų panortodoksinis (kelių autokefalinių Bažnyčių) sinodas į tą patį klausimą žvelgia iš visiškai kitokios perspektyvos: „filetistinis (religinis) nacionalizmas buvo pasmerktas kaip moderni ekleziologinė erezija: Bažnyčia neturėtų būti maišoma su vienos tautos ar vienos rasės likimu. Metropolitas Filipas pateikia Paryžių, Prancūziją, kaip filetizmo pavyzdį. „Čia vienu metu veikia šeši ortodoksų vyskupai su sutampančiomis jurisdikcijomis. Mano nuomone, ir ortodoksų kanonistų nuomone, tai yra filetizmas“. Tokios situacijos kaip Prancūzijoje atsiranda todėl, kad kažkas įsivaizduoja, jog yra toks nedalus vienis kaip „ortodoksų tauta“ („pravoslavnyj narod“) (apie filetizmo problemą, man regis, Rusijos Bažnyčioje yra apskritai nutylima)
Ortodoksų Bažnyčios pozicija aiški: žmogus turi mylėti savo šalį, kaip myli artimus, tačiau jam aukščiau visko turi būti broliai Kristuje, o Kristaus Kūnas nėra padalytas ir nėra rusų Bažnyčios, graikų Bažnyčios ir bulgarų Bažnyčios, yra tik viena Šventa, Visuotinė ir Apaštalinė Bažnyčia, o autokefalinių Bažnyčių ribos nėra susijusios su nacijomis, nes „nacija“ yra pasaulio fikcija. Sampratas „pravoslavnyj narod“, „nacija, dvižuješčesja v istorii“ galima įvardyti kaip teologines inovacijas, neaišku kodėl atsirandančias tokio lygio Bažnytiniuose dokumentuose. Ir čia aš prieinu prie dar vieno punkto: nors kai kurie rusai kopijuoja vakarietišką stilių, tai daro pačiu lėkščiausiu būdu.
Aš aišku netikiu, kad šios praktikos Bažnyčioje įsišaknys ir manau, kad joms (praktikoms) laiku bus nukapotos galvos, nes Ortodoksų Bažnyčia yra Kristaus Bažnyčia. Ir daug vilčių dedu į metropolito Ilariono ruošiamą Katekizmą, nes tai yra žmogus, kuris gerai orientuojasi tiek teologijoje, tiek filosofijoje.
- Dėl filetizmo turėsi dar paaiškinti, nes kaip sąvokos nelabai ir žinojau. O dėl metr. Ilariono teolog. ir juo labiau filosof. gebėjimų aš tai drįsčiau suabejoti, nors nemanau, kad tai visiems būtina (gal jam ir taip), nors neabejoju dėl jo filologinių gebėjimų ir moralinių pastangų, bet girdėjau gan kontraversiškų nuomonių.
- Dėl filetizmo, tai čia principas yra toks, kad XVIII-XIX amžiuje plečiantis Bažnyčių misijoms ir vykstant Graikijos nacionalinei išsivadavimo kovai aštriai iškilo Ortodoksų Bažnyčios ir nacijų klausimas (nes XIX amžiuje apskritai atsirado nacionalizmas kaipo toks). Sąvoka „filetizmas“ reiškia „mylintis tautą“, „mylintis etnosą“ ir žymėjo požiūrį, jog Bažnyčia ir tauta yra susijusios sampratos, jog Bažnyčia turi būti „tautinė“. Nacionalizmas kaip politinė ideologija teigė, jog valstybė turi būti tautinė, t.y. jos ribos, jos kultūra ir t.t.. sutapt su tautos ribom ir kultūra. Religinis nacionalizmas teigė, jog autokefalinės Ortodoksų Bažnyčios ribos turi sutapti su tautos ribomis ir ta Bažnyčia turi būti tautinės kultūros dalis. Panortodoksinis sinodas Konstantinopolyje nutarė, kad tai yra erezija, jog Bažnyčios ribos neturi nieko bendro su tautos ribomis ir jog Bažnyčia negali būti „tautinė“. Kristaus Bažnyčia ir yra Dievo Išrinktoji Tauta. Apskritai tai pvz. graikiškieji Bažnyčios Tėvai kartais pavartoja terminą „tauta“, „mūsų ortodoksų tauta“, bet jam teikia visai kitą reikšmę - turi omenyje visus Bizantijos gyventojus (graikus, sirus, egiptiečius ir taip toliau), kurie išpažįsta ortodoksų tikėjimą. Jie niekada nesakytų „graikų ortodoksų tauta“, nes graikų tarpe yra ir eretikų. Žodynas, kurį naudojo tuometinis metropolitas Kirilas, yra suvokiamas, na taip pat galima pasakyti, pvz. kad lietuvių tauta - katalikiška, anglų - protestantiška ir taip toliau, tačiau čia labiau sociologinis, negu teologinis žodynas (tiesa, sociologai būtų atsargesni su tokiais apibendrinimais). Problema pati ta, kad mintis suformuluota pernelyg negriežtai.
- Kaip vertini ortodoksų socialinio mokslo, filosofijos ir teologijos padėtį?
- Ortodoksų teologija yra savo vietoje, nei kas prikūrė ten kokių savo išvedžiojimų, nei kokių erezijų. Teologija ir filosofija Rytuose buvo viena disciplina, o ortodoksų „socialinio mokslo“ kaip ir nėra, nes skirtingai nuo katalikų, Ortodoksų Bažnyčia niekad nebuvo autoritariškai uzurpavusi visų kultūros erdvių. Rusijoje problema yra ta, jog nėra rimtų katechezės mokyklų ir nėra rimtų teologų, o rimta teologija Ortodoksų Bažnyčioje yra, jos kurti nereikia, ją reikia mokytis. Iš viešų pasisakymų panašu, kad Rusijoje net šv. Grigalius Palama vis dar yra už akiračio ribų (taip nėra, tarkim, Graikijoje). Taigi, yra dar didelis neišsemtas potencialas. O didžiausia jam grėsmė būtų Romos Katalikų Bažnyčios stiliaus perėmimas, kur šv. Tradicija yra suprantama kaip magisteriumo ir popiežiaus leidžiami dokumentai, mokantys tikinčiuosius.
Man asmeniškai nerimą kelia tai, kad pvz. naująjį katekizmą, regis, ruošia tik Rusijos Ortodoksų Bažnyčia. Tai, regis, nebus visuotinis dokumentas. O tai didina prarają tarp Rusijos ir visų likusių Bažnyčių. O dar labiau nerimą kelia pastovus katalikiškų praktikų integravimas Rusijoje, kuris nors ir neperžengia ortodoksijos ribų, bet jo motyvacija neaiški (Romos Katalikų Bažnyčia juk Vakaruose kultūriškai pralaimėjo ir akivaizdžiai traukiasi iš Europos, JAV į Lotynų Ameriką ir Afriką. Tai kokia racija yra imti pavyzdį iš nenusisekusios Bažnyčios? Be to, Vakaruose mažėjant katalikų skaičiui, auga tradicionalistų skaičius, t.y. patys katalikai gręžiasi į Tradiciją).
- „O dar labiau nerimą kelia pastovus katalikiškų praktikų integravimas Rusijoje“? Pavyzdžiui?
- Aš pasakysiu grynai savo nuomonę, kuri galbūt po metų, kai perskaitysiu kokių kitų šaltinių ir panašiai gal ir pasikeis. Bet dabar mano įspūdis yra toks:
Misiologija: tas pats šv. Igantijus Antiochietis rašo, jog krikščionybės galia slypi tame, jog jos nekenčia pasaulis. Apaštalas apie tą patį visada šneka: krikščionys yra kvaili Kristaus vardan. Vakarietiškas misiologijos stilius ne žmogų apvalo ir pakelia iki tiek, kad jis prieitų prie Dievo taurės priimti Kristaus slėpinių, bet visą Dieviškąją Išmintį stengiasi nuleisti iki gatvės lygio ir barsto perlus kiaulėms.
Darbas su jaunimu: analogiškai misija vyksta jaunosios kartos atžvilgiu. Tai, kas vyksta visokiose rusų „ortodoksų jaunimo mokyklose“ vis labiau primena Taizė. Taizė esmė ta pati: „a quest for a different expression of the Christian life“ („siekis kitaip išreikšti krikščionišką gyvenimą“). Stovyklos stovyklėlės, koncertai, „engagement with youth culture“ („įsitraukimas jaunimo kultūron“), t.y., išvertus į žmogišką kalbą, krikščionybės įliejimas į pasaulio kultūrą.
Vakarietiškas akademizmas: perimama vakarietiška curriculum vitae samprata (vakarietiška teologijos kaip mokslo samprata ir pan.; pageidautinas teologijos mokslų daktaro laipsnis kaip reikalavimas tapti vyskupu), pasauliečių akademikų įtakos augimas Bažnyčios Tėvų mokymo aiškinime (tas pats Osipovas; tai yra labai pavojinga tendencija, nes tada kyla klausimas, ar ne protingiau, kad tą mokymą Vakaruose aiškina magisteriumas, t.y. vyskupai, o ne kažkokie pasauliečiai. Pagal mano skaitytus Bažnyčios Tėvus, Šventosios Tradicijos (Predanie, Paradosis) pilnatvė yra išreiškiama vyskupo mokyme, o ne pasaulietinės akademijos. Net Kurajevas savo paskaitose apie šv. Tradiciją aiškina, jog consensus Patrum yra patrologų kompetencijoje).
Maskvos virtimas „Vatikanu“: Maskva vienpusiškai leidžia savo doktrinos deklaracijas (socialinio mokymo, o dabar išeis ir katekizmas). Vienas dalykas, kad kyla vakarietiška grėsmė, jog Bažnyčios mokymas bus suvokiamas ne kaip Bažnyčios Tėvų, o kaip tos šiuolaikinės deklaracijos. Kitas dalykas, centrinė valdžia Maskvoje pradeda nurodinėti vyskupams, kaip aiškinti teologinius klausimus, neįeinančius (!) į dogmos sritį, o priklausančios theologoumenams (privačioms teologinėms nuomonėms).
Pavyzdžiui, Rusijos Ortodoksų Bažnyčios socialinis mokyme yra padarytas toks teologinis (?) išradimas: „Krikščioniškasis patriotizmas [...]. Krikščionio ortodokso patriotizmas [...] . Kai nacija, pilietinė ar etninė, yra pilnai arba daugiau monokonfesinė ortodoksų visuomenė, ji tam tikra prasme gali būti traktuojama kaip viena tikėjimo bendrija - ortodoksų tauta“.
Parodyk man bent vieną iš Bažnyčios Tėvų, kur jis būtų rašęs apie „krikščionišką patriotizmą“, „ortodoksų tautą“ (liaudį) ar kitą panašių modernistinių koncepcijų. Aš jau nešneku apie tokią terminiją, kaip „закон проявляет соответственно конкретной нации, движущейся в истории. “ („įstatymas pasireiškia atitinkamai konkrečioje nacijoje, kuri juda istorijoje“) - čia yra grynai sovietinis istorinio materializmo filosofinis žodynas, pritaikytas netinkamoje vietoje, netinkamu laiku. (taip yra todėl, kad Romos Katalikų Bažnyčia šiems praktiniams poreikiams turi Tomo Akviniečio filosofiją, o rusai filosofinio išsilavinimo apskritai stokoja, taigi, užsiima inovacijomis)
Tuo tarpu 1872 metų panortodoksinis (kelių autokefalinių Bažnyčių) sinodas į tą patį klausimą žvelgia iš visiškai kitokios perspektyvos: „filetistinis (religinis) nacionalizmas buvo pasmerktas kaip moderni ekleziologinė erezija: Bažnyčia neturėtų būti maišoma su vienos tautos ar vienos rasės likimu. Metropolitas Filipas pateikia Paryžių, Prancūziją, kaip filetizmo pavyzdį. „Čia vienu metu veikia šeši ortodoksų vyskupai su sutampančiomis jurisdikcijomis. Mano nuomone, ir ortodoksų kanonistų nuomone, tai yra filetizmas“. Tokios situacijos kaip Prancūzijoje atsiranda todėl, kad kažkas įsivaizduoja, jog yra toks nedalus vienis kaip „ortodoksų tauta“ („pravoslavnyj narod“) (apie filetizmo problemą, man regis, Rusijos Bažnyčioje yra apskritai nutylima)
Ortodoksų Bažnyčios pozicija aiški: žmogus turi mylėti savo šalį, kaip myli artimus, tačiau jam aukščiau visko turi būti broliai Kristuje, o Kristaus Kūnas nėra padalytas ir nėra rusų Bažnyčios, graikų Bažnyčios ir bulgarų Bažnyčios, yra tik viena Šventa, Visuotinė ir Apaštalinė Bažnyčia, o autokefalinių Bažnyčių ribos nėra susijusios su nacijomis, nes „nacija“ yra pasaulio fikcija. Sampratas „pravoslavnyj narod“, „nacija, dvižuješčesja v istorii“ galima įvardyti kaip teologines inovacijas, neaišku kodėl atsirandančias tokio lygio Bažnytiniuose dokumentuose. Ir čia aš prieinu prie dar vieno punkto: nors kai kurie rusai kopijuoja vakarietišką stilių, tai daro pačiu lėkščiausiu būdu.
Aš aišku netikiu, kad šios praktikos Bažnyčioje įsišaknys ir manau, kad joms (praktikoms) laiku bus nukapotos galvos, nes Ortodoksų Bažnyčia yra Kristaus Bažnyčia. Ir daug vilčių dedu į metropolito Ilariono ruošiamą Katekizmą, nes tai yra žmogus, kuris gerai orientuojasi tiek teologijoje, tiek filosofijoje.
- Dėl filetizmo turėsi dar paaiškinti, nes kaip sąvokos nelabai ir žinojau. O dėl metr. Ilariono teolog. ir juo labiau filosof. gebėjimų aš tai drįsčiau suabejoti, nors nemanau, kad tai visiems būtina (gal jam ir taip), nors neabejoju dėl jo filologinių gebėjimų ir moralinių pastangų, bet girdėjau gan kontraversiškų nuomonių.
- Dėl filetizmo, tai čia principas yra toks, kad XVIII-XIX amžiuje plečiantis Bažnyčių misijoms ir vykstant Graikijos nacionalinei išsivadavimo kovai aštriai iškilo Ortodoksų Bažnyčios ir nacijų klausimas (nes XIX amžiuje apskritai atsirado nacionalizmas kaipo toks). Sąvoka „filetizmas“ reiškia „mylintis tautą“, „mylintis etnosą“ ir žymėjo požiūrį, jog Bažnyčia ir tauta yra susijusios sampratos, jog Bažnyčia turi būti „tautinė“. Nacionalizmas kaip politinė ideologija teigė, jog valstybė turi būti tautinė, t.y. jos ribos, jos kultūra ir t.t.. sutapt su tautos ribom ir kultūra. Religinis nacionalizmas teigė, jog autokefalinės Ortodoksų Bažnyčios ribos turi sutapti su tautos ribomis ir ta Bažnyčia turi būti tautinės kultūros dalis. Panortodoksinis sinodas Konstantinopolyje nutarė, kad tai yra erezija, jog Bažnyčios ribos neturi nieko bendro su tautos ribomis ir jog Bažnyčia negali būti „tautinė“. Kristaus Bažnyčia ir yra Dievo Išrinktoji Tauta. Apskritai tai pvz. graikiškieji Bažnyčios Tėvai kartais pavartoja terminą „tauta“, „mūsų ortodoksų tauta“, bet jam teikia visai kitą reikšmę - turi omenyje visus Bizantijos gyventojus (graikus, sirus, egiptiečius ir taip toliau), kurie išpažįsta ortodoksų tikėjimą. Jie niekada nesakytų „graikų ortodoksų tauta“, nes graikų tarpe yra ir eretikų. Žodynas, kurį naudojo tuometinis metropolitas Kirilas, yra suvokiamas, na taip pat galima pasakyti, pvz. kad lietuvių tauta - katalikiška, anglų - protestantiška ir taip toliau, tačiau čia labiau sociologinis, negu teologinis žodynas (tiesa, sociologai būtų atsargesni su tokiais apibendrinimais). Problema pati ta, kad mintis suformuluota pernelyg negriežtai.
