2013 m. liepos 31 d., trečiadienis

Ideali žmona (Pat 31)



„{'a} 10 Koks retas radinys sumani žmona,
brangesnė už perlus yra jos vertė!
{b} 11 Savo širdį jai patiki jos vyras,
ir turi tikrą lobį.
{g} 12 Ji gerumu atsilygina, o ne piktumu,
per visas savo gyvenimo dienas.
{d} 13 Ji pasirūpina vilnų bei linų
ir pluša įgudusiomis rankomis.
{h} 14 Kaip pirklio laivai,
ji pargabena iš toli maisto atsargas.
{v} 15 Ji keliasi, kai dar tamsu,
paskiria maistą namams
ir dienos nurodymus tarnaitėms.
{z} 16 Ji apžiūri ūkį ir jį nuperka;
iš savo rankų uždarbio įveisia vynuogyną.
{h} 17 Ji yra apsijuosusi jėga;
stiprios yra jos rankos.
{t} 18 Ji mato, kad jos verslas klesti;
naktį jos lempa niekad neprigęsta.
{j} 19 Ji ima į rankas ratelį,
o jos pirštai stveriasi verpstės.
{k} 20 Ji dosniai duoda vargšui
ir ištiesia ranką elgetai.
{l} 21 Jai nereikia rūpintis savo šeima, kai sninga,
nes visi jos namiškiai yra šiltai aprengti.
{m} 22 Ji pati išsiaudžia antklodžių;
plona drobė ir purpuras yra jos drabužiai.
{n} 23 Jos vyras yra įžymus miesto vartuose,
kur jis sėdi tarp šalies seniūnų.
{s} 24 Ji siuva lininius drabužius ir juos parduoda;
pirkliams tiekia juostas.
{'a} 25 Stiprybė ir orumas yra jos drabužis;
su šypsniu ji žiūri į ateitį.
{p} 26 Kai atveria burną, ji kalba išmintingai,
o ant jos liežuvio malonus pamokymas.
{z} 27 Ji atidžiai prižiūri savo šeimos elgesį,
niekad nevalgo dykaduonio duonos.
{q} 28 Pakilę jos vaikai ją giria;
jos vyras – ir jis liaupsina ją:
{r} 29 „Daug yra sumanių moterų,
bet tu viršiji jas visas!“
{š} 30 Žavumas – apgaulingas,
o grožis – rūkas;
moteris turi būti giriama
už jos pagarbią VIEŠPATIES baimę.
{t} 31 Duokite jai atlygį už jos triūsą, –
teaidi miesto vartai jos darbų gyriumi!“

Kas yra vyro ir moters meilė? Kas yra vyriškumas ir kas - moteriškumas?

Krikščionybė siūlo du lygiaverčius gyvenimo organizavimo kelius - vienuoliškąjį ir santuokinį. Tiek vienuolis, tiek sutuoktinis gyvena šeimoje, tačiau toji šeima kitokio pobūdžio, todėl kitaip turi būti organizuotas ir jo gyvenimas. Kas yra sutuoktinių šeima ir kodėl jai sudaryti reikia vyro ir moters?

1. ŽMOGAUS SUKŪRIMAS



Žmogaus sukūrimas, ikona
Pirmojoje sukūrimo istorijoje rašoma: „Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą (eikona), pagal savo paveikslą sukūrė jį; vyrą ir moterį; sukūrė juos“ (Pr 1, 27) - čia, aprašinėjant sukūrimą chronologiškai, moteriškumas ir vyriškumas yra atskiriami, bet neapibūdinama jų kilmė, tik nurodoma, jog jiedu priklauso tam pačiam žmogiškumui. 

Antrojoje sukūrimo istorijoje, kurioje dėmesys nukreipiamas į žmogiškumo kaip tokio lemtį, teigiama, jog pirmiausia buvo sukurtas Adomas, tačiau jo lytis neįvardijama. Biblistas Antanas Rubšys hebrajišką žodį „adam“ antrame Pradžios knygos skyriuje iš viso verčia tiesiog - žmogus, ir komentuoja: „Hebrajų kalboje žaidžiama žodžiais Adam – žmogus ir adama – žemė. Adam dar nėra tikrinis daiktavardis, bet raiškus žodis, vaizdžiai susiejantis adam/žmogų su adama/žeme. Žemė – dužli, dužlus žmogus, nes yra Žeminis, arba Žemės vaikas. Gyvybės alsavimas iš Dievo, padarantis Žemės vaiką didingą, vaizduojamas alsavimu. Gyva būtybė, arba gyvūnas su gyvybės alsavimu/siela“.


Su šia A. Rubšio nuomone nevisai sutiktų 70 žydų vertėjų, kurie II amžiuje prieš Kristų vertė Senąjį Testamentą į graikų kalbą, šis vertimas vadinamas „Septuaginta“ (šis vertimas buvo patvirtintas aukščiausios Izraelio tarybos - Sanhedrino - bei naudotas mūsų Apaštalų). Nors pirmose eilutėse jie ir vertė adam į anthropos (gr. žmogus), tačiau jau 16 antrojo skyriaus eilutėje jie šį žodį verčia kaip vardą - Adomas (gr. Adam). Tai nekeičia fakto, jog Adomas įvardijamas kaip vyras tik po to, kai sukuriama moteris:

„Ši pagaliau yra kaulas mano kaulų ir kūnas mano kūno.Ši bus vadinama Moterimi (gyni), nes iš Vyro (ek tou andros) ji buvo paimta“ (Pr 2, 23)

2. MOTERS SUKŪRIMAS


Moteris yra sukuriama todėl, kad „negera žmogui būti vienam“ (Pr 2, 18). Dievas nutaria padaryti jam tinkamą boithon - šis graikišas žodis reiškia „padėjėją, užtarėją arba gynėją“ (Rubšys hebrajišką ezer verčia „bendrininkas“, prof. A. Jurėnas verčia šį žodį „padėjėjas“).  



Moters sukūrimas, ikona
Atkreipkime dėmesį: tai, kad Adomas yra vyras, paaiškėja tik sukūrus moterį. Filosofas Antanas Maceina komentuoja:
„Ir todėl dabar mums taip pat darosi suprantama, ko trūko pirmajam žmogui ir ko jis ieškojo. Jis buvo vyras, vadinasi, žmogiškoji idėja jame konkretizavosi teikiančiuoju poliumi. Jis turėjo tai, ką senieji filosofai vadino vis activa - aktyvinę jėga. Jis turėjo duoti, teikti, dalinti. Bet nebuvo to, kas tas dovanas priimtų, kas rinktų jo dalinamą dvasios gyvybę. Nebuvo priimančiojo poliaus arba tai, kas vadinama vis passiva - pasyvinė jėga.“
Sekdami Septuaginta, galime išskleisti tris graikiškojo žodžio boithos (βοηθός) reikšmes - padėjėja, užtarėja, gynėja. Kaip padėjėja ir užtarėja moteris palaiko savo vyrą visuose jo darbuose, užtaria ir remia malda bei padeda jam realizuoti savo aktyvinę jėgą. Tačiau ar ne atsitiktinė reikšmė yra „gynėja“? Klasikas Naglis Kardelis yra išvedęs tokią filologinę Antrojo sukūrimo pasakojimo paralelę:
- Dievas | Žaltys | MEDIS | Moteris | Vyras -
Gėrio ir blogio pažinimo medis yra šio pasakojimo ašis, toliau yra brėžiama simetrija - žaltys (šėtonas) kalba su moterimi, o vyras bendrauja su Dievu. Taipogi moteris bendrauja su vyru (dešinė pusė), o šėtonas bendrauja su Dievu (kairė pusė). Nuopuolis, kaip pasakoja Šventasis Raštas, įvyksta ne vyrui tiesiogiai paragavus Gėrio ir blogio pažinimo medžio vaisių, bet paragavus moteriai ir davus atsikąst vyrui. Todėl jau nupuolęs Adomas bando teisintis Dievui: „Moteris, kurią tu man davei būti su manimi, man davė vaisių nuo to medžio, aš ir valgiau“ (Pr 3, 12). Tačiau Adomo bandymas apkaltinti moterį ir taip išsisukti nuo atsakomybės tik dar labiau užrūstino Dievą.

3. VYRO IR MOTERS SANTYKIS SU DIEVU


Pagrindinis šios detalės moralas yra tas, jog moteris savo moteriškume gali ir turėtų būti vyro gynėja, kuri savo skaistumu apsaugo vyrą nuo nuodėmės. Ne veltui Išganytojas ateina iš moters - žalčiui Dievas tarė: 

„Aš sukelsiu priešiškumątarp tavęs ir moters,tarp tavo palikuonių ir jos palikuonių;Jis kirs tau per galvą,o tu kirsi Jam į kulną“ (Pr 3, 15)
Šitaip žmonija gauna išganymo viltį, jog vienas iš moters palikuonių taps Išganytoju. O toji moteris, kuri iš naujo atliko Ievai patikėtą gynėjos ir užtarėjos darbą, yra Švenčiausioji Mergelė Marija. 


Vladimiro Dievo Motinos ikona, XII a.
Kitame poliuje matome Adomą, kuris bendrauja su Dievu. Savo alegoriniame aiškinime šv. Efremas Siras prilygina Adomą kunigui, kuris turi atnešti Dievui auką. Tačiau vietoje aukos Adomas atneša nuodėmę, o per nuodėmę į pasaulį ateina mirtis (Rom 5,12), nes atpildas už nuodėmę – mirtis (Rom 6,23). 

Šią klaidą ištaiso mūsų Viešpats Jėzus Kristus, kuris ir yra Naujasis Adomas. Jis yra „tapęs amžiams vyriausiuoju kunigu Melchizedeko būdu“ (Žyd 6,20). Jis atnešė didžiausią auką, kokią tik gali atnešti žmogus - patį save. Jo teisumu nuteisinamas kiekvienas į jį tikintis (Apd 13,38) ir įveikiami nuodėmės padariniai - mirtis.



Kristus, Didysis Vyriausiasis Kunigas, XVII a. ikona
Taigi, darytina išvada, jog išganymas nebūtų nei be vyro, nei be moters. Iš vyro, Naujojo Adomo pusės tai yra aktyviai atnešama auka, o iš moters, Dievo gimdytojos, pusės tai yra Šventosios Dvasios priėmimas. Tai nėra bevalis procesas, Švenčiausioji Mergelė nebuvo „išnaudota“ išganymo tikslais. Įsikūnijimas vyko Dievo ir švč. Mergelės Marijos sąveikos (gr. synergeia) būdu. T. Ware savo knygoje The Orthodox Church rašo: „Dievo Motina - aukščiausias sinergijos pavyzdys". Sakydami tikėjimo išpažinime „įsikūnijo iš Šventosios Dvasios ir Mergelės Marijos“ išreiškiame mintį, jog įsikūnijimas buvo valinga dviejų asmenų sąveika: Šventosios Dvasios ir Mergelės Marijos.

Lygiai taip pat Kristus kaip Žmogus nebuvo kažkoks bevalis fantomas. Jis buvo Tikras Žmogus ir Tikras Dievas, dviejų prigimčių, nesumaišytų ir turėjo dvi valias - dieviškąją ir žmogiškąją. Tačiau Jo žmogiškoji valia idealiai derėjo su dieviškąja valia, nes Jis buvo tobulas žmogus.


4. VYRO IR MOTERS SANTYKIS


Dievo ir Bažnyčios santykį atitinka ir vyro ir moters santykis, taigi, santuoka yra dviejų laisvų žmonių išreikšta valia vienas kito atžvilgiu.

 
Vyras ir moteris, moko Šventasis Raštas, yra lygiaverčiai, nes tiek vyras, tiek moteris yra žmogus. Tai puikiai atsispindi hebrajų kalboje, kur iša reiškia moteris, o – vyras, t.y. šie žodžiai skirtingi, tačiau bendrašakniai. Nors po nuopuolio prigimtinė tvarka buvo pažeista, vyras pažino savo žmoną ir pavadino ją Ieva (galima paralelė tarp to, kaip jis vadino visus žemės gyvius juos užvaldydamas, o čia, po nuopuolio, jis pavadino savo žmoną), tačiau Kristuje „nebėra nei vyro, nei moters“: visa yra viena (Gal 3,28). 

Bažnyčios Tėvai moko, jog „šeima yra mažoji Bažnyčia“. Santykius jos viduje Apaštalas nusako taip: „kiekvieno vyro galva yra Kristus, moters galva – vyras“, t.y. vyras yra alegorine prasmę kunigas. Apaštalas kitur moko vyrus: „kiekvienas jūsų temyli savo žmoną kaip save patį, o žmona tegerbia (phobetai) vyrą“ (Ef 5,33). Čia vertėjas, Č. Kavaliauskas, leido sau atlikti interpretacinį žingsnį, nes žodį phobetai, reiškiantį „tebijo“ išvertė į „tegerbia“. Tačiau šv. Teofanas Atsiskyrėlis, sekdamas šv. Jeronimu, šią vietą taip ir aiškina: „tebijo“ čia reiškia ne „vergės baimę“, o pagarbų drebėjimą. Juk lygiai taip graikų bažnyčiose kunigas kviečia tikinčiuosius prie Eucharistijos taurės, sakydamas „bijodami prieikite“, nors mes žinome, kad „tobula meilė išveja baimę“ ir „kas bijo, tas dar netobulai myli“ (1 Jn 4,18). Eucharistijos atveju tikintieji kaip Bažnyčia yra nuotaka, kuriai pridera bijoti, o Kristus yra jaunikis.


Iš šio mokymo matome, jog tobulas vyras yra tas, kuris mato prieš save tikslą ir eina jo link, kuris kuria ir aukoja, kuris nori dalintis. Tobula moteris yra ta, kuri priima vyrą ir kurioje vyras nori būti, kurioje randa užtarimą. Hipotetiškai sekdami vieno kunigo praktinį patarimą galėtume pasakyti, jog vyrui dera rinktis moraliai švaresnę už jį žmoną, nes tai bus stipresnis pagrindas šeimai.


Santuoka - tai vyro ir moters šventas susijungimas, kuris, pasak Bažnyčios Tėvų, primena Šventąją Trejybę: čia dalyvauja vyras, moteris ir jų bendras kūnas, tai sakramentinė Komunija, atspindinti meilę Švenčiausios Trejybės viduje. Kaip ir Švenčiausioje Trejybėje, santuokoje asmenybės „neištirpsta“ ir nesusilydo. Psichoanalitikas Erichas Frommas taip pakomentavo šią krikščionišką koncepciją: tai „paradoksas, kai du žmonės tampa vienu ir vis dėlto išlieka abu“.


Šis sakramentalus susijungimas atneša savo vaisius - vaikus. Metropolitas Ilarionas dažnai pabrėžia, jog būtent tai, jog tik moteris gali būti motina dažnai apibrėžia jos pareigas šeimoje dabartinėje mūsų padėtyje. Tačiau iš mūsų Išganytojo žodžių žinome, jog dabartinis mūsų kūniškas santuokos pobūdis susiformavo tik po nuopuolio, o Dangaus Karalystėje visi būsime „tarsi angelai“, t.y. nebus tokio, koks yra kūniškas mūsų dauginimasis.


Krikščioniškas lyčių suvokimas labai smarkiai skiriasi nuo iki tol pasaulyje egzistavusių. Negana to, jog moteris yra suvokiama kaip lygi vyrui, nes ji taip pat yra žmogus, tai moters ir vyro santykiai suvokiami kaip mystirion, kaip sakramentas, kai vyras dalyvauja moteryje, ir moteris - vyre. Pagonys suvokė lyčių poliariškumą, t.y. ontologinį vyro ir moters skirtingumą, tačiau manė, jog skiriasi ir jų ontinis statusas. Daugelis pagonių kultūrų asocijavo moteriškumą su blogiu, tamsa, vyriškumą - su gėriu, šviesa, moterį - su nebūtimi, vyrą - su būtimi ir atvirkščiai. Krikščioniškoji teologija tokias konotacijas neigia ir teigia, jog lytys viena be kitos yra bevertės ir blogį sieja su santuokos ir Komunijos nebuvimu („..negera žmogui būti vienam...“).


Lyčių vienovę krikščionys taip pat suvokia kaip dviejų asmenybių nesulietą tapatumą viename kūne, o pagonys jį suvokia arba suvokdami vieną iš lyčių kaip daiktą, kaip priemonę (pvz. moterį kaip „talpyklą“ vyro sėklai), arba jų sąjungą suvokia kaip susiliejimą. Čia tinka komiškas Antikos autoriaus Aristofano pavyzdys, jog atseit kažkada vyras ir moteris buvę vienu, tobulu žmogumi („androgenu“), kuris buvęs rutulio formos ir judėjo ridendamasis, t.y. jame nebuvo nei vyro, nei moters asmenybės. Pagonybė nesupranta sąjungos be susiliejimo.


5. VYRO IR MOTERS MEILĖ


Išmintingasis Saliamonas rašo: 

„Trys dalykai yra man perdėm nuostabūs,keturių iš tikrųjų negaliu suprasti: kaip erelis skrenda padangėmis,kaip žaltys šliaužia statmena uola,kaip laivas plaukia plačia jūra ir kaip vaikinas randa kelią su mergina.“ (Pat 30, 18-19)
Žmogaus asmenybė, pasak Bažnyčios Tėvų, gali būti suvokta kaip trijų dėmenų - kūno, sielos ir dvasios - vienovė. Žmogaus kūnas yra žmogaus bendravimo su išoriniu pasauliu aparatas, kuris reikalauja savisaugos ir giminės pratęsimo, siela - tai žmogaus mintys ir jausmai, kuriais yra valdomas kūnas, o dvasia - tai sielos dalis, kuria žmogus bendrauja su Dievu, kuria jis bijo Dievo (Bažnyčios Tėvai ją dar vadina nous, t.y. protu arba proto/širdies akimis). Šventieji Tėvai moko, jog norėdamas išgyventi palaimingumą, patirti asmenybės darną, žmogus turi konsentruotis į savo dvasią ir visą savo esybę nukreipti Dievop.

Grynai logiškai samprotaudami, rizikuodami čia ką nors pasakyti nuo savęs, galime pagal asmenybės dalis hipotetiškai išskirti tris vyro ir moters potraukio būdus. Pirmasis yra kūniškas potraukis, t.y. asmenims gali patikti vienas kito kūno estetika (gr. aisthesis - pojūtis). Antrasis potraukis gali būti emocinis arba psichinis (gr. psyche - siela) ryšys. Trečiasis potraukio būdas yra filosofinis (gr. philein - mylėti, sophia - išmintis), Sofija, arba Išmintis, yra ne kas kita, kaip Kristus (teigia šv. Jonas Damaskietis), o abstraktus žmogaus noras rasti prasme, išminties ieškojimas, gali drąsiai būti pavadintas dievoieška, net jeigu ir pats žmogus nežino, ko ieško.


Kūniškas potraukis atsiranda tada, kai vienas individas traukia kitą dėl savo kūno grožio. Matyt, tokį potraukia jaučia ir gyvuliai, kurie pagal kūnišką patrauklumą renkasi partnerius. Kūniškam žvilgsniui būdinga orientacija į sveikumą ir išorinį grožį.


Psichologiniam potraukiui būdingas vidinio grožio suvokimas, kuris gali aplenkti išorinį. Vieną žmogų gali patraukti kito žmogaus supratingumas, tam tikros dorybės arba emocinis bendrumas. 


Dvasiniam potraukiui būdinga vienoda vertybinė orientacija. Vienodai dvasiškai orientuoti žmonės viena kryptimi žvelgia į ateitį. Todėl pagal asmenybės dalių hierarchijos analogiją galėtume teigti, jog dvasinis ryšys yra pats tvariausias ir jam turėtų būti subordinuoti du žemesnieji. Žinoma, tvirčiausias dvasinis ryšys yra tada, kai abu žmonės yra orientuoti Dievop, t.y. į Dievą, abu žvelgia ton pačion Dievo pusėn, nes kūnas dūla ir sensta, emocijos kinta, o Dievas išlieka netgi tada, kai praeina pasaulis...


Nereikia pamiršti, jog dvasia nėra savarankiška asmenybės dalis, o yra sielos dalis, kuri yra išskiriama dėl savo svarbos, taigi, ir dvasinis potraukis gali būti suvoktas kaip sielų bendrumo, arba psichinio-emocinio ryšio porūšis.


Santuoka, paremta tik žemesnėmis potraukio rūšimis, yra netvari tarsi dulkes, kurias nešioja vėjas. Tačiau toks loginis narpliojimas gali tik pačiam krikščioniui padėti susimąstyti, ar verta imti šią mergelę gražią , kuri rytoj jau bus sena, jei nėr gilesnio ryšio, o žvelgdami į kitus galime tik kontempliuoti Saliamono žodžius: „ir kaip vaikinas randa kelią su mergina...“. Viskam, galų gale, yra Dievo valia, kuris ir atveda merginą ir vaikiną į vieną kelią. 


-----------


Susiję įrašai:


Ortodoksija ir lytiniai santykiai

http://ortodoksas.blogspot.com/2012/11/ortodoksija-ir-lytiniai-santykiai.html

Mintys apie meilę

http://ortodoksas.blogspot.com/2013/03/mintys-apie-meile.html

2013 m. liepos 23 d., antradienis

Apie teisimą

"Tas, kuris teisia artimą, tai daro arba todėl, kad mano, jog jau yra šventas (taigi, iš puikybės), arba todėl, kad yra kvailas" - šv. Izaokas Siras

Apie sekėjus

"Prisimenu istoriją apie tėvą, kuris grūdų aruode laikė didelį viskio indą. Jis buvo pratęs kas rytą užeiti į klojimą ir išlenkti vieną kitą stiklą svaiginančio gėrimo. Vieną žiemos rytą, kai buvo gausiai prisnigta, kulniuodamas į įprastą vietą, jis išgirdo užpakalyje čežant. Atsigręžęs vyras išvydo, jog iš paskos, statydamas kojas į pramintus pėdsakus, žirglioja mažasis sūnelis. Tėvas paklausė: ,,Ką čia darai, sūnau?“ Berniukas atsiliepė: ,,Seku tavo pėdomis“. Tėvas nusiuntė sūnų atgal į trobą, o pats nuėjęs į klojimą ištraukė iš aruodo indą su viskiu ir čia pat jį sudaužė. Vyras nenorėjo, kad sūnus sektų jo pėdomis. Patikėkite, kažkas seka ir jūsų pėdomis. Tad kur vedate savo pasekėją?" - J. Vernon McGee


2013 m. liepos 9 d., antradienis

Amerikiečio Andrew Miksio įspūdžiai apie lietuvių kaimo šokius

„The summer solstice or Joninės (St. John the Baptist Day) is one of the more important holidays in Lithuania. Despite being named in honor of a Christian saint, this holiday has very pagan roots. And Lithuania, with its distinction as the last country in Europe to give up paganism and accept Christianity, enthusiastically celebrates the solstice by heading to the countryside. It’s one time during the year when villages seem more populated than cities. Andrei Tarkovsky has an amazing scene in his film Andrei Rublev showing medieval pagans celebrating the solstice. Naked villagers run around in the forest dancing, jumping over fires and having sex in the bushes. While it’s assumed that discos are a product of urban culture, it seems to me that these pagan traditions from the forest could have been the first discos. And maybe dancing in the forest never really goes out of style. After all, the full moon and stars make a pretty awesome disco ball.“

- Andrew Miksys


Susijęs įrašas:
Erich Fromm: Ar Vakarų pasaulis krikščioniškas? http://ortodoksas.blogspot.com/2013/05/erich-fromm-ar-vakaru-pasaulis.html

2013 m. liepos 6 d., šeštadienis

Musulmonai nužudė Sirijos Ortodoksų Bažnyčios vyskupą ir jo pagalbininką

Prieš keletą dienų Sirijos musulmonai rituališkai nužudė prieš tai pagrobtus Sirijos Ortodoksų Bažnyčios dvasininkus, tarp jų - vyskupą. Šie žmonės mirė tik todėl, kad buvo krikščionys ir atsisakė priimti islamą. Egzekucija buvo nufilmuota ir išplatinta internete.



Rytoj dėl šios ypatingos padėties cerkvėje bus skaitomas švenčiausiojo patriarcho Kirilo laiškas visiems tikintiesiems.

2013 m. liepos 5 d., penktadienis

Ateizmas, mokslas ir religija

Šiemet išeina naujasis ateistų Richard Dawkins ir Lawrence Krauss dokumentinio pobūdžio filmas „Netikintysis“ („The Unbeliever“). Šie du žmonės - vieni garsiausių judėjimo, vadinamo „naujuoju ateizmu“, atstovai. Iš tiesų šiame judėjime nėra nieko „naujo“, išskyrus jo „misiologinį“, „evangelizacinį“ pobūdį, analogiška JAV protestantų užsidegimui. Savo recenzijoje (o) apie naująjį filmą filosofas dr. William Craig jį apibūdino kaip „lėkštą, nuobodų ir nacizišką“.


Šio filmo pristatymo filmuke negirdime nieko, išskyrus mokslo ir religijos konfrontaciją, „mokslinį pasaulėvaizdį“, kritinį mąstymą ir apie tai, kaip mokslas remiasi faktais. Kaip pastebi W. Craig, jokie šio filmo teiginiai pačiame filme nėra argumentuojami. O visi jie, bet kurio kvalifikuoto filosofo akimis, yra tiesiog juokingi. Peržvelkime juos nuo galo:

1. MOKSLAS - TAI PASAULĖŽIŪRA, BESIREMIANTI FAKTAIS?

Paprastai šiuo teiginiu norima pasakyti, jog mokslas remiasi faktais, t.y. pasitinka tikrovę „atviru protu“ ir visą savo pasaulėvaizdį formuoja tik pagal faktinę medžiagą. Šis teiginys, mokslo filosofijos požiūriu, yra paprasčiausia netiesa.

a) Psichologinis ir epistemologinis aspektai. Pirma, toks teiginys suponuoja, kad egzistuoja visiems vienodai patiriami faktai. Tai yra netiesa. Nors faktai turi objektyvų, aspektą, t.y. nepriklausomą nuo mūsų sąmonės, tačiau jie visada išgyvenami subjektyviai, t.y. priklausomi nuo mūsų sąmonės.

Pirmas ir silpnesnis to pavyzdys yra klasikinis socialinės psichologijos eksperimentas „Užpuolimas“, tarp kitko, rodytas tarybiniame filme „Aš ir kiti“. Į studentų pilną auditoriją netikėtai įsiveržia grupė kaukėtų užpuolikų ir pagrobia dėstytoją. Po to studentai yra apklausiami apie užpuolimo detales. Beveik kiekvieno studento parodymai skiriasi, netgi vienas kitam prieštarauja, o kai vienas studentas išgirsta kitų studentų spėjimus, jų versijos pastoviai „slenka“ ir keičiasi.

„Užpuolimas“ - socialinės psichologijos eksperimentas, demonstruojamas filme „Aš ir kiti“

Tai rodo vieną subjektyvaus faktų patyrimo aspektą. Tai, kaip mes patiriame faktą priklauso nuo mūsų psichologijos (nuo emocinės būklės, lūkesčių ir t.t.. ir t.t..). Mes kaip žmogiškos būtybės neturime faktų kaip kažko duoto, kiekvienas faktas iškart turi savyje mūsų lūkesčius. Tačiau šis reiškinys turi ir epistemologinę pusę.

Pavyzdys buvo socialinis, tačiau ta pati logika yra stebima mokslinio tyrimo eigoje. Galima duoti dviems žmonėms - mokslininkui ir paprastam žmogui iš gatvės - rentgeno nuotraukas ar pažvelgti per mikroskopą, ir tai, ką jiedu matys, kardinaliai skirsis. Nors jie turės tuos pačius juslių duomenis (prieš juos bus tas pats objektas, kuris taip pat veiks penkias jų jusles - klausą, regą, uoslę, lytėjimą, skonį), tačiau mokslininkas juodose rentgeno nuotraukos dėmėse įžvelgs žmogaus kūno organus ir t.t.., per mikroskopą matys įvairiais ląstelių struktūras. Šie efektai yra gerai žinomi mokslininkams, todėl studentai yra mokomi dirbti su rentgeno nuotraukomis ir t.t.., kad mokėtų jose įžvelgti tai, ką reikia įžvelgti. Kiekvieno mokslinio tyrimo eigoje dalyvauja tyrinėtojo lūkesčiai ir turimas teorinis žinojimas, pagal kurį mokslininkas įžvelgia dėsningumus ir savybes, kurios nėra duotos juslėse, o žinomos iš teorijos.

Tokiu pat statusu eksperimente „Užpuolimas“ veikė įvairios studentų žinios (pradedant stereotipais, baigiant mokslinėmis žiniomis apie nusikaltimus).

b) Loginis aspektas. Antra, toks teiginys implikuoja, jog mokslas remiasi indukcine logika, t.y. iš paskirų teiginių išveda bendruosius (1. Ši antis turi savybę X; 2. Ši antis turi savybę X; [...] n. Ši antis turi savybę x; Išvada: Visos antys turi savybę X). Taip mokslas neveikia. 

Didžioji dalis mokslo teiginių yra paremti ne stebėjimu, o eksperimentu. Eksperimentų galima atlikti begalybę. Tai reiškia, vadovaujantis indukcine logika, vieno eksperimento teisingumo tikimybė yra vienetas padalytas iš begalybės, nes vienas eksperimentas tėra duomenys iš vieno atvejo, bet galimų yra begalybė (galime atlikti begalybę eksperimentų). Tai reiškia, jog, vadovaujantis tik indukcine logika, eksperimento teisingumo tikimybė yra lygi nuliui.  

Tikrovėje mokslas naudojasi dar ir dedukcija (paskirų teiginių išvedimu iš bendrųjų). Būtent dedukciniu metodu yra gaunamos hipotezės, didžiosios teorijos ir taip toliau. Tik todėl eksperimentas yra patikimas mokslinės teorijos pamatas. O iš viso, kas pasakyta, tiesiogiai plaukia, jog mokslas nekonstruoja savo pasaulėvaizdžio „vien pagal faktinę medžiagą“, o aiškina faktus per jau egzistuojančią teoriją. Faktinė medžiaga ir teorinė medžiaga daro vienas kitam įtaką, tačiau mokslininkas nerenka faktų tarsi grybų ir nekuria pagal tai teorijos, jis daro mokslinį tyrimą jau žinodamas, ko ieško ir ko tikisi, o eksperimento baigtį, kokia ji bebūtų, jis tikisi paaiškinti savo turima teorija. Net tarkim jei eksperimentatorius tikisi vienos eksperimento baigties, o ji įvyksta priešinga, jis vis tiek gali toliau laikytis savo senosios teorijos, senojo pasaulėvaizdžio, nes tam faktui gali sugalvoti pagrindimą, blogiausiu atveju, gali sugalvoti paaiškinimą, kodėl šis atvejis yra išimtinis.

Čia dar galima pridurti tai, jog yra dar vienas rimtas socialinis moksliškumo kriterijus - tyrimo aktualumas. Tai, kad mokslas nekonstruoja savo teorijos tiesiog pagal visus iš eilės sutinkamus realybėje faktus rodo ir tai, jog mokslas tiria tik tai, kas jam pačiam atrodo svarbu. Net jeigu kas nors nustatytų vidutinį visų Lietuvos gyventojų nagų ilgį kaip faktą, tai nebūtų mokslinis faktas ir mokslininkai vargu ar į tai atsižvelgtų savo pasaulėvaizdyje, nes šis faktas nėra aktualus mokslui. Mokslinė teorija yra konstruojama tik pagal tuos faktus, kurie tai teorijai iš anksto atrodo svarbūs jos pačios atžvilgiu.

Mokslo teorijos ir pasaulėvaizdžiai keičiasi ne dėl mechaninio faktų prikaupimo, o todėl, kad sugalvojama geriau tikrovę paaiškinti teorija.

IŠVADA. Taigi, su teiginiu, jog „mokslas yra pasaulėžiūra besiremianti faktais“ sutikti galima, bet tik tuo atveju, kai šituo norima pasakyti, jog kiekvienas faktas turi ne tik objektyvų, o ir subjektyvų aspektą, kad kiekvienas faktas yra suvokiamas tik dėka jau turimos iš anksto teorijos ir kad mokslas nerenka faktų kaip grybų, o renkasi tik jam pačiam aktualius faktus. 

2. AR MOKSLAS PRIEŠTARAUJA RELIGIJAI?

Apsiribojant krikščionybės ir jai artimų religijų atveju, mokslas tikrai neprieštarauja religijai ir negali jai prieštarauti, nes mokslo ir religijos teiginiai yra apie skirtingas būties sritis. Mokslinės teorijos yra apie fizinę, objektyvią juslinę tikrovę, krikščionybę apie šią tikrovę jokių teiginių nedaro (išskyrus atskirus ir antrinius, tokius, kaip Kristaus žemiškasis gyvenimas etc., kurie gali būti ir yra patvirtinti mokslo duomenimis). Religijos klausimai, tokie, kaip atsakymas į gyvenimo prasmės klausimą, negali padaryti jokio tiesioginio poveikio mokslo turiniui, nes su juo nėra susijęs.

Kai kurie ateistai bando prikišti, kad neva tikėjimas Dievu sugriautų mokslą, nes tada apie bet  ko priežastis galima būtų atsakyti tiesiog: „taip Dievas padarė“. Tai yra itin kvailas priekaištas. Pirma, jau aptarėme, jog mokslui kaip tokiam svarbus ne bet koks žinojimas, o tik tas, kurį konkreti mokslinė teorija apsibrėžia kaip jai aktualų. Antra, šitoks priekaištas remiasi pirminių ir antrinių priežasčių supainiojimu. Mokslas tiria tik antrines priežastis, t.y. fizinio vyksmo priežastis, o pirmąsias priežastis tiria filosofija. Pirmosios priežasties atžvilgiu teisinga sakyti, kad viskas vyksta tik todėl, kad viską padarė ir daro Dievas, tačiau tai nėra mokslinis teiginys, tai yra metafizinis arba religinis teiginys, o mokslas tiria antrines priežastis, todėl jam šio teiginio teisingumas arba klaidingumas įtakos neturi.

Yra toks anekdotinis pavyzdys, apie tai, kaip skęstant jūreiviui jis meldėsi, jog Dievas jį išgelbėtų. Besimeldžiant atplaukė vienas rąstas, po to antras, po to trečias. Jūreivis nuskendo, po mirties sutikęs Dievą papriekaištavo: „kodėl tu manęs neišgelbėjai?“, Dievas atsakė: „aš tau gi atsiunčiau tris rąstus!“. Šis anekdotas iliustruoja priežastingumo supainiojimą, nes jūreivis siekė, jog Dievas kažkokiu būdu būtų ne tik pirminė, bet ir antrinė jo išsigelbėjimo priežastis.

3. KRITINIS MĄSTYMAS

Šie „naujojo ateizmo šaukliai“ realiai nepasako nieko naujo, o atkartoja labai seniai paneigtus filosofinius argumentus. Tai rodo visišką jų mąstymo nekritiškumą. Tvarkingas kritinis mąstymas numato dalyko galimybės sąlygų apsibrėžimą, jo ribų nustatymą ir įvertinimą. Kritiškai vertindami „naująjį ateizmą“ matome, jog šis judėjimas neturi nieko bendro su mokslo turiniu, o stumia žmonėms grynai metafizinio pobūdžio teiginius: apie visatą valdančius atsitiktinumus, baimės atsisakymą Dievo ar mirties atžvilgiu, galimą kokybės redukciją į kokybę (virsmai aiškinami kiekybiniais sudarančiųjų dalelių pokyčiais) ir taip toliau ir taip toliau. Čia mano įvardyti teiginiai kažkada sudarė Epikūro metafizikos pagrindą, tik skirtumas tas, jog Epikūras suprato, jog jo teorija remiasi filosofine intuicija ir argumentu, o ne juslių parodymų turiniu, o Dawkinsas to nesupranta arba nenori suprasti.

Buvimas teistu ar ateistu savaime nenurodo į mąstymo kritiškumą ar nekritiškumą, nes abi šios pasaulėžiūros yra metafizinės. Nesvarbu, kad ateizmas apsibrėžia save per vienos idėjos - Dievo - neigimą, tačiau ateistas vis tiek privalo prisiimti tam tikrą metafizinį pasaulėvaizdį - materialistinį, natūralistinį ar kokį kitą. 

PABAIGA

Nėra tokio pobūdžio, kokiu norėtų Dawkinsas, jokio „mokslinio pasaulėvaidzdžio“, kuris atsakytų į pamatinius žmogaus gyvenimo klausimus: kokia gyvenimo prasmė? Kodėl yra kažkas, o ne greičiau niekas? Ką aš turėčiau daryti? Ir taip toliau... Mokslinis pasaulėvaizdis gali tik panoramiškai aptarti mokslo atradimus fizinio pasaulio tyrimų srityje.

Taip pat skaitykite: Mokslas ir religija