Pavlės Rako prisiminimai apie Šventąjį Atono Kalną

(ištrauka)

Lankydamasis kalne, jis pradėjo aiškintis, kodėl vienuoliai nesergi senovinių, šimtmečių senumo pastatų ir meno kūrinių.

 „Mes kilę iš dulkių ir dulkėmis pavirsime. Juoba dulkėmis virs mūsų rankų tvarinys, ta laikinoji priebėga, kurią mes Dievo valia surentėme savo žemiškoms reikmėms. Šventojo kalno gyventojo niekas neturi saistyti su pasauliu, kuriame jis - tik kuklus praeivis ir juo mažiau jį turi saistyti gailestis tiems varganiems nameliams, kurie, šlovė Viešpačiui, pasitarnavo kokiam pasišventėliui žemiškąja buveine, dabar jam nebereikalinga. Statyba ir griovimas - šio pasaulio tuštybė: žmogaus kūrinio vertė tampa akivaizdi tik apraizgyta gebenės.

Tiktai šventovių pasigaili vienuoliams būdingas nesirūpinimas materialiais dalykais. Visa, kas priklauso liturgijai, privalo būti gražu, gražiausia, nes pr liturgiją išsigelbsti sielos. Visa, ką šventieji dvasininkai savo gyvenimu pašventino, reikia rūpestingai sergėti, nes tuo laikosi pasaulis. Šventųjų relikvijos, stebuklingosios ikonos, bažnytiniai rūbai ir mitros, taurės ir knygos brangiais aptaisais su didžia pagarba perduodami iš vieno amžiaus į kitą.

Tačiau didžiausios šventenybės - ne kiekvienai dienai ir ne visiems. Ir bus parodytos tik tiems ,kurie, vienuolių manymu, iš to gaus dvasinio peno. Visa tai - Atono rūpinimosi ir nesirūpinimo daiktais dialektika - kartais stumia į neviltį archeologus, restauratorius ir menotyrininkus, kurie ligi šiolei nežino, kokios brangenybės slypi vienuolynuose ir skituose, kokia tų vertybių būklė, ar negrįžtamai jos pragaišta.

Išsaugoti kiekvieną akmenį savo vietoje, kiekvieną tapybos niuansą, kiekvieną balkį? Ar išsaugoti sielą? Todėl kad esame dulkės ir dulkėmis pavirsime“

Komentarai

Populiarūs įrašai