Dievo buvimas kaip praktinio proto postulatas I. Kanto filosofijoje

Dievo buvimo įrodymai filosofijoje užima garbingą vietą – kaip pastebi filosofas Peteris Kreeftas, „per visą filosofijos istorija iškelta [...] šimtai argumentų, įrodančių Dievo buvimą, ir, kiek man žinoma, tik du argumentai, įrodantys ateizmo teisingumą“ (Kreeft 2012). Vienas argumentas už ateizmą yra vadinamoji „blogio problema“, kitas – „nereikalingos hipotezės argumentas“, teigiantis, jog Dievas yra pašalinė prielaida mokslui. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, jog Kanto moralinis argumentas ne tik savotiškai papildo teizmo racionalumo argumentų galeriją, bet ir pasinaudojant transcendentalinės filosofijos privalumais apeina ateizmo argumentus, nes jie faktiškai apeliuoja tik į gamtinį, būtinybės pasaulį, o Kanto argumentas priklauso moralės ir laisvės sričiai. Tačiau, kita vertus, kaip, pastebi Kreeftas, Kanto moralinis argumentas sugriovė tradicinio tikėjimo pamatus (Kreeft 1998) ir netgi galima sakyti paruošė dirvą tokiems ateizmo šaukliams, kaip F. Nietzsche ar S. Freudas. 

Kanto argumentas yra galutinai suformuluojamas „Praktinio proto kritikos“ atitinkame poskyryje. Jis gali būti sutrauktas į 4 teiginius (Byrne 2013):

1. Racionaliai ir moraliai būtina siekti aukščiausiojo gėrio (t.y. laimės, kylančios iš dorybės);

Mes jaučiame moralinę pareigą elgtis gerai, dorai. Dorybė yra mūsų vertumo būti laimingais sąlyga. Aukščiausiasis gėris yra tobulas dorumas ir tobula laimė.

2. Tai, ko mes privalome siekti, gali būti pasiekta;

Jei mes įpareigoti kažko siekti, tai turi būti įmanoma. Jei nebūtų įmanoma, mes nesijaustume įpareigoti. Jei jaučiu norą padėti benamiui ar panašiai tai turiu turėti tam galimybę, kitaip supratęs, kad neturiu galimybės, pareigos paprasčiausiai nebejausčiau.

3. Išvystyti tobulą gėrį įmanoma tada ir tik tada, jei gamtos tvarka ir priežastingumas yra dalis aukštesnio plano moralinės tvarkos ir priežastingumo;

Turi būti tvarka, užtikrinanti, jog dorieji pasieks aukščiausiąjį gėrį. Kantas rašo: „jei aukščiausiasis gėris [...] negalimas, tai ir moralės dėsnis [...] yra fantastinis ir nukreiptas į tuščius įsivaizduotus tikslus, taigi, pats savaime klaidingas (Kant 1978: 136). 

4. Moralinė darna ir priežastingumas įmanomi tik postuluojant, kad esama jų šaltinio – Dievo.

Todėl praktinis protas turi be sielos nemirtingumo, t.y. galimybės neįgytą aukščiausiąjį gėrį įgyti po mirties, postuluoti ir Dievo buvimą, t.y. to gėrio garantą.
Šios prielaidos turi nemažai trūkumų. Pavyzdžiui, nemažai diskusijų vyko ir tebevyksta dėl teiginio, jog „privalėjimas“ implikuoja „galėjimą“. Kaip pastebi vienas šio principo tyrinėtojas, šitaip galima pateisinti netgi moralinį reliatyvizmą (Armstrong 1984). Tarkime, subjektas gyvena kultūroje, kurioje trijų metų vaikai atimami iš tėvų ir motina nebegali jais rūpintis. Ar tai implikuoja, jog ji ir neturėtų to daryti?

Be abejonės, kultūrinis reliatyvizmas kaip toks pateikia daugiau argumentų prieš Kantą. Emotyvistai teigia, jog iš „x yra pareiga“ neplaukia „x yra gerai“, evoliucinės etikos atstovai, tokie kaip Piotras Kropotkinas ar Danielas Denettas teigia, esą etika susiformavo evoliucijos eigoje, freudininkai – jog praeigos ir kaltės jausmas išugdomas vaikystėje. Kitaip tariant, šie mąstytojai teigia, jog moralę galima paaiškinti be Kanto prielaidų. Ir šviesoje to, jog be Kanto prielaidų jie negali prieiti ir jo išvadų, t.y. sukurti objektyvios moralės teorijos, matome didžiausią Kanto indelį į filosofiją.

Iš esmės, nors Kantas laikė save krikščioniu, jo mokymas pakerta tradicinės krikščioniškos doktrinos pamatus, nes Kantas tiki į Dievą ne todėl, jog yra įsitikinęs jo realumu, o todėl, jog to reikalauja praktinis protas. Viena iš Kanto interpretacijų, iškeltų Alleno Woodo, yra jog, pasak Kanto, be Dievo žmogaus sąmonė susiduria su loginiu prieštaravimu, absurdum practicum (Wood 1970), t.y. Dievo tiesiog prireikia Kanto konceptualinei schemai. Filosofas Juozas Lomanas pastebi, jog „tarp Kanto ir Nietzsche‘s esama giminingumo: juk Nietzsche užbaigė Kanto pradėtosios modernios etikos plėtotę“ (Lomanas 2005). Be to, Kanto moralinis argumentas atskleidžia būtinąjį ryšį tarp objektyvios moralės ir tikėjimo į Dievą ir konstatuoja tezę, kurią išsako vienas Fiodoro Dostojevskio romano „Broliai Karamazovai“ personažas: „jei Dievo nėra, tai viskas leidžiama“. Kantas tikėjo į Dievą be įrodymų, dėl praktinių priežasčių, o Nietzsche dėl praktinių priežasčių renkasi sąmoningą ateizmą ir iš jo plaukiančią antimoralę.

Tokiu būdu nors Kantas atliko tam tikrą proto apvalymą, tačiau tai savotiškai davė priešingą efektą, negu jo buvo sumanyta – po jo sekę ateistai tapo dar nuoseklesniais tikėjimo ir moralės priešais.

Šaltiniai

Byrne, P., „Moral Arguments for the Existence of God“, The Stanford Encyclopedia of Philosophy (Spring 2013 Edition), Edward N. Zalta (ed.), URL = <http://plato.stanford.edu/archives/spr2013/entries/moral-arguments-god/>.
Kantas, I. 1987. „Praktinio proto kritika“, Mintis 
Kreeft, P. 2012. [official] Rationality of Belief in God - Peter Kreeft at Iowa State University http://www.youtube.com/watch?v=gyrzhVvg3ws 
Kreeft, P. 1998. The Pillars of Unbelief—Kant http://www.peterkreeft.com/topics-more/pillars_kant.htm 
Lomanas, J, 2005, Quo vadis, modernioji Europa? http://www.fsspx.lt/index.php?option=com_content&task=view&id=597&Itemid=65 
Wood, A., 1970, Kant's Moral Religion, Ithaca: Cornell University Press. 
Walter Sinnott-Armstrong. 1984. 'OUGHT' CONVERSATIONALLY IMPLIES 'CAN' 
http://sites.duke.edu/wsa/papers/files/2011/05/wsa-oughtconversationallimpliescan1984.pdf

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Kuo skiriasi ortodoksų ir katalikų dvasingumas? (Ortodoksų perspektyva)

Elgesio cerkvėje taisyklės

Šv. Serafimas Sarovietis apie teisingą dvasinį gyvenimą