Shema Israel - Apie Dievo vardą

„Klausykis, Izraeli! VIEŠPATS yra mūsų Dievas, vien tik VIEŠPATS.“ (Įst 6, 4)

„Šema Israel, YHVH Eloheinu, YHVH ehad“ (kur „YHVH“ skaitome - Adonai, kas reiškia - Viešpats).

Senajame Testamente Dievas yra vadinamas daugybe vardų, iš kurių dažniausiai sutinkamas Elohim (žodžio Elah daugiskaita, pažodžiui išvertus: „dievai“ tačiau Elohim derinamas tik su vienaskaitos veiksmažodžiais), tačiau ko gero vienas svarbiausių vardų yra Mozei atskleistas Dievo vardas - YHVH. Šį vardą paprastai ištardavo tik Aukščiausias Izraelio Kunigas, ir tik kartą metuose, kai įeidavo į Šventų Švenčiausią. Hebrajų kalboje balsės nėra rašomos, todėl tikslus šio žodžio tarimas buvo pamirštas, tačiau, pavyzdžiui, žydų istorikas Juozapas Flavijus (gyvenęs dar tuo metu, kai tarimas nebuvo pamirštas) rašo, jog žodyje esančios raidės buvo skaitomos kaip kietos priebalsės (pvz. vav buvo skaitoma kaip V, o ne kaip U ar O). Iš tokių užuominų atkūrus tarimą sužinome, jog regis jis buvo tariamas Jahvė. Tačiau žydai sutikę žodį YHVH paprastai visada sako Adonai (Viešpats) arba, kai kuriais atvejais, Elohim (Dievas).

„Betgi, – Mozė sakė Dievui, – kai nueisiu pas izraeliečius ir sakysiu jiems: 'Jūsų protėvių Dievas atsiuntė mane pas jus', – ir jie manęs klaus: 'Koks yra jo vardas?' – ką aš jiems pasakysiu?“ Dievas Mozei tarė: „Aš esu, kuris esu. – Ir jis tęsė. – Tu taip kalbėsi izraeliečiams: 'Esantysis atsiuntė mane pas jus'“. (Iš 3,13-14)

Apsireiškęs Mozei Šviesos pavidalu, Dievas į klausimą koks yra jo vardas atsakė: YHVH, kas sutrumpintai reiškia: „Aš esu, kuris esu“, arba „Aš esu esantysis“. 

Kas vaikui duoda vardą? Tėvai. Taip ir Adomas pavadinimo visus Dievo sukurtus gyvūnus ir kūrinius, juos užvaldydamas. Tačiau Dievo žmogus aprėpti negali, nes jis yra pati būtis, absoliuti kitybė ir begalybė. Tas, kuris nori pažinti Dievą, lieka it musę kandęs, nes Dievas negali būti pažintas, jis gali tik apsireikšti. 

Šis didysis gyvenimo slėpinys - Dievo nepažinumas - buvo apreikštas Izraeliui per Dievo vardo atskleidimą. Dievas žmogaus vardan nusižemino, prisiėmė kenozę, tam, kad žmogus vėl taptų Dievo atvaizdu... O šis procesas pasiekė kulminaciją Dievui tapus žmogumi, ir gyvenus tarp mūsų.