Nevilties ir depresijos logika

Teisus Jobas, iškentėjęs daugybę sunkumų, ir jo žmona

Kančia ir liūdesys yra žmogiškosios būties dalis. Visi kartais liūdime ir tame nėra nieko blogo - „sėkmės ideologija“ ir laimės vaikymasis yra bėgimas paskui savo šešėlį, saviapgaulė. Kaip savo knygoje „Ortodoksijos slėpinio širdis“ pastebi Williamas Bushas, „nėra nieko labiau svetimo ortodoksų teologijai nei amerikietiškas „laimės ieškojimo“ idealas“. Tačiau liūdesį yra paranku skirstyti į „gerą“ („džiaugsmingą liūdėsį“ - gr. charmolype) ir „blogą“ (neviltį), panašiai kaip vienoje iš savo knygų daro švč. patriarchas Kirilas.

Apskritai, egzistuoja labai gera „kabliukų“ metafora, kurią girdėjau iš vieno psichoanalitiko. Žmogaus asmenybė yra tarsi „kabliukais“ susikabinusi su jį supančiu pasauliu - su kitais žmonėmis, su Dievu. Aš šios „kabliukus“ pavadinčiau Komunija. Kartas nuo karto koks nors kabliukas gali atsikabinti - pavyzdžiui, mirus artimam žmogui, dvasinis ryšys, Komunija, gali su juo nutrūkti. Čia kyla pavojus - vienas nutrūkęs kabliukas gali sukelti grandininę reakciją ir taip po truputį jie vis didesniu greičiu atsikabins visi. Tai yra būsena, vadinama puolimu į neviltį.

Nusivylęs žmogus jaučiausi visiškai vienas, jis mano, kad viskas prarasta, nebėra prasmės. Jo širdis ir kaulai yra tarsi sutrupinti. Neretai puolęs į neviltį žmogus gali pasiekti netgi klinikinės depresijos būklę. Prof. Aleksejus Osipovas yra minėjęs atvejų, kai staiga užsižiebę ortodoksų asketai be jokio nuolankumo puldavo kankinti save visokiausiomis žiauriomis praktikomis, o tada, nepatyrę jokio staigaus dvasinio renesanso, nepavykus „užšokti“ pas Dievą nepakėlę nevilties netgi nusižudydavo. 

Vienas mano bičiulis yra citavęs kokį tai iš Bažnyčios Tėvų, kuris sakė, jog tas, kuris stengiasi per mažai, yra bandomas demonų, o tas, kuris stengiasi per daug, yra bandomas nevilties. Mano pažįstamas vyskupas konsultuodamas mane man pasakė labai giliai širdyje man įstrigusius žodžius: visos pagrindinės problemos kyla iš nenuolankumo. Šv. Siluanas Atonietis rašo: „„Mes kenčiame todėl, kad neturime nuolankumo. Nuolankioje sieloje gyvena Šventoji Dvasia, ir suteikia mums laisvę, ramybę, meilę, palaimingumą“ - tikrasis nuolankumas yra besąlygiškas atsidavimas Dievo valiai, vilčių dėjimas į jį, o ne į save ir dėkingumas už tikėjimo dovaną. 

Viešpats sako: „ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu!“ (Mt 11,28). Į tai, slegiant nevilčiai, mūsų siela turi atsakyti: „Leisk man vėl džiaugtis tavo išganymu, tepalaiko mane nori dvasia“! (Ps 50 (51),14). Pasakykime tai pakelta galva ir neškime savo kryžių, kaip tai darė teisusis Jobas. Tada į mūsų širdį grįš džiaugsmas. Juk kiekvienas liūdesys gali būti džiaugsmingas, nes jei mes liūdime dėl prarasties, galime džiūgauti ir dėkoti Dievui, jog turime dėl ko liūdėti...

Lengviausias būdas išsaugoti visus „kabliukus“ - nuolatinė malda. Tas, kas artėja prie Dievo, artėja ir prie kitų žmonių, kaip artėdami prie saulės paukščiai artėtų vienas kito. Jei mirė artimas - galime gedėti, melstis Dievui, prašyti, kad jis pasigailėtų mūsų giminaičio ir priimtų į savo Dangiškąją Karalystę. Tuo būdu pajusime, kad „kabliukas“ su artimu vėl atsiranda arba net nenutrūko. Jeigu mes jaučiamės nuskriausti ir sutrūko kabliukai su žmonėmis, stenkimės gręžti į Dievą, mest kabliuką jam į rankas, o jis mums padės užmest kitus. Ko gero smagiausia šiame reikale yra tai, jog yra toks dvasinis dėsnis: jei žmogus sugeba atstatyti bent vieną kabliuką, visi kiti palaipsniui taip pat labai ir greitai „užsimeta“ ir jis vėl įsikabina į gyvenimą. Todėl labai smagu žiūrėti, kai puolęs neviltin žmogus įveikia šią baisią būklę ir vėl grįžta į gyvenimą.

Stabai, kaip rašoma psalmėse, turi akis bet nemato, turi ausis bet negirdi, turi kojas, bet nevaikšto... Puolęs į neviltį žmogus susvetimėja su pasauliu ir ima jausti stabų apsuptį - atrodo, jis bendrauja su kitu žmogumi, vyksta komunikacija, bet nebėra Komunijos. Tiek jis kitiems, tiek kiti jam atrodo kaip turintys burnas, bet nekalbantys, nes, atrodo jie kalba, bet nieko nesako. Todėl čia sunkiausias ir yra pirmas žingsnis - sudaužyti bent vieną molio stabą, kad dužtų visi ir iš naujo būtų regimas pasaulis. „Dangaus Karalystė jėga puolama“, todėl tai be abejonės sunku, tačiau kas negalima žmogui, tas įmanoma Dievui...

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Kuo skiriasi ortodoksų ir katalikų dvasingumas? (Ortodoksų perspektyva)

Elgesio cerkvėje taisyklės

Šv. Serafimas Sarovietis apie teisingą dvasinį gyvenimą