2013 m. kovo 27 d., trečiadienis

Ortodoksų (stačiatikių) Velykos 2013

Matydamas gausias „Google“ užklausas šia tema, noriu padaryti trumpą atsakymą.

ORTODOKSŲ VELYKOS (gr. pascha) 2013 metais vyks GEGUŽĖS 5 DIENĄ.

Toks didelis tarpas tarp katalikų ir ortodoksų atsirado todėl, kad nors abu naudoja dalį tų pačių kriterijų datos išskaičiavimui (pirmąją pilnatį po lygiadienio), tačiau ortodoksai laikosi senovinio kanono, teigiančio, jog Velykos (pascha) negali vykti ankščiau arba sutapti su žydų Velykomis (hebr. pesach), todėl, kad Jėzus Kristus buvo nukryžiuotas pagal žydų kalendorių Nisano 14 dieną (t.y. per žydų Velykas) ir prisikėlė po jų.

2013 m. ŽYDŲ VELYKOS (pesach) prasidėjo pirmadienį, KOVO 25 dieną ir baigiasi antradienį, BALANDŽIO 2. 

Todėl ortodoksai savo datą skaičiuoja pagal sekančią pilnatį, idant data nesutaptų. Be to, kadangi mes naudojamės Julijaus kalendoriumi, tai data dar šiek tiek pasislenka. 

Šiemet katalikų Velykos sutampa su pesach. 2008 metais katalikų Velykos buvo ankščiau už pesach. Tokių atvejų per istoriją buvo daugybė, to priežastis - Romos Katalikų Bažnyčios perėjimas prie Grigaliaus kalendoriaus ir jo Velykų skaičiavimo metodo. Romos katalikams ši problema neaktuali, nes jie į žydų Velykų data nekreipia dėmesio. Ortodoksams tai yra rimta kliūtis pereiti prie Grigaliaus kalendoriaus. Dėl to net pvz. Graikų Bažnyčia, šiaip jau nesinaudojanti Julijaus kalendoriumi, jį naudoja Velykų datos išskaičiavimui, kad data nesutaptų su žydų. 

Daugiau informacijos apie mūsų kalendorių: http://ortodoksas.blogspot.com/2013/01/ortodoksu-kalendorines-tradicijos.html

Unitai („Graikų apeigų katalikai“)

Protodiakonas Andrejus Kurajevas savo įraše rašė apie tai, kaip ortodoksai turėtų žiūrėti į naują popiežių Pranciškų, išskyrė dvi svarbiausias tezes:

1. Popiežių Pranciškų auklėjo ukrainietis kunigas;
2. Keletą metų būdamas vyskupu, būsimas popiežius Argentinoje vadovavo unitų parapijoms.

Unitai - tai vadinamieji graikų apeigų katalikai arba Rytų rito katalikai, kažkada buvę ortodoksai, pasirašę uniją su popiežiumi ir pripažinę jo valdžią. Daugiausiai unitų yra buvusiose LDK žemėse Vakarų Ukrainoje. Ir nors tėvas diakonas Kurajevas tame, kad Pranciškus tarnavo unitų vyskupu įžvelgė gėrio - esą popiežius išmano mūsų (Rytų) apeigas - turiu įtarimą, jog tokia nuomonė galėjo susiformuoti iš tiesų nesusidūrus su unitais tikrame gyvenime. Mano nuomone, t. Kurajevas skaudžiai klysta.

Kijevo Kristaus Prisikėlimo Graikų Apeigų Katalikų Katedra
Dalykas tas, kad iki II Vatikano susirinkimo (1962 m.) unitai Romos katalikų buvo laikomi laikina „anomalija“, grupe žmonių, kurie laikui bėgant turi tapti Romos katalikais. Austrų-vengrų katalikai netgi Ukrainos unitus vadino „šunimis“. Todėl iki pat XX amžiaus vidurio ten vyko rito latinizacija, t.y. Romos katalikų tradicijų ir teologijos primetimas. XX amžiuje jau praktiškai unitai mažai skyrėsi nuo Romos katalikų, meldėsi rožinį, mišiose naudojo muzikos instrumentus, suolus ir t.t.., keitėsi kunigų apranga. Per II Vatikano susirinkimą įvyko lūžio momentas.


Dabartinė Romos katalikų pozicija, išdėstyta II Vatikano susirinkimo dokumentuose (Orientalium Ecclesiarum), teigia, jog nėra jokių teologinių kliūčių ortodoksų ir katalikų susijungimui, Rytuose tėra „kitokia drausmė“. Jie pripažino Ortodoksų Bažnyčios švč. Eucharistijos sakramento tikrumą ir dogmatinį teisingumą (ši pozicija labai nuosekli - nuo schizmos laikų Ortodoksų Bažnyčioje nebuvo jokių dogmatinių pokyčių ar naujovių, mes laikomės ikischizmatinės pozicijos). Kitas dalykas, kad Ortodoksų Bažnyčia teologines kliūtis mato. Tačiau unitai tuo metu iš esmės liko prie sudaužyto karučio, nes visos jų pastangos keičiant Vakarų Ukrainos papročius buvo perniek. Buvo pradėtas atvirkščias procesas: „delatinizacija“, t.y. unitams liepta gilintis į ortodoksų liturgiką, teologiją ir būti „ortodoksais Katalikų Bažnyčioje“. Tą jums dabar ir pasakytų kiekvienas unitas: neva jie yra tie patys ortodoksai, tik pripažįstantys popiežių. Ar taip yra iš tikrųjų? Apie viską paeiliui.


KAIP ATSIRADO UNITAI?

Schizmos pradžioje Rytų-Vakarų santykiai tik blogėjo - prasidėjo religiniai katalikų ir ortodoksų konfliktai, kurių apogėjus buvo IV kryžiaus žygis (1204 m.), kurio metu kryžiuočiai užkariavo ir sudegino Konstantinopolį. 

Pirmasis bandymas įveikti schizmą įvyko katalikiškame II Leono susirinkime, 1272 metais. Tuomet Bizantijos imperatorius Mykolas VIII Paleologas, atsikariavęs iš katalikų atgal Konstantinopolį ir bijodamas visiško Bizantijos imperijos žlugimo (dėl spaudimo iš musulmonų ir katalikų), nutarė iš peties imtis veiksmų schizmos įveikimui. Tam jis netgi atstatydino Konstantinopolio patriarchą ir vietoje jo pastatė statytinį kataliką, tapusį ortodoksu specialiai dėl susijungimo. 

Ir nors šitaip spaudžiama ortodoksų delegacija pripažino popiežiaus pirmumą ir filioque, schizma nebuvo įveikta, nes niekas Ortodoksų Bažnyčioje nesilaikė šių nutarimų. Pagal Ortodoksų Bažnyčios kanonus, niekas neturi teisės primesti visai Šventai Bažnyčiai savo nuomonės, sprendimas yra visuotinis tik tada, kai jį vieningai pripažįsta visa Bažnyčia (t.y. visi vyskupai ir tikintieji; taip ortodoksai suvokia sprendimo katalikiškumo principą). Tai beje, buvo viena iš schizmos priežasčių, nes juk popiežius reikalavo universalios jurisdikcijos, t.y. visuotinės valdžios. O šiuo konkrečiu atveju tai reiškė, kad net jeigu imperatorius ar katalikai privers delegaciją pasirašyti kažkokius dokumentus, tai jie nebus galiojantys tol, kol jais nepradės sekti visa Bažnyčia. O taip ir atsitiko: delegacijai grįžus į Bizantiją, pasirašiusieji buvo laikomi išdavikais, o sutarties laikytis niekas neketino.

Tai supratęs popiežius Martynas IV ekskomunikavo Mykolą VIII Paleologą ir atnaujino katalikų bandymus užkariauti Bizantiją.

Panašus bandymas įvyko 1431 metais Florencijoje, kai imperatorius Jonas VIII Paleologas, bijodamas osmanų grėsmės, spaudė Rytų Bažnyčios atstovus pripažinti filioque, popiežiaus primatą ir dogmą apie skaistyklą. Nors daugelis Rytų atstovų susitarimus pasirašė, Bizantijoje niekas susitarimų nepripažino, schizma liko.

Dabartiniai katalikų istorikai dažniausiai šiuos du atvejus traktuoja kaip „schizmos įveikimą“, o Ortodoksų Bažnyčios susitarimą nesilaikymą laiko „schizmos atkūrimu“, tačiau, kaip jau sakiau, kanoniškai joks hierarchas Ortodoksų Bažnyčioje neturi galios „paskelbti“ visai pasaulinei Ortodoksų Bažnyčiai kaip ji turi gyventi. Juolab, kad šiuo atveju politikai dažniausiai „tam reikalui“ paskirdavo savo vyskupus ir iš statytinių, kurių autoriteto niekas nepripažino, suburdavo delegacijas.


Tikrasis poslinkis įvyko 1575 metais Breste. Kaip ir ankstesnius kartus, Bresto unija (1575 m.) buvo politizuota: 1453 metais kritus Konstantinopoliui, Maskvos metropolija atsiskyrė nuo Konstantinopolio patriarchato ir tapo nauja autokefaline Bažnyčia. Lietuvos Didžiosios Kungaikštystės ortodoksams katalikų valdomoje šalyje iškilo rimta problema: jie neteko apsaugos iš Konstantinopolio, o vienintelė alternatyva buvo jungtis prie Maskvos, ko netoleruotų valdžia. Taigi, buvo sudaryta unija (sutartis), kuri prijungė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ortodoksus prie Romos popiežiaus jurisdikcijos (taip atsirado vadinama unitų Bažnyčia, nes daugybė tikinčiųjų uniją boikotavo ir prisijungė prie Maskvos patriarchato).

Susitarimai popieriuje atrodė gražūs. Pirmasis Bresto unijos straipsnis teigė, jog Šventoji Dvasia nekyla iš Tėvo ir Sūnaus kaip dviejų principų, tačiau vien iš Tėvo (ab uno principio et unica spiratione procedit - iš esmės, šv. Fotijaus formuluotė), per Sūnų (per Filium - iš esmės, šv. Maksimo Išpažinėjo formuluotė). Kas lietė dogmos apie skaistyklą klausimą, unijoje nuspręsta nediskutuoti šiuo klausimu, tai pat palikti visus Romos liturginius papročius, kokie jie yra ir palikti visus Rytų papročius, kokie jie yra.


Iš tiesų teologinės deklaracijos tebuvo formalios, Romos katalikai ir šiandien laikosi filioque, unitus jie vadino unitais, o ne katalikais, jų reikalus pavedė Sacra Congregatio de Propaganda Fide, t.y. institutui, kuris atsakingas už santykius su eretikais ir kitatikiais. Paprastai tariant, realiai į unitus buvo žiūrima kaip į laikinai prisijungusius ortodoksus, kurie palaipsniui turi pereiti prie lotyniško rito ir tapti paprastais Romos katalikais.

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ortodoksai, likę ištikimi tikėjimui, ilgą laiką veikė nelegaliai ir be vietos, kol galu beveik po šimtmečio prisijungė prie Maskvos patriarchato ir jiems vėl buvo leista veikti Lietuvoje. Tačiau Lietuvos ortodoksų šerdis - Švenčiausios Trejybės Bažnyčia Vilniuje, pastatyta Jono, Eustatijaus ir Antano kankinystės vietoje, dar ir šiandien priklauso unitams. Tuo metu buvusios ortodoksų bažnyčios buvo „išsineštos“ su unija ir ištikimiems ortodoksams teko statytis naujas.


Vilniaus švč. Trejybės Graikų Apeigų Katalikų Bažnyčia
Manau svarbiausia išvada, kurią rodo unijos istorija - visi bandymai per uniją įveikti schizmą buvo motyvuoti politiškai, o ne tikėjimo, ir tai rodo šio sumanymo nenuoširdumą. O „pagarbų“ Romos katalikų požiūrį į unitus liudija ir tai, jog kai XX amžiuje bėgdami nuo bolševikų Ukrainos unitai persikėlė į JAV, vietiniai katalikai nepripažino vedusių Rytų rito dvasininkų kunigiško statuso ir įvedė privalomą celibatą. 

UNITŲ APEIGOS


Vaizdai iš unitų apeigų:



Unitų apeigas, švelniai tariant, lengva atskirti nuo ortodoksų apeigų - jos pasižymi lotyniškumu, modernizmu, nors XX amžiuje ir bandyti grąžinti į jas rytietiškų motyvų. 


Unitų bažnyčios interjeras, Vilnius
Vaizdas iš unitų pamaldų, Vilnius
Unitų kunigai liturgine apranga, prie altoriaus
Manau iš esmės geriausia ar susirasti youtube pilną unitų liturgiją ir užmesti akį, ar nueiti į pamaldas, nes liturgija yra toks dalykas, kur vaizdas iškalbingesnis už žodžius. Dažnai yra sunku pagalvoti, kaip gali atrodyti modernizuotas Rytų ritas, nejau jis gali kažkuo skirtis, tačiau susidūrus skirtumai akivaizdūs.

TILTAS?


Kai kurie Romos katalikai dar teigia, jog unitai - tai „ekumeniniam bendravimui padedantis tiltas“. Tiesa ta, kad man teko girdėti netgi aukštus unitų dvasininkus, adekvačiai suvokiančius padėtį ir konstatuojančius, jog joks „tiltas“ istoriškai nesusiklostė. Priešingai - vien dėl Bresto unijos nužudyta tiek daug 
žmonių, jog vadinti tai „tiltu“ yra netgi šiek tiek ciniška. Galima būtų kalbėti apie Galicijos ortodoksų patirtą genocidą, apie ukrainiečių religines kovas, apie dar neseniai 1990-aisias vykusį smurtinį ortodoksų cerkvių grobimą, kurį vykdė unitai, ir taip toliau. Neneigiu, jog ir smurto būta ir iš ortodoksų pusės, tačiau tai tik patvirtina, jog unija pasėjo nesantaiką, o ne supratingumą, ypač turint omeny pačių Romos katalikų menkinantį požiūrį į unitus. 

Pastaruoju metu Rytų-Vakarų santykiai gerėja, tačiau toli gražų ne unitų, o tiesioginio Vakarų ir Rytų teologų dialogo dėka. Ypač vaisinga buvo konferencija Kipre, o gerėjant šiems santykiams, netgi kyla klausimas, koks turėtų būti unitų likimas jei ortodoksų ir Romos katalikų Bažnyčios susijungtų. Juk jie nebeatitinka ortodoksų kanonų, jie nėra ortodoksai, tuo pačiu jie nėra Romos katalikai. Bet kol kas šio klausimo iškilimas negresia, nes nepanašu, jog greitai galime tikėtis susijungimo.

Ir visgi, atrodo, dėl vieno diakonas Kurajevas teisus - naujajam popiežiui ortodoksai turbūt rūpės mažų mažiausiai. Argentiniečiui ortodoksai turbūt atrodo „keistais barzdočiais iš Europos pakraščio“, o blogiausiu atveju mes jam įkūnijame visa tai, ko jis nemėgsta savo Bažnyčioje - iškilmingą liturgiją, ceremonialumą ir prabangią, puošnią bažnyčią.



--------

2013 m. kovo 25 d., pirmadienis

Kipro Ortodoksų Bažnyčia siūlo finansinę pagalbą krizės ištiktai šaliai


Kipro Ortodoksų Bažnyčia pasiūlė užstatyti visą savo turtą, kad išgelbėtų šalį nuo bankroto. Šiuo metu šalies biudžetui dar trūksta 7 milijardų eurų. 

Didžioji dalis Kipro salos graikų išpažįsta ortodoksų tikėjimą (94,5%). Tai viena religingiausių Europos Sąjungos valstybių. Kipro Bažnyčia yra autokefalinė nuo 431 metų, nuo to laiko išsaugojo autoritetą. Visą salos istoriją Bažnyčios ir valstybės santykis buvo itin glaudus. XX amžiuje Bažnyčios galva, arkivyskupas Makarijus III, netgi tapo pirmuoju Kipro Respublikos prezidentu.

----------

Šaltinis anglų kalba: http://www.huffingtonpost.co.uk/2013/03/21/cyprus-bailout-orthodox-church_n_2922162.html?utm_hp_ref=uk

2013 m. kovo 20 d., trečiadienis

Konstantinopolio patriarchas dalyvavo popiežiaus Pranciškaus inauguracijoje


Konstantinopolio-Naujosios Romos arkivyskupas ir Ekumeninis patriarchas Bartolomiejus I pirmą kartą po 1033 metų schizmos dalyvavo popiežiaus inauguracijoje (patriarcho sveikinimas, anglų k.). Po II Vatikano susirinkimo ortodoksų ir katalikų santykiai pastoviai gerėja. Ekumeninis patriarchas yra aktyvus ortodoksų ir katalikų ekumeninio dialogo dalyvis. Jis buvo pirmasis patriarchas po schizmos, 1995 metais, aplankęs Vatikaną.

Tuo tarpu Maskvos ir Visos Rusios patriarchas Kirilas liks Maskvoje. Patriarchijos atstovas tarptautiniams ryšiams metropolitas Hilarionas teigė, jog susitikimo su popiežiumi laikas priklausys nuo to, kaip greitai naujasis popiežius imsis spręsti katalikų ir ortodoksų konfliktus buvusiose TSRS šalyse. Daugelyje tradicinių ortodoksų kraštų (ypač Ukrainoje) po TSRS žlugimo katalikai pradėjo vykdyti grobikišką turto politiką ir prozelitizmą (vietinių gyventojų verbavimą visomis priemonėmis į katalikybę), šitaip sukeldami vietinius konfliktus. Popiežius Jonas Paulius II kanonizavo ir beatifikavo nemažai kovotojų su rytų krikščionybe, tarp jų kroatų arkivyskupą Aloyzą Stepinacą, kuris kaltinamas bendradarbiavimu su kroatų ustašių fašistiniu režimu, vykdžiusiu krikščionių ortodoksų genocidą. Be to, vykstant katalikų ir ortodoksų konfliktams posovietinėse (tradiciškai ortodoksiškose) valstybėse, Jonas Paulius II ėmė rengti į jas savo išvykas. Benedikto XVI pontifikato metu Maskvos santykiai su Vatikanu žymiai pagerėjo, tačiau patriarchatas laikosi atokesnės pozicijos, nei Konstantinopolis ir tikisi popiežiaus dalyvavimo sprendžiant katalikų ir ortodoksų santykių problemas posovietinėje erdvėje. 

Oksforde atšvęsta Vakarų rito ortodoksų liturgija


Nors ir pavėluotai, bet nutariau pranešti vieną iš ortodoksų pasaulio naujienų - Didžiojoje Britanijoje, pirmąsyk nuo 1066 metų, krikščionys ortodoksai šventė Vakarų rito liturgiją - (straipsnis anglų k.) . Iki normanų užkariavimų, Didžiosios Britanijos ir Airijos salynai laikėsi ortodoksų tikėjimo ir įvykus schizmai liko Komunijoje su Konstantinopoliu ir kitais Rytų patriarchatais. Normanai jėga privertė britų ir airių ortodoksus tapti katalikais. 

Iki tol britai šventė liturgiją pagal Vakarų (Sarum) ritą. Rusijos Ortodoksų Bažnyčią Užsienyje yra įkūrusi specialią Vakarų rito misiją, kuri kraštuose, istoriškai turėjusiuose ortodoksišką Vakarų rito tradiciją, bando ją atkurti. Misijos tinklalapį galite rasti čia

Apie pagrindinius ritus, naudojamus Ortodoksų Bažnyčioje:
http://ortodoksas.blogspot.com/2013/02/dieviskoji-liturgija-rytu-ir-vakaru.html

Apie žmogišką išsimokslinimą ir teologiją

„Išlipęs į krantą, Jėzus pamatė didžiulę minią, ir jam pagailo žmonių, nes jie buvo tarsi avys be piemens. Ir jis pradėjo juos mokyti daugelio dalykų. Dienai baigiantis, prisiartino prie jo mokiniai ir prašė: „Ši vietovė tuščia, ir jau vėlyvas metas. Paleisk juos, kad, pasklidę po aplinkinius vienkiemius bei kaimus, jie nusipirktų valgyti“. Bet Jėzus tarė: „Tai jūs duokite jiems valgyti“. Mokiniai tada klausia: „Gal mums eiti nupirkti duonos už du šimtus denarų ir duoti jiems valgyti?“  Jis sako: „O kiek turite duonos? Eikite ir pažiūrėkite“. Patikrinę jie atsako: „Penkis kepaliukus ir dvi žuvis“. Tuomet jis įsakė susodinti žmones būriais ant žalios vejos. Ir tie susėdo būrys prie būrio, po šimtą ir po penkiasdešimt žmonių. Jėzus paėmė penkis kepaliukus ir dvi žuvis, pažvelgė į dangų, sukalbėjo palaiminimą, laužė duoną ir davė mokiniams, kad išdalytų žmonėms. Jis taip pat liepė visiems padalyti tas dvi žuvis. Ir visi privalgė iki soties.  Jie dar pririnko dvylika pilnų pintinių duonos kąsnelių ir žuvies likučių.O duonos valgytojų buvo penki tūkstančiai vyrų.“ (Mk 6, 34-44)
Pagonių filosofas Aristotelis savo kūrinį „Metafizika“ pradėjo žodžiais: „Visi žmonės iš prigimties siekia žinojimo“. Antai kai kurie yra tokie žingeidūs, jog žinojimo paieškose praleidžia visą savo gyvenimą. Šventas Jonas Damaskietis rašo: kas myli mokslą (φιλομαθεῖς), jį gauna, nes kas prašo, tam duodama, o kas ieško, tas randa (Lk 11, 9) 

Išminčiai mėgo lyginti Dievo Žodį su mana, kuria dykumoje Dievas maitino klajojantį Izraelį. Kas rytą jie rasdavo šį dievišką maistą ir jį valgė, tačiau jei kas pasilikdavo perteklių, tai per naktį jį imdavo ėsti kirmėlės. Todėl Mozė galėjo kiekvienam duoti tik lygiai tiek, kiek tas galėjo suvalgyti. Lygiai taip pat Elijas, maitinęs žmoną. Tačiau Kristus parodo, jog Dievas žmogui visada pateikia daugiau, negu jis galėtų suvalgyti.

Teofilaktas Bulgaras, alegoriškai komentuodamas cituotą Biblijos vietą teigia, esą penkis kepalus galima prilyginti penkioms Mozės knygoms: Pradžios, Išėjimo, Kunigų ir Pakartoto Įstatymo. Dvi žuvys žymi žvejų žodžius - Apaštalus ir Evangeliją. Jomis minta mūsų penkios juslės, atitinkančios penkių tūkstančių minią. Bet kad ir kiek valgytume, niekada nepajėgiame suvalgyti visko, ir lieka 12 dėžių, kurias prisimindami stebuklą nešasi Apaštalai. Suprasti Dievo Žodį jo pilnumoje - tai tas pats, kas žmogui išgerti vandenyną.

Todėl į bet kokius galutinius mokslo „pasaulėvaizdžius“, filosofijos ar teologijos „sistemas“ derėtų žiūrėti įtariai. Tas, kuris skelbiasi sukūręs racionalią viską paaiškinančią teologijos ar mokslo sistemą, greičiausiai tik suvalgė pora kąsnelių, o liko dar dvylika pintinių. Ne veltui šv. Grigalius Teologas pažymi, jog teologija verta užsiimti tik švariems, t.y. neapsivaliusiems malda ir sakramentais, nes jei akis nesveika, visas tavo kūnas skendės tamsoje (Mt 6, 23).

Apie nuolankumą ir susitaikymą

Jėzus mokė: „Su Dievo karalyste yra kaip su žmogumi, kuris beria dirvon sėklą. Ar jis miega ar keliasi, ar naktį ar dieną, sėkla dygsta ir auga, jam visiškai nežinant kaip. Žemė savaime duoda vaisių: pradžioje želmenį, paskui varpą, pagaliau pribrendusį grūdą varpoje. Derliui prinokus, žmogus tuojau imasi pjautuvo, nes pjūtis atėjo“. (Mk 4, 26-29)
Bažnyčios Tėvai moko, jog visų dorybių motina - nuolankumas. Tas, kas yra nuolankus, daigina savyje Dangaus Karalystę. Patarlių knygoje sakoma: „mėgstantis būti mokomas, mėgsta žinojimą“, arba galima išversti šiek tiek kitaip: „mylintis drausmę, myli žinojimą“ (Pat 12, 1). Septuagintoje rašoma „ὁ ἀγαπῶν παιδείαν ἀγαπᾷ αἴσθησιν , o Vulgatoje - „qui diligit di­sciplinam, diligit sci­entiam“.

Profesorius A. Osipovas, komentuodamas Bažnyčios Tėvus teigia, jog mes negalime matyti savo nuolankumo. Tas, kuris mato savo nuolankumą, jau gali būti šimtu procentu įsitikinęs, jog nėra nuolankus. Pradėjęs kalbėti apie savo dorybę, sugriauna tai, ką yra pastatęs. Dvasinis žmogaus augimas paprastai vyksta mažėjančia sinusoide: tai pakilimai ir nuopuoliai, vis mažėjant nuopuoliams ir pakilimams, nes keltis tenka vis iš mažesnės duobės. Tai, kas yra uždirbama dvasiniu augimu, uždirbama nepastebimai.

2013 m. kovo 12 d., antradienis

Mintys apie meilę

Dvi gražiausios mintys apie meilę, kurias girdėjau pastarąją savaitę: 

1. „Kodėl žmonės pastoviai vaikiškai prašo Dievo tai to tai ano, pačių smulkiausių dalykų? Juk tai ne meilė. Ar kas prašo savo merginos, kad ji padarytų tai viena, tai kita? Padarytų namų darbus už jį, dar ką nors? Matyt, tuomet mergina įtartų, jog vaikinas jos nemyli, o draugauja tik todėl, kad jam iš jos kažko reikia“ - filosofas T. M.;

2. „Kuo skiriasi įsimylėjimas nuo meilės? Įsimylėjimas - tai liga, trunkanti apie 3 mėnesius. Ji turi neurofiziologinę išraišką ir yra tikrų tikriausia liga, net nereikalauja kito žmogaus atsako. Meilė yra buvimas kartu, reikalaujantis abipusio ryšio, apimantis biologijos, nesąmoningų emocijų, psichikos ir, svarbiausia, vertybių bei filosofijos sritį. Mylinčių vienas kitą žmonių vertybės ir filosofija turi sutapti, t.y. jie turi žvelgti į ateitį viena kryptimi“ - psichoanalitikas E. L.