2013 m. vasario 23 d., šeštadienis

Kai nėra nuotaikos...


Kartais gyvenime taip nėra nuotaikos, jog net nesinori melstis. „Sako, nejauti noro - nesimelsk. Tai piktas kūno išmislas; nepasimelsi sykį, taip ir visai maldą apleisi; o kūnas to ir tesiekia. Dangaus karalystė jėga puolama (Mt 11, 12); be savęs prispyrimo gėriui - neišsigelbėsi. Netikėk savo kūnu, tvirtinančiu, jog nesi pasirengęs maldai: meluoja. Pradėsi melstis - pamatysi, jog kūnas tapo tavo paklusniu vergu“ (šv. Jonas Kronštatietis, 1829-1908)

Šventajame rašte sutinkame pasakojimą, kaip Jokūbas, vykdamas į svarbų susitikimą, perkėlė per upę savo žmonas, vaikus ir visa, ką turėjo, bei liko vienas. Tuomet kažkoks vyras grūmėsi su juo iki pat aušros (Pr 32, 25). Jokūbas sakė tam „vyrui“: „Paleisiu tave tik, kai mane palaiminsi“ (32, 27), o tas, paklausęs, kuo jis vardu, tarė: „Toliau tavo vardas bus nebe Jokūbas, bet Izraelis (hebr. isra-el, kovojęs su Dievu), nes ėmeisi su Dievu bei žmonėmis ir nugalėjai“ (32, 29). Jokūbas tą vietą pavadino Penuel (t.y. „Dievo veidas“), nes matė Dievą veidas į veidą, tačiau jo gyvybė buvo apsaugota (32, 31). 

„Malda iki paskutinio atodūsio susijusi su sunkia kova“, rašo šv. Agatonas Egiptietis (V a.), nes malda visada yra ne tik pokalbis su Dievu, bet ir imtynės: imtynės su Dievu ir imtynės su žmonėmis. Dievo Žodis yra ginklas, maldos virvė - kalavijas, o krikščionis yra kovotojas, kovojantis su savo aistromis, su piktais polinkiais, su blogiu, kovojantis už gyvybę. 

Nedorėlis sako: „Dievo nėra!“, jis slepia savo veidą, jis niekad nežiūri (Ps 10, 4; 7) ir elgiasi taip, tarsi jo nebūtų. Tačiau Viešpats sakė: Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu!“ (Mt 11,28), jis sakė: „Palaiminti liūdintys: jie bus paguosti“ (Mt 5,4). Nes jis visada yra šalia ir myli nuskriaustuosius, alkaniems parūpina duonos. Tik mes nepakeliame akių ir į jį nežiūrime.

2013 m. vasario 21 d., ketvirtadienis

Schizmos priežastys

Dažnai sutinku klausimą kodėl įvyko Rytų-Vakarų schizma (Bažnyčios skylimas). Tiesa, reikia skirti šį klausimą nuo kito klausimo, kas skiria Ortodoksų Bažnyčią ir Romos Katalikų Bažnyčią, nes nuo XI amžiaus Romos katalikai įvedė daug dogmatinių ir liturginių naujovių, kurios papildė skirtumų sąrašą. Pati schizma buvo kraštutinis ne vieną šimtmetį augusių skirtumų padarinys.



Žlugus Vakarų Romos imperijai, o Rytų Romos imperijai toliau gyvuojant, atsirado natūrali kultūrinė izoliacija ir formavosi skirtingos Rytų-Vakarų tradicijos. Be to, susidarė ypatinga istorinė situacija, kai Vakaruose buvo tik vienas autoritetingas patriarchas (Romos vyskupas) ir daugybė smulkių valstybėlių, kurias valdė karaliai ir kunigaikščiai, o Rytuose buvo vienas imperatorius, viena imperija, kurioje vienu metu buvo keletas patriarchų (Jeruzalės, Aleksandrijos, Antiochijos,...), keletas nepriklausomų Bažnyčių, kurias vienijo bendras tikėjimas ir kurios sudarė vieną Bažnyčią. Todėl klostėsi visai kitoks bažnytinės valdžios statusas ir tarpusavio santykiai.

1054 metais Romos popiežius Leonas IX atskyrė nuo Bažnyčios Konstantinopolio patriarchą Mykolą I Kerularijų dėl to, kad šis uždarinėjo Vakarų apeigų Bažnyčias, o tabernakulėse saugomas neraugintos duonos atnašas (ostijas), pašventintas Vakarų apeigose, įsakė išmesti. Atsakydamas į tai, patriarchas atskyrė nuo Bažnyčios popiežiaus legatus. Taip oficialiai įvyko didžioji schizma.

Patriarchas Mykolas I Kerularijus pradėjo uždarinėti Vakarų apeigų bažnyčias po to, kai su popiežiumi nepavyko diskusijų būdu susitarti keliais esminiais dogmatiniais ir apeiginiais klausimais, pasiekusiais juos iš ankščiau, ir dabar dažnai įvardijamais, kaip schizmos priežastys:

1. Filioque;
2. Popiežiaus valdžia;
3. Komunijos teikimas neraugintos duonos (ostijos) pavidalu;
4. Privalomas subdiakonų, diakonų ir kunigų celibatas;
5. Pilnos liturgijos šventimas Didžiojo Pasninko šiokiadieniais, šeštadienio pasninkas.



1) Krikščionys Ortodoksai išpažįsta pirmuose dviejuose Visuotiniuose Bažnyčios Susirinkimuose suformuluotą Nikėjos-Konstantinopolio tikėjimo išpažinimą (simbolį), kuris teigia, jog Sūnus prieš visus amžius gimė iš Tėvo, o Šventoji Dvasia kyla iš Tėvo. Taip pat ji išpažįsta III (Efeso) Visuotiniame susirinkime priimtą normą, jog Tikėjimo simbolis negali būti nei keičiamas, nei papildomas, nebent tai būtų daroma Visuotiniame susirinkime.

Romos Katalikų Bažnyčia teigia, jog Šventoji Dvasia kyla iš Tėvo ir Sūnaus (lot. filioque).


Iš pradžių tiek Rytuose, tiek Vakaruose buvo tas pats tikėjimo išpažinimas. Vėliau (pirmąsyk - Ispanijoje 587 m.) Vakaruose dalis tikinčiųjų ėmė išpažindami tikėjimo simbolį pridėti žodžius filioque, praktika plito dabartinės Prancūzijos teritorijoje ir kitose šalyse, tačiau tai nebuvo daroma Romoje. 

Į valdžią atėjus Karoliui Didžiajam ir pasiskelbus Romos imperatoriumi, prasidėjo politinė įtampa tarp Romos ir Konstantinopolio. Karolis skelbėsi „Romos imperatoriumi“, nors šį titulą nenutrūkstamai turėjo imperatorius Konstantinopolyje, be to, jis rytiečius ėmė vadinti graikais, nors jie nenutrūkstamai save identifikavo romėnais

Į Karolio Didžiojo „Romos imperijos“ koncepciją taip pat įėjo krikščionybės gynimas, ir jis nusprendė politiniams tikslams panaudoti religiją - apkaltinti Rytus erezija, kad galėtų skelbtis vieninteliu krikščionybės gynėju. Visos tuometinės lotyniškos praktikos (kaip privalomas celibatas) buvo paskelbtos norma ir net teigiama, kad tokia tradicija egzistavusi nuo pradžių (pavyzdžiui, buvo teigiama, jog originaliame išpažinimo tekste jau buvo filioque, nors dabar turėdami istorinę medžiagą tikrai žinome, kad nebuvo). 

Karolis Didysis kaltino Konstantinopolio patriarchą ir tuos, kurie neprideda tikėjimo simbolyje filioque, erezija. Šis kaltinimas buvo kartojamas ir Libri Carolini, Karolio įsakymu išleistame knygų rinkinyje, kritikuojančiame Rytų teologiją. Tuometinis popiežius Leonas III atmetė Karolio Didžiojo poziciją ir jai aktyviai priešinosi, tačiau už Romos ribų filique praktika plito, kol 1014 metais popiežius Benediktas VIII, kurį į sostą po nuvertimo gražino imperatorius Henrikas II, imperatoriaus prašymu suvienodino apeigas ir pirmą syk Romoje išpažino filioque.

Rytuose aktyvus priešinimasis filioque prasidėjo IX amžiuje, kai patriarchu tapu šv. Fotijus. Šv. Fotijus išreiškė poziciją, jog teiginys „kyla iš Tėvo ir Sūnaus“ iškraipo visą Šventosios Dvasios teologiją ir yra triadologinės erezijos atmaina. Nors, pavyzdžiui, šv. Maksimas Išpažinėjas bandė teisinti vakariečius, jog jie suprantą, kad kyla ne iš Tėvo ir Sūnaus kaip amžinųjų pradų (arche), o tik iš Tėvo kaip prado per (dia) Sūnų (taip leidžia interpretuoti lotyniškas žodis excedit - kyla), tačiau po schizmos toks pateisinimas tapo nebeįmanomu. Pavyzdžiui, lietuviškame vertime iš lotynų kalbos, kokį naudoja Lietuvos katalikai, toks pateisinimas tiesiog logiškai neįmanomas, nes lietuviškame variante katalikai aiškiai išpažįsta, jog Šventoji Dvasia kyla iš „Tėvo ir Sūnaus“. 

Todėl nors katalikai šiandien ir pripažįsta, jog filioque yra vėlesnis papildymas ir išpažinimas be jo yra pilnai teisingas, dauguma ortodoksų teologų filioque laiko erezija.

Daugiau apie Filioque - http://www.ortodoksas.lt/2015/02/filioque.html

2) Ortodoksai pripažįsta, jog Romos vyskupas (popiežius) yra pirmas tarp lygių. Jis turi garbės pirmumą, bet Bažnyčios galva yra Kristus. Bažnyčia - tai savarankiškų Bažnyčių bendruomenė, kurią jungia vienas, ortodoksinis tikėjimas.

Katalikai teigia, jog popiežius yra Kristaus vietininkas Žemėje (lot. Vicarius Christi). Taigi, jis turi realią ir absoliučią valdžią, yra Šv. Petro sosto paveldėtojas. Ortodoksai laikosi nuomonės, kad kaip Mozės sostas šv. Rašte nėra konkretus sostas (Kristus sako, kad „Į Mozės krasę atsisėdo Rašto aiškintojai ir fariziejai“ (Mt 23,2)), taip ir šv. Petro sostas nėra konkretus sostas, į jo sostą atsisėdo kunigai ir vyskupai, ir kiekviena vyskupo katedra savotiškai yra šv. Petro sostas. Tokios nuomonės laikėsi nemažai Bažnyčios Tėvų, be to ir, pavyzdžiui, popiežius šv. Grigalius Didysis.

Kiekvienas vyskupas savo vyskupijoje yra savotiškas „popiežius“, t.y. ganytojas ir niekas negali kištis į jo reikalus, taip kaip ir jis į kitų vyskupų. Vyskupai skiriasi autoritetu (sostinių vyskupai, pavyzdžiui, vadinami metropolitais), tačiau egzistuoja tik trijų pakopų dvasininkija - diakonai, kunigai, vyskupai. Todėl Ortodoksų Bažnyčią sudaro savarankiškos Bažnyčios, tuo tarpu Katalikų Bažnyčia yra viena Bažnyčia, turinti vieną griežtą, subordinuotą hierarchiją.

Ortodoksų „autokefalinis“požiūris suvokiamas pagal šv. Raštą, kur, pavyzdžiui, Apreiškime Jonui minimi laiškai septynioms Bažnyčioms (gr. ekklēsiais), o ne vyskupijoms ar panašiai, o būtent Bažnyčioms. Vienas iš ortodoksų paaiškinimų, kodėl Katalikų Bažnyčioje susiklostė kitokia, vertikali hierarchija yra tas, kad Vakaruose nuo pat pradžių buvo tik vienas patriarchas (Romos vyskupas), tuo tarpu kai Rytuose jie nuo pat pradžių buvo keli (Jeruzalės, Aleksandrijos, Konstantinopolio ir Antiochijos).

3) Romos Katalikų Bažnyčia teikia švč. Komuniją neraugintos duonos (ostijos) pavidalu, be to, pasauliečiams neduoda vyno.

Ortodoksų Bažnyčia visiems teikia švč. Komuniją vyno (dažniausiai raudonojo) ir duonos (raugintos, baltos) pavidalu. 

Ortodoksų Jeruzalės sinodas teigė, jog visi duomenys rodo, kad pats Kristus Paskutinės Vakarienės metu naudojo raugintą duoną, be to, raugintą duoną nuo ankstyvųjų amžių naudojo ir Bažnyčia. Raugintos duonos naudojimui yra gilios teologinės priežastys: nerauginta duona, kurią Išėjimo knygoje Dievas liepė valgyti žydams bėgantiems iš Egipto, simbolizuoja skubėjimą. Rauginta duona simbolizuoja ilgalaikį, išpuoselėtą planą ir šventę. Todėl neraugintos duonos naudojimas Rytuose dažnai laikomas erezija ir buvo viena iš priežasčių, kodėl patriarchas Mykolas I Kerularijus nelaikė ostijų Kristaus kūnu;

4) Katalikų Bažnyčioje norintys tapti diakonas, kunigais arba vyskupais turi būtinai duoti celibato įžadus*.


Ortodoksų Bažnyčioje celibatas pasirinktinis, tačiau vyskupai renkami tik iš vienuolių tarpo, o norintys vesti turi tai padaryti iki diakono įžadų.

Celibatas Vakaruose susiklostė daug vėliau ir nutolus nuo apaštališkos tradicijos. Žinome, kad ankstyvojoje Bažnyčioje buvo tiek vedusių kunigų, tiek vedusių vyskupų, be to, dalis Apaštalų taip pat buvo vedę. 

Rytuose laikomasi pozicijos, jog celibatas yra grynai asmeninis pasirinkimas, o vienas sakramentas negali būti kliūtis priimti kitam sakramentui (kaip Vakaruose santuokos sakramentas yra kliūtis kunigystei). 

* Šiandien katalikybėje jau egzistuoja kai kurios išimtys. Vedę diakonai ir kunigai gali būti šventinami Rytų apeigų katalikų ir katalikų anglikonų ordinarijato bendruomenėse. Lotynų apeigų katalikybėje atkurta nuolatinio diakonato tarnystė (t.y. ir Lietuvoje teoriškai katalikų diakonas gali būti vedęs). Tačiau tai - tik nedidelės išimtys. Daugelis katalikų dvasininkų laikosi privalomo celibato, o vyskupų visuotinis, privalomas celibatas katalikybėje išimčių neturi.

5) Skiriasi katalikų ir ortodoksų pasninkavimo tradicijos: k
atalikai Didžiojo Pasninko metu švenčia įprastas mišias, o ortodoksai laikosi Visuotiniuose susirinkimuose nustatytos tradicijos ir švenčia Iš anksto pašventintųjų atnašų liturgiją, sukurtą popiežiaus Grigaliaus Didžiojo dar ikischizmatiniais laikais (t.y. Didžiojo Pasninko metu šiokiadieniais Eucharistijos šventinimas nevyksta). Taip pat skiriasi požiūris į šeštadienio pasninką - Katalikų Bažnyčioje egzistuoja privalomas šeštadienio pasninkas, kuris Ortodoksų Bažnyčioje, remiantis ankstyvosios Bažnyčios kanonais, uždraustas.

***

Be nurodytų priežasčių, kurios išskyrė Bažnyčią, per tūkstantį metų Romos Katalikų Bažnyčioje atsirado naujovių, kurios pagilino schizmą: transubstancijos dogma, popiežiaus neklystamumo dogma, dogma apie skaistyklą ir taip toliau. Nors dabartinė oficiali Romos Katalikų Bažnyčios pozicija, išdėstyta II Vatikano susirinkimo dokumentuose (Orientalium Ecclesiarum), teigia, jog nėra jokių teologinių kliūčių susijungimui, Rytuose tėra „kitokia drausmė“, ortodoksai įžvelgia teologines kliūtis ir dažnai laikosi pozicijos, jog katalikai yra eretikai.

Apie ortodoksų Bažnyčios poziciją šiais klausimais šnekėti visada sunku, nes jei Romos Katalikų Bažnyčios poziciją aiškiai išreiškia popiežius, kuris gali netgi skelbti naujas dogmas, Ortodoksų Bažnyčioje tokios galios neturi niekas. Naujas dogmas gali skelbti tik visuotiniai Bažnyčios susirinkimai. 

Viena yra aišku - ortodoksai laikosi pozicijos, kad Ortodoksų Bažnyčia yra ta pati Šventoji, Visuotinė ir Apaštalinė Bažnyčia, kuri gyvavo iki schizmos, todėl jai nepriimtinas tikėjimas, kuris prieštarautų ikischizmatinės Bažnyčios tikėjimui. Todėl ortodoksai nors ir deda pastangas į schizmos įveikimą, schizma yra laikoma kol kas neįveikiama dėl ortodoksų išryškinamų teologinio pobūdžio problemų.





Abipusės katalikų ir ortodoksų anathemos (atskyrimai nuo Bažnyčios) buvo panaikintos 1965 metais, tačiau Eucharistinis bendravimas taip ir nebuvo atstatytas.


Konstantinopolio patriarchas Bartolomiejus I ir 
Romos popiežius Benediktas XVI kartu skaito Tikėjimo išpažinimą (graikų k., be filioque)

------------------

Susiję įrašai:

Katalikybė Rytų Ortodoksų (stačiatikių) akimishttp://ortodoksas.blogspot.com/2012/12/katalikybe-rytu-ortodoksu-staciatikiu.html

Dieviškoji Liturgija (Rytų ir Vakarų ritas)http://ortodoksas.blogspot.com/2013/02/dieviskoji-liturgija-rytu-ir-vakaru.html
Dvasininkija Ortodoksų Bažnyčioje - http://ortodoksas.blogspot.com/2013/01/dvasininkija-ortodoksu-baznycioje.html

2013 m. vasario 20 d., trečiadienis

Dieviškoji Liturgija (Rytų ir Vakarų ritas)

Eucharistija - tai krikščioniško gyvenimo centras. Graikiškas žodis eucharistia reiškia dėkojimą. Kiekvieną sekmadienį visi ortodoksai stengiasi susirinkti į Dieviškąją Liturgiją (Θεία Λειτουργία) švęsti Eucharistijos slėpinio, t.y. tapti viena su Kristumi. Net paviršutiniškai senoji lotyniškoji liturgija gali gali pasirodyti labai artima graikiškai: kontempliatyvus giedojimas ir nuolatinis raginimas: orémus (lot. melskimės), negali nepriminti lotyniško τοῦ Κυρίου δεηθῶμεν (gr. Viešpatį maldaukime). Ką jau kalbėti, jog lotyniškoje liturgijoje graikiškai giedama Kýrie, eléison (gr. Viešpatie, pasigailėk).

Visa tai liudija, jog ankščiau buvom Viena Bažnyčia.


Ortodoksų Bažnyčioje šiuo metu labiausiai paplitęs Bizantijos ritas (Bizantijos apeigos), nors naudojami ir kiti ritai, tokie kaip Antiochiškasis ar tas pats Vakarų (lotyniškas) ritas. Romos Katalikų Bažnyčioje ilgą laiką populiariausias buvo Tridento lotyniškasis ritas, kuris yra standartizuotas Vakarų rito variantas, tačiau po II Vatikano susirinkimo jį pakeitė Naujoji Tvarka (lot. Novus Ordo). Mišių tvarka nebėra griežtai reglamentuojama, todėl leidžiamos labai įvairios jos formos. 

Romos popiežiaus Benedikto XVI pontifikato metu prasidėjo bandymai gražinti tradicinį lotynišką ritą ir dabar jis Katalikų Bažnyčioje vadinamas ekstraordinariu.

Tačiau šis įrašas yra, visų pirma, apie Ortodoksų Bažnyčią ir jos liturginę tradiciją.


Bizantijos ritas

Bizantijos rito Dieviškosios Liturgijos dalys:

- Proskomidija (atnašavimas)

- Katechumenų Liturgija
- Ištikimųjų Liturgija


Švenčiantieji:

Kunigas/vyksupas ar keli;
Diakonas/-ai; 
Ministrantai (altorininkai), hypodiakonai, t.y. patarnautojai iš pasauliečių;
Choras; 
Susirinkusieji žmonės. 


Dieviškoji Liturgija koinė graikų k. 

(su vertimu į demotiki subtitruose)




Dokmentinis f.; Dieviškoji Liturgija Maskvos patriarchate (Baltarusijos egzarchate)
(slavų k., su komentarais rusų kalba)


Yra keturi pagrindiniai Bizantijos rito liturgijos variantai: šv. Jokūbo liturgija; šv. Bazilijaus Didžiojo liturgija, šv. Jono Auksaburnio liturgija, šv. Grigaliaus Didžiojo (Iš anksto pašventintųjų atnašų) liturgija. Šv. Jokūbo liturgija švenčiama iš esmės tik Jeruzalėje, kitur - labai retai, šv. Bazilijaus liturgija yra sutrumpintas ir pakoreguotas šv. Jokūbo liturgijos variantas, šv. Jono Auksaburnio liturgija yra sutrumpintas šv. Bazilijaus liturgijos variantas. Dažniausiai švenčiama yra šv. Jono Auksaburnio liturgija.

Šv. Grigaliaus Didžiojo (iš anksto pašventintųjų atnašų) liturgiją sudarė tuomet ikischizmatinės Bažnyčios popiežius Grigalius Didysis, ji švenčiama Kalėdų naktį ir Didžiojo Pasninko darbo dienomis.

Egzistuoja tam tikros vietinės tradicijos, rito šventimo skirtumai. Pavyzdžiui, šv. Atono kalno bažnyčiose yra specialios atramos poilsiui, Graikijos patriarchato bažnyčiose statomi suolai, skiriasi giedojimo tradicijos ir taip toliau.

Vakarų ritas

Pagrindinė struktūra:

(Pasiruošimas, asperges)
- Katechumenų mišios
- Ištikimųjų mišios
(Maldos po mišių)


Švenčiantieji:

Celebrantas - kunigas/vyksupas
Ministrantai (altorininkai) pasauliečiai, taip pat diakonai/subdiakonai
Choras
Susirinkusieji žmonės 

Tridento ("ekstraordinaraus") rito mišios
(lotynų k., atliekamos Romos Katalikų Bažnyčioje)


Vakarų rito ortodoksai



Vėl po schizmos Vakarų ritas Ortodoksų Bažnyčioje pradėtas naudoti tik XIX amžiuje. Didžiausias Vakarų rito naudojimo entuziastas buvo Julius Joseph Overbeck, buvęs katalikų kunigas, metęs kunigystę ir vedęs. Iš pradžių jis perėjo į liuteronų tikėjimą, tačiau profesoriaudamas universitete ir gilindamasis į tradiciją nusivylė protestantizmu ir perėjo į ortodoksų tikėjimą. Kadangi buvo vedęs jau po kunigo įšventinimų, jis neturėjo teisės tapti dvasininku Ortodoksų Bažnyčioje, tačiau siekė pakloti teorinius pamatus Vakarų rito naudojimui.

Ilgą laiką į jo bandymus žiūrėta atsargiai, jį buvo priėmęs tiek Maskvos patriarchato sinodas, tiek Konstantinopolio patriarchas. Iš esmės laikui bėgant ritas jau buvo paruoštas, liturgija peržvelgta, tačiau nepradėta naudoti dėl praktinių priežasčių. Postūmis įvyko XIX amžiaus pabaigoje, kai prie Antiochijos patriarchato prisijungė visa eilė Senųjų Katalikų kongregacijų (katalikų, kurie nepripažino 1869 metais, I Vatikano susirinkime, paskelbtos popiežiaus neklystamumo dogmos, todėl nutraukė bendravimą su Romos Katalikų Bažnyčia). XX amžiaus 4 dešimtmetyje Vakarų rito ortodoksų šeimą papildė Prancūzijos katalikų bendruomenės, grįžusios į Eucharistinį bendravimą su Ortodoksų Bažnyčia. 

Šiuo metu egzistuoja daugybė Vakarų rito liturginių variantų (Šv. Tichono, Šv. Grigaliaus Didžiojo, Angliškoji ir daugybė kitų liturgijų). Vakarų rito bendruomenė išlieka maža ir susilaukia nemažai kritikos - visų pirma todėl, kad Ortodoksų Bažnyčia neišsaugojo Vakarų rito tradicijos ir jos "įnešimas" iš išorės dažnai primena Romos Katalikų bandymus naudoti Rytų ritą, kurie dažniausiai baigiasi "suvakarietintu" rito variantu. Tačiau Vakarų rito egzistavimas Ortodoksų Bažnyčioje rodo, jog praraja tarp Vakarų ir Rytų krikščionybės tradicijų nėra neperžengiama.

2013 m. vasario 12 d., antradienis

Jėzaus Kristaus istoriškumas


Gerasis Ganytojas (San Callisto katakomba, III amžius)
„Aš esu gyvybės duona!

Kas ateina pas mane,

niekuomet nebealks,

ir kas tiki mane,
niekuomet nebetrokš.“ (Jn 6,35)

Ko gero bet koks apologetinis pokalbis su netikinčiu žmogumi gali prasidėti nuo pokalbio apie Kristaus egzistavimo istorinį faktą. Kažkada pats netikėdamas Kristaus egzistavimo faktu pirmiau susižavėjau jo mokymu, ir tik tada man aštriai iškilo klausimas dėl istorinio tikrumo - juk, pagal krikščionišką teologiją, be Kristaus egzistavimo (taigi, ir be jo aukos), visas krikščioniškas mokymas yra beprasmis ir tokia religija iš principo negali egzistuoti.

Pirmiausia prieš pradedant šio klausimo aptartį, derėtų pastebėti, jog mokslininkų bendruomenėje egzistuoja vienareikšmis konsensas: Kristus egzistavo. Absoliuti dauguma akademikų pripažįsta du Kristaus gyvenimo faktus: jo krikštą Jordano upėje, pas Joną Krikštytoją, ir jo nukryžiavimą. Dėl kitų Evangelijoje nurodytų Kristaus gyvenimo įvykių nėra sutariama taip vienareikšmiškai, tačiau nėra nei vieno įvykio, dėl kurio nerealumo istorikai sutartų. 


Įsitikinti, jog tikrai egzistuoja mokslininkų sutarimas šiuo klausimu galima paėmus bet kokį akademinį įvadą į krikščionybės istoriją.


Tačiau, kaip jau įprasta mūsų visuomenėje, akademikai ir mokslo žmonės yra girdimi prasčiau, nei populiarūs viešieji kalbėtojai. Todėl kartas nuo karto vis šmėkšteli nauji XVIII-XIX amžiaus "teorijų" apie Kristaus istoriškumą apologetai. Tuos ateizmo apologetus ir aptarsime, bet iš pradžių apie viską nuosekliai.


SOKRATO ANALOGIJA


Krikščionių teologai, kalbėdami apie Kristaus istoriškumą, dažnai iš pradžių mėgsta pateikti Sokrato analogiją.


Apie graikų filosofo Sokrato egzistavimą žinome tik iš trijų liudijimų: jo mokinio Platono, komedijų kūrėjo Aristofano ir Ksenofonto, visų trijų aprašymai radikaliai skiriasi. Du yra šališki: tiek Platonas, tiek Ksenofontas yra parašę kūrinius "Sokrato apologija", kuriuose teisina Sokratą ir teigia, jog jis buvo neteisingai nuteistas mirtimi. Aristofanas jį padarė savo komedijos "Debesys" pagrindiniu herojumi ir išjuokė. 


Nepaisant to, kad šių autorių liudijimai tarpusavyje prieštaraujantys, yra ir vidinių prieštaravimų. Gerai žinoma, jog nors Sokratas yra Platono dialogų pagrindinis veikėjas, intelektualiai bręstant Platonui, vyksta ir "Sokrato" minčių raida. Daugelis filosofijos istorikų naudoja terminą "Platono Sokratas", nes sutinka, jog išskyrus pačius anksčiausius dialogus, Platono aprašomas Sokratas dėsto paties Platono sukurtą filosofiją. Su tuo yra susijusi dvejonė - ar Sokratas negali būti vien metafora, kurią Aristofanas ir Platonas naudoja ta pačia prasme: kaip tam tikro išminčiaus įvardijimą?


Tačiau to niekada nesužinosime, nes turime tik tiek įrodymų, kiek turime. Ir remiantis istorijos mokslo praktika, yra pagrįsta pripažinti, jog Sokratas egzistavo.



Sokratas filosofuoja krepšyje. Scena iš Aristofano "Debesų"
Ši analogija yra skirta tam, kad neturintys nieko bendro su istorijos mokslu žmonės pajustų, kas yra istorinis įrodymas ir kokiu metodu jis remiasi. Tai labai svarbu todėl, kad, kaip matysime, dažniausiai Kristaus istoriškumo "kritikai" nesilaiko metodologinio dosnumo prezumpcijos ir kelia Kristaus egzistavimo įrodymui didesnius reikalavimus, nei kitų asmenybių. Matome ir priešingą pavyzdį: jog naudojantis jų pačių metodologija negalėtume įrodyti net neseniai mirusių asmenų tikrumo (tai nesyk rodė įvairūs krikščionybės apologetai, pasitelkdami priešininkų "metodus" kitų asmenybių tikrumo analizei).


Kristaus atveju susiduriame su nepalyginamai didesne šaltinių gausa, nei kalbėdami apie Antikos veikėjus.

PAGRINDINIAI ŠALTINIAI APIE KRISTŲ



1. Naujasis Testamentas. 




Pirmas plačiai žinomas istorinis dokumentas, kuris nurodo į Kristaus istorinį egzistavimą, yra pats Naujasis Testamentas. Dėl jo autentiškumo istorikai neabejoja, jis datuojamas I mūsų eros amžiui.


Naująjį Testamentą sudaro 8 šališkų autorių, tekstai. Tai - solidus liudijimas apie Kristaus egzistavimą. Be 4 kanonių Evangelijų dar egzistuoja apokrifinės, t.y. alternatyvūs pasakojimai, krikščionių Bažnyčios laikyti melagingais ar iškraipančiais Kristaus mokymą. Vienok istorikui tai yra tiesiog dar vienas dokumentas, liudijantis apie Jėzaus egzistavimą.

2. Katakombų ikonos (freskos).


Kristus ir Apaštalai. Domittila katakombos, III amžius
Pirmųjų amžių krikščionys buvo persekiojami ir žudomi, todėl jie rinkdavosi į slaptus susirinkimus katakombose, kur ėmė tapyti freskas. Jų freskos vaizdavo Kristaus gyvenimą ir buvo kone pirmąja medija, kuria krikščionys perdavinėjo vienas kitam savo teologiją.


Ankstyvųjų (II-III a.) freskų egzistavimas kartu su rašytiniais šaltiniais yra papildomas stiprus pačių krikščionių istorinis liudijimas apie Kristaus egzistavimą.


Krikščionių tradicija teigia, kad ikonų (atvaizdų) tradiciją pradėjo Apaštalas Lukas, kuris tapė Dievo Motinos atvaizdus su Kūdikiu. Tačiau jų yra išlikę tik daug vėlesni nuorašai. Kita vertus, tradicija teigia, jog pirmoji ikona buvo sukurta dar Kristui esant gyvam: sergančiam Edesos karaliui Abgarui paprašius Kristų atvykti, Viešpats atsisakė, ir vietoje to nusišluostęs rankšluosčiu davė jį Apaštalui Tadui ir pasiuntė kaip savo pasiuntinį. Ant šio rankšluosčio stebuklingai atsirado Kristaus atvaizdas, ilgą laiką buvęs Edesoje, vėliau pergabentas į Konstantinopolį, išvežtas į Paryžių per IV Kryžiaus žygį ir galų gale sunaikintas per Didžiąją Prancūzijos revoliuciją. 

Istoriko Roberto Eisenmano teigimu, ankstyvuosiuose sirų šaltiniuose apie šią ikoną yra tiek daug rašytinių duomenų, kad jos kaip materialaus daikto egzistavimu sunku abejoti. Galimai su tokių relikvijų atgabenimu į sostines ėmė kisti ir tikslėti Kristaus vaizdavimo būdas.



Pirmoji pieštinė Jėzaus Kristaus ikona su barzda, katakombų freska, IV a.

3. Nekrikščioniški liudijimai


Tačiau Kristaus įrodymas grindžiamas ir gausybe nekrikščionių liudijimų.

Pats seniausias liudijimas apie Kristaus egzistavimą yra stoiko filosofo Mara Bar-Serapiono laiškas savo sūnui. Istorikų teigimu jis rašytas I amžiaus pabaigoje arba II pradžioje (dauguma datuoja ~73 m.). Akademikai neabejoja jo autentiškumu. Laiške tėvas moko sūnų, apie tai, kad reikia siekti išminties ir pateikia tris pavyzdžius, kaip sau pakenkė žmonės, nužudydami išminčius: Platoną, Pitagorą ir Žydų Karalių. Pastarasis asmuo įvardijamas būtent kaip žydų karalius arba žydų išminčius, bet Jėzaus vardas neminimas. Tai suteikė peno "skeptikams" abejoti, ar čia kalbama apie Kristų, tačiau įskaitant faktą, jog minimas nukryžiavimas, istorikai remdamiesi sveiku protu interpretuoja šį minėjimą kaip kalbėjimą apie Kristų, o tiesioginį vardo nepaminėjimą aiškina viena vertus tuo, jog tuo metu vyko krikščionių persekiojimai, kita vertus tuo, kad autorius akivaizdžiai nebuvo krikščionybės išpažinėjas ir pačiai krikščionybei nesimpatizavo. 


Antrasis autorius ankstyvas autorius - Plinijus Jaunesnysis, Ponto ir Bitnijos provincinis gubernatorius.  Laiške imperatoriui jis aprašo krikščionių teismus ir prašo imperatoriaus patarimų. Pagrindinė krikščionių kaltė - jie šlovina Kristų kaip Dievą (lot. quasi deo) ir atsisako aukoti aukas pagonių dievams bei šlovinti Romos imperatorių. Žinoma, gali kilti klausimas, ar tai yra istorinis argumentas, jei rašo tik apie Kristaus pasekėjus, o ne apie patį Kristų? Istorinis argumentas čia toks: jis rašo, kad krikščionis kviesdavosi ir klausdavo tris kartus, ar jie Kristaus pasekėjai, primindamas apie už tai gręsiančią mirties bausmę (tokią procedūrą numatė romėnų teisė). Triskart pripažinus, jog esi krikščionis, jei būdavai Romos pilietis, nukirsdavo galvą, jei ne pilietis - siųsdavo į cirką, kur tave sudraskydavo liūtai, arba nukankindavo kokiu kitu išradingu būdu. Reiškia, tie žmonės, Kristaus amžininkai, buvo įsitikinę Kristaus egzistavimu tiek pat, kiek bet kurio kito savo laikotarpio žmogaus. Neigti tokį istorinį įrodymą būtų mažų mažiausiai neprotinga, nes jei siaurintume ratą iki žmonių, kurie patys savo akimis matė Kristų, tai taikydami tokius pačius griežtus reikalavimus mūsų laikų garsiems asmenims turėtume pripažinti, kad negalime įrodyti net Lietuvos prezidentės egzistavimo fakto, nes niekada jos nematėme savo akimis, kaip jie, greičiausiai, niekada nematė Kristaus, nors buvo jo amžininkai. 



Krikščionis gyvas sušeriamas liūtui cirke. Katakombų freska.
Kitas romėnų autorius aprašantis krikščionių teismus buvo Tacitas. "Analuose" jis pasakoja apie Romos gaisrą, kurio kaltę imperatorius Neronas suvertė krikščionims. Vertingiausias šio dokumento liudijimas - Tacitas tvirtina, jog krikščionių lyderį Kristų, valdant Tiberijui, mirtimi nubaudė prokuratorius Poncijus Pilotas. Tai yra labai tikslus liudijimas apie jo mirtį, nes nurodoma tiksli data ir teisėjas. 

Kitas autorius, Seutonijus, savo veikale "12 imperatorių gyvenimai" rašė apie tai, kad imperatorius Klaudijus iš Romos išvarė žydus sunerimusius dėl Kristaus. Jo liudijimas sutampa su Apaštalo Pauliaus laiške korintiečiems minimu žydų išsiuntimu iš Romos. Pagrindinę abejonę kai kuriems istorikams kėlė tai, jog Seutonijus vartoja vardą Chrestus, o ne Christus. Tačiau lingvistiniai tyrimai rodo, jog būtent Chrestus buvo pradinis lotyniškas Kristaus įvardijimas, išlikęs iki šiol šiuolaikinėje prancūzų kalboje. Ši lingvistinė interpretacija palaikoma dar dviejų argumentų: 1) Nors Chrestus buvo lotyniškas vardas, žydų tarpe jis nebuvo naudojamas, o Seutonijus tikina, kad tai buvo žydas; 2) Kai kurie autoriai teigia, esą chrestus galėjo būti bendrinis žodis "vergas", tačiau I mūsų eros amžiuje nežinome jokių žydų neramumų, susijusių su vergove. Šio laiško kaip liudijimo naudojimas kai kurių akademikų įvertinamas kaip diskutuotinas.

Ko gero garsiausias ir smulkiausias liudijimas apie Kristų priklauso žydų istorikui Flavijui. Datuojamas 93 m., hebrajiško originalo neišliko, liko tik graikiški rankraščiai ir vertimas į arabų kalbą. Kai kurios dalys yra pripažintos klastotėmis. Autentiškomis pripažintose vietose teigia, jog prie Poncijaus piloto gyveno Jėzus, žinomas kaip Kristus, kurio pasekėjais buvo žydai ir graikai, jį nuteisė Poncijus Pilotas, buvo prikaltas prie kryžiaus, po to, jo mokinių teigimu, 3 dieną po mirties prisikėlė ir pasirodė savo mokiniams. Kaltinimai dėl klastotės (neva tai vėlesnių krikščionių pridėtas intarpas) remiasi tik tuo, kad nebūdamas krikščionis Flavijus Jėzų vadino Kristumi, nors kaip pastebi Aleksejus Osipovas, jis galėjo būti slaptas krikščionis - pirmųjų persekiojimų metu tokių buvo. Bet kokiu atveju klastotė mažai tikėtina, nes tai reikštų, jog suklastoti visi egzistuojantys šio teksto rankraščiai, o tai būtų tiesiog sąmokslo teorija, nes kitų 
argumentų (lingvistinių ar panašiai), įrodančių šaltinių neautentiškumą, nėra. Juolab, kad arabiškame vertime taip pat yra liudijimas apie Jėzaus egzistavimą, tačiau teiginys apie tai, kad Jėzus yra Kristus suformuluotas klausimo pavidalu. Ši teksto versija yra papildomas argumentas už tai, kad originale tikrai buvo liudijimas apie Kristaus gyvenimo faktus, sutampantis su Evangelijos faktais. Ir tai dar 93 mūsų eros metais.

Yra ir kitų senovės veikėjų, rašiusių apie kristų - tai ir Celsas, Porfirijus... tačiau tie šaltiniai nėra tokie žymūs.


O be minėtų šaltinių, Jėzus minimas ir Talmude - rabiniškojo judaizmo šventraštyje -, kuriame smerkiamas kaip eretikas. Pilnai jo vardas minimas tik du kartus, o visus kitus kartus jis trumpinimas, kas Talmude nedaroma su jokiu kitu vardu. Tai aiškinama arba ypatingai negatyviu požiūriu į Jėzų, arba netgi prakeikimu - jo vardo sutrumpinimą sudaro tos pačios tris raidės, kuriomis prasideda tradicinis prakeiksmas.


Talmudas teigia, jog Kristus gimė iš Marijos, kilo iš Dovydo giminės, su Juozapu ir Marija bėgo į Egiptą, išmoko ten magijos, jos pagalba darė stebuklus, laikė save dievu, pesach (Velykų) išvakarėse buvo nubaustas už būrimą, viliojo izraelitus pereiti į svetimą religiją.


Matome, jog daugumą Evangelijoje minimų istorinių faktų galima sėkmingai rasti ir nekrikščioniškuose šaltiniuose. Tačiau tai nesustabdė Apšvietos fanatikų nuo Kristaus egzistavimo neigimo.


MITO TEORIJA

XVIII amžiuje prancūzų "švietėjas" Charles-François Dupuis sukūrė vadinamą "Kristaus mito teoriją", kurią neseniai bandė prikelti Zeitgeist sekta. Jis neva naudodamasis "istoriniu-kritiniu" metodu įrodė, jog šaltiniai, kuriais grindžiamas Kristaus istoriškumas, nepakankami, idant galėtume teigti, jog Kristus egzistavo. Jo nuomone, Kristaus niekada nebuvo, o Evangelija tėra jau  ankščiau egzistavusių mitų rinkinys, kur Kristus - tai sudievinta saulė, o krikščionybė - saulės kultas.


Atsakydamas į šį absurdą prancūzų katalikas Jean-Baptiste Pérès parašė linksmą Dupuis darbo parodiją (Grand Erratum, 1827 m.), kur remdamasis paties Dupuis metodu "įrodė", jog Napaleonas (kuris buvo miręs vos prieš 6 metus) niekada neegzistavo, o iš tiesų tebuvo sudievintos saulės mitas.


Tačiau Dupuis netruko išpopuliarėti ir netrukus sulaukė sekėjų, tokių kaip de Volney, kuris įrodinėjo, jog krikščionybė atsirado iš mitraizmo, o mitraizmas - iš budizmo. Tokie teiginiai visiškai nedera su šiuolaikiniais religijotyros duomenimis, pats de Volney savo laikmečiu nelabai galėjo turėti kokių nors rimtų duomenų apskritai, todėl laužė juos iš piršto.



Iškalbingas de Volney antkapio vaizdas
Vienas paskutiniųjų viešų šios "teorijos" apologetų pasispardymų buvo Arthuro Drewso knyga "Mitas apie Kristų", išleista 1909 m. Jį iškvietė į disputą liuteronai ir dispute jis pralaimėjo. Nuo to laiko tokio pobūdžio knygos buvo išstumtos iš oficialių mokslinių institucijų.

Argumentus prieš "mito teoriją" galima suskirstyti į tris grupes: 1) Teorijos loginis nenuoseklumas; 2) Istorinis, nemitologinis krikščionybės teiginių pobūdis; 3) Įrodymai, jog krikščionybė yra nesinkretiška religija.


Pirmąją dalį jau aptarėme - naudojantis "mito teorijos" pasekėjų metodologija, tektų pripažinti, jog neegzistavo daugelio istorinių asmenybių, sunku būtų įrodyti net dabar gyvų asmenybių tikrumą.


Antrojo pobūdžio argumentai plaukia iš pirmo. Kaip pažymėjo Schellingas, esminis mito bruožas - mitologija yra amžinoji dabartis, t.y. mitai yra antistoriniai, jie iliustruoja tam tikrą idėją, archetipą. Tačiau jei iš istorinių dokumentų matome, jog tai, kuo tiki krikščionybė yra istoriniai įvykiai, tai jau įrodo, jog krikščionybė nėra mitų rinkinys, nes krikščionių tikėjimo objektas nėra mitai.



Trečios grupės argumentai taip pat plaukia iš pirmų dviejų. Paviršutiniškai žvelgiant, sinkretizmo negalimybę rodo jau vien krikščionybės priešiškumas visoms kitoms egzistavusioms religijoms. Jei krikščionybė tebuvo pagoniškų mitų mišinys, tai kodėl visi Romos pagonys sutartinai persekiojo krikščionis? Jei tai tebuvo judaizmo sekta, tai kodėl žydų nepersekiojo, o krikščionis - persekiojo? 

Kitas dalykas, krikščioniškoji teologija iš tiesų yra unikali ir autentiška, o kai kurių bandymai tai paneigti dažniausiai yra pritempti ir nesąžiningi. Pavyzdžiui, Šventosios Trejybės koncepcija (Vienas Dievas trijuose asmenyse, trys hipostazės - viena esmė) egzistuoja tik krikščionybėje. Kai kurie "kritikai" teigia, esą indiškoji Trimurti (tridievystės) koncepcija yra analogiška, jie turi trijų aukščiausių dievų triadą: Brahmos, Višnu ir Šyvos. Tačiau nesąžiningai nutylima tai, kad trimurti koncepcija atsirado tik postvediniu puran periodu (300-1200 m. po Kristaus), t.y. kai Indijoje jau veikė ne tik Apaštalo Tomo I a. pab. - II a. pr. įsteigta misija, bet ir plačiai veikė Asirijos Bažnyčios misionieriai. Be to, kaip pažymi indologai (pavyzdžiui, A. L. Basham), trimurti Trejybę primena tik paviršutiniškai, o iš tiesų šios dvi teologinės koncepcijos nieko bendro neturi (garbinantys trimurti indai visada garbiną dievą aukščiau kitų, pavyzdžiui, brahmą iškelia aukščiau kitų dviejų, arba visus tris suvokia kaip kurio nors vieno avatarus, t.y. ne hipostazes kaip krikščionybėje, o kaip modalumus). Analogiškai lietuviškoji pagonybė, veikiama krikščionybės, buvo suformavusi savo "trejybę": Velino, Perūno ir Dievo, tačiau jie buvo suvokiami kaip tris atskiri, tarpusavyje kovojantys dievai ir tai tebuvo krikščioniškos teologijos imitacija, o ne atitikmuo.


Autentiškas ir krikščionių teiginys, jog Kristus buvo Dievas, tikras žmogus ir tikras Dievas. Antikos mitologijoje egzistavo tik pusdieviai, t.y. pusiau žmonės, pusiau dievai. Egzistavo apoteozės samprata - mirtingas herojus perspektyvoje galėjo tapti nemirtingu dievu. Tik visiškas diletantas, nesuvokiantis krikščioniškos teologijos, gali tai gretinti su Evangelija, nes Kristus krikščionybėje suvokiamas kaip tikras Dievas, kuris prisiėmė žmogaus mirtingą prigimtį, bet jis netapo Dievu, jis juo buvo visados. Krikščioniška teozės samprata taip pat nenumato žmogaus tapimo lygiaverčio Dievui, o numato įsisūnijimą, priėmimą dalyvauti Šventojoje Trejybėje, kurią jungia meilės santykis. Žmogus tampa dieviškosios prigimties dalininku, tačiau pats netampa nauju, atskiru dievu. 


Ir priešingai, atsiradus krikščionybei buvo susiformavęs eretiškas gnostikų mokymas, kurie teigė, jog krikščionybė tėra vienos tiesos, kuri išreiškiama ir pagonybėje, variantas. Kai kurie gnostikai laikė Kristų žmogumi, kuris tapo Dievu ir panašiai. Jie su pagonybe nekonfliktavo, naudojosi pagoniškais mitais, kuriuos kergė su Evangelijos istoriniais pavadinimais, tačiau jie... nebuvo krikščionys ir krikščionys nuo pradžios juos kritikavo kaip pagonis ir politeistus. 


Bažnyčios Tėvams taip pat buvo žinomas faktas, kad kai kurios mitologemos, kaip, pavyzdžiui, tvanas, nekaltas mergelė, Prometėjo nuopolis (Liuciferio nuopolis), Oidipo dalia (Judo Iskarioto dalia) ir taip toliau buvo abstrakčiu pavidalu žinomos pagonims, tačiau tik krikščionių istorijoje tapo faktais. Šitoks mitologemų egzistavimas už krikščionybės ribų siejamas su tam tikrų bendražmogiškų archetipų (provaizdžių) egzistavimu. Patristinėje interpretacijoje, kadangi visi žmonės kažkada kilo iš Adomo ir Ievos, iš Edemo, jie visi savo sieloje (sielos procesų visuma - tai psichika) turi tam tikrą pirminį apreiškimą, t.y. tam tikrus atsiminimus, provaizdžius apie Dievą. Žydai ir krikčionys turi Dievo apreiškimą, kuris viską paaiškina tiksliai ir išsamiai. Todėl tai, kad egzistuoja sutampačios su teologija mitologemos nekelia jokių problemų, nes mes akivaizdžiai matome, kad tos mitologemos yra antistorinės ir jas sudėjus į krūvą krikščionybės niekaip negausime. Juk gavę paskirų automobilio detalų (bet ir tai, ne visas) automobilio taip pat nesudėtume, kaip iš tų paskirų mitologemų neišeina išvesti net krikščionybės užuomazgų.  


Ir priešingai, tai, kad visose pasaulio kultūrose egzistuoja tam tikros bendros mitologemos, nors tos kultūros tūkstantmečius neturėjo sąlyčio, rodo, jog krikščionybėje iš tiesų yra įkūnyta kažkokia objektyvi, bendražmogiška tiesa, kuri egzistuoja bent kaip bendražmogiškas psichinis faktas.


SOCIOEKONOMINĖ TEORIJA

Mito teorija ilgai naudojosi Tarybų Sąjungos "mokslinio ateizmo" propagandistai. Tačiau ilgainiui Vakarų religijotyrai darant vis naujus perversmus šių tyrimų srityje, TSRS "mokslas" apie religiją tame fone ėmė atrodyti tiesiog juokingai, todėl pereita prie sudėtingesnės, socioekonominės teorijos. 


Ši teorija bandė diskredituoti krikščionybę aiškindama jos kilmę pseudomarksistiškai, neva tai tebuvo natūrali žmonių reakciją į ekonominę realybę. Pseudo, nes iš tiesų Frydrichas Engelsas, nagrinėjęs krikščionybės klausimą, nepriėjo tokių išvadų. Tarybų Sąjungos "marksistai" savo ruožtu teigė, neva egzistavo tam tikros objektyvios istorinės priežastys.


Teigta, esą, Kristaus atėjimo laiku ekonomika buvo nuosmukyje, visi vergų sukilimai Romos imperijoje jau buvo sustabdyti, moralinis pakylimas sutryptas, todėl nusivylę vergai ėmė ieškoti teisybes ne šitame, o kitame pasaulyje. Taip atsirado vergų religija - krikščionybė, kuri panaudojo svetimas mitologemas savo socialinei būčiai aiškinti.


Tačiau istorinė tiesa yra ta, kad jokios TSRS istoriografijoje minimos "vergų revoliucijos" iš tikrųjų nebuvo.  Ekonominio nuosmukio nebuvo - imperatoriais Augusto laikais Roma klestėjo kaip niekada ankščiau ir niekada vėliau savo istorijoje, o plataus masto vergų sukilimai visoje Romos imperijoje vienodai vyko tiek prieš pat Kristų, tiek Kristaus gyvenimo metais, tiek po jo. Kai kurie jų siekė Spartako sukilimo mastą. Be to, kaip žinia, iškart po Kristaus mirties prasidėjo ir Judėjos maištas. Tai reiškia, kad nebuvo jokio "moralinio nuosmūkio" ar nevilties, nes maištai kaip vyko, taip vyko.


Be to, krikščionybė atsirado Judėjoje, o žydai nebuvo vergai. Nei vienas iš Apaštalų taip pat nebuvo vergas. Ir iš Apaštalų laiškų matome, kad nuo pat pradžių krikščionys buvo įvairių socialinių sluoksnių atstovai.


Todėl "socioekonominė teorija", kaip sudėtingesnis mito teorijos variantas, taip pat pasirodo esanti išlaužta iš piršto, ne išvesta iš žinomų istorinių faktų, o sugalvota kriškčionybės diskreditavimui. Tačiau po TSRS žlugimo daugiau nebeliko šalies, kur religijotyrininkai palaikytų šią teoriją.

APIBENDRINIMAS


Taigi, faktai kalba patys už save. Visos neva "paaiškinančios" objektyviai krikščionybės kilmę teorijos atrodo juokingai tiek teologiniu požiūriu, nes dažniausiai kraipo krikščionių teiginius, tiek istoriniu, nes arba remiasi pritempimais, arba išgalvotais istorijos faktais. Regis, tokių "teorijų" atsiradimas susijęs daugiau su žmonių noru, negu su tikrove.

2013 m. vasario 6 d., trečiadienis

Vegetarizmas ir krikščionybė

Neseniai gavau draugės prašymą pakomentuoti šį straipsnį: http://www.kitaip.info/2013/01/vegetarizmas-ir-krikcionybe.html . Kadangi tema tikrai įdomi, noriu savo komentaru pasidalyti su jumis. Mano komentaras išreiškia mano asmeninę nuomonę ir nepretenduoja išreikšti Ortodoksų Bažnyčios pozicijos, nors ir aš stengiuosi atsakyti remdamasis ortodoksiniu dvasingumu.

AR KRIKŠČIONYS BUVO VEGETARAI?

Skaitant šį straipsnį pirmiausia į akis krenta tai, jog gausiai remiamasi apokrifiniais (t.y. neautentiškais) gnostikų raštais, Tomo ir kt. Evangelijomis. Tai yra reikšminga, nes gnostikai nevalgė mėsos ir buvo vegetarai. Tai tiesiogiai siejosi su metafizinėmis pažiūromis: daugelis jų materiją laikė blogio (piktojo demiurgo arba šėtono) kūriniu, arba pačiu blogiu.

Tai, kad cituojami tokie Bažnyčios Tėvai kaip Tertulianas taip pat turėtų sukelti įtarimą: nors ir buvo Bažnyčios Tėvas, Tertulianas vėliau prisijungė prie monatistų sektos, kurios išskirtinis bruožas - imaterialistinis asketizmas, į kurį įėjo vegetarizmas. Apskritai susitikus su Bažnyčios Tėvų citavimu dera turėti galvoje tai, kad Bažnyčios Tėvai, paėmus juos pavieniui, turėjo vienų ar kitų eretinių nukrypimų (ir tai normalu), nes doktrina yra suformuota iš to, dėl ko jie sutarė, o ne kas juos skyrė.

Pats krikščioniškas požiūris į maistą aiškiai išreikštas Apaštalų darbų 10 skyriuje: [Petras] pasijuto išalkęs ir norėjo užkąsti. Kol jam buvo tiekiamas valgis, jį ištiko dvasios pagava. Jis išvydo atsivėrusį dangų, iš kurio leidosi kažkoks rykas, it didelė marška už keturių kampų nuleidžiama žemėn. Jame buvo įvairiausių žemės keturkojų ir roplių bei dangaus paukščių. Ir jam pasigirdo balsas: „Kelkis, Petrai, pjauk ir valgyk!“ Petras atsakė: „Jokiu būdu, Viešpatie! Aš niekuomet nesu valgęs sutepto ar nešvaraus maisto“. O balsas vėl tarė: „Ką Dievas apvalė, tu nevadink suteptu!“ Taip atsitiko tris kartus, ir tuojau padėklas vėl pakilo į dangų“. 

Kristaus auka yra teologinis kašruto (maisto įstatymo) atsisakymo pagrindas, ir tai paskui smulkiau laiškuose komentuoja Paulius. Viena vertus, Žodis tapo kūnu, t.y. Dievas tapo tikru žmogumi su tikru kūnu. Kaip pabrėžė IV-asis Chalkedono Bažnytinis susirinkimas, tas kūnas buvo be nuodėmės, todėl taip, kaip Dievas savo persimainymu (transfiguracija) parodė Apaštalams, jog gali perkeisti jų kūnus ir grąžinti jiems pradinį orumą, taip ir pasaulis bus perkeistas Antrojo Atėjimo metu. Paprastai kalbant, krikščioniškoje metafizikoje materialusis pasaulis nėra blogas, o šiaip, kalbant dar plačiau, tai joje nėra ir paties blogio...

Antras aspektas yra tas, kad Kristus, nukryžiuotas ant kryžiaus, buvo Naujasis Adomas, mirtimi nugalėjęs mirtį ir sunaikinęs pirmapradę nuodėmę. Per Izraelį visos tautos gavo išganymą, todėl nebeliko nei žydo, nei graiko, nebeliko ir etninių mitybos atsiribojimų reikmės. Toliau nebesiplėtojant šia tema tiesiog galima pasakyti, jog krikščionybė, skirtingai nei gnosticizmas, turi tvirtą materijos neniekinančią doktriną, kuri pateisina ir įvairų maistą kaip nepasišlykštėtiną. Bet pats vegetarizmas krikščionybei nėra visiškai svetimas dalykas.

Rytų krikščionybėje yra pirmuosius amžius siekianti tradicija vienuoliams nevalgyti mėsos, per pasninką jie nevartoja ir pieno produktų. Pvz. jei per jei kiekvieną trečiadienį ir penktadienį rytų krikščionys nevalgo mėsos ir pieno produktų, tai vienuoliai tomis dienomis valgo, iš esmės, "veganiškai". Kadangi rytų krikščionybėje nuo pirmų amžių vyskupai renkami tik iš vienuolių, tai visi vyskupai nevalgo mėsos. Iš to seka, kad dauguma Bažnyčios Tėvų šiaip jau mėsos nevalgė, klausimas tik ar taikė tai vedusiems/nevedusiems nevienuoliams dvasininkams ir pasauliečiams.

Vienuoliai atsisako mėsos ne dėl to, kad mėsa savaime yra blogai, o todėl, kad jie laikosi asketiško gyvenimo būdo ir, sakykime, grubiausias pavyzdys yra tas, kad kiauliena, kiek man žinoma, natūraliai žadina mieguistumą ir seksualinį potraukį. Seksualinis aktyvumas apskritai labai susijęs su mityba. Todėl asketui, gyvenančiam ne santuokoje, reikalinga kitokia mityba. 

Kadangi tai yra tik priemonė, bet ne tikslas savaime, vyskupas gali kartais pažeisti šią taisyklę, pavyzdžiui, jei su netikinčiais sėdės prie bendro stalo ir jie jam atneš mėsos patiekalą, jis gali jį valgyti, kad neįžeisti šeimininkų, nes žmonės yra svarbiau negu pilvas. 

Kas liečia graikišką leksikoną, cituojamą aname straipsnyje, tai tas pats žodis klasikinėje graikų kalboje, šiuolaikinėje ir Naujajame Testamente turi skirtingas reikšmes, ir reikia žiūrėti kaip tuo laikmečiu žmonės tą žodį vartojo. Tas pats žodis trofe NT išsireiškimuose tikrai reiškia "maistą", nes kitaip net tie išsireiškimai neskambėtų, juolab, beje, Kristus kalbėjo aramėjiškai, o ne graikiškai, reiškia reikia bandyti atkurti išsireiškimą, o ne knaisiotis šalutinėse žodžių reikšmėse. Lietuviškas žodis "valgyti" irgi yra kilęs nuo "pavilga, prieskonis", bet juk jei kas sakys "atnešk pavalgyti" tai nereiškia, kad prašys prieskonių. NT niekur tiesiai nepasakyta, kad Kristus ją valgė, bet taip pat nepasakyta pvz. ar būdamas vestuvėse jis šoko, tokie dalykai nutylimi, nes autoriai, matyt, juos laikė antraeiliais.

Tai, kad kai kurie NT veikėjai nevalgė mėsos, kaip Jonas Krikštytojas, yra natūralu, nes jie laikėsi vienuolių gyvenimo būdo. Vienuolių gyvenimo būdas įsteigiamas skaičių knygoje 6 knygoje, kur duodami nazirų įžadų nuostatai. Ten aiškiai pasakyta, kad tam tikri pašauktieji Dievo, kurie duoda įžadus, turi atitinkamai maitintis, gyventi ir t.t..

Todėl istoriškai Bizantijos imperijoje į žmonės, kurie nebuvo vienuoliais ir nevalgė mėsos/nekūrė šeimos ir t.t... žiūrėta labai neigiamai; ir šiaip rytų krikščionybėje iki šiol neigiamai žiūrima į privalomą celibatą kunigams, nes tai laikoma menkai ką bendro su krikščionybe turinčia nuostata

Celibato atsiradimas ir iš to plaukiantis kitoks asketizmo suvokimas aišku yra atskira tema, bet vėlgi, ten kyšo gnosticizmo ausys, nes daug kas sutaria, kad celibato pagrindimas remiamas stambiausios Vakarų figūros - Šv. Augustino raštais, o jis iki tapdamas krikščioniu buvo maniheistas, ir jo asketikoje tas yra juntama. Kai Augustinas buvo manihėju, jis buvo vegetaras, tapęs krikščioniu labai smerkė vegetarizmą nevienuolių tarpe. 

Palyginimui, Vakarų krikščionybėje kanoniškai draudžiama kunigams būti švariai nesiskutusiems, nes, kaip aiškina Durandas, barzdos ir plaukų ilgis simbolizuoja žmogaus nuodėmingumą, todėl kunigai turi skustis, taip rodydami savo nekaltumą. Viduramžiais Vakaruose kunigai buvo vieninteliai švariai nusiskutę ir didžiosiose valstybėse netgi buvo teisinis terminas "skustas kaip kunigas". Tačiau nieko panašaus nebuvo ikischizmatinėje Bažnyčioje.

Rytų kultūroje, įskaitant krikščionybės kilmės vietą Izraelį, barzda buvo vyriškumo simbolis ir švariai nusiskutęs vyras buvo laikomas moterišku. Absoliuti dauguma Romos vyskupų iki schizmos taip pat buvo barzdoti. Tuo tarpu nemažai gnostikų sektų, niekinusių materiją, tapatino plaukus su nuodėmėmis ir skusdavosi švariai. Dažnai tai sutapdavo su jų pažiūromis į seksualumą. Kokią įtaką šie judėjimai turėjo Vakarų kultūrai rodo faktas, kad vienas iškiliausių gnostikų Valentinas vos netapo Romos popiežiumi. Bet, kaip sakiau, tai yra atskira tema, reikalaujanti atskiros nuodugnios analizės.

Taip pat atskiras dalykas yra pasninkavimas, nes jis netrunka visą gyvenimą.

VEGETARIZMO ĮVERTINIMAS IŠ KRIKŠČIONIŠKOS PERSPEKTYVOS

 "Maistas negali mūsų priartinti prie Dievo. Kai nevalgome, nieko neprarandame, ir kai valgome, nieko nelaimime." (1 Kor)

Mano galva, mitybos reguliavimas dėl sveikatos priežasčių turi prasmę, kaip ir reguliavimas dėl dvasinių priežasčių. Pas ortodoksus daugiau nei 180 kalendorinių dienų metuose yra pasninko dienos, t.y. kalendoriuje yra daugiau pasninko dienų, negu įprastų dienų apskritai. Pasninkavimas labai padidina intelekutalinį darbingumą ir efektyviai padeda susikaupti. Žinoma, pasninkas tai ne tik tam tikrų produktų nevalgymas, tai yra ir susilaikymas nuo tam tikrų pramogų ir malda. Ir mokantį pasninkauti lengva atskirti nuo nemokančio, nes mokantys vaikšto išsišiepę ir produktyvūs, o nemokantys vaikšto paniurę ir sapnuoja kepsnius (ir man ankščiau yra tekę sapnuoti McDonalds mėsainius...). Svarbiausia yra tai, kad tokie pavyzdžiai iš asketinės praktikos rodo šiuo metu jau moksliškai "iš išorės" ištirtą faktą, jog mitybos keitimas keičia žmogaus elgesį, ir tai galioja šiaip ne tik žmogui, bet ir kitiems gyvūnams.Vienas profesorius, tarnaujantis diakonu, kurio paskaitų klausau (Kurajevas), mėgsta studentams pateikti būtent seksualinius pavyzdžius, nes jie studentams yra įtaigiausi. Žinoma, jaunam vyrukui vietoj kepsnio pagriaužus vieną kitą kartą morkų nieko ypatingai nepasijaučia, galbūt yra kažkiek mažiau noro įsitraukti į santykius, tačiau kol žmogus jaunas, tai jį sunku šiuose dalykuose palaužti. Vyresni gi iš savo patirties sako, kad užtenka porą dienų nevalgyti mėsos ir pieno produktų ir jų aktyvumas smarkiai krenta. Pasninko metu tai yra pageidautinas dalykas, nes tradiciškai per pasninką pas mus sutuoktiniai susilaiko. Tačiau jei tokia mityba būtų pastovi, šeimyninis gyvenimas neišvengiamai keistųsi. Čia tik vienas iš žmogaus elgsenos aspektų, o šiaip pripažįstama, kad mitybos režimo keitimas keičia visą žmogaus elgesną.

Religiniu požiūriu svarbiausia kategorija kalbant apie dietos keitimą yra prasmė. Pasninkavimo prasmė yra savo valios ugdymas, valios pergalė prieš aistras ir iš to sekantis dvasingumas. Pasninkaujantis žmogus geriau pradeda jausti visus troškimus ir mintis, įeinančius į jo širdį ar išeinančius iš jos. Kiekvieno pasninko pabaigą lydi šventė. Tas, kuris išmoko jausti savo troškimus, jau ir per šventę gerdamas vyną nepadaugins, valgydamas mėsos nepersivalgys ir taip toliau..

Vegetarizmas/veganizmas savo ruožtu praranda šias prasmes, nes tai yra ne laikinas režimo keitimas. Todėl kyla klausimas, kokią prasmę jam teikia vegetaras. Jei jį motyvuoja New Age/neopagoniškas dvasingumas, tai faktas, kad iš to vegetarizmo nieko gero nebus... Žmogus ugdys pasišlykštėjimą materijai, laikys vieną maistą "švaresniu" nei kitą, galbūt ir seksualinius santykius laikys "nešvariais", o galų gale, dažnai tai seka išsivystantį požiūrį į valgančius mėsą kaip į "šlykščius" žmonės, imama šlykštėtis pačiu mėsos valgymo procesu. Meilė artimui ir turėtų būti pagrindinis matas visuose reikaluose, ar mūsų pasirinktas mitybos būdas suartina mus su aplinkiniais, ar skiria?

Tai iš principo šituos dalykus derėtų įvertinti, jei jis jaučia sveikatos poreikį, jei jaučia, kad tai jam reikalinga, tai jam pasirinkimas. Dar derėtų pažymėti, jog dažnai daroma klaida, jog vegetarizmas laikomas vienintele alternatyva "fast food" kultūrai.. Kad ir ta pati PETA savo pasisakymuose lygina seksualinį gyvenimą valgant McDonalds ir vegetariškai... Tai klaidingas supriešinimas, nes galima sveikai vartoti ir mėsą.

Aš pats nesu vegetaras, nes nematau, kuo kategoriškas atsisakymas nuo mėsos visam laikui pagerintų mano sveikatą ir nematau kuo tai padėtų dvasiniam gyvenimui. Užmetus akį į mokslinius žurnalus matau, kad tyrimai rodo, jog iš principo vegetarų ir visavalgių sveikatos tyrimai nesiskiria, bet su sąlyga, jog vegetarai papildomai vartoja tokius dirbtinius vitaminus, kaip B12. Tai reiškia, kad sveikatos ši mityba neprideda, o pačią mitybą apsunkina. Kadangi savo kailiu žinau mitybos tokiu maistu pasekmes mąstymui ir elgsenai, o apie tai irgi yra publikacijų, tai nebūdamas vienuolis nematau prasmės prisiimti tokio pobūdžio asketiką.

Kaip populiarus reiškinys vegetarizmas neišvengiamai susijęs su rytietiško dvasingumo ir neopagonybės mada, ir tai visada man kelia įtarimą. Bet kokiu atveju, renkantis praktiką reikia, kaip juokauja ir Kurajevas, kelti sau leninistinį klausimą "cui prodest?" - kam tai naudinga?  ar tai suartins mane su žmonėmis, ar nuo jų atskirs? Ar tai bus sveika mano kūnui? Kodėl aš to noriu?

Iš principo, kaip jau pradėjau šitą pranešimą, būti vegetaru savaime nėra nei gerai, nei blogai, viskas priklauso nuo to, kaip žmogus įprasmina šią veiklą. Aš šiuo metu pasauliečiui nematau prasmės to daryti, išskyrus aišku kai to reikalauja sveikata, o argumentas "gaila gyvūnų" dažniausiai būna susijęs su iškreiptu požiūriu į gyvūnus, sužmoginant juos ar net iškeliant jų interesus aukščiau žmonių. Jei "meilė" gyvūnams perauga į neapykantą žmonėms, tai nėra meilė.

---------

Susiję straipsniai:

- Malda ir askezė - http://ortodoksas.blogspot.com/2012/11/malda-ir-askeze.html