2013 m. sausio 31 d., ketvirtadienis

Dvasininkija Ortodoksų (Stačiatikių) Bažnyčioje

Vyskupas (kairėje) ir kunigas (dešinėje) kasdieniais rūbais

Dvasininkai, ortodoksinėje krikščionybėje, - ypatingai pasišventę žmonės, vykdantys tarnavimą Bažnyčioje. Kaip ir Apaštalai, mūsų dvasininkai gali būti tiek vedę, tiek nevedę, tačiau turi apsispręsti iki įšventinimų. 

Dvasininku galima tapti tik per per įšventinimo (chirontijos) sakramentą. Niekas negali savo valia tapti dvasininku - toks griežtas įsakymas yra duotas Dievo nuo Senojo Testamento laikų.

Senajame Testamente, per Mozę surinkęs Izraelio tautą ir išvedęs ją iš Egipto prie Sinajaus kalno, Dievas apsireiškė visai žydų tautai, penkiems tūkstančiams žmonių ir davė jiems 10 savo priesakų. Šis faktas iki šiol žydų pabrėžiamas kaip unikali judaizmo religijos kilmės istorija, nes, skirtingai nuo kitų religijų, judaizmas neprasidėjo vienam žmogui ėmus pasakoti, neva jis gavo apreiškimą - Dievas apsireiškė visai žydų tautai.

Tačiau toks santykis su Dievu buvo nenaudingas nei žydams, nei Dievui: kaip rašoma Šventajame Rašte, žydai, apsireiškus Dievui, ėmė jo bijoti ir gąsdintis, todėl jei Dievas pastoviai su jais šitaip būtų bendravęs, būtų paminęs jų laisvą valią. Todėl Viešpats ima ugdyti tikėjimo dorybę: davęs savo nuorodas į tai, kaip gyventi teisingai, jis leidžia žmogui laisvai rinktis, o nuo šiol bendrauti su žydais ir vykdyti jų sielovadą pradeda per pašvęstus tam reikalui žmonės - dvasininkiją.


Senosios Sandoros dvasininkai (iš kairės į dešinę): kunigas, pirmasis kunigas, levitas
Vyriausiu kunigu Dievas pasirinko Aaroną, o likusiems dvasininkams jis pasirinko Levio palikuonis - levitus. Pagal Sandorą, levitai buvo Dievo

Ortodoksai tiki, kaip ir Kristus sako Evangelijoje, jog Senasis Įstatymas buvo ne paneigtas, o įvykdytas. Todėl nors naujosios Sandoros dvasininkai kokybiškai skiriasi nuo senųjų, kunigystės kaip pasišventimo principai išlieka tie patys. Ko gero esminis išorinis skirtumas yra tas, jog nėra skirtumo tarp žydo ir graiko, nes tas pats visų Viešpats (Rom 10,12). Šventumui pasišventę turi būti visi, todėl ir kunigai renkami iš visų tarpo.
Naujosios Sandoros dvasininkai (iš kairės į dešinę): kunigas (presbiteris),  vyskupas, diakonas

Tačiau jokiu būdu negalimas savavališkas "kunigavimas". 

Skaičių knygoje pasakojama, kaip dalis levitų, pakurstyti Kohato ir kitų, pareikalavo iš Mozės ir pirmojo kunigo - Aarono - kunigystės.
Jie susibūrė prieš Mozę ir Aaroną, sakydami: „Per toli nuėjote! Juk visa bendruomenė – visi iki vieno yra šventi ir VIEŠPATS yra tarp jų. Kodėl tad keliate save aukščiau už VIEŠPATIES bendriją?“ Mozė, tai išgirdęs, puolė kniūbsčias. Tada jis kalbėjo Korahui ir visam jo būriui: „Rytoj rytą VIEŠPATS parodys, kas jam priklauso, kas yra šventas ir kam bus leista prie jo artintis! [...]Tu, Korahai, ir visas tavo būrys paimkite smilkytuvus, įdėkite rytoj į juos ugnies ir užberkite ant jos smilkalų VIEŠPATIES akivaizdoje. Vyras, kurį VIEŠPATS bus išsirinkęs, tas bus šventas. Levitai, jūs per toli nuėjote!“ (Sk 16, 3-7)
Kitą dieną Viešpats patvirtino savo Įstatymą:
....žemė atsivėrė po jų kojomis. Žemė atvėrė savo burną ir prarijo juos drauge su jų šeimomis – visus, kurie priklausė Korahui, ir jų nuosavybę. Jie tad su viskuo, kas jiems priklausė, nugrimzdo gyvi į Šeolą. Žemė apdengė juos, ir jie pražuvo iš bendrijos.Visi izraeliečiai, stovėję aplink, jiems klykiant išbėgiojo, nes manė: „Žemė ir mus praris!“ (Sk 16, 31-34)
Ne mažiau Dievui pasišlykštėtinas yra nesąžiningas kunigų tarnavimas, t.y. pasišventimo sulaužymas. Kunigų knygoje pasakojama istorija apie Nadabą ir Abihuą, kurie sumanė aukoti aukas be palaiminimo:
Aarono sūnūs, Nadabas ir Abihu'as, pasiėmė savo smilkytuvus, įsidėjo žarijų, užbarstė ant jų smilkalų ir atnašavo VIEŠPATIES akivaizdoje nešventintą ugnį, kokios jis nebuvo jiems įsakęs. Ugnis išsiveržė iš VIEŠPATIES Artumo ir taip juos užgožė, kad jie numirė VIEŠPATIES akivaizdoje. (Kun 10, 1-2)
Taip kaip negalima pasauliečiui daryti to, kas yra kunigo pareiga, taip levitas negalėjo daryti to, kas yra skirta kunigams, o kunigai - kas yra pirmojo kunigo. Lygiai taip pat Ortodoksų Bažnyčioje skiriasi pasauliečio, diakono, kunigo ir vyskupo pareigos ir vieta tarnystėje, nors ir kitokiu būdu, nei tai buvo Senosios Sandoros metu.


Įsteigus dvasininkiją, pirmoji susitikimo su Dievu vieta žmonijos istorijoje buvo Susitikimų Padangtė. Dievas davė Mozei smulkius nurodymus, kaip turi būti pastatyta padangtė. Padangtę sudarė trys dalys: kiemas, Šventovė ir Šventų Švenčiausia.



Kieme stovėjo praustuvė ir aukuras. Čia rinkosi visi žydai ir atnašavo deginamąsias aukas bei meldėsi. 

Pačios palapinės viduje buvo šventovė - į ją įžengti galėjo tik dvasininkija (levitai, kunigai ir pirmasis kunigas). Čia stovėjo septynžvakė, altorius, ant kurio buvo deginami smilkalai, šalia gulėjo duonos. 

Trečioji patalpa nuo kitų buvo atskirta užuolaida. Ji buvo visų svarbiausia ir vadinosi Šventų Švenčiausia. Joje stovėjo skrynia papuošta cherubinų statulomis, skrynios viduje buvo Sandoros plokštės. Taip pat Šventų Švenčiausioje vietoje buvo saugoma mana, primindama apie tai, kaip Dievas pamaitino išeinančius iš Egipto. Į Šventų Švenčiausią įeiti galėjo tik vienintelis pirmasis kunigas ir tik kartą per metus. Čia jis tiesiogiai, fiziškai jausdavo Dievą ir su juo susitikdavo. Vėliau šią struktūrą perėmė Jeruzalės Šventykla.

Mirus ant kryžiavus Kristui, Izraelyje sudrebėjo žemė ir Jeruzalės Šventykloje plyšo Šventų Švenčiausios vietos uždanga. Tai reiškė, kad nuo šiol Šventų Švenčiausia nebeslepiama nuo žmonių ir visų tautų žmonės kviečiami šventumui.

Dabartiniai ortodoksų maldos namai, pačių ortodoksų vadinami bažnyčiomis arba šventyklomis, yra senosios šventyklos antitipas, t.y. naujasis atitikmuo. Todėl jos struktūra taip pat yra trinarė: ją sudaro prieangis, pagrindinė patalpa ir altorius (presbiterija).


Šiuolaikinės bažnyčios schema, anglų k. Svarbiausia atkreipkite dėmesį į tris pagrindines sudedamąsias dalis: šventovę (Sanctuary, kairėje), pagrindinę patalpą (Nave) ir prieangį (Narthex).
Altorius (presbiterija)
Ikonostasas, ikonų siena, skirianti pasauliečius nuo altoriaus
Tradiciškai prieangis buvo skirtas tiems, kurie negalėjo dalyvauti apeigose, pavyzdžiui, nekrikštytiems žmonėms (katechumenams). Dažnai prieangyje stovėjo kubilas su vandeniu krikštui, kad net apkrikštyti žmogų galima būtų jo neįvesdinant į bažnyčios vidų. Taip pat šioje patalpoje buvo dėl itin sunkių nuodėmių atskirti nuo Bažnyčios žmonės, kurie ten gailėjosi ir prašė atleidimo. 

Po prieangio einantysis patenka į pagrindinę patalpą, kurioje melstis ir priimti slėpinių (sakramentų) renkasi visi tikintieji pasauliečiai. Nuo šios patalpos ikonų siena ir užuolaida atskirta trečia patalpa, kuri pati gali būti vadinama altoriumi arba presbiterija. Joje stovi altoriaus "stalas", septynžvakė ir čia vyksta pats aukojimas. Pagal seną tradiciją, įtvirtintą VI Visuotinio Bažnyčios susirinkimo nutarimuose, į altorių griežtai draudžiama įžengti visiems išskyrus dvasininkus ir patarnautojus.

Įvairiose liturgijos dalyse altoriaus vartai atidaromi arba uždaromi, taip pat atitraukiama altorių dengianti užuolaida. Šis veiksmas simbolizuoja Šventų Švenčiausią atskiriančios užuolaidos perplyšimą po Kristaus mirties. Liturgijos metu pakeliamas tikras Kristaus Kūnas ir garsiai paskelbiama: "Švenčiausia - šventiesiems". 

Dieviškosios liturgijos kulminacijoje Kristaus Kūnas ir Kraujas išnešami pro altoriaus vartus ir dalijami pasiruošusiems jį priimti tikintiesiems, taip ne tik įleidžiant juos į Šventų Švenčiausią, bet paverčiant juos pačius Dvasios Šventykla, paverčiant juos pačius Šventų Švenčiausia, žinoma, priklausomai nuo to, kiek pats tikintysis to nori ir savo darbais to siekia. 

Kaip žinia, pasiruošimui Švenčiausiajai Komunijai skirti kiti sakramentai, tokie kaip atgailos, krikšto, patepimo mira ir kt.

Ortodoksų dvasininkai tarpusavyje skiriasi pagal galimybę teikti sakramentus. Diakonas yra tik dvasininkas-patarnautojas, jis teikti sakramentų negali, tačiau gali atlikti visus kitus veiksmus, tokius kaip smilkymas, maldų skaitymas ir kt. 

Kunigas gali krikštyti, tepti mira, priimti išpažintį (išskyrus kai kurias vietines Bažnyčias, kaip, pvz. Graikijoje, kur atgailos sakramento teikimui būtinas atskiras vyskupo leidimas), švęsti Eucharistiją, suteikti ligonio patepimą, sutuokti. 

Vyskupas, savaime suprantama, gali teikti visus ankščiau išvardytus sakramentus ir dar įšventinimo (chirotonijos) sakramentą. Kitaip tariant, jis gali skirti kunigus ir kitus vyskupus.

Ortodoksų Bažnyčioje vyskupai yra renkami tik iš vienuolių. 

Visi vyskupai tarpusavyje yra lygūs. Kai kurie vyskupai dėl savo amžiaus ir nuopelnų yra vadinami arkivyskupais, sostinėse tarnaujantys vyskupai yra vadinami metropolitais, o seniausiųjų miestų (Jeruzalės, Romos, Konstantinopolio, Antiochijos, Aleksandrijos, o nuo XVI a. ir Maskvos) vykupai yra vadinami patriarchais. Terminas popiežius (gr. πάππας - tėvas) iš pradžių Bažnyčioje buvo vartojamas visiems kunigams vadinti, po to - tik vyskupams, galop šis iš pradžių neoficialus titulas prigijo Romos ir Aleksandrijos patriarchams. 

Visi šie titulai yra garbės, o ne valdžios titulai, neįmanoma būti aukštesniu dvasininku už vyskupą. Visi vyskupai yra lygūs. Nei vienas vyskupas negali kištis į kito veiklą. Todėl Ortodoksų Bažnyčia Romos patriarchą, vadinamą popiežiumi, laiko pirmu tarp lygių, tarnų tarnu, kuris yra garbingiausias iš vyskupų, nes yra Petro perėmėjas, tačiau nepripažįsta popiežiaus valdžios. Po schizmos Ortodoksų Bažnyčioje laikoma, jog Romos patriarchas puolė į ereziją ir atskilo nuo Bažnyčios, todėl pirmu tarp lygių paskelbtas Konstantinopolio patriarchas. 

Ikischizmatinės Bažnyčios popiežius (590-604 m.), Romos patriarchas šv. Grigalius Didysis
Dera pažymėti, jog Konstantinopolio patriarchas nėra Bažnyčios galva (gr. κεφαλή), nes Ortodoksų Bažnyčios galva yra Jėzus Kristus. Todėl Ortodoksų Bažnyčios yra autokefalinės (gr. pats-sau-galva), nes jos nepripažįsta jokio žemiško autoriteto ir nėra atskaitingos jokiam žemiškam hierarchui.

Kitas faktas, kurį verta paminėti, yra tas, kad chirontija (pažodžiui rankos pridėjimas), t.y. dvasininkystės perdavimo sakramentas vyksta pagal griežtą Apaštalų sekimo taisyklę. Kadangi į vyskupus įšventinti gali tik kitas vyskupas, o pirmieji vyskupais buvo Apaštalai, tai kiekvienas vyskupas savo įšventinimą gauna netiesiogiai iš Apaštalų, per nenutrūkstamą grandinę. Į kunigus ar diakonus gali įšventinti taip pat tik vyskupai.

Visų Bažnyčios vyskupų susirinkimas yra vadinamas Visuotiniu Bažnyčios Susirinkimu ir Ortodoksų Bažnyčioje tai yra vienintelė institucija, galinti skelbti dogmas. Visi vyskupai kartu atstovauja Bažnyčia ir veikiami Šventosios Dvasios gali paskelbti tam tikrus nutarimus, nes Bažnyčia, kaip Kristaus kūnas, yra neklystanti. Tačiau ne pavienis kuris nors vyskupas, bet visa Bažnyčia išvien. Per visą Bažnyčios istoriją buvo tik 7 Visuotiniai susirinkimai ir visi buvo pirmame mūsų eros tūkstantmetyje.

Tačiau tai jau kita plati tema, susijusi su dogmatika. O dar verta aptarti paskutinį dalyką, kurį gali teikti kai kurie dvasininkai, turintys tam teisę - teikti palaiminimą. Palaiminimas, kaip ir sakramentai, yra pagalbinė priemonė siekiant Dievo malonės. O teisę laiminti turi kunigai ir vyskupai.

Ortodokai prašydami palaiminimo sudeda rankas kryžiumi (palaiminimo prašymo gestas gali skirtis priklausomai nuo vietinių patriarchato tradicijų)
Šitaip prašoma palaiminimo
Palaimindamas kunigas sudeda savo rankos pirštus, kad jie imituotų graikiškas raides: Ις Χς ("Jėzus Kristus"). 
Taip kunigas laimina
Šitokioje pirštų pozicijoje kunigas peržegnoja tikintįjį vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios ir padeda savo ranką tikinčiajam į rankas. Priimtas ortodoksų nuolankumo getas - pabučiuoti ranką, šitaip išpažįstant, jog kunigas yra tikra Kristaus Ikona ir veikia Kristaus vardu (taigi, išpažįstanti patį kunigystės slėpinį). Vyskupas, skirtingai nei kunigas, laimina ne viena, o dviem rankomis.

Dvasininkai šitaip laimina ir tam tikrose liturgijos dalyse. Jie išeina ir peržegnodami kryžiaus ženklu visus susirinkusius garsiai laimina: Ramybė visiems. Tada visi tikintieji priimdami palaiminimą nulenkia galvas. 

Vakarų tradicijos atstovui lengva pastebėti, kaip smarkiai skiriasi rytietiškas dvasininkijos suvokimas. Viena vertus, Katalikų Bažnyčioje dvasininkas gali turėti ne tik garbės autoritetą, bet ir realią valdžią ir visi dvasininkai susiję su Vatikano valstybe. Antra vertus, katalikai turi visai kitokį pašaukimo suvokimą, nes Ortodokų Bažnyčioje kunigas gali turėti šeimą, todėl jo tarnystė bus kitokia, galimai jo žmona, kuri seminarijoje gali baigti regentystės ar ikonografijos mokslus, taip pat labai aktyviai dalyvaus Bažnyčios gyvenime. Vedusius kunigus tikintieji vadina tėvais (rus. batjuška, taip pat senas liaudiškas pavadinimas - popas, nuo gr. papas - tėvas), o jų žmonas - motinėlėmis (rus. matuška). Dažnai kunigų vaikai, kone užauginti altoriuje, jaučia artimą ryšį su Dievu ir patys tampa kunigais. Be to, šie kunigai daug labiau išmano šeimyninio gyvenimo specifiką, nei nevedę, o juk dauguma pasauliečių, kuriuos tenka ganyti - vedę.

Tai, kad Romos Katalikų Bažnyčioje vyskupai renkami ne iš vienuolių tarpo, rodo kitokį vyskupo vaidmens suvokimą. Rytuose itin svarbus moralinis vyskupo autoritetas, o Vakaruose, šiuo požiūriu, vyskupystei labiau būdingi valdžios ir valdymo atributai. 

Galų gale su išvardytais dalykais susijęs diakonato nunykimas Vakaruose. Jei dvasininkais gali būti tik nevedę vyrai, o tam, kad tapti vyskupu nereikia būti vienuoliu, tai niekas nenorės visą gyvenimą būti paprasčiausiu diakonu... nenorės ir kelis metus. Todėl pradinė trinarė dvasininkijos sudėtis - diakono, kunigo ir vyskupo - keičiasi, diakonai nunyksta, o vyskupai netenka tos religinės reikšmės, kurią turi rytuose.

Žinoma, dar didesni skirtumai egzistuoja protestantizme. Protestantai, nuo pat Liuterio, nelaiko kunigystės sakramentu. Jų nuomone, visi yra pašaukti kunigauti. Todėl savo liturgijos "vadovais" jie renka "pastorius", t.y. vieną iš pasauliečių, kuris pasišvenčia "ganyti". Kuo savavališkas "kunigavimas" baigėsi Biblijos veikėjams, jau skaitėme, tačiau iš esmės tai negresia protestantais, nes formaliai, grynai ortodoksiniu požiūriu, nei viena protestantų "Bažnyčia" nėra Bažnyčia. Jie neturi būtinų Bažnyčiai atributų, kuriuos nurodo šv. Tradicija nuo pat ankstyvosios krikščionybės laikų, todėl ortodoksų akimis tai yra tiesiog maldos rateliai. Ir čia turiu pasakyti tai, ką po šitokių žodžių per debatus su baptistais pasakė kun. Daniilas Sysojevas: ortodoksai šitokius dalykus sako ne todėl, kad norėtų ką nors įžeisti, bet todėl, kad tiesiog toks jų tikėjimas remiantis Bažnyčios Tėvais ir Apaštalu palikimu. Ši pozicija iš esmės neprieštarauja protestantiškai, nes juk jie patys nepripažįsta kunigystės kaip sakramento... O daugelis jų beveik jokių sakramentų nepripažįsta. Šiems žmonėms "vyskupas" jau yra grynai administracinis postas.

Todėl ortodoksų dvasininkija yra dar vienas intriguojantis Rytų-Vakarų dvasingumo skirtumų pavyzdys, kuris iš pirmo žvilgsnio nėra lengvai pastebimas. 

2013 m. sausio 29 d., antradienis

Apie krikščionišką tikėjimą

„Turime įvairių dovanų (charismata), nelygu kokia malonė mums suteikta. Kas turi pranašystės dovaną, tegul ja naudojasi, laikydamasis tikėjimo (analogian tes pisteos)“ (Rom 12, 6)
Apaštalas Paulius įspėja, kad tie, kurie tvirtina turį pranašystės ar kitą Šventosios Dvasios dovaną gali ją naudoti laikydamiesi tikėjimo analogijos, t.y. išlikdami budrūs savo tikėjimo ortodoksiškumo (t.y. tikrumo) atžvilgiu. Tas, kuris netgi turėdamas dovanas jas naudoja ne pagal tikėjimą, pažeidžia Pauliaus priesaką.

Tikėjimo analogija, lotyniškai vadinama regula fidei (tikėjimo taisyklė), yra tam tikras matas, pagal kurį galime įsivertinti savo taisyklę. Graikiškas žodis analogia gali būti suvoktas kaip atitikimas arba tam tikra prasme kaip pažodiškumas, jei imsime žodžių ana + logos reikšmes. Juk logos - tai tvarka, žodis, o dalykus laikome analogiškais tada, kai sutampa jų tvarka. Pavyzdžiui, vienas dalykas turi savybes a, b, c, o štai kitas dalykas, nors ir yra kitas, taip pat turi savybės a, b, c - taigi, jie analogiški. Jie atitinka vienas kitą pažodiškai (jei atsiribosime nuo kitų termino pažodžiui reikšmių, kurių lietuvių kalboje yra daug).


Krikščioniškame pasaulyje galima rasti keturis pagrindinius pagrindinius suvokimus, kas yra tikėjimo analogija: katalikai tai suvokia kaip savo Bažnyčios tradiciją, liuteronai - kaip aiškinimą per Kristų, racionalistai - kaip protingą aiškinimą, Ortodoksų Bažnyčioje dominuoja suvokimas, jog tavo tikėjimo teisingumo matu turi būti betarpiškas tavo santykis su Dievu, tavo mistinis patyrimas. Tačiau tam, kad žmogus galėtų įvertinti savo patyrimą, būtina jį suvokti, ir tokiu būdu atsiremiama į Šventąjį Perdavimą, mokymą, kurį paliko pats Kristus, kurį skelbė Apaštalai ir kurio mokė Bažnyčios Tėvai. Juk Biblija yra ne kas kita, kaip Bažnyčios Tėvų sudarytas šventų tekstų kanonas. Tokiu būdu analogia tes pisteos yra gana neapibrėžiamas dalykas, susijęs su tiesioginiu Šventosios Dvasios veikimu, tačiau turintis tam tikrą materialią atspirtį tradiciniuose tekstuose. Ortodoksų gyvenimo teisingumo matas yra Evangelija, o Evangelija pati nėra šiaip sau tekstas, tai yra Geroji Naujiena, o popieriuje atspausdintas tekstas tik išreiškia Gerąją Naujieną. Todėl siekdamas ką nors interpretuoti iš Šventųjų Tekstų krikščionis pagal tikėjimo analogiją turi visada atsiremti į pradinį sumanymą.


Šv. Augustinas veikale Apie mokytoją pateikia puikų pavyzdį. Štai anoks juokdarys pašnekovui pasakė: nori, padarysiu, kad tau iš burnos išeis liūtas. Pašnekovas sutiko. Tada juokdarys paklausė, ar pašnekovas sutinkąs, jog žodžiai išeina iš jo burnos. Pašnekovas sutiko. Tada paklausė juokdarys, ar sutinka, kad liūtas yra žodis. Po to lengvai privertęs pašnekovą ištarti žodį liūtas, jis šitaip padarė, kad iš jo burnos išeitų liūtas...


Kaip buvo apgautas pašnekovas? Iš pradžių jis suvokė žodį liūtas ne ta prasme, kuria jį suvokė klausiantysis. Kodėl suvokė kita prasme, kodėl neperklausė, jei nesuprato, kas turima omeny? Nes natūraliai mes aiškiname žodžio reikšmę pagal numanomą jį pasakiusio sakytojo išankstinį sumanymą. Nenumanydami sumanymo, mes negalime atskleisti, ką reiškia pats žodis. 



Šv. Augustinas iš Hipono
Šitaip turi būti aiškinamas ir Šv. Raštas, ir mūsų patiriami Dievo ženklai ir visi tikėjimo dalykai. Geriausią Šventojo Rašto išankstinį sumanymą žinojo tik pats Dievas, tačiau jis turėjo savo mokinių - Apaštalų, o šie turėjo savo mokinių, kurie turėjo savųjų... Yra išlikę daugybė visų jų raštų. Taigi, geriausiai pradinį Dievo sumanymą mokant žmoniją suprato jo mokiniai, kurie šiuo supratimu dalijosi su savo mokiniais ir taip toliau. Apaštalų perdavimo nenutrūkstama grandinė siekia kiekvieną šiandieninį Ortodoksų Bažnyčios vyskupą. Todėl norėdami, pavyzdžiui, interpretuoti Šv. Rašto vietą, mes nesielgiame savavališkai, kas yra draudžiama Rašte (2 Pt 1, 20), o mes atsiremiame į turimus Apaštalų ir kt. aiškinimus, kurie geriau žino pradinį sumanymą. 

Krikščioniškas tikėjimas - tai ne aklas sustingusio senų tekstų blokų „atrajojimas“, mechaninis citavimas, tai yra supratimo ir aiškinimo procesas. Dogmata (gr. tikėjimo teiginių sąrašas) tėra pagalbinis matas, nurodantis, kas yra ortodoksija ir kas ne, orientyras, kuriuo tikintis turi įtikėti asmeniškai, o ne sąrašas teiginių, kuriais reikia aklai tikėti. Šv. Augustinas formuluoja: Tikiu viskuo, ką suprantu, tačiau suprantu ne viską, kuo tikiu.


Aš tikiu į Triasmenį Dievą, todėl kad suprantu, ką reiškia pats žodis Triasmenis, suprantu, kad Trys Dievo Asmenys yra Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia, suprantu, kad Sūnus prieš visus amžius gimė iš Tėvo, suprantu, kad Šventoji Dvasia kyla iš Tėvo, todėl kad suprantu visus šiuos žodžius ir suprantu šiuos santykius, visų pirma, pagal analogijas: Tėvas yra tarsi žmogus, tariantis žodį. Šis Žodis yra iš jo gimstantis Sūnus, o jo kvėpavimas, lydintis žodį, yra Dvasia. Juk net graikiškai Dvasia ir Kvėpavimas yra tas pats žodis - pneuma. Taigi Dievas yra tariantysis su savo žodžiu ir kvėpavimu, o Tėvas (tariantysis) negali būti nebylus, t.y. nebuvo, kai jis nekalbėjo.


Kita analogija, pateikta paties šv. Augustino Pokalbiuose su savimi - rega. Juk regėjime dalyvauja akis, žvilgsnio laukas ir pats žvilgsnis. Atrodo, šv. Afanasijus pateikia saulės analogiją - kaip spindulys, kurį lydį šiluma, yra vienos  prigimties su saule, nors nėra jai tapatus, taip ir Trejybė.


Taigi aš galiu tikėti Trejybe, nes turiu supratimą apie ją. Tačiau aš nesuprantu pačios Trejybės. Aš nesuprantu, kaip iš tikrųjų, ne analogijos prasme, Sūnus gimsta iš Tėvo. Aš nesuprantu, kaip konkrečiai Vieno Triasmenio Dievo asmenys kontempliuoja vienas kitą, taigi, aš suprantu ne viską, kuo tikiu.


Į galvą man šauna toks pavyzdys: per musulmonų ir ortodoksų disputą, musulmonai paklausė tėvo Daniilo Sysojevo: jei Dievas yra amžinas ir nekintantis, tai ar gali jis tapti? Jei jis negali tapti, tai kaip Žodis tapo Kūnu? Tėvo Daniilo atsakymas buvo nuostabus: Žodis tapo Kūnu pagal hypostazę (asmenį), o ne pagal savo esmę (ne dieviškumu). Iš to plaukia, kad Žodis tapo Kūnu tokiu būdu, kaip buvo sutvertas pasaulis: pradžios knygoje sakoma, kad jis buvo sukurtas pradžioje, o Apreiškimas Jonui atskleidžia, jog Kristus (Dievo Žodis) yra „Alfa ir Omega, Pradžia ir Pabaiga.“ (Apr 21,6). Taigi, pasaulis buvo sukurtas Žodyje, ir kaip tada Dievo ištartas Žodis virto kūriniais (Pradžios knygoje rašoma: Tuomet Dievas tarė: „Tebūna šviesa!“ Ir šviesa pasirodė. (Pr 1, 3), taigi, Dievas kūrė kalbėjimu), taip ir Žodis tapo Kūnu, t.y. iš nesukurto ir nesukurtame atsirado sukurta. O kaip detaliai nesukurtame atsirado sukurta? Tėvas Daniilas atsako musulmonams: Pasaulio sukūrimas yra didi paslaptis, prieš kurią lieka tik nusilenkti, ar ne taip mano ir musulmonai? . Taigi, net labiausiai pažengęs Dieviškųjų dalykų pažinime krikščionis turbūt niekada, bent jau šiame gyvenime, nesupras kaip Žodis tapo Kūnu, tačiau visai nesuprasdamas, ką reiškia Žodžiui tapti Kūnu, jis negali tuo tikėti. 



Kun. Daniilas Sysoevas (1974–2009) (kairė) nužudytas už aktyvų Evangelijos skelbimą musulmonams. Stop kadras iš debatų su musulmonais
Todėl teisinga šv. Augustino mintis, jog dažnai žmogus nematydamas slapta širdies akimi kuo tikima, nesuvokdamas žodžių reikšmės, iš tikro netiki ir tik tuščiažodžiauja. Žmonių vadinamas „persiėmimas dogma“, „dogmatiškas mąstymas“ yra iš tiesų krikščioniško tikėjimo, krikščioniškos dogmos sampratos priešybė. 

Vertinga ir kita, visai kitame kūrinyje randama šv. Augustino pastaba, jog „tikime tuo, ko nematome; tikėjimo apdovanojimas - matymas to, kuo tikime“. Tas, kuris suprato, ką reiškia Trejybė, gyvendamas dvasinį gyvenimą ima vis labiau regėti, kas yra Trejybė.  


Šitoks sudėtingas tikėjimo objekto suvokimas turbūt lemia tikėjimo analogijos sąvokos nepopuliarumą Rytų teologijoje, palyginus su Vakarų konfesijomis. Juk Vakaruose regula fidei yra viena pagrindinių teologijos sampratų ir dažnai suvokiama ji gana formaliai, kone juridiškai, kaip tam tikras potvarkis. Rytietiška tikėjimo analogija - tai savo tikėjimo teiginių išbandymas maldoje. Jei man atrodo, kad yra vienaip ar kitaip, bet nežinau, ar tikrai taip, tai ieškodamas tiesos turiu tik vieną būdą - melstis, skaityti Šventąjį Raštą ir Bažnyčios Tėvus šitaip tobulindamas savo maldą, ir laukti, kol suprasti tiesą man padės tas, kurį šv. Augustinas įvardija Vieninteliu Mokytoju. Juk pasakyta: „nesivadinkite mokytojais, nes jūsų vienintelis Mokytojas yra Kristus“ (Mt 23,10).


----
Susiję įrašai:

Kvailiai Kristaus vardan
Διδαχὴ - Viešpaties mokymas, kurį dvylika apaštalų perdavė pagonių tautoms
10 žingsnių, kaip tapti krikščioniu ortodoksu (pagal Fr. Charles)

2013 m. sausio 25 d., penktadienis

Ortodoksų kalendorinės tradicijos

Kalendorius - vienas pagrindinių mūsų istorinės savivokos būdų. Jis mums toks įprastas, kad jo savybių net nepastebime. Tačiau jis neišvengiamai veikia mūsų gyvenimą - jei, pavyzdžiui, Senovės Graikijoje atskaitos tašku buvo olimpinių žaidynių rengimo datos, tai jos tapdavo gyvenimo centru. Taip pat kalendorius veikia žmogaus požiūrį į gamtos reiškinius ir laiko cikliškumą ar linijiškumą.



Ortodoksų Bažnyčia išsaugojo autentišką krikščionišką laiko suvokimo tradiciją. Kalendorius graikiškai yra „ημερολόγιο“, kas pažodžiui reiškia „dienų rinkinys“. Kalendoriaus suvokimo centre yra diena, nes kiekviena diena skiriasi savo atributais, minimi kiti šventieji, skaitomi kiti skaitiniai. 

Bažnyčioje diena prasideda vakaru. Senajame Testamente rašoma: „ir buvo vakaras ir buvo rytas, diena viena (μία)“ (Pr 1, 3 pagal Septuagintą). Todėl antradienis prasideda pasaulietiško „pirmadienio“ vakarą, trečiadienis - „antradienio“.

Savaitės kulminacija - Viešpaties diena (sekmadienis), kuri yra Mažosios Velykos. Ortodoksų savaitę sudaro aštuonios dienos. Pirmoji savaitės diena - tai yra sekmadienis, nes sekmadienį, tapdami Dieviškosios Prigimties dalininkais, susiliečiame su amžinybe, ir tuo prasideda savaitė, taip, kaip pasaulis buvo sukurtas iš nieko, iš amžinybės buvo pradėtas laikas.

Septintoji savaitės diena yra Šabo diena (gr. Sabbato, slav. Subota), t.y. šeštadienis. Kartais įvairios protestantų denominacijos (pavyzdžiui, adventistai), nesusipažinusios su rytų krikščionybe,  kaltina ortodoksus, kad jie, neva, kaip ir katalikai, nešvenčia šeštadienio.

Tai yra netiesa, katalikų požiūris į šeštadienį skiriasi, nes jie šiuo klausimu turi visai kitą teologiją. Jie tiesiog „pernešė“ šventę iš Šabo į Viešpaties dieną, atšaukdami Šabo šventimą. Tai atsispindi tame, kad Katalikų Bažnyčios katekizmuose įsakymas švęsti šabą būna pakeistas į įsakymą švęsti sekmadienį.

Ortodoksų Bažnyčiai ši protestantų kritika netinka, nes, visų pirma, ortodoksai nekeitė nei vieno Dievo įsakymo teksto, antra, Ortodoksų Bažnyčia švenčia Šabą - septintąją savaitės dieną. Kaip ir Senojo Testamento niekas neatšaukė, o įvykdė, taip ir Šabas atšauktas nebuvo. Viešpaties diena įvykdo Šabą, tai yra jo kulminacija. Šabo dieną ortodoksai ilsisi, o aštuntąją savaitės dieną, Viešpaties dieną, jie švenčia ir susijungia su Dievu.

Taip sekmadienis yra ir aštunta, ir pirma savaitės diena tuo pačiu metu, nes Viešpats yra pradžia ir pabaiga, Alfa ir Omega, ir šią dieną ortodoksai susilieja su amžinybe.

Išvesdamas Izraelį iš Egipto, Dievas pavedė Izraeliui pakeisti kalendorių, ir šitaip žydai perėjo nuo egiptietiško saulės kalendoriaus, kuris buvo svarbi saulės kulto dalis, prie mėnulio kalendoriaus. Metus žydai skaičiuoja nuo Adomo (arba nuo Pasaulio) sukūrimo (pagal krikščionių skaičiavimus, 5509 pr. Kr.). Atėjus krikščionybei, prie naudojimosi saule laiko skaičiavimui buvo pereita tik su sąlyga, jog į saulę žiūrima kaip į paprastą dangaus šviesulį, sukurtą valdyti dienai (Pr 1, 14), tačiau kai kurios bažnytinės šventės, kurių svarbiausia - šv. Velykos, toliau skaičiuojamos pagal mėnulio kalendorių.

Taip ortodoksai nuo Bažnyčios įkūrimo laikų pradėjo naudoti vadinamąjį Julijaus kalendorių, metus skaičiuodami nuo Adomo sukūrimo. Nuo Kristaus gimimo skaičiuoti metus pirmą kartą pasiūlė Dionisijus Mažasis VI amžiuje, tačiau, pavyzdžiui, Rusijoje prie šio skaičiavimo pereita tik 1700 m.

Julijaus kalendorius turėjo kitokią keliamų metų sistemą, nei dabar paplitęs Grigaliaus kalendorius, todėl su laiku jis ėmė atsilikti nuo astronominio. 1582 metais katalikų popiežius Grigalius XIII sukūrė naują kalendorių, su sudėtingesne keliamų metų sistema, kuris turėjo išspręsti Julijaus kalendoriaus problemas. Tačiau pagrindinės problemos - Velykų datos skaičiavimo - jis neišsprendė, priešingai, jau du kartus istorijoje katalikai šventė Velykas prieš žydų Velykas, kas neleidžiama pagal kanonus.

Todėl Ortodoksų Bažnyčia, nors ir 10 iš 15 autokefalijų perėjo nuo Julijaus prie neo-Julijaus kalendoriaus (kuris daug kuo sutampa su Grigaliaus), švenčių skaičiavimui sutartinai toliau naudoja senąjį Julijaus kalendorių, nes šitaip bent jau išvengiama Velykų šventimo prieš žydų Velykas. 

Naujasis Julijaus kalendorius buvo sukurtas 1923 metais serbų astronomo Milutin Milanković. Jo tiesioginis tikslas buvo išspręsti prieštaravimus kilusius Vakarams išpopuliarėjus Grigaliaus kalendoriui, o Julijaus kalendoriui toliau dreifuojant tolyn nuo astronominių datų. Pasiūlytas metų skaičiavimo metodas buvo daug tikslesnis, nei Grigaliaus, todėl jį priėmė didelė dalis Autokefalinių Bažnyčių. Grigaliaus ir Julijaus kalendorių datos susilygino, tačiau bėgant šimtmečiais, atsilikti pradės Grigaliaus kalendorius.

Visgi, Milankovićiaus pasiūlyta Velykų skaičiavimo sistema pasirodė neišsprendžianti senų problemų, todėl net priėmusios naujo stiliaus kalendorių Bažnyčios toliau skaičiuoja Velykų datą pagal seną stilių.

2013 m. sausio 23 d., trečiadienis

Graikų kultūros mylėtų grupė

„O Graikijos salos! O Graikijos Salos!Kur kančiose Sapfo mylėjo ir dainavo,Kur gimė karo menas ir taika,Kur kilo Delas ir šoko Apolonas!Auksiniai saulės spinduliai jus vis dar šildo,Tačiau išnyko viskas - tik šviesa išliko.
(Lordas Baironas apdainuoju turkų okupuotą Graikiją, 1821 m.)
Taigi, dviem mano draugams po ilgalaikio žavėjimosi graikų kultūra ir išreiškus norą pramokti graikų kalbos, nutariau mūsų - Šventos Paraskevės - parapijoje suburti graikų kultūros mylėtojų grupelę. Skirtingai nei romantikai filhelenai, kuriems priklausė Baironas, ir kurie žavėjosi išskirtinai klasikine graikų tradicija, mes domimės ir romėjiškuoju (bizantiškuoju) palikimu bei šiandiene Graikija.

Šv. Sofijos katedra, esanti iki šiol turkams priklausančioje senosios Graikijos dalyje - Konstantinopolyje (dabar Stambulas)
Atsiradus norintiems prisijungti iš šalies, paprašiau, kad bičiulis įkeltų informaciją į Šv. Paraskevės parapijos Facebook puslapį. Sulaukiau jau ir klausimo ar naujosios ir senosios graikų kalbos pagrindų pamokos yra mokamos. Užsiėmimai, žinoma, yra nemokami, nes jie vyksta savarankiškos iniciatyvos pagrindu ir kalbos pagrindų mokymai iš principo yra orientuoti į tolesnį savarankišką mokymąsi. Pradžioje mokysiu alfabeto, linksniuočių ir kt. o po to mokymosi savarankiškumas vis didės. Taip pat supažindinu su įvairiais savarankiško mokymosi šaltiniais. 

O jie yra:

Senosios graikų kalbos

Lietuvių kalba
Jonas Dumčius. Graikų kalba (vadovėlis).
J. Dumčius. Istorinė graikų kalbos gramatika
Diogenes (visų senovinių tekstų graikų kalba elektroninė duombazė, http://www.dur.ac.uk/p.j.heslin/Software/Diogenes/ )
Senosios graikų kalbos žodynas ( http://www.flf.vu.lt/index.php?id=602 )

Anglų kalba
Teknia koine greek (interaktyvi aplinka graikų kalbos mokymuisi)
Perseus Greek Word Study Tool (online) ( http://www.perseus.tufts.edu/hopper/morph )
E Sword (Šv. Raštas įvairiomis kalbomis online, nemokamai: http://www.e-sword.net/ )

Rusų kalba
Audio paskaitos ( http://predanie.ru/audio/lekcii/chelnokova-elena/#kurs-po-drevnegrecheskomu )
Vadovėlis: ДРЕВНЕГРЕЧЕСКИЙ ЯЗЫК. НАЧАЛЬНЫЙ КУРС  ( http://graecolatini.narod.ru/Graeca_Shichalin_1.pdf )

Naujoji graikų kalba:

Lietuviškai
Naujosios graikų kalbos morfologinis žodynas ( http://www.flf.vu.lt/index.php?id=602 )

Angliškai
Rosetta Stone Greek (interaktyvus mokymas)
Michel Thomas Greek (interaktyvios audio pamokos)

Graikiškai
Iliustruota graikų kalbos gramatika ( http://www.ilsp.gr/files/Basic_Greek_Grammar.pdf )

Gramatikos mokau iš principo pagal paskutinį vadovėlį.

Pats pagal specialybę esu ne filologas, o filosofas ir mokausi graikų kalbos tik antrus metus, todėl nieko virš pagrindų nežadu, kad nenumokyčiau. Jei gerai seksis, kviesimės iš pažįstamų profesionalius dėstytojus. Be kitko, planuojame vėliau kviestis žmonių, kurie papasakotų apie graikų kultūrą.


Į klausimą, kodėl net norintiems išmokti vien naująją graikų kalbą siūlau pramokti ir senosios, atsakymas yra paprastas: tai suteiks panoraminį graikų kalbos vaizdą, leis lengviau ją vartoti, be to, išmokus senosios graikų kalbos gramatiką ar bent jos pagrindus naujosios graikų kalbos gramatikos mokytis reikia labai mažai, ji pasirodo esanti daug paprastesnė ir aiškesni kai kurie jos niuansai.

Mokymosi planas toks: alfabetas -> linksniavimas/asmenavimas -> laikai -> pagrindinės frazės, žodyno plėtimas -> straipsnių skaitymas, jų gramatikos ir žodyno analizavimas kartu susirinkus. Apmokymų tikslas bus pasiektas, jei kiekvienas mokęsis galės bent su žodyno pagalba persiskaityti paprastus graikiškus straipsnius.

Viešpaties Malda („Tėve mūsų“) graikų kalba
Kadangi tarp mūsų nėra profesionalų, tai ir susirinkimai bent kol kas uždari. Norintys prisijungti gali rašyti man - sungaila.gintaras@gmail.com . 

2013 m. sausio 12 d., šeštadienis

Apie toleranciją ir modernią demokratiją

Nors daugybe pagrindinių Europos Sąjungos teisės aktų kalba apie diskriminacijos uždraudimą, o ne apie toleranciją, ši sąvoka jau tapo savotiška mūsų kultūros "vizitine kortele". ES yra įgyvendinama daugybė tolerancijai skirtų projektų, programų. 

Dažnai apie toleranciją tiek "nusidiskutuojama", jog pasidaro neaišku, kas tai yra. Lotyniškai tolerantia reiškia pakantumą. Kaip pažymima JTO "Tolerancijos Principų Deklaracijoje", tai pakantumas, visų pirma, kitokioms pažiūroms, kitokiam elgesiui, išvaizdai, papročiams ir kt. Nors pati tolerancijos samprata yra tiesioginis Vakarų krikščionybės vaikas, šiuolaikinė jos vartosena dažnai yra atitrūkusi nuo krikščionybės. Todėl noriu aptarti tris tolerancijos sąvokos vartojimo būdus, kurie yra susiję su jos istorija - protestantišką, racionalistinį (modernistinį) ir teosofinį. Paprastai šie kontekstai nėra skiriami ir tiksliai neapibrėžiama, ką tiksliai turi omenyje žmogus, vartodamas šią sąvoką. Taip parodysime ortodoksinį požiūrį į toleranciją ir modernizmą.

Protestantiškoji tolerancija

1517 metais Romos Katalikų Bažnyčios vienuolis Martinas Lutheris, kaip tai buvo įprasta, parašė 95 tezes apie Romos Katalikų Bažnyčią ir pakabino jas ant universiteto durų, kviesdamas oponentus į disputą. Savo tezėse, jis kritikavo katalikišką indulgencijų praktiką, taip pat popiežiaus valdžią. Bažnyčios praktikų oponentų buvo ir iki jo, tačiau niekas nekritikavo taip radikaliai ir taip karštai. Ne paslaptis, jog jo veikaluose yra netgi keiksmų. Tačiau nedera pamiršti ir to, kad Lutheris, būdamas kataliku, kaip pažymi Hansas Hillerbrandas, visų pirma siekė profesionaliai (teologiškai) spręsti savo paties Bažnyčios problemas, o ne konfliktuoti su Katalikų Bažnyčia.


Martinas Lutheris
Nuo ankstesnių kritikų Lutheris skyrėsi dar ir tuo, kad netrukus rado daugybę pasekėjų. Tam, ko gero, labiausiai pasitarnavo spaudos išradimas, nes savo veikalus jis platino masiškai spausdindamas. 

Iš pradžių Lutheris buvo popiežiaus įspėtas, vėliau ir ekskomunikuotas. Tada jis su kolegomis pasirinko kelią kurti savo bažnytinę bendruomenę. Tuo metu prie jo jau buvo prisijungę feodalų, o prisijungus Danijos-Norvegijos ir Švedijos-Suomijos monarchams katalikų-liuteronų lūžis įgavo politinę reikšmę. Ši procesą, įgavusi reformacijos pavadinimą, sekė daugybė religinių kovų, persekiojimų ir žudynių, tiek iš vienos, tiek iš kitos pusės.


1579 m. sausio 24 d. Nyderlanduose buvo pasirašyta sutartis, Utrechto unija, kurios metu protestantiškos Nyderlandų žemės susijungė su iš esmės katalikiškomis žemėmis, valdytomis ispanų. Siekiant išvengti gresiančių religinių nesutarimų, pirmą kartą Europos istorijoje buvo įteisinta pozicija, draudžianti persekiojimą dėl tikėjimo. Taip tolerancija tapo neatsiejama protestantų valdomų visuomenių dalimi. Nors persekioti uždrausta ir ne krikščionis (žydus ir kitų religijų išpažintojus), pirminis tikslas buvo tarpkonfesinė taika (lot. confessio - išpažinimas; protestantai savo tikėjimą skelbė konfesijomis, t.y. išpažinimais, ir pagal tai šios srovės krikščionybės viduje yra vadinamos konfesijomis). 

Tolerancija turėjo sukurti patikimą erdvę tarpkonfesinėms diskusijomis ir padėti įgyvendinti pradinį Lutherio sumanymą, t.y. diskusijų keliu išspręsti pažiūrų konfliktus.Tačiau labai greitai tolerancija įrodžiusi savo efektyvumą tapo ir sekuliarių apmąstymų objektu.


Racionalioji tolerancija

Tolerancijos įdiegimas į visas modernias Vakarų Europos politines sistemas yra neišvengiamai susietas su modernizmo ideologijomis, kurios yra įsitikinusios struktūros pirmumu dalies atžvilgiu. Pavyzdžiui, modernistinė demokratijos samprata, įsitvirtinusi Vakaruose per tokių veikėjų kaip Charles de Montesquieu, John Locke veikalus, suponuoja, jog mūsų visuomenė, sudaryta iš protingų lygiaverčių individų, gali susitarti dėl protingų taisyklių, kurios užtikrins lygiavertį visų dalyvavimą valdžioje.

Modernistai sakytų, kad, pavyzdžiui, antikinis demokratijos modelis yra nevykęs, nes kai visas miestas valdo tiesiogiai balsavimu, paskiri žmonės nėra apsaugoti nuo išorinių įtakų jų balsui. Jie, galų gale, gali būti papirkti, įbauginti ir taip toliau. Tuo tarpu Locke ir Montesquieu pasiūlo tam tikrą teorinę konstrukciją, padalytų valdžių sistemą, į kurią atstovai renkami visuotinai, todėl ta sistema turi užtikrinti, kad valdžia nesusikoncentruos niekieno rankose ir pareigūnai liks atskaitingi savo rinkėjams.

Modernistinės politinės ideologijos siūlo tarsi "eismo taisykles", kuriomis remiantis visi, nepriklausomai nuo jų individualių savybių, gali važinėti gatvėmis. Tolerancijos samprata nuosekliai įsilieja į modernistinį suvokimą, nes tolerancija turi apsaugoti, jog didelės žmonių grupės nesugalvotų susimokyti prieš mažas žmonių grupes, ir šitaip nesugriautų demokratijos, nes tada būtų pažeistas demokratinio atstovavimo (kaip visuotinio) principas.

Todėl tolerancija imta ginti kaip racionalus politinis principas.

Problemų ši samprata turi daugybę. Pirmiausia, žmogaus būvimas racionalia būtybe, t.y. galinčia mąstyti būtybe, neužtikrina laisvo pasirinkimo. Modernizmas nustumia į šalį valios klausimą. Kaip remdamasis krikščionišku suvokimu ir klasikinės graikų filosofijos priemonėmis apibrėžia šv. Jonas Damaskietis savo veikale "Griežtas ortodoksų tikėjimo išrodymas", esminė laisvo pasirinkimo sąlyga yra protingų mąstinių turėjimas, iš kurių vykdomas pasirinkimas, be to, pasirinkimas turi būti beaistris. 

Pateikime pavyzdį. Mes atėjome į parduotuvę, norime įsigyti kompiuterį. Prieš mus yra du kompiuteriai, tinkantys pagal kainą, norime įsigyti vieną iš jų. Tam, kad šis pasirinkimas būtų laisvas, jis turi būti protingas: mes turime suvokti visas egzistuojančias alternatyvas (ar šitoje parduotuvėje tikrai daugiau nėra man tinkančių kompiuterių? O gal papildomas pasirinkimas, kurį turėčiau įvertinti, yra kitoje netoli esančioje parduotuvėje, todėl protinga būtų ir jį įtraukti į pasirinkčių sąrašą?). Antra, mūsų pasirinktys pačios turi būti protingai suvoktos, t.y. mes turime sužinoti sąžiningai pateiktus kompiuterių duomenis ir turėti įgūdžių juos įvertinti, arba turėti patikimą žmogų, kuris sąžiningai juos įvertins už mus. Trečia, mes galime jausti savo pasirinktims aistras, bet tuo pačiu metu turime elgtis beaistriškai, t.y. turime vertinti blaiviai pasirinkimus, ir nepasiduoti štai, kad šis kompiuteris mane kažkuo ypatingai traukia, nepasiduoti aistroms, nes aistros stumdamos veiksmams ima valdyti mus, jei aklai joms paklūstame. Tik įvykdžius šias sąlygas pasirinkimas yra tikrai laisvas.

Jei mes pasielgiame paakinti aistrų, jei šioje situacijoje mus apgavo pardavėjas ir pateikė neteisingus duomenis apie kompiuterį, jei nežinojome, jog parduotuvėje yra daugiau kompiuterių, kurie tinka mums pagal kainą, tai mūsų pasirinkimas jau nebuvo laisvas. Tokiu būdu vien buvimas protinga būtybe negarantuoja, jog ta būtybė elgsis protingai ir laisvai rinksis, nes savybė "būti protinga" nurodo į protingumo galimybę, o ne protingą veikimą.

Tikrovėje mes matome, jog Vakarų valstybėse, save vadinančiomis "demokratinėmis", egzistuoja aiški informacijos asimetrija. Vieni žmonės žino daugiau, nei kiti. Egzistuoja klaidinančios reklamos, neištęsiami pažadai. Dar renesanso mąstytojas Francis Baconas pažymėjo, jog scientia potentia est ("žinojimas yra galia"). Ortodoksiniu požiūriu, šiuo metu pasaulyje nėra valstybės, kurioje žmonės būtų laisvi, nes nėra valstybės, kuri garantuotų visų jos piliečių laisvą pasirinkimą, nes egzistuoja nevienodas piliečių žinojimas ir piliečių poelgiai vadovaujantis aistromis. Kitaip tariant, pati pradinė modernizmo prielaida, jog įmanoma sugalvoti kažkokias taisykles, sukurti struktūrą, kuri štai per toleranciją ar kitus savo aspektus išspręstų visuomenės problemas, yra melaginga.

Ortodoksiniu požiūriu šiame pasaulyje laisvų žmonių valstybės iš viso negali būti, nes žmogų išlaisvinti nuo aistrų ir apdovanoti išmintimi gali tik Dievas, o modernizmas yra ne kas kita, kaip bandymas sukurti laisvą valstybę paties žmogaus jėgomis. Žmogus laisvas gali būti tik Civitate Dei, Dievo Valstybėje, kaip ją vadino šv. Augustinas. Tai nėra valstybė griežtąja prasme, tai dvasinė bendruomenė Kristuje, kuriai jau dabar priklauso visi Šventosios, Apaštalinės ir Visuotinės Ortodoksų Bažnyčios nariai. 

Nesiplečiant daugiau į temą, kaip Dievas išlaisvina žmogų, derėtų tik duoti orientyrą. Ko gero pačių laisviausių žmonių Ortodoksų Bažnyčioje pavyzdys yra vienuoliai schimonachai (Didžiąją Schemą priėmę vienuoliai). Tačiau lygiai taip išsilaisvnti gali ir kiekvienas pamaldus pasaulietis.

Dėl šios priežasties, Ortodoksų Bažnyčia nuo pat tolerancijos sampratos išplitimo Vakaruose įtariai žiūrėjo į šią sampratą. Kai Rusijos mokyklose bandytos įvesti privalomos tolerancijos pamokos, į tai atsakydami kunigai protestavo ir prašė vietoje to geriau įvesti tradicinių vertybių pamokas. Tai komentuodamas kunigas Georgijus Rjabych teigė, esą vakarietiškas tolerancijos supratimas, žinoma, turi tiek pliusų, tiek minusų, tačiau nekritiškai išdėstytas skatina ne ką kitą, kaip nihilizmą ir apatiją aplinkinių žmonių nuomonei. Toks žmogus iš viso pasidaro nepajėgus suprasti, kas yra religija ir nesupranta tradicijos reikšmės. Galime tik papildyti, jog tradicija, kaip tam tikrų simbolių ir reikšmių perdavimas, yra kultūros pamatas. Juk kultūra yra ne kas kita, kaip simbolių ir reikšmių tinklas. Tokiu būdu "racionalus" modernizmas ima griauti pats save, nes tolerancijos samprata, be tradicijos, iš kurios ji atėjo, pasidaro neaiški, pasidaro neaišku, kam iš viso reikalinga tolerancija.

"Teosofinė" ir "gnostinė" "tolerancija"

Tačiau tai, ką mes čia aptarėme, yra dar ne visi tolerancijos panaudojimo būdai. Yra dar trečiasis tolerancijos suvokimo kelias, kuris ir yra pats pavojingiausias ortodoksams ir apie kurį daugiausiai šneka tokie šiuolaikiniai ortodoksų mąstytojai kaip Hilarionas Alfeyevas, Aleksejus Osipovas, Daniilas Sysojevas. Tam, kad suprastume šį požiūrį, turime grįžti į pačią reformacijos ir dvasinio judėjimo, vadinamą "renesansu", pradžią.

Savotiška renesanso dvasingumo pradžia galima vadinta Giovanni Pico della Mirandola kūrybą. Šis renesanso filosofas, laikęs save "baltosios magijos" pakraipos burtininku, parašė "Renesanso manifestu" vadinamą kūrinį Oratio de hominis dignitate ("Žodis apie žmogaus orumą"). Pradėjus skaityti šį veikalą į akis pirmiausia krenta tai, jog skirtingai nuo visų viduramžių filosofų, užuot rėmęsis katalikiška tradicija, Pico della Mirandola užsiima visišku religiniu sinkretizmu ir aptarinėja musulmonų, žydų ir kitų religijų atstovų teiginius apie žmogų.

Dar labiau šokiruoja tai, jog cituojamas Hermis Tirsmegistas (lot. Mercurius ter Maximus, gr. trismegisto reiškia "Triskart Didis"). Hermis Trismegistas buvo numanomas įvairių tekstų apie alchemiją, astrologiją, teurgiją, herbalizmą, demonologiją ir magiją autorius, kuriuo sekė viduramžių ezoterikai, save vadinę raganiais, burtininkais ir kt. Della Mirandola buvo įsitikinęs, jog visos religijos kalbą apie tą patį dievą ir tą pačią tiesą, todėl religija turi kilti iš žmogaus sielos, o ne iš išorinių atrinktų, primetamų autoritetų.

Pagrindinė veikalo "Apie žmogaus orumą" idėja - žmogus - antrasis dievas, aukštesnis už angelus, laisvas ir kūrybiškas. Kiekvienas žmogus - savo likimo kalvis. Tai buvo renesanso dvasingumo ašis.

Jei uždaras ezoteriniuose ratuose besisukantis mąstytojas menkai rūpėjo Romos Katalikų Bažnyčiai ir grėsmės nekėlė, visai kas kita buvo po jo sekę agresyvūs pamokslautojai, tokie kaip Giordano Bruno. Šis žmogus, dabar labiau žinomas kaip vienas iš pirmųjų "mokslo revoliucijos" nešėjų, savo laiku buvo hermeticizmo (Hermio Trismegisto) religijos pasekėjas, laikęsis panašių įsitikinimų kaip Mirandola, ir keliaudamas po Europą bei verbuodamas žmones sukūrė tikrą gnostinį sąjūdį. Bruno Romos Katalikų Bažnyčios buvo apkaltintas erezija ir sudegintas ant laužo.

Iš teorinių pamatų, kuriuos padėjo ankstyvieji renesanso ezoterikai, išsivystė daugybė gnostinės pakraipos sektų ir judėjimų, gyvų iki šiol. Tai ir Laisvųjų Mūrininkų Brolija ("Masonai"), Tarptautinis Teosofinis Sąjūdis, Thelema, didelę įtaką Vakarų ezoterika turėjo ir naujoms Rytų kilmės sektoms, tokioms kaip Tarptautinė Krišnos Sąmonės Organizacija. 

Kaip pažymi religijotyrininkas Aleksandras Dvorkinas, tikras tradicinis induizmas Vakarams buvo mažai suprantamas ir mažai patrauklus. Todėl jis transformavosi "picos principu": kaip kažkada skurdžios italų katalikų šeimos, valgiusios tradicines "picas" (tuo metu tai buvo paprasčiausi neskanūs duonos papločiai) ir praturtėjusios emigracijoje JAV ėmė jas pildyti amerikietiškais ingridientais (mėsa, kečiupu, daržovėmis), o vėliau tai parvežė į Italiją ir taip atsirado šiuolaikinė itališka pica, taip ir studentai iš Indijos, mokęsi Didžiojoje Britanijoje ir norėję tobulinti savo "sausas" induistines pažiūras kergė jas su Vakarų mokymais ir netgi su tokiomis kryptimis, kaip teosofijos pradininkės Helenos Blavatskayos (kuri pati kergė Rytų mokymus su Vakarų). Indijoje taip susiformavo neoinduizmas, o Vakaruose - parainduistinės sektos, tokios kaip Tarptautinė Krišnos sąmonės organizacija, Gyvenimo Kelias ir kt.

Visus šiuos ezoterinius judėjimus jungia viena - jie teigia, esą egzistuoja viena tiesa bendra visoms religijoms. Tačiau iš tiesų prieštaravimai vien tarp krikščionybės konfesijų yra tokie dideli, kad neįmanoma būti dviejų krikščionybės konfesijų pasekėju tuo pačiu metu. Jau nekalbant apie buvimą induistu ir musulmonu tuo pačiu metu. Todėl tiesa yra ta, kad iš tiesų šie judėjimai ne apjungia religijas, o kuria savo, naują religiją, kuri krikščioniškais standartais yra eilinė pagoniška religija.

Tarptautinio Teosofų Sąjūdžio emblemba
Visi šie gnostiniai judėjimai yra aktyvūs tolerancijos proponentai. Jie steigia labdaros fondus, remia projektus ir programas, skirtas tolerancijos skatinimui. Lietuvos Masonų Ložė savo interneto tinklalapyje rašo tiesiai: visur, kur tik viešpatauja žmogaus laisvė ir demokratiškai išrinkta valdžia, gyvuoja ir laisvųjų mūrininkų judėjimas. Tačiau šių organizacijų tolerancijos ir demokratijos suvokimas yra diametrialiai priešingas pradiniam, protestantiškam tolerancijos suvokimui.

Protestantai propaguodami toleranciją siekė ne sulyginti protestantizmą ir katalikybę, tuo labiau ne sulyginti visas pasaulio religijas, o įvesti religinį pakantumą. Protestantas yra protestantas todėl, kad jis išpažįsta savo tikėjimą, kuris skiriasi nuo katalikiško ir tikėdamas, jog jo tikėjimas yra teisingesnis ir labiau atspindi tiesą, jis atsiriboja nuo Romos Katalikų Bažnyčios. Tačiau jis pakantus katalikams, nes kaip krikščionis jis tiki į žmogaus laisvą valią ir apsisprendimą.

Štai kodėl tolerancija yra išskirtinai Vakarų kultūros "produktas". Tik krikščioniškoje kultūroje tikima laisvu apsisprendimu ir laisva atgaila. Pavyzdžiui, islamiškoje kultūroje už apostazę (tikėjimo išsižadėjimo) yra baudžiama mirties bausme, nes tokio tikėjimo laisve nėra. Rytų Krikščionybėje tolerancijos taip pat neprireikė, bet ne todėl, kad kitaminčiai būtų persekiojami (Rytuose nebuvo nei inkvizicijos, nei kryžiaus žygių), bet todėl, kad apie persekiojimą niekada ir neėjo kalba. Protestantizmo tipo reiškinio Rytuose nebuvo, o ginčus dėl erezijų stengtasi spręsti viduje ir kuo ramiau, nors būdavo visko (puikus "tolerancijos" pavyzdys būtų tas, jog imperatorius šv. Justinianas, būdamas ortodoksu, buvo vedęs monofizitų erezijos pasekėją Teodorą ir jie kartu "varžėsi" gindami savo tikėjimą).

Kitas Vakarams nebūdingas pavyzdys buvo Rusijos Ortodoksų Bažnyčios reformos (Bažnytinių tekstų ir liturginių apeigų suvienodinimas). Šių reformų akstinas buvo Rusijoje spausdintų knygų sudeginimas Atono vienuolyne kaip eretiškų. Vietoje to, kad kaip nors pultų graikus, Rusijos patriarchas nutarė ištaisyti knygas, pripažindamas jų eretiškumą. Kai kurie šį žingsnį palaikė revizionistiniu ortodoksų tikybos atžvilgiu ir tuo pagrindu atsiskyrė nuo Bažnyčios (šie žmonės yra vadinami sentikiais). Kai kas bando prikišti, atseit sentikių istorija yra analogiška protestantų, tačiau iš tiesų jos visiškai nepanašios, protestantai buvo reformatoriai, o sentikiai dėjosi konservatoriais, be to, Bažnytiniu lygiu sentikiai niekada nebuvo persekiojami (tie, kurie sutiko, kad Rusijos patriarcho veiksmai teisingi, bet norėjo laikytis senųjų apeigų, liko Bažnyčioje ir yra vadinami vientikiais), o pasaulietinė valdžia juos persekiojo dėl politinių priežasčių: sentikiai siekė nuversti Rusijos carą. Taip pat kai kurie sentikių ideologai buvo sudeginti dėl to, kad skatino tikinčius rengti masines savižudybes (užsimūryti olose arba susideginti su šeima namie).

Taip aš dar kartą pabrėžiu, jog tolerancijos klausimas yra grynai visais atžvilgiais vakarietiškas. Tolerancijos atsiradimą Vakaruose lėmė istorinės aplinkybės ir krikščioniškas tikėjimas. Tuo tarpu "gnostinio" pobūdžio tolerancijos apologetai į klausimą žvelgia visai kitu kampu ir su kitokiu interesu. 

Nederėtų manyti, jog tai tik mažų, marginalių ezoterinių ratelių fantazijos ir mūsų tai neliečia. Margin, taip sakant, reiškia paraštę, o paraštėse dažnai rašomi labai svarbūs dalykai. Religijų suvienodinimo ideologija skiepijama per labdaros fondus, paramą, patiems rateliams liekant negausiais.

"Europa Visiems" plakatas Europos Parlamente Briuselyje, pašalintas po Lietuvos delegacijos skundo
Žinoma, nederėtų ir pulti į konspiracijos teorijas ir pervertinti šių religinių judėjimų įtakos. Tačiau procesai yra akivaizdūs, kaip pabrėžė Aleksejus Osipovas, jei ekumeninis judėjimas, pradžioje sukurtas krikščioniškų konfesijų suvienijimui, nesuvienijus jų staiga pradėjo tarpreliginį dialogą (kas iš esmės nesuderinama su ekumenizmo idėja ir su ja pačia neturi nieko bendro), tai rodo, jog vyksta bandymai problemų sprendimą bendra tiesos paieška pakeisti formaliu "susijungimu", suvienodinant religijas per deklaraciją, jog "visi mes vienodai teisūs".

Pabaigos žodis

Sykį klaidžiojant po interneto platybes susidūriau su nuotrauka, kurioje buvo nufotografuoti induistai, besimaudantys Gango upėje. Ši upė ypatinga tuo, jog joje laidojami žmonės. Vieni yra sudeginami ir tada pilami jų pelenai, kiti tiesiog įmetami į upę. Todėl Gango upė yra pilna lavonų liekanų. Padėties negerina ir tai, jog, deja, didžioji dalis indų gyvena antisanitarinėse sąlygose ir masinės maudynės Gango upėje dėl to kelia dar didesnę grėsmę. Tačiau šios maudynės yra religinė tradicija, induistai tiki, kad Gango upės vandenys apvalo sielą.

Po nuotrauką už mano akių užkliuvo keli komentarai.

Šiaip jau daugybei žmonių diskutuojant apie nuotraukos vaizdus, vienas žmogus ėmė ir parašė, jog jam šios maudynės kelia pasišlykštėjimą, kaip ir Indijos gyvenimo būdas apskritai. Į šį pareiškimą jis gavo gana tipinį "tolerantiško žmogaus atkirtį (paveikslėlyje nenukopijavau viso teksto), kuriame buvo teigiama, esą šis žmogus negali suprasti Indijos papročių, todėl negali jų vertinti ir jo vertinimas yra susijęs su tuo, jog jis gimęs kitoje kultūroje, o jei būtų gimęs indu, šie papročiai jam būtų atrodę normalūs. Toliau sekė ilga litanija apie tai, kokie šaunūs šie papročiai ir, iš esmės, koks netolerantiškas ir egocentriškas yra šis žmogus.

Ironiškiausia buvo tai, jog iškart po to pasisakė ir bent keli Indijos gyventojai, dviejų jų pasisakymus nukopijavau. Jie pritarė nuomonei, jog šie papročiai yra šlykštūs.

Toks priekaištavimas, kokį mes matėme komentare, esą "negali vertinti, nes gimei kitoje kultūroje, todėl tau kiti dalykai atrodo normalūs ir geri, nei šioje kultūroje gyvenantiems", yra labai dažnas ir ši pozicija žinoma ir filosofų gretose. Tokį vadinamo "kultūrinio reliatyvizmo" variantą gynė antropolgė Ruth Benedict, kuri teigė, esą matydami, kaip įvairių kultūrų vertybės skiriasi, turime pripažinti, jog gėriu turėtų būti laikoma tai, kas laikoma gėriu konkrečioje kultūroje. Apžvelgdamas R. Benedict požiūrį moralės teorijos tyrinėtojas Harry Gensleris pateikė tokį pavyzdį, kuris lengvai įtikina, jog tokia samprata yra itin klaidinga: ar pati Ruth Benedict sutiktų, esą mes negalime sakyti, jog vergovė yra blogai, nes gimėme kultūroje, kurioje nėra vergovės, ir tik dėl to laisvė mums yra vertybė? Akivaizdu, kad ne. Ir pati Ruth Benedict vėlesniuose savo straipsniuose būtent tuo motyvuodama atsisakė kultūrinio reliatyvizmo.

Visų pirma, nėra net aišku, ką, tie, kurie prieštarauja, jog tu esi šališkas savo kultūrai, apskritai laiko „kultūra“. Ar visi Lietuvos gyventojai tuos pačius dalykus laiko gerais ir turi tas pačias vertybes? Akivaizdu, kad ne. Tuo labiau visos Vakarų Europos gyventojai nesivadovauja tomis pačiomis vertybėmis. O ar visi Panevėžio gyventojai turi tas pačias vertybes? Ne. Tai kas tada yra ta "kultūra"? Matėme, kad ir Indijoje yra indų, kurie maudynes Gangu nelaiko geru dalyku, o laiko barbarišku papročiu.

Antras kylantis klausimas yra kokią teisę tada tam tikroje kultūroje gyvenantis žmogus turi keisti pažiūras arba iš kur naujos vertybės apskritai atsiranda? Pavyzdžiui, iki XIX amžiaus JAV buvo nemažai vergijos šalininkų. Tačiau vėliau požiūris pasikeitė ir vergija imta laikyti blogiu. Kodėl?

Visi šie klausimai dar sykį mus priveda prie ankščiau minėtos tezės, jog nekritiškas "tolerancijos" sampratos priėmimas veda į visišką nihilizmą ir apatiją. Tada religijos ima rodytis atrodyti neaiškiais prietarais, kažkokiais nepagrįstais įpročiais, kuriuos tamsuoliai žmonės daro tik todėl, kad taip darė jų tėvai, o šie - nes taip darė jų tėvai ir taip toliau. Jie laiko "gėriu" tai ką laiko ne dėl kitos priežasties, o dėl inertiškos tradicijos, kuria nemąstydami perima. Krikščionių misionieriai tada atrodo netolerantiškais barbarais, kurie perša savo nuomonę, savo gėrio sampratą, kurios laikosi tik todėl, kad jos laikėsi jų tėvai ir taip toliau. Tamsuoliai krikščionys netolerantiškai griauna kitas kultūras.

Pamirštama, kad pats Kristus deklaravo vertybes, kurių iki jo niekada nebuvo. Jis buvo pirmasis "misionierius" ir jis pradėjo tradiciją, kurią žinome krikščionybės vardu. Juk pats žodis traditio reiškia perdavimą, ir mes tik perimame tai, kaip mus pasiekia jo mokymą. Tai ar misionieriavimas yra baisus bandymas primesti kitam savo kultūros vertybes, ar tai yra nuoširdus rūpestis kito gyvenimu, siekiant jam parodyti tai, kas, tavo asmeniniu įsitikinimu, yra tikroji Tiesa? 

Taigi, mes, ortodoksai, negalime sakyti ir nesakome, kad tolerancija yra visai jau taip blogai. Ji padeda sukurti sąlygas taikiam ir ramiam gyvenimui, diskusijų erdvei. Tačiau tolerancija per se negali būti vertybė, o tik priemonė, nes galutinis žmogaus gyvenimo tikslas turi būti gėris ir tiesa.

„Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas“ - Jėzus Kristus (Jn 14,6)

2013 m. sausio 10 d., ketvirtadienis

Mirties kelias (apie magiją ir demonologiją)

Šv. kankinys Jurgis įveikia demoną
Yra du keliai: vienas gyvenimo kelias, o kitas mirties kelias, ir jie abu yra didžiai skirtingi. [...] Mirties kelias yra toks. Pirmiausia jis blogas ir pilnas prakeikimų: “žudynių, svetimavimų, geidulių, ištvirkimo, vagysčių, stabmeldysčių, būrimo, nuodų maišymo, plėšikavimų, melagingų liudijimų, veidmainysčių, melagingumo, klastos, išdidumo, blogumo, įžūlumo, godulystės, bjaurių kalbų, pavydo, akiplėšiškumo, puikybės, tuštybės” - (Didachė)
Šiuolaikiniam žmogui dažnai gana naiviai skamba kalbos apie magiją, demonus, burtus. Dažnai šis žmogus net nesuvokia, kaip apskritai galima tikėti tokiais dalykais.

Tačiau tam, kuris yra susipažinęs su istoriniais raštais lengvai atsiveria visuminis vaizdas: tiesa ta, kad, viena vertus, šiuolaikinis viešai deklaruojamas netikėjimas demonais, palyginus su visa Vakarų istorija, sudaro tik mažiausią jos dalį, kita vertus, kalbos apie magiją, burtus ir demonus sudaro tabu, t.y. apie tai "nepriimtina" kalbėti tik Vakarų kultūroje. Taigi peržvelkime pirma tikėjimą burtais ir magija laiko, tada - geografijos požiūriu.

Magijos ir okultizmo šaknys Vakarų civilizacijoje kyla iš Egipto ir Babilono (chaldėjų) kultūrų. Graikiškas žodis mageia kilo iš šumerų kalbos "emga", reiškiantį "gilus" (tos pačios reikšmės yra lot. occultus). Babilono magai buvo toks "dvasininkų" sluoksnis, kuris teigė turįs slaptą žinojimą, kuriuo naudojantis jie galėjo veikti pasaulį. Įvairūs užkeikimai, žolelių ir medžiagų mišiniai, jų teigimu, teikė galimybę priversti dvasias vienaip ar kitaip veikti šį pasaulį, o per astrologinius skaičiavimus jie teigė galį numatyti, kas laukia žmogaus.

Labai panaši ezoterinė (t.y. skirta uždaram ratui) sistema egzistavo Egipte. Lygindami įvairias pagoniškas religijas matome, jog beveik bet kokios pagonybės pagrindas yra tikėjimas daugybe dvasinių būtybių, iš kurių skirtingos atlieka skirtingas funkcijas ir žmogus savo veiksmais gali panaudoti žinojimą apie dvasias savo labui. Tačiau tobuliausią žinojimą turi uždaras žynių sluoksnis, kuris jo niekam neatskleidžia.

Demonas yra graikiškas žodis, reiškiantis "jėga", "dievybę". Graikijos pagonys nežinojo kokios nors "angelo" sampratos. Pagonybėje demonai buvo garbinami, kartais siejami su dievais, kartais kaip žemesnės būtybės, buvo suvokiama, kad jie gali skirtingai paveikti žmogų: sužadinti lytinę aistrą, sukelti agresiją ir t.t... Gerovė graikų buvo suvokiama kaip eudaimonija, t.y. gerojo demono įgijimas.

Atėjus krikščionybei, viskas tarsi apsivertė. Visi pagonių dievai buvo paskelbti demonais, jų stabai griaunami ir skelbiama, kad demonai yra blogio šaltinis. "Demono" sąvoka įgavo negatyvias konotacijas.


Atskira okultizmo rūšis - nekromantija. Nekromantai bando magijos metodais prikelti mirusiuosius arba iškviesti juos bendravimui. Daugelis nekromantijos kritikų teigia, jog iš tiesų seansų metu pasirodo ne mirusieji, o demonai, apsimetantys mirusiais.

Tačiau aš vis dar nepaminėjau, kodėl manau, jog visa, ką čia rašau, yra verta šiuolaikinio žmogaus dėmesio. Dabar dar tepaminėsiu, jog daugelyje ir krikščioniškų (pvz. Rytų Ortodoksų) šalių už Vakarų ribų viešas kalbėjimas apie šėtoną ir demonus vis dar nėra "blogo tono ženklas", juo labiau už krikščioniškojo pasaulio ribų, pagoniškos Azijos, Afrikos gelmėse vis dar egzistuoja maginiai kultai, kurie dar neturi negatyvios demono sampratos. Bet dar iki grįžtant prie kalbėjimo apie demonus aktualumo noriu aptarti vieną neeilinį atvejį, kaip krikščionių šventuoju tapo buvęs satanistas Kiprijanas.

Kiprijanas ir Justina




Pagonių magas Kiprijanas ir demonai, XIV a. piešinys
Kiprijanas (Κυπριανός) buvo III mūsų eros amžiuje gyvenęs Romos imperijos pagonių žynys, magas. Savo pagoniškose praktikose jis naudojo bendravimą su demonais ir pačiu šėtonu.

Kartą jis susidūrė su nekalta mergele krikščione šv. Justina, kurią panorėjo sugundyti. Bandydamas burti jis pastebėjo, jog jokie jo burtai neveikia. Besiženklindama kryžiaus ženklu ji nuvydavo visus demonus. Tada pats Kiprijanas pabandė persižegnoti. Teigiama, kad mistinės vizijos metu jis nukeliavo pas patį šėtoną ir iš paties šėtono išgirdo, jog šis bijąs Dievo. Todėl Kiprijanas, kryžiaus ženklu išsilaisvinęs iš šėtono pančių, atsivertė į krikščionybę.

Būdamas tvirtai tikintis laikui bėgant jis tapo diakonu, po to kunigu, o po to ir vyskupu. Tačiau pagoniškoje Romoje krikščionys vis dar buvo persekiojami, o Kiprijanas, kaip buvęs pagonių magas, užsitraukė ypatingą pagonių nemalonę. Imperatoriaus Diakletiano išpuolių prieš krikščionis metu jis buvo sulaikytas su Justina ir žiauriai kankintas, o kadangi narsiai neišsižadėjo savo tikėjimo Kristumi, stojo prieš patį Diakletianą, kurio buvo nuteistas miriop.

Šventieji Kiprijanas ir Justina
Demonologijos aktualumas

Ar visa ši istorija su Kiprijanu yra tik pramanas, o visa išlikusi medžiaga apie magiją ir bendravimą su demonais - kvailystė, nesusipratimas? Bandydami pateikti neigiamą atsakymą į šį klausimą galime suformuluoti bent du požiūrius, kuriais demonų klausimas yra prasmingas:

- Mokslinis. Demonus galima tirti kaip psichines realybes. Žmonės, kurie teigia turį bendravimą su  demonais tikina, jog gali juos regėti, girdėti, arba tiesiog gali jausti kaip jie veikia jų poelgius. Taigi, nedarant prielaidos, kad demonai egzistuoja anapus sąmonės, galime nagrinėti tai kaip tam tikras psichines realijas, kaip tai darė analitinės psichologijos pradininkas Karlas Gustavas Jungas.

- Teologinis. Krikščionybė teigia, esą blogis neturi esmės, t.y. Dievas yra geras ir tik gėris iš tikrųjų egzistuoja, o blogis tėra antrinis gėrio iškreipimas. Todėl bet kokie demonai yra žemesnės būtybės ir net šėtonas bijo Dievo. Įvairūs maginiai mokymai, taigi, krikščionybės požiūriu turi objektyvų pamatą, nes yra mokymai apie egzistuojančias piktąsias jėgas, blogį. Tačiau žvelgiant į juos, reikia suvokti, kad jie yra iškreipti, nes įvairūs okultiniai mokymai nesupranta, jog blogis yra tik gėrio iškreiptumo rezultatas.

Literatūroje sutinkami įvairūs demonų jutimo būdai: kai kurie teigia juos sapnuojantys (yra toks demonas vardu košmaras, nuo kurio pavadinimą gavo blogi sapnai), kiti teigia juos netgi matantys būdraudami, t.y. vizijų metu, treti teigia juos girdį (pvz. pats Karlas Jungas teigė po ilgų okultizmo tyrinėjimų pradėjęs girdėti sirenas), kiti tiesiog teigia, kad tai tam tikra veikiančioji jėga. Pastaroji samprata ypač išryškinta krikščionybėje, kur, pavyzdžiui, ortodoksų teologas Mykolas Pselas (Μιχαήλ Ψελλός, XI amžius) demonus tapatino su ydų samprata. Demonai, visų pirma - tai žmogaus juntamos vidinės jėgos, stumiančios jį vienam ar kitam poelgiui. Kaip rašė Fiodoras Dostojevskis, angelų ir demonų kovos laukas - žmogaus širdis.

Save ryjanti gyvatė. Pagonių amžinybės ir galios simbolis, krikščionybėje simbolizuojantis nuodėmę.  Save ryjanti gyvatė yra save žudanti, save griaunanti gyvatė, negalinti išsivaduoti iš savo paties "rato". Toks yra žmogus, puolęs į nuodėmę. Tik Dievas savo auka išlaisvina žmogų.
Išorinės demonų apraiškos, nors ir psichiškai realios, tačiau yra, regis, daugiau vidinių jėgų išorinė raiška. Renesanso magai nurodydavo, kad tam tikri demonai geriausiai juntami tam tikru paros metu. T.y. jie veikia žmogų visą parą, tačiau sąmoningai užčiuopti savo viduje demoną žmogus gali geriausiai specialiu paros metu. Tada dažniausiai būdavo taikomos įvairios veikiančios psichiką technikos (įvairūs pratimai, meditacijos) ir net psichoaktyvūs preparatai (įvairios "burtažolės"), kurie, kartu su burtažodžiais, leisdavo "iškviesti" demoną, t.y. jį regėti seanso metu. Daugelis magų nurodydavo prieš seansą kelias dienas pasninkauti. Teisingai iškvietęs demoną magas gali nurodyti jam padaryti tą ar aną, pavyzdžiui, suteikti jam jėgų per agresijos antplūdį ar sukelti agresiją kitame ir panašiai. Po to magas turėjo žinoti specialias apeigas, kaip "atšaukti" demoną. Jei jo atšaukti nepavykdavo, jis dar atsargoje turėjo "keiksmažodžius", t.y. burtų žodžius, kuriais ginamasi nuo aktyvaus demonų poveikio (dabartiniai buitiniai keiksmažodžiai yra šio seno pagoniško "gynybos nuo demonų" būdo palikimas).

Žinoma, krikščionybė moko, jog žmogus demonų niekad nevaldo, iš tiesų demonai valdo "magą", o jis pats tik vedžiojamas už nosies.
Magija kaip tokia yra aukščiausio demono - Liuciferio - "išradimas". Pasak krikščioniškos demonologijos, demonai stumia žmogų į nuodėmę: vieni, pavyzdžiui, Belzebubas, skatina persivalgymą. Kiti, kaip Mamona, skatina godumą. Yra ir tokių demonų kaip sukubai ar inkubai, kurie skatina seksualinę aistrą. Šėtonas skatina siekti galios. O štai Liuciferis, kurio vardas reiškia lotyniškai "Šviesos Nešėjas", dedasi esąs "žmonijos išlaisvintojas" ir skiepija jį sekančiam puikybę.


Kaip minėto renesanso "mago" atveju matėme, jis buvo pakankamai sąmoningas, jog atsisakyti seksualinių aistrų ar persivalgymo (nes magai valingai drįso pasninkauti besiruošdami savo seansams). Tačiau jei žemesnio rango demonas nesuvilioja žmogaus, visada yra aukštesni, labiau viliojantys. Ir štai Liuciferis teikia viltį, esą į demonus įnykęs žmogus pats yra Pasaulio Karalius, laisvas ir nuo nieko nepriklausomas, ir toks puikus.

Tačiau tai, ko nemato trumparegis nusidėjelis yra tai, kad nuodėmė yra save ryjanti gyvatė. Pragare kiekvienas galės tenkint savo aistrą, aistrą, kurios vergas buvo. Ir tada amžinybėje kiekvienam atsivers akys: goduolis, mylintis sidabrą, bus tiek užverstas sidabro, kiek persivalgantis kimš į savo nepasotinimą pilvą maisto.. Kimš ir kimš, ir niekada nepasisotins, taip kaip ištvirkėlis amžinai negalės patenkinti savo aistros su kaip moteris atrodančiu sukubu.

Tai yra tikroji mirties kelio reikšmė, kurios čia, žemėje, nemato nusidėjelis: nemato, kad jis yra rate, kad jis yra aistros vergas. Nes krikščionis miršta, kad gyvent, o pagonis gyvena, kad mirt. Nėra didesnės laisvės, nei laisvė nuo nuodėmės, laisvė nuo aistrų. Nes aistra yra jungas, svoris, kurį nešantieji dar nesupranta, kad yra pavergti, nes per trumpai neša.

Šiuolaikinis okultizmas

Karlas Gustavas Jungas nurodo, jog Vakaruose okultizmas egzistuoja latentiškai. Mes puikiai žinome, kad net lotyniškieji viduramžiai, oficialiai katalikiški su griežta inkvizicija, pogrindyje iš tiesų buvo magijos klestėjimo laikas - tada klestėjo alchemija, raganinkystė, kabala, buvo gausiai rašomi grimuarai, t.y. maginės instrukcijos. Tik apie tai buvo tylima iki kol tai neišlindo viešumon, kai tokie hermeticizmo "apaštalai" kaip Džordano Bruno viešai ėmė skleisti savo magines pažiūras ir verbuoti į savo sektą pasekėjus.

Šiais "sekuliariais" laikais šalia "racionalios" kultūros ramiai sau egzistuoja joga, rytų kovos menai (karatė ir kt.), leidžiamos knygos apie magiją ir burtažodžius, egzistuoja gnostinės ir ezoterinės sektos (ypač populiari chaoso magija ir New Age kultai).  

Būdingas naujųjų okultinių judėjimų bruožas - jie teigia, esą tai, ką jie daro, nėra religija, arba kad visos religijos turi "dalį tiesos" (tiesa yra ta, kad skirtingų religijų pažiūros tiesiogiai prieštarauja vienas kitai ir neįmanoma būti visų religijų sekėju). Indiškos jogos mokyklos aiškina, neva tai tėra fizinė mankšta, nors iš tiesų "besimankštinantieji" mokomi apie laimę, energijas, reinkarnaciją, sielą ir t.t.. o pati joga kaip tokia yra tiesiog viena iš induizmo praktikų. Lygiai tai pat pvz. karatė kyokushin atstovai teigia, esą meditacija tėra priemonė "susikaupti", nors iš tiesų mokiniai mokomi praktikuoti dzen budizmo religiją visoje jos apimtyje. 

Už Evangelijos skelbimą nužudytas ortodoksų kunigas Daniilas Sysojevas yra puikiai išaiškinęs, kuo, pavyzdžiui, pavojinga iš pirmo žvilgsnio atrodanti "nekalta" rytietiška joga. Joga praktikuojantis žmogus yra kreipiamas į save - savo kūno judesius, savo kvėpavimą ir nieko daugiau. Jis ieško "savo ribų". Palaipsniui šis nukreiptumas į save virsta tokiu egocentrizmu, jog žmogus nebemato daugiau nieko, kaip save ir praranda bet kokį kontaktą su Kitu. Sakykime, netgi seksualiniai santykiai praktikuojančiam jogą virsta "meilės alchemija" arba tam tikra "kama joga", kur antras žmogus tėra pagalbininkas praktikuoti tam tikrą jogą. 

Kaip yra tiksliai pasakęs dzen budizmo populiarintojas Shunryu Suzuki, žudantis karys-budistas iš tiesų nežudo, jis tik mato tuštumoje judantį kardą, kuris daro tam tikrus veiksmus, tačiau pats jis nežudo. Tokia yra meditacijos esmė. Per absoliutų susitelkimą į save žmogus susilieja su tuštuma, visiškai sugriaunama jo asmenybė ir jis vis smarkiau stumiamas į save ryjančios gyvatės pozicija, o savęs ryjimas yra pristatomas kaip menama žmogaus galia. 

2013 m. sausio 9 d., trečiadienis

Metr. Hilarionas Alfeyevas. „Dievo Dvasia, Dievo Žodis, Dieviškoji Išmintis“

Rytų Krikščionybėje, be tikėjimo triasmeniu vienesmiu Dievu, svarbų vaidmenį visados užėmė tikėjimas Dieviškąja Išmintimi (gr. Sohpia, toliau vadinsime Sofija). Sofija bent kelis kartus minima liturgijoje: „Sohpia! Orthoi!“ („Dieviškoji Išmintis! Stovėkime pagarbiai!“). Tarp kitko, graikiškas žodis „orthoi“, kurį į lietuvių kalbą verčia „stovėkime pagarbiai“, labiau pažodiškai galėtų būti verčiamas „stovėkime tiesiai“, t.y. teisingu būdu, ir yra ta pati šaknis, iš kurios sudarytas graikiškas žodis „orthodoxos“ („tiesiatikis“, „tikratikis“). 

Nedaugžodžiaudamas pasakysiu, jog turbūt pats geriausias būdas supažindinti žmones su tuo, kas ortodoksams yra Sofija, yra išversti nusipelniusio dvasinio ir akademinio pasaulių veikėjo metropolito Hilariono straipsnį apie Sofiją. Tą ir padarysiu. O šios temos svarbą rodo tai, kiek daug Ortodoksų Bažnyčios istorijoje buvo ginčijamasi dėl šios sampratos, pradedant ginčais apie išminties prigimtį su gnostikais, baigiant sofiologiniais ginčais Rusų Bažnyčioje XX amžiuje.

Viena svarbių  teologinių Senojo Testamento sampratų yra Dievo Dvasia. Pasaulio sukūrimo metu „Dievo Dvasia dvelkė viršum vandenų“ (Pr 1, 2). Dievo Dvasia sukūrė žmogų (žr. Job 33, 4) ir gyvena jo šnervėse (žr. Jobo 27, 3) - Dievo Dvasia, arba Viešpaties Dvasia - tai „dvasia išminties ir įžvalgos, dvasia patarimo ir narsumo, dvasia pažinimo ir Viešpaties baimės“ (Iz 11, 2). Ji nusileidžia ant karalių, kunigų ir pranašų, paskirdama juos tarnauti, atverdama jiems slėpinius, rodydama vizijas. Dievo Dvasia Senajame Testamente neturi asmeninių atributų - tai greičiau Dievo dvelkimas, Jo energija, Jo kūrybinė ir gyvadarė galia.


Šventoji Dvasia nužengia ant Apaštalų. Ikonografijoje ji vaizduojama ugnies liežuvių arba balandžio pavidalu.
Esminį vaidmenį Senajame Testamente vaidina ir „Dievo Žodžio“ samprata. Dievo Žodis yra amžinas (žr. Iz 40, 8), jis per amžius įsitvirtinęs debesyse (žr. Ps 118 (119), 89). Jis yra ta galia, kurios pagalba Dievas valdo gamtą ir visą pasaulį: „Siunčia Savo žodį į žemę; / greitai bėga jo žodis. / Duoda sniegą kaip bangą, / beria šalną lyg pelenus. / Meta savo ledą kaip duonos trupinius; / kas pasipriešins Jo šalčiui? / Jis siųs Savo žodį ir viskas ištirps; / lieps pūsti Savo vėjui — ir vandenys tekės (Ps 147, 4-7 (15-18)). Dievo Žodis nėra panašus į žmogų: jis panašus į ugnį arba kūjį, trupinančiam uolą (Jer 23, 29). Dievo Žodis niekada negrįžta pas Dievą atsiskaityti (Iz 55); nei vienas Dievo žodis  neliko neįvykdytas (Joz 23, 14). Dievo Žodis veikia nedelsiant: „Jis tarė — ir buvo padaryta; Jis paliepė — ir atsirado“ (Ps 32 (33), 9). Dievo Žodis turi gydomų galių (žr. Ps 106 (107), 20). Tuo pačiu metu Dievo visagalis žodis tarsi rūstus karys (Išm 18, 15) su kalaviju rankose yra Dieviškojo teismo ir bausmės įrankis. 


Kristus Visavaldis (Pantokrator). Kristus yra Dievo Žodis (Logos).
Dievo Žodis susijęs su Dievo Dvasia: „per mane kalba Viešpaties dvasia, ant mano liežuvio yra jo žodis“ (2 Kar 23, 2 (2 Sam 23, 2)). Pasaulio sukūrimo metu Žodis ir Dvasia veikia kartu: Viešpaties žodžiu yra padarytas dangus, ir Jo burnos dvasia - visa Jo kareivija (Ps 32 (33), 6). Ši psalmės eilutė patraukė ypatingą krikščionių komentatorių dėmesį, kurie rado joje nuorodą į tai, kad pasaulio sukūrime veikė trys Šventosios Trejybės Asmenys.


Nekanoniška Švč. Trejybės ikona Šventame Atono kalne, Vatopedi vienuolyne.  Tėvas nėra Sūnus, Sūnus nėra  Dvasia ir t.t.., tačiau jie vaizduojami viename apskritime, nes jie yra Vienas Dievas. Tėvas - tariantysis Žodį, Dvasia - tai kvėpavimas (dvelksmas), kuris lydį Žodį. Taigi Žodis gimsta iš Tėvo, o Dvasia kyla iš Tėvo ir visada yra su Sūnumi
Nuoroda į Dievybės trejybiškumą mato ir tuose Senojo Testamento tekstuose, kur Dievas kalba apie Save daugiskaita (žr. Pr. 1, 26; 3, 22; 11, 7; Iz 6, 8) ir Elohim vardu, kuris yra žodžio El (Dievas) daugiskaita, nors gramatiškai tai paaiškinama pluralis majestatis (daugiskaitos šlovinimo) arba pluralis divinitatis (Dievybės daugiskaitos) naudojimu.


Švenčiausioji Trejybė. A. Rubliovo ikona, XIV a.
Pasakojime apie trijų vyrų pasirodymą Abraomui (žr. Pr 18) daugiskaita taip pat siejama su vienumu. Pasakojimo kontekstas leidžia tai aiškinti tuo, kad kartais Abraomas kreipiasi į tris vyrus, o kartais - į vieną, kartais atsako visi trys kartu, kartais - vienas, svarbiausias iš jų. Šis pagrindinis tapatinamas su Viešpačiu, o kiti du - su Angelais (Pr 18, 33; 19, 1) - tačiau krikščioniškoje teologinėje tradicijoje, radusioje atspindį ir ortodoksų ikonografijoje (tame tarpe, Švenčiausiosios Trejybės ikonoje, sukurtoje šv. Andriejaus Rubliovo), visas šis pasakojimas suvokiamas kaip slėpininga nuoroda į Dievo triasmeniškumą.

Svarbų vaidmenį Senajame Testamente vaidina ir Dieviškosios Išminties samprata. Kartais Išmintis aprašoma kaip viena iš Dievo savybių: „Dievo yra išmintis ir galybė, Jam priklauso patarimas ir supratimas“ (Job 12, 13), Jo yra jėga ir išmintis; Jis valdo ir tą, kuris klysta,
ir tą, kuris klaidina (Job 12, 16) „Jis nuostabus patarimais, didingas išmintimi“ (Iz 28, 29). Tačiau trijose Biblijos knygose - Patarlių, Išminties ir Siracido - Išmintis vaizduojama kaip Dievo galia, turinti gyvos dvasinės būtybės bruožų:


Šv. Sofija, XV a. ikona, Kijevas

Sužinojau tai, kas slaptinga, ir tai, kas aišku,
nes mane mokė išmintis, visų dalykų išradėja. 
nenugalimą, geranorišką, labdaringą, 
ištikimą, saugią, ramią, 
visagalę, visa prižiūrinčią 
ir pripildančią visas dvasias, 
protingas, tyras ir jautriausias. 
Išminties prigimtis ir savybės.
Juk ji turi dvasią – 
protingą, šventą, vienatinę, 
visokeriopą, jaudrią, judrią, 
skaidrią, tyrą, aiškią, n
epažeidžiamą, mylinčią gerumą, įžvalgią, Juk išmintis judresnė už visa, kas juda, – 
ji apgaubia visus daiktus ir pripildo savo tyrumo. 
Juk ji yra Dievo galybės alsavimas 
ir tyras Visagalio šlovės išsiliejimas;
užtat niekas, kas sutepta, į ją neįeina. 
Juk ji yra amžinosios šviesos atspindys, 
kuriamosios Dievo galybės veidrodis be dėmės 
ir jo gerumo paveikslas. 
Nors ji viena, bet gali visa aprėpti; 
pati nesikeisdama, ji visa atnaujina. 
Per kartų kartas ji įeina į šventas sielas, 
padarydama jas Dievo draugais ir pranašais. 
Juk Dievas myli tik tą, 
kuris bendrauja su išmintimi. 
Ji yra puikesnė už saulę 
ir nustelbia visus žvaigždynus. 
Palyginta su dienos šviesa, ji atrodo šviesesnė, 
nes dieną išstumia naktis, 
o išminties joks nedorumas nenugali. [...]

Ji galingai siekia nuo vieno žemės krašto iki kito 
ir veiksmingai visa valdo. 
Ją mylėjau ir jos ieškojau nuo jaunystės; 
troškau padaryti ją savo nuotaka 
ir buvau sužavėtas jos grožio. 
Dalydamasi Dievo gyvenimu, ji puošia savo kilnų gimimą, 
nes Visatos Valdovas ją visad mylėjo. 
Juk jai atsiskleidžia Dievo žinojimas, 
ji – jo darbų bendrininkė.

(Išm 7, 21-30; 8, 1-4)




Išmintis simboliškai aprašoma moters, turinčios NAMĄ (žr. Pat 9, 1, Sir 14, 25) pavidalu, taip pat tarnaitės (Pat 9, 3). Ji paaukojo auką, pripilstė vyno, paruošė stalą ir pakvietė prie jo visus: ateikite, valgykite mano duonos, gerkite vyną, kurio pripilsčiau. Atsisakykite nesubrendimo, kad gyventumėte ir eitumėte suvokimo keliu (Pat 9, 5-6). Krikščioniškoje tradicijoje šis pasakojimas suvokiamas kaip Eucharistijos pirmavaizdis, o bibliškoji Išmintis tapatinama su Dievo Sūnumi. Apaštalo Pauliaus žodžiais, Kristus - „Dievo galybė ir Dievo išmintis“ (1 Kor 1, 24). Nepaisant to, kad Išmintis vadinama „dvasia“ ir „dvelksmu“, Ji krikščioniškoje tradicijoje nesiejama su Šventąja Dvasia. Pati Išminties knyga daro Šventosios Dvasios ir Dievo Išminties skirtį: 

„Kas būtų sužinojęs tavo valią, 

jeigu tu nebūtum davęs Išminties 
ir siuntęs savo Šventosios Dvasios iš aukštybių?
“ 
(Išm 9, 17)


Konstantinopolio šv. Sofijos katedra, kadaise - pasaulinis Rytų Krikščionybės centras, šiandien užgrobtas turkų musulmonų
PASTABA: metrop. Hilarionas cituoja tekstą pagal Septuagintą. Kadangi šito teksto vertimo varianto lietuvių kalba neturime, Biblijos citatos pateikiamos arba iš Antano Rubšio, arba Juozo Skvirecko Biblijos vertimų, padarant svarbiausius prasminius pataisymus pagal graikišką tekstą. Kur Septuagintos ir hebrajiškos Biblijos knygų pavadinimai ar numeracija nesutampa, skliaustuose nurodomos nuorodos pagal Antano Rubšio Biblijos vertimą. Iliustracijos parinktos mano.

Versta iš - митрополит Иларион (Алфеев). Православие. Том 1. Дух Божий, Слово Божие, Премудрость Божья. ( http://azbyka.ru/library/illarion_pravoslavie_1_57-all.shtml )