Kodėl protas nėra svarbiausias dalykas?
Pranešimas apie Blezo Paskalio filosofiją skaitytas Filosofijos fakultete 2012-12-06
Talmudas pasakoja istoriją apie rabį Hillelį, gyvenusį panašiu laiku kaip Kristus. Kartą prie jo priėjo pagonis, sakydamas, jog taps žydu, jeigu rabis išmokys jo visos Toros (Įstatymo) stovėdamas ant vienos kojos. Rabis Hillelis pasakė:
Juk kas tai buvo Apaštalai? Tai buvo paprasti žvejai. Kokie buvo jų apmokymai prieš pradedant Apaštalavimą? Kristus tiesiog liepė jiems nuplaukti, užmesti tinklus, kai jie ištraukė tinklus Kristus pareiškė, jog nuo šiol jie žvejos ne žuvis, o žmones.
Nei vienas iš pirmųjų pašauktųjų Apaštalų netiko būti rabinu: tam, kad taptum rabinu, mažiausiai iki 12 metų reikėjo mokytis Toros, po 12 metų reikėjo mokytis komentavimo tradicijos, iš kurios gimė Talmudas, na o nuo 40 metų žydai pradėdavo mokytis ezoterikos. Galbūt tik vėliau pašauktas Apaštalas Paulius, kilęs iš Benjamino giminės, tikras fariziejus, mokęsis pas aukščiausiąjį Izraelio kunigą, būtų pretendavęs į rabio titulą. Tačiau po atsivertimo jis staiga pradėjo šnekėti neįtikėtinus dalykus: jog Dievas pavertė pasaulio išmintį kvailyste (1 Kor 1, 20).
Paulius rašo: „Tiesa, mes tobuliesiems skelbiame išmintį, tačiau tai ne šio pasaulio ir ne praeinančių šio pasaulio valdovų išmintis. [...] Mes skelbiame slėpiningą ir paslėptą Dievo išmintį, kurią Dievas yra nuo amžių paskyręs mums išaukštinti.“ (1 Kor 2, 6-7)
Atrodo, jog šia keista dvasia yra persisėmusi ir Blezo Paskalio kūryba.
1654 metų naktį, tarp pusės 11 ir pusės 1 nakties, Paskalis turėjo vieną intensyviausių savo religinių vizijų. Paėmęs lapelį jis ėmė eiliuotai rašyti žodžius: „Abraomo Dievas, Izaoko Dievas, Jokūbo Dievas, ne filosofų Dievas“ užrašą jis baigė 119 psalmės žodžiais: „nepamiršiu tavo žodžio. Amen“. Šios žodžius įsisiuvo į paltą ir persiūdavo juos kaskart keisdamas savo drabužius. Lapelis atrastas tik po Paskalio mirties.
Savo „Mintyse“ Paskalis išdėsto savo epistemologines pažiūras, kurių svarbiausia koncepcija – „širdis“. Jo nuomone, bet koks mūsų svarstymas protu susiveda į jausmo pergalės prieš protą pateisinimą. Jis skiria įsivaizduojamus jausmus nuo nuoširdžių jausmų: pažinti Dievą, ji pajausti, dar nėra tas pats, kas jį mylėti. O širdis skirta meilei.
Širdies jausmai nėra prieinami protui. Paskalio filosofija tarsi alsuoja diakono žodžiais, ištariamais šv. Jono Auksaburnio liturgijoje: „Τὰς θύρας, τὰς θύρας! Ἐν σοφίᾳ πρόσχωμεν“ – „Duris, duris! Dieviškoji išmintis, dėmėkimės!“. Šie žodžiai, pasak Konstantinopolio patriarcho Germano, gyvenusio VIII amžiuje, reiškia kvietimą stebėti savo širdies duris, jog jos būtų atvertos Dievo išminčiai ir užvertos blogiui. Tik tokiu būdu žmogus gali iš tiesų priimti ir suvokti Dieviškąją Tiesą.
Panašu, jog savo raštuose Paskalis sąmoningai ar nesąmoningai atsigręžią į Apaštališką tradiciją ir jo mokymas apie širdį sutampa su Bažnyčios Tėvų, ypač kapadokiečių mokymu apie pažinimą. Kaip ir kapadokiečiai, jis moko, jog Dievas pažįstamas ne protu, o širdimi. Kaip ir kapadokiečiai, jis moko, jog tikėjimas yra ne svarstymų, o Dievo malonės dalykas. Kaip šv. Grigalius Teologas gausiai filosofuojančius krikščionis pavadina „tais, kuriems niežti liežuviai“ (27 ž.), taip Paskalis sako, jog „juoktis iš filosofijos - reiškia tikrai filosofuoti“ (4 mintis).
Ne veltui Paskalio ir Dekarto ginčas šitaip primena Sokrato ir Anaksagoro ginčą, kai Sokratas „Faidone“ kritikuoja pastarąjį, jog rašydamas apie žmogų jis prirašė apie kaulus, mėsą, tačiau nieko neparašė apie patį žmogų. Taip, atrodo, ir Dekartas prirašęs apie mūsų pasaulį iš tikrųjų nieko apie jį neparašė. Tokiu būdu Paskalio „širdį“ taip pat galime gretinti su Platono „nous“, sąvoka, taip pat naudojama Kapadokijos tėvų. Origenas tvirtina, esą šią sampratą Platonas slapta nusirašė nuo Senojo Testamento.
Nous – tai, kas krikščioniškoje tradicijoje vadinama „širdies akimis“, tam tikra rega, kuri leidžia betarpiškai kontempliuoti, graikiškai theorein, amžinąsias idėjas. Tam, kad žmogus žinotų, kur tas akis nukreipti, jis gali pasitelkti protą, tačiau protas visada bus tik širdies tarnas. Be to, pasak kapadokiečių, tam kad galėtum kontempliuoti, prieš tai būtina apsivalyti dalyvaujant slėpiniuose, kitaip filosofavimas pavirsta plakimu liežuviu.
Šitaip peržvelgdami Paskalio pirmtakus matome, jog proto nuvainikavimas, kaip jį atliko Paskalis, yra neatsiejamas nuo pirminio filosofijos projekto išgelbėjimo. Jeigu filosofavimas įmanomas tik protu, tai filosofuoti gali Paskalio skaičiavimo mašina, o žmogaus nebereikia. Tačiau iš tiesų, kaip pastebi paskalis, „protas nėra pajėgus nei patvirtinti, nei paneigti širdies teiginių“. Tokių būdu pasirodo, jog visa naujųjų laikų „moksliška“, protu persiėmusi filosofija iš tiesų tik aptemdė pamatinius filosofijos klausimus sudėtingais išvedžiojimais ir metodikomis, tačiau visiškai į juos neatsakė. Tokiu būdu pasirodė, jog „protinga“ naujųjų laikų filosofija iš tikro yra tikrų tikriausia antifilosofija.
Talmudas pasakoja istoriją apie rabį Hillelį, gyvenusį panašiu laiku kaip Kristus. Kartą prie jo priėjo pagonis, sakydamas, jog taps žydu, jeigu rabis išmokys jo visos Toros (Įstatymo) stovėdamas ant vienos kojos. Rabis Hillelis pasakė:
„Kas tau nemalonu, to nedaryk savo artimui. Tai yra visas Įstatymas; visa kita tėra komentaras. Eik to mokytis“ (Talmud Shabbat 31a)Ar nepanašu tai į krikščionišką mokymą? Ką į tą patį klausimą atsakytų Kristus? Jo atsakymą randame Morkaus Evangelijos 12 skyriuje:
„Vienas iš Rašto aiškintojų, girdėjęs jį ginčijantis ir matęs, kaip puikiai Jėzus atsakinėjo priešininkams, paklausė jį: „Koks yra visų pirmasis įsakymas?“ Jėzus jam atsakė: „Pirmasis yra šis: Klausyk, Izraeli, – Viešpats, mūsų Dievas, yra vienintelis Viešpats; tad mylėk Viešpatį savo Dievą visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis. Antrasis: Mylėk savo artimą kaip save patį. Nėra įsakymo, didesnio už šiuodu“Kuo gi skiriasi šie du atsakymai? Tuo, kad Kristus moko, apaštalo Pauliaus žodžiais tariant, jog meilė – tai Įstatymo pilnatvė (Rom 13,9), na o rabis Hillelis sako, jog neužtenka meilės, kad įvykdytum Įstatymą, reikia mokytis ir skaityti Įstatymo komentarus.
Juk kas tai buvo Apaštalai? Tai buvo paprasti žvejai. Kokie buvo jų apmokymai prieš pradedant Apaštalavimą? Kristus tiesiog liepė jiems nuplaukti, užmesti tinklus, kai jie ištraukė tinklus Kristus pareiškė, jog nuo šiol jie žvejos ne žuvis, o žmones.
Nei vienas iš pirmųjų pašauktųjų Apaštalų netiko būti rabinu: tam, kad taptum rabinu, mažiausiai iki 12 metų reikėjo mokytis Toros, po 12 metų reikėjo mokytis komentavimo tradicijos, iš kurios gimė Talmudas, na o nuo 40 metų žydai pradėdavo mokytis ezoterikos. Galbūt tik vėliau pašauktas Apaštalas Paulius, kilęs iš Benjamino giminės, tikras fariziejus, mokęsis pas aukščiausiąjį Izraelio kunigą, būtų pretendavęs į rabio titulą. Tačiau po atsivertimo jis staiga pradėjo šnekėti neįtikėtinus dalykus: jog Dievas pavertė pasaulio išmintį kvailyste (1 Kor 1, 20).
Paulius rašo: „Tiesa, mes tobuliesiems skelbiame išmintį, tačiau tai ne šio pasaulio ir ne praeinančių šio pasaulio valdovų išmintis. [...] Mes skelbiame slėpiningą ir paslėptą Dievo išmintį, kurią Dievas yra nuo amžių paskyręs mums išaukštinti.“ (1 Kor 2, 6-7)
Atrodo, jog šia keista dvasia yra persisėmusi ir Blezo Paskalio kūryba.
1654 metų naktį, tarp pusės 11 ir pusės 1 nakties, Paskalis turėjo vieną intensyviausių savo religinių vizijų. Paėmęs lapelį jis ėmė eiliuotai rašyti žodžius: „Abraomo Dievas, Izaoko Dievas, Jokūbo Dievas, ne filosofų Dievas“ užrašą jis baigė 119 psalmės žodžiais: „nepamiršiu tavo žodžio. Amen“. Šios žodžius įsisiuvo į paltą ir persiūdavo juos kaskart keisdamas savo drabužius. Lapelis atrastas tik po Paskalio mirties.
Savo „Mintyse“ Paskalis išdėsto savo epistemologines pažiūras, kurių svarbiausia koncepcija – „širdis“. Jo nuomone, bet koks mūsų svarstymas protu susiveda į jausmo pergalės prieš protą pateisinimą. Jis skiria įsivaizduojamus jausmus nuo nuoširdžių jausmų: pažinti Dievą, ji pajausti, dar nėra tas pats, kas jį mylėti. O širdis skirta meilei.
Širdies jausmai nėra prieinami protui. Paskalio filosofija tarsi alsuoja diakono žodžiais, ištariamais šv. Jono Auksaburnio liturgijoje: „Τὰς θύρας, τὰς θύρας! Ἐν σοφίᾳ πρόσχωμεν“ – „Duris, duris! Dieviškoji išmintis, dėmėkimės!“. Šie žodžiai, pasak Konstantinopolio patriarcho Germano, gyvenusio VIII amžiuje, reiškia kvietimą stebėti savo širdies duris, jog jos būtų atvertos Dievo išminčiai ir užvertos blogiui. Tik tokiu būdu žmogus gali iš tiesų priimti ir suvokti Dieviškąją Tiesą.
Panašu, jog savo raštuose Paskalis sąmoningai ar nesąmoningai atsigręžią į Apaštališką tradiciją ir jo mokymas apie širdį sutampa su Bažnyčios Tėvų, ypač kapadokiečių mokymu apie pažinimą. Kaip ir kapadokiečiai, jis moko, jog Dievas pažįstamas ne protu, o širdimi. Kaip ir kapadokiečiai, jis moko, jog tikėjimas yra ne svarstymų, o Dievo malonės dalykas. Kaip šv. Grigalius Teologas gausiai filosofuojančius krikščionis pavadina „tais, kuriems niežti liežuviai“ (27 ž.), taip Paskalis sako, jog „juoktis iš filosofijos - reiškia tikrai filosofuoti“ (4 mintis).
Ne veltui Paskalio ir Dekarto ginčas šitaip primena Sokrato ir Anaksagoro ginčą, kai Sokratas „Faidone“ kritikuoja pastarąjį, jog rašydamas apie žmogų jis prirašė apie kaulus, mėsą, tačiau nieko neparašė apie patį žmogų. Taip, atrodo, ir Dekartas prirašęs apie mūsų pasaulį iš tikrųjų nieko apie jį neparašė. Tokiu būdu Paskalio „širdį“ taip pat galime gretinti su Platono „nous“, sąvoka, taip pat naudojama Kapadokijos tėvų. Origenas tvirtina, esą šią sampratą Platonas slapta nusirašė nuo Senojo Testamento.
Nous – tai, kas krikščioniškoje tradicijoje vadinama „širdies akimis“, tam tikra rega, kuri leidžia betarpiškai kontempliuoti, graikiškai theorein, amžinąsias idėjas. Tam, kad žmogus žinotų, kur tas akis nukreipti, jis gali pasitelkti protą, tačiau protas visada bus tik širdies tarnas. Be to, pasak kapadokiečių, tam kad galėtum kontempliuoti, prieš tai būtina apsivalyti dalyvaujant slėpiniuose, kitaip filosofavimas pavirsta plakimu liežuviu.
Šitaip peržvelgdami Paskalio pirmtakus matome, jog proto nuvainikavimas, kaip jį atliko Paskalis, yra neatsiejamas nuo pirminio filosofijos projekto išgelbėjimo. Jeigu filosofavimas įmanomas tik protu, tai filosofuoti gali Paskalio skaičiavimo mašina, o žmogaus nebereikia. Tačiau iš tiesų, kaip pastebi paskalis, „protas nėra pajėgus nei patvirtinti, nei paneigti širdies teiginių“. Tokių būdu pasirodo, jog visa naujųjų laikų „moksliška“, protu persiėmusi filosofija iš tiesų tik aptemdė pamatinius filosofijos klausimus sudėtingais išvedžiojimais ir metodikomis, tačiau visiškai į juos neatsakė. Tokiu būdu pasirodė, jog „protinga“ naujųjų laikų filosofija iš tikro yra tikrų tikriausia antifilosofija.
