Tikėjimas, sandora ir išganymas


 „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane“ - (Jn 14, 6)
Kaip savo veikale apie ortodoksų dvasingumą teigia metropolitas Hierotheos (Vlachos), išskirtinė ortodoksų mokymo dalis yra terapeutinė jo funkcija. Graikiškai θεραπευω  reiškia gydau“. 

Ortodoksai tiki, jog Dievas iš meilės sukūrė pasaulį ir žmogų (pagal savo atvaizdą). Žmogus sukurtas pasauliui valdyti. Suteikdamas žmogui Dievui būdingas galias, Dievas jam suteikė laisvą valią, kuria pasinaudodamas žmogus nepaklūsta Dievui. To pasekmė - pirmapradė nuodėmė ir visos dabartinės pasaulio bėdos. Kita vertus, Dievas neapleidžia žmogaus ir nori jį išgelbėti nepažeisdamas to, kas žmogų daro žmogumi (t.y. tokių dalykų, kaip laisva valia). Dievo siūlomas gydymas - tai žmogaus prigimties perkeitimas, dievinimas, taisant nuodėmės padarinius.


Dievo ir žmogaus bendravimas prasideda tikėjimu (πιστις), t.y. sandora. Ši sandora yra gana neįprasta, nes žmogus iš savo pusės yra praktiškai neįpareigojamas niekam, o Dievas jam pažada savo malonės dovanas kaip šios sandoros sąlygas. Pirmąją sandorą Dievas sudarė su Adomu ir Ieva:
„Padarykime žmogų pagal mūsų paveikslą ir panašumą; tevaldo jie ir jūros žuvis, ir padangių sparnuočius, ir galvijus, ir visus laukinius žemės gyvulius, ir visus žemėje šliaužiojančius roplius!“ (Pr 1, 26)
„VIEŠPATS Dievas paėmė žmogų ir apgyvendino jį Edeno sode, kad jį dirbtų ir juo rūpintųsi. Ir įsakė žmogui VIEŠPATS Dievas, tardamas: „Nuo visų sodo medžių tau leista valgyti, bet nuo gero bei pikto pažinimo medžio tau neleista valgyti, nes kai tik nuo jo užvalgysi, turėsi mirti“. (Pr 2 15-17)
Tačiau žmogus, sugundytas nuodėmės (šėtono) sulaužė sandorą. Kaip ir žadėjo Dievas, to pasekmė buvo žmogaus tapimas mirtinga būtybe. Tačiau Dievas tęsė savo žodį ir suteikė viltį, jog žmogus vis dar valdys visą žemę ir bus tarsi Dievo paveikslas:
„Tik pažiūrėk! Žmogus tapo kaip vienas iš mūsų, žinantis gera ir pikta. Kad tik jis kartais netiestų savo rankos, nepasiimtų ir nuo gyvybės medžio, valgytų ir gyventų amžinai!..“ (Pr 3, 22)
Kreipinys į vyrą:„triūsu maitinsies iš jos visas savo gyvenimo dienas. Erškėčius ir usnis tau ji želdins, maitinsies laukų augalais.Savo veido prakaitu valgysi duoną,kol sugrįši žemėn, nes iš jos buvai paimtas. Juk tu dulkė esi ir į dulkę sugrįši!“ (Pr 3, 17-19)
Kreipinys į moterį:„Aš padauginsiu tavo skausmus ir nėštumą, – skausme gimdysi vaikus, – bet aistringai geisi savo vyro, ir jis bus tavo galva“. (Pr 3, 16)
Kreipinys į šėtoną:Aš sukelsiu priešiškumą tarp tavęs ir moters, tarp tavo palikuonių ir jos palikuonių;jis kirs tau per galvą,o tu kirsi jam į kulną“ (Pr 3, 15)
Čia Dievas pažada, jog iš moters įsčių gims išganytojas, t.y. Žmogaus Sūnus, sunaikinsiąs šėtoną ir perkeisiąs žmogų taip, jog šis galėsiąs vėl būti tikru Dievo paveikslu.

Šiam išganymo veiksmui Dievas žmoniją ruošia palaipsniui. Pirmiausia jis išsirenka vieną žmogų - Nojų, su kuriuo sudaro naują sandorą. Po to jis išsirenka vieną iš Nojaus palikuonių, Abramą (po sandoros - Abraomą), iš kurio nori sukurti naują dievobaimingą tautą. Apie šią tautą Dievas sako: „visos žemės gentys ras tavyje palaiminimą“ (Pr 12, 3). Šioje tautoje ir turėsiąs gimti Žmogaus Sūnus. Tam, kad ši tauta būtų šventa (hebr. kadoš, taip pat reiškia „atskirtas) jis jai suteikia Įstatymą, kuris atskiria žydą nuo kitų tautų, pagonių. Vėliau per pranašus patikslinama, jog Išganytojas kils iš Dovydo giminės.

Galų gale, moteriai, vardu Marija, apsireiškė archangelas Gabrielius, kuris pranešė: „Sveika, malonėmis apdovanotoji! Viešpats su tavimi! [...] Štai tu pradėsi įsčiose ir pagimdysi sūnų, kurį pavadinsi Jėzumi. Jisai bus didis ir vadinsis Aukščiausiojo Sūnus. Viešpats Dievas duos jam jo tėvo Dovydo sostą; jis viešpataus Jokūbo namuose per amžius, ir jo viešpatavimui nebus galo“ (Lk 1, 26-31).


Theotokos, Dievo Gimdytoja su Išganytoju
Ko gero, sunkiausiai kitų religijų atstovams suprantama krikščionybės tiesa yra ta, jog Žmogaus Sūnus yra pats Dievas. Jis pats tapo žmogumi, tam kad galutinai įgyvendintų savo sumanymą: Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų  (Jn 1, 14). Šv. Afanasijaus Didžiojo žodžiais, jis tapo žmogumi tam, kad žmogus taptu dievu.
„Ir, paėmęs duonos, jis sukalbėjo padėkos maldą, laužė ją ir davė apaštalams, tardamas: „Tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas. Tai darykite mano atminimui“. Lygiai taip po vakarienės jis paėmė taurę, sakydamas: „Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujyje, kuris už jus išliejamas“. (Lk 22, 19-20)
Nors žmonija ir buvo to neverta, Dievas savo auka suteikė jai galimybę ir vėl įgyti Amžinąjį Gyvenimą. Iki tol, kaip išsireiškia apaštalas Paulius, žmogus buvo nuodėmės (ar įasmenintai - šėtono) valdžioje, tačiau Kristus jį išpirko, ir dabar tik žmogaus valios ir noro klausimas, ar jis atsisakys tarnystės savo vergvaldžiui. Taip, kaip Senosios Sandoros su žydais laiku tikintieji simboliškai už savo nuodėmes aukojo avinėlius, sakydami „Dieve! Esu vertas mirties. Jei numarintum mane dabar, būtum teisus“, t.y. avinėlis prisiimdavo jų blogį, taip Kristus tapo Dievo Avinėliu, kuris naikina pasaulio nuodėmę“ (Jn 1, 29). 

Velykinė ortodoksų giesmė (graikų k.):
Christos anesti ek nekron | Kristus prisikėlė iš mirusių
Thanato thanaton patisas   | Mirtį nugalėjo mirtimi
Ke tis en tis mnimasi         | Ir gulintiems kapuose
Zoin charisamenos!            | Gyvenimą dovanojo!

Taip per Izraelį buvo atpirktos visos tautos, ir šventumui pakviečiamas kiekvienas žmogus. Nėra skirtumo tarp žydo ir graiko, nes tas pats visų Viešpats, turįs turtų visiems, kurie jo šaukiasi: Kiekvienas, kuris šaukiasi Viešpaties vardo, bus išgelbėtas“ (Rom 10, 12-13). 

Taip per Naująją Sandorą įgyvendinama tai, kam buvo sukurtas žmogus: būti Dievo atvaizdu. Esate dievai, – aš sakiau, – jūs visi Aukščiausiojo sūnūs“ (Ps 81 (82), 6)

Tačiau Makarijas Didysis pažymi, jog Sandora su Dievu (kaip buvo jau dabar galima pamatyti) turi dvi sąlygas: Dievo valią ir žmogiškąjį siekį. Žmogus gali mąstyti, jausti ir norėti (siekti). Sandora negali įvykti be visų šių elementų.

Kaip sako Grigalius Teologas, natūralioji teologija, arba, žmogaus bandymas pažinti Dievą tik protu gali atverti, jog Dievas yra, tačiau negali atverti, koks jis yra, nes atsiverti gali tik pats Dievas. Žmogaus protui yra prieinami tokie Dievo buvimo įrodymai, randami Bažnyčios Tėvų raštuose (bet sutinkami ir pas pagonis):

a) Iš tradicijos, istoriniai. Nėra Žemėje tautos, kuri neturėtų Dievo, stebuklų nuojautos ir liudijimų. Negana to, daugelio tautų religijų elementai sutampa;

b) Kosmologiniai argumentai. Juos plačiai naudojo ir mahometonys (Avicena, Averojus), o pas katalikus juos išgarsino Tomas Akvinietis (šis jų neišrado, o tik surašė vienoje vietoje). Galima būtų įvardyti šiuos:

a. Iš judėjimo suvokimo. Tas pats dalykas vienu atžvilgiu gali būti tik potencialus arba tik aktualus. Jis negali būti potencialus ir aktualus (energeia ir dynamis) tuo pačiu metu, tuo pačiu atžvilgiu. Taigi, tas pats dalykas gali būti arba pajudintas, arba judintojas, jis negali būti savęs judintoju. Jeigu sektume judintojų grandinę, ji negalėtų būti begalinė, t.y. kiekvienas judėjimas yra dėl kokio nors judintojo, ir galų gale grandinė užsibaigtų ties pirmuoju judintoju. Tas pirmasis judintojas yra vadinamas Dievu;
b. Iš priežastingumo suvokimo. Viskas turi savo priežastį, ir niekas negali būti pats savęs priežastimi. Priežastingumo grandinė negali būti begalinė. Jeigu sektume priežastingumo grandinę, galų gale prieitume prie pirmosios priežasties. Ta pirmoji priežastis yra vadinama Dievu;
c. Iš būtinumo ir galimybės suvokimo. Viskas pasaulyje egzistuoja arba būtinai, arba galimai. Jeigu viskas egzistuotų tik galimai, tai ateitų laikas, kai niekas neegzistuotų, o to būti negali. Todėl turi būti kažkas, kas egzistuoja būtinai ir yra kitų būtinos ar galimos egzistencijos pagrindas. Tai, dėl ko viskas būtinai ar galima egzistuoja, vadinama Dievu;
d. Iš tobulumo laipsnių suvokimo. Pasaulyje yra skirtingo tobulumo dalyko. Vieni yra tobulesni už kitus. Patį tobuliausią vadiname Dievu;
e. Iš tikslingumo suvokimo. Viskas pasaulyje turi tikslą. Galutinis visko tikslas – Dievas.

c) Ontologiniai argumentai. Čia populiariausi du – iš Dievo sąvokos tobulumo ir iš begalybės. Begalybės argumentas ypač mėgstamas žydų, randamas ir pas Dekartą. Supaprastinus jis teigia, jog begalybės idėjos nėra niekur tikrovėje (mus supa tik ribiniai daiktai), taigi, begalybės idėja kaip tokia į mūsų sąmonė įdėta Dievo. Kitas argumentas, vakariečių geriausiai žinomas iš scholasto Anzelmo Kenterberiečio, teigia, esą Dievo sąvoka negali egzistuoti tik prote, ji egzistuoja ir prote, ir tikrovėje, nes Dievas – tai, už ką negalima daugiau pamąstyti. Dievas – tobulas. Taigi, jo nebuvimas neįmanomas, nes tada reikštų, jog jis nėra tobulas;

d) Etiniai argumentai. Šitas randamas pas Kantą ir, kaip ir kiti, pas pagonis. Jo esmė – Dievas padeda žmonėms būti geresniems, todėl reikia jį tikėti, nes tai yra moralės pagrindas.

Tačiau visi šie argumentai tėra kopėčios, kuriomis užlipus tenka jas nusispirti. Kaip rašo Sergijus Bulgakovs, filosofijos tragedija yra tame, jog ji visada turi kuo nors pradėti. Tai, kas yra filosofijos pradžia, visada tampa ir jos pabaiga; kitaip tariant, jei rankoje plaktukas, visos aplinkinės problemos tampa vinimis.

Kalbant konkrečiau, kiekvienas šių argumentų remiasi tam tikromis metafizinėmis priemonėmis ir galioja tik jų ribose. Priežastingumo, judėjimo argumentai galioja tik aristotelinės metafizikos ribose, kuri neranda atspirties šiuolaikiniame moksle; ontologiniai argumentai implikuoja tam tikrą ontologinį realizmą. Kitaip tariant, pavyzdžiui, jei šiuos „argumentus“ pristatytum užkietėjusiam marksistui-leninistui, jis nuoširdžiai turėtų pripažinti, jog nei vienas iš šių argumentų nėra argumentas ir nieko neįrodo. Istorinius, tradicinius duomenis galima interpretuoti taip pat įvairiai. Galop, etinis argumentas kelia etines problemas: ar etiška tikėti Dievu tik todėl, kad jis yra moralės pamatas? Prieiname išvados, kad iš tiesų šie įrodymai nieko neįrodo, bet gali pastūmėti manyti, jog Dievas yra.
Norėjau tyčia pabrėžti, jog visi šie argumentai randami pas pagonis (ir pas graikus, ir pas indus, ir pas kinus, pas visus). Tikėjimas, remtas tokia „teologija“ nėra krikščioniškas, jis yra pagoniškas, toks kaip mahometonių ar graikų, pastačiusių aukurą „nežinomam dievui“. 
Būtent šis aukuras su užrašu „nežinomam dievui“, minimas Apaštalų darbų 17 skyriuje ir galėtų būti tokios „teologijos“ simbolis. Proto mankštos nepriartina prie Dievo, o tik, geriausiu atveju, apvalo mus nuo grubių pramanų ir prietarų.

Tauresnis ir aukštesnis žingsnis yra mūsų intencija ir mūsų tikėjimas išganymu. Jėzus sakė Tomui: „Tu įtikėjai, nes pamatei. Palaiminti, kurie tiki nematę!“ (Jn 20,29). Tam, žinoma, reikia žinoti apie Evangeliją – pagonys, laukę nežinomo Dievo tuo ir pateisinami, jog nežinojo apie Viešpatį (ignoti nulla cupio).

Tačiau net tas, kuris žino apie Evangeliją ir yra apmąstęs Dievo buvimą, neregės Dievo veido: „tikra auka Dievui yra sugrudusi dvasia, – / tu, Dieve, nepaniekinsi širdies, / sugrudusios ir atgailaujančios.“ (Ps 50 (51), 19). Sandora įmanoma tik įvykdžius visas tris sąlygas: žinant apie Dievą, žinant apie Evangeliją ir trokštant išganymo.

Mūsų vidinis tikėjimas, vidinė būklė, iššaukia išorinę to išraišką - tikėjimo darbus, praxis (tai, visų pirma, malda ir askezė, kartu - Evangelijos skelbimas (apaštalavimas) ir pagalba artimui). Per darbus gauta patirtis stipriną ir brandina mūsų tikėjimą. Kai mūsų kūnas, siela ir dvasia yra dermėje, mes išvystame tai, ką Dievas visada yra mums atvėręs ir prisipildome Šventosios Dvasios malonės. 

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Kuo skiriasi ortodoksų ir katalikų dvasingumas? (Ortodoksų perspektyva)

Elgesio cerkvėje taisyklės

Šv. Serafimas Sarovietis apie teisingą dvasinį gyvenimą