2012 m. lapkričio 30 d., penktadienis

Ortodoksija ir lytiniai santykiai

Neseniai Lietuvos Ryte pasirodė straipsnis apie tai, kaip pornografija keičia žmogaus psichiką ir netgi smegenų struktūrą http://www.lrytas.lt/gyvenimo-budas/tarp-musu/pornografijos-epidemija-keicia-musu-smegenis.htm .

Šiuolaikinėje visuomenėje nesuvokiama, kaip žmogus gali laikytis skaistumo. Kartą man teko bendrauti su sociologu, kuris, mano pasišlykštėjimui, teigė, jog iš tiesų visi kunigai yra svetimautojai, o visi vienuoliai.. Man neapsiverčia liežuvis kalbėti apie tokias šlykštybes! Pamenu, dar mokykloje buvau mokytas, jog masturbacija (onanizmas) yra normalu, sekso metu dera naudoti kontraceptines priemones ir taip toliau.

Be abejonės, daugelis psichologų ir psichoanalitikų pritartų nuomonei, jog žmogaus gyvenime būna tarpsnis (paauglystė), kai žmogus atranda savo kūną, ir tuo metu santykis su savo kūnu yra kitoks. Tačiau lygiai taip pat jie sakytų, kad kas pridera vienu gyvenimo laikotarpiu, tas turi traumatiškas pasekmes po to, kai ateina kitas laikotarpis.

Kaip žinoma, visi krikščionys yra pašaukti skaistumui. Jie apskritai vengia bet kokios erotikos ar panašiai. Pornografijos poveikis psichikai taip pat yra akivaizdus. Yra gausybė psichologijos tomų, kurie rašo apie komplikacijas su kitos lyties atstovu ir ne tik. Absoliuti dauguma psichoanalitikų sutinka, jog suaugusiojo gyvenime vojerizmas (seksualinių aktų ar vaizdinių stebėjimas) yra traumuojantis.

Mūsų laikais mes esame noromis ar nenoromis verčiami būti tam tikru laipsniu vojeristais: mus supa erotika, apnuoginti kūnai, net važiuojant troleibusu matome stendus su apnuogintomis moterimis. Šiandien, pavyzdžiui, važiuodamas iš universiteto pro langą daugybę kartų mačiau filmo anotaciją, kurioje buvo vaizduojama seksualinė sueitis.

Žmogui pastoviai siunčiami seksualiniai impulsai, ir jei jis nėra sąmoningas, jis tiesiog jiems atsiduoda.
Nors šiais laikais itin atsargiai šnekama apie homoseksualizmą ir LGBT, šio gyvenimo būdo plitimas yra faktas. Kodėl sakau "gyvenimo būdo"? Todėl, kad LGBT tai nėra tiesiog tos pačios lyties "meilė", tai yra ištisa kultūra, su savo stiliumi, apranga, muzika, laisvalaikiu. 

Kadangi visuotiniai priimta tolerancijos vertybė, dėl nesupratimo baimės atsargiai šnekama apie "seksualinių preferencijų" formavimąsi. Neginčijama mokslo tiesa ir tiesiog gyvenimo tiesa, jog homoseksualumas gali ir išsivystyti. Toks homoseksualumas, išsivysto pvz. kalėjime, armijoje ir pan. Nors homoseksualų gynėjai dažnai sako, kad tai tik "situacinis" homoseksualumas, o tikrasis yra pastovi meilė tai pačiai lyčiai, bet "pastovi meilė" yra jau metafizinė koncepcija, kuri su mokslu turi mažai ką bendro. Mokslas gali fiksuoti tai, kas yra padaroma, bet negali įlįsti į žmogaus sielą ir paaiškinti, čia "tikra meilė" ar "netikra".

Savo ruožtu psichoanalizė ir psichologija teigia, jog homoseksualizmas, biseksualumas ir seksualiniai iškrypimai gali išsivystyti nuo chroniškos masturbacijos. Jei žmogus praktikuoja masturbaciją ir neišmoksta užmegzt žmogiškų santykių, tada jis seksą traktuoja kaip masturbacijos tęsinį, seksą jis suvokia kaip kito žmogaus ar kito daikto panaudojimą masturbacijai. Tai yra tam tikro "situacinio homoseksualumo" forma, tačiau iš tikro tokio žmogaus negalima vadinti homoseksualu tikrąja šio žodžio prasme, nes jam nesvarbi jo partnerio lytis. Kadangi jis žiūri į kitą kaip į aistros tenkinimo objektą, tai jam visų pirma rūpi jo kūnas, išvaizda, tačiau menkai rūpi kitos jo savybės. Tiesa, pvz., vyras turėjo traumatinių potyrių bendravime su moterimis, jis mieliau rinksis vyrą ir greičiausiai visuomenės bus laikomas homoseksualu.


Krikščionių ortodoksų požiūris į homoseksualizmą yra toks. Homoseksualizmas, kaip ir bet koks seksualinis potraukis, yra viena iš aistrų. Nėra tokio dalyko kaip "homoseksualas", tėra žmogus, kuris jaučia aistrą tos pačios lyties atstovui. Kiekvienas žmogus gali jausti norą patenkinti savo aistrą su bet kokiu objektu (ir psichologai patvirtina, kad daugelis žmonių paauglystėje išgyvena laikotarpį, kai savo seksualinę aistrą projektuoja į tos pačios lyties atstovus). Tačiau žmogus neturi vergauti savo aistroms, jis turi būti savęs šeimininkas. Todėl jis savo valios ir Dievo pagalba gali įveikti seksualines aistras ir laikytis skaistumo. Besilaikąs skaistumo krikščionis gali kurti šeimą arba jos nekurti ir likti celibatininku ar net tapti vienuoliu. Pataikavimas aistroms, savo ruožtu, pavergia žmogų ir jis tampa nuodėmės vergu.

Įdomus ortodoksinis masturbacijos aiškinimas. Juk pati sąvoka onanizmas iš tiesų žymi ne savo aistros tenkinimą pavieniui, o jos tenkinimą su moterimi. Pradžios knygos 38 skyriuje yra pasakojama istorija, apie tai, kaip Onanas, nenorėdamas susilaukti palikuonių, "susieidavo su [mirusio] brolio žmona, išliedavo savo sėklą ant žemės" (Pr 38, 9). 


Krikščionys tiki, jog santuokoje ir jos dalyje - lytiniuose santykiuose įvyksta mistinis vyro ir moters susijungimas, kai du tampa vienu kūnu, bet tuo pačiu išlieka abu (Pr 2,24). Apaštalas Paulius todėl perspėja: "Ar nežinote, kad tas, kuris susijungia su kekše, tampa vienu kūnu su ja? Ir du taps, – sako Raštas, – vienu kūnu." (1 Kor 6,16). Onanizmo esmė - tapimo vienu kūnu vengimas. Onanas išlieka vienas, jis neužsiima lytiniais santykiais su moterimi, tai nėra seksas (angl. sex - lytis), tai yra onanizmas, masturbacija, nes jo tikslas yra tik išlieti sėkla, tik patenkinti kūnišką aistrą. Jis vergauja savo kūnui.

Šitai yra tikroji svetimavimo (slav. blud) nuodėmės esmė. Kodėl Dievas sako: "negeisi savo artimo žmonos" (Įst 5, 21)? Kodėl sakoma, kad tas, kas "nebesilaiko dorumo nei gyvenime, nei santuokoje", "klastingai žudo savo kaimyną" (Išm 14,26)? Todėl, kad svetimavimas yra susijęs su kūnišku geismu, svetimos žmonos išnaudojimu onanistiniais tikslais. Ji yra paverčiama objektu, ir tyliai žudomas kaimynas, su tapęs vienu kūnus, tyliai žudosi ir pats svetimautojas.

Išmintingai ortodoksai masturbaciją priskiria svetimavimo formai ir vadina arba vėlgi onanizmu, arba svetimavimą ranka (slav. rukobludije). Juk ranka kaip ir svetima žmona tėra objektas aistrai tenkinti. Tai yra baisi nuodėmė, įsigalėjusi mūsų visuomenėje ir keliantį skausmą ne vienam žmogui.
Vienas baisiausių pornografijos aspektų yra tas, kad ten rodomi elgesio modeliai, kurie skatina onanistinę elgseną. Rodomas nevaginalinis vyro tenkinimas, vyras išlieja sėklą ne moters viduje, o išorėje, kaip kad onanas išliejo ją ant žemės. Skatinama elgtis su moterimi kaip su masturbacijos (onanizmo) objektu. Kontracepcijos kultūra tik gilina šios siaubingos sampratos plitimą. 


Netgi stebėdami homseksualų kultūrą, nagrinėdami, pavyzdžiui, jų diskursą ar vaizidinius semiotinės analizės metodu matome, kad ši kultūra yra absoliučiai susieta su kūniškumu. Jiems itin svarbu gražiai rengtis, daliai atrodyti. Visas jų identitetas yra paremtas "seksualinais" santykiais, t.y. jų identiteto lemėjas yra tai, su kuo užsiima onanizmu. Jiems atrodo, kad tai jiems yra "natūralu", įgimta ir kitaip jie negalėtų, nors daugybė krikščionių visą gyvenimą iš viso pragyvena skaistume ir tuo nesigaili.

Kokia tai skirtinga nuo krikščionybės kultūra rodo homoseksualų bendruomenių statistika. 28% homoseksualių vyrų per apklausą nurodė turėję daugiau nei 1000 partnerių. Vidutiniškai homoseksualas per gyvenimą turi 101-500 skirtingų partnerių. (žr. Paul Van de Ven et al., "A Comparative Demographic and Sexual Profile of Older Homosexually Active Men," Journal of Sex Research 34 (1997): 354.). Dėl to medicinoje homoseksualai yra įtraukti į rizikos grupę ir, pavyzdžiui, negali būti donorais. Šie skaičiai nė iš tolo neprilygsta heteroseksualų statistikai.

Pavyzdžiui, 1994 metais JAV atliktas tyrimas rodo, jog 20% vyrų per visą gyvenimą turėjo... vieną seksualinę partnerę. Didžioji dalis (55%) vyrų turėjo tarp 2-20 partnerių gyvenime (ši statistika iš Seidman SN, Rieder RO. A review of sexual behavior in the United States. Am J Psychiatry 1994;151:330-341.). Tokiu būdu vidutiniškai per gyvenimą heteroseksualus vyras ar moteris JAV turi tarp 1-10 seksualinių partnerių. Ortodoksų kraštuose (Rytų Europoje, Rusijoje, Graikijoje ir t.t...) šis skaičius yra dar mažesnis.
Skirtingų partnerių skaičius tarp homoseksualių vyrų yra paaiškinamas moksliškai. Visų pirma, jis didesnis net už lesbiečių skirtingų partnerių skaičių, nes jie gali dažniau užsiimti "seksu". Antra, kadangi tuo grįstas jo identitetas, tai jie randa žymiai didesnę motyvaciją tuo užsiimti ir nemato reikalo prisirišti prie vieno partnerio. 


Deja, ši kultūra plinta ir tarp heteroseksualų. Kontracepcija padeda užsiimti "seksu dėl sekso", susitelkt į save, o ne į kitą, atsiriboti nuo savo partnerio ir paversti jį objektu. Tada ima atrodyti normaliu dalyku ir vaikžudystė (abortai), nes nėštumas yra nelaukiamas, kaip ir bet koks artimas, žmogiškas ryšys. 


Tam yra ir ekonominės sąlygos: auginti šeimą, gyventi stabilų gyvenimą darosi vis sunkiau. Mokydami žmonės, jog kunigai seka pasakas, krikščionybė yra išmislas, nėra tokio dalyko kaip nuodėmė, "naujosios tvarkos" apologetai stumia visuomenę į savižudybę: daugėja ištvirkavimų, nusikaltimų, nužudymų, svetimavimo ir plinta stabmeldystė: Dievo vietą užima nauji stabai - karjera, pelnas, "seksas". 

"Visur šėlsta kruvinas maištas ir žmogžudystės,vagystės ir apgaulės,papirkinėjimas, neištikimybė,sąmyšis, kreiva priesaika,gerų žmonių stumdymas, nedėkingumas,sielų purvinimas, lytiniai iškrypimai,vedybinė nedarna, svetimavimas ir ištvirkavimas.Juk nelabųjų stabų garbinimas yra ir pradžia,ir priežastis, ir viso pikto tikslas." (Išm 14, 25-27)
Kas yra krikščioniška vyro ir žmonos meilė? Tai atsidavimas vienas kitam. Tai dvasinis ryšys. Kūniškas aktas tėra dvasinės būsenos išraiška. Krikščionis moka džiaugtis kūnu, tačiau žino, kad nevalia "kliautis kūniška sveikata, rūdijančiais turtais ir neteisiųjų susirinkimu" (iš ortodoksų atgailos kanono) ir jo meilė išlieka tokia pati, vyrui senstant kartu su savo žmona. 


Ortodoksų vestuvės. Vyras ir žmona susitinka kaip pasaulio valdovai, lygiaverčiai Dievo atvaizdai. 
Lytiniai santykiai - tai ne gyvuliška sueitis, o dvasinis susiliejimas, netgi dvasinė komunija, nes jos metu vyriškumas ir moteriškumas dalyvauja vienas kitame, vyras ir žmona dalyvauja vienas kito dvasioje. 

Šv. Grigalius Teologas pabrėžia, jog vyro ir žmonos lytiniai santykiai yra absoliučiai švarūs ir skaistūs (žr. "Pamokslą apie krikštą"). Vyro ir moters susijungimas yra šventas


Tačiau vyro ir žmonos tarpasmeninė komunija yra pasiekiama ne tik seksualiniais santykiais, bet ir bendru dvasiniu gyvenimu, bendru pasninkavimu, bendra Eucharistija ir t.t.. Tokiu būdu seksualinė sueitis tampa tik viena iš meilės išraiškos formų, bet ne siekiamybe, o meilė tęsiasi net ir tada, kai kūnai ją išreikšti tampa nebepajėgūs. 

2012 m. lapkričio 28 d., trečiadienis

Pranašavimas ir laisva valia

Pranašai Saliamonas ir Dovydas. Gruzinų ikona.
Biblijoje neretai sutinkame apreiškimus ir pranašystes. Dievo pasiuntiniai praneša žmonėms apie artėjančius įvykius. Tačiau kai kuriems žmonėms kyla klausimas - kaip Dievo visažinystė dera su žmogaus laisve? Ar žmogus iš tiesų laisvas, jei Dievas viską žino iki jam padarant?


Tam, kad pasidarytų aiškiau, kas yra pranašystė krikščionybėje, paimsiu pranašystės pavyzdį iš Biblijos, Pradžios knygos (41 skyrius). Faraonas susapnavo sapną, kurio reikšmės nežinojo ir negalėjo jos paaiškint Egipto žyniai. Iš kalėjimo nutarta pakviesti žydą (Juozapą), kuris garsėjo galįs su Dievo pagalba aiškinti sapnus. Išklausęs faraono sapną jis pasakė, jog Dievas perspėja, jog ateina 7 metai derliaus ir klestėjimo ir 7 metai nederliaus, sausra. Čia yra pranašystė. Tada jis siūlo faraonui kaupti derliaus metais atsargas, badmečiui. Ateina derliaus metai ir žodžiai pasitvirtina, faraonas jį paskiria viziriu ir jis sukaupia atsargas. Ateina sausra, kadangi sukauptos didelės atsargos, tai Egiptas išvengia badmečio.

Pirmas dalykas, kurį gali čia pastebėti, kad Dievo pranašystė nėra „lemtis
fatumas, kaip, pavyzdžiui, graikų orakulų pranašystės. Kaip sako šv. Jonas Damaskietis, „Dievas niekada nenulemia, o tik numato. Konkrečioje minėtoje pranašystėje Dievas kaip visažinis matė, jog kad ir koks laisvas žmogus būtų, dėl paties Dievo sukurtų gamtos įstatymų jis neišvengs sausros. Tiesiog žmogui tai buvo neįmanoma. Tačiau žmogus kaip laisva būtybė, skirtingai nei graikų mituose, pasinaudodamas pranašyste gali įgyvendinti savo dar didesnę laisvę ir išvengti badmečio.

Visos krikščioniškos pranašystės yra tokio pobūdžio. Pavyzdžiui, Adomui ir Ievai Dievas sakė, nuo visų medžių galite valgyti, tačiau jei valgysite nuo gėrio ir blogio pažinimo medžio, turėsite mirti. Jie valgė, todėl tapo mirtingi. 
Kartais, ypač šiuolaikinėje anglosaksiškoje filosofijoje, dirbtinai priešinama laisva valia ir determinizmas. Krikščionybėje šios sąvokos nesiejamos, o dažnai determinizmas yra laisvos valios sąlyga. Laisvas pasirinkimas yra toks, kuris yra racionalus, o nelaisvas - neracionalus, pvz. veiksmas, padarytas iš aistros, o ne iš protingo pasirinkimo, yra nelaisvas veiksmas (yra tokia samprata kaip vergavimas nuodėmei arba vergavimas aistroms). Taip pat tai, kad kažkas žino, jog tu pasielgsi vienaip ar kitaip, nereiškia, kad tu pasielgei nelaisvai. 

Pranašas yra žmogus, kuris numato kas atsitiks, bet pranašystės tikslas krikščionybėje yra perspėti, kad va ateina toks ir toks dalykas, ir kad žmonės į tai reaguotų aktyviai, o ne pranešti apie lemtį kaip pagonybėje.

Kad būtų aiškiau, dar galima prisiminti graikų pagonių mitus, pavyzdžiui,  karaliaus Oidipo mitą.  Archetipiškai Oidipo mito atitikmuo krikščionybėje yra Judo Iskarioto istorija.

Oidipo mite orakulas išpranašauja, jog Oidipas nužudys savo tėvą ir ves savo motiną. Jis nežinojo, kad tie žmonės, kuriuos laikė savo tėvais, nėra jo tikri tėvai, todėl patraukė nuo savo patėvių miesto tolyn, kad pranašystė neišsipildytų. Pakeliui sutiko vieną karalių, jį nužudė, ir vedė jo žmoną. Sužinojęs, kad tai jo motina, Oidipas išsidūrė akis, jo motina nusižudė

Čia matume, jog orakulo pranašystės buvo lemtis, įvyko tai, kas neišvengiama, kas nulemta. Romėnai tai vadino fatumu, graikai - moira arba tyche.

Dabar palyginkime su Judo Iskarioto istorija. 

Senajame Testamente išpranašaujama, jog ateis Gelbėtojas ir jis bus nužudytas kaip auka už nuodėmes (žydai šventykloje aukodavo gyvulius savo nuodėmėms atpirkti). Kristus perspėja, kad tai bus Judas Iskariotas, jo mokinys. Judas Iskariotas iš tiesų išduoda Kristų.

Išdavęs ir matydamas Kristaus tvirtumą tardymo metu, jis suvokia padaręs klaidą, Judą ima griaužti sąžinė, jis nori grąžinti pinigus, kuriuos gavo už išdavystę (bando nusikratyti nuodėmės). Nepakeldamas kaltės jis išeina už miesto ir pasikaria

Jei Oidipas yra graikų didvyris, tai Judas yra absoliučiai blogo žmogaus pavyzdys. 
Kodėl? Todėl, kad turėdamas laisvą valią po Kristaus išdavystės Judas Iskariotas turėjo galimybę atgailauti, prašyti Dievo atleidimo. Jei būtų tai padaręs, Dievas (kad ir Kristaus asmenyje) jam būtų atleidęs, nors Judas nebuvo to vertas.


Tačiau vietoje to Judas padaro didžiausią nuodėmę, kokią krikščionybės akimis gali padaryti žmogus - tai savižudybė. Būtent todėl Judas Iskariotas vertinamas neigiamai, nes neatgailavo, o ne todėl, kad jis išdavė Kristų.

Taigi, Judas buvo laisvas, o Kristus tik numatė, kad būdamas laisva būtybe Judas jį išduos

Gali paklausti, kodėl žinodamas, kad bus išduotas, Kristus nesipriešino? Tai šitas klausimas gali būti taip pat logiškai nukeltas į klausimą kodėl iš viso Dievas tapo žmogumi ir gyveno tarp mūsų, jei dar iki gimstant žinojo, jog bus nukryžiuotas? Atsakymas čia vienas, todėl, kad nukryžiavimo reikėjo žmonijos išgelbėjimui, ir jis sąmoningai buvo pasiruošęs šiai misijai jau kurdamas žmogų.

Tokie, tat, yra ortodoksų laisvos valios supratimo apmatai. „Palaimintas vyras, neinąs į nedorėlių pasitarimus / ir nestovįs nusidėjelių kelyje / ir su jais nesėdįs, / bet Viešpaties įstatyme jo valia, / ir įstatyme jo mintija dieną ir naktį“ (Ps 1, pagal Septuagintą).

10 žingsnių, kaip tapti krikščioniu ortodoksu (pagal Fr. Charles)

1. Kasdienė malda

Pirmiausia reikia priprasti prie reguliaraus maldos ritmo, kurio pagrindas - ryto ir vakaro maldos.

Malda - tai pokalbis su Dievu, todėl kaip betarpiškas Dievo jutimas ji yra bet kokio tikėjimo augimo ir ortodoksijos pagrindas. Jei žmogus nebendrauja su Dievu, ilgainiui jo tikėjimas vysta.

Paprastai ortodoksai nusistato tam tikrą reguliarų maldos laiką ir išskiria vietą. Namuose ši vieta dažniausiai vadinama „raudonuoju kampeliu - jame kaba ikonos, lampada, maldos metu degami smilkalai. Žinoma, ne kiekvienas gali sau leisti turėti tokį kampelį - tada tiesiog susirandama rami vietelė ir gręžiamasi į Rytus. Blogų vietų melstis nėra, svarbiausia pačiam pasiekti vidinę ramybę ir maldą pradėti ramiai.

Egzistuoja tradicija rytais teptis kvapniuoju aliejumi, taip pat po rytinių maldų išgerti stiklinę šventinto vandens ir suvalgyti prosforos (duonos kepinio, pašventinto liturgijoje) gabaliuką. 

Vakaro maldų metu ortodoksai vykdo kasdienį nuodėmių išpažinimą.


2. Dalyvavimas sakramentuose



Kiekvieno krikščionio gyvenimo centre yra Eucharistijos sakramentas (gr. eucharistos - padėka). Priimdami Kristaus Kūną ir Kraują tampame su Dievu viena, suartėjame su juo tiek, kiek tai įmanoma dabartinėje mūsų būklėje. 

Tačiau priimti Eucharistiją galime tik tyra širdimi, todėl jei turime slegiančių nuodėmių, dalyvaujame išpažinties sakramente, kuriame Dievas atleidžia besigailintiems nuodėmes. Savo ruožtu tam, kad iš tiesų gailėtumėmės, privalome apmąstyti savo gyvenimą, o padaryti padeda meldimasis (dalyvavimas vakarinėse, rytinėse ir kt. pamaldose, kuriose nebūna Eucharistijos), tai pat pasninkavimas.

3. Liturginio Bažnyčios ciklo sekimas




Sekdami Bažnyčios kalendorių, laikydamiesi pasninkų švęsdami šventes priprantame prie pastovaus dvasinio gyvenimo. 

Pasninkas - tai susimąstymo metas. Pasninko metu nevartojamas maistas, kuris migdo, apsunkina mąstymą. Be kita ko, pasninkas ugdo valią ir budrumą. Įprastai ortodoksai pasninkauja kiekvieną trečiadienį ir penktadienį, taip pat prieššventiniais laikotarpiais. Pasninkai būna įvairaus griežtumo.

Tačiau nemažiau svarbu išmokti švęsti. Šventės moko džiaugsmo ir ramybės. Švenčių metu neturime jaudintis dėl smulkmenų, dirbti. 

4. Melstis Jėzaus Malda


„Viešpatie Jėzau Kristau, Dievo sūnau, pasigailėk manęs nusidėjelio 
Arba trumpiau: „Viešpatie Jėzau Kristau, pasigailėk manęs nusidėjelio
Arba visai trumpai: „Viešpatie, pasigailėk 
Ortodoksai meldžiasi Jėzaus Malda ir dieną, ir naktį, kada tik yra galimybė. Juk Evangelija mus moko be paliovos melstis. Reikia suprasti, jog Jėzaus malda nėra mantra ir ši praktika nėra tapati budistų, induistų ar sufijų praktikoms. Malda yra pokalbis su Dievu, o ne murmėjimas sau panosėje. Budistai ir kt. kartoja monotoniškus žodžius tam, kad atsipalaiduoti ir išvalyti mintis. Tai nėra tiesioginis Jėzaus maldos tikslas. Pastovus ortodoksų maldos tikslas - palaikyti pokalbį su Dievu. Malda yra veiksminga tiek, kiek ji yra sąmoninga ir intencionali. 

Jėzaus maldai kalbėti gali būti naudojama maldos virvelė, kuri padeda sutelkti mintis. Nenutrūkstamai meldžiantis, kaip sako hesichastai, protas susilieja su širdimi ir malda visada lieka širdyje, net kažką dirbant. Ši būsena yra vadinama protingu darymu

5. Gyvenimo sulėtinimas ir pertvarkymas.


Natūralu, jog jau išvardyti dalykai kertasi su šiuolaikiniu gyvenimo būdu, kuris yra skubus ir kupinas streso. Nelengviau buvo pirmiesiems ortodoksams pagoniškoje Romos Imperijoje. Krikščionybė reikalauja peržvelgti savo gyvenimą, nusistatyti prioritetus, mažinti įtampą bei stresą ir niekur neskubėti.

Tai jokiu būdu nėra raginimas tinginiauti. Tai yra raginimas protingai veikti, nekeliant sau nerealistinių uždavinių, nestresuojant ir tampant savo paties gyvenimo valdovu. Gyvenimo „sustygavimas“ prasideda nuo maldos režimo, netrukus žmogus ima jausti, kiek laiko gali kam skirti ir ima kontroliuoti savo gyvenimą. 

6. Atidumas.


Su protingu darymu taip pat susijusi kita ortodoksų samprata, graikiška vadinama nepsis. Nepho graikiškai reiškia „sergėti“, „atidžiai stebėti“. Dera visada išlikti sąmoningam ir dėmesingam tam, ką darai. Šventasis Hesichijas taip apibūdina, kas yra ortodoksinis atidumas:
Atidumas yra pastovus minčių taisymas ir sulaikymas savo širdies prieangyje... Jei mes esame tame sąmoningi, tai įgyjame daug žinojimo apie dvasios sveikatingumą
Ortodoksas yra atidus stebėti save ir aplinką. Nepsis yra kelias į šventumą. Pirmoji dovana, kuri gaunama, pradėjus praktikuoti nepsį, yra metanoia (sąmonės persikeitimas), kai žmogus staiga suvokia savo nuodėmingumą. 

7. Aistrų pažabojimas



Graikų kalboje aistra ir kančia yra tas pats žodis - pathos. Dvasinį gyvenimą pradėjęs žmogus greitai pajunta, jog jis yra tarsi aistrų vergas, ir tai yra didi kančia. Ortodoksai siekia išsilaisvinti iš aistrų - ši būsena yra vadinama apatheia (beaistrybe). Beaistris žmogus grįžta į pradinį pavidalą - jis vėl tampa Dievo paveikslu, nes Dievas yra beaistris. Savaime suprantam, beaistriškumas yra Dievo dovana, kurios savo jėgomis žmogus pasiekti negali.

Beaistriškumas nereiškia, kad žmogus nebejaučia aistrų. Tai reiškia, jog jis nėra jų kontroliuojamas ir jaučiais laisvas jų atžvilgiu. Pavyzdžiui,  Kristaus kančia buvo beaistrė - kaip Dievas jis negalėjo nei kentėti, nei jausti aistrų, tačiau kaip žmogus jis jas jautė. Tokiu būdu jis jautė kančias ir aistras, nors išliko beaistris. 

Ortodoksai savo kasdienėse maldose prašo, jog Dievas išmokytų juos pakelti savo kryžių ir beaistriškai jį nešti. Išsilaisvinti iš aistrų padeda savistaba, atidumas ir savo nuodėmingumo išpažinimas su noru pasitaisyti.

8. Galvojimas apie kitus.


„Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras, o kas pražudys dėl manęs savo gyvybę, tas ją išgelbės“ (Lk 9, 24)

Krikščionybė kviečia atsisakyti egoizmo ir atrasti džiaugsmą pagalboje kitiems. Krikščionybė moko, jog Dievas yra meilė. Krikščioniška meilė (gr. agapė) yra besąlygiška meilė kitam. Dievas myli visus žmonės, nors nėra nei vieno, verto jo meilės. 

Žmogus, kuris pasiekė aukščiausią dvasinį išsivystymą, t.y. sudievėjo (gr. theosis), tapo Dievo paveikslu, myli viską, kaip ir Dievas. Meilė krikščioniui yra didžiausias džiaugsmas.

Vėlgi, suprantama, jog galimybė mylėti yra Dievo dovana. Kaip ir kitos dovanos, ji gaunama sinergijos, t.y. Dievo ir žmogaus sąveikos būdu. Žmogus savo darbu rodo savo norą, ryžtą ir pasirengimą priimti dovaną, Dievas savo malone ją suteikia, nors žmogus nėra jos vertas.

9. Dvasinė bendrija.


Agapė. Katakombos freska
Tuo pačiu žodžiu, agapė, yra vadinamas krikščionių susėdimas prie bendro stalo neliturginiu metu. Labai svarbu yra bendrauti su kitais krikščionimis, leisti su jais laiką - juose randame atspirtį ir įkvėpimą. Juk Komunija yra ne tik bendrumas su Dievu - tai ir krikščionių bendrumas vienas su kitu. Visi mes esame viena Kristuje. Todėl vienas pagrindinių ortodoksinės krikščionybės principų yra katalikiškumas (gr. katholikos - visuotinis), kurio įgyvendinimas yra bendruomeniškumas kiekvienoje parapijoje. Ortodoksai vienas kitam yra broliai ir seserys, o Dievui - vaikai.

10. Šventojo Rašto ir Bažnyčios Tėvų skaitymas




Šventasis Raštas - tai Dieviškosios Išminties šaltinis, mokantis mus gyventi. Jis - tarsi mana, kurią Dievas dovanojo žydų tautai. Kaip kiekvienas valgantis maną jautė tokį patiekalo skonį, kokį norėjo, taip kiekvienas skaitąs Šventąjį Raštą gali jame atrasti tai, ko reikia jo sielai.

Bažnyčios Tėvų raštai ir šventųjų gyvenimo aprašymai gali atskleisti, kaip su įvairiais gyvenimo sunkumais dorojosi dvasinių aukštumų pasiekę žmonės, jie gali įkvėpti bei pamokyti, kaip elgtis pačiam. 

2012 m. lapkričio 25 d., sekmadienis

Apie „bendražmogiškas vertybes“


Vienas iš apologetinių argumentų už krikščionybę, vadinamasis „etinis argumentas“ teigia, jog krikščionybė yra teisinga, nes yra gera, t.y. išpažįsta teisingas etines vertybes. Paprastai ateistams šis argumentas atrodo vienas silpniausiųjų. Štai, pavyzdžiui, Richardas Dawkinsas visada pabrėžia, jog egzistuoja bendražmogiška moralė, kurios dėka gali gyvuoti mūsų visuomenė, o religija tam visiškai nereikalinga.

Kas yra tos krikščioniškos dorybės, kurias išpažįsta ortodoksai? 
Štai atsistojo vienas Įstatymo mokytojas ir, mėgindamas jį [Jėzų], paklausė: „Mokytojau, ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?“ Jėzus tarė: „O kas parašyta Įstatyme? Kaip skaitai?“ Tas atsakė: Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis ir visu protu, o savo artimą kaip save patį. Jėzus jam tarė: „Gerai atsakei. Tai daryk, ir gyvensi“.
Norėdamas pasiteisinti, anas paklausė Jėzų: „O kas gi mano artimas?“ Jėzus prabilo: „Vienas žmogus keliavo iš Jeruzalės į Jerichą ir pakliuvo į plėšikų rankas. Tie išrengė jį, sumušė ir nuėjo sau, palikdami pusgyvį. Atsitiktinai tuo pačiu keliu ėjo vienas kunigas. Jis pamatė, bet praėjo kita puse kelio. Taip pat ir levitas, pro tą vietą eidamas, jį matė ir praėjo kita kelio puse. O vienas pakeleivis samarietis, užtikęs jį, pasigailėjo. Jis priėjo prie jo, užpylė ant žaizdų aliejaus ir vyno, aptvarstė jas; paskui, užkėlęs ant savo gyvulio, nugabeno į užeigą ir slaugė jį. Kitą dieną jis išsiėmė du denarus, padavė užeigos šeimininkui ir tarė: 'Slaugyk jį, o jeigu išleisi ką viršaus, sugrįžęs aš tau atsilyginsiu'. Kas iš šitų trijų tau atrodo buvęs artimas patekusiam į plėšikų rankas?“ Jis atsakė: „Tas, kuris parodė jam gailestingumą“. Jėzus atsakė: „Eik ir tu taip daryk!“ (Lk 10, 25-37)
Šiame pokalbyje žydų Įstatymo mokytojas kalbasi su Mesiju. Į klausimą, kaip turi elgtis, knygininkas atsako Senojo Testamento (Toros) žodžiais: Nekeršysi ir nebūsi nusistatęs prieš savo tautiečius, bet mylėsi savo artimą kaip save patį: aš esu VIEŠPATS (Kun 19, 18).

Tačiau skaitant Toros žodžius nedera apsigauti: kas tai yra artimas žydui? Dievas, apsireiškęs visai žydų tautai Sinajaus kalne, pakvietė ją Dievo šventumui. Jis pasirinko žydus savo tauta. Senajame Testamente, taigi, žydų tauta yra vadinama žodžiu am, ji prasidėjo iš Abraamo (hebr. tautų tėvas). Kitas tautas žydai vadino goyim„gentimis“ ar „pagonimis“. 

Ši perskyra po truputį žydų sąmonėje ėmė išsigimti, kol galų gale išpuikusiems žydams šv. Jonas Krikštytojas turėjo pasakyti: Ir nemėginkite ramintis: 'Juk mūsų tėvas – Abraomas'. Aš jums sakau, kad Dievas gali pažadinti Abraomui vaikų iš šitų akmenų.“ (Mt 3,9)

Kai Žodis tapo kūnu, izraelitų tauta jau buvo tiek paklydusi, jog net samariečius, seną žydų giminę, laikė gojais, t.y. viena iš žemesnių tautų. Kaip ir su kitais gojais, su jais nevalia buvo sėsti net prie vieno stalo. Net liesti gojus buvo laikoma „nešvariu“ dalyku. 

Kodėl sumuštam žydui nepadėjo nei kunigas, nei levitas (Izraelio dvasininkų giminės atstovas)? Todėl, kad dvasininkui kaip „kilniam“ yra „žema“ klupinėti žeme, tuo labiau kažką tvarstyti ar nešti. Tačiau žydui gyvybę išgelbėja samarietis - nešvarus žmogus. 

Įstatymo mokytojas priverstas sutikti su tuo, ko iš pradžių nenorėjo: kad samarietis yra artimas tam žydui. Nors fariziejai mokė, esą žydui artimas tik žydas, Kristus rodo, kad žmogus turi būti vertinamas ne pagal kilmę, o pagal teisumą Dievo akyse, pagal tai, kaip jis praktikuoja gailestingumo dorybę. 

Šioje istorijoje matome, kaip smarkiai skiriasi krikščioniška ir judėjiška gailestingumo samprata. Galų gale, kaip skiriasi požiūris į žmogų. O ką apie gailestingumą moko, pavyzdžiui, Rytų religijos? Štai jums, pavyzdžiui, pacituosiu, ką apie gailestingumą rašo induistinės kilmės sekta „Gyvenimo menas“: 
Gailestingumas rodo intymumo trūkumą. Jis rodo atstumą; bendrumo trūkumą. Jums nereikia gailestingumo, bendraujant su artimais ir brangiais žmonėmis. Niekada neišgirsite tėvų sakant „Aš gailiuosi savo vaikų.“ Jūs gailitės tų, kurie, jūsų manymu, jums nepriklauso. Gailestingumas rodo pyktį, nuosprendį ir valdžią. Kai prašote pasigailėjimo, esate egocentriški. Norite, kad jums būtų netaikomas priežasties ir pasekmės įstatymas. Tai taip pat rodo drąsos ir narsos trūkumą. Kartais gailestingumas yra kliūtis augimui. Žinoma, gailestingumas atneša komforto ir paguodos, tačiau jis gali pakenkti transformacijos procesui. Jei lapai prašytų pasigailėjimo nekristi, jie nebūtų transformuoti. Kai žinote ir pasitikite kūrybos procesu, tiesiog džiaugsitės. Mažas protas savo prigimtį perkelia į Dieviškąjį protą. Tik padarę klaidą galvojate, kad Dievas pyksta ir jus teisia, tik tuomet prašote pasigailėjimo. Dievas yra visažinis ir visus mylintis; gailestingumui nelieka vietos. Ar žinote, kad nejaučiu gailesčio? Kai yra artimumas, gailesčiui nelieka vietos.“ (iš religinio judėjimo „Gyvenimo menas“ interneto svetainės)
Indų šventraštyje „Bhagavad Gitoje“ (kuri yra didesnio „Mahabharatos“ epo dalis) pasakojama istorija, kaip karys Ardžuna su savo armija stoja į mūšį prieš kitą kariuomenę, tačiau išsirikiavus kariuomenei mato daugybę savo giminių esant kitoje pusėje. Jis ima dvejoti šios kovos prasmingumu. Jo ginklanešys, kuris pasirodo esąs dievo Krišnos avataras (įsikūnijimas), pradeda su juo diskusiją apie šią padėtį. Išvada: Ardžuna yra gimęs kšatrijų kastoje, kurios atstovų sielose dominuoja aistros guna (styga), todėl iš prigimties jis yra pašauktas kautis ir valdyti. Todėl, sekdamas dieviškuoju įstatymu, jis privalo aršiai kautis su priešų kariuomene ir nerodyti jokio gailestingumo.

Matome, kad ir Evangelijos istorijoje, jei žmogus būtų sutikęs ne samarietį, o induistą, tai pagalbos nebūtų sulaukęs. Induistas nuspręstų, jog pagalba sužeistajam pažeistų jo karmą ir todėl tik būtų žalinga. 

Klausiu jūsų: jei egzistuoja kažkokios „bendražmogiškos vertybės“, kurioms nereikia nei Dievo, nei tikėjimo, tai kodėl taip smarkiai skiriasi skirtingų religijų požiūris į tą pačią gailestingumo dorybę? Akivaizdu, kad tokie žmonės kaip Richardas Dawkinsas, užaugę krikščioniškoje kultūroje, nesupranta iš kur kyla jų išmoktos dorybės, elgesio modeliai ir iš kur kyla kasdienė mūsų etika. Žinant apie didelius etinių mokymų skirtumus skirtingose religijose nekyla abejonė, jog „bendražmogiškos etikos“ nėra, o tėra skirtingi mokymai, kurių praktikavimas prasideda nuo tikėjimo jų teisingumu. Kartais šis tikėjimas yra suvokiamas, kartais jis yra duotybė. 

Jobo knygoje šėtonas priekaištauja Dievui, jog teisuoliui Jobui yra labai lengva tikėti, kai turi visas Dievo dovanas: laimingą šeimą, vaikus, turtą. Tačiau argi turint Dievo dovanas nepasidaro lygiai taip pat lengva netikėti?

2012 m. lapkričio 21 d., trečiadienis

Apie pasaulį

Argi ne išbandymas žmogui gyvenimas žemėje, ir kaip kasdienio samdinio gyvenimas jo? (Jb 1, 1)
Nėra didesnio išbandymo žmogui, norinčiam eiti dorybės keliu nei gyvenimas pasaulyje. Juk pasaulio žmonės, kuriems nuodėmė - tai įprotis, reikalauja nuodėmės iš kiekvieno. Kai krikšto metu iš žmogaus reikalaujama apsinuoginti ir mirti, tam, kad naujai gimdamas jis taptų Dangaus Karalystės gyventoju, taip pasaulyje yra reikalaujama apsinuoginti ir pasiaukoti, kad taptum pasaulietinės valstybės piliečiu. Tačiau tikintis žmogus to padaryti iš principo negali, nes neįmanoma tarnauti dviems valdovams.

Žmogus, turintis norą praktikuoti dorybę, tampa tarsi plėšomas tarp dviejų girnų. Dažnai kasdienius rūpesčius pakelti sunku: juk, kaip sako Jobas „atmink, [Dieve], kad mano gyvenimas tik atodūsis (πνεῦμά)“ (Jb 7,7). 

Jobo knyga mus moko, jog visa, ką siunčia mums kasdienė diena, yra Dievo valioje. Rytinėje Optos tėvų maldoje ortodoksai prašo, jog Dievas išmokytų juos pakelti kasdienius sunkumus, teisingai elgtis su artimaisiais ir prisiminti, jog visa tai yra Dievo valia. Krikščionis yra svetimas pasaulyje, nes jis siekia būti Dievo vaiku, Dievo karalystės gyventoju, o ji yra jo viduje, tuo tarpu kai pasaulis jam yra išoriškas. Mes meldžiamas, kad ji būtų kaip Danguje, taip ir Žemėje, tačiau tam ji turės išstumti pasaulį. „Dievo karalystė ateina nepastebimai. Ir niekas nepasakys: 'Štai ji čia arba ten!' Nes Dievo karalystė jau yra jūsyse“. (Lk 17, 20-21)

Tačiau labai svarbu prisiminti, jog ne viskas, kas vyksta, nors ir vyksta Dievo valioje, yra sektina. Dievas siunčia mums ir išbandymus. Todėl labai svarbus krikščionio bendravime su pasauliu yra šis principas - „jeigu valdžia verčia tikintįjį ortodoksą nusigręžti nuo Kristaus ir Jo Bažnyčios, jeigu verčia atlikti nuodėmingus, kenksmingus dvasiai veiksmus, tai Bažnyčia privalo atsisakyti paklusimo valstybei“ (iš Rusios Ortodoksų Bažnyčios socialinės koncepcijos).

Didžiausias džiaugsmas ortodoksui - Dievo keliu žengianti valstybė, kuri sudaro sąlygas jo tikėjimui, rūpinasi nuskriaustaisiais ir užima tokią pačią poziciją pagoniško pasaulio atžvilgiu, kokią užima pavienis tikintysis. 


Visgi, didžiausia atspara Bažnyčios atsilaikymui prieš pasaulį visada buvo ir bus vienuolynai. Būtent vienuolių dėka buvo įveiktas ikonklazmo siaubas, kaskart užkirstas kelias cezarepapizmui ir kitoms erezijoms. Juk vienuoliai, nors toli gražu ne visi yra pasiekę tokį dvasinį bendrumą su Kristumi kaip Šventieji Bažnyčios Kankiniai, visgi yra tiek suartėję su Kristumi, jog šis pasaulis jiems paprasčiausiai nesvarbus, jie nutraukė su juo visus ryšius. Todėl vienuolis yra Šventosios Dvasios indas, kuriame saugojama dieviškoji ortodoksija. 


2012 m. lapkričio 20 d., antradienis

Διδαχὴ - Viešpaties mokymas, kurį dvylika apaštalų perdavė pagonių tautoms


Ortodoksų krikščionybė turi du tikėjimo šaltinius - Šventąjį Raštą ir Šventąjį Palikimą (Tradiciją, gr. Ier. Paradosi, slav. Predanie). Šventojo Rašto kanonas pats savaime yra Šventojo Palikimo dalis, nes jo kanoną nustatė Bažnyčios Tėvai, t.y. iškilūs tikėjimo didvyriai, iš kurių mokėsi Bažnyčia. 

Šventasis Palikimas, pasakius abstrakčiai, yra Šventosios Dvasios gyvenimas Bažnyčioje. Pasakius griežtai moksliškai, tai yra Jėzaus Kristaus ir Apaštalų mokymas, aiškinamas per žinias apie ankstyvąją krikščionybę. Logika čia tokia: kas geriausiai žinojo, ką turėjo omenyje apaštalai, kalbėdami apie kunigystę ar vyskupystę? Turbūt tiesioginiai apaštalų mokiniai. O kas geriausiai žinojo apie tai, ką rašė jie? Jų mokiniai. 

Galų gale, kas geriausiai žino, kodėl vienos knygos pateko į Naujojo Testamento kanoną, o kitos ne? Žinoma, Bažnyčios Tėvai, t.y. tie žmonės, kurie tą kanoną sudarė.

Tokiu būdu Šventasis Palikimas, o gal net geriau būtų versti Paveldas, yra visa ankstyvosios Bažnyčios praktika, neapsiribojanti rašytiniais šaltiniais. Kaip žinia, daugelis krikščionių ortodoksų praktikų - pavyzdžiui, kunigystės laikymas sakramentu, išpažinties atlikimas klausant kunigui ir t.t.. - nėra aprašytos Šventajame Rašte. Tačiau iš kur mes žinome, kad tai yra sakramentai? Iš to, kad istoriniai šaltiniai mums liudija apie tai, kad šias praktikas sakramentais laikė tiek Apaštalai, tiek jų mokiniai, tiek mokinių mokiniai. Juk tuo metu, kai veikė Apaštalai ir jų mokiniai Naujojo Testamento kanonas dar iš viso neegzistavo!

Kaip žinia, tarp Bažnyčios Tėvų yra ir eretikų, pavyzdžiui, Origenas ar Tertulijanas. Šie žmonės, nors iš esmės mokė neteisingai, yra brangūs Bažnyčiai, nes praturtino Bažnyčią tam tikromis savo įžvalgomis ir net savo neteisumu padėjo išplėsti Bažnyčios mokymą. 

Kadangi Ortodoksų Bažnyčia remiasi Apaštalų mokslu, tai joje niekada neįvedamos naujos dogmos. Visos šiandien egzistuojančios dogmos Ortodoksų Bažnyčioje buvo suformuluotos iki VIII amžiaus Visuotiniuose Bažnyčios susirinkimuose. Tie susirinkimai tik deklaratyviai patvirtindavo tai, ką mokė Apaštalai, pasmerkdami bandymus peržiūrėti Bažnyčios mokymą arba įvesti jame naujovių. Ortodoksų tikėjimo pagrindą sudaro Nikėjos-Konstantinopolio tikėjimo simbolis. Pirmame Visuotiniame Bažnyčios susirinkime, Nikėjoje, susirinkusieji visos Bažnyčios atstovai nuo Galijos iki Antiochijos išpažino savo tikėjimą raštišku pavidalu, pasmerkdami įvairius eretikus, bandžiusius šį tikėjimą keisti. Tačiau ši deklaracija (Tikėjimo Simbolis) buvo antrąsyk patvirtinta Konstantinopolyje, su keliais baigiamaisiais priedais:

Nikėjos-Konstantinopolio tikėjimo išpažinimas
(Tikėjimo simbolis, priimtas Bažnyčios Tėvų Visuotiniame Bažnyčios Susirinkime, Konstantinopolyje, 325 metais)
1. Tikiu Vieną Dievą - Visagalį Tėvą, dangaus ir žemės, viso kas regima ir neregima Kūrėją.
2. Ir Vieną Viešpatį Jėzų Kristų, Viengimį Dievo Sūnų, prieš visus amžius gimusį iš Tėvo: Šviesą iš Šviesos, tikrą Dievą iš tikro Dievo, gimusį, nesukurtą, vienẽsmį su Tėvu - per Jį visa sukurta.
3. Dėl mūsų, žmonių, ir dėl mūsų išganymo nužengusį iš dangaus, ir Šventosios Dvasios veikimu priėmusį kūną iš Mergelės Marijos ir tapusį žmogumi;
4. nukryžiuotą už mus valdant Poncijui Pilotui, ir kentėjusį, ir palaidotą;
5. trečiąją dieną prisikėlusį iš numirusių kaip skélbia Raštai;
6. ir įžengusį į dangų ir sėdintį Tėvo dešinėje.
7. Ir vėl garbėje ateinantį teisti gyvųjų ir mirusiųjų - Jo Karalystė neturės baigos.
8. Ir Šventąją Dvasią, Viešpatį Gaivintoją, kylančią iš Tėvo, kartu su Tėvu ir Sūnumi garbinamą bei šlovinamą, kalbėjusią per pranašus.
9. Vieną, Šventą, Visuotinę ir Apãštalinę Bažnyčią.
10. Išpažįstu vieną Krikštą nuodėmėms atleisti.
11. Laukiu mirusiųjų prisikėlimo
12. ir būsimo amžinojo gyvenimo. Amen.
Susirinkimo kanonuose Bažnyčios Tėvai rašė: 
Šventieji Tęvai, susirinkę Konstantinopolyje, nusprendė: tegu neatšaukiamas tikėjimo simbolis trijų šimtų aštuoniolikos Tėvų, buvusių susirinkime Nikėjoje, Bitinijoje, bet tebūna jis nepakeistas. Ir tebūna nuo Bažnyčios atskirtos (αναθεματίζομεν) visos erezijos. - (1-asis Konstantinopolio susirinkimo nutarimas)
Trečiame Visuotiniame Susirinkime dar kartą patvirtinta:
Tebūna uždrausta kam nors tarti, rašyti ar kurti skirtingą (ἑτέραν) Tikėjimo Išpažinimą negu tas, kurį paskelbė Šventieji Tėvai, susirinkę su Šventąją Dvasia Nikėjoje. Tie, kas drįs kurti kitokį išpažinimą [...], tebūna atskirti nuo Bažnyčios. - (7-asis Efeso susirinkimo nutarimas)
Krikščionys, išpažįstantys kitokį tikėjimo išpažinimą, ortodoksų yra vadinami „heterodoksais (kitatikiais). Tikėjimo išpažinimo svarbą liudija tai, kaip ortodoksai saugo jo sakralumą.

Iki šiol Bažnyčioje išlikusi tradicija prieš išpažįstant savo tikėjimą liepti išeiti visiems nekrikštytiems žmonėms. Šioje liturgijos dalyje kunigas sako susirinkusiesiems: „Visi katekumenai išeikite! Katekumenai išeikite! Visi katekumenai išeikite! Te nė vienas katekumenų nepasilieka!“. Dar pasimeldus kunigas sako: „Mylėkime vienas kitą, kad viena mintimi galėtume išpažinti“ giedantieji atsako: „Tėvą ir Sūnų, ir Šventąją Dvasią - Vienesmę ir Nedalomą Trejybę“. Po šios akimirkos visi susirinkusieji ima giedoti Nikėjos-Konstantinopolio Tikėjimo Simbolį.

Senovėje šį išpažinimą buvo draudžiama atskleisti bet kam, kas nėra krikštytas. Po šiai dienai mintinai jį mokosi kiekvienas ortodoksas ir kas rytą kartoja rytinėse maldose. 


Grįždami prie Šventojo Palikimo, galime kelti klausimą, kuo yra susijusi frazė, jog Šv. Palikimas esąs Šventosios Dvasios gyvenimas Bažnyčioje“ ir istorikų bei kitų mokslininkų knygose dūlantys duomenys apie ankstyvąją krikščionybę? Tuo, kad visi duomenys įrodo, jog iš esmės Bažnyčios praktika išliko nepakitusi visus du tūkstančius metų.

Taip, kaip šiandien meldžiasi serbai, rusai, bulgarai, graikai meldėsi ir Bizantijos gyventojai, ir Apaštalų mokiniai. Taip, kartais šalia Šv. Palikimo atsiranda „pseudotradicijų“ (tam tikri nekanoniniai veiksmai tampa „papročiu“, kaip kadaise Rusijoje buvo pradėta žegnotis dviem pirštais), tačiau vietinių Bažnyčių sinodai periodiškai „valo“ Bažnyčią nuo tokių dalykų ir jos mokymas išlieka nepakitęs.

Įrodymai, kad ankstyvoji krikščionybė buvo būtent tokia, kartais ateina iš netikėčiausių šaltinių. Pavyzdžiui, ortodoksai laikosi papročio pasninkauti kiekvieną trečiadienį ir penktadienį (pagal pirmojo amžiaus įvardijimą, tai atitinką senąjį antradienį ir ketvirtadienį). Atrodo, kad tokių dalykų nėra Biblijoje ir šitai yra ortodoksų išmislas.

Tačiau, pavyzdžiui, XIX amžiuje buvo atrastas tekstas, pavadinimu „Didachė“ (Viešpaties mokymas, kurį dvylika apaštalų perdavė  pagonių  tautoms). Jis parašytas I mūsų eros amžiuje. Visi mokslininkai sutinka, jog nors ir šio teksto autoriai nėra Apaštalai, matyti, jog tai buvo autentiškas jų mokymas, nes daugelis Bažnyčios Tėvų mini šį dokumentą, o kai kurie buvo įtraukę netgi į Naujojo Testamento kanoną. Tiesa, laikui bėgant dokumentas buvo pamirštas ir prarastas.

Šiame dokumente yra minimas ne tik trečiadienio/penktadienio pasninkas, bet, pavyzdžiui, yra akivaizdi nuorodą į ortodoksų tradiciją kunigams po „Tėve mūsų“ sakyti: nes tavo yra Karalystė ir galybė ir garbė per amžius“ (šis tekstas taip pat atrandamas Bizantijoje naudotuose Mato Evangelijos rankraščiuose). Kalbant tiksliau, visos „Didachėje“ minimos tradicijos yra išsaugotos Ortodoksų Bažnyčioje. Taip netikėtai rastas senovinis dokumentas, parašytas, greičiausiai, Apaštalų mokinių, įrodo ortodoksinių praktikų teisingumą.

Ir tai tėra vienas iš tūkstančių rašytinių šaltinių, kuris tai patvirtina. 

Kartais tokie atradimai į labai nepatogią padėtį pastato visokius Bažnyčios „reformatorius“. Štai Vakaruose katalikams priėmus transubstancijos dogmą (mokymas, kad Eucharistijos metu pasikeičia duonos substancija), Rytuose į tai žiūrėta su dideliu pasipiktinimu. 1500 metų Bažnyčia negirdėjo apie jokią transubstancija - kodėl prireikė šio naujo mokymo? Ir Rytuose buvo atsiradę kunigų, kurie pradėjo kalbėti apie metousia, maniusių, jog ši dogma gali padaryti mokymą „aiškesnį“.

Buvo prieitas konsensas, jog tas, kas nori, žodį metousia gali vartoti, tačiau ne katalikiška prasme ir tai niekada nebus dogma.

Po kelių šimtų metų buvo atrastas šv. Jono Auksaburnio tekstas, kuriame jis moko, jog Eucharistijos metu duona ir vynas yra kartu ir Kristaus kūnas ir kraujas tokiu pačiu būdu, kokiu jis buvo ir žmogus, ir Dievas. T.y. šv. Jonas Auksaburnis teigia, jog Eucharistijos duonoje ir vyne yra dvi prigimtys (physis). Tai tiesiogiai prieštarauja transubstancijos dogmai. Atsakydami į tai, katalikai tekstą paskelbė abejotino autentiškumo“, o ortodoksai į tai galėjo reaguoti ramiai, nes jie neturėjo ir neturi transubstancijos dogmos. 

Žinoma, katalikų ir ortodoksų teologijos santykis yra visiškai kita tema, ar aš čia jos nesiruošiu liesti. Katalikai turi ir kitą šv. Tradicijos sampratą. Tai, ką norėjau pabrėžti, yra Bažnyčios stabilumas, kuris yra pasiektas per tradicinį ortodoksų mokymą apie Šv. Palikimą (Tradiciją). Remiantis vien tiesioginiu Dievo patyrimu ir nepriimant naujų dogmų, išvestų grynai spekuliatyviais samprotavimais, Bažnyčia išliko nepajudinama ir Osmanų imperijos okupacijos, ir bolševikinio ateizmo propagandos laikais. 
„Palaimintas tu, Simonai, Jonos sūnau, nes ne kūnas ir kraujas tai tau apreiškė, bet mano Tėvas, kuris yra danguje. Ir aš tau sakau: tu esi Uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės.“ (Mt 16,17-18)
---------------- 

Didachė. Vertimas į lietuvių kalbą. http://logos-lt.com/images/2/22/Didache.pdf
Didachė graikiškai. http://tvorenia.russportal.ru/index.php?id=saeculum.i_iii.didache03

2012 m. lapkričio 17 d., šeštadienis

Ortodoksija ir islamas

Dažnas, pasinėręs į Bizantijos kultūros lobyną ir susipažinęs su ortodoksų kultūra nustemba, kiek daug bendro ji turi su islamu. Iš tiesų, viskas panašu - mečečių ir cerkvių architektūra, muzika (musulmonai atlieka savo giesmes bizantiškoje dermėje), netgi pamaldumas (pamaldūs ortodoksai meldžiasi daugiau nei 5 kartus per dieną, tačiau ši malda yra privati).

Arabiška ortodoksų muzika. 
Dauguma arabų krikščionių - ortodoksai

Patriarchas Kirilas yra pastebėjęs, jog šiaip tarp ortodoksų ir islamo kultūrų niekada nebuvo religinių karų. Taip, tarp Bizantijos ar Rusijos ir turkų ar kaukaziečių kovos vyko, tačiau jos vyko ne religiniu, o politiniu pagrindu. Priešingai, pavyzdžiui, kryžiaus žygiai, kurių metu buvo nusiaubtas Konstantinopolis ir kurių metu jėga slavų stačiatikiai buvo atverinėjami į katalikybę, vyko religiniu pagrindu.

Šv. Savos ortodoksų katedra, Serbija
Mėlynoji mečetė, Istanbulas
Šiuolaikiniais Vakarų sekuliarizmo laikais jau drąsiai galima sakyti, kad vakarietiškas katalikų ar protestantų dvasingumas ortodoksams yra svetimesnis, nei islamiškasis. Tačiau čia glūdi kitas kabliukas - visas islamo artumas krikščionybei egzistuoja todėl, kad islamas kaip toks yra krikščionybės produktas, nors ir šalutinis. 


Šv. Jonas Damaskietis savo veikale „Islamo kritika islamą apibūdina kaip ereziją, kuri atsirado iš Mohamedo Biblijos tyrinėjimų ir diskusijų su arijonių vienuoliais (Arijaus erezijos pasekėjais). Kitaip tariant, islamas yra krikščioniškos kilmės erezija.

Įvairios krikščioniškos kilmės erezijos, tuo metu egzistavusios Bizantijos rytuose, tokios kaip arianizmas, nestorianizmas, doketizmas, monarchizmas, ir pelagianizmas, akivaizdžiai atsispindi Korano tekste. Pavyzdžiui, Korane rašoma, jog 
jie nenužudė Jėzaus ir nenukryžiavo jo, tačiau jiems tik atrodė, kad tai padarė (Qur'an, 4:157) - t.y. šioje vietoje yra pažodžiui atkartojama doketizmo erezijos formuluotė. 

Daugelis islamo kultūros pagrindų, pradedant muzika, menu, architektūra, baigiant graikų filosofija, taip pat buvo perimta iš Bizantijos.

Bizantijos imperatorius Manuelis II Palaiologas taip dialoge su musulmonais reziumavo savo įspūdžius apie islamą:

Parodykite man, ką Muhamedas atnešė naujo: jūs pamatysite, jog tai vien pikti ir nežmoniški dalykai, tokie kaip įsakymas skelbti tikėjimą kardu. Dievas nėra patenkinamas krauju - ir elgtis neprotingai yra priešiška Dievo prigimčiai. Tikėjimas gimsta sieloje, ne kūne.  Kas benorėtų ką atversti tikėjiman, turi turėti galią kalbėti ir mąstyti teisingai, be smurto ir grasinimų... Kad įtikintum protingą sielą, nereikia stiprios rankos ar ginklų, ar juo labiau kokių grasinimų mirtimi. - Imperatorius Manuelis II Palaiologas
Beje, 2005 metais šią ištrauką citavęs katalikų popiežius Bendiktas XVI susilaukė musulmonų nemalonės ir viešai jų atsiprašė. Tai, kaip bebūtų liūdna, tik primena tuos smurtiškus dalykus, kurie radikaliai skiria islamą nuo ortodoksų krikščionybės. Visų pirma - islame už apostazę baudžiama mirtimi.

Apostaze musulmonai laiko perėjimą į kitą religiją, Dievo buvimo neigimą, pranašų neigimą, tyčiojimąsi iš Dievo ar pranašų, stabmeldystę, šarijato teisės atmetimą, leidimą elgtis ne pagal šarijatą: valgyti uždraustą maistą, gerti alkoholį, svetimauti ir t.t..

Vienas pagrindinių kitų akmenų, kuriuos krikščionių ortodoksų apologetai meta į islamo daržą, yra Muhamedo ar kitų islamo veikėjų (a)moralumas. Ortodoksai sako: pažiūrėk į šventuosius ar gerbiamuosius, ir sužinosi, kokia tai religija. Nemažai teologų laikosi nuomonės, jog Muhamedo elgesys buvo amoralus.

Nepaisant to, kasdieniuose reikaluose ir gyvenime musulmonams ir ortodoksams sugyventi niekad nebuvo didesnių bėdų - tiek Rusijoje, tiek Turkijoje po Konstantinopolio užgrobimo. Tiek vieni, tiek kiti pripažįsta asketikos reikšmę, tiek vieni, tiek kiti pripažįsta gailestingumo dorybę. Yra daugybė istorijų bei pavyzdžių, kaip musulmonai parodė gailestingumą bei pagarbą krikščionims ortodoksams ir kaip krikščionys ortodoksai parodė pagarbą musulmonams. Galų gale, pamatinės mūsų vertybės ne taip jau ir smarkiai skiriasi.

Vienas serbų vienuolis yra pasakęs: „katalikai tiki mūsų knyga, bet netiki mūsų [dvasine] galia. Musulmonai netiki mūsų knyga, bet tiki mūsų galia“.

----

Buvęs musulmonas pasakoja apie savo kelią į ortodoksinę krikščionybę (anglų k.):
http://ancientfaith.com/podcasts/podup/illuminedheart/my_conversion_from_islam_to_orthodox_christianity_-_part_1
http://ancientfaith.com/podcasts/podup/illuminedheart/my_conversion_from_islam_to_orthodox_christianity_-_part_2

Apie metanoią


Labai lengva yra šnekėti apie nuodėmes. Netgi labai lengva sakyti „aš nusidėjėlis“, „aš kaltas“. Daugiau sunkiau yra suprasti, jog iš tiesų esi nusidėjėlis ir iš tiesų gailėtis.

Savo nuodėmingumo suvokimas yra vadinamas metanoia (gr. meta - tarp, po; nous - protas), sąmonės persikeitimu.

Ši procesą galima taikliai lyginti su fizinėmis ligomis, kaip tai savo apologetikos paskaitose daro prof. Osipovas. Juk labai lengva šnekėti apie ligas, bet visai kas kita yra sirgti. Žmogus gali valandų valandas kalbėti apie puikybę, kaltę, bet vos jam padarius pastabą, jog taip elgtis nedera, tai puikybė, jis pašoks it būtų paliesta jo kūniška žaizda. „Aš geras“ - iš tikro galvoja žmogus, „aš va pasigailėsiu ir gyvensiu šventuolio gyvenimą“, „tai tik keli suklupimai“. Pats to nepastebėdamas, jis netgi siekdamas visuotinio šventumo gali aptekti puikybe. Juk kaip tai lengva! Štai nesavanaudiškai paaukoji pinigų leukemija sergančiai mergaitei ir galvoji „va čia tai padariau, čia tai visiškai nesavanaudiškai, kaip šaunu“. Kokia puikybės pagunda! Arba skaitai Šventąjį Raštą, meldiesi Dievui, jauti jo artumą ir matai, kad kiti to nejaučia, netiki, ir galvoji „koks aš šaunus, Dievas mane myli“, kokios didės pagundos slypi pačiuose pirmuose žingsniuose į dorą gyvenimą!

Tačiau užtenka pamygti... užtenka pašaliniui pasakyti žodį, kai staiga pasirodys, jog esi be nuodėmės ir šventesnis už šventą!

Ir tik iš tiesų patyręs lūžį tu pradedi matyti viską tarsi iš šalies. Su siaubu pamatai, jog visas tavo gyvenimas yra nusėtas nuodėmių „aš gimęs savivalėje (ἐν ἀνομίαις) ir mano motina pradėjo mane nuodėmėje“ (Ps 50 (51)). Tavo nuodėmės pradeda pastoviai šmėžuoti tau prieš akis, o teisti ar smerkti kitus nusidėjėlius net nekyla liežuvis: tau jų darosi gaila. 

Žydai su šia būsena siejo žodį teshuva, kuris reiškia „sugrįžimą“. Žmogus, padaręs nuodėmę, savo paties labui buvo Dievo išvarytas iš Rojaus. Klajojantis Žemėje, jis turi galimybę suvokti savo nuodėmingumą, suvokti, ką esąs padaręs ir pasikeitus jo sąmonei, jis jausdamasis nešvarus ir kaltas gali sugrįžti pas Dievą.


Šventyklos laikotarpiu tešuva buvo atliekama deginant aukas. Taip Dievas pratino izraelitų tautą atgailauti: padaręs nuodėmę, pagal Įstatymą izraelitas turėjo atitinkamai ją atpirkti, ir tokiu būdu labiau suvokė savo nuodėmę. Tačiau jau psalmėse yra suvokiama, jog ne deginamoji auka yra svarbiausia - „auka Dievui - susigraudinusi dvasia“ (Ps 50 (51)).

Krikščioniška sugrįžimo samprata yra aprašyta Sūnaus palaidūno parabolėje:

„Vienas žmogus turėjo du sūnus. Kartą jaunesnysis tarė tėvui: 'Tėve, atiduok man priklausančią palikimo dalį'. Tėvas padalijo sūnums turtą. Netrukus jaunėlis, susiėmęs savo dalį, iškeliavo į tolimą šalį. Ten, palaidai gyvendamas, išeikvojo savo lobį [ir gyveno vargingai]. [...] Jis geidė prikimšti pilvą bent ankščių jovalo, kurį ėdė kiaulės, tačiau nė to jam neduodavo. [...] Tada susimąstė ir tarė: 'Kiek mano tėvo samdinių apsčiai turi duonos, o aš čia mirštu iš bado! Kelsiuos, eisiu pas tėvą ir sakysiu: 'Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nesu vertas vadintis tavo sūnumi. Priimk mane bent samdiniu!' [...] Tėvas pažino jį iš tolo, labai susigraudino, pribėgo prie jo, puolė ant kaklo ir pabučiavo. [...]Tuo metu vyresnysis sūnus buvo laukuose. [...] Jis pasišaukė tarną ir paklausė, kas čia dedasi. [...] 'Sugrįžo tavo brolis, tai tėvas liepė papjauti nupenėtą veršį, kad sulaukė jo sveiko'. Tada šis supyko ir nenorėjo eiti namo. Tėvas išėjęs pradėjo vadinti jį vidun. O jis atkirto tėvui: 'Štai jau tiek metų tau tarnauju ir niekad tavo įsakymo neperžengiau, o tu man nė karto nesi davęs nė ožiuko pasilinksminti su draugais. Bet vos tik sugrįžo šitas tavo sūnus, prarijęs tavąjį turtą su kekšėmis, tu tuojau jam papjovei nupenėtą veršį'.Tėvas atsakė: 'Vaikeli, tu visuomet su manimi, ir visa, kas mano, yra ir tavo. Bet reikėjo puotauti bei linksmintis, nes tavo brolis buvo miręs ir vėl atgijo, buvo žuvęs ir atsirado!'“ (Lk 15, 11-32)

Dievas yra visada pasiruošęs priimti besigailinčius, tačiau atgaila turi būti nuoširdi. Pirmoji mirtis, iš kurios atgimsta žmogus, yra mirtis dėl pirmapradės nuodėmės. Jos kaltė, pasak Ortodoksų Bažnyčios, nepersiduoda naujagimiams, tačiau persiduoda jos padariniai - aistros ir mirtingumas.

Ortodokso gyvenimas prasideda krikštu. Pasak Šv. Rašto, „kas gimė iš kūno (sarx), yra kūnas, o kas gimė iš Dvasios, yra dvasia“ (Jn 3, 6), t.y. gimęs žmogus gimsta tik kūniškai, jo prigimtis yra pažeista pirmapradės nuodėmės ir jis yra „nuodėmės vergas“. Krikšto metu žmogus atsižada nuodėmės (šėtono), tarsi miršta ir iš naujo prisikelia, imituodamas Kristų, taip apvalydamas savo prigimtį nuo nuodėmės (nors, kaip pažymi pvz. Grigalius Nisietis, šis apvalymas tėra dalinis, jis nepanaikina pilnai pirmapradės nuodėmės pasekmių). Tada, pagal ortodoksų tradicijas, iškarto seka patepimas mira (pas katalikus jis vadinamas „sutvirtinimu ir teikiamas tik paauglystėje). Naujajame Testamente pakrikštijus žmogų apaštalai uždėdavo jam ranką ant galvos, ir tokių būdu jis gaudavo Šventosios Dvasios dovanas, padedančias dvasiniame gyvenime. Apaštalams mirus vietoje rankos pridėjimo naudojamas ritualinis patepimas mira, koncentruotais aromatiniais sakais, verdamais ypatingu būdu švenčiausių Bažnyčios dvasininkų.

Jeigu krikštijamas suaugęs žmogus, prieš tai jis turi praeiti katechizaciją (apmokymus). Jei krikštijamas kūdikis, apmokyti jį įsipareigoja jo krikšto tėvai.

Apsikrikštijęs ir pateptas mira žmogus įgauna visus „įrankius“ tolimesniam dvasiniam tobulėjimui. Dabar jis su Dievo pagalba turi galimybę kovoti su savo aistromis ir gyventi šventą gyvenimą. Tiesa, didžiausiu jo priešu tampa užmarštis - jei po krikšto ir patepimo mira vaikas pastoviai vedamas priimti Komunijos ir pratinamas prie krikščioniško gyvenimo būdo, tai „gyventi švaroje jam tampa įpročiu. Tačiau jei žmogus Bažnyčioje nesilanko (ypač po 12 metų, t.y. amžiaus, nuo kurio, pagal tradiciją, žmogus sąmoningai prisiima atsakomybę ir gali atgailauti), tai netrukus jo siela užsiteršia nuodėmėmis ir jis vis labiau tolsta nuo Dievo.

Vienaip ar kitaip, tam tikra prasme visas krikščionio gyvenimas išlieka sugrįžimu. Tik vieni nuklysta toliau, kiti mažiau. Mes visi stengiamės išlikti Komunijoje, t.y. vienybėje su Dievu, tačiau tik ateityje ateis laikais, kai visi kartu netrūkstamai, amžinai būsime viena su Kristumi Dangaus Karalystėje.


Atgaila. Angelas (gerosios jėgos), nuveja nuo žmogaus demoną (aistras, pagundas)

2012 m. lapkričio 15 d., ketvirtadienis

Atgaila ir nuodėmė

Kaip pažymi prot. Andrejus Tkačevas, liaudiškas pasakymas, jog „vyrai myli akims, o moterys - ausimis“, vietomis atspindi biblines nuostatas. Juk Ievą žaltys suviliojo pašnibždomis, o karalius Dovydas susigundė nusidėti pamatęs gražią moterį per savo langą.

Jis permiegojo su moterimi ir ji pastojo, o kadangi moteris buvo vedusi, tai tam, kad susidorotų  su jos vyru, Dovydas pasiuntė vyrą kautis į pavojingiausią karo tašką, miriop. Praeityje buvęs Dievo pranašu, karalius puolė į nuodėmę ir prarado dievobaimingumą. Tam, kad pažadintų jo sąžinę, Dievas pasiuntė pranašą Nataną.
Dievas nusiuntė pranašą Nataną pas Dovydą. Atėjęs pas jį, tarė: „Du žmonės gyveno viename mieste. Vienas buvo turtuolis, o kitas skurdžius. Turtuolis turėjo labai daug avių ir galvijų, o skurdžius turėjo tik vieną mažą avelę, kurią jis buvo nusipirkęs. Ją buvo užauginęs, ji buvo užaugusi su juo ir jo vaikais: dalydavosi jo duonos kąsniu, gerdavo iš jo puoduko, glausdavosi jam ant kelių. Ji buvo jam kaip duktė. Vieną dieną pas turtuolį atėjo pakeleivis. Turtuolis nenorėjo paimti vienos savo avių ar galvijų, kad pataisytų valgį pas jį atėjusiam keleiviui, bet paėmė skurdžiaus avelę ir patiekė pas jį atėjusiam svečiui“. Dovydas, ant to žmogaus labai įširdęs, Natanui tarė: „Kaip gyvas VIEŠPATS, žmogus, kuris tai padarė, turi mirti! Be to, už avį jis turi atsilyginti keturgubai dėl to, kad padarė tokį dalyką ir nepasigailėjo“. Natanas Dovydui tarė: „Tu esi tas žmogus!“ - (2 Sam 12, 1-6)
Suvokus tai Dovydas staiga suvokė didį savo nuodėmingumą ir ėmė atgailauti. Ši atgaila yra aprašyta karaliaus Dovydo sukurtoje 50-ojoje (51) psalmėje: „Pasigailėk manęs, Dieve, iš savo gerumo, / iš savo begalinio gailestingumo / sunaikink mano maištingus darbus. / [...] Savo maištingus darbus aš gerai pažįstu, / ir mano nuodėmė nuolat man prieš akis.“




„Viešpatie, praverk mano lūpas,
ir mano burna skelbs tavo šlovę.
Juk aukomis tu nesigėri, –
jei atnašaučiau deginamąją auką, jos nepriimtum.
Tikra auka Dievui yra susigraudinusi dvasia, –
tu, Dieve, nepaniekinsi širdies,
sugraudinusios ir atgailaujančios.“ - (Ps 50 (51), 17-19)


Atgailos slėpinys - vienas pagrindinių krikščionio ortodokso gyvenimo praktikų. Nuodėmė - tai liga, kurią gydo Kristus. Didachėje yra kalbama, kad yra du keliai - gyvenimo kelias, ir mirties kelias. Nuodėmė yra tai, kas veda į mirtį: 
„atpildas už nuodėmę – mirtis (Rom 6, 23). Nusidėdamas žmogus žaloja save, tolsta nuo Dievo ir nuo kitu žmonių, patiria susvetimėjimą (gr. xeniteia). Pirmoji šio svetimumo patirtis buvo Adomui ir Ievai įvykdžius pirmapradę nuodėmę, kai jie išgyveno rojaus pabaigą.

Savo esme nuodėmė yra įstatymo laužymas: „kiekvienas, kuris daro nuodėmę, laužo įstatymą, nuodėmė – tai įstatymo laužymas (1 Jn 3, 4). Įstatymas krikščionybėje yra suprantamas kaip Dievo valia. Nuodėmė - tai, kas prieštarauja Dievo valiai. Žmogus turi laisvą valią, todėl gali prieštarauti Dievo valiai, tačiau jis išgyvena to pasekmes. Evangelija moko, jog įstatymo nesilaikimas atšaldo meilę: „kadangi įsigalės beįstatymystė (ἀνομίαν), daugelio meilė atšals (Mt 24, 12). Taigi, tik gyvenimas pagal Evangeliją įgalina žmogų iš tikrųjų mylėti.

Atgailos esmė nėra „paverkšlenimas“ dėl savo blogumo, esmė - pasikeitimas. Kristus griežtai pasisako apie žmones, kurie  perdėtai vaidina „kančią“, demonstratyviai barstosi galvą pelenais ar vaikšto perkreiptais veidais (Mt 6, 16). Taip, nuoširdi kančia,susigraudinusi dvasia yra didi auka Dievui, tačiau tas, kas iš tiesų pergyvena dėl savo nuodėmių, stengiasi jų nedaryti, o ne tiesiog mušasi į krūtinę kartodamas, jog yra kaltas. Jei atgaila vyksta ne iš širdies, tai ne atgaila, o veidmainystės nuodėmė.

Krikščionių ortodoksų atgaila prasideda pastoviu mąstymu apie savo nuodėmes, savo poelgius ir jų padarinius. Kristus moko, jog pasninkaujant geriausia nusiprausti, aliejumi pasitepti veidą ir melstis vienatvėje, ramioje vietoje, kalbantis akis į akį su Dievu (Mt 6). Aliejų, kuriuo tepamasi gali turėti ir pats krikščionis namie, o šiaip kunigas aliejumi tepa visus, kurie ateina į vakarines pamaldas.

Maldai prieš išpažintį ortodoksai turi tris atgailos kanonus (maldų rinkinius): kanonas Viešpačiui Jėzui Kristui, kanonas Dievo Gimdytojai, kanonas Angelui Sargui. Besiruošdami Eucharistijai ortodoskai taip pat skaito maldas prieš švč. Komuniją“, kuriose maldų kreipiniai sujungiami 50-osios psalmės žodžiais: „sukurk man tyrą širdį, Dieve, ir atnaujink manyje ištikimą dvasią“.


Išpažintis priima kunigas, kuris veikia tarsi Kristaus ikona (atvaizdas). Paprastai jis padeda ant analojaus (pasviro laikiklio, ant kokio guli ikonos) Evangeliją ir Kryžių:



Priėjęs žmogus arba atsiklaupia, arba tiesiog atsistojęs pradeda išpažinti savo nusidėjimus, kuriuos padarė mintimis, žodžiu ar darbu. Svarbiausia išpažinties dalis yra gailėjimasis ir noras taisytis. Išklausęs ar tebeklausydamas išpažintį kunigas apgaubia nusidėjelio galva epitrachilija, kunigo drabužio dalimi. Šis veiksmas simbolizuoja Kristaus apkabinimą: savo glėbyje jis laiko ir gina nusidėjelius, tarsi paukštis perintis savo kaušinius.



Nusidėjeliui baigus išpažintį, kunigas uždėjęs epitrachiliją kalba už jį atgailos maldas ir prašo Dievo atleisti šio žmogaus nuodėmes. Pasibaigus maldai, dėkodamas žmogus bučiuoja Kryžių ir Evangeliją, taip simboliškai perteikdamas, jog yra pasiruošęs nešti savo kryžių ir gyventi pagal Evangeliją.

Po to paprastai tikintysis ima palaiminimą iš kunigo Eucharistijos priėmimui arba išklauso dvasinius patarimus. 

Kunigas niekam negali išduoti išpažinčių turinio. Išdavęs išpažinčių turinį kunigas sulaužo savo kunigystės įžadus ir netenka šventiko statuso. Todėl kai kuriuose šalyse (pvz. Graikijoje) išpažintis priimti leidžiama tik pagyvenusiems kunigams, kurie turi pakankamai dvasinės patirties.

Žinoma, žmogus yra silpnas, ir dažnai kartais teužtenka kelių minučių, jog žmogus vėl parkluptų ir nusidėtų, nebūtinai darbu, bet galbūt žodžiu ar mintimi. Tai suvokiant, nors kunigas nešinas duona ir vyno taure taria: „švenčiausia šventiesiems“, tuo turėdamas galvoje susirinkusius tikinčiuosius, tačiau prieš priimdami Eucharistiją visi darsyk meldžiasi: Tavo Slėpiningos Vakarienės dalininku priimk mane šiandien, Dievo Sūnau; šio Slėpinio Tavo priešams neišduosiu ir nepabučiuosiu Tavęs kaip Judas, bet kaip piktadarys Tave išpažįstu: atmink mane, Viešpatie, Savo Karalystėje“ (šv. Jono Auksaburnio Dieviškoji Liturgija).

Visa Bažnyčia, taigi, yra atgailaujančių nusidėjelių bendruomenė, kuriuos apvalo tik pats Kristus.

Visų nuodėmių šaknys - tai aistros, pagundos, kurias sukelia jėgos, krikščionybėje dar vadinamos demonais. Aistros mūsų prigimtyje atsirado po pirmapradės nuodėmės. Todėl galutinis kiekvieno ortodokso tikslas - atsikratyti aistrų, apvalyti savo prigimtį, o tai gali padaryti tik Dievas. Tačiau žmogus neturi kaip pasyvus skuduras tiesiog viską „suversti“ Dievui: žmogaus išgelbėjimas yra sąveikos (gr. synergeia, syn - bendras, ergon - darbas), bendradarbiavimo dalykas. Dievas savo malone sukuria sąlygas tikėjimui ir taisymuisi, jis teis gyvuosius ir mirusiuosius, tačiau tikėdamasis malonės žmogus pats turi rodyti inciatyvą ir daryti gerus darbus, taip tvirtindamas savo tikėjimą. Tikėjimo darbų, savęs tobulinimo menas yra vadinamas asketika. Šiame tobulėjimo procese jam gali padėti dvasininkija arba Dvasios Tėvas, tam tikras dvasininkas, kurį jis pasirenka savo asmeniniu patarėju tikėjimo klausimais.

Atgaila yra stulbinantis dalykas, nes atgailaujantis žmogus staiga tikrai ima matyti „savo nuodėmes sau prieš akis“. Kai savyje pastebi godumą ar ištvirkimą, tai staiga suvoki, jog nebematai kitų žmonių godumo ar ištvirkimo ir užuot juos teisdamas imi juos užjausti, nes suvoki, kokį skausmą atnešą aistros ir nuodėmes. Todėl naują prasmę įgauna Kristaus pamokymas: „neteiskite ir nebūsite teisiami; nesmerkite ir nebūsite pasmerkti; atleiskite, ir jums bus atleista“ (Lk 6, 37). Staiga suvoki, jog tai ne joks įsakymas, o tiesiog pasakymas apie tai, ką pats imi jausti bandydamas nusipurtyti aistras ir pagundas. Šis persimainymas sąmonėje ir širdyje yra vadinamas metanoia.

Netrukus ir taip lietuvių vadinami „Dievo įsakymai“ (liuteronai dargi juos vadina „Dievo draudimais“!) ima atrodyti jokiais įsakymais, o tiesiog pamokslu. Juk graikiškai jie ir vadinasi deka logoi, t.y. „dešimt žodžių“ (pasakymų, pamokslų), tą pati reiškia ir hebrajiškas pavadinimas asereth ha-dibroth. Tu suvoki, jog iš tiesų Dievas perspėja, jog neturėtum stabų, gerbtum tėvus, nežudytum, nepavydėtum, negeistum svetimo turto ar žmonos ir t.t... ne todėl, kad jis tave nori „disciplinuoti“, o todėl, kad „atpildas už nuodėmę – mirtis (Rom 6, 23). Ir praktikuodamas krikščionybę visa savo esybe imi jausti Dievo malonę ir dvasinę švarą, kurią teikia slėpiniai, imi jausti skausmą, kurį kelią aistros ir nuodėmės, imi jausti gailestį, empatiškai atjausti tuos, kurie paskendę nuodėmėje. Tas, kuris mato kito blogus darbus, matyt dar pats nemato, jog yra paskendęs nuodėmėje. 


„Gerasis Ganytojas“ (o Pimin, o kalos), ikona

Pasivaikščiojimai vandeniu

- Ar tiesa, kad tu maitiniesi iliuzijomis?- Ne, tai greičiau jos maitinasi manimi.
(V. Butusov, „Virgostan“)


Vjačeslavas Butusovas (Вячеслав Бутусов) - žinomas TSRS ir Rusijos menininkas, architektas, rašytojas, legendinių grupių Nautilus Pompilius ir Ju-Piter lyderis. Jo kūrybai būdingas kontempliatyvus, dvasinis pobūdis, nepaisant to, kad jaunystėje grojo roką. Nautilus Pompilius garsas buvo vienas iš autentiškų tarybinio roko skambesių, kurio nesumaišysi su vakarietišku.

Gyvenimo kelias kūrėją atvedė pas Dievą ir jis tapo krikščioniu ortodoksu. Nepaisant to, kad tikėjimo dovana jį pasiekė vėliau, religinius apmąstymus galima rasti ir jo jaunystės kūryboje. Štai aukščiau pateiktos dainos Pasivaikščiojimas vandeniu tekstas:

С пpичала pыбачил апостол Андpей       | Nuo molo žvejojo apaštalas Andrius
А Спаситель ходил по воде                     | O Išganytojas ėjo vandenimi
И Андpей доставал из воды пескаpей     | Ir Andrius traukė iš vandens gružlius
А Спаситель погибших людей                    | O Išganytojas - žuvusiuosius.

И Андpей закpичал: я покину пpичал        | Ir Andrius suriko: aš paliksiu šį molą
Если ты мне откpоешь секpет                    | Jei neatversi man paslapties!
И Спаситель ответил: Спокойно Андpей   | Ir Išganytojas sakė: nurimk, Andriau,
Никакого секpета здесь нет          | Jokios paslapties čia nėra

Видишь там на гоpе возвышается кpест               | Matai, ten ant kalno, kyla kryžius
Под ним десяток солдат повиси-ка на нем | Dešimtis karių pakabink ant jo
А когда надоест возвpащайся назад                    | O kada nusibos, tai sugrįžki atgal

Гулять по воде / Гулять по воде / Гулять по воде со мной |
Pasivaikščioti vandeniu, / pasivaikščioti vandeniu, / pasivaikščioti vandeniu su manimi.

Hо учитель на касках блистают pога          | Bet mokytojau, spindi ragai ant šalmų
Чеpный воpон кpужит над кpестом             | Apie kryžių juodas varnas sukas ratu
Объясни мне сейчас пожалей дуpака          | Paaiškink man dabar, pagailėk kvailio,
А pаспятье оставь на потом                            | O nukryžiavimą paliki vėliau

Онемел Спаситель и топнул в сеpдцах       | Išganytojas liko be žado ir treptelėjo širdyse
По водной глади ногой                                 | Per vandens lygumą koja
Ты и веpно дуpак и Андpей в слезах            | Iš tiesų tu kvailys ir Andrius apsiašarojęs
Побpел с пескаpями домой                           | Su gružliais patraukė namo.

Видишь там на гоpе возвышается кpест               | Matai, ten ant kalno, kyla kryžius
Под ним десяток солдат повиси-ка на нем            | Dešimtis karių pakabink ant jo
А когда надоест возвpащайся назад                    | O kada nusibos, tai sugrįžki atgal

Гулять по воде / Гулять по воде / Гулять по воде со мной |
Pasivaikščioti vandeniu, / pasivaikščioti vandeniu, / pasivaikščioti vandeniu su manimi. 

Šioje dainoje paliečiami bent keli Biblijos motyvai. Pirmiausia, tarsi persakoma apaštalų pašaukimo istorija:
Kartą, kai minios veržėsi prie Jėzaus klausytis Dievo žodžio, jis stovėjo prie Genezareto ežero ir pamatė dvi valtis, sustojusias prie ežero kranto. Žvejai buvo išlipę iš jų ir plovė tinklus. Įlipęs į vieną valtį, kuri buvo Simono, jis paprašė jį truputį atsistumti nuo kranto ir atsisėdęs mokė minias iš valties.Baigęs kalbėti, jis tarė Simonui: „Irkis į gilumą ir išmeskite tinklus valksmui“.Simonas jam atsakė: „Mokytojau, mes, kiaurą naktį vargę, nieko nesugavome, bet dėl tavo žodžio užmesiu tinklus“. Tai padarę, jie užgriebė didelę daugybę žuvų, kad net tinklai pradėjo trūkinėti. Jie pamojo savo bendrininkams, buvusiems kitoje valtyje, atplaukti į pagalbą. Tiems atplaukus, jie pripildė žuvų abi valtis, kad jos kone skendo. Tai matydamas, Simonas Petras puolė Jėzui į kojas, sakydamas: „Pasitrauk nuo manęs, Viešpatie, nes aš – nusidėjėlis!“ Mat jį ir visus jo draugus suėmė išgąstis dėl to valksmo žuvų, kurias jie buvo sugavę; taip pat Zebediejaus sūnus Jokūbą ir Joną, kurie buvo Petro bendrai. O Jėzus tarė Simonui: „Nebijok! Nuo šiol jau žmones žvejosi“. Išvilkę į krantą valtis, jie viską paliko ir nuėjo paskui jį. (Lk 5, 1-11)
 Dainoje Išganytojas liepia apaštalui Andriui „kabinti karius ant kryžiaus“, t.y. skelbti jiems Evangeliją, kad šie neštų savo kryžių. Tačiau apaštalas bijo supostato - raguotų šalmų ir juodo varno, skriejančio apie kryžių, ir savo bailumą bando pridengti nežinojimu. Todėl skirtingai negu cituotoje Evangelijos ištraukoje, kur apaštalai patikėję Kristaus žodžiu užmetė tinklus, nors nežinojo, ar tai veiks, Butusovo aprašytame pokalbyje su Andriumi Apaštalas dvejoja, ir už tai yra išvadinamas kvailiu.

Pavejui nueinančiam Andriui Gelbėtojas pakartoja savo kvietimą „kabinti kareivius ant kryžiaus“, t.y. „žvejoti žmones“, kaip tai daro pats Išganytojas pirmame posme, kol Andrejus žvejoja gružulius. Kai nusibos žvejoti žmonės, sako Ganytojas, ateik kartu pasivaikščioti vandeniu.

O kas tai, vaikščiojimas vandeniu? Prisimename, jog Evangelijoje Kristus taip pat vaikščiojo vandeniu:
Ketvirtos nakties sargybos metu Jėzus atėjo pas juos, žengdamas ežero paviršiumi. Pamatę jį einantį ežero paviršiumi, mokiniai nusigando ir, manydami, jog tai šmėkla, iš baimės ėmė šaukti. Jėzus tuojau juos prakalbino: „Drąsos! Tai aš. Nebijokite!“ Petras atsiliepė: „Viešpatie, jei čia tu, liepk man ateiti pas tave vandeniu“. Jis atsakė: „Eik!“ Petras, išlipęs iš valties, ėmė eiti vandens paviršiumi ir nuėjo prie Jėzaus. Bet, pamatęs vėjo smarkumą, jis nusigando ir, pradėjęs skęsti, sušuko: „Viešpatie, gelbėk mane!“ Tuojau ištiesęs ranką, Jėzus sugriebė jį ir tarė: „Silpnatiki, ko suabejojai?!“ Jiems įlipus į valtį, vėjas nurimo. Tie, kurie buvo valtyje, pagarbino jį, sakydami: „Tikrai tu Dievo Sūnus!“ (Mt 14, 25-33)
Tikroji šios istorijos prasmė atsiveria nagrinėjant paties vandens simbolio prasmę Biblijoje. Vanduo Biblijoje - tai Dievo Žodis, gyvybės šaltinis. Suduok į uolą, ir ištekės iš jos vanduo žmonėms atsigerti“ (Iš 17, 6) - sako Dievas Mozei, šioje pasakyme uola, matyt, simbolizuoja Įstatymą, o vanduo - Evangeliją. Tačiau senasis žmogus nebuvo išganytas ir todėl negalėjo vaikščioti vandeniu - vanduo jį skandino, nes jis dėl savo prigimties nebuvo pajėgus jo priimti. Tam pajėgus buvo tik pats Dievas, kuris iš pradžių saugojo Izraelį nuo vandens: Tu nutildai jūrų šėlsmą –, / audringas bangas ir sąmyšį tautų“ (64 (65), 8), Dievas per jūrą nutiesia kelią, / per galingus vandenis padaro taką (Iz 43, 16). Prieš tai, kaip Žodis tapo kūnu, Dievas pasiuntė Joną Krikštytoją, kad šis kviestų visus atgailauti ir krikštytis vandeniu. Atėjus Mesijui, pranašystės buvo išpildytos, ir kiekvienam atsirado galimybė gerti iš Amžinojo Šaltinio. Tačiau ne kiekvienas tai yra pajėgus padaryti dėl silpno tikėjimo - kaip matome iš Evangelijos istorijos, silpnatikiai vandenyje skęsta.
„Kartais aš save sapnuoju kaip senovės vaiką, o kartais - kaip naujai gimusį senuką“ (V. Butusov. Archija)
Kartais Dievas turi atskirti vandenis, kad nepaskęstume. Kartais Dievas mums siunčia troškulį, kad nepaspringtume.

2012 m. lapkričio 13 d., antradienis

Mano kelias į Bažnyčią


Мano asmeninis posūkis į Bizantijos kultūrą ir Rytų (tame tarpe rusų) filosofiją yra glaudžiai susijęs su mano domėjimusi Vakarų filosofija.

Turbūt, kaip kiekvienas žmogus, filosofuoti pradėjau vaikystėje. Tačiau „rimta“ filosofija domėtis pradėjau, matyt, nuo kokių 15 metų, o gal ir ankščiau, kai tarp savo tėvo knygų radau „Filosofijos sąvokų žodyną“. Godžiai varčiau ir ieškojau nežinomų žodžių, pavardžių ir skaitydavau ten esančią informaciją. Mėgau klausimus apie filosofiją uždavinėti savo tėvui, kuris turėjo platų humanitarinį išsilavinimą ir noriai man pasakodavo bei dalydavosi savo žiniomis. Nors buvo užimtas žmogus, tačiau turėdamas laisvo laiko su pasitenkinimu man pasakojo apie tai, ko mokеsis ir ką skaitęs. Jis ir padovanojo man pirmąją mano skaitytą filosofijos knygą - Platono „Valstybę“.

Su rimtesne filosofija atėjo ir rimtesnė atsakomybė. Tėvai auklėjo mane laisva dvasia - skatino savarankiškai mąstyti ir ieškoti. Būdamas agnostiku, tėvas stengėsi neprimesti savo nuomonės apie tikėjimo dalykus ir stengėsi palaikyti mano sprendimus dėl religijos kokie jie bebūtų.

Krikštytas graikų apeigų katalikų Bažnyčioje, pirmąją Komuniją priėmiau pagal lotynišką ritą. Tačiau artėjant sutvirtinimui katalikų tikėjimas man ėmė kelti vis daugiau abejonių. Turbūt pats Dievas mane apsaugojo nuo lemtingos klaidos: būdamas unitų krikšto, sutvirtinimą (patepimą mira) priėmiau iškart po krikšto, vaikystėje, tačiau mūsų tikybos mokytoja dirbo „konvejeriu“ ir nekreipė dėmesio į asmeniškumus, bei buvo pasiruošusi mane nuvesti į antrą sutvirtinimą, kas būtų grubi nepagarba sakramentams.

Pretekstas neeiti į sutvirtinimą buvo gana komiškas. Ėmęs abejoti katalikų mokymu, iš mokytojos gavau raštelį „tėvams pasirašyti“: tai buvo sutikimas, kad jų sūnus priimtų sutvirtinimą. Tame sutikime buvo įrašyta, jog tėvai sutinka sumokėti „auką“ už apmokymus bei sakramentą (nepamenu, tai buvo 20 lt ar 40 lt). Tai ir buvo labai naivus mano priekaišto pretekstas.

Tokio rimto sprendimo negalėjau priimti savarankiškai, todėl su lapeliu nuėjau pas tėvą. Pareiškiau jam, kad abejoju, ar verta tai daryti, nes kunigų reikalavimas už sakramentą sumokėti pinigus man atrodo labai neetiškas ir leidžia kelti klausimą, ar tame iš viso yra nuoširdaus tikėjimo. Tėvas man atsakė, jog suma yra juokinga ir jis ją sumokės, todėl mano valia elgtis, kaip noriu. Jei klausimas yra finansinis, neturėčiau jaudintis, jis viską apmokėsiąs. Tada pasakiau, kad klausimas yra idėjinis, nes kodėl jie ima pinigus iš mokinių sakramentams? Tėvas pasakė, „na, pagalvok dar apie tai, o jei ką aš pinigų duosiu“.

Galvojimas nuvedė prie netikėjimo Dievu. Ir šiandien atsimenu tą naktį, kai gulėjau lovoje ir filosofavau apie Dievą, ir kai „lūžio“ akimirką supratau, jog netikiu; tada pajutau, tarsi dvasia paliktų mano kūną. Tai buvo stipri patirtis, kuriai dabar galiu priešpastatyti kitą savo patirtį - savo pirmąją Komuniją Krikščionių Ortodoksų Bažnyčioje, kuomet pajutau, tarsi toji dvasia į mane sugrįžo. Tai neapsakomas pojūtis.

Tačiau filosofavimas paauglystėje manęs greitai negrąžino į Kristaus glėbį, o prieš tai dar teko eiti ne vienu klystkeliu. Tie klystkeliai ir paieškos mane atvedė į filosofijos studijas. Dar iki jų susižavėjau marksizmu, taip pat 11-12 klasėse skaičiau Friedricho Nietzsches knygas, o studijų metu turėjau progą plačiai susipažinti ne tik su Antika, bet ir su patristika bei viduramžių katalikiška teologija. Jei Tomo Akviniečio filosofavimas nepaliko man jokio didesnio įspūdžio ir jo Dievo įrodymai atrodė itin tušti, tai visiškai kitokį įspūdį paliko Šventojo Rašto studijos.

Gintaro Beresnevičiaus religijotyros įvadas atvėrė visai naują religijos kaip reiškinio supratimą. Netrukus ėmiausi pats skaityti ir 
bandyti alegoriškai aiškinti Biblijos tekstus, ieškodamas ten egzistencinių pamokslų. Nors pirmojo skaityto iš Tėvų, šv. Augustino filosofija pasirodė perdėm platoniška, tačiau negalėjau nesižavėti jo tikėjimo liudijimu ir džiaugiausi galėdamas lyginti savo Šv. Rašto interpretacijas su jo, kurios dažnai sutapdavo.

Nejučiomis tuo tarpu tolau nuo tradicinio marksizmo, susidomėjęs psichoanalize, Jungo analitine psichologija, neomarksizmu, vis labiau krypau į postmodernią filosofiją ir hermeneutiką. Netrukus supratau, jog tikiu Jėzumi Kristumi, tačiau netikiu Aristoteliu, todėl man su katalikais nepakeliui. Pusę metų vaikščiojau į sekmadienines katalikų mišias, domėjausi protestantizmu, tačiau užteko vieną kartą nueiti į cerkvę, kad atrasčiau ten savo vietą.

Tiesa, tai nebuvo pirmas kartas. Mano močiutė buvo ir yra praktikuojanti krikščionė ortodoksė, mano vyresnis brolis buvo krikštytas šioje Bažnyčioje. Todėl nuo vaikystes cerkvėse apsilankyti tekdavo, tačiau nelabai suprasdavau, kas ten vyksta. Tačiau pastarasis apsilankymas buvo lemtingas, nes buvo sąmoningas: niekada nesijaučiau taip arti Dievo, kaip Dieviškąją Liturgiją Ortodoksų Bažnyčioje.

Išreiškus norą prisijungti prie Bažnyčios iš kunigų gavau gausios literatūros, kad pasverčiau, ar tai tikrai tai, ko noriu. Skaitydamas negalėjau atsistebėti, nes šios Bažnyčios pažiūros visiškai sutapo su manosiomis, susiformuotomis individualių paieškų metu. Nuo to laiko, kai tapau Bažnyčios nariu, jau niekada nebuvo taip, kad sužinočiau apie kokią ortodoksų doktriną ar dogmą, kuri man būtų visiškai svetima ir nepriimtina, skirtingai, nei daugelis katalikų mokymo elementų...

Ko gero paskutinis ir giliausias mano tikėjimo katalizatorius buvo susipažinimas su Bizantijos kultūra ir apaštaline tradicija, Bažnyčios istorija. Iki šiol negaliu atsigėrėti šio lobyno dvasiniu turtingumu ir gausumu. Man ėmė atrodyti, jog postmoderni filosofija tėra besitęsianti reakcija į scholastikos tuštumą, noras atrasti tai, ko Vakaruose trūksta ir kas visada buvo Rytuose. Iš tiesų Bažnyčios istorijos palikimas yra vaistas sielai ir maistas amžinajam gyvenimui.

Didžiausią įspūdį man paliko tai, jog ortodoksų Dievas yra gyvas Dievas, o ne actus purus, ortodoksų teologija - tai pasakojimai apie šventųjų patirtį, jų Dievo regėjimą, o ne tuščios spekuliacijos, paremtos protu. Tai yra tikra Theo-logia, Dieva-žodžiavimas, o ne formalus mokslas apie Dievą. Maldoje ir gyvame bendravime su Dievu, gyvenime Kristuje yra Ortodoksų Bažnyčios stiprybė. Gyvas bendravimas su Tėvu yra uola, ant kurios stovi Ortodoksų Bažnyčia: „Palaimintas tu, Simonai, Jonos sūnau, nes ne kūnas ir kraujas tai tau apreiškė, bet mano Tėvas, kuris yra danguje. Ir aš tau sakau: tu esi Uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės“  (Mt 16, 17-18). Kaip pažymi Teofilaktas savo Biblijos komentare, Simonas Petras pavadinamas Uola būtent todėl, jog gavo žinojimą iš paties Dievo, o ne iš „kūno ir kraujo“; jo gyvas tikėjimas pavertė jį Uola ir jis tampa pirmuoju vyskupu, pirmuoju Kristaus vietininku, kuris skleidžia Kristaus žinią: „tau duosiu dangaus karalystės raktus; ką tu suriši žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką atriši žemėje, bus atrišta ir danguje“. 

Sekdama Kristumi Šventoji, Visuotinė ir Apaštalinė Bažnyčia moko: „melskis savo Tėvui, esančiam slaptoje, o tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins“ (Mt 6, 6). Apaštalas Paulius sako, jog tas, kas gauna žinojimą iš  „kūno ir kraujo“, o ne paties Dievo, nėra tvirto tikėjimo: „maitinau jus pienu, o ne kietu maistu, kurio jūs dar negalėjote priimti. Deja, ir dabar negalite, nes esate kūniški“ (1 Kor 3, 2-3), „šio pasaulio išmintis Dievo akyse yra kvailystė“ (1 Kor 3,19). Tad Bažnyčios palikimas ir perduoda mums Gyvojo Dievo liudijimą, o ne kūno ir kraujo žinojimą.

Teateina Dievo malonė ir tepraeina šis pasaulis!

Maran atha!


------------

Susiję įrašai:

Kaip pereiti iš katalikybės/protestantizmo į stačiatikybę? http://ortodoksas.blogspot.com/2013/12/kaip-pereiti-is-katalikybesprotesntanti.html