2012 m. gruodžio 27 d., ketvirtadienis

Vienuolystė

Vienuolynus galima drąsiai vadinti ortodoksijos pamatu. „Be tikrosios vienuolystės neįsivaizduojama ir tikra Kristaus Bažnyčia“, 1941 metais rašė arkivyskupas Averkijus.

Iš vienos pusės, tai yra Ortodoksų Bažnyčios sociopolitinės nepriklausomybės garantas: vienuoliams, t.y. žmonėms, kuriems jau nebėra svarbu ar jie gyvi ar mirę (nes kūniška mirtis jų nenužudys), joks politinis valdovas negali nurodyti, kaip gyventi ar ko mokyti žmones. Sakoma, jog tapęs (apsikirpęs) vienuoliu pasauliui yra miręs.

Todėl Bizantijoje bet kokie bandymai įvesti cezarepapistines sistemas (kur Bažnyčiai vadovautų imperatorius) neišvengiamai žlugdavo. Bet koks bandymas keisti Ortodoksų Bažnyčios dogmatiką ar kitaip kištis į jos gyvenimą baigdavosi konfrontacija su vienuoliais. O šioje konfrontacijoje jėgos iškart būdavo nelygios, nes vienuolynai, be to, kad jie yra nepriklausomi, neišvengiamai yra ir ortodoksų dvasingumo centrai. Nuo pat vienuolynų atsiradimo jie gausiai dvasiškai maitino pasauliečius, rūpinosi tais, kuriems reikėjo pagalbos, čia, Konstantinopolio vienuolynuose, atsirado ir pirmoji istorijoje visuotinė švietimo sistema ir pirmasis universitetas. Taigi, krikščionys pasauliečiai buvo ir yra dvasiškai priklausomi nuo vienuolynų.


Būti vienuoliu - tai radikaliai atsisakyti bet kokių ryšių su pasauliu ir atsiduoti maldai, bendravimui su Dievu. Vienuolio, kaip ir bet kurio ortodokso tikslas - atkurti savyje per nuodėmę prarastą Dievo atvaizdą ir panašumą. Vienuolystės šaknys yra Apaštalų mokyme, tačiau pilnai ji subrendo III-IV amžiais. Egipte Šv. Antonijus Didysis (251-355) išdalijęs savo turtą iškeliavo į dykumą, jo tikėjimo žygdarbis įkvėpė taip elgtis ir kitus, ir taip atsirado eremitinė vienuolystė.  Čia ir kitas šventasis, Pachomijas pradėjo kenobinę - bendruomenių - vienuolystės tradiciją. Dar vėliau susiformavo skitų tradicija, apimanti tiek eremitinę, tiek kenobinę (vienuoliai gyvena atskirai skituose ir tik kartais susirenka bendruomeninėms pamaldoms).

Lotyniškąją Europą vienuolystė pasiekė iš Rytų. Į Prancūziją šia tradiciją atgabeno Jonas Kasietis.

Vienuoliai gali būti atsidėję vien vienuolystei (monachos, nuo monos - vienas) arba būti kunigais-vienuoliais (ieromonachos). Paprastai kunigais paskiriamas tik toks skaičius vienuolių, kiek reikia vienuolyno bažnyčių patarnavimui.

Pagal Bažnyčios kanonus, ortodoksų vyskupai gali būti renkami tik iš vienuolių tarpo. Taip užtikrinamas absoliutus Bažnyčios nepriklausomumas nuo pasaulio. Tuo tarpu, kaip žinia, dvasininkai apskritai gali būti vedę.

Vienuoliai šalia kitų vienuolių kaukolių. Ortodoksai nebijo mirties, nes tiki amžinuoju gyvenimu ir prisikėlimu iš mirusiųjų.

Vienuolynuose egzistuoja trys pagrindiniai gyvenimo būdai. 

Dirbantieji (slav. trudnik) yra žmonės, kurie be jokio atlygio gyvena ir dirba vienuolyne. Jie nėra niekaip įsipareigoję nei Dievui, nei vienuolynui, tiesiog atlieka darbus, kuriuos paskiria vienuolyno vadovas.

Paklūstantieji (slav. poslušnik) duoda paklusimo įžadus. Tai žmonės, išreiškę norą tapti vienuoliu ir gavę tam palaiminimą iš igumeno (vienuolyno vadovo). Jie gauna vienuolišką aprangą ir atlieka savo pareigas, tačiau vis dar bet kada gali grįžti į pasaulį.

Paskutinis lygis - vienuolystė. Vienuolis apkerpamas, jam suteikiamas naujas vardas, jis visiškai nutraukia ryšius su pasauliu. Kelio atgal nebėra. Keturi pagrindiniai vienuolio įžadai: paklusnumo (asmeninės valios atsisakymas), nevedimo (santuokos nesudarymo arba skaistumo), neturėjimo (atsisakimas turėti privačią nuosavybę), nepaliaujamos maldos.

Ortodoksų schimonachas
Sukaupęs dvasinę patirtį ir pasiekęs asketinių aukštumų vienuolis gali duoti schimos (gr. schima arba schema, [angeliškasis] pavidalas) įžadus. Duodamas šiuos įžadus vienuolis daugiau nebegali palikti vienuolyno teritorijos ir yra atleidžiamas nuo visų vienuolyno darbų bei pareigų, išskyrus pareigą be paliovos melstis. Šie vienuoliai (schimonachai) taip pat gauna ypatingą aprangą, su jų dvasinę patirtį simbolizuojančiais ženklais.

Kadangi kaskart keičiant įžadus asmuo gauna naują vardą, tai juo rūpinasi vis didesnis būrys šventųjų. Taip pat kai tik tampa vienuoliu apskritai asmuo gauna dvasinius vadovus, vedlius dvasiniame gyvenime, kurie yra paskiriami iš senųjų vienuolių.



ЦРЬ СЛВЫ - Garbės Karalius

ИС ХС - Jėzus Kristus
СНЪ БЖIЙ - Dievo Sūnus
NIKA - Nugalėtojas
ГА - Galgota

Taip pat iliustracijoje matome pavaizduotą ietį, kuria Kristui buvo perdurtas šonas, ir kempinę, kuri buvo pamirkyta vyne bei pasiūlyta Kristui.

Būti vienuoliu - tai didelis džiaugsmas, kylantis iš atsidavimo Dievui. Vienuolis visą savo laiką gali skirti bendravimui su Gyvuoju Dievu, siekti ramybės (ireni) ir tylos (isichia). Vienuoliai mistikai - hesichastai - teigia, esą uoliai meldžiantis galima išvysti Dievo veikimą kaip Nesukurtą Šviesą. Vienuolis, atsisakęs trijų elementų: turto, valios, šeimos ir viso kito, kas jį sieja su pasauliu, tiksliau visko, kas jį apsunkina, gali ramiai atsiduoti Kristui ir dievėti. Kita vertus, kaip moko Šventasis Raštas, demonai gyvena dykumoje, todėl likęs vienas žmogus turi įveikti itin sunkius išbandymus.


Schimonacho apdaras
Pagrindiniai graikiški trumpiniai, naudojami didžiosios schimos apdaruose:

ΙC XC - Ιησούς Χριστός - Jėzus Kristus.

ΝΙΚΑ - gr. Nugalėtojas.
ΦΧ ΦΠ - Φως Χριστού Φαίνει Πάσι - Kristaus Šviesa Šviečia Visiems
ΘΘ ΘΘ - Θεού Θέα Θείον Θαύμα - Dievo Matymas - Dieviškasis Stebuklas.

ΤΣ ΔΦ - Τούτο το Σχήμα Δαίμονες Φρίττουσι - Štai [angeliškasis] pavidalas, prieš kurį dreba demonai.
XX XX - Χριστός Χριστιανοίς Χαρίζεται Χάριν - Kristus krikščionims dovanoja malonę
ΤΚ ΠΓ - Τόπος Κρανίου Παράδεισος Γέγονεν - Kaukolės Vieta Tapo Rojumi 

[Dar sutinkama:
ΡΡ ΔΡ - Ρητορικοτέρα Ρημάτων, Δακρύων Ροή - Ašarų Tėkmė Iškalbingesnė už Oratorius (nuoroda į Χαρμολύπη, Džiaugsmingą Liūdesį)
ΕΕ ΕΕ - Εωσφόρος Έπεσεν. Εύρωμεν Εδέμ - Šviesnešys (Liuciferis) Nupuolė. Atraskime Edeną.]

ΑΔΑΜ - ADOMAS (Kristus yra Naujasis Adomas)



Kaip pastebi šv. Ignatijus (Brjančaninovas), „deja, šiuolaikinių pasauliečių požiūris į vienuolius yra itin ydingas, būtent todėl, kad pasauliečiai perdėm atskiria vienuolius nuo pasauliečių, tiek doroviškai, tiek dvasiškai. [...] Šiuolaikiniai pasauliečiai į vienuolius žiūri kaip į būtybes, visiškai atskiras nuo pasauliečių: pirmieji visi be išimties turi būti tobulumo pavyzdžiai, antriesiems viskas leidžiama ir galima“.


Ortodoksai atmeta radikalią vienuolių-skirtį kaip klaidingą. Vilniaus ir Lietuvos arkivyskupo Inocento žodžiais, „nėra dviejų kelių: pasauliečių kelio ir vienuolio kelio. Yra tik vienas kelias: ortodoksų kelias“. Tapęs vienuoliu žmogus nėra „automatiškai“ šventesnis, o ir pasauliečiui ne viskas leidžiama. Pasaulietis lygiai taip pat gali būti asketu, netgi hesichastu ir siekti dvasinio tobulumo. O vienuolis taip pat gali būti nuodėmingas. Seniau, pavyzdžiui, Bizantijos imperijoje, kur visa bendruomenė iš tiesų buvo krikščioniška, vienuoliai sudarė organišką krikščioniškos visuomenės dalį ir tokio „atotrūkio“ mąstyme nebuvo. Kaip pastebi arkivyskupas Averkijus, vienuolių ir pasauliečių gyvenimuose skiriasi tik gyvenimo forma, tačiau „gyvenimo dvasia turi būti viena ir ta pati. Juk ir tie, ir kiti yra vienodai krikščionys!“.


Šiuolaikinių pasauliečių ortodoksų gyvenime vienuolynai dažnai yra dvasiniai centrai, kur kartais netgi priimami piligrimai, meldžiamasi už pasauliečius ir patariama siekiantiems tobulumo.


Uždaresni ir atokesni vienuolynai, kaip Šventasis Atono Kalnas, yra tikrieji ortodoksinės dvasios bastijonai, tikrieji ortodoksijos sargai, kuriems nebaisūs pragaro vartai. Tokiuose vienuolynuose nei tradicijos, nei įpročiai, papročiai, tikėjimas nesikeitė daugiau nei tūkstantmetį. 


Šventasis Atono Kalnas, Graikija
Kokį vaidmenį vaidina šie vienuoliai ortodoksijos sergėjime, puikiai rodo būtent Šv. Atono Kalno pavyzdys. Šiame kalne yra tiek graikų, tiek rumunų, gruzinų, tiek rusų vienuolynų.

Po Rusijos krikšto X amžiuje dar ilgai rusai neturėjo, pavyzdžiui, vieno standartinio Šventojo Rašto vertimo su unifikuotu tekstu. Buvo naudojama daug ir Šventojo Rašto, ir liturginių tekstų skirtingų vertimų, kurie buvo pastoviai taisomi ir koreguojami, o žmonių, mokėjusių graikų kalbą, Rusijoje buvo maža. 


XVII amžiuje tūkstančius kartų redaguoti tekstai gerokai „nusivažiavo“ nuo pradinių prasmių, atsirado visokių intarpų. Pavyzdžiui, Tikėjimo Simbolyje eilutė „gimusį, nesukurtą“ (slav. рождена, несотворена, gr. γεννηθέντα, οὐ ποιηθέντα) laikui bėgant pavirto „gimusį, o ne sukurtą“ (slav. рождена, а не сотворена) ir tai tik mažas pavyzdys, kaip „sugedusio telefono“ principu tekstai tiesiog pasipildė naujais žodžiais ir reikšmėmis. 


Maždaug 1640 metais Maskvos ir Visos Rusios patriarchą pasiekė žinia, kad Atono kalno vienuoliai, gavę Maskvoje išleistas maldaknyges ir liturginius tekstus, juos sudegino kaip eretiškus. Į tai reaguodamas patriarchas Nikonas pravedė knygų reformą, kurios metu visi tekstai buvo suredaguoti ir unifikuoti. Buvo peržvelgti bei pakeisti ir kiti Rusijoje susiformavę papročiai, nukrypę nuo ortodoksijos.


Šitaip Ortodoksų Bažnyčia išsaugo savo neklystamumą, nes jei ir kokioje Bažnyčios dalyje atsiranda ligos požymių, kita Bažnyčios dalis, saugojanti ortodoksiją, išsaugo visos Bažnyčios ortodoksiškumą. 


Meteorų kalnų vienuolynai, Graikija


Optos vienuolynai, Rusija
Ne veltui, kaip pabrėžia profesorius Osipovas, visi ortodoksijos priešai visų pirma ir visada puola vienuolynus. Gali masiškai žudyti pasauliečius, gali uždrausti krikščionybę, bet kol liks bent vienas vienuolis, tol bus gyva Ortodoksija. 

2012 m. gruodžio 26 d., trečiadienis

„Amžinoji tikyba, garbingoji tikyba, - tikyba ortodoksų“

Nėra dviejų kelių: „vienuolių kelio“ ir „pasauliečių kelio“. Yra tik vienas kelias: ortodoksų kelias“ - Vilniaus ir Lietuvos arkivyskupas Inocentas.



„Amžinoji tikyba, garbingoji tikyba, - tikyba ortodoksų“
Serbų liaudies daina

Amžinoji tikyba, senoji tikyba,
Tikyba pasišventusiųjų valdovų,
Amžinoji tikyba, garbingoji tikyba,
Mūsų tikyba - ortodoksų! 

Pulkų ir kunigaikščių tikyba,
Tikyba liaudies kovotojų,
Amžinoji tikyba, garbingoji tikyba,
Mūsų tikyba - ortodoksų! 

Tu pagimdei kovotojus,
Ir pakėlei šventuosius.
Amžinoji tikyba, garbingoji tikyba,
Mūsų tikyba - ortodoksų! 

Tu suminkštini širdį ir sustiprini valią
Kas gi geriau, nei ji?
Amžinoji tikyba, garbingoji tikyba,
Mūsų tikyba - ortodoksų! 

Siela jaučia tikėjimą, 
Žmogaus protas spindi.
Amžinoji tikyba, garbingoji tikyba,
Mūsų tikyba - ortodoksų! 

Serbų tautą nušvietei,
Ir serbų žemę pašventinai.
Amžinoji tikyba, garbingoji tikyba,
Mūsų tikyba - ortodoksų!  

Rusų tautą nušvietei,
Ir rusų žemę pašventinai.
Amžinoji tikyba, garbingoji tikyba,
Mūsų tikyba - ortodoksų!


Tekstas originalo k.:


Вера вечна , вера стара , 
Вера наших светих цара ,
Вера вечна , вера славна , 
Наша вера Православна!

Вера пука и кнезова , 
И народних витезова . 
Вера вечна , вера славна , 
Наша вера Православна! 

Витезе је изродила , 
И свеце је одгојила . 
Вера вечна , вера славна , 
Наша вера Православна! 

Срце блажи , вољу снажи , 
Ко још бољу од ње тражи . 
Вера вечна , вера славна , 
Наша вера Православна! 

Вера ова души прија ,
И разуму људском сија . 
Вера вечна , вера славна , 
Наша вера Православна! 

Народ Србски просветила , 
Земљу Србску осветила . 
Вера вечна , вера славна , 
Наша вера Православна! 

Народ Русски просветила , 
Земљу Русску осветила . 
Вера вечна, вера славна , 
Наша вера Православна!

2012 m. gruodžio 13 d., ketvirtadienis

Mintys apie eutanaziją: mūsų pareiga rūpintis sergančiais artimaisiais

Mano straipsnis, originaliai talpintas: http://pilietis.delfi.lt/voxpopuli/mintys-apie-eutanazija-musu-pareiga-rupintis-serganciais-artimaisiais.d?id=56915663 2012 m. kovo 19 d. 12:16



Praėjusį ketvirtadienį Seimo parlamentarai nusprendė pašalinti iš pavasario sesijos darbų programos liberalcentristo Andriaus Burbos projektą, kuris numatė eutanazijos įteisinimą. Nors šitai, ačiū Dievui, įvyko, tačiau, manau, tai yra proga aptarti šį svarbų klausimą, kuris ankščiau ar vėliau Lietuvoje iškils.

Eutanazijos galimybės Lietuvoje

Eutonazija (gr. εὐθανασία reiškia „gera mirtis“, eu-thanatos) – medicininė praktika, kurioje gydytojas (dažniausiai atliekantis gydymą), nužudo pacientą (jo, arba jo artimųjų valia).

Šis terminas, kaip ir praktika, atsirado pagoniškoje Senovės Graikijos kultūroje, kurios tam tikruose poliuose netikusių kūdikių numetimas nuo olos (jų artimųjų valia) arba senyvo, ligoto žmogaus nužudymas (kuris to paprašė jaunystėje arba paprašė jo artimieji) buvo visiškai normali praktika. Lygiai taip pat, pavyzdžiui, sykį atėniečiai demokratiškai nubalsavo išžudyti Mileto miesto gyventojus ir tai įgyvendino. Netgi graikų filosofas Platonas savo veikale „Valstybė“ gynė geros - mirties koncepciją tam, kad tėvai galėtų sau ir bendruomenėje auginti geros -prigimties (eu-genes) vaikus.

Toks požiūris į žmogų yra glaudžiai susijęs su pagoniškomis vertybėmis, nesvetimomis to meto Graikijai. Pagal Hesiodo „Teogonijoje“ aprašomą pasaulio sukūrimo mitą, žmonės buvo sukurti be kokios didesnės priežasties, o moteris apskritai tėra sukurta kaip bausmė vyrui. Todėl gyvybė nėra jokia vertybė ir su ja galima elgtis kaip panorėjus.

Visai kitaip yra šiuolaikinėje Vakarų civilizacijoje, besivadovaujančioje ne pagoniškomis, o krikščioniškomis vertybėmis. Europos Žmogaus Teisių Konvencijoje, kaip ir Lietuvos Konstitucijoje, yra numatyta žmogaus teisė į gyvybę. 1998 m. gruodžio 9 d. Lietuvos Konstitucinio Teismo nutarimas skelbia, jog: „Konstitucijos 18 straipsnyje nurodoma, kad žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės. Svarbiausia prigimtinė žmogaus teisė yra teisė į gyvybę. Pagal Konstitucijos 19 straipsnį žmogaus teisę į gyvybę saugo įstatymas. Vadinasi, įstatymų, leidžiančių atimti žmogaus teisę į gyvybę, neturėtų būti“.

Taigi, formaliai šitas liberalų siūlytas įstatymas niekada ir nebūtų praėjęs, nes atvirai prieštarauja Lietuvos Konstitucijai ir KT jurisprudencijai. Juk eutanazija nėra nei „savižudybė padedant“ (angl. assisted suicide), nei tuo labiau paprasta savižudybė. Tai – nužudymas, kurį įvykdo kitas žmogus. Tai yra tiesioginis žmogaus teisės į gyvybę pažeidimas. Iš to išeina, jog vienintelis kelias, kuriuo įstatymas galėtų būti priimtas – keisti Konstituciją, šitaip pakertant Lietuvos santvarkos pamatus. Dabartinė Lietuvos Konstitucija remiasi prigimtinių teisių samprata, o norint įteisinti eutanaziją, prireiktų atsisakyti šio nepaprastai svarbaus konstitucinio principo, užtikrinančio žmogaus teises.

Galop, jei toks siaubingas scenarijus įvyktų ir Lietuvoje nebeliktų teisinio pagrindo žmogaus teisėms, galimai gautume visą „paslaugų paketą“ - panašų į tai, ką turėjo graikai.

Ar eutanazija – moksliškai pagrįsta?

Pats įstatymą pasiūlęs gerb. Seimo narys „Žinių radijo“ laidoje „Aktualusis interviu“ kalbėjo apie tai, kaip eutanazija padeda oriai pasitraukti ir kaip tai suderinama su žmogaus laisva valia. Tačiau po to, ką jau išdėsčiau, aš leisiu jūsų tiesiai paklausti: kas tokio „oraus“ yra išėjime, kai atsisakydami tavimi rūpintis artimieji vietoje to tave „užmigdo“ kaip šunį? Kai tavo artimas kenčia rūpinkis juo, o ne nušauk kaip Brisių ir bandyk užmiršti.

Juk būtent toks yra santykis su žmonėmis tokių, kurie žmogaus ar jo artimųjų prašymų žudo. Brisiaus galo analogija pasirinkta neatsitiktinai: juk artimieji nusprendė, jog šuo, kuris pats pareikšti valios negali, yra pernelyg susenęs ir kankinasi, todėl jam turėtų būti pagelbėta pasitraukti iš gyvenimo, išlaisvinti jį nuo kūno. Tačiau žmogus, tuo labiau nėra šuo.

Manote, įmanoma eutanazija paties žmogaus valia? Tačiau dalykas tas, kad beveik visi sunkiai sergantys pacientai tampa ligoti ir psichologine prasme, vėžys, AIDS nėra tiesiog fiziologinės, tai taip pat psichosocialinės ligos. O sergantis dvasios liga žmogus valios negali pareikšti apskritai.

Sakysite, gali pareikšti valią PRIEŠ įvykį? Tai yra apgaulė, nes tokiu atveju laisvos valios principas sulaužomas: psichologas Jean-Léon Beauvois šia tema yra padaręs labai šaunių eksperimentų. Laisvas pasirinkimas yra ne kas kita, o toks pasirinkimas, kurio momentu gali keisti savo pasirinkimo prielaidas. Tuo tarpu jei žmogus padaro kažkokį pasirinkimą, kuris turės pasekmių vėlesniam pasirinkimui (pavyzdžiui, būti nužudytam) tai vėliau besirinkdamas jis, gindamas patį pasirinkimą kaip vertybę, veiks prieš savo valią racionalizuodamas ankstesnį pasirinkimą.

Paprastesniais žodžiais tariant, jei aš vakar sakiau, kad šiandien noriu į paskaitas, o atėjęs į paskaitas matau, kad jos man nepatinka, mano psichika stengsis visais įmanomais būdais pateisinti mano pasirinkimą ir prieš savo valią aš sėdėsiu paskaitose iki galo, rasdamas galbūt net beprotiškiausių pateisinimui tam, kad jose sėdžiu.

Panašiai kaip Ezopo pasakėčioje lapė, nepasiekusi vynuogių pareiškė, jog jos yra dar žalios ir nevalgomos. Aš teisinsiu tai, ką darau todėl, kad jeigu pasirinkčiau kitaip, parodyčiau, jog ankstesnis mano pasirinkimas buvo blogas, o tai leistų kelti klausimą, ar aš iš viso pajėgus rinktis savarankiškai.

Psichologijoje šitokią padėtį tiria Radikalaus Kognityvinio Disonanso Teorija (angl. Radical Dissonance Theory) ir toks reiškinys visų pirma atsiranda todėl, kad žmogus nuolat keičiasi, ir šią akimirką niekas negali laisvai pasirinkti ir nuspręsti rytojaus dalykų, nes rytoj tu jau būsi kitoks žmogus ir mąstysi kitaip. Tuo labiau niekas negali būdamas jaunas nuspręsti, ko norės senas, o būdamas sveikas nuspręsti, ko norės sirgdamas.

Taigi, bet kokie svaičiojimai apie tai, kad eutanazija vyksta laisva valia, yra laužti iš piršto. Nėra jokio tvirto mokslinio ar filosofinio argumento, kuris įrodytų, esą šis dalykas yra reikalingas.

Medicininiai argumentai

Toje pačioje minėtoje radijo laidoje savo nuomonę išreiškė ir gydytojas bei kunigas Andrius Narbekovas. Šis žmogus, galimai skirtingai nei įstatymo projekto autoriai, pats betarpiškai dalyvavo medicininėje praktikoje ir matė situaciją „iš vidaus“, tačiau pasisako kategoriškai prieš eutanaziją.

Nors medicininių argumentų jis nepateikė, tačiau galima paminėti vieną esminį (o prigalvoti jų galima daug). Jei kas yra buvę vėžio, ar kitos sunkios lygos gydymo skyriuje, bendravę su pacientų artimaisiais, jie turėtų gerai žinoti, kokia yra padėtis. Pati blogiausia paciento situacija yra ne tada, kai jis suserga sunkia vėžio forma, o tada, kai pacientai mintimis yra „palaidojami“ aplinkinių žmonių. Į juos imama žiūrėti kaip į pasmerktuosius ir, galų gale, jie patys įtiki, jog niekaip neatsigaus nuo ligos.

Tai yra labai pavojingas dalykas sergančiam žmogui, kuris lengvai pavirsta į tai, kas psichologijoje vadinama „save išpildančia pranašyste“: žmogus įtikina save, kad jam yra blogai ir ne kokių išorinių jėgų, bet pats netiesiogiai ima save kenkti. Praktiškai jei žmogus yra tvirtai nusiteikęs, kad jis mirs, išgydyti jį pavyks nebent labai sunkiai (ir atvirkščiai, jeigu žmogus tiki savo pasveikimu, liga įveikiama daug greičiau – tai vadinama „placebo efektu“).

Taigi, švelniai tariant, eutanazija šiame fronte padarys tik žalos. Vien galimybė „lengvai nutraukti kančias“, „oriai išeiti“ gali lengvai pacientą paversti „terminaliniu“, nors paprastomis aplinkybėmis to nebūtų.

Pabaigai

Ir visgi, pats svarbiausias dalykas yra tas, kad „aš“, kaip žmogus, neturi teisės spręsti apie tai, kas yra gerai ar blogai aplinkiniams, kadangi jie gyvena ne dėl manęs ir ne man. Jei taip labai paprastai pasakius. Todėl doras sūnus rūpinsis tėvu, o doras tėvas rūpinsis sūnumi, nes sūnų jis ne sau auginasi, o tėvas ne jam gyvena.

Jei yra kitaip, verta susimąstyti arba netgi apsilankyti pas terapeutą. Taigi, atsisakymas spręsti už kitą žmogų yra ne tik ne kankinimas, o etiškas elgesys ir tai toli gražu daroma ne prieš jo valią.

Galime tik džiaugtis, jog šis pavojingas projektas neprasmuko į Seimo svarstymus, kur tikrai ne vieta svarstyti Konstitucijai prieštaraujančius ir mokslo paribiuose esančius dalykus. O jei ko nors mano straipsnis neįtikino – atleiskite.

Bet tikiuosi, kad bent, tai, ką parašiau turėtų parodyti, jog net medicininiu požiūriu ši problema yra komplikuota ir nederėtų šiuo klausimu elgtis neapgalvotai

2012 m. gruodžio 12 d., trečiadienis

Kvailiai Kristaus vardan

V. Petrovas. „Palaimintasis



...ἡμεῖς μωροὶ διὰ Χριστόν...

...Mes kvaili dėl Kristaus ...

(1 Kor 4, 10)

Kartą mano draugas manęs paklausė - kas yra idiotas?

Pats žodis idiotas yra kilęs nuo graikiško „idiotes
, kuris savo ruožtu padarytas iš idios, išvertus pats sau, tai idiotes yra tarsi pats-sau-pilietis“, paskiras žmogus. Senovės Graikijoje idiotu vadintas žmogus, nedalyvavęs polio (miesto-valstybės) valdyme, neėjęs į tautos susirinkimus. Pačioje Graikijoje šis žodis neturėjo neigiamos reikšmės. Visi gimdavo idiotais, o aktyviais piliečiais tapdavo per švietimą. Tačiau, atrodo, jau romėnų laikais, o ypač atėjus krikščionybei, kurios pagrindas yra Bažnyčios principas (gr. eklessia, nuo kaleo - šaukiu, eklessia - pašauktųjų susirinkimas), idiotais pradėti vadinti žmonės, kurie nedalyvauja visuomeniniame gyvenime, o tarsi protiškai atsilikę gyvena patys sau, savo išsigalvotame pasaulyje. Fyodoro Dostojevskio romane Idiotas yra pavaizduojamas labai įdomus atvirkštinis paveikslas: pagrindinis romano herojus, Miškinas, yra naivus, geras, žmogus, ir jis susiduria su pasauliu, kuriam rūpi tik seksas, pinigai , garbė ir t.t... todėl jis negali dalyvauti visuomeniniame gyvenime, nes jis nori būti geras ir romane tarsi padaroma išvada, jog šventam žmogui vienintelė tinkama vieta - sanatorija.

Bendrai pažvelgus pasakyčiau, kad idiotizmas yra būklė, kai laikaisi savo, o visi aplinkui elgiasi kitaip, ir jie dažniausiai tave palaiko idiotu, protiškai atsilikusiu, nes tu nesupranti ar nenori elgtis kaip jie. Tai labai įdomi būklė, nes kartais vienoje bendruomenėje visą gyvenimą gali jaustis idiotu, bet patenki į kitą terpę, susipažįsti su kitais žmonėmis, ir pasirodo, jog tai yra pas juos norma, ir tu joks idiotas.

Kas geriau žino šį pojūtį, negu krikščionys? „Mes skelbiame Jėzų nukryžiuotąjį, kuris žydams yra papiktinimas, pagonims – kvailystė“ (1 Kor 1, 23). Štai Christopheris Hitchensas, ateizmo skleidėjas, klausia: 
„kas per kūrėjas pasirinktų „atskleisti“ save tik priekvailiams (semi-stupefied) valstiečiams dykumų regione?“ (The Portable Atheist). Viename savo interviu,  kitas ateizmo apologetas, Richardas Dawkinsas, dejavo, jog jį supa vieni kvailiai, turėdamas omenyje, greičiausiai, Jungtinės Karalystės krikščionis.

Būti krikščioniu - tai reiškia būti kvailiu bedievių akyse. Tie, kurie visa širdimi pasiryžta nekreipti dėmesio į žmonių teismą (1 Kor 4, 1) ir gyventi kvailio gyvenimą, ortodoksų krikščionybėje vadinami „kvailiais Kristaus vardan“ (gr. saloi, slav. юродивые Христа ради).

Kvailumas Kristaus vardan yra žygdarbis, nes kvailys neatskleidžia savo tikro pamaldumo, nesipuikuoja juo ir gyvena Kristuje. Krikščionis matydamas tokį žmogų atpažins jame Kristų ir nelaikys kvailiu, o jei žmonių teismas tyčiosis iš kvailio, tai tebus jo pamaldumo išbandymas, o žmonėms bus galimybė suprasti, jog Dievo akyse pasaulio išmintis - kvailystė. 

Pranašas Izaijas, Senojo Testamento kvailys Dievo vardan
Istorijas apie Dievo pašauktų žmonių kvailumą sutinkame jau Senajame Testamente. Pavyzdžiui, pranašas Izaijas tris metus vaikščiojo nuogas ir basas ir skelbė izraelitams apie artėjančią vergovę Egipte (Iz. 20, 2-3). Iš Naujojo Testamento mes žinome, kad žmonės kvailiais laikė Apaštalus. 

Šv. Isodora (dešinėje), viena ankstyvųjų poapaštalinių kvailių Kristaus vardan, gyvenusi IV a.
Krikščionims, sekusiems po Apaštalų, buvo jau lengviau, nes jau egzistavo bendruomenė, kurioje jie vienas kitą suprato. Tačiau skelbiant Evangeliją pagonims dažnai apaštalaujantieji vėl turėdavo tapti Kvailiais Kristaus vardan.

Kartais tapti kvailiais priversdavo ir pačių krikščionių nuklydimai.

Šv.Prokopijus fon Ustjugas, vokiečių tautybės ortodoksų šventasis (XIII a.), kvailys Kristaus vardan
Štai, pavyzdžiui, šventasis Prokopijus buvo vokiečių pirklys, kuris atvykęs į ortodoksų kraštus susižavėjo jų pamaldumu bei atsidavimu ir pats iš katalikų tikybos perėjo į ortodoksiją. Išdalinęs turtą jis ėmė gyventi asketišką gyvenimą, tačiau kai susižavėję miestiečiai pradėjo jam teikti per daug garbės ir jį liaupsinti, jis tapo kvailiu Kristaus vardan. 

Jis ypač išgarsėjo, kai 1290-aisias metais vieną dieną ėmė verkdamas vaikščioti po Didžiojo Ustjugo miestą ir kviesti visus atgailauti bei melstis, nes kitaip juos ištiks Sodomo ir Gomoros likimas. Visi tik juokėsi iš jo ir manė, jog jis yra pamišęs, o po 7 dienų netoliese nukrito meteoritas, sukėlęs miško gaisrą ir uraganą. Prasidėjus audrai miesto gyventojai bėgo rinktis į tvirčiausią miesto statinį - katedrą ir jos viduje aptiko Prokopijų besimeldžiantį Dievui, prašantį, kad šis pasigailėtų miestelėnų. 

Šv. Prokopijaus gyvenimas, XVII a. ikona

Svarbu suvokti, kad kvailiai Kristaus vardan nedarė kvailų veiksmų netyčia ir kvailiais buvo dvasiškai, o ne psichologiškai. Tapimas kvailiu Kristaus vardan yra visiškai racionalus asketinis veiksmas, reikalaujantis tvirto tikėjimo Dievu ir stiprios dvasios. 

„Artėja laikai, kai žmonės elgsis kaip bepročiai, o jei matys ką besielgiant kitaip, jie maištaus prieš jį ir sakys: tu beprotis, - nes jis nebus toks kaip jie“ - šv. Antonijus Didysis.

TV laida apie mūsų parapiją


LTV laida „Krikščionio žodis“ apie mūsų lietuviakalbę šv. Paraskevės parapiją. Laida rusų kalba, tačiau joje mūsų lietuviškos liturgijos epizodai, pvz. nuo 2 min, taip pat nuo 4 min ir t.t...

2012 m. gruodžio 11 d., antradienis

Katalikybė Rytų Ortodoksų (stačiatikių) akimis

Katalikai diskutuoja su Rytų Krikščionimis, XIII a.
Pastaruoju metu ortodoksų ir katalikų santykiai yra santykinai pagerėję. Rusų Ortodoksų Bažnyčią ir Romos Katalikų Bažnyčia yra netgi pasirašiusi bendrus kreipimusis, kuriuose vienas kitą vadina „Bažnyčiomis Sesirimis“. Tačiau situacija nėra prasta ir šį terminą vartojantis švenčiausiasis Maskvos ir Visos Rusios patriarchas Kirilas taip pat 2009 metais yra pabrėžtinai apie „katalikų ereziją“. Tačiau verčiau pirmiausia aptarti gerus dalykus.

Kaip žinia, iki pat 1054 metų Rytų ir Vakarų krikščionys išlaikė Eucharistinį bendravimą, t.y. buvo viena ir ta pati Šventoji, Visuotinė ir Apaštalinė Bažnyčia, nors jis buvo trumpam nutrūkęs ir ankščiau. Nors kai kas sako, kad didžioji schizma tebuvo ilgai brendusių ir didėjusių skirtumų kulminacija, tiesa yra ta, kad per 1000 poschizmatinių katalikybės metų Vakarų Krikščionybėje atsirado daug daugiau naujovių, nei toje pačioje lotyniškoje tradicijoje per 1000 pirmų krikščionybės metų.

IKISCHIZMATINĖS LOTYNŲ TRADICIJOS

Marija Lach abatas, romanino stiliaus architektūra
Tai, ką mes įsivaizduojame Vakaruose išgirdę žodį „viduramžiai“, gotika, scholastika, knygos ir keisti paveikslai su dideliais žmogeliais - tai, iš esmės, yra brandieji viduramžiai, poschizmatinis laikas. Tikrasis Vakarų Europos klestėjimas Prasideda tik XIII amžiuje, tačiau kaip pažymi šiuolaikiniai Bizantijos tyrinėtojai, net ir didžiausias centrinių Vakarų miestų klestėjimas niekada savo mastu neprilygo periferinių Bizantijos miestų klestėjimui. Patys kryžiuočiai susižavėję rašė poemas apie jų sudegintą Konstantinopolį, nes negalėjo patikėti savo destrukcijos mastais.

Todėl renesanso laikotarpiu didžioji dalis viduramžių buvo praminta „tamsiaisiais amžiais“, nes iki Karolio Didžiojo Vakaruose sąlyginai vyravo chaosas, sukeltas tautų kraustymosi, o Karalio Didžiojo bandymas suvienyti Europą ir atgaivinti kultūrą po jo mirties buvo pasmerktas žlugti.

Tačiau kad ir kaip istorija mums šykštėtų informacijos apie tų laikų meną ir buitį, matome, jog tikėjimo srityje ilgą laiką Rytų ir Vakarų krikščionis vienijo vienybė. Popiežiaus šv. Grigaliaus I sukurta liturgija iki šiol švenčiama ir Ortodoksų Bažnyčioje (Kalėdų metu), be to matome, kad net ir Tridento susirinkimo metu priimta katalikų mišių tvarka (vadinamasis ekstraordinarus ritas) mažai skiriasi nuo ortodoksų.


Kaip ir dabartinė ortodoksų liturgija, senosios lotyniškos mišios buvo trijų dalių: paruošiamosios, katechumenų ir ištikimųjų. Kaip ir dabartinėje Ortodoksų Bažnyčioje, seniau lotyniškoje tradicijoje Komunija teikta ne tik duonos pavidalu (šiais laikais katalikų ji teikiama tik kaip duona, t.y. ostija), bet taip pat tikintiesiems suteikiant gurkšnį Kristaus kraujo (vyno). 

Senojoje Bažnyčioje buvo giedama popiežiaus Grigaliaus I įvestu būdu, grigališkuoju choralu, kuris savo specifika mažai skyrėsi nuo bizantiškojo giedojimo būdo. 


Giedama buvo iš neumų (netaisyklinga graikiško žodžio pneuma forma, gr. pneuma - kvėpavimas). Pneumos, slaviškoje tradicijoje vadinamos krjuki arba znamennyj raspev, naudojamos Ortodoksų Bažnyčioje iki šiandienos, tiesa, konkrečiai Rusų Ortodoksų Bažnyčioje po patriarcho Nikono reformos jų naudojimas labai susiaurėjo ir apsiriboja interesantais. Tačiau to nepasakysi apie tokius ortodoksijos židinius, kaip šventasis Atono kalnas.

Senosios lotyniškos neumos

Naujesnės lotyniškos neumos

Galų gale, yra žinoma, jog iki pat Karolio Didžiojo karūnavimo Romoje tikėjimo išpažinime nebuvo naudojami žodžiai filioque (t.y. nebuvo sakoma, kad Šventoji Dvasia kyla ne tik iš tėvo, bet ir iš sūnaus), Nikėjos-Konstantinopolio tikėjimo išpažinimas buvo cituojamas be jokių priedų, toks, koks buvo priimtas Tėvų. Johnas Meyendorffas pastebi, jog Vakarų noras prie tikėjimo išpažinimo pridėti filioque buvo susijęs visų pirma su Karolio Didžiojo karūnavimu ir jo ambicija būti Romos imperatoriumi. Jis kaltino Konstantinopolio patriarchą erezija, o Bizantija, kuri oficialiai vadinosi Romos imperija, krikščioniškos tradicijos išdavimu ir krikščioniško valstybingumo netęsimu.

Beje, tuomet buvęs popiežius Leonas III atmetė Karolio Didžiojo kaltinimus Konstantinopoliui ir atsisakė įterpti filioque  į tikėjimo išpažinimą. To pasekmė - du šimtus tolesnių metų lotynų rito mišiose nebuvo sakomas tikėjimo išpažinimas.

Tam, kad būtų saugojama ortodoksija, 807 m. popiežius Leonas III Romoje pakabino du masyvius sidabro skydus, ant kurių buvo iškaltas originalus (taigi, be filioque) 381 metų tikėjimo išpažinimas graikų ir lotynų kalbomis ir užrašyta: Haec Leo posui amore et cautela orthodoxae fidei“ - „Šitai Leonas patalpino meilei ir gynybai ortodoksų tikybos“.

Tokia, taigi, buvo vieninga Bažnyčia.

Į tikėjimo išpažinimą Romoje filioque buvo įtraukta tik 1014 metais, tačiau kitose vietose šis papildymas įtrauktas tik dar vėliau, pavyzdžiui, Paryžiuje jis pradėtas tarti tik po 1240 metų Lyono susirinkimo, kuriame katalikai filioque paskelbė dogma.


Ikischizmatinės Bažnyčios istorijoje aptinkame vieningą, ortodoksišką ir Visuotinę (Katalikišką) dvasią. Tai buvo laikai, kai airis, pakrikštytas vokiečių dvasininko, galėjo priimti Komuniją tiek Romoje, tiek Konstantinopolyje, tiek Maskvoje. Ir jis nepatirtų tokio didelio kultūrinio šoko patekęs į bažnyčią kitoje šalyje, kokį patirtų dabar ortodoksas nuėjęs į katalikų mišias ar atvirkščiai: ta pati struktūra, panašus giedojimas, panaši kunigų išvaizda, tik kita kalba.




Net bažnyčių pastatai iki schizmos buvo panašūs: kryžiaus formos išplanavimas, kanoninis išdėstymas. Ikischizmatinėje lotyniškoje bažnyčioje nebuvo nei klasicistinių kolonų, nei Antiką primenančių skulptūrų.






Dvasininkai taip pat gyveno panašiai: V

akaruose tik 1022 m. uždrausta dvasininkams tuoktis, ir tik 1139 m. visi, priimantys kunigystės sakramentą buvo įpareigoti celibatui. Beje, 1962–1965 m. vykęs II Vatikano susirinkimas nutarė sugrąžinti vedusiųjų diakonų tarnystę. Tuo tarpu Ortodoksų Bažnyčia visais laikais išlaikė ikischizmatinę tvarką ir leido kunigams kurti šeimas, jei jie vesdavo iki diakono įšventinimų (jeigu buvo nevedę, tai tapdami diakonais turėjo priimti celibato arba vienuolystės įžadus).





ORTODOKSŲ POŽIŪRIS Į KATALIKUS




Daugiau mažiau tai, kaip aprašiau ikischizmatinę katalikų poziciją leidžia suprasti, koks iš esmės yra ortodoksų požiūris į katalikus. Ortodoksai laikosi dvejopų pažiūri į katalikus: vieni mano, jog katalikai yra eretikai, savo Bažnyčioje įvedę daugybę naujovių (filioque, popiežiaus neklystamumo dogma ir kt.), prieštaraujančių Apaštalų tikėjimui. Kiti mano, kad jie tiesiog yra schizmatikai, t.y. bendruomenė, atsiskyrusi nuo Šventos, Visuotinės ir Apaštalinės Bažnyčios, bet daugiau dėl politinių, o ne dėl teologinių priežasčių.

Vienaip ar kitaip, visi ortodoksų teologai ir dvasininkija vieningai sutaria, jog popiežiaus neklystamumo dogma yra neteisinga ir neortodoksiška. Popiežiaus primatas kaip toks ortodoksų yra pripažįstamas, tačiau bet koks bažnytinis autoritetas ortodoksų tikėjime yra suvokiamas kaip dvasinis, moralinis, o ne politinis autoritetas, ir todėl niekas, nei popiežius, nei patriarchas, nei kas kitas negali turėti valdžios vakarietiška prasme savo hierarchijos atžvilgiu. Konstantinopolio patriarchas neturi teisės kištis į Maskvos patriarchijos reikalus, o Maskvos patriarchas neturi teisės kištis į Vilniaus arkivyskupo reikalus, jis gali tik paskirti Vilniaus arkivyskupą, visas jo autoritetas veikiančio vyskupo atžvilgiu yra tik moralinis. 

Rusų mąstytojas Berdyaevas pažymi, jog ortodoksų tikėjimo dvasios dalis yra visiškas savarankiškumas. Kiekvienos ortodoksų misijos galutinis tikslas yra autokefalija, t.y. savarankiškos vietinės dvasininkijos išugdymas su savarankiška tikinčiųjų bendruomene. Niekas neturi teisės šnekėti visos Bažnyčios vardu, nes vienintelis asmuo, įkūnijantis visą Krikščionių Bažnyčia, yra pats Kristus.

Nors atskiri Ortodoksų Bažnyčios hierarchai, tokie kaip metropolitas Hilarijonas, kalba apie „katalikų sakramentų tikrumo“ lygį, iš tiesų Bažnyčia laikosi dar ikischizmatinėje Bažnyčioje priimtos nuomonės, jog anapus Šventos, Visuotinės ir Apaštalinės Bažnyčios išsigelbėjimo nėra. T.y. žiūrint griežtai kanoniškai, o toks žvelgimo būdas ortodoksų teologijoje vadinama akrivia, protestantų ir katalikų teikiami sakramentai, nuo pat krikšto iki paskutinio patepimo nėra tikri. Todėl vadovaujantis akrivia, norintys pereiti į ortodoksų tikėjimą turi būti iš naujo krikštijami.

Tačiau be akrivijos ortodoksų teologijoje egzistuoja oikonomija (pažodžiui: namstatystė, ūkvedystė), t.y. išimtis taisyklėje, atitinkanti Evangelijos dvasią. Vadovaujantis oikonomija ortodoksų dvasininkas, matydamas, jog protestanto ar kataliko tikėjimas yra nuoširdus, pripažįsta, jog jie veiksmai turi sakramentų formą, bet neturi sakramentų turinio, tai yra noro būti su Dievu išraiška. Todėl darydama išimtį Bažnyčia gali priimti katalikus ir protestantus be naujo krikšto ar patepimo mira, o tik atlikus išpažintį, išpažinus savo tikėjimą ir priėmus Komuniją. Tokiu būdu nors jų veiksmai seniau neturėjo sakramentų turinio, prisijungimo prie Visuotinės Bažnyčios metu jie įgauna turinį dėl jų nuoširdumo ir Kristaus malonės. 

Tuo pagrindu tokie dvasininkai kaip metropolitas Hilarionas gali teigti, jog nuoširdūs ir uolūs katalikai, kurie gimė katalikiškoje terpėje ir praktikavo katalikybę gali būti išgelbėti, lygiai taip pat, kaip kažkokiu lygiu gali būti išgelbėti ateistai, nes Dievas mato žmonių širdis ir tie, kurie elgėsi nuoširdžiai, patirs Dievo malonę ir per Dievo įsteigtą oikonomijos slėpinį bus išgelbėti. Tačiau net patriarchas negali tiksliai pasakyti, kas bus išgelbėtas, o kas ne, todėl lieka tik spėjimai ir viltis.

Kun. prot. Andrew Phillips pateikia 5 pavyzdžiui šiam teologiniam mokymui iliustruoti: airius, saksus, indėnus, Galicijos ukrainiečius, serbus.

Airiai buvo pakrikštyti dar VII amžiuje, kai Bažnyčia nebuvo skilusi. Tarkime, jūs ypatingai neišmanote katalikybės, nieko negirdėjote apie filioque, katalikas esate tik dėl tradicijos, esate nepatenkintas šiuolaikine katalikų politika, celibatu ir pasibaisėjęs Airijos katalikų dvasininkijos pedofilijos skandalais. 

Kitas pavyzdys, saksai. Jūs gyvenate Dresdene, jūsų protėviai buvo pakrikštyti Karolio Didžiojo, kuris grasino jiems mirtimi. Lygiai tai pačiai kategorijai priklauso ir Amerikos indėnai, kuriuos krikštytis grasindami mirtimi privertė konkistadorai, tai pačiai kategorijai, beje, priklauso ir jėga pakrikštyti lietuviai. 

Ketvirtas pavyzdys yra Galicijos ukrainiečiai. XVII amžiuje austrovengrai, apgaulingu būdu, privertė juos pasirašyti bažnytinę uniją ir tapti katalikais. Vienintelė alternatyva unijai buvo badas ir represijos iš lenkų pusės. Tarkime, jūs esate šių katalikų palikuonis.

Penktas pavyzdys - serbai. 1943 m. katalikiškosios Kroatijos nacistams, ustašiams, vykdant serbų ortodoksų genocidą, pranciškonų vienuoliai spaudė serbus pereiti į katalikybę, ko nepadarius grėsė mirtis.  Tarkime, jūs emigravote į Australiją, dabar esate laisvas ir norite tapti ortodoksu.

Visais atvejais, jei žmogus, esantis tokioje padėtyje, suvokia krikščionybės esmę ir tampa ortodoksu, kunigas greičiausiai jam taikytų oikonomiją ir priimtų per išpažintį, nes visi šie žmonės buvo aplinkybių ir prievartos aukos. Todėl galima tikėtis, jog jei toks žmogus numirtų netapęs ortodoksu ir atgailautu po mirties, Dievas taip pat jam būtų gailestingas ir taikytų oikonomiją. Tokiu požiūriu dvasininkai, kaip metropolitas Hilarionas, gali viltis, jog nuoširdūs katalikai, nežinantys apie ortodoksų tikėjimą, gali susilaukti gailestingumo.

Radikalizuodamas šią mintį pateikčiau dar vieną atvejį. Jūs gyvenate XVIII amžiaus Lietuvoje. Jūs nieko nežinote apie ortodoksų tikėjimą, jūs esate įtikintas, kad tai „rusų tikyba“. Jums nepatinka katalikų scholastinis mokymas, jūs esate pasibaisėjęs kunigų moraliniu nuosmukiu ir jūs esate girdėjęs gandus, kad netgi Vilniaus katalikų arkivyskupas Ignotas Masalskis yra svetimautojas (galų gale, Varšuvoje sukilimo metu jis yra pakariamas). Jūs nusiviliate Bažnyčia ir atliekate apostazę, t.y. oficialiai jūs esate ateistas.  

Ar dabar miręs ir stojęs Dievo akivaizdon jūs galite tikėtis Dievo gailestingumo? Aiškindami tai Evangelijos dvasia turėtume pripažinti, kad iš esmės taip, galite, tačiau su sąlyga, jog nepiktžodžiavote prieš Šventąją Dvasią (Mt 12, 32), t.y. neatsigręžėte prieš patį gyvąjį Dievą ir nekovojote su Dievu, nei su jo Bažnyčia (mūsų tikėjimu, Ortodoksų Bažnyčia). Tačiau žmogus, kuris tiki Dievu ir nepaisydamas dvasininkų paklydimų jėga eina pas Dievą, kuris demonstruoja tikėjimo žygdarbius ir net šioje situacijoje neturėdamas kito pasirinkimo buvo uolesniu krikščioniu už katalikų kunigus, yra visa galvą aukščiau, už tą, kuris pasidavė, nes Dangaus Karalystė yra jėga puolama, ir smarkieji ją sau grobia (Mt 11, 12). Tikras tikėjimo žygdarbis yra tikėti tada, kai aplinkui niekas netiki.

Dėl čia suminėtų suprantamų priežasčių ortodoksai itin nepalankiai žiūri į kryžiaus žygius, inkviziciją, katalikų misionierišką veiklą ortodoksų kraštuose ir Naujajame Pasaulyje, unitizmą ir kitus tokio pobūdžio katalikybės skleidimo metodus. Visi šie dalykai, įvykę po to, kai katalikai atsiskyrė nuo Visuotinės Bažnyčios, taip pat kunigų svetimavimo, pedofilijos skandalai apjuodino krikščionybės vardą Vakarų visuomenės akyse. Šiandien buvę katalikų kraštai yra persmelkti nihilizmo, plinta ateizmas ir sekuliarizmas, tuo tarpu kai ortodoksų kraštose stebime religinį pakylėjimą. Ne gana to, katalikiškas pasaulis vos kelis amžius išbuvęs atskirai nuo ortodoksų pasaulio skilo į katalikybę ir protestanzimą. 

Todėl ortodoksų žvilgsnis į katalikus visų pirma yra persmelktas gailestingumo: ortodoksai jaučia gailestį dėl katalikų atsiskyrimo, ortodoksai jaučia gailestį dėl to, kad Vakaruose plinta ateizmas, ortodoksai jaučia gailestį dėl to, kad pati Romos Katalikų Bažnyčia patyrė skylimą ir kasdien savo rytinėse maldose ortodoksai meldžiasi už tuos krikščionis, kurie atskilo nuo Visuotinės Bažnyčios, taip pat už eretikus, ir prašo Dievo, kad šie žmonės susilauktų jo gailestingumo, ir, jei įmanoma, grįžtų į Šventąją Bažnyčią. 

ORTODOKSŲ POŽIŪRIS Į KATALIKŲ MOKYMĄ

Atskiras, bet ne mažiau svarbus klausimas yra ortodoksų požiūris į katalikų mokymą, kurie kažkiek jau liečiau. Beveik vienareikšmiškai Ortodoksų Bažnyčios dvasininkai laikosi nuomonės, jog norint įveikti schizmą, katalikai privalo atsisakyti visų naujai įvestų dogmų (o jų yra be galo daug). Iš esmės šv. Grigaliaus Palamos pavyzdys rodo, jog į scholastinę katalikų teologiją taip pat žiūrima neigiamai - silogistika, ortodoksų požiūriu, yra tik žinių organizavimo metodas ir su Dieviškąja Išmintimi (Sophia) nieko bendro neturi.

Ortodoksų apologetai dažnai su pasibaisėjimu mini naujuosius, poschizminius katalikų šventuosius. Gerai Rusijos ortodoksams žinomas teologijos profesorius Osipovas pateikia kelis pavyzdžius, tarp jų, pavyzdžiui, Thérèse de Lisieux (Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė). Tai mergina, mirusi 24 metų amžiaus.

Ji neišgarsėjo jokiais asketiniais žygdarbiais, neparašė jokių teologinių (ar rytietiška, ar vakarietiška prasme) darbų, tačiau Katalikų Bažnyčioje yra priskirta prie Bažnyčios Daktarų, t.y. prie to katalikų šventųjų rango, prie kurio priskirti tokie ikischizmatinės Bažnyčios didžiūnai, kaip:  šv. Grigalius Nazianzietis-Teologas, šv. Augustinas, šv. Afanasijus Didysis.

Ir visgi, kodėl jai teikiama tokia didžiulė garbė Romos Katalikų Bažnyčioje? 14 metų Teresė tvirtino supratusi, jog ji pašaukta melstis už kunigus, būti apaštalė apaštalams (sic!) ir būti šventąja. Ji tikėjo, jog jai nereikia tikėjimo žygdarbių, kad parodyti savo šventumą, o užtenka meilės, kurios išraiška buvo tai, kad ji puošė Kristaus atvaizdą gėlėmis. 

Šitoks žmogus, švelniai tariant, ortodoksų niekada nebūtų laikomas šventu. Maskvos Dvasinėje Akademijoje profesoriui Osipovui skaitant katalikų išleistą Teresės gyvenimo aprašymą visi aikščiojo iš nuostabos, negalėdami patikėti tuo, ką girdi. 

Dar didesnę nuostabą ortodoksams keliа tai, jog katalikų palaimintoji Andžela, jų šventosios Terezė Avilietė, Caterina Benincasa ir daugybė kitų gerbiamų šventųjų moterų rašo apie Kristų kaip apie savo sutuoktinį (sic!) rašo, jog Kristus pats joms apsireiškė ir pasakė, jog jos bus jo sutuoktinės, labai smulkiai aprašo bendravimą su Kristumi tokiomis frazėmis, kaip „pažvelgę vienas į kitą, mes supratome viską be žodžių“ (Terezės Lisietės citata). Kitaip tariant, kaip konstatuoja profesorius Osipovas, katalikų šventosios savo tekstuose aprašo meilę Kristui kaip romantinius santykius, o ne kaip agapę, krikščionišką meilę. 

Kone didžiausią rūpestį katalikų šventųjų gyvenimuose kelia Pranciškaus Asižiečio (XIII a.) gyvenimas, kuris kasdien įsivaizdavo Kristaus kančią ir meldė Dievo, kad jam leistų... ją patirti. Laikui bėgant, jam ant kūno atsirado stigmos, t.y. atsivėrė penkios žaizdos, kaip Kristaus kūne, iš kurių nesustojant bėgo kraujas. Profesorius pažymi, kad toks psichosomatinis reiškinys, kaip negyjančių žaizdų atsivėrimas ant kūno, yra žinomas psichiatrijai, todėl ar yra tame stebuklas ar nėra būtų geriausia pamatyti per tai, kaip šios žaizdos perkeitė žmogų ir koks tai buvo žmogus. O Pranciškus Asižietis, gavęs šias žaizdas, nusprendė, jog dabar jau yra pilnai toks, kaip Kristus ir mirdamas pareiškė, jog ramia širdimi išeina pas Dievą, nes apsivalė nuo visų nuodėmių

Vėlgi, turbūt nereikia sakyti, kad žmogus, manantis, jog gyvas būdamas tapo tokiu kaip Dievas ir apsivalė nuo visų nuodėmių negali būti ortodoksų šventuoju. Nei šitie žmonės, nei netgi katalikų teologai, kaip Tomas Akvinietis, pagal jokius kriterijus netiktų būti ortodoksų šventaisiais - jie negyveno asketinio gyvenimo vykdydami asketinius žygdarbius, jie nesuvokė savo pažeistos prigimties niekingumo ir nepademonstravo tokio nusižeminančio nuolankumo, kokį demonstravo Kristus, plaudamas Apaštalams kojas. Kristus mokė: „Ar suprantate, ką jums padariau? Jūs vadinate mane 'Mokytoju' ir 'Viešpačiu' ir gerai sakote, nes aš toks ir esu. Jei tad aš – Viešpats ir Mokytojas – numazgojau jums kojas, tai ir jūs turite vieni kitiems kojas mazgoti. Aš jums daviau pavyzdį, kad ir jūs darytumėte, kaip aš jums dariau“ (Jn 13, 12-15). 

Ar nors vienas iš minėtųjų katalikų šventųjų mazgojo žmonėms kojas? Priešingai, Teresė Lisietė užuot mazgojusi kunigams kojas nutarė tapti apaštale apaštalams ir už juos melstis, Pranciškus užuot atgailavęs mirties patale iki paskutinio atodūsio nutarė, kad jis jau švarus ir gali būti ramus, nenorėjo net pats mazgotis kojų. 

PABAIGAI

Aprašiau ortodoksų požiūrį į katalikybę tokį, kokį skelbia geriausiai matomi Ortodoksų Bažnyčios veidai, ir koks, mano nuomone, yra paplitęs tarp tikinčiųjų. Tikiuosi, parašytieji teiginiai, ypač apie katalikų šventuosius, nepapiktins katalikų, nes šio įrašo tikslas nėra piktinti, o dalintis.

Bažnyčias perskyrusi žaizda, schizma, gali būti įveikta tik įsiklausant į vienas kito argumentus ir juos apsvarstant. 

Iš to, kas peržvelgta, darytina išvada, jog pagrindine kliūtimi katalikų ir ortodoksų ekumeniniame dialoge išlieka katalikų įvestos dogmatinės, liturginės ir kitos naujovės, kai tuo tarpu ortodoksų dogmatika daugiau kaip 1000 pastarųjų metų nebuvo keičiama ir praktika taip pat yra labai menkai pakitusi (didžiausi pokyčiai yra, pavyzdžiui, suolų salės viduryje pastatymas kai kuriose Graikijos vyskupijose ar daugiabalsio giedojimo įvedimas vietoje monodinio daugelyje Rusijos vyskupijų, tačiau šios „reformos“ nėra visuotinės netgi atskirų patriarchatų teritorijoje, nešnekant apie visą Ortodoksų Bažnyčią).

Ortodoksų ir katalikų dialogas yra gyvybiškai būtinas abejoms Bažnyčioms, nes Vakaruose vis labiau plinta sekuliarizmas, kuris dėl globalizacijos procesų jau veržiasi ir į Rytus. Taip pat nemažą grėsmę krikščionybei kelia islamo plitimas Vakaruose. Šiam dialogui plėtotis ypač gali padėti tradicionalistiniai katalikų judėjimai Vakaruose, kurie kviečia atsigręžti į katalikybės šaknis.

2012 m. gruodžio 10 d., pirmadienis

Neurofiziologija apie maldą ir meditaciją



Mistika iš esmės išlieka viena tabuistinių temų Vakaruose. Jau viduramžiais visas katalikiškas dvasingumas buvo radikaliai skilęs į dvi dalis: scholastiką ir mistiką. Graikiškas  žodis mystikismos reiškia paslėptį, slėpiningumą.

Karlas Gustavas Jungas pastebi, jog ši mistikos ir racionalumo takoskyra Vakaruose sudaro tikrą sąmonės kylimą ir psichologinį kompleksą.  Jo nuomone, mistika daugiausiai egzistavo Vakaruose ezoterikos pavidalu, uždarų grupių, tokių kaip laisvieji mūrininkai, iliuminatai, raganos, satanistai, kabalistai ir kt. pavidalu ir visada buvo baimės objektu. Kartais ši iracionali baimė virsdavo isterija ir šių grupių medžiokle.

Rytuose niekada nebuvo tokio sąmonės skilimo. Jau Naujajame Testamente Apaštalas Paulius mokė, jog Dieviškoji Išmintis (Sophia) yra slėpininga (mysterio) (1 Kor 2, 7). Šį pavadinimą Rytuose gavo ir sakramentai, kurie ten vadinami Šventaisiais Slėpiniais (gr. Iera Mysteria). Tokios mistinės dvasinės praktikos, kaip hesichazmas ar kontempliacija Rytuose yra įprastos (kiek galima šį žodį taikyti sakralumui) ne tik vienuoliams, bet ir pasauliečiams.

Pradedant Jungu, mistika po truputį vis dažniau tampa Vakarų tyrimo objektu. Tačiau mistikos tyrinėjimai yra labai sunkus dalykas, nes sunku pamatuoti, kas yra tikresni mistikai, pavyzdžiui, Rytuose turime hesichastus, Vakaruose yra katalikų kompasionistai, ir jie vienas kitą dažnai laiko netikrais mistikais. Tai kuriuos turėtų tirti mokslas?

Kita vertus, nuo pasaulio atsiskyrę Atono kalno hesichastai vargu ar sutiktų keliauti į JAV tam, kad ten bedieviai šviestų jiems smegenis vien savo smalsumo tenkinimui.

Tačiau tyrimai po truputį juda dažniau sutinkamose srityse, tokiose kaip klinikinių mirčių, komos būsenų, out-of-body experience, maldų ir meditacijų tyrimuose. Dalinuosi su jumis video medžiaga, kuriose neurofiziologai tikina, esą maldos metu mūsų smegenys veikia iš tikrųjų, tarsi vyktų bendravimas su realiai egzistuojančiu asmeniu.

Orientalinė krikščionybė: monofizitai, nestorionys ir kiti

Pirmaisiais krikščionybės metais Bažnyčia neturėjo nei jokios ypatingai disciplinuotos bažnytinės hierarchijos, nei fiksuotų liturginių tekstų, nei rašytų tikėjimo tiesų. Tiesa, ortodoksai taip ir išlaikė pirmykštės Bažnyčios laisvo pobūdžio hierarchiją: joje vis dar yra diakonai, kunigai, vyskupai, presbiteriai, o popiežiaus ar patriarcho galia yra moralinė, o ne juridinė, t.y. jis negali kištis į kitų vyskupų darbą. 

Tačiau Ortodoksų Bažnyčia visgi turi fiksuotą dogmatiką (gr. dogmata - judėjimo išpažįstamų tikėjimo teiginių sąrašas). Visi šie dokumentai parašyti pirmame mūsų eros tūkstantmetyje. Jų prireikė todėl, kad plintant krikščionybei atsirado daugybė žmonių, nutarusių „patobulinti“ šį tikėjimą.

Tarp tokių paminėtini Arijas, Nestoras, Apolinarijus, įvairūs doketai ir donatistai ir kiti. Visa tai vadinama ankstyvosios krikščionybės erezijomis (gr. heresis - nuomonė). Skirtingai nei Vakaruose, kur už erezijas buvo persekiojama, Rytuose inkvizicijos analogas neegzistavo ir dažnai toje pačioje valstybėje taikiai rungėsi kelios Bažnyčios, vienas kitą laikančios eretiškomis. Pažymėtina, jog paties ortodoksų imperatoriaus šv. Justiniano žmona Teodora buvo eretikė ir globojo kitus išpažinimus, negu jos vyras.

Kiekviena erezija turi savo unikalią istoriją, kokį nors mokytoją, sugalvojusį krikščionišką tikėjimą išdėstyti pvz. aristoteliškai, arba įvykį, pvz. kaip donatistų atveju tikintieji buvo įžeisti nesąžiningų kunigų ir todėl atsisakė priimti sakramentus iš tų kunigų, kurie kolaboravo su pagonių valdžia, taip duodami pradžią naujiems eretiškiems tikėjimams į kunigo „nenuodėmingumo“ būtinybę.

Kai kurios šių erezijos modernizmo laikais imtos vadinti gnostinėmis, nes pabrėžė jų sekėjų išskirtinumą, ypatingumą. Paprastai jos net tikinčiuosius skirstydavo pagal žinojimo laipsnį, pasišventimą ir panašiai. 

Kadangi pastoviai laikėsi Apaštalų mokymo ir kovojo su jo iškraipymais, mūsų Bažnyčia gavo Ortodoksų Bažnyčios pavadinimą.

Daugelis radikaliausių erezijų gana greitai išnyko, tačiau kelios „švelnesnio“ pobūdžio erezijos gyvos iki šių dienų. Šiame įraše norėčiau pakalbėti apie vadinamąją „orientalinę ortodoksiją“, arba nechalkedonines Rytų Bažnyčias. Šios Bažnyčios gyvavo Bizantijos imperijos viduje ir taip pat jos rytinėse kaimyninėse valstybėse, iki pat Kinijos, daugelis jų gyvuoja iki šiol. Nuo Ortodoksų Bažnyčios jos skiriasi tuo, kad atmetė 4-ojo Visuotinio (Chalkedono) susirinkimo nutarimus, kurių svarbiausia dalis - mokymas apie dvi Kristaus prigimtis (kad jis - tikras žmogus ir tikras Dievas). Vietoje to jos skelbė, esą Kristus turėjo tik vieną prigimtį, ir nukryžiuotas buvo žmogus, o ne Dievas. Todėl ortodoksai šias Bažnyčias vadina monofizitinėmis (gr. monos - vienas, physis - prigimtis).


Apaštalas Morkus, koptų ikona
Didžiausios istorinės nechalkedoninės Bažnyčios buvo šios: Egipto koptų, Nubijos (išnykusi), Etiopijos, Vakarų Sirijos (Antiochijos), Rytų Sirijos (Asirijos) ir Armėnijos. Pažymėtina, jog šios Bažnyčios egzistuoja kanoninėse Ortodoksų Bažnyčios patriarchijų teritorijose ir dažniausiai tose pačiose valstybėse yra stiprios tiek ortodoksų, tiek monofizitų bendruomenės. Taip kaip Egipte šalia koptų yra Aleksandrijos patriarchato ortodoksai, o Sirijoje - Antiochijos patriarchato ortodoksai. 

Išimtis yra tik Kaukazo valstybės. Jų padėtis yra labai ypatinga. Pradžioje egzistavo dvi didelės nechalkedoninės bendruomenės - Gruzijos ir Armėnijos. Jos abi tapo nechalkedoninėmis todėl kad paprasčiausiai Visuotinio Susirinkimo metu turėjo daug politinių rūpesčių ir jame nedalyvavo. Tačiau Gruzijos Bažnyčia praėjus kuriam laikui patvirtino Chalkedono nutarimų teisingumą ir vėl sutvirtino ryšius su Ortodoksų Bažnyčios šeima, o Armėnija liko nechalkedoninė iki šiol. 

Taip pat derėtų suvokti, jog ortodoksai ir rytų heterodoksai dalijasi ta pačia istorija, tiesiog buvo išskirti schizmos. Taip Egipto koptams ir viso pasaulio ortodoksams yra bendra Egipto vienuolių - eremitų ir kenobų - tradicija. Būtent čia šv. Antonijus Didysis (251-355) išdalijęs savo turtą iškeliavo į dykumą, jo tikėjimo žygdarbis įkvėpė taip elgtis ir kitus, ir taip atsirado eremitinė vienuolystė, kuri netgi lotyniškąją Europą pasiekė iš Egipto (į Prancūziją šia tradiciją atgabeno Jonas Kasietis). Čia ir kitas šventasis, Pachomijas pradėjo kenobinę - bendruomenių - vienuolystės tradiciją.

Skirtumas tik tas, kad jeigu visa Ortodoksų Bažnyčia kaip vienas kūnas visus 2 tūkstančius metų išlaikė vieną teologiją ir vieną dogmatiką tik Gruzijoje, tiek Rusijoje, tiek Graikijoje, tiek Egipte, tai monofizitai šituo pasigirti negali, ir skirtumai tarp koptų ir armėnų monofizitų yra ženklūs. Šių Bažnyčių bendruomenė nėra monolitiška.

EGIPTAS
šv. Antonijus Didysis, koptų ikona
Išskirtiniai Egipto koptų krikščionybės bruožai yra jos sinkretiškumas, monastiškumas ir unikali estetika.

Tiek koptų tikėjime, tiek religiniame mene juntamas senosios Egipto pagonybės jungimas su krikščionybe. Ikonose vaizduojamas faraonų kryžius (kopt. ankh), šventieji gali būti vaizduojami su gyvūnų galvomis, Evangelijos scenos vaizduojamos pagoniškų mitų schemomis, pavyzdžiui, Kristus ir Marija vienas kito atžvilgiu atvaizduojami kaip Oziris ir Izidė senuosiuose paveiksluose. 


Egipto koptų polinkis vienuolystei, žinoma, nelabai juos skiria nuo ortodoksų, tačiau labai skiria nuo Vakarų konfesijų. Galima sakyti, kad nuoširdžiai tikintys vienuoliai yra koptų organizacijos stuburas ir priežastis, kodėl ši Bažnyčia vis dar egzistuoja.

Koptų estetika, be minėtų bruožų, pasižymi Egipto kultūrai būdingu tam tikru vaikiškai tyru požiūriu į pasaulį. Kaip ir kanoninėms ortodoksų ikonoms, joms būdinga atvirkštinė perspektyva (tikima, jog akys pasaulį mato melagingai, iš tiesų viskas yra atvirkščiai), todėl figūros, esančios arčiau, yra mažesnės, nei esančios toliau. Tačiau koptų ikoną lengva atskirti pagal ypatingu būdu nupieštas akis ir ypatinga atmosferą turintį švelnų siužeto perteikimą.

Deja, kaip ir kitose nechalkedoninėse Bažnyčiose, okupavus valstybes musulmonams į ikonas buvo žiūrima itin nepalankiai, todėl ikonografija po truputį nyko, ir dabartinės koptų ikonos daugiausiai yra XIX-XX amžiaus koptų ikonografijos renesanso produktas. 

Šiandien koptų tikėjimas išlieka gyvas senųjų nearabų Egipto gyventojų tarpe. Liturginė kalba - koptų, kuriai naudojamas koptų raidynas, sukurtas graikų alfabeto pagrindu.

Pati koptų Bažnyčia atsirado iš tiesioginio teologinio ginčo tarp kai kurių Aleksandrijoje tuo metų gyvenusių teologų ir Konstantinopolio teologų. Atskilus koptams, Aleksandrijos patriarchatas gyvuoja ir toliau. Egipto koptai pakrikštijo Etiopiją, ir taip jų tikėjimas paplito ir toje šalyje.

ETIOPIJA
Šv. Jurgio (kairėje) ir Mergelės Marijos su Sūnumi (dešinėje) Etiopijos  monofizitų pieštos ikonos.
Etiopai priėmę krikštą iš Egipto perėmė ir didžiumą jų tikėjimo bruožų. Tačiau unikalus etiopų tikėjimo bruožas - jo sinkrezė su judaizmu.

Dar iki krikščionybės atėjimo į Etiopiją, joje egzistavo stipri judaizmo išpažintojų bendruomenė, vadinama beta Izraeliu. Tai dabar jau juodaodžių [sic] žydų bendruomenė, atsiskyrusi nuo pagrindinės žydų bendruomenės po pirmosios Šventyklos sunaikinimo.

Kadangi Etiopijos judaizmas sudarė labai svarbią šio etnoso tapatybės dalį ir tuo metu nebuvo susidurta su griežta ortodoksiška tradicija, tai perimdami koptų tikėjimą jie jį suliejo su savo judaistiniais papročiais. Taip, pvz., tarp Etiopijos krikščionių 8 dieną po gimimo atliekamas apipjaustymas.

Be kita ko, juntama sinkrezė su tradiciniu Afrikos dvasingumu, pvz. liturgijoje naudojami būgnai.


Etiopijos krikščionių liturgijoje naudojami būgnai
Vakarai apie Etiopijos krikščionybę garsiausiai išgirdo XX amžiuje, kai atsirado rastafari religinis judėjimas. Šis judėjimas skelbė, jog Etiopijos karalius Haile Selassie I yra antrąkart įsikūnijęs Kristus, o Etiopija - tai pažadėtoji žemė (Zionas). Nors oficiali Etiopijos Bažnyčia šiems teiginiams nepritarė, tačiau nemažai rastamanų vėliau priėmė Etiopijos krikščionybę. Tarp jų - garsusis regio atlikėjas Bob Marley.




Etiopijos vėliava
Etiopijos krikščionybėje, kaip ir pas Egipto koptus, itin svarbus liūto simbolis. Liūtas - tai visų pirma Apaštalo Morkaus (Marko) simbolis, pakrikštijusio Egiptą (Aleksandrijos patriarchato ortodoksai taip pat savo krikštytoju laiko Apaštalą Morkų). Etiopijos simbolikoje liūtas taip pat simbolizuoja Etiopijos karalių, kuris yra Kristaus apaštalas šiandien. 

Etiopų liturgijos kalba - Ge'ez, naudojanti alfabetą, sukurtą Etiopijos krikštytojo Frumentijaus ir jo mokinių. Šis alfabetas turi daug bendro su koptų alfabetu.

VAKARŲ SIRIJA (ANTIOCHIJA)

Antiochija - itin svarbi krikščionims teritorija. Pasak Apaštalų darbų, čia Apaštalų mokiniai pirmąsyk imti vadinti „krikščionimis“ (Apd 11, 26). Pagal tradiciją tikima, jog Antiochija priėmė krikščionybę kai karalius Agbaras V iš Apaštalo Tado rankų priėmė Kristaus rankšluostį su nenupieštu atvaizdu.


Ranka nesukurtas Kristaus atvaizdas, ortodoksų ikona
Nechalkedoninio tikėjimo plitimas čia susijęs su vietiniu teologu Jokūbu Baradiejumi. Jis buvo Bizantijos imperatoriaus Justiniano žmonos Teodoros, kuri pati buvo monofizitė, globotinis. Kartais Vakarų Sirijos rito krikščionys ir yra vadinami tiesiog jakobitais dėl šio teologo svarbos šiai konfesijai.

Išskirtiniausia Vakarų Sirijos krikščionybės tradicija, bendra ir ortodoksams, ir monofizitams, yra vienuolių gyvenimas ant stulpų. Pirmasis šį tikėjimo žygdarbį atliko šv. Simeonas Stilitas, kuris beveik 50 metų pragyveno vienuolyne ant 20 metrų aukščio stulpo. Kadaise Vakarų Sirijoje gyveno ištisi visiškai autarkiški vienuolių miestai,  tapę svarbiu ekonomikos varikliu.

Monofizitų schizma čia įvyko daliai vienuolių, kartu su Jokūbu Baradiejumi, atmetus Chalkedono nutarimus. Sirai bandė siūlyti kompromisinius variantus, tačiau atmetus juos ortodoksams liko prie savo tikėjimo. 

Išgyvenę persų ir musulmonų okupacijas, Vakarų Sirai patyrė nemažą šių tradicijų įtaką, itin atsispindinčią jų architektūroje. 

Turbūt išskirtiniausia Vakarų Sirijoje yra maronitų vienuolių tradicija, kuri tvirtino esanti ne nechalkedoninė, o monotelitistinė, kas buvo itin neįprasta Rytuose. Atėjus kryžiuočiams sirai iš esmės į juos žiūrėjo labai palankiai, o maronitų patriarchui apsilankius katalikų visuotiniame susirinkime buvo pilnai atstatytas Bažnyčių bendravimas, maronitams laikantis pozicijos, jog jie niekada neišsižadėjo Eucharistinio bendravimo su lotynų Bažnyčia. 

RYTŲ SIRIJA (ASIRIJA) 

Rytų Sirijos ritą praktikuojantys krikščionys savo pažiūras formavo Antiochijos krikščionybės paūksmėje. Būtent ten jie pirmąsyk susipažino su Nestoro raštais ir dar iki Chalkedono susirinkimo atskilo nuo ortodoksų. Kaip ir vakarų sirai, rytiečiai vartoja sirų kalbą, kuri yra aramėjų kalbos dialektas. 


Asirų tradicijos bažnyčia Australijoje
Rytų Sirijos tradicija ypatinga tuo, kad ji absoliučiai visada egzistavo tik diasporoje ir tik kaip pusiau pogrindinė religija. Pagrindinis Rytų Sirijos krikščionybės plėtros maršrutas buvo garsiojo Šilko kelio pakraščiai, todėl savo „namuose“ rytų sirai visada gyveno valdomi arba persų zoroastroistų, arba musulmonų, o svetimuose kraštuose jie skelbė Evangeliją pagonims.

Kultūros paminklai Azijoje liudija apie karštą ir nuoširdų asirų bandymą misionieriauti. Jų misija pasiekė Tibetą, Pietų Indiją ir kitus tolimus kraštus, kur iki šiandien egzistuoja krikščionių bendruomenės. Tik po beveik tūkstančio metų ten atvykus katalikų misionieriams Vakarai sužinos, jog Rytų krikščionys ten jau pabuvojo. 


Rytų sirų (nestorionių) stela Kinijoje, pastatyta 781 m.
Rytų sirų religija Kinijoje buvo žinoma kaip Jingjiao, nestorionys buvo išvertę į kinų kalbą dalį Šventojo Rašto knygų, o krikščioniškas tiesas bandė išaiškinti naudodami daosizmo ir budizmo filosofemas. 

Indijos asiriškosios tradicijos krikščionys yra žinomi Šv. Tomo bendruomenės vardu. Jie kildina apaštalavimo Indijoje tradiciją iš šv. Tomo misijos. Tačiau nuo pat savo suklestėjimo šie krikščionys priklausė Rytų Sirijos Bažnyčiai. 


Indijos Rytų Sirijos rito krikščionių kryžius
Apaštalo Tomo misija Indijoje yra aprašyta apokrifiškuose  „Tomo darbuose“. 


Nestorionių bažnyčia Indijoje, Kottayam
XV amžiaus pabaigoje Indiją pasiekę katalikų misionieriai savo nuostabai čia aptiko autonomišką krikščionių bendruomenę. Iš pradžių katalikai kartu su nestorionimis sudarė aljansą prieš pagonis, tačiau netrukus katalikai Indijoje įkūrė inkviziciją ir pradėjo persekioti eretikus. Tai privedė prie Rytų Sirijos rito Bažnyčios skilimų, kai kuriems šios tradicijos krikščionims priimant katalikų sąlygas ir pasirašant uniją su popiežiumi.


Rusų Ortodoksų Bažnyčios metropolitas Hilarionas susitinka su asirų metropolitu Gewargiju
Didžiausias smūgis Asirijos Bažnyčiai buvo mongolų užkariavimai, ypač Tamerlano represijos.

ARMĖNIJA


Etchmiadzin katedra, armėnų katoliko (patriarcho) sosto vieta
Armėnija gali didžiuotis tuo, kad tai iš tiesų buvo pirmoji krikščioniška karalystė. Tačiau po kelių amžių ortodoksijos armėnai atsiskyrė nuo pagrindinės krikščionių bendruomenės.

Armėniškoji tradicija, kaip minėta, išskirtinė tuo, kad skirtingai negu Egipto koptai, dėl kurių sukelto teologinio ginčo ir buvo sušauktas Chalkedono susirinkimas, ar Etiopai bei sirai, kurie vienaip ar kitaip perėmė koptų poziciją, armėnai šiame ginče iš pradžių kartu su gruzinais užėmė pasyvią poziciją ir susirinkime iš viso nedalyvavo. Savo poziciją Chalkedono atžvilgiu armėnai bandė nustatyti Kaukazo dvasininkų sušauktame Dvino susirinkime. Susirinkime išsiskyrė armėnų ir gruzinų pozicijos, armėnai priėmė sprendimą neparemti nei monofizitų kristologinės formuluotės, nei Chalkedono formuluotės, o pasiūlyti savo, o gruzinų atstovai šiam požiūriui nepritarė. To pasekmė buvo armėnų atsiskyrimas nuo Visuotinės Ortodoksų Bažnyčios bei galutinis ortodoksijos įsitvirtinimas Gruzijoje. 

Iš esmės armėnų praktika yra labai artima graikiškai, tai susiję su glaudžiais armėnų ryšiais su Bizantija. Iš pradžių armėnų katolikoso (patriarcho) rezidencija buvo Cezarėjoje, iš kur persikėlė į Jerevaną. Taip pat egzistavo ryšiai su Sirija: Mesropo sukurti armėnų ir gruzinų raidynai buvo sukurti daugiau sirų, nei graikų alfabeto pagrindu. 

Unikaliausias armėnų kultūros aspektas - chačkarai, akmeniniai kryžiai, statomi pakelėse arba naudojami kaip antkapiai.


XVI a. antkapiniai chačkarai
Chačkarų tradicija greičiausiai susiformavo iš ikikrikščioniškų kunigaikščių riboženklių tradicijos. Praradę savo politinę-teritorinę funkciją chačkarai tapo religinės išraiškos būdu.


Šventojo Gelbėtojo chačkaras, XIII a.
Dėl nuolatinių kultūrinių ryšių su musulmonais, taip pat pergyventos islamo okupacijos, armėnų kultūra atitinkamai keitėsi, todėl, pavyzdžiui, joje neliko tokios ikonų kultūros, kokia gyvuoja Ortodoksų Bažnyčioje. Armėnų bažnyčiose ikonų yra mažai, o namuose tikintieji ikonų apskritai nelaiko.

Su musulmonais susijusi ir didžiausia armėnų Bažnyčios tragedija. Tai - armėnų krikščionių genocidas, kurį surengė turkų musulmonai 1915 m. Šis genocidas buvo vykdomas išskirtinai pagal religinius požymius, įvairiais vertinimais buvo sunaikinta apie 2 milijonus armėnų krikščionių.

Vakarai apie armėnų tikybą ir genocidą žymiausiai išgirdo iš armėnų menininkų grupės System of a Down. Vieno iš šios grupės narių, Seržo Tankiano senelis buvo šio genocido auka. 



Jau ankščiau System of a Down tekstai buvo pilni nuorodų į armėnų genocido tragediją, taip pat yra skyrę jam dainų, kaip pvz. Holy Mountain (angl. Šventas Kalnas, turimas omenyje Ararato kalnas, laikomas Armėnijos širdimi). Jų muzikoje naudojami bažnytinės armėnų muzikos elementai, sutampantys su Bizantijos muzikine tradicija, taip pat į sceną nešami kilimai (tradiciškai ortodoksai stengiasi aukoti kilimus bažnyčioms kad šie gulėtų altoriuje, klire ir kt.). 




Šventasis Ararato kalnas, pagal tradiciją tikima, jog tai buvo pirmoji sausuma, kurią pasiekė Nojaus arka
IŠVADOS

Aptarę nechalkedonines Bažnyčias matome, jog visoms joms yra būdingas religinis sinkretizmas: Egipto koptų tradicija yra susimaišiusi su Egipto pagonybės palaikais, Etiopijos krikščionybė - su Etiopijos judaizmu, Rytų Sirijos (Asirų) - su vietinėmis tradicijomis, mažiausiai iš aptartų Bažnyčių sinkretiškumas matomas armėnų tikėjime, tačiau unikaliausias jų tikybos atributas - chačkaras - yra nekrikščioniškos kilmės. Žinoma, yra diskutuotina, kiek vietinių tradicijų formų gali būti perimta realizuojant konkrečioje bendruomenėje Evangeliją, tačiau kaip rodo Egipto koptų pavyzdys, daugumoje monofizitų Bažnyčių tradicijos yra tokios lokalios, jog užkreta kelią bet kokiam apaštalavimui, Evangelijos skleidimui ir tam tikras tikėjimas tampa tik vieno, mažo ir uždaro etnoso tikyba.

Asirų plataus masto apaštalavimas kaip išimtis tik patvirtina taisyklę: neturėdama Eucharistinio bendravimo su Visuotine Bažnyčia, Asirų Bažnyčia egzistavo itin fragmentiškai ir sunkiai.

Kiekvienas medis pažįstamas iš vaisių“ (Lk 6, 44) - kokybiškų vaisių orientalinė krikščionybė davė mažai, o kur daug sėjo, vaisiai užaugo pavieniai ir apdžiuvę. Visa vadinamoji „orientalinės ortodoksijos“ Bažnyčių šeima sudaryta iš itin skirtingų, tarpusavyje mažai dvasinio bendrumo turinčių kūnų. Tai apsunkina jų pažinimą.

Kita vertus, akivaizdu, jog Vakarų Europos eurocentristinė tradicija tendencingai ignoruoja orientalinės krikščionybės tradicijų egzistavimą. Jei Bizantijos studijos Vakaruose, galima sakyti, dar tik prasideda, dar tik žengia pirmuosius savo žingsnius, tai nepanašu, kad rimtos orientalinės krikščionybės studijos apskritai vyktų. Rytų Ortodoksų Bažnyčia paprastai ištirpdoma katalikybėje teigiant, jog tai „tas pats, tik šiek tiek kita forma“, o orientalinės krikščionybės egzistavimas apskritai nutylimas, nes tai keltų kartų iškeltų rimtų problemų.

Visų pirma, orientalinė krikščionybė, kaip kitokios teologijos, bet gana artimo ortodoksiškui dvasingumo nešėja rodo, jog Rytų Krikščionybės dvasingumas radikaliai skiriasi nuo lotyniškojo. Antra, nechalkedoninės Bažnyčios, egzistuojančios nepriklausomai nuo Rytų Ortodoksų Bažnyčios jau 1500 metų yra gyvas įrodymas, jog ortodoksai išsaugojo Apaštališkąją Tradiciją: tiek liturgijoje, tiek organizacijoje ir kituose dalykuose. Orientalinės Bažnyčios, būdamos konfrontacijos santykyje su ortodoksais, išsaugojo iš esmės panašią liturgiką, hierarchinę organizaciją ir t.t.. ko nepasakysi apie Vakarų Krikščionybę.

Galų gale, orientalinės krikščionybės studijos yra nepatogios Vakarams todėl, kad atskleidžia papildomus nuodėmingus Vakarų Krikščionybės istorijos puslapius. Naujasis Testamentas mus aiškiai moko, jog garbingiau skelbti Evangeliją ne ten, kur Kristaus vardas jau pagarsintas, ir nestatyti ant svetimų pamatų“ (Rom 15, 20). Europoje dažnai nutylima, jog katalikai kalaviju skelbė savo tikėjimą tarp ortodoksų, pradedant IV Kryžiaus žygiu, nukreiptu prieš krikščionišką Konstantinopolį, baigiant vėlesniais kryžiaus žygiais, nukreiptais prieš slavų ortodoksų tautas ir jų misijas Baltijos regione. Savo ruožtu orientalinės krikščionybės istorija papildo tokių liūdnai pagarsėjusių Vakarų krikščionių misijų sąrašą jų susidūrimais su jau egzistuojančiomis krikščionių bendruomenėmis Tolimuosiuose Rytuose, kurie baigdavosi ne taikiu Evangelijos skelbimu tarp jos dar negirdėjusių pagonių, bet vietinių krikščionių inkvizicija ir reikalavimu paklusti popiežiaus valdžiai.