Atviras protodiakono Viktoro Minioto laiškas metropolitui Inokentijui


Protodiakonas Viktoras Miniotas – vienas iš 7 Maskvos patriarchatą Lietuvoje paliekančių dvasininkų. Jis 17 metų tarnavo pagrindinėje metropolito tarnystės vietoje – Šventosios Dvasios vienuolyne. Kartu protodiak. V. Miniotas yra kompozitorius, Lietuvos kompozitorių sąjungos narys.

Jūsų Eminencija!

Stebėjau Jūsų tarnystę visus vienuolika metų, kiek esate Lietuvos vyskupu ordinaru. Prisimenu, kaip atvykęs paskelbėte, kad prasideda naujas Lietuvos Bažnyčios gyvenimo etapas. Atrodo, kad šis naujasis etapas, Jūsų vadovavimo vyskupijai etapas, eina į pabaigą.

Deja, Lietuvos ortodoksams dabar neramus laikmetis. O kokių veiksmų ėmėtės Jūs, kaip vyskupijos vadovas?

Štai yra du Jūsų paskelbti kreipimosi laiškai – pirmasis kovo 17 d., o antrasis – balandžio 18 d.

Pirmasis sukėlė entuziazmą daugeliui, kurie buvo nusiteikę prieš karą, prieš agresiją Ukrainoje, prieš patriarcho Kirilo pareiškimus ir mąstymo būdą. Antrasis – ...

Bet apie tai vėliau.

Karas. Šis Rusijos režimo karas prieš nepriklausomą Ukrainą prasidėjo ne šiandien, jam buvo ruoštasi jau seniai ir jis tęsiasi jau 8 metus, tačiau būtent dabar šis gaisras įsiplieskė su tokia jėga, kokios nebuvo nuo Antrojo pasaulinio karo laikų.

Tokie istoriniai įvykiai visada, nori ar nenori, viską sustato į savo vietas. Tampa aišku, kas yra kas. Kiekvienas žmogus priverstas pasirinkti – lokalizuoti save dabartiniuose įvykiuose.

Neįmanoma likti nuošalyje, „aukščiau visko“, žvelgiant į viską iš „nušvitusio dvasingumo aukštybių“, nors ir labai to norisi. Karas yra žiaurus ir baisus, žūsta tūkstančiai nekaltų žmonių, griaunami miestai, kraujas ir ašaros šaukia ir užduoda mums visiems klausimą – „kieno tu pusėje?“ Ar esame su nusikaltėliais, kurie sukėlė šias žudynes, ar su aukomis, nužudytais, kankintais ir išprievartautais žmonėmis?

Kieno pusėje yra Kristus? Ar gali būti, kad Jam tai nerūpi? O gal Jis ką nors laimina, o dėl kitų tamsių poelgių kenčia, kaip dėl nusikaltėlių ir paklydėlių sielų? Kaip atsakyti į šį klausimą?

Sakysime, kad Kristus myli visus žmones? Bet žinome, kad Evangelijose Kristus visada aiškiai skiria tiesą nuo melo, nuodėmę nuo teisumo, atgailą nuo fariziejiškumo, kankinius nuo kankintojų. Tad kieno pusėje esame, jei esame su Kristumi?

Ar čia tikinčiajam, krikščioniui gali kilti kokių nors abejonių?

Jūs atsakysite, kad karo pasmerkimas yra abiejuose Jūsų pareiškimuose.

Deja, teisingi žodžiai nesutampa su Jūsų darbais.

Po kovo 3 d., kai dėl visiško vidinio prieštaravimo tarp krikščioniškosios maldos prasmės ir to, kas vyksta tikrovėje, nustojau lankytis vienuolyno pamaldose, su žmona atsidūrėme aklavietėje. Norėjome eiti į pamaldas, bet mūsų kojos tiesiog fiziškai nepajėgė peržengti vyskupijos cerkvių slenksčių.

Tada radome šv. Paraskevės parapiją. Tai buvo tarsi gaivaus oro gurkšnis. Meldėmės tarsi ant sparnų, bendravome po pamaldų, po to bendrai skaitėme Evangeliją lietuvių ir rusų kalbomis, diskutavome – labai išsamiai, įdomiai ir sielai naudingai.

Deja. Dabar viso to nebėra.

Jūs paskyrėte vyskupą Amvrosijų į visus įmanomus postus Vilniuje, o jis tuoj pat likvidavo parapiją. Viešpaties įžengimo į Jeruzalę sekmadienį Dieviškoji Liturgija nebevyko. Vartai buvo užrakinti, žmonės nežinojo, kur eiti. Šv. Velykų pamaldos lietuvių kalba, matyt, irgi nebeįvyks...

Tai tik vienas iš Jūsų bendros su vyskupu Amvrosijumi „sielovadinės“ veiklos rezultatų... yra ir kitų.

Kaip atsitiko, kad dalis Dievo Jums patikėtos kaimenės tapo Jums svetima? Kodėl priimdami sprendimus nepagalvojote, kaip jaučiasi žmonės, iš kurių atimamos pamaldos, Švč. Komunija, bendra malda, nejaugi nepažįstate tokios būklės? Pabandykite tai įsivaizduoti.

Galbūt baiminatės daugumos dvasininkų ir tikinčiųjų reakcijos į Jūsų atvirą antikarinę poziciją išreikštą ne tik žodžiais, bet ir darbais? Tačiau prisiminkite, kaip Jūsų pirmtakas metropolitas Chrizostomas (tuometinis arkivyskupas) palaikė naują nepriklausomą Lietuvos valstybę sunkiu metu. Jam priešinosi tuometinė ortodoksų bendruomenės dauguma, o rusakalbių gyventojų nuotaikos, galima manyti, buvo radikalesnės nei dabar. Tačiau arkivyskupas Chrizostomas nebijojo, bet primygtinai reikalavo, ir dabar matome, kad jis buvo teisus.

Viską, ką krikščionys ortodoksai dabar turi Lietuvoje, jie turi būtent Jūsų pirmtako arkivyskupo drąsos ir nepriklausomos pozicijos dėka. Vėliau jis dar sumažino savo ryšius su Maskva iki minimumo.

Kas vyksta dabar?

Daugelis mano, kad balandžio 18 d. pareiškimą, apipavidalintą oficialiu sovietiniu-biurokratiniu demaskuojančiu stiliumi, kuriame, be to, yra akivaizdi netiesa, parašėte ne Jūs.

Bet kas tada jį parašė už Jus? Kas turi tokią valdžią, kad verčia Jus pasirašyti abejotiną dokumentą, kuris nebus naudingas nei Bažnyčiai, nei Jums asmeniškai? Tai tik pablogins ir taip sunkią ortodoksų padėtį Lietuvoje.

Dokumentų lygyje atsakymo nežinome, bet iš bendrų bruožų atsakymas peršasi savaime: tie, kas organizavo ir vykdė karą Ukrainoje, Lietuvoje veikia tais pačiais metodais, pagal principą „skaldyk ir valdyk“. Šiems „tovariščiams“ reikia nesantaikos Lietuvoje, konflikto, chaoso, sudrumstame vandenyje jie visada stengiasi sukurti pagrindą visuomenės susiskaldymui. Dabar jie tai daro Lietuvoje su Jūsų (labai tikiuosi – ne savanore) pagalba.

Atsipeikėkite!

Nutraukite ryšius su žmonėmis, kurie verčia Jus pasirašyti įvairiausius provokuojančius, ardomuosius raginimus. Sąžiningai ir atvirai skelbkite savo tikrąją poziciją, nebijokite represijų, materialinių problemų. Lietuvos valstybė, esu įsitikinęs, represijų atveju nepaliks Jūsų bėdoje, padės ir bendruomenė.

Viešpats tikrai nepaliks Jūsų vieno, jei tokiu sunkiu metu palaikysite Tiesą.

Vyskupą Amvrosijų, vilką vilko kailyje, traukite kuo toliau nuo žmonių, pašalinkite jį iš visų užgrobtų postų, grąžinkite lietuviams ortodoksams jų šv. Paraskevės parapiją, kurią Amvrosijus sunaikino. Aiškinkite vyskupijos tikintiesiems, kaip dabartiniai įvykiai susišaukia su Evangelija, krikščionių tikėjimu ir krikščioniška morale. Pasikalbėkite su Rusijos agresyvų režimą remiančiais dvasininkais (Jūs žinote jų vardus ir pavardes) ir pabandykite jiems paaiškinti pastoracinę pareigą vesti žmones pas Kristų, o ne atitraukti nuo Jo į abejotiną apgaulės ir smurto pateisinimą. Jūs visada pasisakėte už dvasinį požiūrį į gyvenimą, bet kokiu atveju aš, ir ne tik aš, nuolat girdėdavau tai iš Jūsų kaip atsakymą į visus man rūpimus klausimus. Prašome atskleisti geriausias savo savybes dabar, kai jų labiausiai reikia, ir kuo greičiau!

Vis dar tikiuosi, kad turėsite jėgų tai padaryti. Bet jei ne, atleiskite man ir visiems, kurie galvoja ir tiki taip, kaip aš, ir kurie priversti ieškoti kitos dvasinio prieglobsčio vietos. Tai ne išdavystė, o paprasčiausias mėginimas išgyventi.

Taip pat norėčiau padėkoti už viską, ką per 11 metų padarėte dėl manęs ir mano šeimos, ir palinkėti Jums ir mums ramybės bei išganymo Kristuje!

Protodiakonas Viktoras Miniotas
2022 04 19

Parama

Mūsų projektą galite paremti:

Contribee PayPal

Populiarūs įrašai