Smilkytuvas ir smilkalai dievogarboje

„Atnašaujame Tau smilkalus, Kristau, mūsų Dieve, tarsi dvasios kvapsnį. Priimk juos ant Savo dangiškojo aukuro ir atsiųski mums Šventosios Tavo Dvasios malonę“ - smilkalų laiminimo malda, kurią kaskart prieš jam ar diakonui smilkant taria kunigas

Kas kada nors buvo cerkvėje, tikrai prisimena joje vyraujantį smilkalų kvapą. Smilkoma beveik visose ortodoksų pamaldose - ne tik per Dieviškąją Liturgiją (Eucharistines pamaldas), bet ir per vakarinę, rytmetinę, kartais - ir per liturgines valandas. Tai - neatsiejama ortodoksų liturginio gyvenimo dalis.

Smilkalo dūmas - tai ir vaizdo (nes smilkalo dūmas dažniausiai yra matomas), bet ypač kvapo liturgijos pagrindas. Ortodoksų liturgija vyksta ne tik tariant ir girdint žodžius, regint veiksmus ir ikonas, liečiant ir ragaujant šventybes, bet ir uoslės lauke, per kvapų skleidimą bei užuodimą. Smilkalo kvapas praneša ir apie pamaldų dalį (nes smilkoma tik tam tikru metu, dažnai prieš arba per svarbiausius įvykius), ir savimi perduoda žinią apie kitokią realybę, kitą pasaulį. Kaip ikona savo nerealistiniu, kitonišku menu nukreipia žvilgsnį anapus, taip - ir smilkalas, savo nekasdieniu, ypatingu kvapu. 

Smilkalai Senajame Testamente

Lyg smilkalo dūmai tekyla aukštyn mano maldos,
mano rankos iškeltos - kaip auka vakarinė

Ps 141,2, žodžiai, giedami per vakarines pamaldas

Senosios Sandoros kunigas prie smilkalų altoriaus,
su smilkytuvu rankose

Smilkalai dievogarbai naudoti dar Senajame Testamente. Dievas liepė: „Padarysi aukurą smilkalams atnašauti“ (Iš 30,1), todėl Jeruzalės Šventykloje stovėjo specialus aukuras, ant kurio buvo deginami smilkalai. Be jo, kunigai ir levitai dar turėjo rankinius smilkytuvus, kurie minimi skirtingose Senojo Testamento istorijose:

„...Nadabas ir Abihu'as, pasiėmė savo smilkytuvus, įsidėjo žarijų, užbarstė ant jų smilkalų ir atnašavo Viešpaties akivaizdoje...“ (Kun 10,1)

Būtent taip smilkalai atnašaujami Ortodoksų Bažnyčioje ir šiandien: į smilkytuvą dedama žarija, ant kurios beriami smilkalai. Kaip ir Senojo Testamento laikais, smilkalams naudojamas ladanas (frankincensas), tiesa, ne visada tikrosios artimųjų rytų smilkalinės bosvelijos (boswellia sacra), nes pastaroji yra labai brangi. 

Ladanas (frankinsencas) be priemaišų

Ladanas (frankinsencas)
su įmaišytais kvapais

Ladanas - tai ne kas kita, kaip medžio sakai. Dažnai juos nuskuta su visa žieve, išskiria, o tada verda įmaišydami įvairių kitų kvapų. Receptą Senojo Testamento smilkalams Mozei davė Pats Dievas:

„Viešpats tarė Mozei: „Paimk kvapių balzamų – natofo, onychų ir galbano, – šių kvapiųjų balzamų, kartu su grynais smilkalais po lygią dalį ir pagamink iš jų smilkalus, meistriškai sumaišytą mišinį, pasūdytą, gryną ir šventą. Šiek tiek jo sugrūsi į miltelius ir jo dalį padėsi priešais Sandoros lenteles Susitikimo palapinėje, kurioje aš susitiksiu su tavimi. Jis bus jums ypač šventas“ (Iš 30,34-36)

Svarbu, kad šie smilkalai - ne šiaip sau kvapas, kokį galima naudoti ir namuose. Kaip ir kiti šventieji indai bei statulos (pvz., kerubų), tokie smilkalai skirti tik Dievui:

„Kai darysite smilkalus pagal šio mišinio sudėtį, nedarysite jų sau, – laikysite juos šventais Viešpačiui. Kas tik darys nors truputį tokio pat sau pauostyti, bus pašalintas iš tautos“ (Iš 30,37-38)

Mūsų laikais yra daugiau smilkalų receptų (nes, kaip minėjau, tiksliai atkartoti ST receptą dažnai yra ir neįmanoma dėl kainos, ypač Šiaurės šalyse), bet visi jie taip pat yra dedikuoti Dievui, niekas šiaip sau namų tokiais smilkalais nesikvėpina. Su žarijomis yra paprasčiau, joms naudojama medžio anglis, kuri įkaitinama iki raudonumo.

Ant anglies užbėrus smilkalų, jie pradeda skleisti kvapą bei dūmą.


Taigi, nors Naujojo Testamento Bažnyčioje neliko smilkalų aukuro, smilktyvai ir smilkalai liko panašūs, degami tuo pačiu principu. Artimuosiuose Rytuose, kur smilkalų kultūra gerokai labiau išvystyta, buvo ir specialūs kvapai specialioms pamaldų dalims, ko šiandien Šiaurės šalyse dažniausiai nepaisoma.

Smilkalo dūmas Senajame Testamente turėjo dar ir vizualinę reikšmę - jis tarsi slėpdavo Dievą ir šventybę. Buvo tikima, kad išvydęs Dievą žmogus negali išlikti gyvas, todėl tada, kai vyriausiasis kunigas artindavosi prie malonės sosto (Sandoros Skrynios) švenčiausioje Šventyklos dalyje, jis tai darydavo dūmų debesyje: 

„[Aaronas] [...] Paims smilkytuvą, kupiną žarijų nuo aukuro Viešpaties akivaizdoje, ir rieškučias sutrintų kvapių smilkalų ir įneš už užuolaidos. Smilkalus užbers ant ugnies Viešpaties akivaizdoje, kad smilkalų debesis uždengtų malonės sostą, esantį ant Sandoros Skrynios, kitaip jis numirs“ (Kun 16,11-13)

Panašiai ir dabar smilkalų dūmai apgaubia kunigą švenčiausiomis liturgijos akimirkomis ir savo buvimu ne tik tarsi uždengia nevertas kunigo akis Dievo akivaizdoje (panašiai kaip apie kerubus/cherubinus sakoma, kad jie dengia akis sparnais), bet ir primena apie Šventosios Dvasios artumą, kuri yra tarsi supantis oras, pripildytas turinio. 

Smilkalai Naujajame Testamente

„Atėjo dar vienas angelas ir atsistojo prie aukuro, laikydamas aukso smilkytuvą. Jam buvo duota daug smilkalų, kad jis aukotų juos su visų šventųjų maldomis ant auksinio aukuro priešais sostą. Ir pakilo smilkalų dūmai su šventųjų maldomis iš angelo rankų į Dievo akivaizdą“ (Apr 8,3-4)


Naujojo Testamento Bažnyčios liturgijos prototipas nėra Senojo Testamento liturgija. Jos prototipas - dangiškoji liturgija, kurią ir Senojo Testamento pranašai regėdavo vizijose. Naujajame Testamente toji dangiškoji liturgija aprašyta Apreiškimo Jonui knygoje (Apokalipsėje).

Pranašai regėjo, kaip Dievas sėdi ant Savo malonės sosto (kurį bažnyčioje atitinka altorius), kaip angelai smilko, neša šventuosius daiktus, atlieka kitus veiksmus. Būtent juos Senajame Testamente mėgdžioja levitai, o Naujajame - Bažnyčios diakonai, kai tuo tarpu Eucharistijai vadovaujantis kunigas (arba vyskupas) savimi žemėje atspindi Kristų. Jeigu tarnauja ne vienas kunigas, likę rikiuojasi ratu, kaip Apreiškimo knygos vyresnieji. 

Apreiškimo knygoje smilkalai siejami su šventųjų maldomis, panašiai, kaip ir Psalmynas lygina maldą su smilkalų dūmais. Tai šventųjų malda, kuri kyla į Dievą, užtardama Bažnyčią. Turbūt todėl Naujojo Testamento laikais smilkytuvai pradėti daryti panašūs į Bažnyčios pastatą, iš kurio kyla šventųjų malda.

Smilkytuvo simboliai

 Ant smilkytuvų taip pat dedami varpeliai, taigi, jis dalyvauja ir girdimojoje liturgijoje. Smilkymas pirmiausia yra diakono, kaip angelo simbolio, atributas, tačiau smilko ir kunigai, ir vyskupai. Jeigu yra diakonas, jis smilko daugiausiai. 

Be aprašytojo tipo smilkytuvų dar egzistuoja kitokie, ne pakabinti ant grandinių, o turintys rankeną (kacėjos). Tokie smilkytuvai Lietuvoje naudojami retai, nebent pas sentikius, bet juos galime išvysti, pvz., graikų vienuolynuose. Jie būdavo naudojami per neeucharistines pamaldas, pasauliečiai galėjo juos naudoti ir melsdamiesi namie, todėl juos ir naudoja sentikiai (Lietuvos sentikiai neturi sakramentinės kunigystės, todėl visas apeigas atlieka kaip pasauliečiai). 

Apibendrinimas

„Uodžiamoji“ liturgija - ne mažiau svarbi, nei kitos maldos formos. Ji turi savo gilią tradiciją, įsišaknijusią dangiškojoje ir Senojo Testamento liturgijoje. Kaip ir ikonografija bei himnografija, smilkalų gamyba yra atskiras liturginis menas, padedantis žmonėms melstis bei kilti Dievop, perkeičiantis eilinį medžio ar akmens pastatą į tikrą bažnyčią. 


Populiarūs įrašai