„Kasdienė duona“ | Mk 11, 27-33

27 Jie vėl sugrįžta į Jeruzalę. Jėzui vaikščiojant po šventyklą, prie jo prieina aukštųjų kunigų, Rašto aiškintojų ir seniūnų ir klausia: 28 „Kokia galia tai darai? Kas tau davė galią tai daryti?“ 29 Jėzus jiems atsakė: „Ir aš noriu paklausti jus vieno dalyko, o jūs atsakykite man, tada ir aš jums pasakysiu, kokia galia tai darau. 30 Jono krikštas buvo iš dangaus ar iš žmonių? Atsakykite man!“ 31 Tie pradėjo tartis: „Jei pasakysime – iš dangaus, tai jis mus klaus: 'Kodėl tada juo netikėjote?' 32 Pasakytume – iš žmonių...“ Bet jie bijojo žmonių, nes visi buvo įsitikinę, kad Jonas tikrai buvo pranašas. 33 Todėl jie atsakė Jėzui: „Mes nežinome“. Tada Jėzus tarė: „Tai nė aš nesakysiu, kokia galia tai darau“.

Kodėl Jėzus tiesiai neatsako Rašto aiškintojams ir seniūnams? Nes jie neieško tiesos. Jiems nereikia tikro atsakymo, jų klausimas - tai noras prigauti Jėzų. Jie jaučiasi Dievo žodžio, šventyklos ir įstatymo šeimininkais. O čia atsiranda mokytojas, kuris juos kritikuoja, kuris drįsta parodyti jiems jų nuodėmes ir pasipūtimą.

Kodėl Jėzus jų klausia apie Joną Krikštytoją? Nes Jonas buvo pranašas, kuris tiesė Viešpačiui kelią, Jonas nurodė, kad Jėzus yra Mesijas. Tad tikėti Jono ypatingu pašaukimu yra pirmas žingsnis tikėti Jėzumi kaip Mesiju. Rašto aiškintojų išvedžiojimai apie Joną yra ne kas kita, o rūpestis savimi, savo reputacija, noras išsaugoti savo apsimestinį teisumą. Jų išvedžiojimuose nėra nuoširdaus ieškojimo. O toks kelias neveda pas Viešpatį, veidmainiška širdis yra akla širdis. Todėl Jėzus jiems ir neatsako apie save. Kaip ir mus moko kitoje Evangelijos vietoje: „Neduokite šventenybių šunims ir nebarstykite savo perlų kiaulėms, kad kartais jų nesutryptų ir apsigręžusios jūsų pačių nesudraskytų“ (Mt 7, 6).

Šiandien dėkosiu Dievui už Joną Krikštytoją ir kitus žmones rodančius man kelią į Mesiją - Jėzų.

Šiandien prašysiu Dievo malonės, kad turėčiau atvirą širdį priimti Jo žodį.