„Kasdienė duona“ | Lk 6, 17-23 (Šv. Antanas Didysis)
17 Nusileidęs su jais (apaštalais) žemyn, (Jėzus) apsistojo lygumoje. Ten buvo gausus jo mokinių būrys ir didelė daugybė žmonių iš visos Judėjos ir Jeruzalės, iš Tyro ir Sidono pajūrio. 18 Jie susirinko jo pasiklausyti ir pagyti iš savo ligų. Buvo pagydomi netyrųjų dvasių varginamieji. 19 Visa minia stengėsi jį paliesti, nes iš jo ėjo galia ir visus gydė.
20 Tuomet, pakėlęs akis į savo mokinius, Jėzus prabilo:
„Palaiminti jūs, vargdieniai, nes jūsų yra Dievo karalystė.
21 Palaiminti, kurie dabar alkstate, nes būsite pasotinti.
Palaiminti, kurie dabar verkiate, nes juoksitės.
22 Palaiminti esate, kai žmonės jūsų nekenčia, atstumia, niekina ir atmeta kaip blogą jūsų vardą dėl Žmogaus Sūnaus. 23 Džiaukitės tą dieną ir linksminkitės, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje. Juk lygiai taip kadaise jų protėviai darė pranašams“.
Šiandien (sausio 30d.) Ortodoksų Bažnyčia mini šventąjį abatą Antaną Didįjį (🜊356), vadinamą vienuolių tėvu ir vienuolinio eremitiškojo gyvenimo pradininku.
Šventųjų vienuolių minėjimo dienomis skaitome Evangelijos ištrauką apie palaiminimus. Iš vienos pusės, tai lyg paguodos žodžiai vargdieniams, alkstantiems, verkiantiems ir nekenčiamiems, atstumtiems, paniekintiems ir atmestiems dėl Žmogaus Sūnaus. Tačiau tuo pačiu tai gyvenimo programa Viešpaties mokiniams, artimiems Jo bendražygiams. Ištraukoje skaitome: Tuomet, pakėlęs akis į savo mokinius, Jėzus prabilo… Aplink buvo daugybė žmonių, tačiau šiuos žodžius Viešpats skyrė savo išrinktiesiems mokiniams. Kodėl? Juk mokiniai tuo metu dar nebuvo tais, apie ką Jėzus kalba šiuose palaiminimuose? Būtent dėl to, kad jie tokiais turėjo tapti, todėl, kad tai kiekvieno krikščionio, norinčio iš tiesų sekti Kristumi, gyvenimo programa. Krikščionio gyvenimo kelias yra savęs dovanojimas per pasiaukojančią meilę. Taip, kaip tai savo pavyzdžiu iki mirties ant kryžiaus mums parodė pats Kristus Jėzus. Krikščionys kviečiami tapti vargdieniais, kad būtų kartu su vargstančiais; alkstančiais teisumo ir teisingumo kitiems; verkiančiais dėl savo ir pasaulio nuodėmių; būti nekenčiamais, nes nepritaria pasaulio veidmainystei; būti atstumtiems, paniekintiems ir atmestiems dėl Žmogaus Sūnaus, nes iš tiesų sekantys Kristumi yra nepriimami pasaulio. Tokiais galiausiai ir tapo apaštalai. Tokiais tapo šventieji vienuoliai, atsiskyrėliai, kurie pasaulio akyse atrodė keistuoliais ir atmestaisiais. Tokiais turime būti pasiruošę tapti ir mes. Jeigu iš tiesų sekame Kristumi ir ieškome tiesos, norime gyventi Evangelijos šviesoje, neišvengiamai vienaip ar kitaip tapsime tais, kam skirti šie palaiminimai. Ir dėl to galime džiaugtis tą dieną ir linksmintis, nes mūsų laukia gausus atlygis danguje.
Tačiau jeigu vadinamės krikščionimis, bet pasaulis mus ant rankų nešioja, liaupsina mus ir visaip giria, turime peržvelgti savo gyvenimą ir paklausti savęs: ar esu tikrai Kristaus mokinys? O gal tik vaizduoju krikščionį, kuris neturi griežtos Evangelinės laikysenos, bet visiems ir viskam pritaria iš savo silpnumo, prisidengdamas artimo meile? Gal tik iš tradicijos ar mados lankausi apeigose, bet nieko apie tai nežinau ir asmeniškai nepažįstu Kristaus. Kaip ir šios dienos Evangelijos ištraukoje: Ten buvo gausus jo mokinių būrys ir didelė daugybė žmonių iš visos Judėjos ir Jeruzalės, iš Tyro ir Sidono pajūrio. Jie susirinko jo pasiklausyti ir pagyti iš savo ligų. Gal esu tik vienas iš tos daugybės žmonių, kurie susirinko pramogai jo pasiklausyti ir pagyti iš savo ligų?
Mokinys mokosi iš savo Mokytojo ir stengiasi gyventi pagal Jo mokymą. Ir Viešpats mus ragina nelikti tik žiūrovais ar “pacientais”, bet Jis mus kviečia: “Imkite ant savo pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą” (Mt 11,29). Esame kviečiami į daug gilesnį bendravimą su Dievu, kuris neapsiriboja vien tik šiuo pasauliu, kūno sveikata ar materialine gyvenimo puse, bet veda į begalinį džiaugsmą amžinybėje.
Tokiu buvo ir vienas iš pirmųjų atsiskyrėlių Šventasis Antanas, jo gyvenimas tapo šventumo ir Kristaus sekimo pavyzdžiu milijonams po jo gyvenusiems ir dabar gyvenantiems vienuoliams ir vienuolėms, ir kitiems, trokštantiems gyventi Kristaus Evangelija, broliams ir sesėms.
Šiandien dėkosiu Dievui už Šv. Antano Didžiojo ir kitų šventųjų gyvenimo pavyzdį.
Šiandien prašysiu Dievo malonės, kad galėčiau vis labiau gyventi pagal Evangeliją.
