2016 m. rugpjūčio 8 d., pirmadienis

Scholijos Ekleziasto knygai (Pirma dalis - 1,1-8,1)

 „Tuštybių tuštybė, sako Ekleziastas. Tuštybių tuštybė ir visa tuštybė!“ (Eccl 1,2)
Ši Ekliaziasto (dar vadinamo Koheletu, Mokytoju, Pamokslininku) knygos vieta išreiškia visą gyvenimo patirtį. Žmogaus gyvenimas be Kristaus - tuštybė, migla. Jis būtinai atranda, kad visa neturi prasmės ir būtent Logos, Dievo Žodis yra ta atrama, kuri užsidega tarsi švyturys, šviečiantis per jūrą apgaubusį rūką. Jis rodo kelią, kur laivas turi plaukti; todėl žmogaus gyvenimas įgyja kryptį - prasmę. 

Apaštalas Jėzų dar yra prilyginęs inkarui, kuris sulaiko laivą, kad šis nepraplauktų tolyn ar neįplauktų dideliu greičiu į krantą (žr. (Hbr 2,1; Hbr 6,19). Klaidžiodami be krypties rūke laivai lengvai gali arba pasimesti jūroje, arba sudužti. Todėl inkaras - vienas iš pagrindinių ankstyvosios krikščionybės simbolių.

P.S. Kartais ši vieta dar verčiama: „rūkų rūkas!“, „miglų migla!“.
„Kas buvo, vėl bus;
kas įvyko, vėl įvyks.
Po saule nėra nieko nauja!
Kartais yra dalykas, apie kurį sakoma:
„Žiūrėk, tai šis tas nauja!“
Betgi tas dalykas jau buvo
šimtmečiais prieš mus.
Kaip dabar neatsimenama buvusių dalykų,
taip pat ateities dienomis būsiančių dalykų
neatsimins vėliau gyvensiantys žmonės.“
(Eccl 1,9-11)
Tai nereiškia, kad žmonės neišranda naujų technologijų, neatranda naujų teritorijų ar naujai nepažįsta pasaulio. Technika yra skirta tam, kad kažką darytum, o mokslas - tam, kad kažką žinotum. Netrukus Ekleziastas dalijasi savo patirtimi, kad begalinis pažinimas - o pažinimas yra begalinis - yra lygiai toks pats bevertis, kaip ir begalinis darbas. Egzistencinės problemos išlieka tos pačios - nesvarbu, kad žmonės jau Saliamono laikais atrasdavo vis naujas karalystes, brangakmenius, tobulino ginklus ir kt. Kaip tada, taip ir šiandien žmogus gali pajusti būties rato beprasmybę - viskas kartojasi ta prasme, kad visais laikais žmonės džiaugėsi, liūdėjo, mylėjosi, gimdė, mirė, pykosi, nekentė, žaidė, dirbo. Visais laikais jie patirdavo neteisybę, susvetimėjimą, vienybę meilėje, draugystę. Viskas būties rate kintam tad Ekleziastas ir pasakė: pasaulyje nėra nieko naujo, kiekvienas pereina per tą patį gyvenimą, kiekvienas išgyvena panašiais problemas, žmogaus pasirinkimas, kaip atsakyti į jas - ribotas, ir visus galimus atsakymus išbandė pats Saliamonas.
„Tariau širdyje: „Štai įsigijau didelę išmintį, didesnę už visus prieš mane gyvenusius Jeruzalėje. Mano širdis uoliai kaupė visokią išmintį ir žinojimą“. Tačiau kai ėmiau širdimi pažinti išminties bei žinojimo prigimtį ir kvailystę bei paikystę, supratau, kad ir tai yra vėjų vaikymas. Juk su didele išmintimi ateina ir daug rūpesčių; kuo daugiau žinai, tuo labiau kankinies. (Eccl 1,16-18)
Nei išmintis, nei joks pažinimas ar žinojimas nepasotina gyvenimo prasmės troškimo. Galima žinoti labai daug, labai įvairių dalykų, suprasti sudėtingiausius dėsnius, tačiau visada galop kils klausimas: „O kokia prasmė tai žinoti?“. Visą gyvenimą sugaišęs prie knygų gali pamatyti, kad taip ir nepajudėjai prasmės link nė žingsnelio. Todėl Tėvai skyrė įprastą žinojimą ar pažinimą nuo Dievo pažinimo, kuris vienintelis yra prasmės patirtis. Kai žmogus tiki į Dievą, jis tiki, kad tarnaudamas Dievui daro tai, kas yra prasminga. Tada jis visą savo gyvenimo veiklą gali apgaubti prasme, nuo ėjimo ryte į dušą iki batų siuvimo batsiuvio darbe - visa gali būti suvokta ir padaryta kaip tarnystė Dievui.
Leisiu sau mėgautis malonumais. Paragauk malonumų!“ (Koh 2,1)
 Antrajame skyriuje Ekleziastas išbando tris gyvenimo taktikas: mėgautis malonumais, viską turėti ir viską žinoti. Jis atranda, kad visos jos - vien tuštybė.
Juk ne sykį žmogus, išmintingai triūsęs, kupinas žinojimo ir įgūdžių, turi palikti visa, ką turi, jokio darbo į tai neįdėjusiam žmogui. Kokia tad nauda mirtingajam iš viso jo triūso ir rūpinimosi, kurį turėjo pakelti po saule? Juk visos jo dienos yra kupinos skausmo ir jo užsiėmimas – apmaudas; net naktį jo širdis neturi ramybės. Ir tai yra rūkas! (Eccl 2,21-23)
Vienas pažįstamas milijonierius yra sakęs - „kas iš to, kad esi milijonierius, vis tiek valgai ryte tą pačią duoną“. Tu gali kaip Saliamonas turėti daug sugulovių (ką iš bandė ir kuo nusivylė ir šv. Augustinas), daug turtų, bet viskas nusibos. O kasdienybei reikia nedaug - nereikia nei ikrų, nei brangiausių vynų, tik kuklaus maisto, patogios lovos ir šiltų drabužių. Tas pats milijonierius pasakojo, kad išaugus turtams nuolat auga ir pastangos, kurių reikia turtui apginti, turtą išlaikyti, todėl jis tepajėgė turėti tik vieną vaiką. Turtas dažnai tampa rūpesčių šaltiniu ir ne išlaisvina (kaip dažnai žmonės įsivaizduoja), o supančioja ir praryja žmogų. Todėl Kristus palygino begalinį žmogaus rūpestį su materialiniu turtu: kur tavo lobis, ten ir tavo širdis“ (Mt 6,21).
Laikas mylėti ir laikas nekęsti (Eccl 2,21-23)
Kaip gali egzistuoti laikas neapykantai? Šitą vietą galima suprasti taip: visos žmogaus galios sukurtos dorai, tik žmogus nusideda jas vartodamas negerai. Tą sielos galią, kurią žmogus naudoja neapykantai, tikrai yra laikas panaudoti - kai žmogų kankina yda, kai jis daro nuodėmes, kai jis regi neteisybę. Jis turi nekęsti nedorybės, nekęsti nuodėmes ir ginti engiamuosius.
Širdyje sau tariau: „Ir teisuolį, ir nedorėlį teis Dievas, nes yra paskirtas laikas kiekvienam reikalui ir kiekvienam įvykiui“. Tada apie žmones širdyje sau tariau: „Tai Dievo kelias juos ištirti ir parodyti, kad savyje jie yra tik gyvuliai. Juk likimas žmonių ir likimas gyvulių yra toks pat. Ir vieni, ir kiti miršta, nes jie turi tą patį gyvybės alsavimą. Žmogus neviršija gyvulio, nes abu yra nykstantis rūkas. Abu eina į tą pačią vietą, abu yra iš dulkių ir į dulkes jiedu abu sugrįžta. Kas žino, ar žmogaus gyvybės alsavimas kyla aukštyn, ar gyvulio gyvybės alsavimas nueina į žemę? (Eccl 3,17-21)
Krikščionys tiki Paskutiniuoju Teismu, t.y. tuo, kad amžinybėje teks stoti Dievo akivaizdoje, kur kiekvienam bus atmokėta pagal jo darbus (Rom 2,6), kur aikštėn išeis viskas, ką esame padarę (Jn 3,20). Tačiau net ir jei žmogus netiki šiuo mokymu, išlieka kitos rūšies Dievo įsteigtas teismas - mirtis. Mirties akivaizdoje lygūs ir senas, ir jaunas, ir turtingas, ir vargšas. Turtuolis negali nusinešti į kapą savo turtų, jaunuolis - sveikatos, kaip sako šv. Efremas Siras. Mirtis padaro beprasmiais visus mūsų darytus darbus ir todėl kyla klausimas, kam juos iš viso iki mirties daryti.
Geriau viena sauja su poilsiu, negu dvi saujos su triūsu ir vėjų vaikymu! (Eccl 4,6)
Koks tikslas be proto daug dirbti ir aukoti sveikatą, jei vėliau turėsi leisti uždirbtus turtus gydymuisi? Koks tikslas turėti tiek daug turto, kad jis neleistų tau ilsėti ir pats triūstum daugiau nei dirba nieko neturintis vergas? Visa gyvenime turi būti pasverta. Verta turėti tiek, kiek tau padeda būti laimingesniu. Visa kita - perteklius. Iš tiesų, turėti žmogui reikia mažai.
Vargas vienišam žmogui! Juk kai suklumpa, nėra kas jį pakeltų. (Eccl 4,10)
Bendrystė - vienas didžiausių gyvenimo džiaugsmų, kuris susijęs su galutine gyvenimo prasme - juk Dievas yra meilė (1 Jn 4,8). Dažnai turtų, garbės troškimas veda į tokį egoizmą, kad žmogus visai praranda bendrystę ir tampa vienišas. Jam gali atrodyti, kad jis toks nėra, nes ji sups žmonės, tačiau tai tebus bendravimas be bendrystės, komunikacija be Komunijos (kaip sako Martinas Buberis), ir kai toks žmogus parklups, nebus, kas jį pakeltų.
Būk apdairus, kai keli koją į Dievo Namus. Artintis su mintimi klausytis yra geriau nei atnašauti auką, kurią kvailieji atnašauja. (Eccl 4,17)
Mes atnašaujame bekrauję auką šv. Mišiose. Ekleziastas kalba apie tai, kad auka turi prasmę tik tada, kai ji vainikuoja paklusnumą ir sekimą mokytoju, o nedoro žmogaus auka nėra maloni Dievui, todėl yra beprasmė (nes Dievas jos vis tiek nepriima). Galima numindžioti bažnyčios sklenkstį, paaukoti didelius pinigus dvasininkams, bet jeigu žmogus nesiklauso Evangelijos ir nesimeldžia, jis gaus gerokai prastesnį atlygį nei tas, kuris meldžiasi ir klauso Evangelijos nieko neturėdamas.
Būk tad taupus savo žodžiais. (Eccl 5,1)
Apie tai kalba ir Jėzus Kristus (Mt 5,34-37), ir apaštalas Jokūbas (Jok 3,2-8), o Paulius ir Petras sakosi patys rašą trumpai - Ef 3,3 Hbr 13,22, 1 Pt 5,12.
Kai padarai įžadą Dievui, nedelsk jo vykdyti (Koh 5,3)
Įžadu galima vadinti ir maldą, nes maldoje dažnai Dievui žadame padarysią vieną ar kitą dalyką. „Tėve mūsų“ maldoje žadame atleisti savo kaltininkams, kad būtų atleista mums.

„Verčiau liūdėti negu juoktis, nes po liūdnu veidu gali slėptis linksma širdis. 
Išmintingųjų širdį patraukia gedulo namai, o kvailųjų širdis yra pramogų namuose.“ (Eccl 7,3-4)
Ekleziastas kalba apie tą patį, kaip ir Siracho sūnus Jėzus - „Kvailys juokiasi visu balsu, o išmintingas žmogus kukliai šypsosi“ (Sir 21,20). Kodėl geriau Šventasis Raštas vertina liūdesį labiau nei juoką?

Galėtume samprotauti taip: juokas yra paviršutinybės ir nerimtumo, nemąstymo išraiška. Kuomet aš juokiuosi, aš paleidžiu vadžias, nieko nekontroliuoju ir viso labo linksminuosi. Į tokį juoko supratimą nurodo žodžiai „kvailųjų širdis yra pramogų namuose“. Kvailas žmogus lėbauja, pramogauja, jis nesusimąsto. Ar tai yra blogai? Taip, nes visų laukia vienoda pabaiga - ir turtingo, ir vargšo - mirtis.

Kvailys linksminasi, gyvena nerūpestingai ir tada visada jam liga ar mirtis ateina nelauktai. Kaip žiogui iš pasakos, kuris visą vasarą, kol skruzdės statė skruzdėlyną, griežė pievoje smuiku. Jis nerūpestingai griežė, niekino skruzdes, kurios neaišku kodėl vasarą triūsia, kai galėtų džiaugtis, o, atėjus žiemai, žiogas buvo prislėgtas sunkumų, nes žiema ji užklupo nelauktai. Žiema užklumpa visus anksčiau ar vėliau, bet tą, kuris jai nesiruošia, ji užklumpa nelauktai. Lygiai taip pat ir mirtis - visi mes žinome, kad, kaip ir žiema, ji ateis, bet visada ji mums ateina nelauktai.

Ekleziastas sakė, kad yra laikas verkti ir laikas juoktis (Eccl 3,4). Reiškia, juoktis laikas taip pat egzistuoja, tačiau kvailys yra tas, kuris nesupranta, kad laikas juoktis, šiame gyvenime - labai ribotas. Kristus parodė, kad šiame gyvenime tikrai verta daugiau liūdėti ir verkti, nei juoktis, sakydamas: „Palaiminti, kurie dabar verkiate, nes juoksitės“ (Lk 6,21), taip pat: „Palaiminti liūdintys: jie bus paguosti“ (Mt 5,4). Jis sako, kad pasaulis nesupranta šio liūdesio: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jūs verksite ir vaitosite, o pasaulis džiūgaus. Jūs liūdėsite, bet jūsų liūdesys pavirs džiaugsmu.“ (Jn 16,20). Ir Jėzus perspėja tuos, kurie to nesupranta: Vargas jums, kurie dabar juokiatės, nes jūs liūdėsite ir verksite. (Lk 6,25).

Dėl ko krikščionis turėtų liūdėti? Tėvai moko, kad dėl savo nuodėmių, dėl pasaulio nuodėmingumo. Dėl viso blogio, kurio aplink tiek daug. Ir prisimindami blogio beprasmybę, jo tamsą, atmindami mirtį ir jai besiruošdami, krikščionys tampa dvasiniais kariais, pasiruošusiais bet kokiam juos ištiksiančiam sunkumui. 
Nesakyk: „Kaip tad gali būti, kad seniau buvo geriau, negu dabar?“ – nes nėra išmintinga kelti tokį klausimą. (Eccl 7,10)
Ekleziastas draudžia nostalgiją, įprastą pagonims (Hesiodas ir daugybė kitų pagonių poetų kūrė mitus apie tai, kaip kadaise buvo geriau, negu šiandien). Kodėl Ekleziastas draudžia kelti tokį klausimą? Galėtume svarstyti taip: 1) Niekas nėra gyvenęs dviejų gyvenimų, todėl niekas nežino, kaip buvo iki jam gimstant; 2) Retas kuris gali nešališkai palyginti tai, kas buvo jo gyvenime - paprastai mes esame linkę sunkioje padėtyje idealizuoti tai, kas buvo anksčiau; 3) Dabar mes visada turime galimybę kažkaip eiti į priekį, t.y. kažkaip kurti ateitį. Todėl geriau tvarkyti ir kurti, nei burbėti apie praeitį. 
Apsvarstyk Dievo darbą! Kas gali ištiesinti, ką jis padarė kreiva? Gerą dieną džiaukis gerove, o nelaimės dieną svarstyk: abi – viena ir kita – yra Dievo darbas. Taigi žmogus negali jam dėl ko nors skųstis.“ (Eccl 7,13-14)
Tarsi stoikas Ekleziastas siūlo mokytis priimti ir gera, ir bloga. Blogis gali būti naudingas kaip pamoka, jei žmogus jį išmintingai apsvarsto.
Neperdėk būdamas teisus ir neperdėk būdamas išmintingas. Kam gi turėtum save pražudyti? (Eccl 7,16)
Ekleziastas perspėja prieš fanatizmą. Šv. Jeronimas sieja šias eilutes su melagingu įsitikinimu, kad esi teisus. Kartais žmogus užsidegęs būti pasaulio teisuoliu visiškai praranda ryšį su realiu pasauliu.
Iš tikrųjų nėra žemėje nė vieno žmogaus, kuris būtų taip teisus, kad tik gerai elgtųsi ir niekad nenusidėtų. (Eccl 7,20)
Išmintingas žmogus tai supranta, todėl nesideda nei teisiu, nei išminčiumi. Todėl Sokratas ir sakė, kad orakulas jį pavadino išmintingiausiu, nes jis „žino, kad nieko nežino“. 
Pagaliau nekreipk dėmesio į visa, ką žmonės kalba, kad neišgirstum savo vergą tave keikiant. (Eccl 7,21)
Kai pradedame perdėm klausytis, ką kiti apie mus kalba, tampame aplinkinių nuomonės vergais. Krikščionis verčia turėtų domėtis, ką apie jį galvoja Dievas.
Kartesnė už mirtį man buvo patirtis su moterimi. Ji yra spąstai, jos širdis – žabangos, o rankos – pančiai. Kas patinka Dievui, tas jos išvengia, bet nusidėjėlis yra jos pagaunamas. (Eccl 7,26)
Mizoginiška Ekleziasto ištara, kylanti iš jo patirties. Iš tiesų, įsimylėjęs vyras gali tapti žaislu moters rankose ir paklysti nuo Dievo kelio. Ekleziastas neatmeta bendrystės su moterimi, greičiau išreiškia jos tragizmą, nes moko: Mėgaukis gyvenimu su žmona, kurią myli, per visas savo trapaus gyvenimo dienas, kurias jis tau po saule suteikia, – per visas savo trapias dienas!“ (Eccl 9,9).
Dievas padarė žmoniją dorą, bet žmonės leidosi į savo svarstymus. (Eccl 7,29)
Matyt moters priskyrimo blogybių priežasčiai ir prigimtinio žmonijos dorumo įžvalga yra tarpusavyje susiję kaip pirmosios Adomo ir Ievos nuodėmės įžvalga. Ji išreiškia įsitikinimą, kad mes gimstame iškreiptame pasaulyje, esame į jį įmetami, ir jau gyvename išankstinėje blogio apsuptyje.
„Žmogaus išmintis taip apšviečia jo veidą, kad sušvelnėja kieti jo veido bruožai“ (Eccl 8,1)
Apie šv. Antaną Didįjį buvo sakyta, kad jo veidas buvo itin šviesus, ir kad jame nebuvo jokios klastos - kiekvienas galėjo iš jo kūno nusakyti, kaip Antanas jaučiasi.

2 komentarai: