Protėvių nuodėmė (gimtoji nuodėmė)

Prigimtinę, gimtoji arba protėvių nuodėmė - tai krikščioniškas mokymas, paaiškinantis blogio kilmę pasaulyje. Tai, kad pasaulyje egzistuoja blogis, kad mes gimstame blogio apsuptyje - tiesiog faktas. O krikščionybė jį aiškina tuo, kad praeityje pirmieji žmonės blogai pasielgė, taip pradėdami nenutrūkstantį blogio ratą, kurį sustabdė pats Dievas - Kristus.

Katalikai ir protestantai ją vadina gimtąja nuodėme (peccatum originale), pabrėždami, kad visi žmonės yra jos dalininkai, ortodoksai - pirmąja arba protėvių nuodėme (προγονικὸν ἁμάρτημα, προπατορικὸν ἁμάρτημα, первородный грех, прародительский грех). 

NUOPUOLIS

Nuopolio istorija pasakojama pirmuosiuose Biblijos skyriuose, iškart po sukūrimo. Nors dėl iliustracijų ir filmų įtakos daugelis žmonių ėmė asocijuoti šią nuodėmę su obuoliais (Vakaruose piešdavo obuolius, Bizantijoje - figas), tačiau tikrajame tekste obuoliai neminimi:

„Iš žemės VIEŠPATS Dievas išaugino įvairių medžių, gražių akims ir gerų maistui, su gyvybės medžiu sodo viduryje ir gero bei pikto pažinimo medžiu. [...] Ir įsakė žmogui VIEŠPATS Dievas, tardamas: „Nuo visų sodo medžių tau leista valgyti, bet nuo gero bei pikto pažinimo medžio tau neleista valgyti, nes kai tik nuo jo užvalgysi, turėsi mirti“ [...] Jis paklausė moterį: „Ar tikrai Dievas sakė: 'Nevalgykite nuo jokio medžio sode!'?“ Moteris atsakė žalčiui: „Vaisius sodo medžių mes galime valgyti. Tik apie vaisių medžio sodo viduryje Dievas sakė: 'Jūs nuo jo nevalgysite nei jo liesite, kad nemirtumėte!'“ Bet žaltys tarė moteriai: „Jūs tikrai nemirsite! Ne! Dievas gerai žino, kad atsivers jums akys, kai tik jo užvalgysite, ir jūs būsite kaip Dievas, kuris žino, kas gera ir kas pikta“. Kai moteris pamatė, kad tas medis buvo geras maistui, kad jis buvo žavus akims ir kad tas medis žadėjo duoti išminties, ji skynėsi jo vaisiaus ir valgė, davė jo ir savo vyrui, buvusiam su ja, ir jis valgė. Tuomet abiejų akys atsivėrė ir jiedu suprato esą nuogi. Jie susiuvo figmedžio lapus ir pasidarė sau juosmens aprišalus.“ (Pr 2,9. 16-17; 3,1-7)

Medis, nuo kurio valgo pirmieji žmonės, nepavadintas nei obelimi, nei figmedžiu, o „gero bei pikto“ (arba „gėrio bei blogio“) pažinimo medžiu. Apie jį pasakyta, kad jo vaisiai teikė išminties, o žaltys (šėtonas) pažada, kad jo užvalgę žmonės taps tarsi dievai. Taigi, kalba eina ne apie paprastą įsakymo nevalgyti obuolių sulaužymą, o apie blogio (nuodėmės) darymą apskritai, kuris kyla iš puikybės (kaip Dievo išsižadėjimas ir noro būti kaip Dievas).

GYVYBĖS MEDIS

Kryžius kaip Eucharistijos provaizdis.
Abchazija, IX a.

Dar paminėta, kad šalimais buvo gyvybės medis, nuo kurio vaisius Dievas užkirto kelią valgyti jau po to, kai įvyko nuopuolis:

„Tuomet VIEŠPATS Dievas tarė: „Tik pažiūrėk! Žmogus tapo kaip vienas iš mūsų, žinantis gera ir pikta. Kad tik jis kartais netiestų savo rankos, nepasiimtų ir nuo gyvybės medžio, valgytų ir gyventų amžinai!..“ (Pr 3,22)

Gyvybės medis vėl sutinkamas tik Dangiškosios Jeruzalės aprašyme, Dievo karalystėje, galutinai įsitvirtinančioje po pasaulio pabaigos:

„Aikštės viduryje, tarp upės atšakų, auga gyvybės medis, duodantis dvylika derlių, kiekvieną mėnesį vedantis vaisių, o to medžio lapai tinka tautoms gydyti.“ (Apr 22,2)

Krikščionys nuo senovės gretino gyvybės medį su Eucharistijos Duona ir Vynu, Kristaus Kūnu ir Krauju, taip pat su Kristaus Kryžiumi, ant kurio šis Kraujas buvo išlietas. Senovinėje VI a. giesmėje „Kryžiau šventas...“ (Crux fidelis, autorius šv. Venancijus Fortunatas) giedama:

„...Ir žiedų žiedais pražydo Kryžiaus medis prakilnus, –veltui pragaro galybės amžiais siautėjo pas mus, – užmezgė vaisius gyvybės rojaus medis įstabus...“

Kryžius pavadinamas rojaus medžiu, t.y. jis gretinamas su gyvybės medžiu, buvusiu rojaus viduryje. Kitaip tariant, gyvybės medis, kaip ir pažinimo medis, buvo suprantamas alegoriškai, ne kaip uosis ar beržas.

Po nuopuolio Dievas atėmė iš žmogaus galimybę maitintis gyvybės medžio vaisiais, nes jie daro žmogų nemirtingą. Valgyti gyvybės medžio vaisius - tai būti Dievo dalininku. Tai jis padarė, nes nusidėjėliui amžinasis gyvenimas būtų ne palaima, o kančia.

Įsivaizduokite, - kas būtų, jei priklausomybę turinčiam žmogui būtų suteikta galimybė niekada nemirti? Ne veltui teisusis Jobas, palūžęs nuo sunkumų, skundžiasi Dievui, kad geriau ir nebūtų gimęs... Tam, kad žmogus galėtų džiaugtis amžinybe, jo širdis turi būti tyra ir laiminga. 

GĖRIO IR BLOGIO PAŽINIMO MEDIS

Ką gi simbolizuoja gero ir pikto pažinimo medis? Teologo Michailo Ivanovo nuomone, hebrajišką posakį „gero ir pikto“ galima suprasti kaip tiesiog „visko“, taigi, šis medis būtų tiesiog „visko pažinimo medis“ arba „pažinimo medis“. Tuo tarpu žodis „pažinimas“ reiškia užvaldymą. Šitaip interpretuojant pasakojimas apie „pažinimo medį“ reikštų viso labo abstrakčią neklusnumo, maišto prieš Dievą idėją, savavališką valdžios bandymą.

Šventųjų Tėvų tradicijoje egzistavo įvairios šio medžio interpretacijos. Kai kurie šventieji Tėvai bandė spėlioti, koks konkretus veiksmas galėjo būti toji pirmoji nuodėmė. Šv. Teofilis Antiochietis supranta šį medį kaip išminties ir pažinimo šaltinį, kuriam Adomas ir Ieva buvo dar nepasiruošę. Šv. Irenėjaus nuomone, šis medis reiškė seksualinį ryšį, kuriam jie dar buvo per jauni. Tačiau daugelis Tėvų pirmąją nuodėmę supranta abstrakčiai, kaip neklusnumą ir puikybę, o pažinimo medį kaip tai, kas įgalina laisvą pasirinkimą, erdvę laisvai valiai, kas įgalina neklusnumą. Juk Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą tam, kad jis mylėtų Dievą, o Dievas - jį, tačiau meilė neįmanoma be laisvos valios. Jei neegzistuotų pasirinkimo galimybė, neegzistuotų galimybė nepaklusti, nemylėti, tai jau ir būtų ne laisvas pasirinkimas, o prievolė, ne meilė, o prievarta.

Todėl pažinimo medis, sukūręs galimybę pasirinkti blogį, buvo ir džiaugsmo šaltinis, nes per jį atsiskleidė žmogaus laisvos valios ir Dievo meilės žmogui slėpinys. Dėl šio medžio egzistavimo žmogui nusidėjus Kristus ryžosi dėl žmogaus kentėti. Taip per šį medį atsirado galimybė sugrįžti pas Dievą ir dar stipriau Jį mylėti. Apie tai mąstydamas, šv. Augustinas rašė: „Dievas nusprendė, kad geriau blogį paversti gėriu, nei neleisti blogiui egzistuoti“. Jo mokytojas šv. Ambraziejus pasakė dar stipriau, tų žodžių parafrazė skamba vakarietiškoje Velykų liturgijoje:

„O felix culpa, quae talem ac tantum meruit habere Redemptorem! O, laiminga ta kaltė, kuri susilaukė tokio didžio Atpirkėjo!“

GIMTOJI NUODĖMĖ ŠV. AUGUSTINO MOKYME

Šv. Augustinas

Vakarų krikščionybėje (katalikybėje ir protestantizme) įsitvirtino šv. Augustino žmogaus prigimties samprata, pasak kurios „per pirmojo žmogaus nuodėmę, kuri kilo iš jo laisvos valios, žmogaus prigimtis buvo pažeista ir pasmerkta (vitiata et damnata natura); ir vien tik per Jį, Tarpininką tarp Dievo ir žmonių, per mūsų Visagalį Gydytoją, malonė išgydo ją [prigimtį]“ (Apie Kristaus malonę ir prigimtinę nuodėmę, I, 50). Prigimtis (natura) čia suvokiama kaip nupuolusio žmogaus „esmė“, sugadinta nuodėmės ir perduodama iš kartos į kartą. 

Tokios sampratos išpažinėjas negalėtų sakyti, kad gyvenąs pagal prigimtį žmogus yra tobulai doras – priešingai, toks žmogus gyventų pagal iškreiptą prigimtį, todėl doras nebūtų. Šv. Augustino pasekėjui būtų įprasčiau kalbėti apie „pasidavimą sugedusiai prigimčiai“. Malonė yra doram gyvenimui būtina sąlyga: „Jei kas pasakytų, kad žmogaus prigimtis kuriuo nors metu nereikalavo antrojo Adomo jos išgydimui, nes buvo sugadinta pirmajame Adome, jis – Dievo malonės priešas“ (II, 29).

Šv. Augustino teologijoje gimtoji nuodėmė taip pat yra neatsiejama nuo kaltės. Jis mokė, kad visi žmonės nusidėjo Adome, taip, kaip visi įgyja išganymą Kristuje. Šis mokymas kilo iš blogo Rom 5,12 vertimo: 

Šiuolaikinis vertimas: „per vieną žmogų nuodėmė įėjo į pasaulį, o per nuodėmę mirtis, taip mirtis prasiskverbė į visus žmones, nes visi nusidėjo (eph' o pantes emarton)“ (Rom 5,12)

Šv. Augustino laikų vertimas:  „...kuriame visi nusidėjo (in quo omnes peccaverunt)“

Taigi, šv. Augustinui kiekvienas žmogus gimsta nusidėjėliu, nes jis jau nusidėjo Adome. Net ir pakrikštyti tėvai, kurie patys nebeturi gimtosios nuodėmės kaltės, gimdo kaltus vaikus (Apie nusidėjėlių atpildą ir atleidimą II, IX, 11).

Kai kurie protestantai tebetiki augustiniška gimtosios nuodėmės interpretacija, tuo tarpu katalikai nepripažįsta „gimtosios kaltės“. Visgi, augustiniška prigimtinės nuodėmės samprata jų mokyme tebeatsispindi: 

„Visi žmonės yra įtraukti į Adomo nuodėmę. [...]

...paklusdami gundytojui, Adomas ir Ieva nusidėjo asmeniškai, tačiau ta nuodėmė palietė žmogaus prigimtį, kurią jie perduos palikuonims būdami nupuolę.Tai nuodėmė, kuri per gimdymą bus perduota visai žmonijai, perduodant pirmapradžio šventumo ir teisumo netekusią žmogišką prigimtį. [...]

Nors „ji būdinga kiekvienam“, gimtoji nuodėmė jokiam Adomo palikuoniui nėra asmeninė nuodėmė. Tai pirmapradžio šventumo ir teisumo trūkumas, tačiau žmogaus prigimtis nėra visiškai sugedusi: pažeistos tik natūralios jos galios, aptemęs jos išmanymas, ji pati pasmerkta kančiai ir mirties valdžiai, linkusi į nuodėmę...“ (Katalikų Bažnyčios Katekizmas, 402-405)

Katalikai ir protestantai turi skirtingą prigimties sugedimo sampratą. Pavyzdžiui, evangelikai reformatai (kalvinistai) išpažįsta mokymą apie visišką prigimties sugedimą:

„Dažnai Raštas patvirtina, kad žmogus yra nuodėmės vergas. Tai reiškia, jog žmogaus protas yra taip nutolęs nuo Dievo teisumo, kad jis mąsto, trokšta ir imasi tik tokių dalykų, kurie blogi, iškrypę, kupini nedorybių ir sutepti; nes žmogaus širdis, pertekusi nuodėmės nuodais, gali užauginti tik nuodėmės vaisius. Tačiau neturėtume manyti, kad žmogų nusidėti verste verčia kokia nors nenugalima jėga. Žmogus nusideda visiškai pritardamas savo valiai ir tai daro noriai, vedamas polinkių. Širdies sugedimas reiškia, kad žmogus pasižymi labai stipria ir nesibaigiančia neapykanta visam Dievo teisumui. Be to, jis atsidavęs kiekvienam blogui. Todėl sakoma, kad žmogus neturi vadinamosios laisvos valios, t.y. laisvo gebėjimo pasirinkti tarp gėrio ir blogio.“

- Jonas Kalvinas, „Dievo ir savęs pažinimas“

Katalikams ir ortodoksams toks požiūris svetimas. Jie tiki laisva žmogaus valia, tiki, kad žmogaus prigimtis nėra visiškai sugadinta. Tačiau katalikai, skirtingai nei ortodoksai, vis tiek kalba apie „gimtosios nuodėmės atleidimą“:

„Krikštu atleidžiamos visos nuodėmės – ir gimtoji, ir visos asmeninės“ (KBK 1263)

Ortodoksams nepriimtinas nei kalvinistinis, nei katalikiškas kalbėjimas apie Adomo ir Ievos nuodėmę bei jos padarinius. Apie Katalikų teiginį, kad gimtoji nuodėmė yra atleidžiama krikšto metu, „Ortodoksų Enciklopedijoje“ rašoma:

„Ortodoksų Bažnyčiai toks išpažinimas yra nepriimtinas. [...] Kūdikiai [...] priima krikštą tam, kad jiems atgimus „juose būtų apvalyta, ką jie paveldėjo iš senojo gimimo“, t.y. prigimties iškreiptumą, kurį sukėlė pirmųjų žmonių nuodėmė.“

Kitaip tariant, ortodoksai laikosi požiūriu, kad panaikinami Adomo nuodėmės padariniai, o ne kad ji būtų atleidžiama. Tiesa, šiame „Enciklopedijos“ įraše jau naudojama iš Vakarų teologijos perimta prigimties samprata, nes daugybė senovės Tėvų apie „prigimties iškreiptumą“ nekalba. 

PROTĖVIŲ NUODĖMĖ ORTODOKSŲ BAŽNYČIOS MOKYME

Ortodoksų mokymą apie protėvių nuodėmę Aleksejus Osipovas yra trumpai nusakęs šitaip:

„Tai, kad visi mes esame kalti dėl protėvių nuodėmės, yra netiesa. [...] Tiesa yra tik tai, kad dėl tos nuodėmės mes tapome mirtingi. Iš to mirtingumo kilo visos aistros: vietoj to, kad pavalgytume, mes persivalgome; vietoj to, kad siektume Dievo šlovės, siekiame žmogiškos garbės“ - teologas Aleksejus Osipovas

Ortodoksų teologai yra labiau linkę kalbėti apie „pirmosios nuodėmės padarinius“, o ne apie iškreiptą prigimtį. Taip pat ne apie „gimtosios nuodėmės atleidimą“, bet apie „pirmosios nuodėmės padarinių panaikinimą“. Pirmosios nuodėmės padariniai ortodoksams yra faktinė tikrovė - žmogaus polinkis ir geidulys daryti bloga, aplinkinio pasaulio netobulumas ir jame klestinti neteisybė, tačiau žmogus turi galią atsigręžti į Dievą ir būti išgelbėtas nuo blogio. Tiesa, geiduliai visiškai nedingsta po krikšto, bet dalis geidulių išnyksta ir rinktis Dievą pasidaro lengviau.

Nors paskutiniais šimtmečiais daugelis ortodoksų teologų jau perėmė vakarietišką kalbėjimą apie „puolusią prigimtį“, egzistuoja didelis graikiškos literatūros klodas, kur „prigimties“ samprata - išskirtinai teigiama. Pavyzdžiui, šv. Atanazas Didysis rašo apie šv. Antaną, kad šis „vadovavosi protu ir gyveno pagal prigimtį“. Pats šv. Antanas savo pamoksle broliams sako: 

„Kai protingoji sielos dalis atitinka savo prigimtį, tada formuojasi dorybė. Savo prigimtį ji atitinka tada, kai lieka tokia, kokia buvo sukurta, o ji buvo sukurta labai graži ir teisi. [...] Teisi siela yra tokia, kurios protingoji dalis atitinka prigimtį, kokia ji buvo sukurta. Kita vertus, kai ji nukrypsta į šalį ir nusigręžia nuo savo prigimties, tai yra vadinama sielos yda.“

Net apie demonų prigimtį kalbama pozityviai: „Tad pirmiausia žinokime, kad demonai nebuvo sukurti tokie, ką dabar reiškia šis žodis, kadangi Dievas nesukūrė nieko bloga. Jie irgi buvo sukurti geri, tačiau atkrito nuo dangiškosios išminties ir nuo tada klaidžioja po žemę“. 

Žinoma, šv. Antanas neatmeta malonės svarbos: „Tas, kuris paniekinamai didžiavosi prieš kūną ir kraują, buvo pargriautas žmogaus su kūnu, kadangi jam talkino Viešpats, kuris dėl mūsų buvo apsivilkęs kūną ir suteikė kūnui pergalę prieš velnią. Todėl kiekvienas kovojantis irgi gali pasakyti: 'Tai ne aš, bet Dievo malonė, kuri yra su manimi'“. Šios ištaros rodo ne tai, kad šv. Atanazas ar šv. Antanas būtų neigę mokymą apie pirmąją nuodėmę, o tai, kad žodį „prigimtis“ jie suprato kaip nurodantį į žmogaus esybę, kokia ji buvo iki Adomo nuodėmės, kokia ji buvo sukurta. Tokia žodžio „prigimtis“ vartosena dominuoja ir asiriškoje literatūroje.

Šv. Grigalius Palamas taip apibendriną ortodoksų mokymą apie sakramentus: žmogus yra sukurtas pagal Dievo paveikslą (atvaizdą, ikoną) ir panašumą. Būti atvaizdu - turėti galimybes būti kaip Dievas, t.y. būti nemirtingu, turėti laisvą valią ir kt. Būti panašiu į Dievą - gyventi kaip Dievas. Kai mes nusidedame, paveikslas yra suteršiamas, apjuodinamas, tačiau jis visada išlieka paveikslu. Bažnyčia yra tarsi Motina, kuri žindydama dviem krūtimis atstato paveikslą ir panašumą. Viena krūtis - krikštas ir atgaila - apvalo Dievo paveikslą žmoguje, kita - Eucharistija - atstato jame panašumą į Dievą.