2016 m. rugpjūčio 27 d., šeštadienis

Protėvių nuodėmė (gimtoji nuodėmė)


Prigimtinę, gimtoji arba protėvių nuodėmė - tai krikščioniškas mokymas, paaiškinantis blogio kilmę pasaulyje. Tai, kad pasaulyje egzistuoja blogis, kad mes gimstame blogio apsuptyje - tiesiog faktas. O krikščionybė jį aiškina tuo, kad praeityje pirmieji žmonės blogai pasielgė, taip pradėdami nenutrūkstantį blogio ratą, kurį sustabdė pats Dievas - Kristus.

Katalikai ir protestantai ją vadina gimtąja nuodėme (peccatum originale), pabrėždami, kad visi žmonės yra jos dalininkai, ortodoksai - pirmąja arba protėvių nuodėme (προγονικὸν ἁμάρτημα, προπατορικὸν ἁμάρτημα, первородный грех, прародительский грех). 

NUOPUOLIS

Nuopolio istorija pasakojama pirmuosiuose Biblijos skyriuose, iškart po sukūrimo. Nors dėl iliustracijų ir filmų įtakos daugelis žmonių ėmė asocijuoti šią nuodėmę su obuoliais (Vakaruose piešdavo obuolius, Bizantijoje - figas), tačiau tikrajame tekste obuoliai neminimi:
„Iš žemės VIEŠPATS Dievas išaugino įvairių medžių, gražių akims ir gerų maistui, su gyvybės medžiu sodo viduryje ir gero bei pikto pažinimo medžiu. [...] Ir įsakė žmogui VIEŠPATS Dievas, tardamas: „Nuo visų sodo medžių tau leista valgyti, bet nuo gero bei pikto pažinimo medžio tau neleista valgyti, nes kai tik nuo jo užvalgysi, turėsi mirti“ [...] Jis paklausė moterį: „Ar tikrai Dievas sakė: 'Nevalgykite nuo jokio medžio sode!'?“ Moteris atsakė žalčiui: „Vaisius sodo medžių mes galime valgyti. Tik apie vaisių medžio sodo viduryje Dievas sakė: 'Jūs nuo jo nevalgysite nei jo liesite, kad nemirtumėte!'“ Bet žaltys tarė moteriai: „Jūs tikrai nemirsite! Ne! Dievas gerai žino, kad atsivers jums akys, kai tik jo užvalgysite, ir jūs būsite kaip Dievas, kuris žino, kas gera ir kas pikta“. Kai moteris pamatė, kad tas medis buvo geras maistui, kad jis buvo žavus akims ir kad tas medis žadėjo duoti išminties, ji skynėsi jo vaisiaus ir valgė, davė jo ir savo vyrui, buvusiam su ja, ir jis valgė. Tuomet abiejų akys atsivėrė ir jiedu suprato esą nuogi. Jie susiuvo figmedžio lapus ir pasidarė sau juosmens aprišalus.“ (Pr 2,9. 16-17; 3,1-7)
Medis, nuo kurio valgo pirmieji žmonės, nepavadintas nei obelimi, nei figmedžiu, o „gero bei pikto“ (arba „gėrio bei blogio“) pažinimo medžiu. Apie jį pasakyta, kad jo vaisiai teikė išminties, o žaltys (šėtonas) pažada, kad jo užvalgę žmonės taps tarsi dievai. Taigi, kalba eina ne apie paprastą įsakymo nevalgyti obuolių sulaužymą, o apie blogio (nuodėmės) darymą apskritai, kuris kyla iš puikybės (kaip Dievo išsižadėjimas ir noro būti kaip Dievas).

GYVYBĖS MEDIS

Kryžius kaip Eucharistijos provaizdis.
Abchazija, IX a.
Dar paminėta, kad šalimais buvo gyvybės medis, nuo kurio vaisius Dievas užkirto kelią valgyti jau po to, kai įvyko nuopuolis:
„Tuomet VIEŠPATS Dievas tarė: „Tik pažiūrėk! Žmogus tapo kaip vienas iš mūsų, žinantis gera ir pikta. Kad tik jis kartais netiestų savo rankos, nepasiimtų ir nuo gyvybės medžio, valgytų ir gyventų amžinai!..“ (Pr 3,22)
Gyvybės medis vėl sutinkamas tik Dangiškosios Jeruzalės aprašyme, Dievo karalystėje, galutinai įsitvirtinančioje po pasaulio pabaigos:
„Aikštės viduryje, tarp upės atšakų, auga gyvybės medis, duodantis dvylika derlių, kiekvieną mėnesį vedantis vaisių, o to medžio lapai tinka tautoms gydyti.“ (Apr 22,2)
Krikščionys nuo senovės gretino gyvybės medį su Eucharistijos Duona ir Vynu, Kristaus Kūnu ir Krauju, taip pat su Kristaus Kryžiumi, ant kurio šis Kraujas buvo išlietas. Senovinėje VI a. giesmėje „Kryžiau šventas...“ (Crux fidelis, autorius šv. Venancijus Fortunatas) giedama:
...Ir žiedų žiedais pražydo Kryžiaus medis prakilnus, –veltui pragaro galybės amžiais siautėjo pas mus, – užmezgė vaisius gyvybės rojaus medis įstabus...
Kryžius pavadinamas rojaus medžiu, t.y. jis gretinamas su gyvybės medžiu, buvusiu rojaus viduryje. Kitaip tariant, gyvybės medis, kaip ir pažinimo medis, buvo suprantamas alegoriškai, ne kaip uosis ar beržas.

Po nuopuolio Dievas atėmė iš žmogaus galimybę maitintis gyvybės medžio vaisiais, nes jie daro žmogų nemirtingą. Valgyti gyvybės medžio vaisius - tai būti Dievo dalininku. Tai jis padarė, nes nusidėjėliui amžinasis gyvenimas būtų ne palaima, o kančia.

Įsivaizduokite, - kas būtų, jei priklausomybę turinčiam žmogui būtų suteikta galimybė niekada nemirti? Ne veltui teisusis Jobas, palūžęs nuo sunkumų, skundžiasi Dievui, kad geriau ir nebūtų gimęs... Tam, kad žmogus galėtų džiaugtis amžinybe, jo širdis turi būti tyra ir laiminga. 

GĖRIO IR BLOGIO PAŽINIMO MEDIS

Ką gi simbolizuoja gero ir pikto pažinimo medis? 
Teologo Michailo Ivanovo nuomone, hebrajišką posakį „gero ir pikto“ galima suprasti kaip tiesiog „visko“, taigi, šis medis būtų tiesiog „visko pažinimo medis“ arba „pažinimo medis“. Tuo tarpu žodis „pažinimas“ reiškia užvaldymą. Šitaip interpretuojant pasakojimas apie „pažinimo medį“ reikštų viso labo abstrakčią neklusnumo, maišto prieš Dievą idėją, savavališką valdžios bandymą.

Šventųjų Tėvų tradicijoje egzistavo įvairios šio medžio interpretacijos. Kai kurie šventieji Tėvai bandė spėlioti, koks konkretus veiksmas galėjo būti toji pirmoji nuodėmė. Šv. Teofilis Antiochietis supranta šį medį kaip išminties ir pažinimo šaltinį, kuriam Adomas ir Ieva buvo dar nepasiruošę. Šv. Irenėjaus nuomone, šis medis reiškė seksualinį ryšį, kuriam jie dar buvo per jauni. Tačiau daugelis Tėvų pirmąją nuodėmę supranta abstrakčiai, kaip neklusnumą ir puikybę, o pažinimo medį kaip tai, kas įgalina laisvą pasirinkimą, erdvę laisvai valiai, kas įgalina neklusnumą. Juk Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą tam, kad jis mylėtų Dievą, o Dievas - jį, tačiau meilė neįmanoma be laisvos valios. Jei neegzistuotų pasirinkimo galimybė, neegzistuotų galimybė nepaklusti, nemylėti, tai jau ir būtų ne laisvas pasirinkimas, o prievolė, ne meilė, o prievarta.

Todėl pažinimo medis, sukūręs galimybę pasirinkti blogį, buvo ir džiaugsmo šaltinis, nes per jį atsiskleidė žmogaus laisvos valios ir Dievo meilės žmogui slėpinys. Dėl šio medžio egzistavimo žmogui nusidėjus Kristus ryžosi dėl žmogaus kentėti. Taip per šį medį atsirado galimybė sugrįžti pas Dievą ir dar stipriau Jį mylėti. Apie tai mąstydamas, šv. Augustinas rašė: Dievas nusprendė, kad geriau blogį paversti gėriu, nei neleisti blogiui egzistuoti“. Jo mokytojas šv. Ambraziejus pasakė dar stipriau, tų žodžių parafrazė skamba vakarietiškoje Velykų liturgijoje:
O felix culpa, quae talem ac tantum meruit habere Redemptorem! O, laiminga ta kaltė, kuri susilaukė tokio didžio Atpirkėjo!“
GIMTOJI NUODĖMĖ ŠV. AUGUSTINO MOKYME

Šv. Augustinas
Vakarų krikščionybėje (katalikybėje ir protestantizme) įsitvirtino šv. Augustino žmogaus prigimties samprata, pasak kurios „per pirmojo žmogaus nuodėmę, kuri kilo iš jo laisvos valios, žmogaus prigimtis buvo pažeista ir pasmerkta (vitiata et damnata natura); ir vien tik per Jį, Tarpininką tarp Dievo ir žmonių, per mūsų Visagalį Gydytoją, malonė išgydo ją [prigimtį]“ (Apie Kristaus malonę ir prigimtinę nuodėmę, I, 50). Prigimtis (natura) čia suvokiama kaip nupuolusio žmogaus „esmė“, sugadinta nuodėmės ir perduodama iš kartos į kartą. 

Tokios sampratos išpažinėjas negalėtų sakyti, kad gyvenąs pagal prigimtį žmogus yra tobulai doras – priešingai, toks žmogus gyventų pagal iškreiptą prigimtį, todėl doras nebūtų. Šv. Augustino pasekėjui būtų įprasčiau kalbėti apie „pasidavimą sugedusiai prigimčiai“. Malonė yra doram gyvenimui būtina sąlyga: „Jei kas pasakytų, kad žmogaus prigimtis kuriuo nors metu nereikalavo antrojo Adomo jos išgydimui, nes buvo sugadinta pirmajame Adome, jis – Dievo malonės priešas“ (II, 29).

Šv. Augustino teologijoje gimtoji nuodėmė taip pat yra neatsiejama nuo kaltės. Jis mokė, kad visi žmonės nusidėjo Adome, taip, kaip visi įgyja išganymą Kristuje. Šis mokymas kilo iš blogo Rom 5,12 vertimo: 
Šiuolaikinis vertimas: „per vieną žmogų nuodėmė įėjo į pasaulį, o per nuodėmę mirtis, taip mirtis prasiskverbė į visus žmones, nes visi nusidėjo (eph' o pantes emarton)“ (Rom 5,12)
Šv. Augustino laikų vertimas:  „...kuriame visi nusidėjo (in quo omnes peccaverunt)“
Taigi, šv. Augustinui kiekvienas žmogus gimsta nusidėjėliu, nes jis jau nusidėjo Adome. Net ir pakrikštyti tėvai, kurie patys nebeturi gimtosios nuodėmės kaltės, gimdo kaltus vaikus (Apie nusidėjėlių atpildą ir atleidimą II, IX, 11).

Kai kurie protestantai tebetiki augustiniška gimtosios nuodėmės interpretacija, tuo tarpu katalikai nepripažįsta „gimtosios kaltės“. Visgi, augustiniška prigimtinės nuodėmės samprata jų mokyme tebeatsispindi: 
„Visi žmonės yra įtraukti į Adomo nuodėmę. [...]
...paklusdami gundytojui, Adomas ir Ieva nusidėjo asmeniškai, tačiau ta nuodėmė palietė žmogaus prigimtį, kurią jie perduos palikuonims būdami nupuolę.Tai nuodėmė, kuri per gimdymą bus perduota visai žmonijai, perduodant pirmapradžio šventumo ir teisumo netekusią žmogišką prigimtį. [...]
Nors „ji būdinga kiekvienam“, gimtoji nuodėmė jokiam Adomo palikuoniui nėra asmeninė nuodėmė. Tai pirmapradžio šventumo ir teisumo trūkumas, tačiau žmogaus prigimtis nėra visiškai sugedusi: pažeistos tik natūralios jos galios, aptemęs jos išmanymas, ji pati pasmerkta kančiai ir mirties valdžiai, linkusi į nuodėmę...“ (Katalikų Bažnyčios Katekizmas, 402-405)
Katalikai ir protestantai turi skirtingą prigimties sugedimo sampratą. Pavyzdžiui, evangelikai reformatai (kalvinistai) išpažįsta mokymą apie visišką prigimties sugedimą:
„Dažnai Raštas patvirtina, kad žmogus yra nuodėmės vergas. Tai reiškia, jog žmogaus protas yra taip nutolęs nuo Dievo teisumo, kad jis mąsto, trokšta ir imasi tik tokių dalykų, kurie blogi, iškrypę, kupini nedorybių ir sutepti; nes žmogaus širdis, pertekusi nuodėmės nuodais, gali užauginti tik nuodėmės vaisius. Tačiau neturėtume manyti, kad žmogų nusidėti verste verčia kokia nors nenugalima jėga. Žmogus nusideda visiškai pritardamas savo valiai ir tai daro noriai, vedamas polinkių. Širdies sugedimas reiškia, kad žmogus pasižymi labai stipria ir nesibaigiančia neapykanta visam Dievo teisumui. Be to, jis atsidavęs kiekvienam blogui. Todėl sakoma, kad žmogus neturi vadinamosios laisvos valios, t.y. laisvo gebėjimo pasirinkti tarp gėrio ir blogio.“
- Jonas Kalvinas, „Dievo ir savęs pažinimas“
Katalikams ir ortodoksams toks požiūris svetimas. Jie tiki laisva žmogaus valia, tiki, kad žmogaus prigimtis nėra visiškai sugadinta. Tačiau katalikai, skirtingai nei ortodoksai, vis tiek kalba apie „gimtosios nuodėmės atleidimą“:
„Krikštu atleidžiamos visos nuodėmės – ir gimtoji, ir visos asmeninės“ (KBK 1263)
Ortodoksams nepriimtinas nei kalvinistinis, nei katalikiškas kalbėjimas apie Adomo ir Ievos nuodėmę bei jos padarinius. Apie Katalikų teiginį, kad gimtoji nuodėmė yra atleidžiama krikšto metu, „Ortodoksų Enciklopedijoje“ rašoma:
„Ortodoksų Bažnyčiai toks išpažinimas yra nepriimtinas. [...] Kūdikiai [...] priima krikštą tam, kad jiems atgimus „juose būtų apvalyta, ką jie paveldėjo iš senojo gimimo“, t.y. prigimties iškreiptumą, kurį sukėlė pirmųjų žmonių nuodėmė.“
Kitaip tariant, ortodoksai laikosi požiūriu, kad panaikinami Adomo nuodėmės padariniai, o ne kad ji būtų atleidžiama. Tiesa, šiame „Enciklopedijos“ įraše jau naudojama iš Vakarų teologijos perimta prigimties samprata, nes daugybė senovės Tėvų apie „prigimties iškreiptumą“ nekalba. 

PROTĖVIŲ NUODĖMĖ ORTODOKSŲ BAŽNYČIOS MOKYME


Ortodoksų mokymą apie protėvių nuodėmę Aleksejus Osipovas yra trumpai nusakęs šitaip:
„Tai, kad visi mes esame kalti dėl protėvių nuodėmės, yra netiesa. [...] Tiesa yra tik tai, kad dėl tos nuodėmės mes tapome mirtingi. Iš to mirtingumo kilo visos aistros: vietoj to, kad pavalgytume, mes persivalgome; vietoj to, kad siektume Dievo šlovės, siekiame žmogiškos garbės“ - teologas Aleksejus Osipovas
Ortodoksų teologai yra labiau linkę kalbėti apie „pirmosios nuodėmės padarinius“, o ne apie iškreiptą prigimtį. Taip pat ne apie „gimtosios nuodėmės atleidimą“, bet apie „pirmosios nuodėmės padarinių panaikinimą“. Pirmosios nuodėmės padariniai ortodoksams yra faktinė tikrovė - žmogaus polinkis ir geidulys daryti bloga, aplinkinio pasaulio netobulumas ir jame klestinti neteisybė, tačiau žmogus turi galią atsigręžti į Dievą ir būti išgelbėtas nuo blogio. Tiesa, geiduliai visiškai nedingsta po krikšto, bet dalis geidulių išnyksta ir rinktis Dievą pasidaro lengviau.

Nors paskutiniais šimtmečiais daugelis ortodoksų teologų jau perėmė vakarietišką kalbėjimą apie „puolusią prigimtį“, egzistuoja didelis graikiškos literatūros klodas, kur „prigimties“ samprata - išskirtinai teigiama. Pavyzdžiui, šv. Atanazas Didysis rašo apie šv. Antaną, kad šis „vadovavosi protu ir gyveno pagal prigimtį“. Pats šv. Antanas savo pamoksle broliams sako: 
„Kai protingoji sielos dalis atitinka savo prigimtį, tada formuojasi dorybė. Savo prigimtį ji atitinka tada, kai lieka tokia, kokia buvo sukurta, o ji buvo sukurta labai graži ir teisi. [...] Teisi siela yra tokia, kurios protingoji dalis atitinka prigimtį, kokia ji buvo sukurta. Kita vertus, kai ji nukrypsta į šalį ir nusigręžia nuo savo prigimties, tai yra vadinama sielos yda.“
Net apie demonų prigimtį kalbama pozityviai: „Tad pirmiausia žinokime, kad demonai nebuvo sukurti tokie, ką dabar reiškia šis žodis, kadangi Dievas nesukūrė nieko bloga. Jie irgi buvo sukurti geri, tačiau atkrito nuo dangiškosios išminties ir nuo tada klaidžioja po žemę“. 

Žinoma, šv. Antanas neatmeta malonės svarbos: „Tas, kuris paniekinamai didžiavosi prieš kūną ir kraują, buvo pargriautas žmogaus su kūnu, kadangi jam talkino Viešpats, kuris dėl mūsų buvo apsivilkęs kūną ir suteikė kūnui pergalę prieš velnią. Todėl kiekvienas kovojantis irgi gali pasakyti: 'Tai ne aš, bet Dievo malonė, kuri yra su manimi'“. Šios ištaros rodo ne tai, kad šv. Atanazas ar šv. Antanas būtų neigę mokymą apie pirmąją nuodėmę, o tai, kad žodį „prigimtis“ jie suprato kaip nurodantį į žmogaus esybę, kokia ji buvo iki Adomo nuodėmės, kokia ji buvo sukurta. Tokia žodžio „prigimtis“ vartosena dominuoja ir asiriškoje literatūroje.

Šv. Grigalius Palamas taip apibendriną ortodoksų mokymą apie sakramentus: žmogus yra sukurtas pagal Dievo paveikslą (atvaizdą, ikoną) ir panašumą. Būti atvaizdu - turėti galimybes būti kaip Dievas, t.y. būti nemirtingu, turėti laisvą valią ir kt. Būti panašiu į Dievą - gyventi kaip Dievas. Kai mes nusidedame, paveikslas yra suteršiamas, apjuodinamas, tačiau jis visada išlieka paveikslu. Bažnyčia yra tarsi Motina, kuri žindydama dviem krūtimis atstato paveikslą ir panašumą. Viena krūtis - krikštas ir atgaila - apvalo Dievo paveikslą žmoguje, kita - Eucharistija - atstato jame panašumą į Dievą.

2016 m. rugpjūčio 13 d., šeštadienis

Mano mokslo publikacija apie padangių muitines

„Skaistykla ir „padangių muitinės“: tarpinės pomirtinės būklės problemiškumas Ortodoksų teologijoje“

Santrauka:

Katalikų Bažnyčioje be mokymo apie eschatologines Dangaus ir Pragaro būkles yra išplėtotas mokymas apie Skaistyklą. Ortodoksų Bažnyčioje šiam mokymui artimiausias yra mokymas apie „padangių muitines“, tačiau nesutaria-ma, ar jis yra Bažnyčios mokymo dalis, asmeninė teologinė nuomonė, ar erezija. Straipsnyje ortodoksų ginčo apie šios doktrinos statusą kontekste mokymui apie „padangių muitines“ ieškoma paralelių apokrifiniuose dangiškųjų kelionių aprašymuose ir mokymas apie „padangių muitines“ lyginamas su Katalikų Bažnyčios mokymu apie Skaistyklą.

Nuoroda:
https://www.academia.edu/27746714/Purgatory_and_Toll_Houses_the_Discussion_on_an_Interim_Post-mortem_Condition_in_Orthodox_Theology_LT_


Taip pat žr.:
Pranešimas [EN]: The Influence of Gnosticism on the Images of Afterlife in Eastern Christianity

2016 m. rugpjūčio 12 d., penktadienis

5 mitai apie religiją


1. Religijos yra tarpusavyje nesusijusios.

Ateistai kartais klausia: kodėl tu tiki būtent šita religija? Štai, net krikščionybės formų yra daugybė. O juk yra dar tūkstančiai pagonių tikėjimų! Kodėl tikėti Jėzumi, jei galima tikėti Dzeusu, Brahma, ar milijonais kitų dievų?

Susidaro vaizdas, kad visos religijos tarpusavyje nėra susijusios, kad visos jos - fantastinių pasakų rinkiniai, niekaip tarpusavy nesusiję. Tai yra netiesa.

Visų pirma, egzistuoja labai daug monoteistinių religijų, t.y. religijų, kurios tiki, kad Dievas yra vienas. Kad Dievas yra vienas, tiki visi krikščionys, žydai, musulmonai (šios trys religijos - tai jau 53% pasaulio), taip pat zoroastroistai, daugybė induizmo išpažinėjų, sikhai ir t.t... kitaip tariant, pasirodo, kad didžioji dalis pasaulio religijų bent vienu požiūriu yra net labai panašios - jos sutaria, kad Dievas yra vienas. Senovėje taip pat buvo monoteistų (Egipte prie to priartėjo faraono Echnatono religinė reforma, Graikijoje - Platono ir kitų filosofų mokymai).

O kaipgi su politeistinėmis religijomis? Seniai buvo pastebėta, kad daugelis politeistinių religijų, net ir niekada neturėjusios kontakto, turi panašius įsivaizavimus apie dievus, panašius mitus. Pavyzdžiui, pasakojimą apie tai, kad kadaise buvo pasaulinis tvanas, turėjo ne tik senovės žydai, bet ir senovės slavai, graikai, indai, majai, actekai. Pasakojimą apie Dievą, kuris yra paaukojamas visatos sukūrimui turėjo ir indai, ir šumerai, pasakojimą apie mirštantį ir prisikeliantį Dievą turėjo ir skandinavai, ir graikai, ir egiptiečiai... Daugybė religijų motyvų, pasakojimo detalių persipina ir atsikartoja.

Tai žmonės pastebėjo jau senovėje, todėl, pavyzdžiui, graikai tapatino savo dievus su egiptiečių dievais (pavyzdžiui, Amonas tapatintas su Dzeusu, Oziris - su Dionisu, taip vadinama interpretatio graeca). Romėnai lygiai taip pat tapatino savuosius - su graikų (interpretatio romana: Dzeusas - Jupiteras, Dionisas - Bakchas ir kt.). Krikščionys atpažindavo tam tikruose pagonių dievuose žemesniąsias dvasines būtybes (angelus, demonus ir kt.).

Taigi, 

1) Tiek politeistinės (pagoniškos), tiek monoteistinės religijos kalba apie panašią tikrovę, turi daug bendro, tačiau kitaip ją suvokia, kitaip įprasmina;
2) Senovės išminčiai, o šiandien - didžioji pasaulio gyventojų dalis, išpažįsta vienintelį Dievą.

2. Visos religijos kalba apie vieną ir tą patį.


Kitas kraštutinumas - teiginys, kad visos religijos tėra „skirtingi keliai“, kad jos kalba apie vieną ir tą patį. Nors ir religijos turi daug bendro (panašu, kad kalba apie tą patį), jų pateikiami atsakymai skiriasi, dažnai jie netgi tarpusavyje nesuderinami.

Krikščionys nepripažįsta kraujo aukų, daugybė tautų aukoja kraujo aukas, o kai kurios tautos, pavyzdžiui, actekai, aukojo (arba aukoja) ir žmones. Kai kurios religijos (pvz. liberalioji anglikonybė) visiškai toleruoja homoseksualias sąjungas, o kai kurios (pvz. radikalusis islamas, vachabizmas) visiškai netoleruoja homoseksualų. Skiriasi ir religijų požiūris į žudymą, mėsos valgymą, daugybę kitų dalykų.

Tai - praktika, moralinis mokymas, tačiau skiriasi ir doktrina. Krikščionybė moko, kad Dievas yra Trejybė, Dievas įsikūnijo ir atėjo į pasaulį kaip mums pažįstamas Jėzus. Induistai moko apie daugybę dievo avatarų. Islamas moko apie tai, kad Dievas yra vienas asmuo, kuris neįsikūnijo. Šį sąrašą būtų galima tęsti, o dar labiau skiriasi mokymas apie žemesnes būtybes (angelus, demonus, anunakius ir t.t..).

Išvada viena - turėdamos daug ką bendro, religijos moko ir skirtingai elgtis (skirtinga moralė), ir skirtingai moko apie galutinę tikrovę (apie Dievą ir dvasines būtybes). Todėl religijos nėra vienodos, jos nekalba „apie vieną ir tą patį“ ta prasme, lyg visų kalbėjimas būtų vienodai teisingas.

3. Religija prieštarauja mokslui

Georges'as Lemaître'as, Didžiojo Sprogimo teorijos kūrėjas
Skirtingų religijų santykis su mokslu - skirtingas. Baptistai fundamentalistai dažnai tiki jaunosios žemės kreacionizmu (young earth creationism), įsitikinimu, esą Žemė sukurta prieš 6 tūkst. metu, kuris prieštarauja mokslui. Krikščionys ortodoksai šį klausimą yra palikę žmogaus protui ir sąžinei, nes, jiems atrodo, kad jis nesusijęs su svarbiausiais religijos klausimais.

Didžiojo sprogimo teoriją sukūrė katalikų mokslininkas, kunigas Georges'as Lemaître'as. 

Sakyti „religija prieštarauja mokslui“ - klaidinga. Kai kurios religijos prieštarauja mokslui, kai kurios su juo dera, kai kurios religijos su mokslu iš viso neturi nieko bendro.

4. Jei nepriklausau religinei organizacijai, nepriklausau religijai

http://www.crlord.net/files/A%20New%20Rick%20Shaffer.jpg
Čia, žinoma, kyla klausimas apie žodžių „religija“, „religingumas“ reikšmę. Mokslininkai neturi vieningo apibrėžimo, kas yra religija - tai sudėtingas, daugialypis reiškinys. Tačiau jei teiginiu „nepriklausau religijai“ turima omeny, kad žmogus netiki dalykais, kurie paprastai yra siejami su religijomis, tai nepriklausymas organizacijai nieko nereiškia.

Puikus pavyzdys - ateistinės valstybės, Estijos studijos.  Religijotyrininkams ištyrus paaiškėjo, kad daugybė estų, vadinančių save ateistais, pavyzdžiui, tiki reinkarnacija ar tuo, kad gyvūnai turi sielas. Nors ir nepriklauso religinėms organizacijoms, tokie estai tarsi praktikuoja bent jau „vieno žmogaus religiją“.

5. Religija nyksta.


Kaip rodo ir jau minėtas Estijos pavyzdys, kartais valstybių, kurios, atrodytų, yra ateizmo bastijonas, statistika yra labai apgaulinga. Religijotyrininkai XX a. pab. vadino „religijos sugrįžimo laiku“ (ar bent jau religingumo), nes tuo metu net ir Vakarų visuomenėje vėl išaugo susidomėjimas religija. Paaiškėjo ir tai, kad sekuliarūs, religinėms organizacijoms nepriklausantys ir save ateistais vadinantys žmonės taip pat turi religinių įsitikinimų. Religijos auga, o Vakarų religijos keičiasi. Todėl, greičiau, ateityje Vakarų religija smarkiai pakis, negu išnyks. 

2016 m. rugpjūčio 11 d., ketvirtadienis

BIEN susitikimas Sankt Peterburge


2016 m. rugpjūčio 1-6 dienomis Lietuvos liuteronų dėka turėjau unikalią galimybę dalyvauti tarptautinio, tarpkonfesinio judėjimo BIEN surengtame krikščioniško jaunimo festivalyje Sankt Peterburge. Festivalis buvo pašvęstas taikos temai. Skirtingų konfesijų dalyviai dalijosi patirtimi, kaip jų Bažnyčios prisideda prie taikos palaikymo savo šalyje, lankėsi įvairių konfesijų maldos namuose, susipažino su jų tradicijomis. Į programą buvo įtraukti ir socialiniai vizitai (į vaikų namus, kurčiųjų centrą, benamių nakvynės namus), ekskursijos, įvairūs seminarai (rusiškų meduolių  kepimas, ikonų tapyba, filmavimas, ekologijos).

1. Kas yra BIEN?

BIEN - angl. Baltic International Ecumenical Network - tarpkonfesinė organizacija, jungianti skirtingas Baltijos šalių krikščionių bendruomenes. Nuo 2001 m. kasmet ji organizuoja renginius jaunimui. Šiemet buvo 14 BIEN susitikimas (nes įvyko vienerių metų pertrauka).

Susirinkimų temos - ne religinės, ar, bent jau, ne visai religinės. Šių metų tema - taika. Viena vertus, tai krikščioniška tema, kita vertus, tai yra sfera, kurioje daugelio krikščionių konfesijų doktrina ir moralė nesikerta, taigi, įmanomas bendradarbiavimas net ir be bažnytinės-sakramentinės vienybės.

Šiemet festivalyje dalyvavo rekordiškai mažai - 30 žmonių, iš jų - 4 katalikai ir vienas ortodoksas (aš; tiesa, ortodoksų buvo organizatorių tarpe). Daugelis dalyvių buvo liuteronai. Ankstesniais metais kitų konfesijų dalyvių buvo daugiau, organizacijos puslapyje nurodyta, kad ji yra globojama Kaliningrado ortodoksų vyskupo Serafimo, tačiau šiemetinė negausa, manau, gali būti paaiškinta metų pertrauka ir dar kai kuriomis aplinkybėmis, kurias paaiškinsiu žemiau.

2. Kur mes buvome?

Peterburgą BIEN pasirinko tyčia, todėl, kad Vakarų pasaulio ir Rusijos santykiai šiuo metu prastėja. Kaip sakė pastorius Frankas Engelbrechtas: „Kai visi traukiasi iš Rusijos, mes judame priešinga kryptimi, idant neštume taiką“.

Petrikirche
Daugelis mūsų užsiėmimų vyko pačioje Peterburgo širdyje, šalia vokiečių liuteronų šv. Petro katedros (vok. Petrikirche). Ji stovi priešais pagrindinę ortodoksų katedrą - Kazanės Dievo Motinos ikonos šventovę. Apgyvendinti mes buvome Armėnų Apaštališkosios Bažnyčios viešbutyje, netoliese, taip pat Nevos prospekte.

Šv. Kotrynos Armenų Apaštališkoji Bažnyčia
Armėnų Bažnyčios svečių namų iškaba
Valgėme mes arba svečių namuose, arba suomių liuteronų bažnyčioje.

Šv. Marijos suomių liuteronų bažnyčia
Iš šių vietų mes keliavome į visas savo ekskursijas, vizitus, ir kt. Paskutinę naktį praleidome jau už miesto, prie upės, Senojoje Ladogoje, kur stovyklavome su palapinėmis.

3. Ką darėme?

Kiekviena diena buvo kupina įdomių užsiėmimų, malonaus bendravimo. Dienotvarkė nebuvo perkrauta, kambariai armėnų svečių namuose - labai patogūs. Todėl laikas bėgo ramiai.

Kiekviena diena prasidėdavo ir baigdavosi bendra malda. Ši malda, nors ir dažnai vyko liuteronų bažnyčiose, buvo neformali. Dalyviai pasakojo, kad anksčiau kiekvieną dieną maldos vykdavo pagal skirtingos konfesijos tradiciją, tačiau šiemet tai nepavyko, nes buvo mažai kitų konfesijų dalyvių.

- PROJEKTAI - 

Pirmą dieną vyko dalyvių susipažinimas ir savo „taikos projektų“ pristatymas. „Taikos projektai“ - tai pasakojimai apie tai, kaip savo šalyje tavo bendruomenė prisideda prie taikos palaikymo. Patirtimi dalinamasi tam, kad kiti galėtų ją perimti ir pritaikyti savo šalyse/konfesijose.

Aš pristačiau Ortodoksų Bažnyčios Lietuvoje dalyvavimą „maldos už krikščionių vienybę savaitėje“, papasakojau kaip ortodoksai organizuoja pamaldas, į kurias ateina katalikai, liuteronai ir kt. Mano pasakojimą galima būtų sutraukti į tokią schemą:
- Kaip sakė vienas žmogus, „jei pažįsti žmogų asmeniškai, nekęsti pasidaro daug sudėtingiau“. Taigi, susipažink: 
1. Būk šeimininkas! a) Kviesk į savo maldos namus kitų konfesijų žmones, siūlydamas išgirsti/stebėti/kartu pasimelsti pagal tradicinius savo konfesijos tekstus. Tekstų pasirinkime gali atsižvelgti į tai, ką kvieti - jei protestantus, jie, žinoma, vargu ar melsis Dievo Motinai; b) Paruošk stalą. Po pamaldų pakviesk visus į agapės vakarienė, kartu pavalgykite, susipažinkite.
2. Būk svečias! a) Pasiskaityk apie bendruomenės, pas kurią eini, tikėjimą; b) Po pamaldų, pabendrauk su dvasininku, paklausinėk, kuo jie tiki, kuo gyvena. Bet nepamiršk ir tiesiog susipažinti; c) Eik netgi pas tuos, kurie nedalyvauja ekumeniniame judėjime. Šiuo atveju jiems gali būti nepriimtina, kad su jais melstumeisi - tuo atveju, šitai gerbdamas, paprašyk, kad leistų tiesiog pažiūrėti.
Tikslas: Dažnai susipažinus lengvai griūna daugybė stereotipų apie kitus krikščionis, kuriais tikime. Bet svarbiausia - net kai susiduriame su tuo, kad mūsų doktrina ir moralė skiriasi - išmokstame kitame matyti žmogų, jį gerbti, mylėti.  
Kiti pristatė labiau visiems pritaikomus projektus. Vienas vaikinas pristatė savo vokiečiams organizuojamas savanorystes Šiaurės Afrikos šalyse, į kurias, galbūt, būtų įmanoma įtraukti ir kitų Europos valstybių jaunimą.

- PAŽINTYS SU KRIKŠČIONIŲ KONFESIJOMIS -

Vienas iš didžiųjų mano džiaugsmų šio renginio metu buvo galimybė pagaliau apsilankyti Armėnų Apaštališkosios Bažnyčios pamaldose. Ši Bažnyčia priklauso miafizitų Bažnyčių bendruomenei, jų atstovų turime ir Lietuvoje. Iki šiol man sunkiai sekėsi susisiekti su Lietuvos armėnais. O BIEN, netikėtai, turėjau galimybę pabendrauti su Rusijos armėnų kunigu.

Armėnų bažnyčios viduje
Šioje Bažnyčioje turėjau galimybę įsigyti armėnišką maldyną su transkribuotu tekstu ir vertimu į rusų kalbą, kuriame yra Bažnyčios tikėjimo išpažinimai. Nekantrauju apie šią Bažnyčią parašyti atskirą straipsnį.

Taip pat lankėmės ortodoksų šv. Teodoro Dievo Motinos ikonos katedroje.

Šv. Teodoro DM ikonos katedroje
klebonas pasakoja apie šventovę
Pirmasis šios katedros aukštas pastatytas pagal Bizantijos tradiciją. Altorius neatskirtas ikonostasu, viso labo tik neaukšta pertvara ir varteliais, o virš jo - ciborijus. Bažnyčios šone - gyli krikštykla (baptisterijus), pritaikyta krikštyti suaugusiesiems.

Bizantinis altorius
Krikštykla
Trečioji bažnyčia, ekskursija kurioje labiausiai emociškai palietė - šv. Petro liuteronų bažnyčia.

Šv. Petro bažnyčios viduje
Sovietmečiu ši bažnyčia buvo paversta baseinu, jos pastorius - sušaudytas (tuo pačiu metu, kaip ir šv. Teodoro Dievo Motinos ikonos katedros klebonas). Šiandien apie buvusį baseiną mena ir išlikę baseino suolai navoje, ir baseino liekanos, išlikusios bažnyčios rūsyje

Baseino liekanos

Iš baseino liekanų buvo padarytas memorialas vokiečių liuteronų persekiojimams sovietmečiu atminti. Vienas menininkas čia nutapė freskų ciklą, kuriame papasakojo savo asmeninius atsiminimus:


Pirmoji freska pasakoja apie tai, kaip jo tėvas išvestas sušaudyti. Vidurnaktį įsiveržęs kareivis su teismo nuosprendžiu pareiškė, kad tėvas yra suimamas, nuteistas „trėmimu į Sibirą iki gyvos galvos be teisės susirašinėti“. Tik po daugybės metų, atsivėrus NKVD archyvams paaiškėjo, kad šie žodžiai iš tiesų reiškė „sušaudyti“.


Antroji freska vaizduoja prisiminą, kaip kaime bolševikai griovė liuteronų bažnyčią. Tarp komunistų buvo ir vokiečių, kurie palikę savo tikėjimą prisijungė prie revoliucionierių.


Trečioji freska vaizduoja jau menininko šeimos tremtį. Kaip pasakojo vokiečių liuteronų pastorius Michelis, Antrojo pasaulinio karo metais vokiečių tauta TSRS buvo paskelbta „nepatikima“, todėl vokiečiams buvo uždrausta tarnauti kariuomenėje. Vietoje to, kartu su visa šeima jie buvo gyvuliniuose vagonuose vežami į Kazachstaną arba Sibirą, kur dirbdami sunkų fizinį darbą atlikinėjo „alternatyvią tarnybą“.


Ketvirtoji freska vaizduoja tremtinius, be jokio išankstinio pasiruošimo kapojančius medžius.


Penktoji freska vaizduoja slaptą liuteronų maldą tremtyje. Maldos susirinkimuose būdavo tik suaugusieji, kadangi bijota, kad vaikai gali apie juos išplepėti. Kadangi beveik visi ordinuotieji liuteronų kunigai buvo sušaudyti, maldą vesdavo „broliai“, kuriuos išrinkdavo patys tikintieji. Kartais, kad niekas neišgirstų, jog vyksta malda, himnai Dievui buvo giedami pagal sovietinių dainų ir himnų melodijas.


Penktoji freska vaizduoja koncentracijos stovyklą, Gulagą, į kurį menininkas buvo išsiųstas netrukus po to, kai buvo paleistas į laisvę.

Tik 1989 m. daugelis Rusijos vokiečių įgijo normalią teisę į judėjimą. Pasak pastoriaus Michelio, tuo metu 80% vokiečių paliko Rusiją ir repatrijavo į Vokietiją.

***

Įdomu, kad vieną vakarą užsikalbėjęs su budinčiąja suomių liuteronų bažnyčioje, išgirdau labai panašią istoriją. Regis, jai buvo netoli 90 metų. Ji buvo suomė, o jos šeima kilusi iš Sankt Peterburgo žemių, kurias patys suomiai vadina Ingrija. Jiems Sankt Peterburgas yra jų Tėvynė, kurioje jie gyvena dar iki tol, kol Petras I čia pastatė savo miestą.

Budinčioji užaugo tremtyje Sibire. Net ir po Stalino mirties jiems nebuvo leista grįžti į Sankt Peterburgą, o tik pasiūlyta apsigyventi atšiaurioje Karelijoje, kur jie dirbo sunkų fizinį darbą. Tik dabar, senatvėje, tremtinė grįžo į gimtąsias žemes.

- WORKSHOP'AI IR SOC. VIZITAI -

Kiekvienas dalyvis galėjo pasirinkti vieną iš šių seminarų:

- Rusiškų meduolių kepimas ir dekoravimas;
- Muzikos kūrimas;
- Ikonografija ir kaligrafija (atvirukų gaminimas);
- Filmavimas (trumpametražio filmo kūrimas);
- Ekologija (diskusija ir renginio organizavimas).

Kiekvieną seminarą vedė specialistai. Aš pasirinkau ikonografiją, ir štai kokį atviruką su mokytojų pagalba padariau:



Kiti gamino meduolius:


O štai kaip muzikos seminaro dalyviai įdainavo Kristaus žodžius apie taiką ir mūsų festivalio šūkį „take a piece of peace“:


Teoriškai šie seminarai turėjo būti sujungti su mūsų socialiniais vizitais - į vaikų namus, kurčiųjų centrą, nakvynės namus. Mes turėjome jiems padovanoti atvirukų, meduolių, dainų. Praktiškai tai nepavyko, nes daugelis įstaigų buvo ištuštėję. Pavyzdžiui, vaikai buvo išvykę į vasaros stovyklą, tačiau meduolius jie vis tiek gaus, tik vėliau.

Apie mūsų apsilankymą vaikų namuose norėčiau papasakoti šiek tiek plačiau.

- APSILANKYMAS VAIKŲ NAMUOSE - 

Mes su komanda vykome į globos įstaigą, kurioje vaikai atsiduria kai jų tėvai netenka globos teisės, kai jie teisiasi dėl šių teisių tarpusavyje ir pan. Kitaip tariant, tai laikina prieglauda.

Ji randasi vienoje gražiausių Peterburgo vietų - Vasilevskij saloje. Įžengus į pastatą stebino jo aukštos lubos, senoviniai, mediniai turėklai ir staktos, erdvios patalpos. Beeidami išvydome ir nuostabaus gražumo cerkvę. Daug kur pastate kabėjo ikonos, todėl susidarė įspūdis, kad tai - bažnytinis pastatas.

Vėliau mus buvo paaiškinta, kad tai - buvusi vyskupo rezidencija. Seniau, kai aukščiausioji Rusijos bažnytinė valdžia buvo Šventasis Sinodas, vyskupai turėjo atvykti į Peterburgą, į Sinodo pasėdžius. Taigi, šis pastatas buvęs vieno iš vyskupų namais, kur jis apsistodavęs kai atvažiuodavo į posėdžius.

Tai išgirdęs kartu buvęs liuteronų pastorius Frankas susijaudino: „Argi nenuostabu? Buvusiuose vyskupų namuose dabar įsikūrę vaikučiai!“. Jis sakė, kad šiame name vyrauja „nuostabi dvasia“ ir sakė esąs įsitikinęs, kad vaikams tai didelė malonė ir džiaugsmas.

Kadangi pačių vaikų nebuvo, tai mūsų susitikimas praėjo su direktoriumi. Jis papasakojo apie įstaigos veiklą, džiaugsmus ir rūpesčius, parodė, kaip gyvena vaikai. Turbūt didžiausias netikėtumas įvyko pačioje susitikimo pabaigoje: mus visus sukrėtė direktoriaus meilė vaikams, jo atsidavimas savo darbui, o kai priėjau paspausti jam rankos supratau... kad jis yra aklas! Nuostabu, kaip, atrodytų, pats esantis bėdoje žmogus sugeba tiek daug padaryti kitų žmonių labui...

Vienas iš liūdnų dalykų, kurį girdėjo visi, keliavę po soc. įstaigas - jų konfliktai su Rusijos valdžia. Ši prieglauda iškilo bendradarbiaujant dabartiniam direktoriui su Ortodoksų Bažnyčia, ypač savo parapijos klebonu. Daugelis įstaigos darbuotojų - iš tos pačios ortodoksų bendruomenės. Deja, kai atėjo laikas gauti valstybės pripažinimą, jie buvo priversti oficialiai atsiriboti nuo Bažnyčios, o dabar miesto valdžia nori juos iškraustyti iš pastato, apie kurį taip nuostabiai kalbėjo pastorius Frankas...

Nakvynės namus lankiusieji taip pat pasakojo, kad penkerių nakvynės namų tinklas, su kuriuo jie susidūrė, negauna paramos iš valdžios. Priešingai, jiems dažnai tenka kovoti su valdžia, kad galėtų gyvuoti...

Kai pastorius Frankas paklausė, ar vaikų namai galėtų priimti savanorius soc. darbuotojus iš Vokietijos (Liuteronų Bažnyčioje socialinė pagalba labai išvystyta, ten kiekvienas diakonas turi socialinio darbuotojo išsilavinimą), direktorius atsakė, kad anksčiau toks bendradarbiavimas vyko, tačiau šiandien jį apsunkina politinė situacija. Jis tai pasakė be galo taktiškai ir mandagiai.

Apie minėtą direktorių išliks dar vienas įspūdingas prisiminimas. Esant vaikų namų cerkvėje Frankas papasakojo apie mūsų susirinkimo tikslą ir paklausė, ar negalėtume padainuoti Mozarto Dona nobis pacem (Suteik mums ramybę/taiką). Mes padainavome ir atsisukęs pamačiau, kad direktoriaus akių krašteliuose susikaupė ašaros. Jis linkėjo, kad tarp mūsų visada išliktų taika, nebūtų karo, kad visais prislėgtaisiais būtų pasirūpinta. 

4. Kas užkliuvo?

Papasakojus apie gražiausius prisiminimus, galima eiti prie blogiausiųjų. Rusijos liuteronai tikrai mane nustebino savo socialiniu aktyvumu (pavyzdžiui, jie savo bendruomenės namuose turėjo gausybę neįgaliųjų vežimėlių, ramentų ir kt., be to, turėjo valgyklą benamiams), tačiau savaitę nepraėjo nesusidūrus ir su jų negerovėmis.

Pirmasis ir, man asmeniškai, baisiausias dalykas įvyko vieno maldos vakaro metu, bet prieš tai derėtų šį tą paaiškinti. Rusijos liuteronų Bažnyčia yra susiskaldžiusi į vokiečių ir suomių bendruomenes, iš kurių vokiečių - liberalesnė, leidžianti moterų kunigystę, kaip vėliau paaiškėjo, pakankamai liberaliai žiūrinti į LGBT ir t.t.. Suomiai - konservatyvūs, kaip teigė vienas Rusijos vokiečių pastorius, jie net jam neduodavo Komunijos.

Taigi, vieną maldos vakarą vedė Rusijos vokiečių pastorius. Viskas vyko lyg ir įprastai, bet maldos pabaigoje jis, norėdamas visus palaimint, prabilo: „Mūsų Tėve arba Motina...“. Žinoma, man tai buvo didžiulis šokas, po kurio grįžęs iškart ėmiausi konsultuotis su ortodoksų teologais, ką daryti, ir ar po tokio išpuolio iš viso galimas yra tolesnis bendravimas.

Pažįstama teologė paaiškino, kad ši problema jau seniai svarstyta Pasaulio Bažnyčių Taryboje. Kai liberalai naudoja tokį kreipinį (vadina Dievą ir Tėvu, ir Motina, angl. inclusive language), jie neturi omeny, kad garbintų kokią deivę“, nekalba apie Dievo hipostazes (Tėvas-Sūnus-Dvasia), o viso labo naudodamiesi motiniškomis Senojo Testamento metaforomis (Iz..) pabrėžia, kad Dievas savo esmėje (substancijoje) nėra vyras. Visgi, kadangi tokia kalba nėra priimtina nei katalikams, nei ortodoksams, Pasaulio Bažnyčių Taryboje buvo priimtas susitarimas tokios kalbos ekumeniniuose susitikimuose nenaudoti.

Mano laimei, pastorius Frankas, su kuriuo daugiau bendravau, pasirodė esąs labai išsilavinęs ir išmintingas žmogus, todėl iškėlus šią problemą, bemat sutiko ją apsvarstyti su Rusijos vokiečiu Micheliu. Tiesą pasakius, aš manau, kad jei jie ateityje tęstų tokios kalbos vartojimą (nors panašu, kad tai buvo nesusipratimas), tai galėtų būti kliūtis BIEN ekumeniškumui (katalikų ir ortodoksų dalyvavimui).

Antrasis užkliuvęs dalykas - rusų liuteronų pristatytas taikos projektas“. Kaip bebūtų ironiška, jis daug labiau užkliuvo vienai rusų liuteronei, nei man pačiam. Rusų tarpkonfesinės LGBT grupės Nuntiare et recreare nariai pristatė savo veiklą, kuria, iš esmės, jie siekia pakeisti vietinių liuteronų, katalikų ir ortodoksų moralinį mokymą, kad šie pradėtų priimti LGBT žmonių intymius santykius. Manęs per daug šis projektas nekliudė, nes projektų niekas palaikyti neprivalėjo, šie žmonės viso labo dalijosi, ką galvoja ir ką veikia, be to, aš esu įsitikinęs, kad mano Bažnyčią dar mažiausiai penkiasdešimt metų jų per šautuvo šūvį neprisileis. Kita vertus, žinodamas prastą LGBT žmonių padėtį Rusijoje, nenorėčiau pulti kritikuoti LGBT organizacijų, nes kiekvienas žmogus, nesvarbu ar jis heteroseksualus, ar LGBT, nusipelnė pagarbos, kiekvienas yra Dievo kūrinys, todėl visas tas smurtas, patyčios ir kita, kas vyksta Rusijoje prieš šiuos asmenis, yra siaubinga ir kažkaip šiems žmonėms reikia gintis. 

Mano nuostabai, sukurto labiausiai ne lenkų katalikai ir ne aš, o viena rusų liuteronė. Ji pradėjo baisėtis tuo, kas pristatoma ir sakyti, kad jei tokie projektai toliau egzistuos, ji pereis iš vokiečių į suomių Bažnyčią. Tai man atskleidė vidinę Rusijos liuteronų įtampą, kuri, iš tiesų, didžiulė.

Susimąsčiau tada ir kaip Lietuvos liuteronai dalyvauja renginiuose su liberaliais liuteronais. Juk Lietuvos liuteronai - kaip ir latviai, ir Rusijos suomiai - konservatyvūs. 

Minėtoji rusė ėmėsi pati šiais klausimais bendrauti su organizatoriais. Regis, ir jai pavyko surasti supratimą ir sutarimą, kad to neturėtų būti ekumeniniuose susitikimuose. 

5. Šlovinimas prie laužo

Nuo baisių dalykų grįžkime prie džiaugsmingesnių. 

Festivalis baigėsi stovyklavimu Senojoje Ladogoje. Senovės Rusios širdyje. Laužas, palapinės, gamta...

Turbūt dar vienas nuostabus prisiminimas - kad net prie laužo skambėjo beveik vien krikščioniškos dainos. Manau tai yra puiki kultūra, kurios sovietmečiu neteko ortodoksai. Juk tiek daug yra ukrainiečių liaudies dainų apie Jėzų, Mariją, tiek daug jų dainuodavo mūsų protėviai po Mišių, namie ar gamtoje, dirbdami ar ilsėdamiesi. Dabar gi dažniausiai ortodoksai po maldų nebežino ką dainuoti ir dainuoja įprastas, pasaulietines dainas. O liuteronai net ir prie laužo paėmę gitarą šlovina Dievą...

Tokie tad dvilypiai mano įspūdžiai. Viena vertus - įspūdingas, pasakiškai gražus Peterburgas, įdomūs užsiėmimai, šilti žmonės. Kita vertus - vienas, kitas suklupimas dėl skirtingo tikėjimo. Bet, visgi, manau, svarbiausia stengtis būti gerais kaimynais, sugyventi - ką jau padarysi, kad mūsų tikėjimas, moralė skiriasi, juk laisvos žmogaus valios net Dievas nenori pavergti. Geriau ne kariaukime, o dalinkimės ramybe.

2016 m. rugpjūčio 8 d., pirmadienis

Scholijos Ekleziasto knygai (Pirma dalis - 1,1-8,1)

 „Tuštybių tuštybė, sako Ekleziastas. Tuštybių tuštybė ir visa tuštybė!“ (Eccl 1,2)
Ši Ekliaziasto (dar vadinamo Koheletu, Mokytoju, Pamokslininku) knygos vieta išreiškia visą gyvenimo patirtį. Žmogaus gyvenimas be Kristaus - tuštybė, migla. Jis būtinai atranda, kad visa neturi prasmės ir būtent Logos, Dievo Žodis yra ta atrama, kuri užsidega tarsi švyturys, šviečiantis per jūrą apgaubusį rūką. Jis rodo kelią, kur laivas turi plaukti; todėl žmogaus gyvenimas įgyja kryptį - prasmę. 

Apaštalas Jėzų dar yra prilyginęs inkarui, kuris sulaiko laivą, kad šis nepraplauktų tolyn ar neįplauktų dideliu greičiu į krantą (žr. (Hbr 2,1; Hbr 6,19). Klaidžiodami be krypties rūke laivai lengvai gali arba pasimesti jūroje, arba sudužti. Todėl inkaras - vienas iš pagrindinių ankstyvosios krikščionybės simbolių.

P.S. Kartais ši vieta dar verčiama: „rūkų rūkas!“, „miglų migla!“.
„Kas buvo, vėl bus;
kas įvyko, vėl įvyks.
Po saule nėra nieko nauja!
Kartais yra dalykas, apie kurį sakoma:
„Žiūrėk, tai šis tas nauja!“
Betgi tas dalykas jau buvo
šimtmečiais prieš mus.
Kaip dabar neatsimenama buvusių dalykų,
taip pat ateities dienomis būsiančių dalykų
neatsimins vėliau gyvensiantys žmonės.“
(Eccl 1,9-11)
Tai nereiškia, kad žmonės neišranda naujų technologijų, neatranda naujų teritorijų ar naujai nepažįsta pasaulio. Technika yra skirta tam, kad kažką darytum, o mokslas - tam, kad kažką žinotum. Netrukus Ekleziastas dalijasi savo patirtimi, kad begalinis pažinimas - o pažinimas yra begalinis - yra lygiai toks pats bevertis, kaip ir begalinis darbas. Egzistencinės problemos išlieka tos pačios - nesvarbu, kad žmonės jau Saliamono laikais atrasdavo vis naujas karalystes, brangakmenius, tobulino ginklus ir kt. Kaip tada, taip ir šiandien žmogus gali pajusti būties rato beprasmybę - viskas kartojasi ta prasme, kad visais laikais žmonės džiaugėsi, liūdėjo, mylėjosi, gimdė, mirė, pykosi, nekentė, žaidė, dirbo. Visais laikais jie patirdavo neteisybę, susvetimėjimą, vienybę meilėje, draugystę. Viskas būties rate kintam tad Ekleziastas ir pasakė: pasaulyje nėra nieko naujo, kiekvienas pereina per tą patį gyvenimą, kiekvienas išgyvena panašiais problemas, žmogaus pasirinkimas, kaip atsakyti į jas - ribotas, ir visus galimus atsakymus išbandė pats Saliamonas.
„Tariau širdyje: „Štai įsigijau didelę išmintį, didesnę už visus prieš mane gyvenusius Jeruzalėje. Mano širdis uoliai kaupė visokią išmintį ir žinojimą“. Tačiau kai ėmiau širdimi pažinti išminties bei žinojimo prigimtį ir kvailystę bei paikystę, supratau, kad ir tai yra vėjų vaikymas. Juk su didele išmintimi ateina ir daug rūpesčių; kuo daugiau žinai, tuo labiau kankinies. (Eccl 1,16-18)
Nei išmintis, nei joks pažinimas ar žinojimas nepasotina gyvenimo prasmės troškimo. Galima žinoti labai daug, labai įvairių dalykų, suprasti sudėtingiausius dėsnius, tačiau visada galop kils klausimas: „O kokia prasmė tai žinoti?“. Visą gyvenimą sugaišęs prie knygų gali pamatyti, kad taip ir nepajudėjai prasmės link nė žingsnelio. Todėl Tėvai skyrė įprastą žinojimą ar pažinimą nuo Dievo pažinimo, kuris vienintelis yra prasmės patirtis. Kai žmogus tiki į Dievą, jis tiki, kad tarnaudamas Dievui daro tai, kas yra prasminga. Tada jis visą savo gyvenimo veiklą gali apgaubti prasme, nuo ėjimo ryte į dušą iki batų siuvimo batsiuvio darbe - visa gali būti suvokta ir padaryta kaip tarnystė Dievui.
Leisiu sau mėgautis malonumais. Paragauk malonumų!“ (Koh 2,1)
 Antrajame skyriuje Ekleziastas išbando tris gyvenimo taktikas: mėgautis malonumais, viską turėti ir viską žinoti. Jis atranda, kad visos jos - vien tuštybė.
Juk ne sykį žmogus, išmintingai triūsęs, kupinas žinojimo ir įgūdžių, turi palikti visa, ką turi, jokio darbo į tai neįdėjusiam žmogui. Kokia tad nauda mirtingajam iš viso jo triūso ir rūpinimosi, kurį turėjo pakelti po saule? Juk visos jo dienos yra kupinos skausmo ir jo užsiėmimas – apmaudas; net naktį jo širdis neturi ramybės. Ir tai yra rūkas! (Eccl 2,21-23)
Vienas pažįstamas milijonierius yra sakęs - „kas iš to, kad esi milijonierius, vis tiek valgai ryte tą pačią duoną“. Tu gali kaip Saliamonas turėti daug sugulovių (ką iš bandė ir kuo nusivylė ir šv. Augustinas), daug turtų, bet viskas nusibos. O kasdienybei reikia nedaug - nereikia nei ikrų, nei brangiausių vynų, tik kuklaus maisto, patogios lovos ir šiltų drabužių. Tas pats milijonierius pasakojo, kad išaugus turtams nuolat auga ir pastangos, kurių reikia turtui apginti, turtą išlaikyti, todėl jis tepajėgė turėti tik vieną vaiką. Turtas dažnai tampa rūpesčių šaltiniu ir ne išlaisvina (kaip dažnai žmonės įsivaizduoja), o supančioja ir praryja žmogų. Todėl Kristus palygino begalinį žmogaus rūpestį su materialiniu turtu: kur tavo lobis, ten ir tavo širdis“ (Mt 6,21).
Laikas mylėti ir laikas nekęsti (Eccl 2,21-23)
Kaip gali egzistuoti laikas neapykantai? Šitą vietą galima suprasti taip: visos žmogaus galios sukurtos dorai, tik žmogus nusideda jas vartodamas negerai. Tą sielos galią, kurią žmogus naudoja neapykantai, tikrai yra laikas panaudoti - kai žmogų kankina yda, kai jis daro nuodėmes, kai jis regi neteisybę. Jis turi nekęsti nedorybės, nekęsti nuodėmes ir ginti engiamuosius.
Širdyje sau tariau: „Ir teisuolį, ir nedorėlį teis Dievas, nes yra paskirtas laikas kiekvienam reikalui ir kiekvienam įvykiui“. Tada apie žmones širdyje sau tariau: „Tai Dievo kelias juos ištirti ir parodyti, kad savyje jie yra tik gyvuliai. Juk likimas žmonių ir likimas gyvulių yra toks pat. Ir vieni, ir kiti miršta, nes jie turi tą patį gyvybės alsavimą. Žmogus neviršija gyvulio, nes abu yra nykstantis rūkas. Abu eina į tą pačią vietą, abu yra iš dulkių ir į dulkes jiedu abu sugrįžta. Kas žino, ar žmogaus gyvybės alsavimas kyla aukštyn, ar gyvulio gyvybės alsavimas nueina į žemę? (Eccl 3,17-21)
Krikščionys tiki Paskutiniuoju Teismu, t.y. tuo, kad amžinybėje teks stoti Dievo akivaizdoje, kur kiekvienam bus atmokėta pagal jo darbus (Rom 2,6), kur aikštėn išeis viskas, ką esame padarę (Jn 3,20). Tačiau net ir jei žmogus netiki šiuo mokymu, išlieka kitos rūšies Dievo įsteigtas teismas - mirtis. Mirties akivaizdoje lygūs ir senas, ir jaunas, ir turtingas, ir vargšas. Turtuolis negali nusinešti į kapą savo turtų, jaunuolis - sveikatos, kaip sako šv. Efremas Siras. Mirtis padaro beprasmiais visus mūsų darytus darbus ir todėl kyla klausimas, kam juos iš viso iki mirties daryti.
Geriau viena sauja su poilsiu, negu dvi saujos su triūsu ir vėjų vaikymu! (Eccl 4,6)
Koks tikslas be proto daug dirbti ir aukoti sveikatą, jei vėliau turėsi leisti uždirbtus turtus gydymuisi? Koks tikslas turėti tiek daug turto, kad jis neleistų tau ilsėti ir pats triūstum daugiau nei dirba nieko neturintis vergas? Visa gyvenime turi būti pasverta. Verta turėti tiek, kiek tau padeda būti laimingesniu. Visa kita - perteklius. Iš tiesų, turėti žmogui reikia mažai.
Vargas vienišam žmogui! Juk kai suklumpa, nėra kas jį pakeltų. (Eccl 4,10)
Bendrystė - vienas didžiausių gyvenimo džiaugsmų, kuris susijęs su galutine gyvenimo prasme - juk Dievas yra meilė (1 Jn 4,8). Dažnai turtų, garbės troškimas veda į tokį egoizmą, kad žmogus visai praranda bendrystę ir tampa vienišas. Jam gali atrodyti, kad jis toks nėra, nes ji sups žmonės, tačiau tai tebus bendravimas be bendrystės, komunikacija be Komunijos (kaip sako Martinas Buberis), ir kai toks žmogus parklups, nebus, kas jį pakeltų.
Būk apdairus, kai keli koją į Dievo Namus. Artintis su mintimi klausytis yra geriau nei atnašauti auką, kurią kvailieji atnašauja. (Eccl 4,17)
Mes atnašaujame bekrauję auką šv. Mišiose. Ekleziastas kalba apie tai, kad auka turi prasmę tik tada, kai ji vainikuoja paklusnumą ir sekimą mokytoju, o nedoro žmogaus auka nėra maloni Dievui, todėl yra beprasmė (nes Dievas jos vis tiek nepriima). Galima numindžioti bažnyčios sklenkstį, paaukoti didelius pinigus dvasininkams, bet jeigu žmogus nesiklauso Evangelijos ir nesimeldžia, jis gaus gerokai prastesnį atlygį nei tas, kuris meldžiasi ir klauso Evangelijos nieko neturėdamas.
Būk tad taupus savo žodžiais. (Eccl 5,1)
Apie tai kalba ir Jėzus Kristus (Mt 5,34-37), ir apaštalas Jokūbas (Jok 3,2-8), o Paulius ir Petras sakosi patys rašą trumpai - Ef 3,3 Hbr 13,22, 1 Pt 5,12.
Kai padarai įžadą Dievui, nedelsk jo vykdyti (Koh 5,3)
Įžadu galima vadinti ir maldą, nes maldoje dažnai Dievui žadame padarysią vieną ar kitą dalyką. „Tėve mūsų“ maldoje žadame atleisti savo kaltininkams, kad būtų atleista mums.

„Verčiau liūdėti negu juoktis, nes po liūdnu veidu gali slėptis linksma širdis. 
Išmintingųjų širdį patraukia gedulo namai, o kvailųjų širdis yra pramogų namuose.“ (Eccl 7,3-4)
Ekleziastas kalba apie tą patį, kaip ir Siracho sūnus Jėzus - „Kvailys juokiasi visu balsu, o išmintingas žmogus kukliai šypsosi“ (Sir 21,20). Kodėl geriau Šventasis Raštas vertina liūdesį labiau nei juoką?

Galėtume samprotauti taip: juokas yra paviršutinybės ir nerimtumo, nemąstymo išraiška. Kuomet aš juokiuosi, aš paleidžiu vadžias, nieko nekontroliuoju ir viso labo linksminuosi. Į tokį juoko supratimą nurodo žodžiai „kvailųjų širdis yra pramogų namuose“. Kvailas žmogus lėbauja, pramogauja, jis nesusimąsto. Ar tai yra blogai? Taip, nes visų laukia vienoda pabaiga - ir turtingo, ir vargšo - mirtis.

Kvailys linksminasi, gyvena nerūpestingai ir tada visada jam liga ar mirtis ateina nelauktai. Kaip žiogui iš pasakos, kuris visą vasarą, kol skruzdės statė skruzdėlyną, griežė pievoje smuiku. Jis nerūpestingai griežė, niekino skruzdes, kurios neaišku kodėl vasarą triūsia, kai galėtų džiaugtis, o, atėjus žiemai, žiogas buvo prislėgtas sunkumų, nes žiema ji užklupo nelauktai. Žiema užklumpa visus anksčiau ar vėliau, bet tą, kuris jai nesiruošia, ji užklumpa nelauktai. Lygiai taip pat ir mirtis - visi mes žinome, kad, kaip ir žiema, ji ateis, bet visada ji mums ateina nelauktai.

Ekleziastas sakė, kad yra laikas verkti ir laikas juoktis (Eccl 3,4). Reiškia, juoktis laikas taip pat egzistuoja, tačiau kvailys yra tas, kuris nesupranta, kad laikas juoktis, šiame gyvenime - labai ribotas. Kristus parodė, kad šiame gyvenime tikrai verta daugiau liūdėti ir verkti, nei juoktis, sakydamas: „Palaiminti, kurie dabar verkiate, nes juoksitės“ (Lk 6,21), taip pat: „Palaiminti liūdintys: jie bus paguosti“ (Mt 5,4). Jis sako, kad pasaulis nesupranta šio liūdesio: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jūs verksite ir vaitosite, o pasaulis džiūgaus. Jūs liūdėsite, bet jūsų liūdesys pavirs džiaugsmu.“ (Jn 16,20). Ir Jėzus perspėja tuos, kurie to nesupranta: Vargas jums, kurie dabar juokiatės, nes jūs liūdėsite ir verksite. (Lk 6,25).

Dėl ko krikščionis turėtų liūdėti? Tėvai moko, kad dėl savo nuodėmių, dėl pasaulio nuodėmingumo. Dėl viso blogio, kurio aplink tiek daug. Ir prisimindami blogio beprasmybę, jo tamsą, atmindami mirtį ir jai besiruošdami, krikščionys tampa dvasiniais kariais, pasiruošusiais bet kokiam juos ištiksiančiam sunkumui. 
Nesakyk: „Kaip tad gali būti, kad seniau buvo geriau, negu dabar?“ – nes nėra išmintinga kelti tokį klausimą. (Eccl 7,10)
Ekleziastas draudžia nostalgiją, įprastą pagonims (Hesiodas ir daugybė kitų pagonių poetų kūrė mitus apie tai, kaip kadaise buvo geriau, negu šiandien). Kodėl Ekleziastas draudžia kelti tokį klausimą? Galėtume svarstyti taip: 1) Niekas nėra gyvenęs dviejų gyvenimų, todėl niekas nežino, kaip buvo iki jam gimstant; 2) Retas kuris gali nešališkai palyginti tai, kas buvo jo gyvenime - paprastai mes esame linkę sunkioje padėtyje idealizuoti tai, kas buvo anksčiau; 3) Dabar mes visada turime galimybę kažkaip eiti į priekį, t.y. kažkaip kurti ateitį. Todėl geriau tvarkyti ir kurti, nei burbėti apie praeitį. 
Apsvarstyk Dievo darbą! Kas gali ištiesinti, ką jis padarė kreiva? Gerą dieną džiaukis gerove, o nelaimės dieną svarstyk: abi – viena ir kita – yra Dievo darbas. Taigi žmogus negali jam dėl ko nors skųstis.“ (Eccl 7,13-14)
Tarsi stoikas Ekleziastas siūlo mokytis priimti ir gera, ir bloga. Blogis gali būti naudingas kaip pamoka, jei žmogus jį išmintingai apsvarsto.
Neperdėk būdamas teisus ir neperdėk būdamas išmintingas. Kam gi turėtum save pražudyti? (Eccl 7,16)
Ekleziastas perspėja prieš fanatizmą. Šv. Jeronimas sieja šias eilutes su melagingu įsitikinimu, kad esi teisus. Kartais žmogus užsidegęs būti pasaulio teisuoliu visiškai praranda ryšį su realiu pasauliu.
Iš tikrųjų nėra žemėje nė vieno žmogaus, kuris būtų taip teisus, kad tik gerai elgtųsi ir niekad nenusidėtų. (Eccl 7,20)
Išmintingas žmogus tai supranta, todėl nesideda nei teisiu, nei išminčiumi. Todėl Sokratas ir sakė, kad orakulas jį pavadino išmintingiausiu, nes jis „žino, kad nieko nežino“. 
Pagaliau nekreipk dėmesio į visa, ką žmonės kalba, kad neišgirstum savo vergą tave keikiant. (Eccl 7,21)
Kai pradedame perdėm klausytis, ką kiti apie mus kalba, tampame aplinkinių nuomonės vergais. Krikščionis verčia turėtų domėtis, ką apie jį galvoja Dievas.
Kartesnė už mirtį man buvo patirtis su moterimi. Ji yra spąstai, jos širdis – žabangos, o rankos – pančiai. Kas patinka Dievui, tas jos išvengia, bet nusidėjėlis yra jos pagaunamas. (Eccl 7,26)
Mizoginiška Ekleziasto ištara, kylanti iš jo patirties. Iš tiesų, įsimylėjęs vyras gali tapti žaislu moters rankose ir paklysti nuo Dievo kelio. Ekleziastas neatmeta bendrystės su moterimi, greičiau išreiškia jos tragizmą, nes moko: Mėgaukis gyvenimu su žmona, kurią myli, per visas savo trapaus gyvenimo dienas, kurias jis tau po saule suteikia, – per visas savo trapias dienas!“ (Eccl 9,9).
Dievas padarė žmoniją dorą, bet žmonės leidosi į savo svarstymus. (Eccl 7,29)
Matyt moters priskyrimo blogybių priežasčiai ir prigimtinio žmonijos dorumo įžvalga yra tarpusavyje susiję kaip pirmosios Adomo ir Ievos nuodėmės įžvalga. Ji išreiškia įsitikinimą, kad mes gimstame iškreiptame pasaulyje, esame į jį įmetami, ir jau gyvename išankstinėje blogio apsuptyje.
„Žmogaus išmintis taip apšviečia jo veidą, kad sušvelnėja kieti jo veido bruožai“ (Eccl 8,1)
Apie šv. Antaną Didįjį buvo sakyta, kad jo veidas buvo itin šviesus, ir kad jame nebuvo jokios klastos - kiekvienas galėjo iš jo kūno nusakyti, kaip Antanas jaučiasi.