Rusija ir Dieviškoji Oikonomia

Šv. Ignatijus Briančianinovas, Sankt Peterburgo vyskupas
Neseniai žurnale „Naujasis Židinys-Aidai“ (nr. 5) pasirodė A. Narbuto straipsnis „Trečioji Roma? Trečiasis Reichas? Trečioji Šventykla?“. Šiame straipsnyje tendencingai įrodinėjama, esą Rusijos Ortodoksų (Stačiatikių) Bažnyčia ėmė, nuo seniausių laikų, veikti išvien su pasaulietine valdžia ir visiškai atsidavė jai. Autorius rašo: „Kad ir kaip būtų, tačiau Stačiatikių Bažnyčia nesugebėjo į šio pasaulio kunigaikščio gundymus atsakyti Jėzaus žodžiais: „Eik šalin, šėtone! Juk parašyta: Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir jam vienam tetarnauk!“ (Mt 4, 1–11). Todėl tolimesnis stačiatikių likimas visiškai priklausė nuo žemiškųjų valdovų valios.“. Tik tarp kitko minima, jog filosofas Vladimiras Solovjovas, kaip ir kiti to meto ortodoksų filosofai, teigė, kad carinis absoliutizmas primetinėjo Rusijos imperijos ortodoksams realybės neatitinkančią idėją, esą pati Bažnyčia atsisakiusi savo teisių caro naudai.

Mano asmeninė patirtis rodo, jog toks požiūris dažniausiai kyla iš neatsižvelgimo į stačiatikių ekleziologiją. Tie, kurie pamato, jog Rusijos Ortodoksų Bažnyčios Švenčiausis Sinodas kelis šimtmečius, nuo 1700 iki 1918 m. nerinko patriarcho (o patriarchato panaikinimas buvo ne oficialus Petro I veiksmas; jis prasidėjo kaip tiesiog kliūčių kūrimas po senojo patriarcho mirties) ir tai, jog Bažnyčioje įtaką įgavo pasaulietinė valdžia, nesusipažinę su Ortodoksų Bažnyčios „virtuve“ nusprendžia, kad Bažnyčia atsidavė valdžiai. Juk patriarchas primena popiežių, o jo vietą (bent dalinai) užėmęs imperatorius yra tarsi naujasis popiežius (iš čia Maxo Weberio terminas – cezarepapizmas). Tačiau patriarchas Ortodoksų Bažnyčioje nėra popiežius, kaip ir jo vietą užėmęs imperatorius.

Rytų Bažnyčios (jei taip dar galima ją vadinti laikais, kai egzistuoja autokefalinė Amerikos Ortodoksų Bažnyčia) organizavimo principai remiasi ankstyvosios Bažnyčios principu „kur vyskupas – ten ir Bažnyčia“, kurį aprašo šv. Ignotas Antiochietis. „Laiške efeziečiams“ jis tikintiesiems pataria derintis „prie Dievo proto (gnome)“, nes kaip Jėzus Kristus yra Tėvo protas, taip ir vyskupas „yra Jėzaus Kristaus proto. [...] Juk garbingoji jūsų kunigija, Dievo vertoji, yra suderinta su vyskupu kaip kitaros stygos. Šitaip vienmintystėje ir sąskambyje giedama Kristaus meilės giesmė“. Dėl praktinių priežasčių, vyskupai, kuriuos jungia vienas tikėjimas ir priklausymas vienam Kristaus Kūnui, t.y. Eucharistinis Bendravimas, organizuojasi į didesnius administracinius junginius, neturinčios sakrametinės reikšmės. Šiuos junginius valdo vyskupų taryba (Sinodas), kuriam pirmininkauja tam tikras vyskupas (tai gali būti arkivyskupas, metropolitas arba patriarchas). Šie junginiai yra juridiškai nepriklausomi vienas nuo kito, t.y. „autokefaliniai“ (išvertus iš gr. autokefalija – „savivalda“).

Autokefalinės Bažnyčios vadovo titulas – antraeilis dalykas. „Motinos-miesto“ (gr. metropolia), pavyzdžiui, sostinės ar istoriškai svarbaus miesto katedros vadovas paprastai turi metropolito titulą. Senovinių miestų, dažniausiai turėjusių imperatorių-ortodoksų sostus, vyresnieji vyskupai paprastai turi „patriarcho“ („šeimos galvos“) titulą. Kadangi nuo senovės vyskupai buvo vadinami „šventaisiais“, tai vyskupų tarybos pirmininką buvo įprasta vadinti „švenčiausiuoju“. Patriarchai istorijos bėgyje susikūrė daugybę titulų. Pavyzdžiui, oficialus Aleksandrijos patriarcho titulas yra: „Jo Palaimintybė Didžiojo Aleksandrijos Miesto, Libijos, Pentapolio, Etiopijos, Viso Egipto ir Visos Afrikos Popiežius, Tėvų Tėvas, Ganytojų Ganytojas, Prelatų Prelatas, Tryliktasis Apaštalas ir Pasaulio Teisėjas“, o Konstantinopolio patriarchas prisistato kaip: „Jo Dieviškoji šventenybė, Švenčiausiasis Konstantinopolio-Naujosios Romos arkivyskupas, Pasaulio (Oikoumenikos) Patriarchas“ (pabrėšiu, jog šie titulai buvo sukurti dar iki Bažnyčios skilimo į katalikus ir stačiatikius). Paprastai Vakariečiai įsivaizduoja, kad tokie titulai žymi nepaprastai didelę asmens galią, tačiau jie tik atspindi didžiadvasišką patosą, būdingą Rytų kultūroms.

Pavyzdžiui, po to, kai Romos Katalikų Bažnyčios popiežius ekskomunikavo liuteronus, jie rašė Konstantinopolio patriarchui laišką, siūlydami pradėti Eucharistinį Bendravimą. Konstantinopolio patriarchas Jeremijas II-asis atsakymuose kreipiasi į liuteronus tokiais žodžiais, kaip: „o, išmintingiausieji Vokietijos vyrai!“, „Didžiojo Tübingeno miesto gyventojai!“, „išmintingiausieji Teologai!“. Tačiau savo trečiąjį atsakymą baigia žodžiais: „Kadangi [jūs negerbiate Šventųjų Tėvų], prašome daugiau nebekelti mums liūdesio, neberašyti mums. [...] Nerašykite mums apie dogmas; bet jei sugalvosite rašyti, rašykite vardan draugystės. Sudie!“. Istorijoje buvo daugybė atvejų, kai Vakariečiai buvo suklaidinti Rytų patriarchų laiškų patoso ir nutarę, jog rytiečiai juos tiesiog dievina, tuo tarpu, kai tai tebuvo rytietiško etiketo dalis. Tai – viso labo poezija.

Šiai kategorijai priklauso ir patriarchų titulai – būdami tik vyskupais, jie neturi jokių didesnių kanoninių galių už bet kurį kitą vyskupą. Maskvos patriarchas neturi jokių kanoninių galių Vilniaus arkivyskupijoje – vienintelis vyskupas, kuris turi čia įgaliojimus, yra Vilniaus ir Lietuvos arkivyskupas. Net norėdamas nušalinti Vilniaus ir Lietuvos arkivyskupą nuo katedros, Maskvos patriarchas turėtų gauti Šventojo Sinodo pritarimą, nes pasak kanonų, vyskupas gali būti nušalinamas tik kelių vyskupų sprendimu.

Ne gana to, autokefalinės Bažnyčios vadovas (nesvarbu, ar tai būtų patriarchas, ar arkivyskupas, ar metropolitas) gali būti nušalintas nuo katedros Visuotiniu („katalikišku“, gr. katholikos – visuotinis) sprendimu. Tokios drausminės priemonės buvo panaudotos prieš Rusijos patriarchą Nikoną, kai Rytų patriarchai bendru sprendimu jį suspendavo. Taigi, patriarchas, toli gražu, nėra popiežius.

Vienas ryškių vyskupiškosios nepriklausomybės pavyzdžių – Vilniaus ir Lietuvos metropolito Chrizostomo pozicija Lietuvos kovoje už nepriklausomybę. Metropolitas rėmė Sąjūdį, nepriklausomybės judėjimą. Sausio 13-ąją Lietuvos Ortodoksų Bažnyčia kreipėsi į kareivius, kad tie, kurie išpažįsta šios Bažnyčios mokymą, nenaudotų smurto. Tokia pozicija, galbūt, būtų nekorektiška Maskvos patriarchui, tačiau tinkama Vilniaus metropolitui.

Ortodoksų Bažnyčiai taip pat būdingas kitoks, nei Vakariečiams, valdžios ir Bažnyčios santykių idealas. Pagal dvi Kristaus prigimtis (dieviškąją ir žmogiškąją), kurios yra „viena, bet nesulieta“, šv. Justinianas Didysis IV a. sukūrė valdžių „sąskambio“ (gr. symphoneia) teoriją. Pagal ją, kaip žmogus turėtų savo asmeniniame gyvenime remtis „bendradarbiavimu“ (gr. synergeia) su Dievu, taip ir valdžia turėtų ieškoti Dievo valios ir derinti savo veiksmus su Bažnyčios mokymu. Ortodoksų Bažnyčiai nebūdingas radikalus materijos ir idėjos supriešinimas – Dievas perkeičia materiją atmainymu (metamorphosis), tuo remiasi ir visa ikonografinė Tradicija. Kaip pavienis žmogus gali patirti atmainymą, jo kūno perkeitimą, taip ir valstybė gali būti šventinama Dievo. Dievas gali pašventinti žmogaus kasdienybę, gali pašventinti valstybinį gyvenimą.

Sąmoningi valstybės gyventojų veiksmai darbuotis Dievo labui yra vadinami bendradarbiavimu Dieviškoje Oikonomijoje (gr. „oikonomia“, pažodžiui, – „namų statyba/valdymas“). Visa žmonijos istorija traktuojama kaip Dieviškoji Oikonomia – Dievo Karalystės plėtra, Jos sklaida iš garstyčios grūdo. Tai, ką M. Weberis vadina „cezarepapizmu“ Ortodoksų Bažnyčios mokyme traktuojama kaip ekleziologinė erezija (kitas klausimas, kiek šis Weberio „idealusis tipas“ iš viso pasitaikė istorijoje).

Nei vienas vadinamojo „Sinodalinio periodo“ (kai imperatorius kliudė patriarcho rinkimams) šventųjų ar Ortodoksų Bažnyčios pripažinimą įgijusių teologų niekada nelaikė Rusijos imperijos tvarkos normalia (todėl, vos atsiradus galimybei 1917 m., ir buvo išrinktas naujasis patriarchas). Vyskupavęs Sankt Peterburge XIX a. šv. Ignatijus Briančianinovas taip atsiliepė apie savo ganomųjų avių meilę imperatoriui: „Mūsų bėdos turi būti labiau dorovinės ir dvasinės. Išsidvokusi druska įspėja apie jas ir aiškiai parodo, jog [rusų] tauta gali ir turi tapti ginklu genijaus iš genijų, kuris, pagaliau, įgyvendins pasaulinės monarchijos mintį“ (Iš laiško abatui Antanui, 1861 spal. 26 d.). Pasak teologo Aleksejaus Osipovo, šioje citatoje šv. Ignatijus „išsidvokusia druska“ vadina Rusijos Bažnyčią, o „genijumi iš genijų“ – Antikristą.

Minėtasis teologas A. Osipovas, labai gerbiamas Rusijos Ortodoksų Bažnyčioje (Maskvos Dvasinės Akademijos profesorius), yra surinkęs daugybę šventųjų pranašysčių apie tai, jog rusų tauta nusigręš nuo Dievo prie Mamonos. Vienoje viešų paskaitų A. Osipovas pasakoja, jog sovietiniais laikais vienuolės, turėjusios tiesioginį kontaktą su Optos senoliais (šventaisiais vienuoliais, gyvenusiais Optos dykumoje XVIII-XX a.), jam liudijo: „...o, štai, Optos senoliai lyg ir sakė, kad, lygtai, vėl atidarys visus vienuolynus, bažnyčias, ir kad vėl ortodoksai bus laisvi...“ Osipovas įterpia savo žodžius: „Jos juk netikėjo! Koks ten „tikėti“, kai [bolševikai] visus išvaikė.“ Osipovas pabaigia vienuolių žodžius: „[Optos senoliai sakė, jog] viską vėl atidarys, bet neilgam“.

Ortodoksų Bažnyčios vienybė ir ištikimybė savo tikėjimui remiasi „visuotinumo“ („katalikiškumo“) principu. Vienintelis institutas, galintis skelbti Ortodoksų Bažnyčios išpažįstamas dogmas, yra Visuotinis Susirinkimas, kuriame vyskupai atstovauja visą Bažnyčią (visas autokefalines Bažnyčias). Susirinkimas pripažįstamas Visuotiniu tada ir tik tada, jei jį priima tikintieji. Nei patriarchas, nei imperatorius, nei pavienės Bažnyčios Sinodas neturi teisės skelbti dogmų.

Todėl Bažnyčia sėkmingai atsilaikė ir kai Bizantijos imperatorius Leonas III ir jo įpėdiniai pradėjo prievarta kišti ikonoklazmo ereziją (draudė ikonų naudojimą bei jas naikino), ir kai popiežius Honorius I, tuomet dar neskilusios Bažnyčios popiežius, užtarė Konstantinopolio patriarcho Sergijaus I pradėtą primetinėti monotelitizmo ereziją (abu buvo pasmerkti kaip eretikai VI-ajame Visuotiniame Susirinkime), ir daugybę kitų spausimo atvejų. Būti ortodoksu – tai sekti Šventųjų Tėvų mokymu ir ieškoti Dievo valios, o ne palaikyti Vladimirą Putiną ar rusų imperializmą (žinoma, niekas netrukdo ir būti ortodoksu bei Putino šalininku, kol jis neverčia nusižengti Evangelijai). Ir ši Bažnyčios pozicija nesikeitė visus 2000 metų.

Minėtasis teologas taip išreiškia savo pasipiktinimą perdėtomis rusų monarchistų simpatijoms imperatoriui Nikolajui II-ajam: „2000 metų turėjome vieną Atpirkėją. Dabar jis – ne šiaip kas nors – o Atpirkėjas! Vaje! Pirmasis tarp rusų šventųjų! Kas ten visi tie Sergijai Radoniečiai ir Serafimai Saroviečiai! Jis – pirmas!“. Ir tai skamba prestižiškiausiose Rusijos Ortodoksų Bažnyčios mokslo įstaigose ir bažnytiniuose TV kanaluose.

Daugybė Rusijos šventųjų pranašavo apie tai, jog Rusija iškils, Rusija netgi taps imperija. Daugelis eilinių rusų mėgsta įsiklausyti būtent į šią pranašysčių dalį. Tačiau yra ir pranašysčių apie tai, jog tas imperatorius rusų tautą paklaidins bei ši taps Antikristo ginklu. Juk kai naujasis imperatorius gaus patepimą iš Maskvos patriarcho, tai visi rusai, pamatę tai per televiziją (kuri jau dabar Rusijoje gerokai iškreipta ir transliuoja „kitą pasaulį“), įtikės, jog jis – šventasis, Dievo išrinktasis, Mesijas, turįs išgelbėti rusų tautą. Tada ir iškils Trečiosios Romos svajonė, kuri, beje Ortodoksų Bažnyčios niekada nebuvo oficialiai pripažinta.

Oficialus Maskvos patriarcho titulas – „Maskvos ir Visos Rusios patriarchas“. Oficiali liturginė formulė minėjimui – „mūsų tėvas, švenčiausiasis patriarchas“. „Trečiosios Romos patriarcho“ titulo Maskvos vyskupas niekada neturėjo, o Rytų patriarchai niekada nepripažino Rusijos imperijos dvasinės įpėdinystės Konstantinopolio atžvilgiu. Tai niekada nebuvo Bažnyčios mokymas, o tik asmeninė žmonių nuomonė.

Rusija, be abejonės, turi savo dalį Dievo plane, turi savo eschatologinę misiją. Dar prieš pasaulio sukūrimą Dievas sukūrė planą amžių pilnatvei („...eis oikonomian tou pleromatos ton kairon...“, Ef 1,10). Tačiau pozityvų vaidmenį tame plane atlieka Rusijos žemių šventieji – šv. Jonas Kronštatietis, šv. Teofanas Atsiskyrėlis, šv. Siluanas Atonietis... O ką daro daugelis? Daugelis vaikosi „imperatoriaus“, „Pateptojo“, „Dievo pasiuntinio“. Kaip liūdnai juokauja A. Osipovas, „Pateptasis“ bus... bet ar žmonės pamiršo, kaip Dievas pyko, kai Izraelis užsimanė pateptojo karaliaus Sauliaus?

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Kuo skiriasi ortodoksų ir katalikų dvasingumas? (Ortodoksų perspektyva)

Elgesio cerkvėje taisyklės

Šv. Serafimas Sarovietis apie teisingą dvasinį gyvenimą