2014 m. gegužės 27 d., antradienis

Jeruzalėje Konstantinopolio patriarchas susitiko su popiežiumi

2014 m. gegužės 25 dieną, Jeruzalėje, Šventojo Kapo ortodoksų bažnyčioje, Konstantinopolio-Naujosios Romos ir Visuotinis Ortodoksų Bažnyčios patriarchas Bartolomėjus I susitiko su Romos Katalikų Bažnyčios primatu, Romos popiežiumi Pranciškumi.

Susitikimo pradžioje Romos popiežius patriarchui pabučiavo ranką: 



Bažnyčių atstovai susitiko minėdami istorinį 1964 metais įvykusio Romos popiežiaus Pauliaus VI-ojo ir Konstantinopolio-Naujosios Romos bei Visuotinio patriarcho Atenagoro susitikimo penkiasdešimtmetį. To susitikimo metu Paulius VI ir Atenagoras panaikino ekskomunikas, kurias dviejų Bažnyčių atstovai skyrė vienas kitam 1054 m. ir kurios laikomos formalia didžiosios schizmos pradžia.

Pranciškus ir Bartolomėjus I pasirašė bendrą deklaraciją, kurioje išreiškė Eucharistinės bendrystės atkūrimo viltį ir pabrėžė, jog Bažnyčių susijungimas gali atsispirti tik į gilumines teologines diskusijas, o ne mažiausius bendruosius vardiklius. 


Foto: REUTERS/ANDREW MEDICHINI/POOL

Ką reiškia Kristaus žodžiai: „palaiminti, kurie tiki nematę?“ (Jn 20,29)

Ilgą laiką Apaštalo Tomo istoriją skaičiau kaip pasakojimą apie tikėjimą ir žinojimą. Porą savaičių atgal mūsų parapiją pakvietė į Šviesos Kelią, organizuotą Romos katalikų, Tiberiados brolių, bendruomenės. Berašydamas apmąstymą šiam renginiui, kurį ten skaičiau, nutariau naujai pažvelgti į šią Evangelijos dalį.

Norėčiau pradėti nuo kultūrinės pastabos. Įdomu, kad Rytų Tradicijoje, skirtingai nei Vakarų, tikima, jog Tomas tikrai įleido pirštus ir palietė žaizdas – kaip ir pasiūlė Viešpats. Tai vaizduojama ortodoksų ikonografijoje. Vakariečiai gi tiki, jog Kristui tarus: „paliesk mano šoną“, tam, kad įtikėtų, Tomui užteko pamatyti.

Bet tai, kas man, pasirodė dar įdomiau šioje citatoje, yra tai, jog pamatymas ar palietimas savo prigimti nėra ir negali būti tikėjimo argumentu. Kaip rašo klasikas Naglis Kardelis – ir filosofijos pirmakursiui, išklausiusiam logikos kursą, aišku, jog juslinis faktas negali būti būtinai egzistuojančios būtybės, t.y. Dievo, buvimo įrodymu.

Tas pats galioja Apaštalo Tomo situacijai. Juk Tomas ir palietęs galėjo galvoti, jog sapnuoja, mato haliucinacijas ar yra kitaip klaidinamas. Tačiau jis įtikėjo, nes turėjo tam tikrą išankstinį tikėjimą.

Iš tiesų, nors tą kartą Tomas turėjo galimybę prisiliesti prie Dievo ranka, tačiau Kristus, net ir įžengęs atgal į Dangų, veikia visur ir visada. Kaip rašo ortodoksų šv. Grigalius Palamas, Dievas yra tarsi saulės diskas, kurio tiesiogiai nematome, tačiau kurio skleidžiamus saulės spindulius, jų šviesą ir šilumą jaučiame. Dievo šviesa maitina visą pasaulį, be jos neegzistuoja niekas – nei lelija, nei erelis negalėtų egzistuoti, jei juose nesireikštų Dievo malonė. Viskas, kas yra, semiasi būtį iš Dievo.

Panašią mintį yra išreiškęs Vakarų mistikas Mokytojas Ekchartas. Jis rašo: „Jei akmuo galėtų suvokti, kaip arti jo yra Dievas, jis džiūgautų tarsi cherubinas“. Mūsų gyvenimas yra perpildytas Dievo. Gamtoje turime daugybę Dievo ženklų, kiekvienas savo gyvenime turime gausybę Dievo malonės pavyzdžių, kiekvienų šv. Mišių metu liudijame Švenčiausiosios Komunijos stebuklą, kiekvienas savo širdyje turime Jo moralinį Įstatymą, be to, kiekvienas nešiojame Dievo paveikslo ir panašumo liekanas, pagal kuriuos buvome sukurti. Taigi, turime daugybę galimybių Jį pamatyti ir prie jo prisiliesti. Šis Dievo malonės buvimas visur yra puikiai išreikštas Jėzaus Kristaus žodžiais, apie kurių autentiškumą žinome iš to, jog juos dažnai cituoja ankstyvieji Bažnyčios Tėvai, nors žodžių ir nerandame Evangelijose. Tėvai prisimena šiuos Kristaus žodžius: „perskelkite pliauską: ten aš esu; pakelkite akmenį, ir ten jūs rasite - aš esu.“

Tačiau paprastai mes nematome šios Dievo malonės, nes tarsi į ją nežiūrime. Nesuvokiame Dievo artumo kaip tas Ekcharto minėtas akmuo. Kiekvienas širdyje esame daugiau ar mažiau stabmeldžiai, apie kuriuos pasakyta:

„turi akis, bet nemato,
turi ausis, bet negirdi,
turi nosis, bet neužuodžia.
Rankas turi, bet lytėti negali,
turi kojas, bet nevaikšto.“

Paliesti ir pamatyti Kristų gali kiekvienas, kuris, kaip ir šventasis Apaštalas Tomas turi iki galo neišsiskleidusią tikėjimo sėklą. Bet yra daugybė tų, kurie palietė ir netikėjo: Izraelio miestai regėjo daugybę Kristaus padarytų stebuklų, tačiau neilgai trukus vėl atkrisdavo nuo Kristaus. Noras pamatyti žmogui užtraukia didelę atsakomybę, nes, kaip sako Kristus neįtikėjusiems Izraelio miestams, dėl stebuklų, kuriuos jie regėjo, jiems bus sunkiau teisme, negu Sodomai. Todėl Kristus ir sako: „palaiminti tie, kurie tiki nematę“

2014 m. gegužės 9 d., penktadienis

Šv. Nilas Sinajietis. Apie palaidumą

„Šv. Hilarijono gundymas“. Octave Tassaert, 1857 m.
Šis tekstas yra parašytas vienuolio - vienuoliams. Todėl jo mokymas apie skaistumą turi jam būdingą pobūdį. Tačiau ir ne vienuolis daug ko gali išmokti iš šio teksto, nes visi be išimties krikščionys yra pašaukti skaistumui.

1. Susivaldymas (εγκράτεια) gimdo skaistumą (σωφροσύνη) (1); pataikavimas pilvui yra paleistuvystės motina.
2. Aliejus maitina lempelės šviesą; bendravimas su moterimis įžiebia pasitenkinimo (ἡδονή) liepsną.

3. Bangų mūša 
nepakrautą laivą blaško tai šen, tai ten, - o palaidumo svarstymas (λογισμός) - nesuvaldytą protą.

4. Palaidumas ima į sąjungininkus sotumą, stojasi į proto priešų gretas ir iki galo grumiasi su juo.

5. Mylintis atskirtį tyloje (ἡσυχίαν) sunkiai pasiekiamas šio priešo strėlėms; įsimaišęs į minią jo žalojamas be paliovos.

6. Moters žvilgsnis - tai nuodinga strėlė, kuri žaloja sielą ir užteršia ją nuodais. Kuo labiau ši žaizda įsisenėja, tuo labiau plinta.

7. Kas saugo save nuo šių strėlių, tas nevaikšto į daugybės žmonių susirinkimus, neklajoja išsiblaškęs švenčių dienomis. Nes geriau likti namie ir ilsėtis (σχολάζειν) maldose, nei, norint paminėti šventes, tapti priešų grobiu.

8. Jei nori būti skaistus, venk susitikimų su moterimis, niekada neduok joms laisvės drąsiai su tavimi elgtis; nes pradžioje jos, ar tikrai turi, ar veidmainiškai rodo pagarbą,
 po to drįsta daryti ką nori. Pirmojo susitikimo metu būna nuleidusios žvilgsnį, kalba - trumpai, su atjauta spaudžia ašaras, padoriai apsirengusios, graudžiai dūsauja, klausinėja apie tyrumą ir įdėmiai klauso. Matai jas antrą kartą - jų žvilgsnis kyla šiek tiek aukščiau, o trečią - begėdiškai žiūri šypsodamos, netgi mėgaujasi garsiu juoku. Galų gale, ateina pasipuošusios, aiškiai tau kiša savo nuomonę, žiūri žvilgsniu, sukeliančių aistrą, kelia antakius, neduoda ramybės blakstienoms, apnuogina kaklą, visame kūne aptinka malonumą, taria žodžius, glostančius pasitenkinimą, pačiu balso skambesiu bando užgniaužti klausą, kol visomis jėgomis neapkausto sielos.

9. Geriau eiki prie degančio laužo, nei prie jaunos moters, kol jaunas: nes pajutęs ugnies artumo keliamą skausmą, kaipmat atšoksi, o pamyluotas moteriškų kalbų, greit nenueisi.

10. Veši žolė, auganti prie vandenų; ir palaidumo aistra - moterų bendrystėje.

11. Kas pripildo pilvą ir žada išsaugoti skaistumą, tas panašus į tvirtinantį, jog sustabdys ugnies, deginančios šiaudus, galią. Kaip neįmanoma sulaikyti ugnies, plintančios po šiaudus, veržimosi, taip neįmanoma sustabdyti veržimosi į paleistuvystę, kuris užsiliepsnoja pasisotinus.

12. Stulpas remiasi į pamatą; palaidumas remiasi į sotumą.

13. Patekęs audron laivas skuba į uostą; ir skaisti siela ieško dykynės (ερημίαν) (2). Laivas bėga nuo jūros bangų, grasinančių pavojumi, o siela - nuo moterų veidų, nešančių pražūtį.

14. Puošnios moters pavidalas (μορφή) skandina baisiau už bangas. Iš bangų, dėl meilės gyvenimui, dar galima išplaukti; moters pavidalas, pavergęs, priverčia atsisakyti ir pačios gyvybės.

15. Dykumos krūmas saugus nuo ugnies; ir skaistusis, toli nuo moterų, saugus nuo palaidumo aistros užsiliepsnojimo. Nes kaip prisiminimai apie ugnį nesudegina minčių, taip ir aistra bejėgė, kai nėra jai maisto.

16. Jei pasigailėsi priešininko, tai turėsi priešą; jei pasigailėsi šios aistros, tai ji sukils prieš tave.

17. Žvelgimas į moterį nesusivaldžiusiame žadina palaidumo aistrą, o skaistųjį skatina šlovinti Dievą.

18. Jeigu palaidumo aistra bendraujant su moterimis bus rami, - netikėk jos beaistriškumo (απάθεια) pažadais. Ir šuo, apsuptas minios, vizgina uodegą, bet, kai iš jos išeina, iškart ima rodyti būdingą jam piktumą.

19. Kai prisiminimas apie moterį taps beaistriu, tada daryk išvadą, jog įžengei į skaistumo ribas. Kol gi įsivaizduojamas vaizdinys griebia tavo sielą, žinok, kad ši dorybė  - vis dar tau svetima. Bet ir pirmuoju atveju nesustok ties tokiais svarstymais ir ilgai nebendrauk mintyse su moters atvaizdu; nes ši aistra mėgsta sugrįžti, - ir jos pavojus - artimas.

20. Kaip saikingas lydymas išvalo sidabrą, taip, viršijus saiką, sidabras gadinamas; taip ir skaistumo įgūdį gadina ilgalaikis mintinis moters įsivaizdavimas (φαντασία).

21. Nebendrauk ilgai su pasirodžiusiu tau veidu, kad jis neuždegtų tavyje palaidumo aistros ir nesudegintų tavo sielos kluono.

22. Kaip žarija, ilgai palikta šiauduose, sukelia liepsną, taip pastovus prisiminimas apie moterį uždega pasitenkinimą.

PAAIŠKINIMAI

(1) σωφροσύνη (sophrosyni) - dorybė, kurią VU Senosios graikų kalbos morfologinis žodynas siūlo versti kaip: 1. protingumas, sveikas protas; 2. susilaikymas, santūrumas, kuklumas.

Šis žodis yra padarytas iš dviejų sandų - sophron („išmintingas“) ir syni (daugmaž atitinka lietuvišką priesagą „-umas“). Juos yra išsaugojęs slaviškas vertinys цело-мудрие. Sophrosyni priešybė - „mania“ (μανία), šėlas.


Romėnų poetas Juvenalis aiškino sophrosyni dorybę posakiu „mens sana in corpore sano“ (sveikas protas - sveikame kūne). Nors sophrosyni Šventųjų Tėvų literatūroje reiškia teisingą seksualinį gyvenimą, sophrosyni yra glaudžiai susieta su iš šio teisingo gyvenimo kylančiu sveiku protu, nepavergtu palaidumo aistros. Sophrosyni nereiškia celibato - pavyzdžiui, šv. Grigalius Nazianzietis santuokinius lytinius santykius vadina skaisčiais, jie neprieštarauja sophrosyni. Sophrosini prieštarauja pasileidimas, svetimavimas.


Taigi, įgyjęs skaistumo dorybę žmogus pasidaro būdresnis, jo protas tampa sveikesniu. Tai yra priežastis, kodėl šv. Nilui Sinajiečiui „susivaldymas gimdo skaistumą“, t.y. susilaikymas nuo seksualinių nuodėmių, minčių ir darbų, blaivina protą.


(2) ἔρημος (erimos) - šis žodis graikiškai reiškia „dykumą“, tačiau turi ir platesnę reiškmę. Tai - bet kokia vienuolio atskirties, buvojimo pavieniui nuo kitų žmonių, vieta. Vienuolis, gyvenantis tokioje atskirtyje, vadinamas ἐρημίτης (erimitis, eremitas)

KOMENTARAS

Šv. Nilo Sinajiečio svarstymai apie palaidumą, kaip ir kiti jo svarstymai, pasižymi gilia antropologine įžvalgą, kurią kai kurie psichologai vadina „Dykumos Tėvų psichologija“. Tai - ypatingas žmogaus mąstymo, jo aistrų, polinkių, jų dėsningumų nupasakojimas simboline kalba, besiremiantis asmenine patirtimi. Ši patirtis atskleidžia daugiau žmogiškosios prigimties dėsningumų, nei pasaulietis gali pažinti per visą savo gyvenimą, nes atsiskyrėlis dieną ir naktį narsto savo sielos gelmes ir stengiasi įveikti savo aistras.

Vienas iš tokių pastebėjimų, kylantis iš asketinės patirties - moters vaizdinio (morphe, phantasia) vaidmuo palaidumo ydoje. Šventasis puikiai pastebi, jog yda - tai žmogaus ir blogio dvasios (šiuo atveju, palaidumo) tarpusavio santykis, kuriame konkreti moteris, kaip asmuo, yra paneigiama. Ji ten nedalyvauja.

Jei pas atsiskyrėlį ateis konkreti moteris, sakykim, Ona, tai palaidumo aistra atsiskyrėlį kankins ne dėl to, kad jis mylėtų Oną, o todėl, kad jį gundys Onos pavidalas (morphe), kuris ims rodytis kaip priemonė patenkinti geismą. Pradėjęs svajoti apie kūniškus santykius su ta moterimi vienuolis tik žais su pavidalu, su fantazijomis, bet pati moteris neturės jam reikšmės. Net jeigu sugundytas jis įsijungs į santykius, moteris tebus paversta priemone aistrai patenkinti, atsiskyrėliui rūpės ne Ona, o jos, kaip aistros objekto, pavidalas. Tai nebus meilė, o patenkinus aistrą, atsiskyrėlis netaps nuo to laimingesnis - aistra atsinaujins dar žiauresniu pavidalu.

Šios įžvalgos itin aktualios mūsų laikais, pornografijos amžiuje (beje, graikiškai šis skyrius vadinasi „peri porneias“ - nuo žodžio „porneia“, palaidumas yra kilęs „pornografeia“ - palaidumo užrašymas). Pornografija žiūrovui pateikia tik pavidalus, morphe, kurie sąveikauja su jo įsivaizdavimais, phantasia, tačiau pornografijoje nėra nieko tikro. Žmogus ima tenkinti savo geidulingą aistrą, tačiau, kadangi visa tai yra netikra, jis tą patį kartoja ir kartoja, šitaip vis labiau atsiduodamas palaidumo dvasiai, užsisklęsdamas savyje, tampa aistros vergu. Pripratus prie pavidalų ir vaizdinių, jam vis sunkiau tampa bendrauti su tikra moterimi, realiu asmeniu.

Apnuodijęs savo mąstymą pavidalais ir įsivaizdavimais, žmogus ima susidūręs su tikra moterimi nepažinti joje asmens, o vietoje to regėti tik priemonę geismui patenkinti. Vietoje santuokinių santykių, kurie remiasi abipuse asmenine meile, sielų bendryste, žmonės ima traktuoti vienas kitą ne kaip asmenį, o kaip priemonę. Jie lieka paskendę savo galvoje, savo pavidaluose ir įsivaizdavimuose.

Kita svarbi šv. Nilo įžvalga - pilvo vaidmuo geidulingume. Ne veltui šventasis Apaštalas Paulius savo laiškuose pasninko metu nurodo susilaikyti nuo santuokinių santykių - tiek ribota mityba, tiek susilaikymas nuo lytinių santykių, grūdina sielą, o susilaikyti nuo santykių padeda pakitusi mityba. Šv. Nilas rašo: „stulpas remiasi į pamatą; palaidumas remiasi į sotumą“, taip pat: „pataikavimas pilvui yra paleistuvystės motina“. Nuo to, ką ir kiek valgo žmogus, priklauso jo lytiniai poreikiai. Kol jis dar nėra susivaldęs, dera save stabdyti tam, kad įgyti dorybes. Šv. Nilas nurodo kriterijų - „kai prisiminimas apie moterį taps beaistriu, tada daryk išvadą, jog įžengei į skaistumo ribas“.

Taigi, nereikia blogai žiūrėti į moterį, kuri savo garbe yra sukurta lygi vyrui, nes problema glūdi ne joje, o mumyse pačiuose. „Žvelgimas į moterį nesusivaldžiusiame žadina palaidumo aistrą, o skaistųjį skatina šlovinti Dievą“ - rašo šv. Nilas, primindamas man vieną istoriją iš šventųjų gyvenimų. Pasakojama, jog kartą mieste, prie vienuolyno, sėdėjo būrys senų vienuolių. Pro šalį ėjo žymiausioji miesto kekšė - aplink ją ėjo būrys jaunuolių, kurie švilpavo ir triukšmavo. Artėjant kekšei, visi vienuoliai užsidengė akis, išskyrus vieną - jis žiūrėjo tiesiai į paleistuvę. Praėjus jai, broliai paklausė:

- Brolau, kodėl tu neužsidengei akių? Ar nematei, kokia ji ėjo apsinuoginusi? Juk tai - pagunda!

Vienuolis atsakė šluostydamasis ašaras:

- Broliai, aš žiūriu į ją ir galvoju: ji šitaip pasiruošusi išsipuošti išorę dėl tų pasileidusių vyrų, o aš nė trupučio tiek nepapuošiu savo sielos vardan Kristaus...

Per pastangas ir malonę įgijęs skaistumą, žmogus geba žvelgti į moterį vaiko žvilgsniu - nekaltai, su didžiule meile, kaip į asmenį, o ne kaip į daiktą. Šventųjų gyvenimai liudija, kad tai tikrai pasiekiama kiekvienam. Vieniems - sunkiau, kitiems - lengviau.

Sklaidydami atskiras šv. Nilo mokymo dalis matome, jog jos tinka net ir santuokoje gyvenančiam, ar trokštančiam ją sukurti žmogui. Juk santuoka - tai tas pats vienuolio skaistumas, su ta išimtimi, jog vyras turi santuokinius santykius su žmona. Tačiau jie neturi vienas kito sudaiktinti - mokydamiesi skaistumo, sutuoktiniai mokosi vienas kitą mylėti visa širdimi.

Vert. ir koment. - Gintaras Sungaila.

2014 m. gegužės 8 d., ketvirtadienis

Nuoroda: apie gėjų kataliką

Norėčiau pasidalyti nuorodą į straipsnį, kuris man pasirodė labai įdomus: 

Joseph Prever. Esu katalikas ir gėjus!
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2014-04-30-joseph-prever-esu-katalikas-ir-gejus/117094#.U2txyEEQVmE.facebook

Krikščionišku požiūriu, visi žmonės yra lygūs, krikščioniška antropologija nežino terminų „gėjus“,  „homoseksualistas“,  „heteroseksualas“ - tėra žmonės, kurie patiria vienokią ar kitokią aistrą. Jeigu vyras, kurį kankina aistra vien tos pačios lyties asmenims, renkasi celibatinį gyvenimą - jį vargu ar galima vadinti  „gėjumi“, jis yra tiesiog krikščionis, susilaikantis nuo nuodėmės. Dievo malonė visiems, kurie žengia šiuo keliu, padeda laikytis skaistumo. 

2014 m. gegužės 6 d., antradienis

Rumunijos ortodoksų giesmės - Hristos a inviat

Kas yra "širdis"?

Širdis - viena pagrindinių Rytų krikščionių antropologijos sampratų. Dera turėti omenyje, jog žodžio "širdis" vartosena nėra suvienodinta, todėl šį žodį randame skirtingai vartojamą Senajame Testamente, Naujajame Testamente ir skirtingų kraštų, skirtingo laikotarpio Bažnyčios Tėvų raštuose.


"Piktų širdžių suminkštintoja", ikona
"Širdis" - tai simbolis, kuriuo išreiškiama dvasinė tikrovė. Akivaizdu, jog sakydami "širdis" neturime omenyje žmogaus kūno organo, turime omeny kažką kitą. Kiekvienas simbolis, kaip rašo šv. Augustinas, gali būti sudarytas iš ženklo, kuris nurodo į daiktą, arba iš ženklo, kuris nurodo į daiktą, kuris pats yra ženklas (nurodo į kitą daiktą). Ortodoksų antropologijos "širdis" - būtent pastarojo pobūdžio simbolis, nes pats žodis "širdis", nurodo į žmogaus fizinį kūno organą, o jis šiuo atveju naudojamas kaip simbolizuojantis tam tikrą dvasinę tikrovę. Tai - labai svarbu, nes mūsų ir Bažnyčios Tėvų žinios apie fizinį žmogaus kūną skiriasi, todėl, kad suprastume "širdies" simbolį, mums reikia išsaiškinti, kaip jie suprato fizinę širdį.

Kaip pastebi metropolitas Kallistos (Ware), senovės anatomijoje širdis buvo suvokiama ne kaip pompa, pumpuojanti kraują žmogaus kraujo apytakos ratu, o kaip ertmė. Tai rodo ir lietuvių kalbos vartosena - mes sakome, "jo širdis apsunko", arba "mano širdis pilna džiaugsmo". Tiek Šventojo Rašto užrašytojams, tiek Bažnyčios Tėvams širdis galėjo būti "pilna malonės", "pilna dvasios", arba "Šventosios Dvasios gyvenimo", dvelkimo vieta.

Šventajame Rašte "širdis" naudojama ir kaip dvasinės tikrovės dalies nusakymas, ir kaip visos žmogaus asmens pilnatvės įvardyjimas. Kai rašoma "mylėk savo Viešpatį Dievą visa širdimi", turima omenyje "visa esybe". Specifišką prasmę "širdis" įgauna Tėvų mokyme.

Tėvai rėmėsi prielaida, jog žmogaus asmuo, pirmapradiškai sukurtas kaip vienovė, po nuopuolio išsiskaidė į daugį. Pradžioje visos žmogaus galios buvo vieningos - ir protas, ir jausmai, ir norai, ir kt. Tačiau dabar žmogus tarsi "suskilęs" į dalis, kurios netgi kartais tarpusavyje prieštarauja. Vieni Tėvai skyrė dvi ar tris dalis, šv. Bazilijus Didysis teigė, jog jų yra tūkstančiai.

Kelios pagrindinės žmogaus sielos, jo psichikos pagrindo, dalys yra nous, dianoia ir logos. Visi trys žodžiai gali būti verčiami į lietuvių kalbą kaip "protas". Dianoia - tai matematiniuose ir geometriniuose veiksmuose naudojamas protas. Logos - tai kalbinis protas. O nous - tai "dvasinės akys", kuriomis žmogus mato esmes. Jį dar galima būtų vadinti senu lietuvišku žodžiu "aumuo".

Apie tokį "dvasinį organą", nous, žinojo dar pagonys. Platonas teigė, jog kaip akys mato daiktus, rankos - daiktus čiupinėja, ausys - girdi jų skleidžiamus garsus, liežuvis gali juos paragauti, nosis - užuosti, taip protas gali matyti daiktų esmes (idėjas). Šį regėjimą Platonas vadino "theoria" (liet. žiūra, lot. contemplatio, visio). Abu žodžiai - nous ir theoria - buvo visiškai įprasti graikų kultūroje.

"Širdis", dažniausioje Bažnyčios Tėvų vartosenoje, yra sielos vieta, kurioje buvoja "nous". Todėl "nous" yra dar vadinamas "širdies akimis" (kartais ir "proto akimis"). Širdis, būdama žmogaus "dvasiniu centru", "ertme", yra vieta, kur žmogus gali susi-rinkti, susi-kaupti, t.y. sukaupti savo dvasines jėgas. Susikaupdami, atkreipkime dėmesį į žodžio dviprasmiškumą, jis pats yra metaforiškas, - mes "kaupiame" dvasines galias širdies ertmėje. Todėl tobula malda reikalauja "proto nuleidimo į širdį", t.y. dianoia ir logos nusileidimo į širdį, kaip ir visų kitų sielos galių, kad išsibarstęs ir susiskaidęs žmogaus asmuo širdyje vėl pavirstų vieniu.

"Širdies malda", arba kontempliatyvi malda, yra tokia malda, kai žmogaus savo "širdies akimis" ("nous") regi (gr. "theroeo", lot. "contemplare") Dievą. Pasak abos Doratejaus, pirmiausia žmogus turėtų išmokti regėti (kontempliuoti) daiktų esmes, tada - dvasines esybes (angelus ir kt.) ir tik tada - Dievą. Kitame mano įraše cituotais žodžiais, kontempliatyvią maldą galima apibūdinti, kaip būseną, kai "aš sėdžiu ir žiūriu į Dievą, o Dievas sėdi ir žiūri į mane".

Širdies malda nėra diskursyvi, t.y. ji nėra žodinė. Kadangi visos galios surinktos širdyje, tai širdies malda netrukdo žmogui užsiimti kitomis veiklomis - pavyzdžiui, matematinių veiksmų atlikimų ar kt. (veikimas kartu su širdies malda yra hesichastų vadinamas "protinguoju darymu"). Be to, ji yra malonė - regėti Dievą gali tik tas, kuriam Dievas suteikia šią malonę.

Tam, kad žmogus galėtų regėti, jis turi būti "tyraširdis" (kaip sakoma ir kalno pamoksle). Tai yra priežastis, dėl kurios šiuolaikinis žmogus, skirtingai nei antikinis, net nepastebi, jog turi "nous" ("širdies akis"), tokios sampratos nėra populiariojoje kultūroje. Šiuolaikinis žmogus turi krūvą blaškančiųjų priemonių - televizija, internetas, mobilieji telefonai, kino teatrai, prekybos centrai, - be to, jis ėmė teršti savo sielą neteisingu gyvenimu, atsidavimu aistroms bei silpnybėms - svetimavimui, girtuokliavimui, persivalgymui, pataikavimui pilvui, puikybei ir kt. Kaip rašo filosofas bei sociologas Zygmuntas Baumanas, šiuolaikinis žmogus vaikosi malonumų, tenkina savo aistras, kiekviena veikla turi būti maloni, būti kuo efektyvesnė ir greitesnė, o vieną malonumą iškart turi sekti kitas. Todėl žmogus nusisuko nuo savo žmogiškumo, pradeda nepastebėti kitų žmonių kaip asmenų, viską traktuoja kaip priemones malonumui, netgi kitus žmones, pagrindiniu tikslu laiko malonumo pastovumą užstikrinimą (tame tarpe, priemonių tam užsitikrinimą). Jis yra egocentriškas, t.y. gyvena tik savyje, tačiau tuo pačiu neturi savimonės, są-žinės, nes yra išblaškytas - kaip vėjas blaško įvairius daiktus, taip malonumams atsidavusio žmogaus siela yra sudrąskyta ir išblaškyta.

Tokioje būklėje apie jokią "theoria" kalbos būti negali. Tokio žmogaus širdies akys, šv. Teofilio Antiochiečio pasakymu, yra tarsi uždengtos tvarsčiais. Todėl jis nesugeba netgi savo artimųjų traktuoti kaip asmenų, kaip lygiaverčių žmonių, su kuriais jį sietų meilės santykis.

Šv. Apaštalas Paulius vietoje žodžių "širdis", "širdies malda" vartoja žodį "dvasia", "dvasinė malda", o žodį "nous" vartoja ta prasme, kuria Tėvai vartoja žodį "dianoia". Apaštalas mini ir tam tikras Šventosios Dvasios dovanas, malonę, kuri užlieja širdį ir suteikia žmogui naujas galimybes. Viena iš tokių dovanų, suteikiamų skaisčiam "nous", yra gebėjimas žvelgti į kitą asmenį su meile. Kartais šventieji dėl savo tyraširdiškumo įgyja galimybę matyti žmogaus vidujybę - jiems užtenka nebyliai susidurti su kitu asmeniu ir jis gali pasakyti viską, kuo anksčiau yra nusidėjęs šis žmogus, arba numatyti, kas, kokie pasirinkimai laukia šio žmogaus ateityje. Jis gali pamatyti žmogaus moralinę būklę, jo pagrindines mintis ir sumanymus (logismoi). Mums sunku suprasti panašias galimybes, bet tam tikrą krislelį to pojūčio turime tada, kai mylimo žmogaus mintis suprantame be žodžių ir be ženklų - tiesiog iš akių.

Galima pastebėti, jog nederėtų suprasti "širdies" kaip emocinio organo. Vakarų kultūroje, ypač romantiniame kontekste, širdis dažnai suvokiama kaip žmogaus emocinis centras, jausmų vieta. Griežta prasme, tokių sąsajų ortodoksinėje antropologijoje nėra ir "širdies malda" nėra "jausminga malda", o netgi priešingai - ji reikalauja beaistriškumo (apatheia).

Taigi, žodis "širdis" yra metafora, kurią galima suvokti psichologiškai, kaip sielos (gr. psyche) "organą", dalį. Širdis yra širdies akių talpykla. Širdies akys - esmėžiūros "organas". Žiūra mūsų sieloje skleidžiasi priklausomai nuo to, kiek esame apvalę savo širdį.