2013 m. rugsėjo 24 d., antradienis

Šv. Grigalius Nazianzietis apie santuoką ir moterį



Rašydamas vėlyvosios Antikos visuomenės kontekste (IV a.), kurioje su moterimi buvo elgiamasi kaip su priemone, šv. Grigalius Nazianzietis (Grigalius Teologas), pamokslauja vyrams: „Kas liečia skaistumą (čia jis skaistumą turi omenyje ne pilno susilaikymo, o doro santuokinio gyvenimo prasme - mano past.), kaip matau, daugelis turi neteisingą supratimą, o ir įstatymas pas juos nelygus ir neteisingas. Nes kodėl gi įstatymas taip apriboja moteriškąją lytį, o vyriškajai lyčiai suteikia laisvę? [...] Vyrai buvo įstatymdaviai, todėl ir įstatymas nukreiptas prieš moteris.“

„Vedybos vienąkart - įstatymas, dusyk - nuolankumas, o trečią kartą - savivalė. Kas peržengia ir šią ribą, tas yra tarsi kiaulė ir nedaug tokio pasileidimo pavyzdžių. [...] Kristus leidžia skirtis tik su svetimautoja, o visą kitą liepia kentėti filosofiškai (φιλοσοφεῖν - mylint išmintį). Svetimautoją išskiria tik todėl, jog ji kenkia visai giminei. Visais kitais atvejais būkime pakantūs ir filosofiški [...]. Matai, jog žmona pasidažė - nuvalyk; arba pas ją palaidas liežuvis - nuskaistink, be saiko juokiasi - padaryk kuklia; be saiko geria - apribok; šlaistosi ir negrįžta namo - sudrausmink; nesaugo akių - pataisyk; bet neatskirk jos nuo savęs, nes dar klausimas, kam bus blogiau, atskirtajai ar atskiriančiajam. [...] Nebūk jai svetima upė ir niekam nesistenk taip patikti, kaip savo žmonai. “

Metaforos „svetima upė“ kontekstas yra biblinis, ten, mokydamas nesvetimauti, Saliamonas sako: „Būk dėkingas už savo šaltinį,/ rask džiaugsmo su savo jaunystės žmona, / žavia gazele, grakščia kalnų ožkute! / Jos meilumas tenugirdo tave visais laikais, / būk nuolat apsvaigęs jos meile.“ - šv. Grigalius Nazianzietis šiuo atveju teigia, kad ne tik džiaukis savo šaltiniu (žmona), bet ir pats nebūk jai svetima upė, nes jis matė tokių žmonių, kurie nors ir kūniškai nesvetimauja su kitomis moterimis, bet visą savo dėmesį skiria bet kam, tik ne savo žmonai. Todėl jis rašo: „jei pats esi nukreipęs savo siekius kiton vieton, tai savo žmonai leidi neteisybę“, t.y. jei esi svetimas savo žmonai, tai nesistebėk, kad ji dairosi dėmesio iš kitur, ir toliau aiškina apie tai, jog mintimis taip pat svetimaujama, ne tik kūnu. 

Šis patarimas, ko gero, tinka ne tik moterims. „ „Taps du, - pasakyta. - Vienu kūnu.“ O vienas kūnas teturi ir vienodą garbę“ - moko šv. Grigalius. Taigi, ko gero jei šv. Grigalius pamatytų mūsų visuomenėje, jog jau ir žmona gali laisvai būti vyrui svetima upė, tai jai tą patį patarimą duotų.

Amerikietiška (anglų k.) pokalbių laida apie ortodoksiją (stačiatikybę)

Laida „Orthodoxy Now“ („Ortodoksija Dabar“) - pokalbiai su dvasininkais, ikonografais, chorvedžiais, teologais, filosofais ir kitais Bažnyčios žmonėmis, aktualiomis tikintiesiems temomis. Kai kuriose laidose dalyvauja profesorius Thomas Hopko.






Laidų temos:

Angels & Guardian Angels
Baptism & Christmation
Blessing the Home
Communion
Confession
End of Life Issues
How Do We Find God
Importance of the Magi
Incarnation
Is The Orthodox Church Sexist?
Man Becomes God
Ordination
Pascha
Salvation
Spiritual Direction & Pastoral Care
Spirituality vs Religion
Sunday of Orthodoxy
The Bible
The Cross
The Crucifixion
The DaVinci Code
The Environment
The Preaching of Christ
The Real Jesus
The Resurrection
The Theotokos
The True Meaning of Christmas
Theophany
To Whom Do We Belong?
Vocations
What Happens To Us When We Die?

2013 m. rugsėjo 13 d., penktadienis

Konstantinopolio misija Lietuvoje (X-XII a.)

Pastebėjau, jog mūsų ortodoksų dvasininkai pristatydami Bažnyčią mini, jog stačiatikybė Lietuvą pasiekė XIV amžiuje, tačiau yra istorikų, kurie mano kitaip. Profesorius Zigmas Zinkevičius rašo:

„Lietuvius krikščionybė pasiekė iš dviejų pusių: iš Rytų nuo Bizantijos per rytinius slavus ir iš Vakarų nuo Romos per vokiečius ir lenkus. [...] Ankstesnė buvo Rytų krikščionybės banga, pasiekusi Lietuvą daugiau negu šimtmetis prieš Vakarinę bangą. Buvusios baltų (lietuvių) žemės Rytuose imtos krikščioninti tuoj po rytinių slavų krikšto. Tasai procesas etninėse lietuvių žemėse suintensyvėjo XI–XII amžiais. Vyko kartu su krašto slavinimu, kurį Rytų krikščionybė spartino.“

„Lietuviai buvo pakrikštyti paskutiniai, nes ties Lietuva susitiko abi Europą užliejusios krikščionybės bangos, o ne dėl lietuvių „lindėjimo pelkėse“, kaip kartais manoma. “

„Ankstyvą lietuvių kontaktą su Rytų krikščionybe rodo seniausias lietuviškas bažnytinės terminijos sluoksnis [...], [terminai], gauti iš rytinių slavų dar gerokai prieš oficialųjį Lietuvos krikštą, greičiausiai apie X–XII amžius.


[...]

Žodžio kūčios „kelionė“ į Lietuvą buvo trumpesnė negu kalėdų. Jo gimtinė – Bizantija (ne Roma), plg. gr. koukkia ‘toks grūdų valgis; pupos’ iš kokkos ‘grūdas’.

Vardas Povilas į lietuvių kalbą pateko rytų slavams dar tebeturint jerus, taigi apie XI amžių (labai seną skolinimąsi rodo ir šaknies akūtas) kartu su bendriniais žodžiais krikštas, krikštyti. Rytų slavai Povilo vardą gavo iš Bizantijos graikų.

Kuriantis Lietuvos valstybei Rytų krikščionybė lietuvių žemėse buvo jau gerokai įsigalėjusi. Pakrikštytų pagal Rytų Bažnyčios apeigas tada būta daug žymių lietuvių.[...]Daumantas, [...] Karaliaus Mindaugo sūnus Vaišvilkas [...], jų bendraamžio Gerdenio (Girdenio?) [...] sūnus Andrius tapo Tvėrės stačiatikių vyskupu. Iki XV amžiaus vidurio net apie 50 lietuvių kunigaikščių buvo Rytų apeigų krikščionys. Dalis jų – vienuolynų kūrėjai ir vienuoliai. Net krikščionybės iš Vakarų įvedimo Lietuvoje iniciatoriai didieji kunigaikščiai Jogaila ir Vytautas prieš tai greičiausiai buvo pakrikštyti Rytų apeigomis (W. Urban, Žalgiris ir kas po jo, Vilnius, 2004, p. 51, 56, ypač 41 išnaša, 61, 84).

[...]

Rytų krikščionių įtaka Lietuvos valstybėje buvo labai didelė. Prisimintinas faktas, kad Kryžiuočių ordino magistras 1409 metais (taigi po antrojo oficialaus Lietuvos krikšto) yra guodęsis Vakarų Europos valdovams, jog Lietuvoje katalikų esą labai mažai, o kunigai – neturtingi. Pasak jo, vienam katalikui Lietuvos valstybėje tenkąs šimtas rytų apeigų krikščionių.

Taigi, galima teigti, jog „yra istorikų, manančių, jog Bizantijos misija Lietuvą pasiekė jau X amžiuje“, o akademinė nuoroda į tai - Zinkevičius, Zigmas. Krikščionybės ištakos Lietuvoje: Rytų krikščionybė vardyno duomenimis. — Vilnius: Katalikų akademijos leidykla, 2005. с. 76-77, 85-86.

Sutrumpintas pristatymas- http://www.xxiamzius.lt/numeriai/2012/11/16/liter_01.html

Man regis sakymas, jog ortodoksai koją Lietuvon įkėlė tik XIV amžiuje išlaiko iškreiptą stereotipą, atseit ortodoksija yra „rusų tikėjimas“, o katalikybė - lietuvių. Taip pat šaltiniai teigia, jog 1316/17 metais buvo sukurta Lietuvos metropolija, su pagrindine katedra Naugarduke (turėkime omenyje: tikėtina, kad XIII-XIV a. Naugardukas buvo viena iš Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijų), kuri apėmė Lietuvos teritoriją ir kuri po uždarymo buvo prijungta prie Kijevo arkivyskupijos.
„ČUBATYJ (1965) J. 678: Lietuvos kunigaikštis Gediminas paprašė imperatoriaus Androniko II ir patriarcho Ivano Glikos paskirti Lietuvos metropolitą. Teofilis buvo paskirtas metropolitu, su katedra Naugarduke, Polocko ir Turovo vyskupijomis “ (vėlgi, turėkime omenyje, jog buvusios Turovo-Punsko kunigaikštystės teritorijoje po šiai dienai gyvena etninės lietuvių bendruomenės, o kiek jų per tą laiką galėjo asimiliuotis...).

Kontekstas: čia minimas Konstantinopolio imperatorius Andronikas II Paleologas, o minima metropolija buvo sukurta Konstantinopolio patriarchate, nes Maskvos patriarchato nebuvo. Faktiškai „Lietuvos“ vardas kaip atskiras dingsta po Krėvos unijos (1385 m.) ar jai artėjant. Cituojamas autorius teigia, jog vienoje „Kijevo Bažnyčioje“ egzistavo trys Bažnyčios: Kijevo, Vilniaus ir Maskvos. Iš pradžių (XIV a. pab.) Vilniaus buvo prijungta prie Kijevo, o vėliau Maskva atsiskyrė. 1596 m. Kijevo arkivyskupija pasirašė uniją su Roma, taip senosios LDK stačiatikybės neliko beveik nė kvapo.

Šaltinis: Dmytro Blazejowsky. 1990. Hiearchy of the Kyivan Church. Roma

http://shron.chtyvo.org.ua/Blazheiovskyi_Dmytro/Iierarkhiia_Kyivskoi_Tserkvy_988-1990.pdf

Turėdami omenyje kryžiuočių magistro liudijimą, jog XV amžiuje LDK vienam katalikui teko šimtas ortodoksų (tai, aišku, hiperbolė, bet svarbi), turėdami liudijimą apie tai, jog Gediminas prašė Bizantijos imperatoriaus XIV amžiuje įkurti Lietuvos metropoliją ir ji buvo sukurta, matome, jog XIV amžiuje ortodoksai ne atėjo į Lietuvą, o čia buvo sukūrę nemažą bendruomenę. Ką iš tų stačiatikių priskirti „lietuviams“, o ko ne, jau yra politinės tapatybės klausimas.

Šiuolaikiniuose lietuviškuose straipsniuose sutinkamas teiginys, jog „rytinės didžiosios kunigaikštystės sričių gyventojai išpažino rytų apeigų pravoslavų tikėjimą, bet kraštą valdantieji bei jų valdiniai lietuviai liko pagonys“ (P. Rabikauskas, „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“) labiau primena politinę skirtį, atseit tie, kurie buvo stačiatikiai, tikrai negalėjo būti etniniai lietuviai, nes lietuviai gali būti tik pagonys arba katalikai. Tas pats P. Rubikauskas toliau rašo: „lietuviai liko savo tikėjimui ištikimi, jį išsaugojo per protestantizmo sukeltas audras, jį gynė, net kraują liedami, nuo carinių priespaudų ir pravoslavizmo kėslų“. Ta pati nacionalistinė logika buvo taikoma perkeliant ortodoksus iš Lenkijos į Baltarusiją. Tąsyk visi ortodoksai buvo „baltarusiai“, o visi katalikai - „lenkai“.

Juk mes matėme, jog net 50 lietuvių kunigaikščių buvo stačiatikiai ir tikrai ne visi„kraštą valdantieji bei jų valdiniai lietuviai liko pagonys“. Lygiai taip pat lietuviai „nesilaikė“ prieš protestantizmą, puikiai žinome, kad egzistavo Martynas Mažvydas, Kristijonas Donelaitis, Abraomas Kulvietis ir daugybė kitų iškilių lietuvių protestantų, kurie ir vieninteliai leido lietuviškas knygas ir kūrė tautinę krikščionybę, kai tuo istoriniu laikotarpiu daugelis katalikų dvasininkų iki pat tautinio atgimimo laikų vykdė lenkinimą ir dar XX a. pradžioje skaitome apie aktyvias lietuvių ir lenkų dvasininkų kovas Lietuvos Romos Katalikų Bažnyčios viduje ir tikinčiųjų riaušes mišriose lietuvių-lenkų parapijose.

Tokia istorinė perspektyva suformuojama, kai lietuvis yra apibrėžiamas kaip katalikas, kaip ne protestantas, kaip ne stačiatikis ir tada atbuline data konstruojama jo istorija. Iš tiesų tikram krikščioniui tautinis klausimas antraeilis ir visų pirma turi rūpėti išsigelbėjimo klausimas, kaip ir, be abejonės, galėjo dažnai būti daugeliui lietuvių protestantų ar stačiatikių mūsų istorijoje.

Įdomi šiuo požiūriu ir profesorių Bumblausko ir Gudavičiaus diskusija apie lietuvybę ir stačiatikybę: http://lrt-podcasts.data.lt/video2012/A_A006056_01.mp4 . Gudavičius teigia, esą moksliniu požiūriu tema įdomi, bet auklėjamuoju - „negera“, nes „visgi lietuviai yra katalikai [...] ir reikia orientuotis į Vakarus“. Ir iš vis joje ryškus politinės tapatybės formavimo momentas, kai Gudavičius ima istorikus skirstyti į „stačiatikius“ („stačiatikiškąją pusę“) ir nutylimuosius „savus“ (t.y. jei esi stačiatikis, negali būti teisus istorijos klausimais, apie „katalikiškąją pusę“ ir jos šališkumą nešnekama).

2013 m. rugsėjo 7 d., šeštadienis

Bendravimas su artimaisiais kaip asketinis pratimas (šv. Ignotas)

Daugelis baidosi žodžio „asketika“ ir mano, kad tai kažkas, kas skirta ne jiems, kas yra „šventesniems“ žmonėms. Iš tiesų graikiškai askesis reiškia „pratimas“ ir tai ir yra priemonė įgyti tą šventumą, įgyti Dievo Malonę. Asketinis žygdarbis - tai pasiryžimas pratimais pratinti save prie tam tikro gėrio. Pasiryžimas žygdarbiui yra laisvos valios aktas, tačiau ryžtą sužadina bei palaiko Dievo malonė.

Šv. Ignotas Antiochietis, dar žinomas kaip Dievanešys (Theophoros), pateikia vieną iš paprasčiausių asketinio žygdarbio pavyzdžių - skirti dėmesį bendravimui su artimaisiais.

Laiške Polikarpui jis rašo:
„Visus kentėk, kaip tave - Viešpats; visus palaikyk meile (en agapi), kaip ir darai. Atsiduok nepaliaujamai maldai. Melskis, kad geriau suvoktum tai, ką jau turi. Būdrauk ir įgauk nemiegančią sielą. Kalbėk su kiekvienu žmogumi jam atskirai skirdamas dėmesį, kaip Dievas įgalina tave. Kentėk visų silpnybes (nosous) kaip kad tobulas atletas: kur daug triūso, ten daug vaisių.“

Taigi, nors šv. Ignotas iš viso nurodo gana didelių asketinių žygdarbių, tačiau kiekvienas galime pradėti nuo mažų mažiausio pratimo - atidaus bendravimo su artimaisiais. Galbūt kartais mums neįdomu tai, kas įdomu jiems, galbūt kartais mes net neturime ką tomis temomis pasakyti, tačiau kartais jiems ir nereikia mūsų nuomonės - jie tiesiog nori išsikalbėti. Taigi, galime tapti puikiais pašnekovais ir tiesiog išklausydami, o išmokę klausytis galbūt išmoksime ir šį tą pasakyti.

Tai bus labai maža auka Dievui, tačiau prisiminkime našlės auką: ji atnešė vos skatiką. Dievui svarbus ne aukos dydis, o aukotojo širdis. Jei neturime daug, aukokime mažai. Aukokime kiek galime, ir nepamirškime, kad iš daug turėjusio bus daug atseikėta, o iš mažai turėjusio ir bus reikalaujama tik tiek, kiek jis galėjo duoti.


Šventas Ignotas Antiochietis-Dievo Nešėjas