Šv. Izaokas Siras apie savęs surinkimą

Pasak šv. Izaoko, dievobaimingumas - dorybės pradžia, o dorybė gimdo tikėjimą. Ji pasėjama tada, kai protas išsilaisvina nuo išorinių distrakcijų, to, kas blaško mūsų dėmesį. Jei norime įgyti dorybę, visos mūsų mintys turi būti surinktos būsimojo atstatymo (katallasso) apmąstymui. 

Išoriniai blakšikliai gali visai išmušti iš doros kelio: „vargu ar atsirastų, o galbūt ir tikrai neatsirastų žmogus, kuris nors ir būdamas lygus angelams savo dora, pakeltų garbę“. Krikščioniui dera bėgti nuo garbės. „Gyvenimo kelio pradžia - visados protu mokytis iš Dievo žodžių ir leisti gyvenimą skurde“.

Taigi, savęs surinkimas prasideda nuo atsisakymo savo asmenybės integralumo labui. Mūsų siela, blaškoma šimtų gyvenimo užsiėmimų (intrigomis darbe, filmų žiūrėjimu, beprasmiu interneto naršymu, o gal aistros kokiam nors ženkliukų kolekcionavimui, aistros moterims ir daugybe kitų dalykų) yra suplėšoma į šimtus dalių ir atsisakydami tarsi „atkabiname“ savo sielos dalis nuo tų distkracijų, prie kurių ta dalis „prikabinta“ ir mūsų dalys sulimpa atgal į vieną gyvą visumą. Tą darom, visų pirma, įvairių pagalba, kai atsisakymas mums teigia tiesioginę naudą, jis mus laisvina.

Toks dalykas kaip garbė, pripažinimas ir panašiai gali ne tik susargdinti sielą puikybę, bet ir „perplėšti“ mūsų asmenį, atitraukiant dalį dėmesio nuo maldos ir kitų iš tikrųjų prasmingų dalykų.

Mintys paimtos iš šv. Izaoko Siro Pamokslų apie žygdarbius.

Savęs surinkimas į vienį [EN]

Pateikiami Kanados arkivyskupo Lazaro hesichastiniai pamokymai apie „savęs surinkimą“ į vienovę. Arkivyskupas Lazaras - Kanados Visų Šiaurės Amerikos Šventųjų vienuolyno įkūrėjas, ilgus metus priklausęs schizmatinėms grupėms, tačiau 2003 metais viešos atgailos būdu priimtas į Ortodoksų Bažnyčią.

Švč. Dievo Gimdytojos užmigimo šventės kryžiaus procesija (foto)

Senasis kvietimas į procesiją (http://ortodoksas.blogspot.com/2013/08/ortodoksai-organizuoja-zygi-0827-28.html)

Dalyviai rinkosi į Vilniaus traukinių stotį

Kryžiaus procesijos iniciatorius - kun. Olegas Pristavko

Procesijos dalyviai sėda į traukinį

Procesija eina iš traukinių stoties į Trakų Švč. Dievo Motinos gimimo cerkvę

Pamaldos Trakų cerkvėje, kartu su kitu Vilniaus kunigu - tėvu Konstantinu

Procesija juda iš Trakų į Vievį, 18 km

Bežygiuojant pro Trakų pilį...

Visus 18 km procesija ėjo su malda (nuotraukoje - giedotojos)

Primoji trumpa stotelė

Procesija pasiekia Vievį

Vievio Dievo Motinos užmigimo (Ėmimo į Dangų) cerkvė

Cerkvės interjeras

Cerkvės klebonas - abatas (hegumenas) Benjaminas

Lauko virtuvė

Virėjas ruošia maistą

Arkivyskupas laimina švęstu vandeniu

Senolis Paisijus Atonietis apie kaltinimus tavo atžvilgiu

- Jeronda*, ar nederėtų vienais atvejais gintis, asmeniškai ar bendrai, o kitais - ne? Pavyzdžiui, jūs, kai jums pasakė, kad esate eretikas, atsakėte, o į kitus kaltinimus - neatsakinėjote.

- Taip moko Šventieji Tėvai, o ne aš. Bet koks kitas kaltinimas padeda man dvasiniame gyvenime, o kaltinimas erezija atskiria mane nuo Kristaus. 

-- 

* „Jeronda“ („Γεροντα“) - taip graikų kalboje įvardijamas senas vienuolis, pagarsėjęs gyvenimo šventumu. Pažodžiui - „senolis“.

(Iš pamokslų, II tomas)

Šv. Siluanas Atonietis apie tai, kaip pasiekti dvasinę ramybę

Ramybė - viena didžiausių dvasinių dovanų. Šv. Siluanas pasakoja, kaip ją pasiekti, pasitelkdamas šv. Pasijaus Didžiojo regėtą viziją, kurioje Kristus pasakė, jog tas, kas nori įgyti dvasinę ramybę, turi nieko nenorėti, nieko neteisti, ir niekam nejausti neapykantos, t.y. nieko ne nekęsti.

Kitaip tariant, ramybė įgyjama visiškai, visuose reikaluose atsiduodant Dievo valiai, išsižadant savosios ir visą savo gyvenimą pavedant Kristui.

Apie ortodoksų teologijos ir mokslo padėtį šiandien

Iš susirašinėjimo su draugu

- Kaip vertini ortodoksų socialinio mokslo, filosofijos ir teologijos padėtį?

- Ortodoksų teologija yra savo vietoje, nei kas prikūrė ten kokių savo išvedžiojimų, nei kokių erezijų. Teologija ir filosofija Rytuose buvo viena disciplina, o ortodoksų „socialinio mokslo“ kaip ir nėra, nes skirtingai nuo katalikų, Ortodoksų Bažnyčia niekad nebuvo autoritariškai uzurpavusi visų kultūros erdvių. Rusijoje problema yra ta, jog nėra rimtų katechezės mokyklų ir nėra rimtų teologų, o rimta teologija Ortodoksų Bažnyčioje yra, jos kurti nereikia, ją reikia mokytis. Iš viešų pasisakymų panašu, kad Rusijoje net šv. Grigalius Palama vis dar yra už akiračio ribų (taip nėra, tarkim, Graikijoje). Taigi, yra dar didelis neišsemtas potencialas. O didžiausia jam grėsmė būtų Romos Katalikų Bažnyčios stiliaus perėmimas, kur šv. Tradicija yra suprantama kaip magisteriumo ir popiežiaus leidžiami dokumentai, mokantys tikinčiuosius.

Man asmeniškai nerimą kelia tai, kad pvz. naująjį katekizmą, regis, ruošia tik Rusijos Ortodoksų Bažnyčia. Tai, regis, nebus visuotinis dokumentas. O tai didina prarają tarp Rusijos ir visų likusių Bažnyčių. O dar labiau nerimą kelia pastovus katalikiškų praktikų integravimas Rusijoje, kuris nors ir neperžengia ortodoksijos ribų, bet jo motyvacija neaiški (Romos Katalikų Bažnyčia juk Vakaruose kultūriškai pralaimėjo ir akivaizdžiai traukiasi iš Europos, JAV į Lotynų Ameriką ir Afriką. Tai kokia racija yra imti pavyzdį iš nenusisekusios Bažnyčios? Be to, Vakaruose mažėjant katalikų skaičiui, auga tradicionalistų skaičius, t.y. patys katalikai gręžiasi į Tradiciją).

- „O dar labiau nerimą kelia pastovus katalikiškų praktikų integravimas Rusijoje“? Pavyzdžiui?

- Aš pasakysiu grynai savo nuomonę, kuri galbūt po metų, kai perskaitysiu kokių kitų šaltinių ir panašiai gal ir pasikeis. Bet dabar mano įspūdis yra toks:

Misiologija: tas pats šv. Igantijus Antiochietis rašo, jog krikščionybės galia slypi tame, jog jos nekenčia pasaulis. Apaštalas apie tą patį visada šneka: krikščionys yra kvaili Kristaus vardan. Vakarietiškas misiologijos stilius ne žmogų apvalo ir pakelia iki tiek, kad jis prieitų prie Dievo taurės priimti Kristaus slėpinių, bet visą Dieviškąją Išmintį stengiasi nuleisti iki gatvės lygio ir barsto perlus kiaulėms.

Darbas su jaunimu: analogiškai misija vyksta jaunosios kartos atžvilgiu. Tai, kas vyksta visokiose rusų „ortodoksų jaunimo mokyklose“ vis labiau primena Taizė. Taizė esmė ta pati: „a quest for a different expression of the Christian life“ („siekis kitaip išreikšti krikščionišką gyvenimą“). Stovyklos stovyklėlės, koncertai, „engagement with youth culture“ („įsitraukimas jaunimo kultūron“), t.y., išvertus į žmogišką kalbą, krikščionybės įliejimas į pasaulio kultūrą.

Vakarietiškas akademizmas: perimama vakarietiška curriculum vitae samprata (vakarietiška teologijos kaip mokslo samprata ir pan.; pageidautinas teologijos mokslų daktaro laipsnis kaip reikalavimas tapti vyskupu), pasauliečių akademikų įtakos augimas Bažnyčios Tėvų mokymo aiškinime (tas pats Osipovas; tai yra labai pavojinga tendencija, nes tada kyla klausimas, ar ne protingiau, kad tą mokymą Vakaruose aiškina magisteriumas, t.y. vyskupai, o ne kažkokie pasauliečiai. Pagal mano skaitytus Bažnyčios Tėvus, Šventosios Tradicijos (Predanie, Paradosis) pilnatvė yra išreiškiama vyskupo mokyme, o ne pasaulietinės akademijos. Net Kurajevas savo paskaitose apie šv. Tradiciją aiškina, jog consensus Patrum yra patrologų kompetencijoje).

Maskvos virtimas „Vatikanu“: Maskva vienpusiškai leidžia savo doktrinos deklaracijas (socialinio mokymo, o dabar išeis ir katekizmas). Vienas dalykas, kad kyla vakarietiška grėsmė, jog Bažnyčios mokymas bus suvokiamas ne kaip Bažnyčios Tėvų, o kaip tos šiuolaikinės deklaracijos. Kitas dalykas, centrinė valdžia Maskvoje pradeda nurodinėti vyskupams, kaip aiškinti teologinius klausimus, neįeinančius (!) į dogmos sritį, o priklausančios theologoumenams (privačioms teologinėms nuomonėms).

Pavyzdžiui, Rusijos Ortodoksų Bažnyčios socialinis mokyme yra padarytas toks teologinis (?) išradimas: „Krikščioniškasis patriotizmas [...]. Krikščionio ortodokso patriotizmas [...] . Kai nacija, pilietinė ar etninė, yra pilnai arba daugiau monokonfesinė ortodoksų visuomenė, ji tam tikra prasme gali būti traktuojama kaip viena tikėjimo bendrija - ortodoksų tauta“.

Parodyk man bent vieną iš Bažnyčios Tėvų, kur jis būtų rašęs apie „krikščionišką patriotizmą“, „ortodoksų tautą“ (liaudį) ar kitą panašių modernistinių koncepcijų. Aš jau nešneku apie tokią terminiją, kaip „закон проявляет соответственно конкретной нации, движущейся в истории. “ („įstatymas pasireiškia atitinkamai konkrečioje nacijoje, kuri juda istorijoje“) - čia yra grynai sovietinis istorinio materializmo filosofinis žodynas, pritaikytas netinkamoje vietoje, netinkamu laiku. (taip yra todėl, kad Romos Katalikų Bažnyčia šiems praktiniams poreikiams turi Tomo Akviniečio filosofiją, o rusai filosofinio išsilavinimo apskritai stokoja, taigi, užsiima inovacijomis)

Tuo tarpu 1872 metų panortodoksinis (kelių autokefalinių Bažnyčių) sinodas į tą patį klausimą žvelgia iš visiškai kitokios perspektyvos: „filetistinis (religinis) nacionalizmas buvo pasmerktas kaip moderni ekleziologinė erezija: Bažnyčia neturėtų būti maišoma su vienos tautos ar vienos rasės likimu. Metropolitas Filipas pateikia Paryžių, Prancūziją, kaip filetizmo pavyzdį. „Čia vienu metu veikia šeši ortodoksų vyskupai su sutampančiomis jurisdikcijomis. Mano nuomone, ir ortodoksų kanonistų nuomone, tai yra filetizmas“. Tokios situacijos kaip Prancūzijoje atsiranda todėl, kad kažkas įsivaizduoja, jog yra toks nedalus vienis kaip „ortodoksų tauta“ („pravoslavnyj narod“) (apie filetizmo problemą, man regis, Rusijos Bažnyčioje yra apskritai nutylima)

Ortodoksų Bažnyčios pozicija aiški: žmogus turi mylėti savo šalį, kaip myli artimus, tačiau jam aukščiau visko turi būti broliai Kristuje, o Kristaus Kūnas nėra padalytas ir nėra rusų Bažnyčios, graikų Bažnyčios ir bulgarų Bažnyčios, yra tik viena Šventa, Visuotinė ir Apaštalinė Bažnyčia, o autokefalinių Bažnyčių ribos nėra susijusios su nacijomis, nes „nacija“ yra pasaulio fikcija. Sampratas „pravoslavnyj narod“, „nacija, dvižuješčesja v istorii“ galima įvardyti kaip teologines inovacijas, neaišku kodėl atsirandančias tokio lygio Bažnytiniuose dokumentuose. Ir čia aš prieinu prie dar vieno punkto: nors kai kurie rusai kopijuoja vakarietišką stilių, tai daro pačiu lėkščiausiu būdu.

Aš aišku netikiu, kad šios praktikos Bažnyčioje įsišaknys ir manau, kad joms (praktikoms) laiku bus nukapotos galvos, nes Ortodoksų Bažnyčia yra Kristaus Bažnyčia. Ir daug vilčių dedu į metropolito Ilariono ruošiamą Katekizmą, nes tai yra žmogus, kuris gerai orientuojasi tiek teologijoje, tiek filosofijoje.

- Dėl filetizmo turėsi dar paaiškinti, nes kaip sąvokos nelabai ir žinojau. O dėl metr. Ilariono teolog. ir juo labiau filosof. gebėjimų aš tai drįsčiau suabejoti, nors nemanau, kad tai visiems būtina (gal jam ir taip), nors neabejoju dėl jo filologinių gebėjimų ir moralinių pastangų, bet girdėjau gan kontraversiškų nuomonių.

- Dėl filetizmo, tai čia principas yra toks, kad XVIII-XIX amžiuje plečiantis Bažnyčių misijoms ir vykstant Graikijos nacionalinei išsivadavimo kovai aštriai iškilo Ortodoksų Bažnyčios ir nacijų klausimas (nes XIX amžiuje apskritai atsirado nacionalizmas kaipo toks). Sąvoka „filetizmas“ reiškia „mylintis tautą“, „mylintis etnosą“ ir žymėjo požiūrį, jog Bažnyčia ir tauta yra susijusios sampratos, jog Bažnyčia turi būti „tautinė“. Nacionalizmas kaip politinė ideologija teigė, jog valstybė turi būti tautinė, t.y. jos ribos, jos kultūra ir t.t.. sutapt su tautos ribom ir kultūra. Religinis nacionalizmas teigė, jog autokefalinės Ortodoksų Bažnyčios ribos turi sutapti su tautos ribomis ir ta Bažnyčia turi būti tautinės kultūros dalis. Panortodoksinis sinodas Konstantinopolyje nutarė, kad tai yra erezija, jog Bažnyčios ribos neturi nieko bendro su tautos ribomis ir jog Bažnyčia negali būti „tautinė“. Kristaus Bažnyčia ir yra Dievo Išrinktoji Tauta. Apskritai tai pvz. graikiškieji Bažnyčios Tėvai kartais pavartoja terminą „tauta“, „mūsų ortodoksų tauta“, bet jam teikia visai kitą reikšmę - turi omenyje visus Bizantijos gyventojus (graikus, sirus, egiptiečius ir taip toliau), kurie išpažįsta ortodoksų tikėjimą. Jie niekada nesakytų „graikų ortodoksų tauta“, nes graikų tarpe yra ir eretikų. Žodynas, kurį naudojo tuometinis metropolitas Kirilas, yra suvokiamas, na taip pat galima pasakyti, pvz. kad lietuvių tauta - katalikiška, anglų - protestantiška ir taip toliau, tačiau čia labiau sociologinis, negu teologinis žodynas (tiesa, sociologai būtų atsargesni su tokiais apibendrinimais). Problema pati ta, kad mintis suformuluota pernelyg negriežtai.

Ortodoksai organizuoja žygį (08.27-28)

Vilniaus ir Lietuvos arkivyskupo Inocento palaiminimu rugpjūčio 27 dieną vyks 18 kilometrų žygis iš Trakų į Vievį, skirtas paminėti Dievo Motinos Ėmimo į dangų šventę, kuri yra Vievio cerkvės titulo diena, be to, šios cerkvės pastatymo 170-metį.

Norintys kviečiami žygiuoti, nakvoti palapinėse bažnyčios teritorijoje ir kitą rytą dalyvauti Dieviškoje Liturgijoje, kurioje celebruos arkivyskupas Inocentas (liturgija vyks bažnytine slavų k.).

Žygis prasidės nuo Trakų Švč. Dievo Motinos Gimimo cerkvės ir baigsis prie Vievio Dievo Motinos Ėmimo į dangų cerkvės.

Trakų Švč. Dievo Motinos Gimimo cerkvė

Vievio Dievo Motinos Ėmimo į dangų cerkvė

ŽYGIO PROGRAMA:

Rugpjūčio 27:

7:00 – dalyvių susitikimas Vilniaus geležinkelio stotyje.
7:30 – kelionė traukiniu į Trakus.
8:30 – pamaldos Švč. Dievo Motinos Gimimo cerkvėje (Trakuose).
9:00 – žygio iš Trakų į Vievį pradžia.
15:00 - atvykimas į Vievį, karšti pietūs, poilsis ir pasiruošimas vakaro pamaldoms. 
17:00 - Vakarinė (Vakarinės pamaldos).
20:00 - vakarienė.

Rugpjūčio 28:

9:00 - Dieviškoji Liturgija.
Po liturgijos - šventiniai pietūs.
15.00 - išvykimas iš Vievio autobusų stoties.

Žygio dalyviui būtina su savimi turėti: patogią sportinę avalinę palapinę, kilimėlį, miegmaišį, džiovinto maisto, geriamo vandens.

----------------------

Kontaktiniai duomenys:

+370 679 527 16 - kun. Olegas Pristavko
+370 600 107 93 - Irina Ektorova
+370 682 506 10 - Nadiežda

+370 618 292 91 - Irina

Mano kelionė į šventąjį Atono Kalną

Aplankytų vienuolynų žemėlapis (raudona sp.)

Tik atėjęs į ortodoksų tikėjimą (savo kelią į Bažnyčią esu aprašęs čia), tiesą pasakius, nelabai suvokiau, kam krikščionybėje reikalingi vienuoliai ir iš kur atsiradusi jų tradicija. Todėl periodiškai aktyviai ieškojau apie tai informacijos ir visi keliai neišvengiamai atvedė į tokius ortodoksinės minties lobynus kaip šv. Atono kalnas, Valaamo vienuolynas, Optos dykuma ir kt.

Vos išgirdęs šv. Siluano Atoniečio mokymų fragmentus, paskaitęs šv. Grigaliaus Palamos veikalų, išgirdęs Simono Petros vienuolyno brolių giesmių įrašus ir galų gale pažiūrėjęs dokumentinių filmų, pamilau šią vietą. Tai atrodė tikra krikščioniška idilė - vieta, kur laikas yra tarsi sustojęs, niekas niekur neskuba ir filosofinis-teologinis klausimas „kas yra Dievo Vardas?“ yra svarbesnis žmonėms nei tai, ką vakare jie valgys.

Šį rugpjūtį aplankęs šią vietą nenusivyliau. Ji pateisino visus mano lūkesčius:  tai yra unikali vieta, kurioje galima sutikti tikrus krikščionis ir kurioje yra visų tipų vienuolių gyvenvietės - nuo didžiulių prabangių vienuolynų vienoje spektro pusėje, iki olose gyvenančių ir šaknelėmis besimaitinančių atsiskyrėlių priešingoje. Dvasinė patirtis, kurios galima pasisemti šioje vietovėje, kurią vienuoliai teigia esant Dievo Motinos sodu, yra neįkainojama.

PASIRUOŠIMAS KELIONEI

Į Atoną mes keliavome lėktuvu, per Stambulą (Konstantinopolį). Atonas - tai nepriklausoma vienuolių respublika Graikijoje, trečiasis Chalkidikės pusiasalio „pirštas“.

Atono kalnas ir jį supantis pusiasalis yra ypatingas tuo, kad ši vieta yra gana atšiauri: kalnuota, sunkiai peržengiama ir nepatraukli gyvenimui. Aplink pusiasalį jūra yra itin pavojinga ir nerami, todėl istorijoje čia būta daug jūrinių katastrofų (pvz., 492 m. pr. Kr. Persijos karalius Darėjas čia prarado 50 laivų). Tuo pačiu visgi joje matyti visas Graikijai įprastas gamtos grožis: beveik visus metus dangus yra visiškai giedras, oras gana sausas, todėl lengvai pakeliamas net didžiausias karštis, dėl atmosferos ypatybių akimi galima ryškiai  matyti itin tolimus atstumus, o naktį kuo puikiausiai matyti žvaigždės ir paukščių takas. Pusiasalyje gausu figmedžių, alyvmedžių, vynuogių, gervuogių ir vandens šaltinių.

Graikijos naktinis dangus Paro saloje, fotografo nuotrauka

Pasak legendos, šv. Apaštalas Jonas plaukė pro šį pusiasalį su Dievo Motina ir papūtus nepalankiems vėjams jiems teko prisišvartuoti. Tuo metu tai buvo retai gyvenama pagonių vietovė. Išlipusi iš laivo Dievo Motina susižavėjo vietinės gamtos grožiu ir paprašė savo sūnaus, jog šis padarytų čia jos sodą. Tada pasigirdo balsas iš dangaus: „Ἔστω ὁ τόπος οὖτος κλῆρος σὸς καὶ περιβόλαιον σὸν καὶ παράδεισος, ἔτι δὲ καὶ λιμὴν σωτήριος τῶν θελόντων σωθῆναι“ („tebūnie ši vieta - tavo paveldas, sodas ir rojus, ir dangus tiems, kurie ieško išganymo“). Nuo to laiko į Atoną nebebuvo leidžiamos moterys, bet jo istorija buvo labai permaininga ir dar ilgai nebuvo jokių organizuotų vienuolių gyvenviečių, tik improvizuotos pavienės lūšnos. 

Tik 962 metais šv. Atanasas Atonietis pirmas įsteigė Atono kalne pirmą griežtai organizuotą bendruomenę - Didžiąją Laurą (Megistis Lavris). Netrukus pusiasalis tapo dvasiniu Ortodoksų Bažnyčios centru, kur, pavyzdžiui, gyveno didysis hesichazmo gynėjas šv. Grigalius Palama.

Šv. Grigalius Palama, vienas iš ypač įtakingų šv. Atono Kalno dvasinių auklėtinių

Savo dvasinės reikšmės Atonas neprarado ir šiandien: iš čia kilo šv. Siluanas Atonietis, neseniai miręs ir lokaliai šventuoju pripažįstamas senolis Paisijus Atonietis ir daugybė kitų. Žodžiu, tai gyva vieta, kurioje plaka Bažnyčios širdis.

Kadangi tiesioginių skrydžių į Salonikus, iš kur pasiektume Atoną, nebuvo, tai teko skristi per Stambulą (Konstantinopolį) ir todėl turėjome progą aplankyti ir kitą, greta Atono egzistavusią dvasinę ortodoksų sostinę - senąjį Konstantinopolį.

KELIONĖ PER STAMBULĄ

Viduramžiais Konstantinopolis buvo tarsi jungtis tarp visų pasaulio šalių - šiaurės, pietų, rytų ir vakarų. Tai buvo krikščioniškojo pasaulio sostinė, Naujoji Roma ir tuo pačiu turtingiausias pasaulio miestas. Mokslininkai bizantistai sako, kad nors  nagrinėjant Bizantijos istoriją atrodo, jog visa imperija buvo centralizuota Konstantinopolyje, o kiti miestai tebuvę menka provincija, tačiau įvairūs Bizantijos provincijos miestai, palyginus su Vakarų Europos miestais, buvo nepaprastai dideli ir turtingi. Todėl kai XIII amžiuje kryžiuočiai užėmė ir sudegino Konstantinopolį, jie buvo taip stipriai sužavėti, jog rašė poemas apie degančio Konstantinopolio didybę.

Turkų okupacijos metais, nuo 1453 metų, šių kraštų ortodoksai krikščionys buvo prispausti - kasdien jie turėjo vilkėti savo skiriamuosius ženklus, mokėti didelius mokesčius. Patriarchų nužudymas buvo įprastas dalykas, o ortodoksų bažnyčių pastatai dažnai buvo arba atimami ir paverčiami mečetėmis, arba sunaikinami.

Senų, bizantiškų pastatų griūvėsiai

XIX amžiuje prasidėjo Graikijos išsivadavimo karas, kuris palaipsniui išvadavo visus graikus. Pirmiausiai išsilaisvino pietūs, po to - šiaurė, tačiau išvyt turkų iš Anatolijos, etninių graikų žemių, taip ir nepavyko, todėl įvyko gyventojų apsikeitimas ir Konstantinopolio, Kapadokijos, Nikėjos bei kiti graikiški miestai liko turkų valdžioje. 

Viena garsiausių Konstantinopolio šventovių - Hagia Sophia (Šventosios Išminties Katedra). Tai ir didžiausias Bizantijos architektūros monumentas, ir šv. Fotijaus bei daugybės kitų šventųjų pamokslavimo vieta. Hagia Sophia buvo pastatyta 532 metais, šv. Justiniano įsakymu ir tapo patriarcho bazilika

Hagia Sophia

Hagia Sophia be minaretų

Greta Hagia Sophia stovi dar senesnė bažnyčia, Hagia Irini (Šventosios Ramybės Katedra). Ji pastatyta IV amžiuje šv. Konstantino įsakymu ir buvo patriarcho bazilika. Hagia Irini viduje vyko Konstantinopolio Visuotinis Susirinkimas.

Mudu su draugu prie Hagia Irini

Po turkų okupacijos Hagia Sophia buvo paversta į mečetę, o XX amžiuje, įsitvirtinus sekuliariam Atatiurko režimui, - į muziejų. Hagia Irini turkų okupacijos metais paversta į ginklų sandėlį. 

IŠ SALONIKŲ - Į ATONĄ

Iš Konstantinopolio vykome į Salonikus, iš Salonikus - į Ournoupolį. Čia mūsų laukė pirmasis kelionės sunkumas.

Į Atono kalną įvykti leidžiama tik vyrams ir tik turintiems specialų leidimą - Diamonitirion'ą. Per dieną įleidžiama 100 ortodoksų ir 10 kitatikių. Internetu mums to leidimo pavykti negavo, todėl važiavome vien pasikliaudami Dievo malone, nes garantijos, jog būsime priimti į Atoną, nebuvo. Pasiekę Ouranoupolį turėjome sulaukti kitos dienos, tada ryte tiesiog nuėjome į piligrimų biurą ir paklausėme, ar yra galimybė gauti Diamonitirion. Galimybės teko palaukti, todėl keletą naktų praleidome ant jūros kranto.

Jūros krantas Graikijoje

Mūsų miego vieta

Ouranoupolis yra miestas prie Atono pusiasalio. Į patį Atoną dėl nepatogių gamtinių sąlygų faktiškai galima patekti tik keltų pagalba iš Ouranoupolio, o automobiliais sausuma vykstama tik itin kraštutiniais atvejais, kai jūroje siautėja audros. Kelionė automobiliu per pusiasalį trunka daugybę valandų.

Galų gale, leidimus vykti gavome.

Į Atoną keliavome tryse

ŠV. ATONO KALNAS

Kaip jau minėjau, Atonas yra viena iš nedaugelio vietų pasaulyje, kur yra visos įmanomos vienuolystės formos. Atone yra 20 vienuolynų. Juose vienuoliai gyvena bendruomenėse ir kartu meldžiasi. 

Tiems vienuolynams priklauso 12 skitų, t.y. mažesnių bendruomenių. Šie skitai būna arba kenobitiniai, arba idioritminiai. Kenobitiniuose skituose broliai gyvena taip pat, kaip ir dideliuose vienuolynuose, tačiau bendruomenė - mažesnė. Idioritiminiuose skituose broliai gyvena atskirai ir tik susirenka į bendrą bažnyčia bendrai maldai. Be skitų egzistuoja dar mažesnį dariniai - atskiros celės, atsiskyrėlių gyvenvietės olose ir kt. 

Mes aplankėme šias vietas: 

- Šv. Andriejaus skitas (priklauso Vatopedo vienuolynui)
1. Kutlumousiou vienuolynas; 
2. Ivirono (buvęs gruzinų) vienuolynas;
- Senolio Paisijaus celė (priklauso Ivironui)
- Protato bažnyčia (Atono sostinėje)
3. Vatopedo vienuolynas;
4. Pantokratoros vienuolynas;
5. Xiropotamou vienuolynas;
6. Panteleimono (rusų) vienuolynas;
7. Xenophontou vienuolynas;
8. Dochiarou vienuolynas;
9. Konstamonitou vienuolynas;
10. Zographou (bulgarų) vienuolynas.


Visi šv. Kalno vienuolynai yra stavropegialiniai, t.y. yra tiesiogiai pavaldūs tik Konstantinopolio patriarchui. Kalną administruoja vienuolynų atstovų taryba, turintį savo „Protos“, t.y. tarybos vyresnįjį.

GYVENIMAS ŠV. ANDRIEJAUS SKITE

Pirmiausia mes apsigyvenome šv. Apaštalo Andriejaus skite. Tai skitas, kažkada pastatytas rusų, tačiau dėl bolševikinio režimo nauji vienuoliai iš Rusijos atvykti nebegalėjo ir vienuolynas ištuštėjo, o rusų vietą užėmė graikai.

Šv. Andriejaus skitas

Į akis šiame vienuolyne krenta grynai rusiška architektūra, smailūs kupolai ir tik įėjęs į vidų suvoki, jog čia būta graikų. Tiesa, graikų plačiąja prasme, nes šiame vienuolyne gyvena ir britai, ir prancūzai ir kitų tautybių vienuoliai, priėmę krikštą graikų bendruomenėse.

Atėjus į vienuolyno svečių priimamąjį - archondariki - vienuolis mus pavaišino graikiškais saldumynais (loukoumi) ir atnešė padėklą su stikliukais, kuriuose buvo graikiška degtinė, man regis, tai buvo ouzo, nors mano draugas spėjo, jog raki. Ant stalo taip pat stovėjo ąsočiai su vandeniu, kurie krašte, kur 40 laipsnių yra normali dienos temperatūra, buvo itin pravartūs. 

Vienuolis paklausė mūsų vardų, pavardžių, profesijų, iš kokio miesto esame. Paskui nuvedė mus į mūsų celę ir supažindino su tvarka: rytmetinės pamaldos - 4 ryto, Dieviškoji Liturgija („mišios“) - 6:30, pietūs - 8, vakarienė - 16 val, vakaro pamaldos - 17:00-19:30, vienuolyno vartų uždarymas - 19:30.

Vienuolyno vartai, tai žinoma, ne sodžiaus varteliai, vienuolynų vartų uždarymas reiškia, jog nuo tos valandos neįmanoma į vienuolyną nei įeiti, nei iš jo išeiti, o teritoriją supa 10 metrų ar net didesni mūrai.

Ketvirtą ryto maldai mus žadindavo vienuolis, nešinas didelę medine „lenta“ ir ritmiškai trankydamas ją mediniu plaktuku. Radau šio ritmo garso įrašą, jis yra šio video pradžioje, ten yra ir vienuolio nuotrauka:

Video pradžioje girdime rytinio žadinimo garsą

Padaužęs medinį įnagį, vienuolis imdavosi geležinio, padaužęs geležinį, eidavo skambinti varpais. 

Melsdavosi vienuoliai itin ramiai. Nors buvo skubančių greičiau skaityti, balso tonas visada būdavo ramus, giedotojai nesistengdavo ko perrėkti ir garso stiprumas dažniausiai būdavo būtent toks, kad girdėtų visi bažnyčioje besimeldžiantys žmonės. Žinoma, kadangi rusiškos statybos šventojo Andriejaus skito cerkvė yra didžiausias Atone bažnyčios pastatas, tai visi maldininkai susispausdavo vienoje cerkvės dalyje, o didysis cerkvės plotas buvo neišnaudojamas.

Atoniškos maldos „ramumą“ dar turėjau galimybę prisiminti paskutiniąją mūsų vizito dieną, kai bulgarų vienuolyne - Zographou, nutariau, jog esu per daug fiziškai pavargęs eiti į rytmetinę ir ėjau tik į Liturgiją. Kur vyko liturgija bandžiau surasti pagal garsą. Apėjęs visą vienuolyno teritoriją, pastato, kuriame vyktų liturgija, neradau. Tada prisiminiau pasakojimą iš knygos apie šv. Juozapo Hesichasto gyvenimą, kur vienas Atono vienuolis  (gal net ir pats šv. Juozapas), išgirdęs tyliai čiulbant paukštelį, tarė savo broliams: „Žiūrėkite, šis paukštis čiulba tyliai, tačiau jo vidus šaukia. Lygiai taip ir giedant bažnyčioje, turi rėkti ne gerklė, o siela“. Tada vienuolis įsakęs giedoti tokiu balsu, jog lauke prie bažnyčios nebūtų girdėti, kas vyksta viduje.

Šv. Andriejaus skite gyvenome 4 dienas, vaikščiodavome į pamaldas, laisvu laiku - keliavome po aplinkinius vienuolynus. Gyvenimas čia pasirodė beesąs vienas sunkiausių - vienuolyne nebuvo dušo, o pasninko ir nepasninko dienos skyrėsi tik tuo, jog ant stalo per pasninką nebuvo aliejaus ir prieskonių. Visą laiką vienuoliai maitinosi tik virtu maistu ir tik daržovėmis (bulvėmis, baklažanais, agurkais ir t.t...). Beje, atoniečiai pasninkauja ne dvi dienas per savaitę, kaip įprasta ortodoksams (trečiadienį ir penktadienį), bet tris dienas (pirmadienį, trečiadienį ir penktadienį). Penktadienis yra Kristaus kančios diena, trečiadienis - išdavystės, na o pirmadienis yra angelų diena, todėl vienuoliai, siekdami būti viduje tarsi angelai, pasninkauja papildomai. Pasninko dieną šv. Komuniją priima tik dvasininkija, nes reikalaujama, jog norintys priimti Švenčiausiąjį Sakramentą bent vieną dieną papasninkautų. 

Didžiausia skito relikvija - šv. Apaštalo Andriejaus galva.

APIE MOTERIS IR OŽKAS

Tik atvykęs į Atoną norėjau nusipirkti psalmyną graikų kalba. Šio gėrio ieškodami užsukome į skito krautuvėlę. Čia už prekystalio sutikome stambų, aukštą vienuolį su žilstelėjusia barzda.

Mano draugas pasakė, kad aš noriu nusipirkti psalmyną graikų kalba.

- Ξέρεις Ελληνικά; (Ar moki graikiškai? - paklausė vienuolis)
- Καταλαβαίνω λίγο (Šiek tiek suprantu - atsakiau)
- Από πού είστε; (Iš kur esi?)
- Λιθουανία  (iš Lietuvos)
- Πού έμαθες ελληνικά; (kur išmokai graikiškai?)

čia aš jau galutinai užsikirtau, nes nežinojau, kaip graikiškai „universitetas“ (vėliau vienas graikas man pasakė, kad (πανεπιστήμιο). Atsakiau:

- Ehh... University.
- Θεσσαλονίκη; aaa.... Βίλνιους (Tesalonikuose? Aaaa... Vilniuje)

Tada jau pradėjome šnekėtis angliškai. Jis parodė gražų kompaktišką psalmyną, patogiu šriftu ir su kanonišku, bažnytiniu tekstu. Atvertė ir pasakė „read it to me“. Palėta, kruopščiai ir skrupulingai ėmiau skaityti:

- „Μακάριος ανήρ, ός ούκ επορεύθη εν βουλή ασεβών και εν οδώ αμαρτωλών ούκ έστη και επί καθέδρα λοιμών ούκ εκάθισεν.“ („Palaimintas vyras, kuris bedievių tarybon neėjo ir  nusidėjelių kely nestovėjo ir nesėdėjo marintojų krasėje“)
- That's it, my friend! - energingai ir ekspresyviai, kaip derėjo jo asmenybei, sušuko vienuolis. - You know it. So then you will come here next year, you will read in church. (Viskas, mano drauge. Tu moki tai. Kitais metais atvažiavęs skaitysi bažnyčioje.)

Aš nusijuokiau. Jis laužyta anglų kalba rimtu veidu pridūrė:

- I'm no joking. I will remember it to you.  (pažodžiui: „Aš nejuokauti, aš prisiminsiu į tave“)

Vėliau jis liepė palaukti ir nuėjęs iki sandėlio parnešė dvi ikonas, kurias suvyniojo į dovanų popierių ir padovanojo man. „Kad saugotų tave kelyje, - pasakė jis pakuodamas. - Kad saugotų jus visus!“. Grįžęs Lietuvon išpakavau jas - tai buvo dviejų tikėjimo išpažinėjų - šv. Luko Išpažinėjo ir šv. Efremo Kankinio - ikonos. 

Vėliau dar užsukdavome pasišnekėti su šiuo vienuoliu, tėvu Mikalojumi. Kartą pamatę, jog prie vienuolyno yra užrašas graikiškas „Atono Bažnyčios Akademija“, paklausėm kas čia. Jis mums paaiškino, kad tai yra religinė gimnazija berniukams Atone, kur be įprastų dalykų mokomasi giedoti, skaityti, tapyti ikonas ir kt., bet valdžia nebenori tokio tipo mokyklų ir stengiasi jas uždaryti. Pradėjome kalbėtis apie Atono santykį su graikų valdžia (Graikija oficialiai yra ortodoksų valstybė, pagal Konstituciją). 2003 metais Europos Sąjunga pateikė nutarimą, jog Atono tvarka neįleisti į pusiasalį moterų yra diskriminatyvi ir Atonas privalo priimt moteris. 

- Kaip jūs į tai reaguojate? - paklausė mano draugas. 
-  Jie nori čia įleisti moteris? - retoriškai perklausė vienuolis. - Puiku - tegul leidžia. Mes užsirakinsime ir į savo vienuolynus jų neįleisime. Jos galės apžiūrinėti mūsų ožkas.

Visiems pradėjus juoktis, jis pertraukdamas juoką pridūrė:

- Jie pamiršo, jog ši vieta priklauso ne mums, ne vienuoliams, o Theotokos, Dievo Motinai. Tai yra Dievo Motinos sodas. Jie nori prasidėti su Dievo Motina? Puiku, tegul prasideda. Aš žinau daug vyrukų, kurie prasidėjo su Dievo Motina. Jų nebėra.

Mano draugas įkišo trigrašį:

- Bet jie turi daug valdžios ir galios svertų.
- Galios? Kokios galios..? Žinai, karalius Dovydas psalmėse rašo: „jie manosi esą išmintingi... bet jie tokie nėra“

Tėvas Mikalojus visada mielai su mumis pašnekėdavo, sykį nupirko mums pavaišinti bandelių ir pagelbėjo mums ir paskutinę mūsų dieną skite - pasaugojo daiktus, kol ėjome aiškintis dėl Diamonitirionų pratęsimo.

KATĖS

Ryškus Atono vienuolynų akcentas - katės. Jų ten labai daug. Katės auginamos tam, kad išgaudytų gyvates. Tačiau tuo pačiu jos yra neblogos draugės vienuoliams

Aš ir Atono katė

Besisukiodamas prie kačių ir susipažinau su vienu vienuoliu, vardu Andriejus. Prieš vakarienę glosčiau katę ir pamačiau kaip jaunas vienuolis, juoda, ilga barzda ir apiplyšusiu abitu eina pro kates, žaismingai rankomis plevendamas abitą ir graikiškai kviesdamas kates: „ps ps ps ...“. Priėjęs prie manęs jis paklausė anglų kalba:

- Ooo, matau tu susidraugavai su mano kate.

Nusišypsojau ir pažiūrėjau. Tai buvo balta katė su dideliais juodais plėmais... O galbūt juoda katė su dideliais baltais plėmais. Čia kaip pažiūrėsi.

- Iš kur esi? - paklausė.
- Iš Lietuvos - atsakiau.

Pradėjome šnekėtis.  Vienuolis buvo prancūzas. Klajoklis, ne vietinis. Gimė katalikų šeimoje, bet nebuvo krikštytas. Prancūzijoje susidomėjo ortdoksų tikėjimu ir rado savo mieste graikų bendruomenę, priėmė ten krikštą o netrukus apsigyveno vienuolyne ir po kelių metų priėmė vienuolio įžadus, dabar keliauja po pasaulį, vaikšto su apiplyšusiu abitu, maldos virvele (komboskini) ir fotoaparatu. Jis žinojo mūsų Vilniaus arkivyskupą, nes pastarasis buvo tarnavęs prieš tai Prancūzijoje. Įsikalbėjus apie mūsų vienuolynus pasakė manąs, kad Maskva yra Trečioji Roma ir besigailįs, kad nors ir rašė tam prašymą, jam nepavyko iš graikų bendruomenės pereiti į rusų. 

Besikalbant vienuolis ištraukė savo komboskini, maldos virvelę, ir ėmė su ja erzint katę, katė su letenom ėmė siekti virvelės, o jis rusiškai pasakė katei: „pamolis, pamolis“ (pasimelsk, pasimelsk). Šalia stovėjęs vienuolis nusišypsojo.

Mano draugui tai labai juokinga pasirodė, jog tas prancūzas ištisai prie kitų brolių su fotoaparatu lindo ir rodė nuotraukas iš Kijevo, kur jis aplankė senąsias cerkvęs ir vienuolyną - Lavrą. Man tai kažkaip nepasirodė tai nei juokinga, nei nejuokinga, bet mano draugui visa tai atrodė kaip komedija. Ji sakė matęs, kaip tas prancūzų vienuolis prie vieno iš brolių lindęs su fotoaparatu net per vakarines pamaldas. Jei tai tiesa, tai man dar smagiau prisiminti brolį Andriejų, nes be jo tikrai nuoširdaus ir broliška meile spinduliuojančio elgesio jis dar ir šiek tiek kvailys Kristaus vardan, kaip ir, matyt, priklauso tikram krikščioniui.

KAIMYNINIAI VIENUOLYNAI

Pirmąją dieną po nakvynės šv. Andriejaus skite, po rytinių pamaldų ir liturgijos, iškeliavome į šalia esančią Atono sostinę - Karyes. Čia yra Iera Kinonia (Šventoji Bendruomenė, t.y. Atono „parlamentas“) ir protato bažnyčia, kurioje saugoma ikona „Axion Estin“ („Iš tiesų verta“).

Protato bažnyčia

Pasak legendos, sykį vienas senolis liepė savo mokiniui vienam pasimelsti protato bažnyčioje naktines pamaldas. Vakare atėjus, prie jaunuolio prisijungė nepažįstamas vienuolis, vardu Gabrielius. Jiedviem priėjus pamaldų dalies kur giedamas Magnificat, jaunasis mokinys sugiedojo įprastai: „garbingesnę už cherubinus ir nepalyginamai šlovingesnę už serafinus, mergele likusią, Dievą Žodį pagimdžiusią, tikrąją Dievo Gimdytoją Tave aukštiname“. Iškart po to nepažįstamasis vienuolis pradėjo giedoti giesmę iš naujo, tačiau pradžioje pridėjo: „Tikrai verta ir teisinga šlovinti tave Dievo Gimdytoją, amžinai palaimintą ir nekalčiausiąją, ir mūsų Dievo Motiną“. Po šių žodžių sekė jau įprastas tekstas. Vienuoliui tariant tuos žodžius, staiga ikona pradėjo spinduliuoti Nesukurtąją Šviesą. Jaunasis mokinys paprašė: „Ar negalėtumei man šiuos žodžius užrašyti?“. Vienuolis paėmė stogo čerpę ir joje tarsi vaške pirštu įrašė maldos žodžius. Tada mokinys tikrai suprato, kad tai buvo arkangelas Gabrielius.

Kadangi ikona spinduliavo Nesukurtąją Šviesą dar kurį laiką po apreiškimo, tai kiti vienuoliai suprato, jog jaunasis mokinys pasakoja tiesą.

„Axion estin“ ikona

Tiesa, prie šios nuostabios ikonos progą prisiglausti turėjome tik vėliau, po kelių dienų, o minimąją dieną protato bažnyčia buvo užrakinta. Mes aplankėme Kutlumušo vienuolyną, atsigėrėme ten vandens ir keliavome ieškoti Filotėjaus (Philotheou) vienuolyno. 

Kutlumušo (Koutloumousiou) vienuolynas

Vandens gėrimas Kutlumuše

Kutlumušo vienuolyno įėjimas. Šis vienuolynas dedikuotas Atsimainymo (Metomorphosis) šventei. Kaip ir virš kiekvieno vienuolyno įėjimo, kaba jo titulo ikona.

Kutlumušo vienuolynas šitaip pavadintas mecenato šeimos vardu. Vienuolyno struktūra - tipinė Atono vienuolyno. teritoriją kvadratu juosia gyvenamieji pastatai, viduje - kvadrato formos aikštė, kurios viduryje - katholikon, t.y. pagrindinė vienuolyno bažnyčia. Katholikon - nedidelė, graikiško kryžiaus formos. Viduje nuo tikinčiųjų dalies ikonostasu atskirtas altorius, o tikinčiųjų dalį per pusę skiria dar viena siena, turinti savyje tris praėjimus - du šoninius ir vieną centrinį, uždengiamą užuolaida. Tokiu būdu tikinčiųjų surinkimo vieta taipogi padalyta į dvi lygias dalis, kaip buvo senovėje, kai žmonės, turėję epitimiją (laikinąją ekskomuniką dėl savo nuodėmių) neeidavo į pagrindinę bažnyčios patalpą.

Žymiausioji Kutlumušo relikvija - Tikrojo Kryžiaus liekana.

Man buvo įdomu stebėti, kiek daug kultūrinio ir formų bendrumo Atono vienuolynai turi su koptų vienuolynais. Koptai (tikrieji Egipto etniniai gyventojai, kurių daugelis - krikščionys monofizitai) oficialiai tvirtina, atseit jų kultūra yra tiesiogiai paveldėta iš faraoniškosios. Graikiškąjį substratą jie nutyli arba neigia, teigdami, kad tai Aleksandrijos patriarchato ortodoksai yra „graikai“. Tačiau senųjų koptų vienuolynų vidaus freskų išdėstymas yra toks pat, kaip graikų, be to, koptai, kaip ir graikai, naudoją trimatį kryžių:

Trimatis graikų kryžius (Kutlumušo katholikon)

Bekeliaujant nuo Kutlumušo link Filotheou, įvyko pirmas mano gyvenime gyvas pokalbis graikų kalba. Tiesa, jis buvo ne itin informativus:

- Sighnomi! Sighnomi! - sušukau bėgdamas prie seno, lėtai pėdinančio graiko.
- M? - klausiamai atsisuko.
- Pou einai Philotheou, parakalo? (Prašau pasakyti, kur yra Filotheou vienuolynas)
(Jis pradėjo greitai kažką murmėti panosėj ir matyt svarstyti, kaip čia užsieniečiui paprastai paaiškinus)
- Ekei? I Ekei? („ten? ar ten?“ pradėjau klausinėti krypties rodydamas pirštu)
- Nai („Taip“, pasakė parodydamas teisingą kryptį)
- Evcharisto! („ačiū“ tariau nubėgdamas)


Tiesa, nors kryptį ir sužinojome, tačiau beieškodami paklydome. Galop priėjome skardį ir teko bandyti sukti kitu keliu, o ten jau nuėjome visiškai ne ten, kur norėjome. Pasiekėme Ivirono vienuolyną ir mano draugas juokavo, jog mes būsime radę patį ilgiausią įmanomą kelią iki Ivirono.

Šventasis Ivirono vienuolynas

Šis vienuolynas kadaise buvo gruzinų, dabar - graikų. Žymiausia jo relikvija - Ivirono Dievo Motinos ikona (Panagia Portaitissa). Viena našlė kadaise šią ikoną gelbėdama nuo ikonoklastų įmetė į jūrą. Vėliau Atono vienuolis, gruzinas šv. Gabrielius rado šią ikoną jūroje ir nunešė ją į Ivirono katholikon. Tačiau kitą rytą ikona pradingo ir atsirado virš vartų. Šis stebuklas kartojosi, kol šv. Gabrielių ištiko vizija, kurioje švenčiausioji Dievo Motina jam pasakė, kad vienuoliai saugo jos ikona, tačiau tai ji turi sergėti vienuolius. Todėl ikona vadinama Portaitissa - Vartų Sergėtoja.

Ivirono Dievo Motina

Belaukdami autobuso, kuris parvežtų mus iš Ivirono tiesiai į Andriejaus skitą, sutikome vidutinio amžiaus ūsuotą graiką, kuris žinojo Lietuvą, Sabonį, Marčiulionį ir „Šarą“ (Jasikevičių). Šią pravardę tarė šveplai, nes graikų kalboje nėra nei S, nei Š raidės. Vyras pasirodė beesąs rimtas krepšinio fanas ir atsiminė visus žaidimus su Lietuva nuo 9-ojo dešimtmečio, be to, žinojo, jog Macijauskas žaidė Panathinaikos. Taipogi jis stebėjosi, kaip Lietuvoje įmanoma maudytis jūroje, jei tai toks šaltas kraštas.

Kitądien nukeliavome į šalia Kutlumušo esančią ir jam priklausančią senolio Paisijaus celę. Priėję atokiau esančią cele aptikome uždarytus metalinius vartelius, prie kurių buvo kranelis su šaltinio vandeniu, metalinis puodelis ir didelė dėžė stambiai supjaustytų loukoumi. 

Štai kaip atrodo tie „loukoumi“

Aptikau prie tvoros metalinį plaktukėlį ir plokštelę, suprasdamas daiktų ryšį, nedrąsiai pastuksenau plaktuku per plokštelę. Iš už celės durų išlindo žilabarzdis vienuolis, kuris pasisveikino: „Kalimera!“. Pradėjome su juo kalbėtis, jis pasirodė nemokąs nei vienos kitos kalbos, tik graikų. Taigi, kiek pavyko, pabandėme papasakoti, kas esame, iš kur, kad žinome senolį Paisijų ir jį gerbiame. Paklausus paaiškėjo, kad šis vienuolis gyvenęs su senoliu Paisijumi. Apsilankius celėje, jis mums padovanojo laminuotas senolio Paisijaus nuotraukas.

Senolis Paisijus - tai 1994 metais miręs ortodoksų vienuolis, garsėjęs savo dvasiniu mokymu ir jau lokaliai gerbiamas kaip šventasis.

Po to keliavome į Vatopedą.

VATOPEDI

Vatopedas iš jūros

Vienuolyno vidus

Ko gero būtų teisinga sakyti, jog Vatopedi vienuolynas, kartu su Simonopetro, yra du garsiausi Atono vienuolynai (apie juos gausu dokumentinių filmų; jiedu garsėja savo giedojimu ir yra išleidę įrašų; jiedu turi daug vienuolių su itin aukštu akademiniu išsilavinimu, dirbančių archyvuose). Dvi didžiausios Vatopedi relikvijos - šv. Jono Auksaburnio galvos relikvija ir švč. Dievo Motinos juosta („diržas“). 

Jei vienuolių gyvenimo tipus įsivaizduosime kaip spektrą, tai Vatopedi būtų priešingoje spektro pusėje nuo atsiskyrėlių, gyvenančių olose. Girdėjau, kad Vatopede savo asmeninę celę turi net princas Čarlzas, kur jis atvažiuoja pailsėti nuo šeimos.

Į Vatopedą atvykome susistabdę pakeleivingą mikroautobusą, kuriuo važiavo porą turtingų rusų. Keliaujant atgal tas pats vairuotojas mūsų paprašė tokios pačios kainos, kaip ir jų, o mes, nebūdami turtingi rusai, negalėjome sau to leisti, todėl nutarėme papėdinti nuostabiais Atono takais.

Tipinis vaizdas keliaujant per Atoną - horizonte jūra susilieja su dangumi

Atone gausu figų, gervuogių ir kitų valgomų dalykų, taipogi keliaujant tarp kalnų galima rasti vandens šaltinių

Paprastai vienuoliai jais keliauja mulais.

Vienuolių mulai

Mes, tiesa, mulų neturėjome ir kulnavome savomis kojomis. Tačiau kelionė užtruko, matėme, kad į vakarienę nespėsime ir tam, kad nebadauti, nutarėme užsukti į vienuolyną pakeliui.

PANTOKRATOROS

Kristaus Visagalio (gr. Pantokratoros) vienuolynas, kaip ir daugelis kitų, dedikuotas Viešpaties Atsimainymui. 

Vienuolyno kiemelyje sutikę atsitiktinį vienuolį išdėstėme savo situaciją, jis nuvedė mus į bažnyčią, parodė relikvijas, tuomet nuvedė į priimamąjį, pavaišino vandeniu ir loukoumi, o tada nuvedęs ant šlaito parodė, per kurį kelią mums geriausia bus grįžti. Po to atvedė mus į valgomąjį, kur mums trims buvo padengtas stalas. Palikęs mus valgančius atsisveikino ir išėjo.

Pantokratoriaus vienuolyno valgykla

Grįžome į savo skitą sotūs ir laimingi. 

ŠV. PANTELEIMONO VIENUOLYNAS

Po 4 dienų gyvenimo šv. Andriejaus skite perskiraustėme į šv. Panteleimono vienuolyną. Tai - rusų vienuolynas, kuriame saugoma šv. Panteleimono galva.

Man asmeniškai šį vienuolyną norėjosi lankyti mažiausiai iš visų, nes Vilniuje turime savo rusišką vienuolyną. Bet turiu pripažinti, jog jį aplankyti - vertėjo. Jis be abejonės kitoks, nei visi rusiški vienuolynai.

Pirmiausia į akis krenta tai, jog visi užrašai vienuolyne yra senuoju, ikirevoliuciniu rusišku šriftu (su raidėmis „jatj“ ir kt.). Vėliau pamatai, jog visi vienuoliai čia gyvena pagal bizantišką laiką (pirma valanda prasideda saulei pakylus, 12 - saulėlydis; dienos pradžia, kaip įprasta visoje Ortodoksų Bažnyčioje, yra vakaras). Galop vis labiau supranti, jog esi šv. Siluano Atoniečio vienuolyne, alsuojančiame ikirevoliuciniu Rusijos dvasingumu, o ne įprastame rusiškame vienuolyne, kur dažniausiai dar jaučiamas tarybinis palikimas.

Bolševikinis režimas grasė vienuolynui išnykimu - jis neleisdavo naujų vienuolių iš Rusijos. Tačiau vienuolynas išliko, nors pabaigon belikę buvo keli vienuoliai. Dabartinis vienuolyno igumenas (abatas) - devyniasdešimtmetis vienuolis, vienas iš trijų vienuolių, kuriam buvom leista palikti Tarybų Sąjungą. Jis užtikrino senųjų vienuolyno tradicijų tąsą ir perduotį.

Šio vienuolyno regula buvo griežčiausia iš visų, su kuriomis susidūrėme - vakarinės pamaldos baigėsi 21:30, o rytinės prasidėjo 3 ryto. Tamsią naktį pabudau nuo draugo šlamėjimo, pamačiau jį besirengiantį ir paklausiau: „ką tu darai? Juk dar visa valanda iki pamaldų...“, o jis atsakė: „tai kad jau skambėjo varpai“. Vaikydamas miegą, apsiblausęs apsimoviau kelnes ir ėjau į koridorių, kur pamačiau seną barzduotą vienuolį, plaktuku daužantį „lentą“ ir garsiai skelbiantį: „bdeniju vremja, molitve chas, Gospodi Iisuse Bozhe, pomiluj nas“ (Laikas būdrauti, valanda maldai - Viešpatie Jėzau, Dieve, pasigailėk mūsų). Kažkodėl šis eilėraštukas man labai pakėlė ūpą. Vėliau draugas sakė, kad tai grynai rusiška tradicija.

Keltis į pamaldas tokioj ankstumoj buvo ne mano jėgoms. Iš pradžių akyse ėmė dvejintis, po to čia pat ant stasidijos užmigau. Pabudęs nuėjau pamiegoti į normalią lovą ir jau grįžau tik į liturgiją.

Vienuolyno katholikon - grynai graikiško stiliaus, nesiskirianti nuo kitų vienuolynų. Parodoksalu, jog šv. Andriejaus skito bažnyčia, kuri yra didžiausia Atone, yra daug „rusiškesnė“ už šv. Panteleimono, nors Andriejaus skite - graikai.

Bet rusai nebūtų rusai. Pirmoji detalė, išmušusi mane iš vėžių - vienuolyne kabėjo skelbimas, jog „dėl remonto darbų, piligrimų nepriimame“. Draugas liepė nekreipti į jį dėmesio. Nuėjome ir paklausėme atsakingo vienuolio: ar priimate piligrimus. Atsakė: „Na žiūrime.. ką priimame, o ko ne“. 

Priėmę mus į vienuolyną, rusai iškart mus pristatė dirbti (net nespėjome susinešti daiktų). Tai buvo vienintelis vienuolynas, kuriame mums visiems trims įdavė darbų, nors ir miegojome tik vieną naktį (žinoma, darbas nebuvo sunkus - skalbimas skalbimo mašinomis, todėl nėra ko skųstis, tiesiog pats faktas buvo netikėtas).

Nuėjęs į bažnyčią taip pat radau tai, ko neradau kitur. Tik užėjus senas vienuolis, sėdintis stasidijoje, pasakė: „užsidėk marškinius. Trumpos rankovės“. Išėjęs cerkvės priangyje radau marškinius, sukabintus piligrimams. Na ką gi, pagalvojau, jei jiems nuo to geriau, užsidėsiu. Žinoma, tokiame Graikijos klimate su marškiniais prakaitavau kaip kiaulė.

Vėliau, išvykstant iš Atono, sutikome vieną rusą iš Pamaskvės, su kuriuo aptarinėjome šį klausimą. „Štai, graikų vienuoliai jau reikalauja, kad po Atoną vaikščiotume su kojinėmis, - sakė jis. - Į Atoną skverbiasi mažarusių pamaldumas... Chochlandija virstama...“ šypsojosi. Ir pridūrė: „marškiniai marškiniais, tai dar galima suprasti ir iš Šventųjų Tėvų požiūrio taško, tačiau abejoju, ar Jėzus Kristus su Apaštalais nešiojo kojines“.

Kad vienuolynas rusiškas galėjai pasakyti ir iš gyventojų mentaliteto. Panteleimono vienuolyne mes susipažinome su dviem šauniais vyrais, su kuriais keliavome toliau - graiku iš Salonikų ir rusu iš Maskvos. Beeinant į vakarines pamaldas mūsų rusas pasakė: „bet klausykite, graikų šviestuvas (panikadilo - mano past., tai yra didelis puošnus šviestuvas, išsukamas per iškilmingas maldas) yra pagamintas Rusijoje. Ant jo mačiau dvigalvį erelį“. Aš atsakiau: „Dvigalvis erelis tai ne Rusijos simbolis, tai Bizantijos simbolis. Herbas ir vėliava. Tiesiog Bizantija buvo Antroji Roma, o Rusija pasiskelbė Trečiąją, todėl perėmė jos simboliką“. Mano nelaimei, tai išgirdo kitas greta ėjęs rusas. Jis ir pradėjo: „Ne pasiskelbė, o tapo. Kitos išeities nebuvo“ ir jis pradėjo pasakoti apie tai, kaip rusų monarchų dinastija buvo genetiškai susijusi su Bizantija ir taip toliau.

Na, o labiausiai keista man buvo išgirsti pamaldų metų litaniją: „už mūsų tėvą švenčiausiąjį patriarchą Bartolomiejų ir švenčiausiąjį patriarchą Kirilą..“. Visų Atono vienuolynų ganytojas yra būtent patriarchas Bartolomiejus. Jis neįeina į Maskvos patriarchato jurisdikciją. Be to, švenčiausiasis patriarchas Bartolomiejus nepripažįsta Maskvos patriarcho titulo „švenčiausiasis“, šį titulą jis priskiria tik sau, ekumeniniam patriarchui. Todėl šios maldos už du patriarchus logika man buvo sunkiai suvokiama.

- Atleiskite, galima paklausti? - pasiteiravau po pamaldų atsitiktinio vienuolio.
- Galite - labai maloniai, draugišku balsu atsakė.
- Kaip taip yra, jog ektenijoje minimi du patriarchai - Kirilas ir Bartolomiejus?
- Na, Bartolomiejus tai Konstantinopolio patriarchas, o Kirilas - Maskvos. Bartolomiejų minime, nes Atonas yra ekumeninio patriarcho jurisdikcijoje.

Toliau pasekė keli nerišlūs sakiniai, ir mano draugas šalia eidamas įsiterpė: „tai turite du valdovus?“

- Ne, ne du, vieną.
- Tai kodėl visgi minimas Kirilas - paklausiau aš.
- Na... tai kaip ir mūsų tėvynė, tai kaip ir minime.

Jis paklausė, koks mano vardas, atsisveikinome ir išsivaikščiojome po celes.

XIROPOTAMOU, XENOFONTOS, KONSTAMONITOU

Antraštėje - trys vienuolynai, kuriuose praleidome ko gero mažiausiai laiko, todėl ir juos pristatysiu sparčiau. Xiropotamou aplankėme kartu su naujais draugais - graiku ir rusu - iškart po to, kai pabaigėme dirbti Panteleimone. Xenofontą aplankėme išsikraustydami iš Panteleimono į Dochiarą. O Konstamonito vienuolyną aplankėme pakeliui iš Dochiaro į Zographou, jau be graiko ir ruso (žr. žemėlapį įrašo viršuje)

Xiropotamou

Xenophontos

Konstamonitou

Xiropotamou vienuolynas pasirodė esantis griežčiausias piligrimų atžvilgiu. Toli nuo vienuolyno jis aptvertas papildoma tvora, prie įėjimo - telefonas ir šalia skelbimas, skelbiantis, jog piligrimai pagerbti relikvijų priimami tik iki pietų, po rytinių pamaldų. Apsigyventi priimami tik vienetai. Vienuoliai labai kuklūs ir drovūs, nenoriai konsultuoja prašalaičius dvasiniais klausimais, anksti uždaromi vienuolyno vartai. Į vidų patekti galėjome tik todėl, kad atėjome į vakarines pamaldas. Pabuvę pusvalandį išėjome ir dar spėjome į vakarines pamaldas ten kur gyvenome, Panteleimone.

Ksenofonto vienuolyne ko gero įdomiausia buvo sena, IV amžiaus bažnytėlė. prie jos buvo prijungta didelė naujesnė bažnyčia ir kartu tai buvo vienas katholikon pastatas. Senoji bažnyčia buvo galbūt vonios kambario dydžio. Ant mažo altoriaus stovėjo dvi žvakės, virš altoriaus - langas. Šešiese mums ten buvo ankštoka. 

Konstamonitou vienuolyno katholikon skirta šv. Steponui, pirmajam kankiniui. Jame yra dvi stebukladarės ikonos bei Tikrojo Kryžiaus relikvija.

DOCHIAROU 

„Greitai Išgirstančioji Dievo Motina“

Dar vieną naktį praleidome graikų vienuolyne - Dochiarou. Pagrindinė vienuolyno relikvija - „Greitai išgirstančioji Dievo Motina“, ikona. Vienuolyno regula faktiškai tokia pati, kaip ir kitų graikų vienuolynų: ryto maldos - 4 ryto, vakaro - 17 val.

Tai buvo tipiškas Atono vienuolynas. Visus stebino senas vienuolyno igumenas (abatas), kuris griežtai auklėjo vienuolius bei, regis, turėjo įžvalgos dovaną: graikas pasakojo, esą jis priėjęs prie nepažįstamo vyro sugebėjo iškart pasakyti, kad tas vyras ankščiau gyvenęs su viena žmona, išsiskyręs, o po to vedęs kitą, kas krikščionims yra svetimavimas. Aš temačiau kaip jis vaikščiojo ir priėjęs prie žmonių nustatinėjo jų tautybę, bet tai padaryti įžvalgos daug nereikia.

ZOGRAPHOU

Paskutinė mūsų para praėjo bulgariškame Zografo vienuolyne. Jis dedikuotas mano globėjui - šv. Jurgiui. Čia svečių namai buvo prabangiausi iš visų aplankytųjų. Liturgikoje, giedojime ir visur kitur maišėsi slaviškoji tradicija su graikiškąja. Bulgarų liturgika, regis, yra žymiai arčiau graikiškos, nei rusiška.

Čia sutikome vieną ledo ritulininką, sakėsi esąs profesionalas, Latvijos rinktinėje sakė žaidė ir Kanados klubuose, NHL. Kelio traumą gavęs prasigėrė, pradėjo kokainą vartoti ir su merginom duotis, tada jo tėvas įkišo jį Kijeve į vienuolyną, kad atsigautų nuo priklausomybių. Pagyvenęs ten atsivertė ir pasikrikštyjo, o paskui atvyko į Atoną, ten jau 5 mėnesius gyvena, sakė jam labai patinka ir nebenori iš ten išvykti. Jis mums daug pasakojo apie savo religinius ieškojimus, apie kelionę į Indiją, apie jogą ir visą kitą, ir kaip tik Kristuje jis rado ramybę.

Po Zografo vykome į Salonikus, iš Salonikų - į Stambulą, iš ten - į Lietuvą.

Paskutinę dieną laukdami kelto dar turėjome proga pabendrauti su vienu keistu vienuoliu, apdriskusiu abitu, purvinu, kuris vaišino mus figų gėrimu ir džiovintomis figomis. Jis ko gero gyveno pavieniui ir tik iš savo pardavinėjamų maldos virvių.

SALONIKAI

Salonikuose dar aplankėme šias bažnyčias:

1. Šv. Jurgio
2. Šv. Dimitrijaus (miesto globėjas)
3. Šv. Grigaliaus Palamos
4. Šv. Atanaso Didžiojo
5. Šv. Mino
6. Šv. Sofijos (pastatyta pagal Konstantinopolio)


Šv. Jurgio bažnyčia yra kažkada buvusi pagonių šventykla, kurią krikščionys perdarė į bažnyčią.

Šv. Jurgio bažnyčia, Salonikai

Šv. Jurgio bažnyčios vidus

Žvelgdamas į ją prisimeni, koks senas krikščioniškas miestas yra Salonikai. Net Apaštalas Paulius rašė savo laiškus tesalonikiečiams...

Kita lankytina vieta Salonikuose yra šv. Dimitrijaus bažnyčia su jo palaikais:

Ag. Dimitriou

Visos šios bažnyčios senovinės ir visos buvo išniekintos osmanų okupacijos metais: nuplėšytos jų mozaikos ir jos paverstos mečetėmis...

Man gi didžiausias atradimas buvo šv. Grigaliaus Palamos bažnyčia su jo palaikais. Net nežinojau tiesą pasakius, kad jis - buvęs Salonikų arkivyskupas.

Be galo įdomu dar buvo pamatyti „įprastas“ graikų pamaldas, nes Atonas yra Atonas. 

Tipinės graikų bažnyčios interjeras

Čia tikintieji turi suolus, pamaldų tvarka tokia pati, kad kunigams ir chorui netektų šūkauti, katedrose ir pan yra mikrofonai bei garso sistemos.

Salonikai gražiai užbaigė mūsų piligriminę kelionę ir pateikė smagių siurprizų, nes neplanavome čia išvysti daug piligriminių vietų. Ir visgi, bent jau aš patyriau akivaizdų psichologinį šoką po to, kai savaitę Atonę nematėme nei vienos moters, o Salonikuose jų buvo pilnos gatvės. Tada susimąstai, kaip turėtų būti  sunku vienuoliams, gyvenantiems, tarkime, Vilniaus centre. Ir taipogi supranti, koks vulgarus ir neskoningas yra kai kurių merginų skonis...

Ir visgi, Atono džiaugsmo niekas negali apkartinti. Iš tiesų tai yra Dievo Motinos sodas!

-------------------
Susiję įrašai: 

Pavlės Rako prisiminimai apie Šventąjį Atono Kalną http://ortodoksas.blogspot.com/2013/05/pavles-rako-prisiminimai-apie-sventaji.html