2013 m. gegužės 30 d., ketvirtadienis

2013 m. gegužės 29 d., trečiadienis

J. Vernon McGee: „Kelionė Biblijos puslapiais“



John Vernon McGee (1904 m. birželio 17 d. – 1988 m. gruodžio 1 d.) – teologijos mokslų daktaras, JAV presbiterionų bažnyčios pastorius, labiausiai žinomas kaip radijo programų apie Bibliją autorius. Jo radijo laidas „Kelionė Biblijos puslapiais“ darbo dienomis 20.30 val. transliuoja „Žinių Radijas“, jas rengia „Gerosios naujienos centras“.

Laidos pasižymi protestantiška (atsieta nuo tradicijos) prieiga ir paprastais, suprantamais Biblijos aiškinimais. Kiekviena laida trunka 30 min.

Naujausiųjų laidų archyvas: http://www.gnc.lt/laidu-archyvas/archyvas-kelione-biblijos-puslapiais
Visų laidų archyvas: http://gnc.servemp3.com/laidos/index.php?dir=.%2FKelioneBiblijosPuslapiais

2013 m. gegužės 24 d., penktadienis

Pavlės Rako prisiminimai apie Šventąjį Atono Kalną

(ištrauka)

Lankydamasis kalne, jis pradėjo aiškintis, kodėl vienuoliai nesergi senovinių, šimtmečių senumo pastatų ir meno kūrinių.

 „Mes kilę iš dulkių ir dulkėmis pavirsime. Juoba dulkėmis virs mūsų rankų tvarinys, ta laikinoji priebėga, kurią mes Dievo valia surentėme savo žemiškoms reikmėms. Šventojo kalno gyventojo niekas neturi saistyti su pasauliu, kuriame jis - tik kuklus praeivis ir juo mažiau jį turi saistyti gailestis tiems varganiems nameliams, kurie, šlovė Viešpačiui, pasitarnavo kokiam pasišventėliui žemiškąja buveine, dabar jam nebereikalinga. Statyba ir griovimas - šio pasaulio tuštybė: žmogaus kūrinio vertė tampa akivaizdi tik apraizgyta gebenės.

Tiktai šventovių pasigaili vienuoliams būdingas nesirūpinimas materialiais dalykais. Visa, kas priklauso liturgijai, privalo būti gražu, gražiausia, nes pr liturgiją išsigelbsti sielos. Visa, ką šventieji dvasininkai savo gyvenimu pašventino, reikia rūpestingai sergėti, nes tuo laikosi pasaulis. Šventųjų relikvijos, stebuklingosios ikonos, bažnytiniai rūbai ir mitros, taurės ir knygos brangiais aptaisais su didžia pagarba perduodami iš vieno amžiaus į kitą.

Tačiau didžiausios šventenybės - ne kiekvienai dienai ir ne visiems. Ir bus parodytos tik tiems ,kurie, vienuolių manymu, iš to gaus dvasinio peno. Visa tai - Atono rūpinimosi ir nesirūpinimo daiktais dialektika - kartais stumia į neviltį archeologus, restauratorius ir menotyrininkus, kurie ligi šiolei nežino, kokios brangenybės slypi vienuolynuose ir skituose, kokia tų vertybių būklė, ar negrįžtamai jos pragaišta.

Išsaugoti kiekvieną akmenį savo vietoje, kiekvieną tapybos niuansą, kiekvieną balkį? Ar išsaugoti sielą? Todėl kad esame dulkės ir dulkėmis pavirsime“

2013 m. gegužės 23 d., ketvirtadienis

Erich Fromm: Ar Vakarų pasaulis krikščioniškas?

„Kaip liudija istorijos knygos ir mano dauguma žmonių, Europos atsivertimas į krikščionybę prasidėjo Romos imperijoje, valdant Konstantinui; po to, VIII amžiuje, Šiaurės Europoje pagonis krikštijo "germanų apaštalas" Bonifacas ir kiti. Tačiau ar buvo Europa kada nors iš tikrųjų sukrikščioninta?

Nepaisant įprastinio teigiamo atsakymo į ši klausimą, išsamesnė analizė rodo, jog Europos atsivertimas į krikščionybę buvo daugiausia apgaulin­gas ir geriausiu atveju galima kalbėti apie ribotą Europos apkrikštijimą, vykusi XII-XVI amžiais, o ištisus šimtmečius iki šio laikotarpio ir po jo daugiausia vyko ideologizacija ir vyravo didesnis ar mažesnis paklusimas bažnyčiai. Tačiau tai nereiškė, kad pasikeitė širdis, t. y. charakterio struktūra; pasikeitė nebent gausūs tikrai krikščioniški judėjimai.

Per šiuos keturis šimtmečius Europa darėsi vis krikščioniškesnė. Bažnyčia stengėsi priversti pagal krikščioniškus principus tvarkyti nuosavybės, kainų, paramos neturtingiesiems sritis. Atsirado daug - iš esmės dėl misticizmo įtakos - eretiškų sektų bei lyde­rių, reikalavusių grižti prie Kristaus principų, taip pat pasmerkti nuosavybę. Lemiamą vaidmenį šiame antiautoritariniame humanistiniame judėjime suvaidino misticizmas, kurio kulminacija buvo Mokytojas Ekhar­tas. Neatsitiktinai iš mistikos mokytojų ir mokinių išsiskyrė moterys. Dauguma krikščioniškų mąstytojų skelbė pasaulinės religijos ar paprastos nedogmatiškos krikščionybės idėjas; buvo suabejota net Biblijos Die­vo idėja. Teologiniai ir neteologiniai Renesanso humanistai savo filosofijoje bei utopijose tęsė XIII amžiaus tradiciją, ir iš tiesų tarp vėlyvųjų viduramžių ("viduramžių Renesanso") ir tikrojo Renesanso nėra griežtos takosky­ros. Kad parodyčiau ankstyvojo ir vėlyvojo Renesanso dvasią, pacituosiu šį Frederiko B. Artzo (Frederick B Artz) apibendrinimą:

"Socialinėje plotmėje didieji viduramžių mąsty­tojai skelbė, jog Dievo akivaizdoje visi žmonės lygūs ir net menkiausio iš jų vertė neįkainojama. Ekono­minėje sferoje jie mokė, jog darbas yra kilnumo, o ne degradacijos šaltinis, jog nė vienas žmogus negali būti panaudotas su jo paties gerove nesusijusiems tikslams, jog teisingumas turėtų lemti atlyginimus ir kainas. Politikoje jie aiškino, kad valstybės funkcija yra mo­ralinė, kad įstatymas ir jo vykdymas privalo būti persmelkti krikščioniškojo teisingumo idėjų, kad valdančiojo ir valdinio santykis visada turėtų būti paremtas abipusiu įsipareigojimu. Valstybė, nuosavy­bė ir šeima yra Dievo patikėti tiems, kurie jas valdo, ir privalo būti panaudotos vykdant Dievo tikslus. Pagaliau viduramžių idealas aprėpė ir tvirtą įsitikinimą, kad visos nacijos ir tautos yra vienos didžiulės bendruo­menės dalis. Kaip sakė Gėtė: "Žmonija yra aukščiau tautų". Arba kaip 1915 m. naktį prieš egzekuciją Edi­ta Kevel (Edith Cavell) savo egzemplioriaus "Seki­mas Kristumi" paraštėje užrašė: "Patriotizmo neužtenka".

Iš tiesų, jei Europos istorijoje butų išlaikyta XIII šimtmečio dvasia, jei mokslinio žinojimo ir individua­lizmo principai būtų ugdyti pamažu ir nuosekliai, gal­ dabar mūsų situacija būtų palankesnė. Tačiau protas ėmė išsigimti į manipuliatyvinį intelektą, individualizmas - į savanaudiškumą. Trumpas krikščionėjimo laikotarpis pasibaigė, Europa grižo į pagonybę.

"Nepaisant konceptualinių skirtumų, visas krikš­čionybės šakas vienija tikėjimas Jėzumi Kristumi kaip Atpirkėju, kuris atidavė savo gyvybę iš meilės artimui. Jėzus buvo meilės herojus, neturėjęs valdžios, nenau­dojęs jėgos, nenorėjęs valdyti, netroškęs turėti. Jis buvo buvimo, davimo, dalijimosi herojus. Šios savybės la­bai imponavo ir Romos neturtinguosius, ir kai kuriuos nuo savanaudiškumo dūstančius turtuolius. Jėzus žadino žmonių širdis, nors intelektualiniu požiūriu jis buvo daugių daugiausia naivuolis. Šis tikėjimas meilės herojumi patraukė šimtus tūkstančių šalininkų, kurių dauguma praktiškai pakeitė savo gyvenimą ar patys tapo kankiniais.

Krikščioniškasis herojus buvo kankinys, nes krikščionybės tradicijoje, panašiai kaip ir judaizmo, didžiausias laimėjimas - atiduoti gyvybę už Dievą ar savo artimą. Kankinys yra priešingybė pagonybės hero­jui, kurį įkūnija graikų ir germanų herojai. Šių herojų tikslas - nukariauti, nugalėti, naikinti, plėšti, jų gyveni­mo prasmė - pasididžiavimas, galia, šlovė ir pirmavi­mas žudynėse. (Šv. Augustinas Romos istoriją lygino su plėšikų gaujos istorija.) Pagonybės herojui žmogaus vertę nusako jo narsa kovojant ir išlaikant valdžią. Per­galės akimirką šis herojus laimingas mirdavo mūšio lauke. Homero "Iliada" - poetiškai didingas nukariau­tojų ir plėšikų pašlovinimas. Būdingos kankinio savy­bės - buvimas, davimas, dalijimasis; herojaus ­turėjimas, išnaudojimas, prievarta. (Reikėtų pridurti, jog pagonybės herojaus formavimasis susijęs su patriarchato pergale visuomenėje, kurios centras buvo motina. Vyrų įsiviešpatavimas buvo pirmasis nukariavimo aktas, pir­masis išnaudotojiškas jėgos panaudojimas. Visose patriarchalinėse visuomenėse po vyrų pergalės šie principai tapo vyriško charakterio pagrindu.)

Kuris iš šių dviejų visiškai nesutaikomų mūsų pačių vystymosi modelių tebevyrauja Europoje? Pažvelgę į save pačius, į beveik visų žmonių elgesį, į mūsų politikos lyderius, negalime paneigti, jog mūsų gėrio ir vertybių modelis yra pagoniškas herojus. Eu­ropos ir Šiaurės Amerikos istorija, nepaisant atsiverti­mo į krikščionybę, yra nukariavimų, garbės ir godumo istorija; didžiausios mūsų vertybės - būti stipresniam už kitus, nugalėti, nukariauti kitus ir juos išnaudoti. Šios vertybės sutampa su "vyriškumo" idealu: vyras yra tik tas, kas pajėgia kovoti ir nugalėti; o kas nėra stiprus, nesigriebia jėgos, yra silpnas, t. y. "nevyriškas".

Nereikia įrodinėti, kad Europos istorija yra nuka­riavimo, išnaudojimo, prievartos ir pavergino istorija. Vargu ar buvo toks laikotarpis, kuriam nebūtų buvę būdingi minėti veiksniai, vargu ar buvo rasė arba klasė, kuri nepasižymėtų minėtomis savybėmis; nėra išimtis ir genocidas (pavyzdžiui, Amerikos indėnų atžvilgiu) ar tokie religiniai žygiai kaip Kryžiaus karai. Ar toks elgesys motyvuotas tik ekonomiškai, ar politiškai? Ar vergų pirkliai, Indijos valdytojai, indėnų žudikai, britai, privertę kinus atverti savo šalį opiumo įvežimui, dviejų pasaulinių karų kurstytojai ir trečiojo rengėjai - ar jie savo širdyse buvo krikščionys? 0 gal tik lyderiai buvo grobuoniški pagonys, o didžiosios gyventojų masės iš­liko krikščionimis? Jei būtų šitaip, šiandien galėtume jaustis optimistiškiau. Deja, buvo ne taip. Tiesą sakant, dažnai lyderiai buvo plėšresni negu jų sekėjai, nes jų laukė didesnis kąsnis. Tačiau jie nebūtų galėję įgyven­dinti savo planų, jei troškimas užkariauti ir nugalėti nebūtų buvęs ir dabar socialinio charakterio dalis.

Tereikia prisiminti laukinį beprotišką entuziazmą, kurio kupini žmonės dalyvavo įvairiuose paskutiniųjų dviejų šimtmečių karuose, - milijonų pasiryžimą na­cionalinei savižudybei, ginant "stipriausios valstybės", "garbės" ar pelno idealą. Štai kitas pavyzdys: pri­siminkime, koks pamišėliškas nacionalizmas apima žiūrovus, stebint šiuolaikines olimpines žaidynes, ku­rios neva puoselėja taiką. Iš tiesų jau pats olimpinių žaidynių populiarumas yra simboliška pagoniškos Vakarų dvasios išraiška. Žiūrovai šlovina pagonybės herojų: nugalėtoją, stipriausią, labiausiai savimi pasiti­kintį ir neįžvelgia nešvaraus verslo bei reklamos mišinio, būdingo šiuolaikiniam Graikijos olimpinių žaidynių imitavimui. Krikščionybės kultūroje olimpines žaidynes galėtų pakeisti Kristaus kančios; tačiau vienintelė garsi misterija, vaidinama Oberammergau ir vaizduojanti Kristaus kančias, tėra sensacija turistams.

Jei visa tai teisinga, kodėl europiečiai ir ameri­kiečiai atvirai neatsisako krikščionybės, kaip mūsų laikais netinkamos religijos? Yra kelios priežastys. Pavyzdžiui, religinė ideologija reikalinga, kad priverstų žmones būti drausmingus, nepavojingus socialinei damai. Yra ir svarbesnė priežastis: žmonės, kurie tvir­tai tiki Kristų, kaip didžiai juos mylėjusi, už juos pasiaukojusi Dievą, paverčia šį savo tikėjimą susvetimėjusiu įsitikinimu, kad Kristus myli už juos. Taip Jėzus virsta stabu, o tikėjimas juo - individualaus mūsų meilės akto pakaitalu. Visa tai galima išreikšti paprasta, net neįsisąmoninta fonmuluote: "Kristus myli už mus; mes galime ir toliau gyventi kaip graikų hero­jai ir vis dėlto būsime išgelbėti, nes toks susvetimėjęs "tikėjimas" Kristumi yra sekimo Kristumi pakaitalas". Aišku ir tai, kad krikščioniškasis tikėjimas taip pat yra ir pigi grobuoniškų mūsų nuostatų priedanga. Paga­liau aš tikiu, kad žmonėms būdingas toks stiprus poreikis mylėti, jog, kai jie elgiasi tarsi vilkai, juos neiš­vengiamai graužia sąžinė. Mūsų tariamas tikėjimas meile šiek tiek malšina mūsų skausmą, kuri sukelia nesąmoningas kaltės jausmas dėl to, kad gyvename visiškai be meilės.“

Iš Erich From knygos „Turėti ar būti?“. Cit. iš čia


2013 m. gegužės 16 d., ketvirtadienis

Grigališkasis choralas (10 valandų trukmės audio)


Dievo buvimas kaip praktinio proto postulatas I. Kanto filosofijoje

Dievo buvimo įrodymai filosofijoje užima garbingą vietą – kaip pastebi filosofas Peteris Kreeftas, „per visą filosofijos istorija iškelta [...] šimtai argumentų, įrodančių Dievo buvimą, ir, kiek man žinoma, tik du argumentai, įrodantys ateizmo teisingumą“ (Kreeft 2012). Vienas argumentas už ateizmą yra vadinamoji „blogio problema“, kitas – „nereikalingos hipotezės argumentas“, teigiantis, jog Dievas yra pašalinė prielaida mokslui. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, jog Kanto moralinis argumentas ne tik savotiškai papildo teizmo racionalumo argumentų galeriją, bet ir pasinaudojant transcendentalinės filosofijos privalumais apeina ateizmo argumentus, nes jie faktiškai apeliuoja tik į gamtinį, būtinybės pasaulį, o Kanto argumentas priklauso moralės ir laisvės sričiai. Tačiau, kita vertus, kaip, pastebi Kreeftas, Kanto moralinis argumentas sugriovė tradicinio tikėjimo pamatus (Kreeft 1998) ir netgi galima sakyti paruošė dirvą tokiems ateizmo šaukliams, kaip F. Nietzsche ar S. Freudas. 

Kanto argumentas yra galutinai suformuluojamas „Praktinio proto kritikos“ atitinkame poskyryje. Jis gali būti sutrauktas į 4 teiginius (Byrne 2013):

1. Racionaliai ir moraliai būtina siekti aukščiausiojo gėrio (t.y. laimės, kylančios iš dorybės);

Mes jaučiame moralinę pareigą elgtis gerai, dorai. Dorybė yra mūsų vertumo būti laimingais sąlyga. Aukščiausiasis gėris yra tobulas dorumas ir tobula laimė.

2. Tai, ko mes privalome siekti, gali būti pasiekta;

Jei mes įpareigoti kažko siekti, tai turi būti įmanoma. Jei nebūtų įmanoma, mes nesijaustume įpareigoti. Jei jaučiu norą padėti benamiui ar panašiai tai turiu turėti tam galimybę, kitaip supratęs, kad neturiu galimybės, pareigos paprasčiausiai nebejausčiau.

3. Išvystyti tobulą gėrį įmanoma tada ir tik tada, jei gamtos tvarka ir priežastingumas yra dalis aukštesnio plano moralinės tvarkos ir priežastingumo;

Turi būti tvarka, užtikrinanti, jog dorieji pasieks aukščiausiąjį gėrį. Kantas rašo: „jei aukščiausiasis gėris [...] negalimas, tai ir moralės dėsnis [...] yra fantastinis ir nukreiptas į tuščius įsivaizduotus tikslus, taigi, pats savaime klaidingas (Kant 1978: 136). 

4. Moralinė darna ir priežastingumas įmanomi tik postuluojant, kad esama jų šaltinio – Dievo.

Todėl praktinis protas turi be sielos nemirtingumo, t.y. galimybės neįgytą aukščiausiąjį gėrį įgyti po mirties, postuluoti ir Dievo buvimą, t.y. to gėrio garantą.
Šios prielaidos turi nemažai trūkumų. Pavyzdžiui, nemažai diskusijų vyko ir tebevyksta dėl teiginio, jog „privalėjimas“ implikuoja „galėjimą“. Kaip pastebi vienas šio principo tyrinėtojas, šitaip galima pateisinti netgi moralinį reliatyvizmą (Armstrong 1984). Tarkime, subjektas gyvena kultūroje, kurioje trijų metų vaikai atimami iš tėvų ir motina nebegali jais rūpintis. Ar tai implikuoja, jog ji ir neturėtų to daryti?

Be abejonės, kultūrinis reliatyvizmas kaip toks pateikia daugiau argumentų prieš Kantą. Emotyvistai teigia, jog iš „x yra pareiga“ neplaukia „x yra gerai“, evoliucinės etikos atstovai, tokie kaip Piotras Kropotkinas ar Danielas Denettas teigia, esą etika susiformavo evoliucijos eigoje, freudininkai – jog praeigos ir kaltės jausmas išugdomas vaikystėje. Kitaip tariant, šie mąstytojai teigia, jog moralę galima paaiškinti be Kanto prielaidų. Ir šviesoje to, jog be Kanto prielaidų jie negali prieiti ir jo išvadų, t.y. sukurti objektyvios moralės teorijos, matome didžiausią Kanto indelį į filosofiją.

Iš esmės, nors Kantas laikė save krikščioniu, jo mokymas pakerta tradicinės krikščioniškos doktrinos pamatus, nes Kantas tiki į Dievą ne todėl, jog yra įsitikinęs jo realumu, o todėl, jog to reikalauja praktinis protas. Viena iš Kanto interpretacijų, iškeltų Alleno Woodo, yra jog, pasak Kanto, be Dievo žmogaus sąmonė susiduria su loginiu prieštaravimu, absurdum practicum (Wood 1970), t.y. Dievo tiesiog prireikia Kanto konceptualinei schemai. Filosofas Juozas Lomanas pastebi, jog „tarp Kanto ir Nietzsche‘s esama giminingumo: juk Nietzsche užbaigė Kanto pradėtosios modernios etikos plėtotę“ (Lomanas 2005). Be to, Kanto moralinis argumentas atskleidžia būtinąjį ryšį tarp objektyvios moralės ir tikėjimo į Dievą ir konstatuoja tezę, kurią išsako vienas Fiodoro Dostojevskio romano „Broliai Karamazovai“ personažas: „jei Dievo nėra, tai viskas leidžiama“. Kantas tikėjo į Dievą be įrodymų, dėl praktinių priežasčių, o Nietzsche dėl praktinių priežasčių renkasi sąmoningą ateizmą ir iš jo plaukiančią antimoralę.

Tokiu būdu nors Kantas atliko tam tikrą proto apvalymą, tačiau tai savotiškai davė priešingą efektą, negu jo buvo sumanyta – po jo sekę ateistai tapo dar nuoseklesniais tikėjimo ir moralės priešais.

Šaltiniai

Byrne, P., „Moral Arguments for the Existence of God“, The Stanford Encyclopedia of Philosophy (Spring 2013 Edition), Edward N. Zalta (ed.), URL = <http://plato.stanford.edu/archives/spr2013/entries/moral-arguments-god/>.
Kantas, I. 1987. „Praktinio proto kritika“, Mintis 
Kreeft, P. 2012. [official] Rationality of Belief in God - Peter Kreeft at Iowa State University http://www.youtube.com/watch?v=gyrzhVvg3ws 
Kreeft, P. 1998. The Pillars of Unbelief—Kant http://www.peterkreeft.com/topics-more/pillars_kant.htm 
Lomanas, J, 2005, Quo vadis, modernioji Europa? http://www.fsspx.lt/index.php?option=com_content&task=view&id=597&Itemid=65 
Wood, A., 1970, Kant's Moral Religion, Ithaca: Cornell University Press. 
Walter Sinnott-Armstrong. 1984. 'OUGHT' CONVERSATIONALLY IMPLIES 'CAN' 
http://sites.duke.edu/wsa/papers/files/2011/05/wsa-oughtconversationallimpliescan1984.pdf

2013 m. gegužės 9 d., ketvirtadienis

Dievo buvimo įrodymai (video)

Lietuvių kalba esu aptaręs Dievo buvimo įrodymus čia - http://www.ortodoksas.lt/2012/11/tikejimas-sandora-ir-isganymas.html

Dievo buvimo klausimas yra vienas pagrindinių mūsų gyvenime. Pirmieji Dievo buvimo argumentai buvo sukurti dar Antikos pagonių filosofų, kurie dažnai prieidavo išvados, jog egzistuoja tik vienas Dievas. Kaip taikliai pastebi filosofas Peteris Kreeftas, per visą filosofijos istoriją buvo sukurta šimtai Dievo buvimo argumentų ir tik du argumentai už ateizmą....

Dabar siūlau pažiūrėti du video anglų kalba, kuriuose argumentus pristato profesionalai:

1. Peteris Kreeftas - tikėjimo į Dievą racionalumas (paskaita)

Peteris Kreeftas - Bostono universiteto ir Karališkojo Koledžo profesorius, krikščionių filosofas, apologetas, teologas. 


2. Ar Dievas yra? C. Hitchens vs. W. Craig (debatai)
Christopheris Hitchensas - neseniai nuo vėžio miręs žymus JAV ateistas, knygų autorius, kurį ypač išgarsino jo kritiškas filmas apie motiną Teresę. 


William Craig - analitinės filosofijos mokyklos atstovas, protestantų teologas, užsiimantis islamo filosofijoje naudojamu Dievo buvimo argumentu (
Kalām kosmologinis argumentas). Šio argumento pirminę versiją suformulavo Aristotelis. Jo loginė schema maždaug tokia:


1. Viskas, kas pradeda būti, turi priežastį; 
2. Visata pradėjo būti.
3. Taigi, Visata turi priežastį.

2013 m. gegužės 6 d., pirmadienis

Kinų krikščionių Kristaus prisikėlimo ikona

Kinų krikščionių Kristaus prisikėlimo ikona
Krikščionybė Kinijoje turi labai gilias istorines šaknis. Pirmasis Evangeliją Kinijoje skelbė Apaštalas Tomas (68 mūsų eros metai). Taipogi nuo I iki III amžiaus Kinijoje aktyviai veikė Rytų Sirijos (Asirijos) Ortodoksų Bažnyčios misija. Deja, didelė dalis Asirijos Bažnyčios tikinčiųjų ilgainiui puolė į Nestoro ereziją ir buvo ekskomunikuoti. Vieni teigia, jog nestorionys įsitvirtino Kinijoje IV amžiuje iškart po pasmerkimo Efeso Visuotiniame Susirinkime (IV a.), kiti teigia, jog jie ten įsitvirtino vėliau už ortodoksus (VII a.). Faktiškai po jų įsitvirtinimo krikščionių bendruomenės, nors nelegaliai ir mažos, beveik visada tyliai egzistavo Kinijoje.

Šiuolaikinė autonominė Kinijos Ortodoksų Bažnyčia įsikūrė Kinijoje XVII amžiuje. Šiandien ji yra nelegali, valdžia skaito ją „užsienio jėgų įrankiu“ (nes ji priklauso Maskvos patriarchatui). Daugelyje šalies vietų krikščionių kongregacijos yra persekiojamos ir neturi kunigų, todėl susirenka pasimelsti be dvasininkijos. 

Taip pat Kinijoje gyvena evenkų tauta, kuri XVIII amžiuje savanoriškai priėmė ortodoksų krikščionybę. Tačiau dėl dvasininkų ir švietimo stokos, jų tikėjimas itin sinkretiškas ir susimaišęs su šamanizmu bei lamaizmu.

Susijęs straipsnis:

Orientalinė krikščionybė: monofizitai, nestorionys ir kiti http://ortodoksas.blogspot.com/2012/12/orientaline-krikscionybe-monofizitai.html

2013 m. gegužės 2 d., ketvirtadienis

Homoseksualų aktyvistė pripažino tikrąjį „kovos už teises“ tikslą

Žinoma žurnalistė homoseksualistė Masha Gessen neseniai pripažino, jog tikrasis gėjų teisių gynėjų tikslas yra ne įteisinti „gėjų santuokas“, o sunaikinti santuoką kaip tokią.

http://www.abc.net.au/radionational/programs/lifematters/why-get-married/4058506 )

Šioje vietoje tinka prisiminti JAV politiko Alano Keyeso išdėstytą argumentą prieš gėjų santuokas:
„Jei nagrinėjame santuokos teisę iš principo, t.y. atsietai nuo konkrečių aplinkybių, tai nagrinėjame santuokos kaip tokios apibrėžimą. Iš apibrėžimų ir sudaryta mūsų teisė. Taigi, santuokos atveju nevaisingi, nebevaisingi ar panašiai žmonės neturi reikšmės pradiniam santuokos apibrėžimui, nes giminės tęsimas tarp vyro ir moters yra įmanomas iš principo. Ir būtent šis principas tapo pagrindu sukurti santuokos institutą. Kai kalbame apie dvi moteris ar du vyrus, kalbame ne apie poras, kurios atsitiktinai negali susilaukti vaikų, kalbame apie poras, kurios negali susilaukti vaikų iš principo. Jeigu kažkas tai vadina santuoka, tai jis teigia, jog santuoka gali būti apibrėžta atsietai nuo giminės pratęsimo principo, o tai jau yra santuokos apibrėžimo keitimas.“

---
Ortodoksija ir lytiniai santykiai - http://ortodoksas.blogspot.com/2012/11/ortodoksija-ir-lytiniai-santykiai.html