2012 m. spalio 30 d., antradienis

Ikonos (atvaizdai)

867 m. Šv. Sofijos katedroje, Didįjį Šeštadienį, švenčiausiasis patriarchas Fotijus sakė neeilinį savo pamokslą - po ilgų ikonoklazmo (ikonų naikinimo) metų ir vėl nugalėjo ortodoksija ir sobore atidenkta nauja Dievo Gimdytojos su vaiku ikona (mozaika).



Cezario ir imperatoriaus bei kitų tikinčiųjų akivaizdoje šv. Fotijus kalbėjo: „jie [eretikai] nurengė nuo Bažnyčios - Kristaus nuotakos,  neatsiejamus juos papuošalus ir pažemino ją karčiais randais, išakėtais jos veide ir lenktyniaudami su žydų beprotybe, siekė nusiųsti ją į užmaršties gelmes“.

Ikona arba eikona graikų kalba reiškia atvaizdą. Turbūt  ne vienam, susidūrusiam su ortodoksų kultūra kilo klausimas - kodėl tokį svarbų vaidmenį joje vaidina ikonos?

Tačiau prieš nagrinėjant šį klausimą mums reikia įsigyti tam tikrą sąvokinį aparatą, kurį savo kalboje naudojo Bažnyčios Tėvų laikų žmonės. 

Krikščionybė kaip tokia atsirado rytinėje Romos imperijos dalyje, kurioje buvo susimaišiusios helenų ir judėjų kultūros. Daug kas apibūdina žydų kultūrą kaip garsinę, graikų - kaip vaizdinę, o krikščionišką - kaip audiovizualinę. Taip yra todėl, kad visa žydų teologija savo atspirtį randa klausoje: „Klausykis, Izraeli! VIEŠPATS yra mūsų Dievas, vien tik VIEŠPATS“ (Įst 6, 4). Tikėjimas - tai klausymas ir nors Mozė ir regi Dievą kaip šviesą, likusieji priversti patikėti išgirstu žodžiu. Viso Senojo Testamento laikotarpiu žydų tautoje ugdoma tikėjimo dorybė. Psalmėse ir pas Bažnyčios Tėvus organas, kuriuo atliekamas šis veiksmas, vadinamas „širdies ausimis“.

Regėjimą, savo ruožtu, žydai siejo su žinojimu: Juk teisus yra VIEŠPATS, / jis myli teisius darbus; / dorieji regės jo veidą“ (Ps 10 (11), 7); ir priešingai, nežiūrėjimą - su nežinojimu: nedorėlis širdyje mano: „Dievui tai nerūpi. Jis slepia savo veidą, jis niekad nežiūri“ (ten pat, 11 eil.).  „Slepia savo veidą“, reiškia, neleidžia savęs pažinti, nežiūri - reiškia yra abejingas, nežino. 

Įdomu, tačiau šie du pojūčiai pagoniškoje graikų kultūroje buvo lygiai taip pat siejami su žinojimu ir tikėjimu. Tačiau tikėjimas kaip nežinojimas buvo laikomas yda. Doxa buvo priešpastatoma episteme, t.y. įsitikinimas - žinojimui. Aukščiausias žinojimas buvo nekintamas ir visuotinis. Jį, buvo įsitikinę graikai, galima įgyti per regėjimą (theoria), t.y. kontempliaciją. Platonas organą, kuriuo tai atliekame vadino proto/sielos akimis (nous). Nukreipdami savo proto akis galime pamatyti dalyko esmę – daikto formą, idėją, provaizdį. 

Į klausimą, ar Dievas draudžia jo pažinimą (matymą) apskritai atsakymas, žinoma, neigiamas. Kaip jau cituota, psalmėse aiškiai pasakyta, kad teisieji regės jo veidą. Tačiau Dievo regėjimas yra malonė, kurią teikia pats Dievas juo tikintiems. Jis pasirodo visai žydų tautai prie Sinajaus kalno, tačiau toliau bendrauja su ja tik per pranašus, ugdo juose vieną didžiausių krikščioniškų dorybių - tikėjimą, nes be tikėjimo neįmanoma meilė. 

Šiame kontekste Dievas Mozei duoda įstatymą, kuriame parašyta:
οὐ ποιήσεις σεαυτῷ εἴδωλον οὐδὲ παντὸς ὁμοίωμα ὅσα ἐν τῷ οὐρανῷ ἄνω καὶ ὅσα ἐν τῇ γῇ κάτω καὶ ὅσα ἐν τοῖς ὕδασιν ὑποκάτω τῆς γῆς“ - (Iš 20, 4-6, pagal Septuagintą)
nekursi sau atvaizdų... (eidolon, idolon)
Kartais neteisingai yra bandoma teigti, esą atvaizdai, apie kuriuos kalbama Išėjimo knygoje yra ikonos. Iš tiesų šioje vietoje naudojamas žodis eidolon, o žodis eikona yra atskiras terminas, Biblijoje sutinkamas pirmiausia Pradžios knygoje:

„ποιήσωμεν ἄνθρωπον κατ' εἰκόνα ἡμετέραν“ - (Pr 1, 26, pagal Septuagintą)
„Sukurkime žmogų pagal atvaizdą (ikoną) mūsų“

Ikona, skirtingai nei idolon, yra tai, kas iš Dievo, jo malonės dovana. Idolon yra žmogaus rankų kūrinys. Dievas mums įsako nesidaryti stabų, t.y. nedievinti gamtos stichijų, žmonių ar ko kito, nieko nestatyti jo vieton, nes jis yra Viešpats Dievas. Tačiau, pavyzdžiui, pats Dievas Išėjimo knygoje liepia žmonėms atvaizduoti angelus. Nusakydamas Mozei, kaip statyti Sandoros Padangtę, Dievas taria:
Nukalsi iš aukso du kerubus, – padirbsi juos iš plakto aukso prie abiejų malonės sosto galų. Padirbk vieną kerubą viename jo gale ir kitą kerubą kitame jo gale; padirbsi kerubus, sujungtus su malonės sostu prie abiejų jo galų. Kerubai turės išskleistus sparnus, – savo sparnais jie dengs malonės sostą. Jiedu bus vienas prieš kitą, ir jų veidai bus atgręžti į malonės sostą. Malonės sostą uždėsi ant Skrynios viršaus; į Skrynią įdėsi Sandoros lenteles, kurias tau duosiu. Ten aš susitiksiu su tavimi ir nuo malonės sosto viršaus, – iš tarpo dviejų kerubų, esančių viršum Sandoros Skrynios, – pasakysiu tau visa, ką noriu įsakyti per tave izraeliečiams“ - (Iš 25, 18-22)
Kerubų (cherubinų) atvaizdavimas nėra stabų kūrimas, nes jie nėra statomi į Dievo vietą. Dievas per malonę suteikia žydams žinojimą apie angelus, todėl pavidalo suteikimas šiam žinojimui nėra nuodėmė. Nuodėmė yra bandyti sukurti žinojimą, pavyzdžiui, bandyti pavaizduoti nematomą Dievą Tėvą. Galop, kaip pastebi ir švenčiausiasis patriarchas Fotijus, ikonos menas atlieka lygiai tą pačią funkciją, kaip ir Šventasis Raštas.


Dailininkas, Dievo malonės apdovanotas, regi tam tikras teologines tiesas ir per Dievo malonę jas įkūnija savo kūriniuose. „Dailininko menas, kaip atsakymas į aukštesnįjį įkvėpimą, pavertė mėgdžiojimą prigimtimi (physis)“, sakė švenčiausias patriarchas Fotijus apie Dievo Gimdytojos ikoną Šv. Sofijos katedroje. „Mergelės vaizdas, leidžia gurgštelėti ne iš vyno taurės, bet iš nuostabaus reginio, iš kurio mūsų sielos akys (noetos psyches), per kūno akis pagirdytos ir apšviestos, kad augintų meilę dieviškąjai ortodoksijai, atneša mums vaisius, kurie suteikia tiksliausią tiesos regėjimą“.

Žvelgdami į ikoną mes apmąstome dieviškąsias tiesas. „Mergelė, Motina, savo švariausiame apkabinime laiko bendrą Kūrėją, Kūdikį, kuris sėdi jai ant kelių dėl mūsų visų išganymo - koks didis ūkvedystės (oikonomia) slėpinys! Dievo motina regi vaikystę ir motinystę, ir nenusakomu būdu dalina valią to ir kito atžvilgiu, ir nežemina netobulumu nei tos, nei kitos dalies“.

Atvaizdas, skirtingai nei stabas, yra gyvas langas į provaizdį. Todėl VII Visuotinis Bažnyčios susirinkimas pabrėžė: garbiname ne atvaizdą, o provaizdį, ne materialų daiktą, o Dievą. Tačiau tai nereiškia, kad su šiuo daiktu galima elgtis bet kaip. Visgi, tai Dievo atvaizdas ir jis reikalauja tokios pačios pagarbos, kaip Dievo Žodis, nes jų prigimtis tapati:
Mergelė laiko Kūrėją kaip kūdikį. Kas gi, žiūrėdamas, ar girdėjęs apie tai, labiau bus sukrėstas slėpinio didybės ir pakils apdainuoti neapsakomo atlaidumo, nugalinčio bet kokius žodžius? Jeigu viena ir kita yra įvedama į sąmonę vienas per kitą, tai pačių dalykų atrodo, kad sąvoka, kuri kyla iš regėjimo, turi viršenybę prieš mokymą, ateinantį per klausą. Ar kas palenkė ausį pasakojimui? Tada tai, kas išgirsta, buvo mintyse įsivaizdinta? Tada apgalvoti dalykai įdedami į atmintį. 
Ne mažiau, jei ne daugiau,  tai būdinga regėjimui. Ir pats regėjimas, tarsi apčiuopdamas skleidžiamus šviesos spindulius ištiria pamatytą vaizdą, siunčią jį į sąmonę, leisdamas, kad iš ten jis būtų persiųstas į atmintį, tam, kad be klaidų būtų renkamas žinojimas. Protas matė, užčiuopė, įsivaizdavo, atvaizdai nusiųsti į atmintį.
Ikonos yra Dievo žodis perduodamas vaizdiniais pavidalais. Todėl ikona yra simbolinė, šventieji joje piešiami perkeisti, savo dangiškajame tobulume, žmonių dydis priklauso nuo jų dvasingumo, niekas nepiešiama iš natūros. Vaizdo tikslas yra atvaizduoti grynąją idėją tam, kad žiūrėtojas būtų nukreiptas į provaizdį, o ne apsistotų atvaizde, kaip, pavyzdžiui, žiūrėdamas į nupieštą ežero peizažą. Todėl bet kokios ikonos kontempliacijos sąlyga išlieka tikėjimas, nes tik tikėjimas į provaizdį, širdies ausimis išristas Dievo Žodis, įgalina nukreipti į jį sielos akis. 

(Cituota Konstantinopolio patriarcho Fotijaus 17 homilija)

2012 m. spalio 28 d., sekmadienis

Giedojimas



„Visi angelai, stovintys aplink sostą, vyresniuosius ir keturias būtybes, parpuolė prieš sostą veidais žemėn ir pagarbino Dievą, giedodami: „Amen! Palaima ir šlovė, ir išmintis, ir dėka, ir garbė, ir galybė, ir stiprybė mūsų Dievui per amžių amžius! Amen!“ “ (Apreiškimas Jonui 7, 9-12)

Ortodoksų Bažnyčioje, niekas nėra tiesiog šnekama; viskas yra giedama. Giedojimas, pasak Šventojo Rašto ir ortodoksų tradicijos, yra aukščiausia Viešpaties šlovinimo forma. Šv. Jonas Auksaburnis rašo: „viršuj Dievą šlovina angelų būrys, apačioje - žmonės, įgyvendinantys tarnybą bažnyčiose; jie, vaizduodami angelus, atkartoja tą patį žodinį šlovinimą. Viršuje Serafimai skleidžia triskart švento himną, o apačioje daugybė žmonių kartoja tą patį. [...] Žemiškoji muzika - tik dangiškosios mėgdžiojimas“.

Ortodoksai tiki, jog be žemiškosios Bažnyčios yra ir dangiškoji, ir liturgijos metu mes švenčiame kartu su visais angelais ir šventaisiais. Ko gero, taip galima suformuluoti vieną pagrindinių giedojimo ortodoksiškumo kriterijų - tai yra toks giedojimas, kokiu gieda angelai. Apie angelų giedojimo būdus žinome iš Rašto ir Tradicijos. Joks giedojimo būdas nėra atsitiktinis: pavyzdžiui, antifoninis giedojimas (kai paeiliui gieda du chorai) atsirado po to, kai Antiochijos asketą - šv. Ignotą Antiochietį (Teoforą) aplankė vizija, kurioje jis išvydo šitokiu būdu giedančius angelus.

Ankščiau visos liturgijos metu giedojo visi susirinkusieji. Tačiau labai greitai buvo nuspręsta, jog geriau atrinkti geriausiai giedančius bendruomenės narius ir prie jų prisijungti mintine malda. VI Visuotinio Bažnyčios susirinkimo nutarimuose pabrėžiama, jog bažnytinis giedojimas turi ne blaškyti, o padėti melstis, todėl nedera giedoti pernelyg emocionaliai ar leisti „nenatūralių garsų“. Bažnyčia nėra koncertų salė. Kita vertus, jei giedotų visi be išimties, tame tarpe ir neturintys klausos, tai taip pat apsunkintų maldą.


Šiais laikais bažnytinis choras renkasi specialiai tam įrengtame balkone ar pakyloje. Apačioje esančiųjų balsai silpniau girdimi, todėl norintys gali tyliai pritarti. Yra dvi liturgijos vietos, kai gieda visi be išimties - kai giedama malda „Tėve Mūsų“ ir kai giedamas Nikėjos-Konstantinopolio tikėjimo simbolis, t.y. išpažįstamas tikėjimas. Egzistuoja ir giedojimo namuose tradicija.



Giedojimas gali būti vienbalsis, gali būti ir daugiabalsis. Paprastai ortodoksinis giedojimas skirstomas į 4 sąlygines tradicijas: senovinį bizantišką (ir susijusias - bulgarišką, serbišką ir kt.), kaukazietišką (gruzinišką ir kt.), vakarietišką (grigališką ir kt., iki didžiosios schizmos) ir rusišką.

Aukščiau buvo pateiktas rusiško daugiabalsio giedojimo pavyzdys. Ši giesmė yra vadinama „Cherubinų giesme“ - ji atliekama prieš „Didįjį Įėjimą“, kai diakonas ir kunigas įeina pro Dangiškuosius Vartus į altorių nešini duona ir vynu. Giesmės žodžiai tokie: 
Иже Херувимы тайно образующе и Животворящей Троице Трисвятую песнь припевающе, всякое ныне житейское отложим попечение./ Яко да Царя всех подымем, ангельскими невидимо дориносима чинми. Аллилуиа, аллилуиа, аллилуиа“ (slavų k.) 
(„Cherubinus slėpiningai vaizduodami ir Gyvadarei Trejybei Triskart Šventą giesmę giedodami, palikime visus gyvenimiškus rūpesčius./ Kad priimtume Karalių visų, nematomai lydimą angelų būrių. Aleliuja, aleliuja, aleliuja)

Tai yra viena svarbiausių liturginių giesmių. Kita svarbi liturginė giesmė yra jau nekart šiame įraše minėta „Triskart Švento“ giesmė. Pasak Šventojo Rašto, Izaijas regėjo angelus giedant: „Šventas, Šventas, Šventas Viešpats galybių Dievas!“ (Iz 6, 3). Šie žodžiai giedami neilgai trukus po „Cherubinų giesmės“, na o daug dažniau yra girdima „Triskart Švento“ giesmė, kurioje prie Izaijo minimų žodžių pridedami Švenčiausiosios Trejybės atributai: dieviškumas, galingumas ir nemirtingumas.

„Triskart Šventas“ giedamas bizantiškuoju būdu:


Žodžiai:

- Įžanga, ne giesmės dalis -

Diakonas: tou Kyriou deithomen! (Viešpatį maldaukime!)
Choras: Kyrie eleison! (Viešpatie pasigailėk!)
Kunigas: Oti agios ei o Theos imon, kai si tin doxan anapempomen, to Patri kai to Yiou, kai to Agio Pneumati, nyn kai aei (Nes šventasi esi mūsų Dieve, ir šloviname tave, Tėvą ir Sūnų ir Šventąją Dvasią, dabar ir visados)
Diakonas: kai eis tous aionas ton aionon (ir per amžių amžius).
Choras: Amen.
- Giesmė -
Choras: „Agios o Theos, Agios Ischyros, Agios Athanatos, Eleison Imas“ (koinė graikų k.)
(
Šventas Dieve, Šventas Galingasai, Šventas Nemirtingasai, pasigailėk mūsų“)
(Kunigas tuo tarpu skaito psalmes, po to choras pradeda dainuoti „osanna“)
Taip vadinamas „skaitymas“ Bažnyčioje taip pat nėra įprastas skaitymas pasaulietine prasme: jis vyksta pagal tam tikras taisykles. Valandos (tam tikros maldos) ir Šventasis Raštas skaitomi (o gal tiksliau būtų sakyti: giedami) vienu tonu, ritmiškai, užlaikant balsą tam tikrose vietose. Skaitant Evangeliją pabaigoje balso tonas iškilmingai pakeliamas. Juk Evangelija nėra paprastas tekstas, tai Dievo Žodis, o garsiai ištariami jos ženklai yra eu-angelion veiksmas, gerosios naujienos skelbimas, благовествование.

Maldingus ortodoksus giedojimas lydi visą gyvenimą: giedama namie, giedama prieš imantis darbo ir po jo, prieš valgį ir po jo. Geras giedojimas padeda susitelkti, išgyventi maldą visu kūnu ir gali mintimis pakylėti iki angelų. 

2012 m. spalio 27 d., šeštadienis

Tarp Rytų ir Vakarų

„Ortodoksija - tai Kristaus Bažnyčia žemėje“ - S. Bulgakovas, „Ortodoksija“.


Ko gero didžiausia žaizda šiuolaikiniame „europietiškame“ mąstyme yra išstumta į pasąmonę Rytų-Vakarų schizma, formaliai įvykusi 1054 metais, o realiai aštriausiu pavidalu prasivėrusi dar 800-aisiais, kai Vakaruose popiežius Leonas III frankų lyderį Karolį vainikavo „imperatoriumi“.

Rytuose, kur niekas negirdėjo apie „Romos imperijos žlugimą“ , toks veiksmas atrodė akiplėšiškas. Juk Konstantinui 300 m. įkūrus „Naująją Romą“ - Konstantinopolį, ten ir toliau gyveno romaioi - romėnai, o valstybė vadinosi Basileia Romaion - Romos imperija.

1453 metais musulmonų įvykdytas Karaliaus Miesto (Basileousa Polis) - Konstantinopolio - užėmimas tik pagilino dvasinę krizę. 
Ši problema išvirto į nesuvokimą, jog egzistuoja kita, Rytų Europa, su kitokia pasaulėjauta ir pasaulėžiūra. Tai rodo ir Romos Katalikų Bažnyčios priimtas 1964 m. priimtas dekretas Orientalium Ecclesiarum, kuriame skelbiama: „Rytų bei Vakarų Bažnyčios iš dalies viena nuo kitos skiriasi savo apeigomis, tai yra liturgija, bažnytine drausme ir dvasiniu paveldu“ - abstrakčiomis frazėmis nutylimi giluminiai teologiniai skirtumai. Rusų Ortodoksų Bažnyčios atstovas išorės reikalams metropolitas Ilarionas (Alfejevas) vienoje savo laidų „Ortodoksija ir pasaulis“ minėjo, jog bendraujant su katalikais vienas labiausiai jam rūpestį keliančių dalykų yra jų įsitikinimas, jog Rytų-Vakarų skirtumai yra visų pirma juridiniai, ne teologiniai. Savo ruožtu ortodoksai dialoge su katalikais kelia teologines problemas ir visai tik antrame plane mato juridinius nesutarimus.

Tai atskleidžia tendenciją, aprašytą ortodoksų mąstytojo Christos Yannaras. Jis vaizdingai teigia, esą „gotika yra vakarietiško dvasingumo etalonas“. Iššokanti iš viso architektūrinio ansamblio, iš už mažų, kasdienių namų, besistiebianti link dangaus ir tarsi steigianti tvarką visame kaime ar mieste, ji - atskaitos taškas, nuo kurio mintis gali sekti tik toliau statant loginį rūmą. Viduje vykstanti liturgija - tarsi universiteto paskaitos, informuojančios apie aukščiau esamą nekintamą išmintį. Visi klusniai sėdi, kai reikia atsistoja, kai reikia atsiklaupia, kaip reikia viską tvarkingai ramiai atlieka, klusniai išklauso ramiu balsu perskaitomo skaitinio, o priėmę švarią, vien duonos pavidalo švč. Komuniją klauso pamokslo. Ritualinė liturgijos dalis virsta grynai „simboliška“. 

Gotikinė katalikų katedra
Ortodoksų bažnyčios ir soborai dažniausiai sudaro stilistinį sąskambį su aplinkiniais statiniais, plečiasi į šonus tiek pat, kiek stiebiasi viršun, statomi pagal griežtus kanonus. Kupolai, raižiniai, kryžiai - viskas griežtai krikščioniška, čia nerasi Lauryno Stuokos-Gucevičiaus Vilniaus Arkikatedroje pritaikytoje antikinio-klasicistinio stiliaus kolonų, skulptūrų. Iš išorės regimas statinys nepretenduoja stiebtis į dangų, o pretenduoja būti namais, kuriuose susitinka dangus ir žemė. Todėl visa esmė vidaus vyksme - Dieviškojoje Liturgijoje, kur viskas giedama, niekas nekalbama paprastu balsu, žmogų supa ikonos, ore dvelkia smilkalai ir ritualu jau pateikiama visa informacija, kokios jam gali prireikti dvasiniame gyvenime. Kunigas liepia prisiminti tai, kas vyksta: „Dieviškoji išmintis! Dėmėkimės!“ sako jis prieš vienu tonu pusiau giedamą Šventojo Rašto skaitinį. Šiai atmosferai svetimas bet koks akademizmas, formalumas, todėl ir stovima arba klupama, o ne sėdima. Silogistika ortodoksui - tuštybė, o didžiausia išmintis glūdi Eucharistijos duonoje ir vyno taurėje.


Ortodoksų katedra
Tai yra viso ortodoksalinio dvasingumo esmė: menas kaip apreiškimas, politika kaip misija, literatūra kaip šventųjų gyvenimų ir mistinių potyrių aprašymas, muzika kaip angeliškojo giedojimo Dievui imitacija, kūnas - kaip Dvasios namai, Bažnyčia - kaip Dievo namai. Oikonomija („namų statyba“) taigi, yra teologijos dalis ir organizuojama pagal teologinius principus, o ne atvirkščiai. Justiniano kodekse įtvirtinama: turi egzistuoti Bažnyčios ir Valstybės simfonija, jokio dviejų kalavijų principo. Liturgija, drausmė, dvasinis paveldas - tai formalūs dalykai, ortho doxia kaip teisingas šlovinimas kyla iš ortho doxios kaip tikrojo tikėjimo.

Vakariečiui išsišokanti gotika yra nekasdienis, tarsi iš išorės besiveržiantis dalykas, kuris čiupinėjamas silogistiniais ir moksliniais pirštais. Mokslas, technologija - tai tarsi tas pasaulis, kuriame gyvena vakarietis, religija - kažkas aukštesnio, kažkas neapčiuopiamo. Religinės dogmos yra „mistika“, kažkas nesuprantamo ir nesuvokiamo. Atkreipkite dėmesį, kokį gąsdinantį atspalvį turi šis žodis! „Mistika“ - apie tai negalime kalbėti. Lotyniška teologija baigiasi ten, kur prasideda mistika.

Rytiečiui - atvirkščiai. Religija yra jo gyvenimas, o technologija ir viskas, kas vakariečiui kasdieniška, jam atrodo išoriška. Mistikos ir ne-misikos priešpriešos ten niekada ir nebuvo, o ne-mistinė teologija ten net nelaikyta teologija. Todėl legitimus ir itin problematiškas klausimas rytiečiui yra „kaip turėtų gyventi ortodoksas pasaulyje?“. Vakarams aktualesnis klausimas „ką katalikybė mums reiškia šiandien?“, t.y. iš pasaulio perspektyvos. 

Schizma, taigi, įvyko ne popiežiaus raštuose ar Bažnyčios administracijoje. Schizma įvyko sąmonėje.