Patriarcho ir Šv. Sinodo laiškas Nikėjos susirinkimo 1700-ųjų metinių proga

 

+ Baltramiejus

Dievo malone

Konstantinopolio – Naujosios Romos

arkivyskupas

ir visuotinis patriarchas

visai Bažnyčiai: Dievo malonė ir ramybė tebūnie jums visiems!

Dėkojame visagaliam, visa matančiam, gerajam Dievui Trejybėje, kuris suteikė savo tautai galimybę pasiekti 1700-ąsias metines pirmojo Visuotinio Nikėjos Susirinkimo, dvasiškai paliudijusio autentišką tikėjimą dieviškuoju Žodžiu, gimusiu be pradžios ir iš tiesų vienesmiu su Tėvu, „kuris dėl mūsų ir dėl mūsų išganymo nužengė, įsikūnijo ir tapo žmogumi; kentėjo ir prisikėlė trečiąją dieną, įžengė į dangų ir vėl ateis gyvųjų ir mirusiųjų teisti“.

Nikėjos Susirinkimas yra Bažnyčios susirinkiminės prigimties išraiška, jos „ankstyvojo susirinkiškumo“, neatsiejamai susijusio su eucharistiniu Bažnyčios gyvenimu, taip pat su praktika susirinkti ir „vieningai“ (Apd 2, 1) priimti sprendimus aktualiais klausimais, kulminacija. Nikėjos Susirinkimas taip pat reiškia naujos susirinkimų struktūros atsiradimą, būtent visuotinių susirinkimų, kurie pasirodys esą lemiami Bažnyčios reikalų tvarkymo istorijoje. Pažymėtina, kad Visuotinis Susirinkimas yra ne „nuolatinė institucija“ Bažnyčios gyvenime, bet „neeilinis įvykis“, kuriuo reaguojama į konkrečią grėsmę tikėjimui ir siekiama atkurti nutrūkusią vienybę bei eucharistinę bendrystę.

Nors Nikėjos Susirinkimą sušaukė imperatorius Konstantinas Didysis, kuris dalyvavo svarstymuose ir suteikė sprendimams imperatoriškojo įstatymo statusą, tačiau tai nereiškia nereiškia, kad tai buvo „imperatoriškasis susirinkimas“ [1]. Tai neabejotinai buvo „bažnytinis įvykis“, kai Bažnyčia, vedama Šventosios Dvasios, sprendė savo vidaus reikalus, o imperatorius įgyvendino principą: „Atiduokite tad, kas ciesoriaus, ciesoriui, o kas Dievo – Dievui“ (Mt 22, 21).

Susidūrusi su arijonų erezija, Bažnyčia susirinkime suformulavo savo tikėjimo esmę, kuri nepertraukiamai patiriama. Pirmapradis Dievo Sūnus ir Žodis, „vienesmis su Tėvu... tikrasis Dievas iš tikrojo Dievo“, savo įsikūnijimu išgelbsti žmoniją iš priešo vergijos ir atveria mums kelią į sudievinimą per malonę. „Jis tapo žmogumi, kad mes taptume dieviški“ [2]. Nikėjos simbolis skelbia tvirtą įsitikinimą, kad tęstinis eretiškas nukrypimas užkerta kelią žmogaus išganymo galimybei. Šia prasme tai ne tik teorinis pareiškimas, bet ir tikėjimo išpažinimas, kaip ir visi dogminiai Bažnyčios tekstai, tikras gyvosios tiesos joje ir per ją išreiškimas.

Ypač teologiškai svarbu tai, kad šventojo tikėjimo simbolio „Tikime...“ pagrindu tapo vietiniai krikšto simboliai – vietinis krikšto simbolis arba tokių simbolių grupė. Būdamas tikrasis amžinosios Bažnyčios savimonės nešėjas, Susirinkimas pakartoja ir patvirtina vietinių Bažnyčių išsaugotą apaštališkąjį paveldą. Atanazas Didysis mini, kad Susirinkimo Tėvai „tikėjimo klausimais rašo ne "Mums atrodė, kad...", bet "štai ką tiki Visuotinė Bažnyčia" ir iš karto išpažino, ką tiki, kad parodytų, jog tame, ką jie parašė, nebuvo atrasta nieko naujo, bet kad jų mąstysena yra apaštališka, kitaip tariant, būtent tokia, kokios mokė apaštalai“[3]. Dievo pamokyti Tėvai buvo įsitikinę, kad prie apaštalų tikėjimo nebuvo nieko pridėta ir kad tikrai visuotinis Nikėjos Simbolis yra bendros Visuotinės Bažnyčios tradicijos skelbimas. Susirinkimo Tėvai, kuriuos Ortodoksų Bažnyčia gerbia ir šlovina kaip „tiksliai saugojusius apaštališkąsias tradicijas“, priėmė filosofinį terminą „esmė“ (ir jo išvestinę sąvoką „vienesmis“) siekdami išreikšti ortodoksų tikėjimą į Žodžio dieviškumą, kurį neigė Arijus, kartu paneigdamas visą visuotinai išganingos įsikūnijusios Dieviškosios Oikonomijos slėpinį. Įsiveldamas į helenistinius samprotavimus, vardan „filosofų Dievo“ jis atmetė „mūsų Tėvų Dievą“. 

Kitas labai svarbus klausimas, kurį Nikėjos Susirinkimas buvo raginamas išspręsti siekiant bažnytinės vienybės liturginėje praktikoje, buvo „kada ir kaip švęsti šv. Velykų šventę“. Šio Susirinkimo sušaukimo 1700-osios metinės priminė bendro Viešpaties Prisikėlimo šventimo klausimo aktualumą. Šventoji Didžioji Kristaus Bažnyčia meldžiasi, kad viso pasaulio krikščionys, vadovaudamiesi Nikėjos Susirinkimo nutarimais, sugrįžtų prie bendro šv. Velykų šventimo tą pačią dieną, kaip tai palaimingai sutapo šiais metais. Toks sprendimas pasitarnautų kaip tikros pažangos kovoje už mūsų ekumeninį bendrabūvį ir bendrą supratimą per teologinį dialogą ir „gyvenimo dialogą“ įrodymas ir simbolis, kaip apčiuopiamas mūsų praktinės pagarbos tam, ką esame gavę iš nesusiskaldžiusios Bažnyčios, liudijimas. Tokio tikslo siekimas šių metų jubiliejaus kontekste buvo bendra mirusio Romos popiežiaus Pranciškaus ir mūsų Saikybės vizija. Jo mirtis iškart po to, kai visa krikščionija šventė Velykas, pabrėžia mūsų atsakomybę nesvyruojant tęsti šią kryptį.

Be to, reikšmingas buvo ir Nikėjos Susirinkimo kanoninis darbas, kuriame buvo suformuluota ir susirinkimiškai patvirtinta amžinoji kanoninė Bažnyčios sąžinė, padėta pradžia metropolijų sistemai ir iškeltas metropolijų statusas, taip pat pabrėžtas tam tikrų sostų svarbumas ir išplėsta jų atsakomybė, iš ko palaipsniui susiformavo Pentarchijos sistema. Kadangi Nikėjos kanoninis palikimas yra bendras viso krikščioniškojo pasaulio palikimas, šių metų jubiliejus tarsi kviečia grįžti prie ištakų, būtent prie pirmapradžių nedalios Bažnyčios kanoninių nuostatų.

Konstantinopolio visuotinis sostas nuolat buvo Nikėjos sprendimų sergėtojas. Tokia Didžiosios Bažnyčios dvasia išreikšta ir patriarcho bei Sinodo enciklikoje, skirtoje 1600-osioms Nikėjos Susirinkimo metinėms. Šiame dokumente Susirinkimas apibūdinamas kaip „pirmasis visuotinis ir tikrai didžiausias Bažnyčios Susirinkimas“ [4], o jubiliejų siūloma švęsti „iškilmingai ir, jei įmanoma, bendru visų autokefalinių Ortodoksų Bažnyčių renginiu“. Tokiu šventimu „būtų išreikštas mūsų Šventosios Ortodoksų Bažnyčios ištikimybė Susirinkimo mokymui ir dvasiai, kurio Dvasios įkvėptais sprendimais buvo ne tik įtvirtintas vienas Bažnyčios tikėjimas, bet ir nuostabiai išreikšta Bažnyčios struktūros vienybė, nes dalyvavo atstovai iš visų pasaulio kraštų“. 

Deja, dėl ypatingų istorinių aplinkybių ir visuotinio patriarcho mirties toks bendras renginys tapo neįmanomas. Vis dėlto 1925 m. liepos 19 d., pirmąjį sekmadienį po patriarcho Bazilijaus III intronizacijos, „atidėtas įsipareigojimas“ buvo įvykdytas garbingoje Patriarchato bažnyčioje švenčiant „ypatingą patriarchalinę ir sinodinę liturgiją“. Ypač ekleziologiškai reikšminga, kad toje enciklikoje buvo pabrėžta būtinybė priimti Konstantinopolio Bažnyčios įsipareigojimą švęsti šią visai krikščionybei svarbią sukaktį – nes ši Bažnyčia „artimiausiai susijusi su švente ir už ją atsakinga“.

Nikėjos Susirinkimas yra svarbus Bažnyčios doktrininio tapatumo ir kanoninės struktūros formavimosi etapas. Jis išliko tikėjimo ir kanoninės tvarkos problemų sprendimo visuotiniu lygmeniu pavyzdžiu. 1700-osios metinės nuo jo sušaukimo primena krikščionybei senovės Bažnyčios tradicijas, abipusės kovos su klaidingomis krikščioniškojo tikėjimo sampratomis vertę ir tikinčiųjų misiją prisidėti prie Kristuje, pagal Kristų ir nukreipto į Kristų gyvenimo „gerųjų vaisių“ gausinimo pasaulyje.

Šiandien esame kviečiami pabrėžti neblėstančią Pirmojo Nikėjos Visuotinio Susirinkimo žinią, termino homoousios soteriologinius matmenis ir antropologines implikacijas, neatskiriamą kristologijos ir antropologijos ryšį antropologinės painiavos ir intensyvių pastangų pabrėžti „postžmogų“ kaip atvirą žmogaus evoliucijos horizontą ir savivokos perspektyvą, prisidedant mokslui ir technologijoms. „Dievažmogiškosios tikrovės“ principas atsako į šiuolaikinę „žmogdievio“ vizijos aklavietę. Todėl nuoroda į „Nikėjos dvasią“ yra kvietimas atsigręžti į esminius mūsų tikėjimo aspektus, kurių šerdis yra žmonijos išganymas Kristuje.

Mūsų Viešpats ir Gelbėtojas Jėzus Kristus yra visiškas ir tobulas tiesos apie Dievą ir žmogų apreiškimas. „Kas matė mane, matė mano Tėvą“ (Jn 14, 9). Įsikūnijęs Dievo Žodis „pirmas ir vienintelis parodė“, kaip rašo šventasis Mikalojus Kabasilas, „tikrą ir tobulą žmogų, pavyzdingą elgesiu, gyvenimo būdu ir visais kitais atžvilgiais“ [5]. Šiai Tiesai pasaulyje atstovauja viena, šventa, visuotinė ir apaštališka Bažnyčia; tai ta pati Tiesa, kuri ją maitina, ta pati Tiesa, kuriai ji tarnauja. Bažnyčia nešioja Tiesos rūbą, „išaustą iš aukštybių teologijos“, visada teisingai aiškindama ir šlovindama „didįjį pamaldumo slėpinį“, skelbdama tikėjimo, vilties ir meilės Evangeliją, kartu laukdama „nesibaigiančios dienos, kai nebus nei vakaro, nei ryto“[6] – ateinančios Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios karalystės.

Teologijos užduotis – atskleisti soteriologinį doktrinos matmenį ir jos egzistencinę prasmę, o tai kartu su dalyvavimu bažnytiniame įvykyje reikalauja jautrumo ir nuoširdaus domėjimosi žmogiškąja būtybe bei jos laisvės fenomenu. Šia prasme mūsų tikėjimo į įsikūnijusį dieviškąjį Žodį skelbimą turi lydėti mūsų apčiuopiamas atsakas į jo išganingą žodį: „Tai mano įsakymas,. kad vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau“ (Jn 15, 12).

Todėl, prisimindami neapsakomas dovanas, kurias Jis suteikė ir tebeteikia pasauliui, mes nepaliaujamai šloviname vardą švenčiausio ir nuostabiausio Viešpaties ir meilės Dievo, per kurį pažinome Tėvą ir per kurį į pasaulį atėjo Šventoji Dvasia. Amen!

2025-ųjų Viešpaties metų birželio 1 diena.

***

[1] Pergamo metropolitas Jonas. Rinktiniai raštai, I tomas: Ekleziologiniai tyrinėjimai (Atėnai: Domos Books, 2016), p. 675–676.

[2] Šv. Atanazas Didysis. Apie dieviškąjį Įsikūnijimą, PG 25,192.

[3] Šv. Atanazas Didysis. Laiškas apie Ariminumo (Italijoje) ir Seleukijos (Isaurijoje) susirinkimus, PG 26,688.

[4] Šv. Mikalojus Kabasilas. Apie gyvenimą Kristuje, PG 150,680.

[5] Šv. Mikalojus Kabasilas. Apie gyvenimą Kristuje, PG 150,680.

[6] Šv. Bazilijus Didysis. Apie šešiadienį (Heksameroną), PG 29,52.