Gyvybė už bažnyčios nepriklausomybę: metropolito G. Jaroševskio nužudymas

Metropolitas Georgijus Jaroševičius – kairėje

Šiandien – kraupi sukaktis. 1923 m. vasario 8 d., t.y. lygiai prieš šimtą metų Rusijos Ortodoksų Bažnyčios vienuolis Samargdas Latyšenko nužudė Varšuvos metropolitą Georgijų Jaroševičių. „Še tau, ortodoksijos išdavike!“ – rėkė žudikas.

 
Po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo, buvusios Kyjivo metropolijos (Konstantinopolio patriarchato) vyskupijos ATR buvo galutinai jėga prijungtos prie Rusijos Bažnyčios (vyskupijų aneksijos procesas prasidėjo dar XVII a. ir vyko laipsniškai). 1839 m. buvo suformuota dabartinė Rusijos Bažnyčios Vilniaus-Lietuvos vyskupija. Vienuolis (archimandritas) Smaragdas gimė Vilniaus-Lietuvos vyskupijos kunigo šeimoje, studijavo Vilniaus ortodoksų kunigų seminarijoje, vėliau – Peterburgo akademijoje, po to buvo nusiųstas tarnystei į Lenkiją, kur ilgainiui jo metropolitu tapo Georgijus Jaroševičius.

 
Po to, kai Lenkijos valstybė tapo nepriklausoma, gimė iniciatyva sukurti ir nepriklausomą nuo Maskvos (autokefalinę) Bažnyčią, ką graikų kanonistas metr. Georgijus Papatomas vadina „visiškai bažnytišku ir kanonišku žingsniu“. Kitaip atrodė Rusijos Bažnyčiai, kuri dar ilgai laikė Lenkijos Bažnyčią „schizmatiška“. Taigi, vienuolis Smaragdas tikėjo, kad vykdo šventą darbą – pašalina iš gyvenimo metropolitą, kol jis dar nespėjo „suskaldyti“ Bažnyčios.

 
Vasario 8 d. metropolitas išsikvietė Smaragdą pokalbiui, nes buvo girdėjęs, kad šis agituoja prieš autokefaliją. Po ilgo pokalbio, kurio metu Smaragdas stengėsi įrodyti, kad Lenkijos Bažnyčia turi būti Rusijos Bažnyčios dalimi, kitaip tai – schizma, vienuolis išsitraukė revolverį, kurį specialiai iš anksto buvo nusipirkęs, ir sušukęs „še tau, ortodoksijos išdavike!“ nušovė metropolitą. Išgirdęs šūvį sekretorius įbėgo į kabinetą, kur pamatė, kas įvyko. Smaragdas nesipriešino, prisipažino ką padarė ir pasidavė atvykusiai policijai. Už nužudymą gavo 12 metų kalėjimo, atlikęs bausmę emigravo į Čekoslovakiją.

Ukrainiečių istorikas Volodimiras Borščevičius taip rašo apie jo motyvus:

„Jei kalbėtume apie Smaragdo (Latyšenko) veiksmų priežastis, akivaizdu, kad jos glūdėjo nuo vaikystės jam skiepytoje ideologijoje. Jo auklėjimas šeimoje ir studijų seminarijoje bei akademijoje metai buvo kupini rusiškojo didžiavalstybinio šovinizmo idėjų su stačiatikių mesianizmo aureole ir persmelkti kitų kultūrų atmetimo. Kai po Rusijos imperijos žlugimo prasidėjo atskirų bažnytinių organizacijų atsiskyrimo nuo Maskvos Bažnyčios procesas, Smaragdas (Latyšenko) tai suvokė kaip stačiatikių tikėjimo išdavystę. Dėl archimandrito įvykdyto nusikaltimo ir sunkaus bažnytinio nusižengimo kalti ir arkivyskupas Eleuterijus, vyskupai Sergijus ir Vladimiras, kurie savo ruožtu ne tik neįspėjo Latyšenko, bet ir visais įmanomais būdais savo veiksmais ir pareiškimais kurstė jį įvykdyti žmogžudystę. Smaragdo (Latyšenko) tragedija buvo ta, kad, nepaisant savo aukšto išsilavinimo, jis nesugebėjo atskirti ištikimybės šventajai ortodoksijai nuo ištikimybės rusiškam mesianizmui.“

Jau po metropolito mirties, 1924 metais Konstantinopolio patriarchatas Lenkijos Bažnyčiai suteikė autokefaliją. Autokefalijos suteikimo dokumente (tomose) patriarchas Grigalius VII įrašė ir tokius istorinius žodžius: „…yra žinoma, kad pirmasis Kyjivo metropolijos ir jai priklausančių Lietuvos bei Lenkijos ortodoksų atskyrimas nuo mūsų sosto bei jų įjungimas į šventąją Maskvos Bažnyčią buvo įvykdytas pažeidžiant kanonų teisę“.

Laikraščio pranešimas apie metropolito nužudymą

Laikraščio pranešimas apie vienuolio Smaragdo teismą

Įdomu, kad Lenkijos Autokefalinei Ortodoksų Bažnyčiai priklausė ir Vilniaus kraštas, kuris tuo metu buvo valdomas lenkų. Atrodo, Lenkijos autokefalinei Bažnyčiai priklausė ir garsioji netoli Vilniaus įsikūrusi Mikniškių (Michnovo) bendruomenė, kurios kunigas Pontijus Rupyševas kaip tik skyrė ortodoksų tikėjimą ir autokefalijos klausimą, bei savo laiškuose paliko tokius žodžius: „Kalbant apie autokefaliją, tai su mūsų išganymu nesusijęs klausimas, nesusijęs su tikėjimu ir pamaldumu.“

Maskvos patriarchatas oficialiai laikė Lenkijos Bažnyčią „schizmatine“ iki 1948 m., kai pasikeitus politinei situacijai, Sovietų Sąjungai faktiškai okupavus Lenkiją ir pradėjus kontroliuoti vietinės Bažnyčios gyvenimą, pats Maskvos patriarchatas paskelbė ją autokefaline. Bet tai jau kita istorija.