Koronavirusas ir Bažnyčia


Dar tik prasidedant koronaviruso (COVID-19) pandemijai nemažai dėmesio ortodoksų šalyse susilaukė klausimas, kokių priemonių turėtų imtis Ortodoksų Bažnyčia. Juk ortodoksai mėgsta daug ką bučiuoti, liesti, Šv. Komunija teikiama iš vienos taurės, vienu šaukšteliu (slav. lžyca - šaukštelis). Ar turėtų keistis įpročiai pandemijos metu?

ISTORINIAI PRECEDENTAI

Į šį klausimą galima pažiūrėti dvejopai. Visų pirma, aišku, kad Dievas gali apsaugoti kiekvieną tikintįjį - interpeliacijoje Morkaus Evangelijos pabaigoje netgi sakoma, kad „kurie įtikės, tuos lydės ženklai: mano vardu jie išvarinės demonus, kalbės naujomis kalbomis, ims plikomis rankomis gyvates ir, jei išgertų mirštamų nuodų, jiems nepakenks“. Kita vertus, kas iš mūsų drįstu imti plikomis rankomis gyvates ar gerti nuodų? Juk ir Jėzus mokė: „Negundyk Viešpaties, savo Dievo“ (Mt 4,7). Todėl aišku turime tikėti, kad Dievas gali apsaugoti, bet nereikia šokti nuo Šventyklos šelmens ir tikėtis, kad Dievas gali išgelbėti.

Istoriškai Bažnyčia epidemijų atveju visada buvo atsargi. Nereikia ieškoti tolimų precedentų - kun. Sergijaus Bulgakovo knyga „Parankinė knyga Bažnyčios tarnautojams“ mini daugybę atvejų, kai epidemijų metu XIX a. Rusijos Ortodoksų Bažnyčia keitė Šv. Komunijos teikimo būdą dėl ligų. Įprasta priemonė buvo specialiaus, atskiro ilitono (servetėlės) naudojimas šaukšteliui nuvalyti, kuris po to būdavo sudeginamas.

Graikų tradicija irgi turi nesenų pavyzdžių. XVIII a. kanonų teisės rinkinyje „Paidalion“ šv. Nikodemas Atonietis maro epidemijos atveju siūlo dvasininkams duoti sergantiesiems priimti šv. Komuniją savarankiškai, o taurę ir šaukštelį po to panardinti į actą.

Visgi, visais atvejais kunigai, kaip turintys skleisti tikėjimą buvo raginami nebijoti ir tarnauti bei eiti pas ligonius. Kun. Sergijus Bulgakovas rašo: „Savisaugos jausmą turi įveikti pareigos ir krikščioniškos meilės jausmas, kuriuo turi būti įkvėptas Ganytojas“. Todėl epidemijų atvejais pamaldų būdavo dar daugiau (net ir be žmonių), kad kunigas galėtų teikti sakramentus sergantiesiems.

Nedera pamiršti, kad, Euzebijaus liudijimu, didžiųjų Diokletiano persekiojimų metais IV a. pradžioje krikščionys garsėjo tarp pagonių būtent tuo, kad maro ir bado atvejais, visiems pagonims bėgant iš miestų, likdavo rūpintis ligoniais. Tiems, kurie tiki mirusiųjų prisikėlimu, meilė yra aukščiau net už mirtį.

DABARTINIAI SPRENDIMAI

Šiandienos Ortodoksų Vietinių Bažnyčių sprendimai koronoviruso atžvilgiu labai skirtingi. Turbūt dvi kraštutinės reakcijos - suomių ir slovakų. Suomijos Ortodoksų Bažnyčia ne tik patarė tikintiesiems nebučiuoti šventybių, bet dar ir teiks Komuniją su iš celiuliozės padarytais vienkartiniais šaukšteliais, kuriuos po pamaldų degins.

Čekijos žemių ir Slovakijos Bažnyčios vadovas ėjo priešingu keliu ir teigė, kad tikintiems nieko nebaisu, sakė nieko nekeisiąs. Slovakijos ministrui pirmininkui pagrasinus sankcijomis, Slovakijoje buvo paskelbta, kad parapijose vyks tik pačios svarbiausios pamaldos.

Rusios Ortodoksų Bažnyčios Šv. Sinodas, kurio sprendimai liečia ir Bažnyčią Lietuvoje, kol kas priėmė bendro pobūdžio rekomendaciją dezinfekuoti ikonas ir laikytis gydytojų rekomenduojamų higienos normų.

Daugelis autokefalinių Bažnyčių vadovų drąsino tikinčiuosius, kad nebijotų užsikrėsti per Šv. Komuniją, kuri yra amžinojo gyvenimo laidas. Galų gale, kaip asmeninėje paskyroje rašė vienas katalikų teologas, juk jeigu kai kurie žmonės atradę tikėjimą ir priėmę sakramentus išgyja net nuo vėžio, tai krikščioniui šalintis Komunijos dėl ligos baimės yra netikėjimas.


Populiarūs įrašai