Senojo Testamento kanonas

Senasis Testamentas, gr. Kaine Diatheke, yra pirmoji krikščionių Šventojo Rašto dalis, surašytoji dar iki Kristaus atėjimo. Senąjį Testamentą grubiai galime perskirti į keturias dalis:



I. Įstatymo knygos (Penkiaknygė)
II. Istorinės knygos.
III. Išminties knygos.
VI. Pranašų knygos.

Įstatymo knygos pasakoja apie pasaulio sukūrimą, nuodėmės atsiradimą, Izraelio tautos gimimą ir moko deramo gyvenimo. Istorinės knygos pasakoja apie žmonijos išganymo istoriją, kaip puolusi žmonija laukė Išganytojo, apie kurį pranašauja pranašų knygos. Išminties knygos moko išmintingo gyvenimo.

Žydai Senąjį Testamentą vadina Tanakh - Tora+Neviim+Ketuvim (Mokymas+Pranašai+Raštai). Taip yra todėl, kad jie nepripažįsta Kristaus ir Senasis Testamentas, Senoji Sandora jiems nėra „senoji“.

Žodis „sandora“ reiškia sutartį tarp Dievo ir žmogaus, pagal kurią Dievas žada gelbėti žmogų nuo visų bėdų, jei tik žmogus bus ištikimas Dievui - Jį mylės ir jį garbins (ne tik žodžiais, bet ir doru gyvenimu). Senajame Testamente esančius Sandoros tekstus tyrinėtojai lygina su Artimųjų Rytų, asirų ir hetitų sutartimis ir atranda daug panašumų - ši sutartis Šventajame Rašte aprašyta tarsi teisinis aktas, kurį pasirašydavo Rytų valdovai su savo pavaldiniais.

Ši Šventojo Rašto dalis vadinama senąją, nes Dievas, kaip tiki krikščionys, sudarė naująją sadorą:
„Tikėkite manimi, ateina dienos, – tai VIEŠPATIES žodis, – kada sudarysiu naują sandorą su Izraelio namais ir Judo namais.“ (Jer 31,31)
„Tai yra mano kraujas, Naujosios Sandoros kraujas, kuris už daugelį išliejamas nuodėmėms atleisti.“ (Mt 26,28)
„Sakydamas naują Sandorą, jis nurodė, kad pirmoji yra pasenusi.“ (Hebr 8,13)
Įdomų, kad krikščionys anksčiau negu žydai apibrėžė, kas tai yra Senasis Testamentas (Tanakhas). Krikščionys naudojosi kodeksu, kuris vadinasi Septuaginta - 72 vertėjų atliktų Senojo Testamento vertimu į graikų kalbą, atliktu III a. pr. Kr. Knygos, kurios buvo įtrauktos į šį vertimą, tapo kanoninėmis Ortodoksų Bažnyčios Senojo Testamento knygomis. Jos buvo autoritetingos ikikrikščioniškame Izraelio tikėjime.

Tuo tarpu judaizmo pasekėjai dar ilgą laiką naudojosi atskirais ritiniais ir jų kanonas buvo sudarytas jau reaguojant į krikščionių tikėjimo egzistavimą. Jie pripažįsta tik 24 Senojo Testamento knygas (tiesa, jos turi šiek tiek kitokį suskirstymą, nei krikščioniškos).

Protestantai XVI a. nutarė atmesti tas krikščionių knygas, kurių neturėjo žydai, todėl jų Biblijose dažnai galima rasti tik 39 knygas. Tai tos pačios 24 judėjų knygos, tik kitaip kategorizuotos. Papildomas knygas jie vadina „deuterkanoninėmis“ (antrojo kanono) arba „apokrifinėmis“.

Katalikai pripažįsta 46 ST knygas, nes kitos nebuvo išverstos į lotynų kalbą.

PARAMA

Galite mus paremti:

VšĮ „Krikščionių ortodoksų iniciatyvų centras“
Sąsk. nr. (IBAN): LT487300010173170576
(Pervedimams iš užsienio: SWIFT: HABALT22)

Arba:
Contribee PayPal


Populiarūs įrašai