Senojo Testamento pasaulėvaizdis (kosmologija)

Adomas ir Ieva. Menininko įsivaizdavimas
Šventajame Rašte, Pradžios knygoje, yra du pasakojimai apie sukūrimą - vienas pasakoja apie tai, kaip pasaulis buvo sukurtas per 6 dienas, kitas - Adomo ir Ievos (pirmųjų žmonių) istoriją. Šiedu pasakojimai skiriasi savo apimtimi, pasakojimo būdu ir detalėmis. Pasakojimai yra skirtingi, nes skiriasi jų tikslai.

Pirmojo pasakojimo tikslas - papasakoti, iš kur atsirado pasaulis. Šis pasakojimas itin svarbus, nes, viena vertus, atskyrė žydų tikėjimą nuo aplinkinių tautų tikėjimų (juo tikėdami žydai galėjo atmesti Mesopotamijos tautų pasaulio kilmės mitus), kita vertus, šis pasakojimas įtvirtina griežtą monoteizmą, t.y. tikėjimą tik vienu Dievu. Net saulė ir mėnulis, kuriuos senovės tautos garbino kai dievus, pirmajame pasakojime vadinami viso labo dangaus šviesuliais, kuriuos sukūrė vienatinis Dievas.

Antrasis pasakojimas pasakoja apie tai, kodėl nutrūko Dievo ir žmogaus ryšys, iš kur atsirado nuodėmė ir kas tai yra. Šis pasakojimas itin svarbus, kadangi beveik visas Senasis Testamentas, kaip liudija ir jo pavadinimas (lot. testamentum - sandora, sutartis) yra pasakojimas apie Dievo bandymą sudaryti sandorą su savo išrinktąja Izraelio tauta ir gyventi tarp izraelitų (taigi, sugrįžti į bendrystę su žmogumi). Kadangi dalykas toks sudėtinga, Šventajame Rašte naudojamos metaforos: „Gero ir pikto pažinimo medžio vaisius“, „Gyvybės medis“ ir t.t..

PASAULIO SUKŪRIMAS


1 Pradžios knygos skyriuje teigiama, kad pasaulis buvo sukurtas per 7 dienas. Šias dienas kai kurie Bažnyčios Tėvai aiškina alegoriškai, kaip septynias „eras“, septynis laikotarpius, juolab, kad čia naudojamas hebrajiškas žodis iom gali reikšti tiek dieną, tiek metus, tiek pasaulio egzistavimo eras.

Dera atkreipti dėmesį, kad Šventajame Rašte dažnai naudojami tobuli skaičiai, turintys gilią, simbolinę prasmę. Šiuo atveju tobulo kūrinio skaičius - 7. Skaičių žaismą regime ir pačioje kūrimo sekoje.

Sukūrimo seka (pgl. I-ąjį pasakojimą):
  1. Diena ir naktis (dangus ir žemė ypatingąja prasme*)
  2. Dangaus skliautas; atskiriami vandenys viršuje ir vandenys apačioje
  3. Sukuriama sausuma ir augalai
  4. Saulė ir mėnulis
  5. Žuvys vandenyje ir paukščiai danguje
  6. Sausumos gyvūnai ir žmogus
  7. Šabas (poilsis)
* - Pr 1 skyriuje panašu, kad Dievas kuria žemę ir dangų du kartus. Iš pradžių rašoma: „Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę.“ (Pr 1,1). O tada vėl pasakojama, kaip Dievas kūrė dangų ir žemę: „...Dievas pavadino skliautą Dangumi. Atėjo vakaras ir išaušo rytas, antroji diena. Dievas tarė: „Tebūna sutelkti vandenys po Dangumi į vieną vietą ir tepasirodo sausuma!“ Taip ir įvyko. Dievas pavadino sausumą Žeme“ (Pr 1,8-10). Šis pasikartojimas paaiškinamas tuo, kad antrąjį kartą kalbama apie fizinius dangų ir žemę, kuriuos mato kiekvienas žmogus. Pirmuoju atveju kalbama apie dangų ir žemę gilesniąja prasme, kaip apie tą mums nepasiekiamą „vietą“, kur yra Dievas ir angelai.

Galima šių dienų kūriniuose įžvelgti simteriją: 1-4; 2-5; 3-6. Tik 7 diena neturi atitikmens.
Sukūrimo dienos
Nors kai kurie religijotyrininkai, lygindami pasakojimą su aplinkinių tautų mitologija, svarsto, ar senovės žydai negalėję tikėti, kad Dievas būtų sukūręs pasaulį iš pirminio chaoso, pati Biblija, Septuagintos kanonas, teigia, kad Dievas sukūrė pasaulį iš nieko:
„Maldauju tave, vaikeli, kad pažvelgtum į dangų bei žemę ir pasvarstytum apie visa, kas ten yra. Tada suvoksi, kad Dievas nepadarė jų iš pirma buvusių daiktų.“ (2 Mak 7,28)
Ką reiškia tokie posakiai, kaip „vandenys viršuje“, „vandenys apačioje“? Juos suprasti galime tik paskaitę kitas Biblijos vietas. Jau sekančiuose Pradžios knygos skyriuose skaitome apie dangaus „langus“:
„Šešišimtaisiais Nojaus gyvenimo metais, antrą mėnesį, septynioliktą mėnesio dieną, – tą dieną prasiveržė visi didžiosios bedugnės šaltiniai ir atsivėrė visi dangaus skliauto šliužų vartai“ (Pr 7,11)
Ir kitur:
„Atneškite visą dešimtinę į sandėlį, kad būtų maisto mano Namuose, ir taip mane išmėginkite, – kalbėjo Galybių Viešpats. Aš tikrai atidarysiu jums dangaus langus ir pilte apipilsiu jus visokeriopa palaima.“ (Mal 3,10)
Skaitome ir apie požemiose esančią tamsą - Šeolą, ir apie „žemės stulpus“:
„Viešpats dalija mirtį ir duoda gyvastį; nuveda į Šeolą ir prikelia.“ (1 Sam 2,6)
„Juk Šeole niekas tau nedėkoja, nei Mirtis tavęs nešlovina, – kas eina į giliąją duobę, nebesitiki tavo gerumo.“ (Iz 38,18)
„Tu įkūrei žemę tvirtai ant jos pamatų, ir ji ten stovės amžinai.“ (Ps 104,5) 
„Kai žemė ir visi jos gyventojai dreba, aš palaikau jos tvirtus šulus.“ (Ps 75,4)
Sudėjus visas panašias Šventojo Rašto vietas, atsiveria toks pasaulio planas:


Pasaulio planas pagal Senąjį Testamentą
Kaip galime suprasti tokio pasaulėvaizdžio naudojimą Senajame Testamente? Jį paaiškinti galime dvejopai:

1. Dievas kalba žmonėms žmonių kalba. Kaip sako Origenas, Kristuje susitinka žmogystė ir dievystė, o Šventajame Rašte, Dievo Žodyje, amžinosios Dievo tiesos įsikūniją, kaip Kristus priimdamos žmogiškąjį pavidalą. Šiame procese jos neišvengiamai privalo konkretizuotis. XIX amžiaus žmogus tikėjo, kad žemę supa eteris, XX a. - kad oras, o už oro - vakuumas, XXI a. - sąlyginis vakuumas; viduramžiais manyta, kad saulė sukasi aplink žemę, po Koperniko - kad žemė sukasi aplink saulę, o dabar žinome, kad žemė sukasi ne tik aplink saulę, abi jos sukasi aplink Paukščių tako galaktikos centrą.

Kad ir kaip bebandytum aprašyti pasaulį gamtamokslio kalba, po 50 metų šis aprašymas jau atrodys atsilikęs. Biblija - ne fizikos vadovėlis, o tikėjimo vadovas. Dievo tikslas buvo perduoti tam tikras dvasines tiesas, o, kalbant apie pasaulį, buvo neišvengiama, kad kalba, ypač poezija remsis egzistuojančiu to meto pasaulėvaizdžiu. Mes kalbėdami sakome, kad saulė „kyla“ arba „leidžiasi“, nors taip nėra. Bet pasakyti taip pokalbyje paprasčiau, nei aiškinti astronomiškai, kas vyksta. Taip ir Dievas pokalbyje su bronzos amžiaus izraelitais nesivargina aiškinti, kokiu būdu kondensuojasi debesys ir atsiranda lietus, o sako „atsiveria dangaus langai“.

2. Dievo kalba turi simbolinę-dvasinę prasmę. Daugelis Biblijos pasakojimų moko gilesnių tiesų, nei tiesioginė teksto prasmė. Dažnai jie yra prašyti tik tam, kad perduotų gilesnes tiesas. Kita vertus, kartais tam tikrais fiziniais terminais kalbama apie dvasinį pasaulį, kurio neįmanoma apibūdinti jo nepatyrusiam. Bažnyčios Tėvai sako, kad kaip aklas nuo gimimo žmogus neturi supratimo, kas tai yra raudona spalva, taip ir nuodėmingas, dvasinės patirties negalintis turėti žmogus negali net įsivaizduoti, kas yra dvasiniai dalykai. Todėl dažnai dvasinėj literatūroje, kalbančioje apie dvasines patirtis, atrandam panašią metaforiką (net ir nekrikščioniškoje raštijoje) - dangus, sielos kelionė aukštyn simbolizuoja vienus dalykus, žemyn - kitokius. Biblijoje tam pasitelkiamos ne tik dangaus, požemio, bedugnės ir kt. metaforos, bet ir geografiniai pavadinimai.
GEOGRAFINĖS METAFOROS


II sukūrimo pasakojimo
veiksmo vieta - Edenas
Galėtume nustebti, kad, pasirodo, antrojo sukūrimo pasakojimo (apie Adomą ir Ievą) vieta - konkretus kraštas, kurį galime rasti žemėlapyje.
„...Upė išsilieja Edene sodui drėkinti. Už sodo ji skiriasi į keturias upes. Pirmosios vardas yra Pišonas. Tai toji, vingiuojanti per visą Havilos kraštą, kuriame yra aukso. To krašto auksas yra rinktinis. Ten yra ir bdelio bei lazurito. Antrosios upės vardas yra Gihonas. Tai toji, kuri vingiuoja per visą Kušo kraštą. Trečiosios upės vardas yra Tigris. Tai toji, kuri teka į rytus nuo Asirijos. O ketvirtoji upė yra Eufratas.“ (Pr 2,10-14)
Įsiskaitę į pasakojimą pamatome, kad jis kupinas simbolių. Pirmojo žmogaus vardas - Adomas, Adam, žodis, hebrajiškai reiškiantis tiesiog „žmogus“, o tas žmogus padaromas iš žemės - adama. Moteris (iša) padaroma iš vyro (). Kitaip tariant, pasakojimo įvykiai susieti etimologijomis ir simbolika. Galų gale, Edeno sode auga „gero ir pikto pažinimo“ ir Gyvybės medžiai, kurių jau niekaip negalime suprasti nesimboliškai - tai ne obelys ir ne kriaušės.

Vėliau Biblijoje aptinkame ir Edeno priešybę, Hinomą (Geheną), slėnį greta Jeruzalės, kuriame buvo aukojami vaikai (pilnai jo simbolinė reikšmė išreiškiama ST recepcijoje):
„Jie pastatė Baalo kauburių aukurus Ben-Hinomo slėnyje, kad turėtų kur paaukoti savo sūnus ir savo dukteris Molechui ir užtrauktų ant Judo nuodėmę“ (Jer 32,35)
Šiame slėnyje dega ugnis, kurioje bus sunaikinti Dievo priešai:
„Seniai jau sukrautas laužas, jis karaliui skirtas, aukštas tas laužas ir platus. Ugnies daug ir malkų krūva, Viešpaties alsavimas kaip sieros upė jį padega.“ (Iz 30,33)
„Paskui jis prabils į stovinčius kairėje: 'Eikite šalin nuo manęs, prakeiktieji, į amžinąją ugnį, kuri prirengta velniui ir jo angelams!“ (Mt 25,41)
„Žvėris buvo sugautas, o kartu su juo netikrasis pranašas, jo akyse daręs stebuklus ir jais klaidinęs žmones, kurie buvo priėmę žvėries ženklą ir garbino jo atvaizdą. Jiedu gyvi buvo įmesti į ugnies ežerą su degančia siera.“ (Apr 19,20)

Jeruzalės planas.
Apačioje - Hinomo slėnis

Čia pat galima būtų prisiminti ir kitą vietą, Naujojo Testamento Armagedoną (Megido slėnį):


Izraelio žemėlapis.
Išryškinta Megido (Armagedono) vietovė
Šventajam Raštui, kaip ir jį saugojusiai senovinei kultūrai, būdingas ypatingas simbolinis mąstymas. Pažvelkime į kitą pranašišką regėjimą - vaisių krepšį.

„Viešpats Dievas parodė man tokį dalyką. Žiūriu, vasarinių vaisių krepšys. Jis paklausė: „Ką matai, Amosai?“ Atsakiau: „Vasarinių vaisių krepšį“. Tuomet Viešpats tarė man: „Galas atėjo Izraeliui, mano tautai, nebeatleisiu jiems niekad daugiau.“ (Am 8,1-2)
Kur šiame pokalbyje logika? Visų pirma, čia naudojamas žodžių žaismas - vasara hebrajiškai yra qajiz, o galas - qez, du gretimi žodžiai. Antra, vasarinių vaisių krepšys hebrajiškai gali būti išverstas ir į paukščių gaudytojo spąstus kaip verčia Septuaginta (aggos ikseutou). Trečia, prinokę vaisiai simbolizuoja tai, kad Izraelis yra subrendęs teismui ir bausmei. Tokiu būdu vaizdiniais išsakomos gilios dvasinės tiesos.

Palyginkime šį regėjimą su susijusiu su konkrečiomis geografinėmis vietomis:
„Štai aš jau kuriu naują dangų ir naują žemę.
O to, kas buvo, niekas neatsimins,
nei į galvą niekam nebeateis.
Džiaukitės ir linksminkitės amžinai tuo,
ką aš kuriu.
Štai aš kuriu Jeruzalę 'Džiaugsmu',
o jos žmones – 'Linksmybe'.
Aš džiaugsiuosi Jeruzalėje
ir linksminsiuosi savo tautoje.
Nebebus joje girdėti graudaus verksmo
nei gailių dejonių.
[...]
 Ganysis vilkas draug su ėriuku,
liūtas šiaudus šlėmš kaip jautis,
o angies penas bus dulkės.
Nebebus užgavimo nei niokojimo
visame mano šventajame kalne“, – sako VIEŠPATS.“
(Iz 65,17-19. 25)
Naujajame Testamente ši teologija papildoma:

„Aš regėjau naują dangų ir naują žemę, nes pirmasis dangus ir pirmoji žemė išnyko ir jūros taip pat nebeliko. Ir išvydau šventąjį miestą – naująją Jeruzalę, nužengiančią iš dangaus nuo Dievo; ji buvo išsipuošusi kaip nuotaka savo sužadėtiniui
[...]
vienas iš septynių angelų, turėjusių septynis dubenis, pilnus septynių paskutinių negandų, ir prabilo: „Eikš, aš tau parodysiu jaunąją, Avinėlio sužadėtinę“. Ir nunešė mane dvasios jėga ant didelio ir aukšto kalno, ir parodė man šventąjį miestą, Jeruzalę, nužengiančią iš dangaus, nuo Dievo, žėrinčią Dievo šlove.“ (Apr 21,1-2. 9-11)
Kitaip tariant, nusakyti dvasinei tikrovei Šventasis Raštas naudoja tikrų geografinių vietų pavadinimus. Pats lietuviškas žodis „Rojus“, išvertus iš persų kalbos, reiškia „sodą“. Tas realiais geografines vietose Biblijos skaitytojas, kai ji buvo skelbiama pačioje pradžioje, pažinojo visi jos klausytojai, jie dažnai patys galėjo ten nuvykti. Vėliau Bažnyčioje buvo daugiau koncentruojamasi į dvasinę tų „vietų“ prasmę.

Geriausiai mums žinomos vietos yra šios:

1. Hinomas (Gehena) - kuri simbolizuoja pragaro siaubą, nes joje buvo deginami vaikai;
2. Armagedonas - lyguma, kuri vizijoje regima kaip kalnas. Senovėje - apginkluoto forto vieta, kur susidūrė didžiųjų imperijų keliai - Asirijos, Egipto, Babilonijos ir kt.
3. Edenas - prarastas Rojus, praeityje - nuostabi, tankiai žmonių gyvenama vieta, dabar - dykuma.

Šių geografinių vietų pažinimas, jų apžiūrėjimas, geriau padeda suprasti neregimą dvasinę tikrovę, apie kurią pasakoja Šventasis Raštas.

KOVA LAIKŲ PRADŽIOJE

Gustave Doré. Leviatano sunaikinimas
Artimųjų Rytų mituose būdinga pasakoti apie kovą prieš pasaulio sukūrimą tarp jūrų pabaisos ir dievo/didvyrio. Šį motyvą religijotyrininkai įžvelgia ir Šventajame Rašte:
„Savo galybe tu perkirtai jūrą, sutriuškinai jūros pabaisų galvas.“ (Ps 74,13)
„Tą dieną VIEŠPATS savo kietu, galingu ir aštriu kalaviju nubaus Leviataną, tą pirmykštį slibiną, Leviataną, tą suktą slibiną. Jis sunaikins slibiną, kuris yra jūroje.“ (Iz 27,1)
„Argi ne tu išdžiovinai jūrą, vandenis didžiosios bedugnės? Kas padarė kelią iš jūros dugno, kad išpirktieji pereiti galėtų?“ (Iz 51,10)
Nuo pirmų Biblijos eilučių skaitome apie tehom (bedugnę, gelmes, gr. abyssos - „tamsa gaubė gelmes, ir Dievo Dvasia sklandė virš vandenų“ - Pr 1,2), kuri primena mesopotamiečių Tiamat. Tačiau būtų trumparegiška įžvelgti vien tik paralelę su Mesopotamija, juk analogiškų mitų gausu daugelyje kultūrų:

* Toro ir Jiormungandro kova skandinavų mitologijoje;
* Indros ir Vritros kova vedose;
* Dzeus ir Tifono kova graikų mitologijoje;
* Susanoo ir Jamatos kova japonų mitologijoje;
* Mwindo ir Kirimu Afrikoje.

Ši istorija - tai vienas iš visai žmonijai pažįstamų religinių archetipų, tarsi mus vis dar pasiekianti pirminė Didžiojo sprogimo spinduliuotė, kurios atpučiamas nuolaužas randame įvairiuose pasaulio kraštuose. Gilesnės analizės metu pasirodo, kad šis archetipas nurodo į kažkokį lūžį dar iki pasaulio sukūrimo ar iki dabartinės jo tvarkos įsitvirtinimo. Krikščionybės gimimo metu žydai jau interpretavo tą pirminį lūžį kaip angeliškojo pasaulio nuopuolį:
„Tai nupuolei iš dangaus, Aušrini, aušros sūnau! Kaip tave sukniubdė ant žemės, – tave, kuris išguldei tautas! Kadaise manei savo širdyje: „Užlipsiu į dangų, viršum Dievo žvaigždžių iškelsiu savo sostą. Atsisėsiu ant kalno, kur renkasi dievai, pačiuose Šiaurės pakraščiuose. Užlipsiu ant aukščiausių debesų, – prilygsiu Aukščiausiajam!“ Bet buvai nugramzdintas žemyn į Šeolą – į patį Duobės dugną.“ (Iz 14,12-15)
„Dievas nepagailėjo nusidėjusių angelų, bet nubloškė juos į tamsias pragaro bedugnes, kur laiko juos teismui.“ (2 Pt 2,4)
Jei Adomo ir Ievos istorija paaiškina, iš kur pasaulyje atsirado blogis ir netobulumas, tai angeliškojo pasaulio nuopuolio ir pirminio konflikto istorija pasakoja apie tai, iš kur atsirado gundytojas. Biblijos pranašai atsimena pirminį, dar iki istorijos pradžios vykusį gėrio ir blogio konfliktą, kuris turįs vėl atsikartoti laikų pabaigoje, kai Dievas ir Jo Mesijas įves galutinę tvarką.

IŠRINKTASIS ŽMOGUS IR IŠRINKTOJI TAUTA


O kas tas Mesijas, t.y. Dievo Pateptasis (taip verčiasi iš hebrajų kalbos žodis Mešiach, gr. Christos)? Tai, tam tikra prasme, Izraelio tautos įkūnijimas viename asmenyje.

Kai kurie žydai, paklausti, kada ateis Mesijas, atsako, kad Izraelis ir yra Mesijas. Nors toks atsakymas - nekrikščioniškas, Senasis Testamentas padeda suprasti jo logiką.

Atidžiai skaitydami Bibliją matome, kad iki Izraelio karalių atsiradimo, Dievo sūnumi yra vadinama pati Išrinktoji Tauta:
„Taip kalbėjo VIEŠPATS: Izraelis yra mano pirmagimis sūnus.“ (Iš 4,22)
„Kai Izraelis buvo vaikas, aš jį pamilau ir iš Egipto pašaukiau savo sūnų.“ (Oz 11,1)
Patepus Izraelio Karalių, Dievo sūnumi jau vadinamas (ir) jis:
„Tu esi mano sūnus, šiandien aš tave pagimdžiau.“ (Ps 2,7)
Mesiją Dievas įvaikindavo per patepimo apeigą. Jei kitų tautų karaliai buvo dievai, tai Izraelio karalius - įvaikintasis Dievo sūnus, Dievo tarnas.

Tik Jėzus Kristus buvo ne įvaikintas, o Tikras Dievo Sūnus, visada buvęs Dievu ir iš Dievo. Todėl Jis vadinamas Dievo Sūnumi ir Mesiju iš didžiosios raidės.

Būtent Mesijas sunkumus patiriančiai Dievo Tautai turėjo atnešti amžinąją palaimą ir grąžinti Įstatymo vykdymą pasaulin.

TORA - DIEVIŠKOJI IŠMINTIS

Įstatymas, Tora, arba Dieviškoji Išmintis taip pat yra vienas iš pagrindinių senosios kosmologijos elementų.

Skirtingai nei Mesopotamijos„dievai“, Dievas kuria pasaulį ne kova, bet žodžiu:
„Juk VIEŠPATIES žodis yra tiesus ir visi jo darbai patikimi. Jis myli, kas teisu ir teisinga; ištikimos VIEŠPATIES meilės pilna žemė. VIEŠPATIES žodžiu buvo padaryti dangūs ir jo burnos alsavimu visos jų galybės.Jis sutelkė jūros vandenis tartum į maišą, uždarė gelmes į saugyklas.“ (Ps 33,4-7)
Ši psalmė apgieda būdą, kuris aprašytas Pr 1:

„Tuomet Dievas tarė: „Tebūna šviesa!“ Ir šviesa pasirodė. Dievas matė, kad šviesa buvo gera, ir Dievas atskyrė šviesą nuo tamsos. Dievas pavadino šviesą Diena, o tamsą Naktimi. Atėjo vakaras ir išaušo rytas, pirmoji diena. Dievas tarė: „Tebūna skliautas viduryje vandenų ir teatskiria vandenis nuo vandenų!“ Dievas padarė skliautą ir atskyrė vandenis,buvusius po skliautu, nuo vandenų, buvusių viršum skliauto.“ (Pr 1,3-7)
Dievas sutvėrė pasaulį Savo Žodžiu, kuris dar vadinamas Išmintimi:
„Aš, išmintis, gyvenu su protingumu, atrandu pažinimą bei nuovokumą. [...] Aš buvau pagimdyta, kai dar netryško vandens šaltiniai, nebuvo gelmių. Pirma kalnų ir kalvų iškilimo aš buvau pagimdyta, kai Jis dar nebuvo padaręs žemės, jos laukų ir pirmųjų žemės dulkių. Kai Jis paruošė dangus, aš ten buvau. Kai Jis nubrėžė ribą virš gelmių, įtvirtino debesis viršuje ir sustiprino gelmių šaltinius, davė jūrai nurodymą, kad vandenys neperžengtų Jo įsakymo, ir dėjo žemės pamatus, aš buvau šalia Jo kaip įgudęs menininkas, gėrėjausi kas dieną ir džiūgavau Jo akivaizdoje.“ (Pat 8,12. 22-30)
„Jis sukūrė žemę savo galybe, padėjo pamatus pasauliui savo išmintimi“ (Jer 10,12)
Išmintis sutapatinama su Dievo Įstatymu:
„Išmintis pati gieda savo šlovės giesmę ir savimi didžiuojasi savo tautoje. [...] Visa tai yra Aukščiausiojo – Dievo – Sandoros knyga, Įstatymas, kurį mums Mozė davė kaip paveldą Jokūbo bendrijai.“ (Sir 24,1. 23)
Taigi, Dievo Įstatymas, Jo Išmintis, Jo Žodis yra pasaulį laikanti galia ir asmuo. Naujajame Testamente teigiama, kad tas asmuo - Kristus:
„Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas. Jis pradžioje buvo pas Dievą. Visa per jį atsirado, ir be jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę. Jame buvo gyvybė, ir ta gyvybė buvo žmonių šviesa. Šviesa spindi tamsoje, ir tamsa jos neužgožė. [...] Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų; mes regėjome jo šlovę – šlovę Tėvo viengimio Sūnaus, pilno malonės ir tiesos.“ (Jn 1,1-4. 14)

APIBENDRINIMAS

Senajame Testamente randame daugybę paralelių su gretimų pagonių tautų tikėjimais ir praktikomis. Dažnai santykis su tais tikėjimais yra poleminis - tautos tiki, kad dievų daug, garbina saulę, karalius - vienas iš dievų, o Izraelis tiki, kad Dievas yra vienas, saulė - Jo sukurtas šviesulys, karalius - Jo įsūnytas išrinktasis. Gali pasirodyti keista, kad Biblijoje gausu konkrečių geografinių vietovių, naudojamasi ano meto „moksliniu“ pasaulio vaizdu, tačiau pažvelgę į kitus tekstus suprantame, kad Biblijos prasmė - ne gamtamokslyje ar kitame kuriame moksle, o dvasinėje žinioje, todėl svarbu gebėti atskirti, kur tekstas turi pažodinę prasmę, o kur - tik dvasinę (ar abi). Norėdami pasakyti ką nors apie savo vakarą, sakysime, kad „saulė nusileido“, nors žinome, kad saulė nesileidžia (ir tikrai tokiu posakiu, „saulė nusileido“ nenorėsime pateikti kažkokio gamtamokslinio fakto, o tiesiog nupasakoti aplinkybę savo pasakojime).

Izraelio alegorinės teologijos viršūnę galima laikyti Dievo Žodžio, Jo Įstatymo ir Išminties apibūdinimus, kur kalbama apie su Dievu nuo laikų pradžios buvusį asmenį (kaip interpretuojame NT šviesoje).

Taip pat skaitykite:
Abraomo prieglobstis, rojus, pragaras, Dievo karalystė  

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Kuo skiriasi ortodoksų ir katalikų dvasingumas? (Ortodoksų perspektyva)

Elgesio cerkvėje taisyklės

Šv. Serafimas Sarovietis apie teisingą dvasinį gyvenimą