2017 m. vasario 27 d., pirmadienis

Sentikių giesmės (1907-1910 m.)

Arsenijaus Morozovo sentikių choras, įrašai daryti 1907-1910 m.:


134(135) psalmė. Šlovinkite Viešpatį




Tavo prisikėlimą, Išganytojau Kristau




Viešpaties balsas viršum vandenų




Su mumis yra Dievas (Izaijo giesmė, Iz 8,9-10)



Daugiau įrašų galite paklausyti šiame kanale: https://www.youtube.com/user/galvk/videos

2017 m. vasario 23 d., ketvirtadienis

Šešiapsalmio skaitymas senąja rusų maniera



Įraše sentikiai skaito Šešiapsalmį. Šešiapsalmis - rytmetinės pradžioje skaitomos šešios psalmės: 3, 37, 62, 87, 102 ir 142 (lietuviškuose leidimuose - 3, 38, 63, 88, 103,142). Sentikiai ir vientikiai (senųjų rusų apeigų ortodoksai) jį skaito kitokia maniera, nei šiuolaikiniai rusai-ortodoksai. 

Kas yra Leviatanas? (Job 40-41; Ps 104; 74; Iz 27)

Leviatanas, Gutave Doré


Šventajame Rašte keliose vietose minimi keisti gyvuliai - Begemotas ir Leviatanas. Jei Begemotas lietuviui skaitytojui dar gali asocijuotis su Afrikos gyvūnu - begemotu (tiesa, kiek keista, kad jis aprašomas kaip neįveikiamas gyvis), tai kur kas sudėtingiau suprasti, kas tas Leviatanas. Jį kaip Savo kūrinį, kurį įveikė, mini Viešpats, Jobui demonstruodamas Savo visagalybę:
Atsakydamas Jobui, VIEŠPATS tarė:
„Argi priekaištų ieškotojas bylinėsis su Visagaliu?Kas tik ginčijasi su Dievu, turi atsakyti[....]Pagalvok apie Begemotą,kurį padariau kaip ir tave;jis ėda žolę kaip jautis.Štai jo jėga šlaunyse,jo galybė pilvo raumenyse.Savo uodegą jis padaro kietą kaip kedras,raumenys jo šlaunų suausti į viena.Jo kaulai yra kaip vario vamzdžiai,galūnės tarsi geležinės lazdos.Jis yra pirmasis didžiųjų Dievo darbų –tik jo Kūrėjas gali traukti prieš jį kalaviją.[...]Argi gali pagauti meškere Leviatanąar surišti jo nasrus virve?Argi gali įverti virvę jam į šnerves,kabliu nasrus perdurti?Argi jis maldaus tavęs, kad paleistum,gerinsis tau švelniais žodžiais?Argi jis sudarys sandorą su tavimi,ar priimsi jį kaip amžiną vergą?“ (Job 40,2. 15-19. 25-28)
41 skyriuje pateikiamas smulkus Leviatano aprašymas, kurio viso čia necituosime:
Tikėk manimi, kas tik pamato Leviataną, netenka drąsos ir puola ant žemės. Argi jis nėra nuožmus tam, kas jį pažadina? Kas galėtų prieš jį stoti? Kas jam priešintųsi ir nenukentėtų? Po visu dangumi, kas? ...Jo nugarą dengia tarsi eilės skydų, glaudžiai sukabintų ir kietų kaip akmuo. Vienas skydas prišlijęs prie kito, kad net oras negali tarp jų praeiti Jo sprande slypi jėga; klaikas apima visus jį išvydusius. Jo raumenų sluoksniai glausti, standūs ir nepajudinami... “
Skaityti visą skyrių: http://biblija.lt/index.aspx?cmp=reading&doc=BiblijaRKK1998_Job_41
Psalmėse minima Dievo pergalė prieš Leviataną: 
Betgi, Dieve, mano karaliau iš seno;
tu laimėjai mums daug pergalių mūsų krašte.
Savo galybe tu perkirtai jūrą,
sutriuškinai jūros pabaisų galvas.
Tu sutraiškei Leviataną,
pašėrei jo kūnu tyrų žvėris.
 (Ps 74,12-14)
 Vieno Psalmėje Leviatanas netgi aprašomas pozityviai, kaip vienas iš gyvūnų, žaidžiantis jūroje: 
VIEŠPATIE, kokie įvairūs tavo kūriniai! Kaip išmintingai juos visus sukūrei! Tavo kūrinių pilna žemė. Štai jūra, tokia bekraštė ir plati, ten knibždėlynas be skaičiaus – maži ir dideli gyvūnai. Čia plaukioja laivai ir žaidžia Leviatanas, kurį tu sukūrei.“ (Ps 104,24-26)
Izaijo pranašystė kalba apie būsimą Leviatano nužudymą: 
Tą dieną VIEŠPATS savo kietu, galingu ir aštriu kalaviju nubaus Leviataną, tą pirmykštį slibiną, Leviataną, tą suktą slibiną. Jis sunaikins slibiną, kuris yra jūroje.“ (Iz 27,1)
Taigi, kas tas paslaptingas slibinas, jūrų gyvatė - Leviatanas, ir kartu minimas siaubūnas Begemotas? Ar tai viso labo mitologinės būtybės, kaip pasakų drakonai? 

GIGANTIŠKI VANDENYNO GELMIŲ PADARAI

Jei pabandytume šiuo padaro - Leviatano - ieškoti jūros gelmėse, kaip parašyta Psalmėse, tai pasinėrę į jas pamatytume tikrai neįprastą vaizdą - jūros gelmės knibždėte knibžda tai, ką mes galėtume pavadinti pabaisomis. 

Jūra yra nepaprastai gyli. Saulės šviesa prasismelkia į jūrą tik maždaug iki 1 km gylio. Leidžiantis giliau nei vienas kilometras, povandeniniai laivai patenka į absoliučią tamsą, kur nėra nė vieno saulės spindulio. Tačiau giliausios įdubos jūroje gali siekti 11 km gylį. 

Palyginimui, Eversto viršukalnė siekia tik ~9 km. Taigi, nusileisti į vandenyno dugną - įveikti panašų atstumą, kaip kopiant į Everstą, tačiau pasiekti dugną - gerokai sunkiau. Kopiant į Everstą oro slėgis mažėja, nes kuo aukščiau, tuo mažiau oro mus spaudžia prie žemės, ir tenka rūpintis tam atvejui, jei trūktų deguonies, taip pat turėti omenyje, kad mažo slėgio temperatūroje vanduo gerokai sunkiau užverda. Tuo tarpu leidžiantis gilyn į jūrą mus slegia vis daugiau ir daugiau vandens. 

Be sudėtingos įrangos žmogus vandenyje gali būti tik iki 30 metrų gylyje. Su nardymo įranga teoriškai jis galėtų nusileisti iki 700 metrų, bet ir ten turėtų leistis pamažu, kad vandens spaudimas nepadarytų jam žalos, o didesniame gylyje jis neišgyventų. 6-8 kilometrų gylyje jis būtų sutraiškytas akimirksniu. Į tokias gilumas gali nusileisti tik povandeniniai laivai. Ir tokiose gelmėse vandenyne vis dar knibžda gyvybė.

Ši gyvybė mums kelia siaubą - kadangi tokiame gylyje nėra šviesos, daugelis žuvų ir kitų padarų čia arba neturi akių, arba turi labai jautrias (ir keistai atrodančias) akis. Kai kurie padarai patys moka gaminti šviesą (egzistuoja žuvys su švytinčiomis ataugomis, krevetės, kurios moka sukelti šviesos žybsnius staigiai smūgiuodamos). Be to, mokslininkai žino tokį reiškinį kaip giliavandenis gigantizmas (angl. deep-sea gigantism) - kai kurie padarai, net tie, kuriuos įprastai sutinkame nedidelius paviršiuje, šiame gylyje užauga neregėto dydžio.

Paimkime du paprastus pavyzdžius - kalmarą ir lygiakojus. Įprasti kalmarai, gyvenantis arčiausiai mūsų, yra nedideli, suaugęs žmogus gali juos apimti ranka. 

Children with squids at the Exploratorium
Vaikai su įprasto dydžio kalmaru (news.stanford.edu nuotr.)
Lygiakojai - tai apskritai nedideli vėžiagyviai.

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „common Isopod“
Lygiakojis vėžiagyvis Armadillidium Nasatum 
(live_vine instagram nuotr.)

Tačiau giliuose vandenys plaukioja milžiniški kalmarai, gerokai didesni už žmogų.

9 m. ilgio gigantiškas kalmaras
Ir milžiniški lygiakojai:

Gigantiškas lygiakojis. Jo ilgis gali siekti iki 70 cm
Vaizdo rezultatas pagal užklausą „Isopod“
Gigantiškas lygiakojis yra didesnis nei kačiukas

Yra ir kitų įvairių gigantiškų padarų:

Gigantiškas vorinis krabas
Tačiau mus domina Leviatano prigimtis. Žinoma, kad vandenyno gelmėse gyvena ir milžiniškos į gyvates panašios žuvys.

Gigantiška žuvis - silkių karalius
Vaizdo rezultatas pagal užklausą „Giant Oarfish“
Silkių karalius vandenyje (youtube.com stopkadras)
Vaizdo rezultatas pagal užklausą „Giant Oarfish“
Silkių karalius (dailymail.co.uk nuotr.)
Silkių karalius - didžiausia gyvatės pavidalo žuvis, kuri tikrai palieka įspūdį, tačiau ji nėra labai agresyvi. Žmogui daug pavojingesnis gyvatryklis, kuris yra apie 2 m. ilgio:

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „frilled shark“
Gyvatryklys
Gyvatryklio nasrai.
Jo dantys aštrūs ir išdėstyti lankais.
Jūrininkai ir pakrančių gyventojai su šiais gyvūnais susiduria nuo senų senovės. Kartais jie dėl neaiškų priežasčių išplaukia į paviršių, kartais juos (ar jų kūnus) išmeta į jūros krantą. Šiandien nutinka, kad tokias povandenyno žuvis netyčia pagauna žvejybos laivai. Taigi, Leviatanas gali būti pavadinimas vienai iš tokių gyvatinių povandenyno pabaisų.

Žinoma, tai tik vienas iš galimų spėjimų. Kai kurie mokslininkai mano, kad Leviatanas gali būti koks nors banginis. Bet, apibendrinus, galime konstatuoti, jog Leviatano vaizdinys galėjo atsirasti žmonėms susiduriant su šiomis jūrų pabaisomis. Galbūt Leviatanas - tai apibendrintas vaizdinys, sukonstruotas iš jų visų?

AFRIKOS PADARAI

Kai kurie tyrinėtojai tiek Leviatano, tiek Begemoto ieško Afrikoje. Yra Leviataną siejančių su krokodilu: 
Krokodilas
O begemotą - su begemotu, gyvūnu, kuris buvo pavadintas biblinės pabaisos Begemoto vardu.

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „hippopotamus“
Begemotas

Kai kas mano, kad biblinis Begemotas gali būti Afrikos dramblys. Tačiau ar visos šios spėlionės nėra per daug racionalistinės, turint omenyje, kad Leviatas aprašomas kaip alsuojantis ugnimi?

LEVIATANAS KAIP APOKALPITINIS VAIZDINYS

Paskutiniojo teismo ikona.
Žaltys-Leviatanas kaip pragaro nasrai

Paskutinysis teismas

Ant gyvatės-žalčio-Leviatano kaip tempiančio į pragarą surašytos ydos ir nuodėmės.
Įprastas slavų ikonų vaizdinys
Šv. Jurgis įveikia šėtoną-slibiną
Šventųjų Tėvų Tradicija atskleidžia visai kitokį Biblijos perskaitymą. Septuagintoje žodis Leviatanas yra išverstas drakon (slavų kalba - zmij). Jameso Strongo žodyne aiškinama, kad žodis drakon greičiausiai padarytas iš graikiško derkomai (žiūrėti) ir reiškia įspūdingą gyvatę. Žodis drakon gali reikšti tiek milžinišką gyvatę, tiek drakoną. Dodsono ir Thayerio žodynai priduria: tai ir Šėtono vardas...

Drakon yra minimas Apreiškime Jonui:
Taip buvo išmestas didysis slibinas, senoji gyvatė, vadinamas Velniu ir Šėtonu, kuris suvedžiodavo visą pasaulį. Jis buvo išmestas žemėn, ir kartu su juo buvo išmesti jo angelai. (Apr 12,9)
Kad suprastume Šventojo Rašto ištaras apie Leviataną, pasinaudokime šv. Augustino metaforos teorija. Metafora susideda iš to, kas ženklina, ir to, kas yra ženklinama. Materialus daiktas - pavyzdžiui medis, gali būti panaudotas dvasinei tikrovei apibūdinti (pavyzdžiui, Gyvybės Medis). Materialūs medžiai, jų savybės, gali alegoriškai, kitais žodžiais apibūdinti nepasiekiamą, dvasinę tikrovę.

Taigi, tas faktas, kad Šėtonas yra pavadinamas gyvate ar Leviatanu, nepaneigia, kad Leviatano vaizdinys gali remtis realia jūros gyvate (ar, kaip spėliojome, įvairių gyvūnu abstrakčiu mišiniu). Baisios jūros gyvatės vaizdinys turi padėti suprasti Šėtono prigimtį. O be gyvatės Šėtonas dar yra vadinamas šunimi, pele ir kitų gyvūnų vardais.

Pats šv. Augustinas Ps 104 minimą Leviataną tapatina su Šėtonu. Šv. Atanazas Didysis Ps 74 minimą Leviataną aiškina kaip Egipto faraono metaforą (tai neneigia, kad tuo pačiu faraonas gali būti prilyginamas ir slibinui, ir šėtonui). Izaijo knygos pranašystė apie pergalę prieš Leviataną aiškinama kaip pranašystė apie pergalę prieš šėtoną (minima Apr 12,9).

Taigi, Leviatanas - tai jūrų pabaisa ir šėtonas. Apie tokią demonišką būtybę kalbėjo ir aplinkinės pagonių kultūros (pvz. Mesopotamijos Tiamat).

LEVIATANAS KULTŪROJE

Leviatano vaizdinys plačiai naudojamas kultūroje. 2014 m. išėjo rusų filmas, kritikuojantis valdžią ir Bažnyčią, kuris vadinasi šios pabaisos vardu (esu parašęs jo aptarimą). Žymus britų filosofas Thomasas Hobbesas Leviataną naudojo kaip valstybės metaforą:
Tai daugiau nei sutarimas, arba santarvė; tai realus jų susivienijimas viename asmenyje, paremtas kiekvieno žmogaus susitarimu su kiekvienu kitu žmogumi, tarsi kiekvienas žmogus būtų pasakęs kiekvienam kitam žmogui: „Aš įgalioju šį žmogų arba šį žmonių susirinkimą ir perduodu jam savo teisę valdyti mane su ta sąlyga, kad tu taip pat perduosi jam savo teisę ir lygiai taip pat pritarsi visiems jo veiksmams. Kai šitai atsitinka, tai daugybė žmonių, šitaip susivienijusių viename asmenyje, vadinami valstybe, lotyniškai civitas. Taip atsiranda tas didysis Leviatanas, arba, tiksliau, jei kalbėsime pagarbiau, tas mirtingasis dievas, kuriam mes, valdomi nemirtingojo dievo, turime būti dėkingi už taiką ir mūsų apgynimą.
 Žiūrėdami į tikras jūrų pabaisas, galime bent daugmaž įsivaizduoti, kas turėtų būti tas baisusis Leviatanas. Ir visai nesvarbu, ar tai gyvatryklis, ar silkių karalius, ar krokodilas. Panašu, kad net ir plačiojoje kultūroje liko išsaugota pagrindinė žodžio Leviatanas prasmė. Leviatanas - tai šėtoniškas, nors ir kvapą gniaužiantis didybe, gyvūlys; šėtono metafora, o gal net manifestacija. 

Aleksandrijos patriarchas įšventino diakones

Aleksandrijos patriarchas ir naujai įšventintos diakonės
Vasario 17 d. ortodoksų Aleksandrijos ir Visos Afrikos patriarchas įšventino keletą moterų į diakones. Tai - istorinis įvykis, nes Aleksandrijos patriarchate diakonių chirotezija nebepraktikuojama jau labai seniai.

Chirotezija
Krikščionybėje diakonių institutas egzistavo nuo I iki VIII a. Diakonių funkcijos, pašventinimo apeigos, yra aprašytos senoviniuose Bažnyčios dokumentuose, tokiuose, kaip Apaštališkosios Konstitucijos (IV a.), Nikėjos ir Chakledono Visuotinių susirinkimų dokumentuose. Po VIII a. institutas nunyko ir išliko tik kai kuriose Bažnyčios dalyse (Gruzijoje - net iki XIX a.).

Šiuo metu pasaulyje ortodoksų diakonės egzistuoja tik paskiruose vienuolynuose.

Skirtingai nei vyrai dvasininkai, moterys diakonės negauna kunigystės sakramento, o tik palaiminimą tarnystei.

Daugiau apie moterų diakonatą ir kunigystę galite paskaityti čia:
Moterų kunigystė stačiatikybėje
Moterų kunigystės klausimu

Krikščionybės istorijoje buvo daugybė šventųjų diakonių: 

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „Фива Кенхрейская“
Šv. diakonė Foibė Korintietė I a.
Tatiana.jpg
Šv. diakonė Tatjana Romietė (III a.)

Олимпиада Константинопольская
Šv. diakonė Olimpiada

Šv. Grigaliaus Nazianziečio motina šv. Nona Nazianzietė, šv. Bazilijaus Didžiojo ir šv. Grigaliaus Nisiečio sesuo šv. Teozva taip pat buvo diakonės.

2017 m. vasario 19 d., sekmadienis

Trečiosios Romos idėja

„Monomacho kepurė“ - Rusijos patvaldystės (samoderžavije) simbolis.
Senaisiais laikais tikėta, kad ji padovanota carui Bizantijos imperatorių.
Šiandien mokslininkai teigia, kad greičiau ji dovanota mongolų-totorių,
o istorija apie Bizantiją sugalvota vėliau.
Kartais galima išgirsti, kad rusai Maskvą vadina „Trečiąja Roma“. Trečiosios Romos ideologija prasidėjo Ivano IV Rūsčiojo laikais. Jo senelis Ivanas III žlungant Bizantijai (Rytų Romos imperijai) vedė paskutiniojo Rytų Romos imperatoriaus dukterėčią Sofiją Paleologiną, tikėdamasis pretenduoti į Bizantijos palikimą. Jų sūnų Bazilijų III vienuolis Filotėjas savo raštuose prilygino naujajam Konstantinui Didžiajam, kuriam patikėta sukurti naują krikščionių imperiją, Trečiąją Romą - „два̀ у҆́бо ри̑ма падо́ша, а҆ тре́тїи стои́тъ, а҆ четве́ртомꙋ не бы́ти“ (dvi Romos jau sunaikintos (Roma ir Konstantinopolis-Naujoji Roma), trečioji stovi, o ketvirtos nebebus).



Rusijos „carystės“ herbas, kurį priėmė
Ivanas IV pasiskelbęs caru (karaliumi/imperatoriumi).
Dvigalvis erelis - Paleologų dinastijos, Bizantijos imperijos
ir Ortodoksų Bažnyčios simbolis.
Rusai pridėjo trys karūnas ir Maskvos herbą (šv. Jurgį centre)


Bazilijaus III sūnus (taigi, Ivano III anūkas) Ivanas IV Rūstusis pasiskelbė esąs Visos Rusios Vasilevs (Царь) ir Autokratoros (Самодержец, lot. Imperator, liet. Patvaldys arba Ciesorius), t.y. priskyrė sаu Bizantijos imperatoriaus titulus, kurie numatė ir krikščionybės gynėjo rolę. Kaip ir Konstantinas Didysis, jis bandė sušaukti naują Visuotinį susirinkimą, todėl buvo sušauktas vadinamasis Šimto skyrių susirinkimas (Стоглавый собор). Šio susirinkimo nutarimai, tarp kurių yra ir pvz. nutarimai apie barzdas, yra vienas pagrindinių sentikių šaltinių.

Nuo pat Bizantijos žlugimo išvakarių Rusios Ortodoksų Bažnyčios santykiai su kitomis ortodoksų Bažnyčiomis buvo komplikuoti, iki pat 1589 m. ji faktiškai buvo schizmoje. Susitaikius, buvo žengtas sekantis žingsnis - išsireikalauta, kad ji būtų pripažinta patriarchatu. Buvo manoma, kad jei valstybė yra politiškai galinga ir turi patvaldį valdovą, ji turi turėti ir bažnytinę galią, t.y. jos sostinėje turi būti patriarchas, apie kurį centralizuota tos valstybės Bažnyčia (kaip Konstantinopolyje buvo ir ciesorius, ir patriarchas).

Vėlesnės Aleksejaus Michailovičiaus Maskvoje surengtas susirinkimas ir reformos, privedusios prie ortodoksų-sentikių schizmos, buvo šios politinės programos tęsinys. Reforma turėjo priartinti Rusios Bažnyčią, kuri tuo metu dėl izoliacijos gerokai skyrėsi nuo kitų Ortodoksų Bažnyčių, prie jų praktikos, kad Maskva galėtų pretenduoti į lyderystę viso pasaulio ortodoksų atžvilgiu. Petro I laikais Maskvos-Trečios Romos projektas gerokai mutavo, tačiau vis tiek siekta užtikrinti Rusijos Bažnyčios ir valstybės lyderystę, imperatorius skelbėsi esąs krikščionybės gynėju.

***

Senas įrašas iš katechezės užsiėmimų:
- Kas yra ortodoksai ir kas - sentikiai? (https://youtu.be/cj4vPvw6kwA)

Seniausia malda Dievo Motinai


Šaltinis: ucatholic.com
Seniausioji žinoma malda Dievo Motinai yra III a. malda „Tavo apgynimo šaukiamės“. Edgaras Lobelas ją datuoja 250-280 m., jo kolega C.H. Roberts - IV a., tačiau jis tai daro tik remdamasis prielaida, jog III a. tekste negalėjo būti vartojamas terminas Dievo Gimdytoja (Theotokos). Ši prielaida - abejotina, nes terminas sutinkamas, pavyzdžiui, pas Origeną.

Papirusas su tekstu buvo atrastas 1917 m., o primą kartą publikuotas 1938 (publikavo C.H. Roberts), rinkinyje Catalogue of the Greek and Latin Papyri in the John Rylands Library, III, Theological and literacy Texts, Manchester 1938, pp. 46-47 .


Ši malda yra naudojama ortodoksų, katalikų, koptų ir armėnų pamaldose. 
Katalikiška versija (vert. iš lotynų k.)
(laužt. skliaustuose katalikiškas priedas)
TAVO APGYNIMO ŠAUKIAMĖS, šventoji Dievo Gimdytoja! Mūsų maldų neatmeski mūsų reikaluose, bet nuo visokių pavojų mus visados gelbėk. Mergele garbingoji ir palaimintoji,  
[mūsų Valdove, mūsų Tarpininke, mūsų Užtarėja, su savo Sūnumi mus sutaikink, savo Sūnui mus paveski, savo Sūnui mus atiduoki!] 


GRAIKIŠKA VERSIJA




Graikiškos versijos pažodinis vertimas
Artima šiai versija išliko seniausiame rankraštyje

Ὑπὸ τὴν σὴν εὐσπλαγχνίαν, καταφεύγομεν, Θεοτόκε. Τὰς ἡμῶν ἱκεσίας, μὴ παρίδῃς ἐν περιστάσει, ἀλλ᾽ ἐκ κινδύνων λύτρωσαι ἡμᾶς, μόνη Ἁγνή, μόνη εὐλογημένη.

Po tavo atjauta mes ieškom priebėgos, Dievo Gimdytoja! Mūsų maldavimų neatmeski sunkumuose, bet nuo visokių pavojų mus gelbėki! Vienintele Tyra! Vienintele Skaisti!

SLAVIŠKA VERSIJA




Slaviškas vertimas

Подъ твою милость, прибѣгаемъ богородице дѣво, молитвъ нашихъ не презри в скорбѣхъ. но ѿ бѣдъ избави насъ, едина чистаѧ и благословеннаѧ.

LOTYNIŠKA VERSIJA



Lotyniškas vertimas

Sub tuum praesidium confugimus, Sancta Dei Genetrix. Nostras deprecationes ne despicias in necessitatibus nostris, sed a periculis cunctis libera nos semper, Virgo gloriosa et benedicta

2017 m. vasario 16 d., ketvirtadienis

Kenterberio katedroje bus masonų pamaldos


Oficialus West Kent masonų (laisvųjų mūrininkų) tinklalapis praneša, kad vasario 18 d. ši organizacija rengia pamaldas pagrindinėje anglikonų Kenterberio katedroje su arkivyskupo sutikimu, 300 organizacijos metinių proga. 

http://westkentmasons.org.uk/canterbury-cathedral-service/


Įėjimas į pamaldas bus leidžiamas tik su specialiais bilietais. Masonų ložė praneša, kad apeigos sudarytos kartu su katedros dekanu, jose dalyvaus aukšto rango masonai.


KITATIKIŲ PAMALDOS - NENAUJIENA


Šios apeigos iliustruoja liberalios krikščionybės ir ekumeninio sąjūdžio krizę. Primename, kad prieš du metus Švedijos Liuteronų Bažnyčios vyskupė, lesbietė Eva Brunne įsakė nuimti nuo Stokholmo bažnyčių kryžius ir įrengti bažnyčiose nukreiptą į Meką maldos kampą musulmonams, kad jose galėtų melstis imigrantai. 


http://speisa.com/modules/articles/index.php/item.2034/swedish-bishop-wants-crosses-removed-from-the-church.html


Neseniai internete buvo išplitusi vaizdo medžiaga, kurioje Olandijos mokiniai atlieka salat, musulmonų maldos apeigą ir prievolę. Mokinius į mečetę nuvedė mokytojai, kad pasimeldę musulmonų malda "ugdytų kultūrinį jautrumą" savyje.





Britanijoje musulmonams jau seniai leidžiama melstis kai kuriose bažnyčiose: 



KATALIKŲ MALDA SU MUSULMONAIS

Praeitais metais Prancūzijos musulmonai meldėsi kartu su katalikais sekmadienio maldoje, minėdami kunigo, kurį nužudė musulmonai, žūtį. 


http://www.aljazeera.com/news/2016/07/muslims-pray-catholics-french-priest-murder-160731131924563.html


Vakaruose ir "kultūriškai jautrūs katalikai" kviečia į savo maldos namus musulmonus šlovinimams:





Šiame įraše katalikų maldos namuose musulmonas gieda: Allāhu akbar, ash-hadu an-lā ilāha illā allāh, ash-hadu anna Muhammadan-Rasul ullāh... ("Alachas yra didis, išpažįstu, kad nėra kito dievo, išskyrus Alachą, išpažįstu, kad Mahomedas yra jo pranašas..." - taip vadinamas Azanas, kvietimas maldai).

Korane yra parašyta: 
Ir tarė krikščionys: „Mesijas - Dievo sūnus.“ Šitie žodžiai jų lūpose panašūs į žodžius tų, kurie anksčiau netikėjo. Tetrenkia juos Dievas! Kokie jie šlykštūs!“ (Sura 9,30)

2017 m. vasario 14 d., antradienis

Velykų troparas aleutų ("eskimų") kalba



Troparas aleutų kalba. Dalis Aliaskos vietinių gyventojų tapo ortodoksais XVII-XIX a., kai Aliaska dar priklausė Rusijai ir joje veikė ortodoksų misionieriai.

2017 m. vasario 13 d., pirmadienis

Lenkų Hagia Sophia

Taip pat žiūrėkite: Hagia Sophia - Šventosios Išminties katedra [+ video su architektūrine rekonstrukcija]
Senoji Hagia Sophia (šiuo metu - muziejus. Minaretus pastatė musulmonai)
Lenkijos Ortodoksų Bažnyčioje gerbiamos visų kraštų ortodoksų tradicijos. Net ir gruzinai gali atrasti savo šalies dvasios šv. Grigaliaus Paradzės bažnyčioje. O štai Bizantijos gerbėjai gali nukeliauti į Baltstogę (Bialostoką), kur pastatyta sumažinta Konstantinopolio Dieviškosios Išminties katedros (Hagia Sophia) kopija.


Baltstogės Hagia Sophia





Šiuo metu Varšuvoje statoma dar viena, didesnė Hagia Sophia kopija:






2017 m. vasario 10 d., penktadienis

Iš kur atsirado liberalios LGBT Šventojo Rašto interpretacijos?



Neseniai Suomijos liuteronų vyskupė Irja Askola vienam žmogui įteikė  metų gėjaus apdovanojimą. Pasaulyje nemažai liberalių protestantų bendruomenių, kurios laimina gėjų santuokas, netgi teikia jiems kunigystę ir teigia, kad tai neprieštarauja Biblijai. Kaip atsirado toks Biblijos aiškinimas ir kaip jie derina Šventojo Rašto tiesą su liberalumu homoseksualių lytinių santykių atžvilgiu? 

ŠVENTOJO RAŠTO AIŠKINIMO ŠALTINIS

Svarbiausias klausimas, į kurį reikia atsakyti prieš aiškinant Šventojo Rašto tekstą - koks yra jo interpretacijos kriterijus? Juk Jame parašyta: „Jokia Rašto pranašystė negali būti savavališkai aiškinama, nes pranašystė niekuomet nėra atėjusi žmogaus valia, bet Šventosios Dvasios paakinti žmonės kalbėjo Dievo vardu“ (2 Pt 1,20-21). Ortodoksai savo interpretacijos kriterijų išveda iš šių Šventojo Rašto ištarų:
„Stovėkite ir laikykitės perduotų tiesų, kurių išmokote iš mūsų žodžių ar laiško“ (2 Tes 2,15)
„Jei nepaklus nė Bažnyčiai, tebūnie jis tau kaip pagonis ir muitininkas“ (Mt 18,17)
„Globėjas – Šventoji Dvasia, kurį mano vardu Tėvas atsiųs, – jis išmokys jus visko ir viską primins, ką esu jums pasakęs“ (Jn 14,26)
Bažnyčia - tai tikinčiųjų bendruomenė, kuri saugo apaštalų Raštais ir žodžiais perduotas tiesas (perdavimo procesas vadinamas Šventąja Tradicija). Šventoji Dvasia gyvena šiuose tikinčiuosiuose, t.y. Jo Bažnyčioje. Itin ryškus Šventosios Dvasios gyvenimas pavyzdiniuose tikinčiuosiuose, kuriuos vadiname šventaisiais, ir ypatingais Bažnyčios krizės metais, kuomet, Dievo malone, Šventoji Dvasia prabildavo per Visuotinės Bažnyčios vyskupus Visuotiniuose susirinkimuose (jie rengti pagal Apaštalų susirinkimo pavyzdį, kuomet apaštalai, dėl to, kad atstovavo visą Bažnyčią, iš malonės galėjo kalbėti: „Šventajai Dvasiai ir mums pasirodė teisinga“ (Apd 15,28)). Kitaip tariant, Šventąjį Raštą galima interpretuoti per patį Šventąjį Raštą, galima interpretacijai naudoti žodžiu apaštalų perduotas tiesas, išsaugotas Tradicijoje, galima remiantis Šventosios Dvasios išaiškinimu per Dievo Bažnyčią (Šventoji Dvasia neduoda naujo apreiškimo, o tik aiškina Šventąjį Raštą). 

Abstraktus kriterijaus apibrėžimas - ortodoksai interpretuoja Šventąjį Raštą pagal tai, kaip jį supranta Dievo Bažnyčia. Konkrečiai - Šventąjį Raštą reikia interpretuoti pagal Bažnyčios Tėvų ir Visuotinių susirinkimų mokymą, kurie išreiškia Gyvosios Bažnyčios mokymą. Kai kurie Bažnyčios Tėvai, pavyzdžiui, šv. Jonas Auksaburnis, šv. Andriejus Cezarietis, paliko ištisus Šventojo Rašto komentarus, todėl galima lengvai susirasti Bažnyčios Tėvų aiškinimą bet kuriai rūpimai Šventojo Rašto daliai.

Šiuo kriterijumi vadovaujasi tik ortodoksai. Katalikams daug svarbesnis vadinamasis „gyvasis magisteriumas“, t.y. kaip Šventąjį Raštą aiškina popiežius ir katalikų vyskupai (žinoma, jie tai turėtų daryti pagal katalikišką Tradiciją). Viena vertus, katalikų mokymas teigia, kad popiežius tam tikromis sąlygomis gali paskelbti neklystamą mokymą, kita vertus, Katalikų Bažnyčia reikalauja paklusti (assensum) popiežiaus interpretacijoms ir aiškinimams net tada, kai jis kalba be neklystamumo „malonės“. Todėl jei ortodoksų patriarchų enciklikos ir knygos tėra skaitomos paskirų interesantų, kiekviena gyvo popiežiaus enciklika tampa visų Romos Katalikų Bažnyčios dvasininkų ir teologų studijų objektu.

O kuo vadovaujantis interpretuoja protestantai? Jie susipyko su Romos katalikais dėl to, kad nepripažino popiežiaus ir dvasininkijos autoriteto aiškinant Šventąjį Raštą, vietoj to, suteikė galimybę Raštą skaityti kiekvienam tikinčiajam. Netrukus paaiškėjo, kad tikintieji Raštą supranta labai skirtingai.

Pirmieji protestantai tikėjo, kad Šventasis Raštas gali paaiškinti pats save. Pavyzdžiui, neaiškios vietos gali būti interpretuojamos per aiškesnes. Tačiau praktikoje pasirodė, kad vis tiek žmonės Šventąjį Raštą suvokia labai skirtingai.

Dalis protestantų ieškojo atsakymo Šventosios Dvasios įkvėpime - galbūt Dievo galia galėtų padėti geriau jį suprasti (ortodoksai tiki, kad, iš tiesų, ir padeda, tačiau tik šventai gyvenantis žmogus gali atskirti Šventąją Dvasią nuo jį gundančių piktų dvasių ar savo fantazijos). Netrukus pasirodė, kad ir šis kriterijus nėra patvarus - tai neišsprendė daugybės skirtingų interpretacijos problemų. 

Taip gimė sudėtingas protestantų biblistikos mokslas. Protestantai ėmė nuodugniai tyrinėti Šventojo Rašto kalbą, kultūrą, tradicijas, ten minimų vietovių archeologiją, tyrė ir interpretacijos tradiciją (nors ji jiems - antraeilė) ir bandė skaitydami atrasti pirminę teksto prasmę. Netrukus protestantizme vis aiškiau ėmė kristalizuotis dvi skaitymo strategijos - fundamentalistinė (pažodinė) ir liberalioji (modernistinė, nukrypstanti nuo pažodinės prasmės).

Bėda ta, kad jeigu nei popiežius su vyskupais, nei Bažnyčios Tėvai, nei Šventoji Tradicija nėra kriterijus, o Šventojo Rašto paties iš savęs suprasti nepavyksta, tai telieka vienas realus kriterijus jo supratimui - mano protas arba mano emocijos (aš!). Jei man, žinančiam archeologinius, istorinius ir kt. duomenis, mokančiam graikų kalbą, atrodo, kad šitą Šventojo Rašto vietą galima suprasti taip, tai taip ir bus, ir su bendraminčiais galėsiu gyvuoti savo protestantų konfesijoje (ar kurti naują). O jei man emocijos svarbesnės už protą, pavyzdžiui, aš sekmininkas, kuriam svarbiausia yra patirtis, ją vadinu Šventosios Dvasios patirtimi, tai kaip man atrodys iš patirties, iš pajautos teisingiau, taip ir sakysiu, ir mano bendraminčiai su manimi melsis vienoje kongregacijoje. 

Naujoji liberalioji Šventojo Rašto interpretacija, pateisinanti homoseksualius lytinius santykius, remiasi, pirmiausia, protu ir emocijomis.

RACIONALUS ŠV. PAULIAUS IŠTARŲ AIŠKINIMAS

Visas Šventojo Rašto vietas, smerkiančias homoseksualius lytinius santykius, galima padalyti į dvi grupes - esančias Senajame Testamente ir esančias Naujajame Testamente. Nors protestantai-fundamentalistai, smerkiantys tokius santykius, mėgsta cituoti ST, visgi, šias citatas lengva atmesti, - Kristus įvykdė Įstatymą, todėl Senojo Testamento priesakai krikščionims nebegalioja.

a. LAIŠKAS ROMIEČIAMS

Naujajame Testamente apie homoseksualius lytinius santykius daugiausiai kalba apaštalas Paulius:
Jų moteriškės prigimtinius santykius pakeitė priešingais prigimčiai. Panašiai ir vyriškiai, pametę prigimtinius santykius su moterimis, užsidegė geiduliais vienas kitam, ištvirkavo vyrai su vyrais, ir jiems būdavo jais pačiais už iškrypimą vertai atmonijama“ (Rom 1,26-27)
Šioje citatoje Apaštalas sako, jog nusidėjėlių pagonių vyrai ir moterys paliko prigimtinius santykius, physiken chrysin ir veikė para physin - prieš prigimtį. Apaštalas naudojasi stoikų filosofijos samprata prigimtis (physis), populiaria antikos filosofijoje, tačiau jos buvo atsisakyta modernioje filosofijoje. Kai kurie protestantai sakytų, kad Paulius tarsi naudojasi „pasenusiu mokslu“, transliuoja ano laikmečio prietarus, neva paremtus mokslu. 

Į tokį prieštaravimą pats Paulius atsako: Nors žino Dievo sprendimą, jog visa tai darantys verti mirties, jie ne tik patys taip daro, bet ir palaiko taip darančius (Rom 1,32). Paulius pabrėžia, kad patys pagonys, kurių filosofiją (ne savo) jis pasitelkia, žino apie tokių santykių neteisingumą. Kyla klausimas - ar Paulius pasitelkia pagonių filosofiją tam, kad prabiltų į pagonis jų kalba (kaip kad žydams jis prabyla remdamasis Įstatymu), ar jo pažiūros kyla iš tos filosofijos?

Žinoma, liberalūs protestantai sakytų, kad žydų Įstatymo suformuota nuostata prieš homoseksualius lytinius santykius yra lygiai taip pat kultūriškai sąlygota, kaip ir pagonių filosofijos nuostata. Nesvarbu, ar Paulius remiasi pagonių filosofija, ar ši filosofija yra jam tik būdas parodyti, kad netgi pagonių mokslas sutinka su žydų Įstatymu, jog homoseksualūs santykiai - nuodėmė - bet kokiu atveju Paulius yra laikmečio atstovas. Žydai ir kai kurie pagonys laikė homoseksualius santykius amoraliais ir todėl Paulius perduoda tas visuomenėje paplitusias pažiūras.

Argumentas gal ir būtų įtikinamas, jei ne paties šventojo Pauliaus įsitikinimas, kad tai Dievo sprendimas, apie kurį pagonys ir taip žino. Iš teksto akivaizdu, kad Paulius tiki, jog homoseksualūs lytiniai santykiai nepridera krikščioniui ir kad tai, jo nuomone, yra Dievo apreikštas mokymas. 

Atsirado ir tokių išmanių protestantų, kurie teigė, kad Paulius smerkė tik heteroseksualus, eksperimentuojančius su homoseksualiomis praktikomis.

Kiti protestantų biblistai (Percy Neale Harrison, Robert Martyr Hawkins ir kt.) pasirinko kelią neigti, jog šie žodžiai - Paulius. Jie įrodinėja, kad šie žodžiai buvo įrašyti į Šventąjį Raštą vėliau, perrašinėtojų.

b. LAIŠKAS KORINTIEČIAMS

Dar griežčiau šv. Paulius kalba laiške Korinto Bažnyčiai:  
Argi nežinote, kad neteisieji nepaveldės Dievo karalystės? Neklyskite! Nei ištvirkėliai, nei stabmeldžiai, nei svetimautojai, nei iškrypėliai, nei vagys, nei gobšai, nei girtuokliai, nei keikūnai, nei plėšikai nepaveldės Dievo karalystės. Kai kurie buvote tokie, bet dabar esate nuplauti, pašventinti, nuteisinti Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu ir mūsų Dievo Dvasia“ (1 Kor 6,9-11)
Šioje ištraukoje Česlovas Kavaliauskas pritrūko lietuviško žodyno Apaštalo vartojamiems terminams, todėl vietoje 4 žodžių prieš palaidūnus, liko tik trys. Originale pasakyta, kad Dievo karalystės nepaveldės pornoi (Č.K. - ištvirkėliai), stabmeldžiai, moichoi (Č.K. - svetimautojai), malakoi ir arsenokoitai (Č.K. vietoje šių dviejų žodžių parašė tik iškrypėliai). Kosto Burbulio vertime ši vieta išversta: Nei ištvirkėliai, nei stabmeldžiai, nei svetimautojai, nei homoseksualistai (1 Kor 6,9). Iš tiesų, tiek malakoi, tiek arsenokoitai galima versti kaip „homoseksualistai“, nors ortodoksų Tradicijoje malakos dar gali reikšti žmogų, užsiimantį masturbacija. Būtent šių sudėtingų žodžių reikšmes ir ėmė ginčyti liberalūs biblistai.

Liberalai ėmė teigti, kad šiedu žodžiais žymi skirtingas homoseksualias praktikas. Kai kurie teigia, kad malakoi - žodis, reiškiantis moteriškus vyrus, o arsenokoitai - pasyvius homoseksualus arba irgi moteriškus vyrus. Kadangi „šiuolaikiški“ žmonės jau žino“, kad būti moterišku vyrui nėra nieko smerktino, visuomenė tai smerkė tik dėl ideologinių priežasčių ir patriarchalizmo, o pasyvių homoseksualių išskyrimas yra irgi patriarchalinės visuomenės bruožas, tai ir čia apaštalas Paulius viso labo transliuoja savo meto visuomenės pažiūras. Tais laikais homoseksualūs lytiniai santykiai buvo blogai, šiais laikais progresyvūs“ žmonės jau supranta, kad tai - nieko blogo, todėl Paulių reikia interpretuoti „šiuolaikiškai“.

Abstrakčiau šis argumentas galėtų būti suformuluotas taip - panašu, kad Paulius smerkia tik tam tikrus homoseksualių santykių tipus. Kodėl? Todėl, kad jie buvo nepriimtini to meto visuomenės akyse. Tačiau šis argumentas neatlaiko kritikos, nes, lygindami žodžių malakoi ir arsenokoitai vartojimą Šventajame Rašte su pirmųjų krikščionių paliktais raštais, pamatytume, kad šie žodžiai naudojami kalbant apie homoseksualius santykius apskritai. Be to, kituose krikščionių tekstuose, pabrėžiant, kad bet kokie homoseksualūs lytiniai santykiai yra amoralūs, vartojami ir kiti į tai nurodantys žodžiai. Kritikuodamas lietuvį filosofijos dėstytoją Andrių Bieslkį apie tai rašiau šitaip: 
[A. Bielskis rašo:] „Jei Paulius vienareikšmiškai būtų norėjęs pasmerkti homoseksualius santykius, jis būtų naudojęs daug kitų graikiškų žodžių [...] (pavyzdžiui, [...] paidoftoros)“. Jei pažiūrėtume ankstyvuosius Apaštališkųjų Tėvų raštus, pavyzdžiui, Didachę (parašyta 40–60 a. po Kr.; ilgą laiką buvo įtraukiama į Naujojo Testamento kanoną; po to – toliau gerbiama kaip pirmųjų Apaštalų mokinių veikalas), tai ten rastume platesnius aptarinėjamų moralinių nurodymų apibūdinimus. Didachėje rašoma – „ou paidofthoreseis“ (Did. 2,2), t.y. vartojamas tas žodis, kurio Pauliaus laiškuose pasigenda A. Bielskis. - Krikščionybės ir homoseksualizmo klausimas A. Bielskio knygoje „Nešventas sakramentas“
Skaitant I-IV a. krikščionių raštus ir interpretuojant Paulius žodžius apaštališkosios Bažnyčios mokymo kontekste, akivaizdu, kad krikščionys laikė bet kokius homoseksualius lytinius santykius nepriimtinais. Tiesa, Johnas Boswellas bandė įrodyti priešingą hipotezę atkreipdamas dėmesį į adelphopoiesis ritualą, bet apie tai esu rašęs:
Johnas Boswellas, bandė ginti pažiūrą, atseit, ankstyvojoje Bažnyčioje egzistavo homoseksualų santuokos ir jos vadinosi adelphopoiesis (gr. brolybės/seserybės sudarymas). Pats tokių vienos lyties atstovų apeigų sudarymo faktas išpopuliarėjo iš ortodoksų tyrinėtojo Pavelo Florenskio studijų. Deja, tačiau sužavėti galimybės tai pritaikyti savo modernioje homoseksualizmo apologetikoje, propagandistai visai neįsigilino į tai, koks yra adelphopoiesis ritualo kontekstas. Visų pirma, adelphopoiesis nėra seniai išnykęs ritualas – XV amžiuje šis ritualas tebebuvo praktikuojamas Bizantijoje, o dar du ar daugiau šimtmečių – stačiatikiškoje Rusijoje. Ritualas vis dar yra praktikuojamas miafizitinėje Sirijos Ortodoksų Bažnyčioje. Ir tiek iš gyvų liudijimų, tiek iš išlikusių liturginių tekstų gerai žinome, kad jis neturėjo nieko bendro su santuoka. Adelphopoiesis – tai dvasinė įbrolystė/įseserystė, kai du, krikščioniškai mylintis vienas kitą tos pačios lyties atstovai, susisaisto panašiais ryšiais, kaip dvasios sūnus susisaisto su dvasios tėvu.
Pagrindinis liberalių protestantų argumentas išlieka tas pats - Paulius transliuoja to meto pažiūras, o dabar viskas kitaip...

c. JĖZUS APIE TAI NIEKO NESAKĖ?

Kartais liberalūs protestantai kaip argumentą pateikia tai, kad Šventajame Rašte apie homoseksualius santykius kalbama labai mažai. Kiti netgi sako - „Juk Jėzus apie tai nieko nekalbėjo“. 

Visų pirma, Šventajame Rašte užrašyta ne viskas, ką Jėzus Kristus sakė, o tik tai, kas Evangelistams atrodė būtina užrašyti. Bažnyčia Šventojoje Tradicijoje ir netgi kitose Naujojo Testamento vietose išsaugojo Jėzaus žodžius, kurių nėra Evangelijose (agrafai), pavyzdžiui:
Palaimingiau duoti negu imti“ (Apd 20,35) - šių Jėzaus žodžių nėra Evangelijose. Atrodytų, Jėzus jų nesakė, bet Bažnyčia juos išsaugojo.
Jei išsaugotieji agrafai yra tiesioginė Jėzaus kalba, kuri nebuvo užrašyta Evangelijose, tai dar svarbiau, kad Bažnyčia išsaugojo Jo mokymo pilnatvę. Jis nebuvo iki smulkmenų surašytas Evangelijose, nes Evangelija yra skaitoma Bažnyčioje - ten ir išaiškinama, žinant visas Jėzaus mokymo smulkmenas. 

Kodėl homoseksualiems santykiams skirta tiek mažai vietos Naujajame Testamente? Atsakymas akivaizdus - todėl, kad iš Pauliaus laiškų matome, jog tai net nebuvo klausimas - visiems buvo akivaizdu, kad homoseksualūs santykiai yra nuodėmingi. Tai buvo akivaizdu ir krikščionims, ir žydams, ir Pauliaus minimiems pagonims. Tai visada buvo ir liko Bažnyčios mokymo dalimi. Vietos šiam klausimui skirta mažai, bet visos tos vietos yra neprastai kategoriškos ir aiškios paprastam žmogui.

APIBENDRINIMAS

Liberalių protestantų argumentus galima sutraukti į du pagrindinius:

1. Apaštalas Paulius ir Bažnyčia, smerkdama homoseksualius lytinius santykius, viso labo transliavo to meto visuomenės pažiūras. Paulius, pavyzdžiui, lygiai taip pat nekritikavo vergijos ir kitų to meto negerovių, nes tais laikais visa tai tiesiog buvo įprasta kasdienybė, visi taip gyveno ir tai buvo įprastos pažiūros. 
2. Naujajame Testamente naudojami žodžiai kalba ne apie LGBT žmones, o apie konkrečius fizinius aktus. Juo labiau jie nekalba apie meilę tarp LGBT žmonių. Todėl dera grįžti prie argumento nr. 1.

Į šiuos argumentus galimi trumpi atsakymai:

1. Apaštalas Paulius tiesiogiai nesikiša į pagrindines politines realijas, nes tai nėra Evangelijos užduotis. Jis nekritikuoja monarchijos, pagonių valdžios, o sako už bet kokią valdžią melstis, kad krikščionys galėtų "", t.y. gyventi Dievui. Homoseksualių santykių atveju jis yra ne pasyvus stebėtojas, o aktyvus smerkėjas, teigiantis, jog jų amoralumas - Dievo apreikštas. Tai visai kitos plotmės dalykai.
2. Bažnyčia niekada nesmerkė LGBT žmonių. Būti homoseksualu, t.y. potraukį kitai lyčiai, niekada Šventojoje Tradicija nelaikyta nuodėme; nuodėmė yra konkretūs darbai arba konkretus noras tuos darbus atlikti. O šiame kontekste, tai lytiniai santykiai su tos pačios lyties atstovu.  (daugiau apie tai - Homoseksualių žmonių pastoracija stačiatikybėje)

Baisiausias liberaliosios interpretacijos pavojus - reliatyvizmas. Jei Paulius šioje vietoje teišreiškė savo laikmečio ideologija, kas pasakė, kad kitoje jis nepasielgė taip pat? Galbūt yra kontekstas, kuriame gerai yra būti keikūnu? O gal yra vieta ir laikas, kur galima meluoti? Kur yra riba? Ir jei nepasitikime, kad šis Pauliaus mokymas iš Dievo, nors jis taip sako, kodėl iš viso turėtume juo pasitikėti?

Tai yra nuosekli išvada, kurią žmogus padaro, kai aš pats tampa pagrindiniu interpretacijos kriterijumi. Jei interpretuoju vien pagal savo protą ar vien pagal savo jausmus, tai Raštas ims prieštarauti mano vertybėms, aš pasuksiu reikiama kryptimi Raštą, o ne save. 

 ***

Homoseksualių žmonių pastoracija stačiatikybėje
Krikščionybės ir homoseksualizmo klausimas A. Bielskio knygoje „Nešventas sakramentas“

2017 m. vasario 8 d., trečiadienis

Kuo skiriasi skirtingų pasaulio kraštų krikščionybė?




Krikščionybė pasaulyje
Pasaulio gyventojų skaičius nuolatos auga. Visgi, jei išvardytume penkias labiausiai gyvenamas pasaulio valstybes - Kiniją, Indiją, JAV, Indoneziją ir Braziliją - suprastume, kad nė viena iš jų nėra Europos valstybė. Daugiausia pasaulyje žmonių gyvena Azijoje, Europa atsilieka ir nuo Afrikos, menkai telenkia Šiaurės Ameriką.

Vis daugiau religijos tyrėjų kalba apie tai, kad Europa nustoja būti pasaulio krikščionijos centru. Paskutinysis Romos katalikų popiežius - Argentinos pilietis, kituose pasaulio kontinentuose šiandien yra ne mažiau, o, kartais - ir daugiau krikščionių, nei Europoje. Pati Europa ne tik nukrikščionėja, bet mažėja ir jos gyventojų (mirčių daugiau nei gimimų), todėl, panašu, neeuropietiškos krikščionybės įtaka tik stiprės.

Kuo skiriasi neeuropietiška krikščionybė nuo europietiškosios? Prieš atsakydami į šį klausimą, apžvelkime Europos krikščionybę.

EUROPA

Europos krikščionybė gana aiškiai pasidalijusi į tris pagrindines tradicijas - katalikiškąją (Vakarų Europoje), protestantiškąją (Šiaurės Europoje) ir ortodoksiškąją (Rytų Europoje).

Tradiciškai protestantiškos, katalikiškos
ir ortodoksiškos Europos valstybės.
Dr. Douglas Jacobsen. Global Christianity
Politologas Samuelis Huntingtonas Rytų Europos krikščioniškas civilizacijas (graikų, rumunų, rusų ir kt.), išskyrus buvusias LDK ir Lenkijos valdose (Vakarų Ukraina, Vakarų Baltarusija ir kt.), priskiria vienai – krikščionių ortodoksų ir islamo – civilizacijai, o Vakarų Europos krikščionis – Vakarų krikščionybės civilizacijai (protestantų ir katalikų). Rytų krikščionis galima priskirti tai pačiai kultūrai, kaip ir dalį islamo pasaulio todėl, Balkanai ir Graikija buvo Osamanų imperijos sudėtyje iki pat XIX-XX a., o Maskvos kunigaikštystė iki pat XV a. kentėjo mongolų-totorių imperijos jungą. Todėl šių kraštų kultūros turi daug bendrybių su islamo kultūromis.

Rytų Europos krikščionių kultūros išsivystė iš graikiškai kalbančios Rytų Romos imperijos krikščionybės. Vakarų Europos krikščionys - katalikai ir protestantai - kilę iš lotyniškosios Vakarų Romos imperijos kultūros. Ortodoksai ir katalikai formaliai atsiskyrė 1054 m., protestantai ir katalikai - XVI a. Visos trys krikščionių bendrijos turi skirtingą administracinę struktūrą.

Katalikų Bažnyčios galva - popiežius. Jis vienas turi tiesioginę galią viso pasaulio Katalikų Bažnyčiai. Ilgą laiką Europoje popiežius buvo aukščiau paskirų katalikiškų valstybių katalikų valdovų - monarchų. 
Šv. Petro bazilika Romoje.
Viso pasaulio katalikų dvasinis centras. 
Kitaip organizuotos buvo protestantų Bažnyčios. Kaip taisyklė, Šiaurės Europos protestantiškose valstybėse Bažnyčios galva yra valstybės karalius. 

Kenterberio katedra. Pasaulinės Anglikonų Bažnyčios
dvasinis centras 
Daugelyje šalių šios Bažnyčios yra valstybinės, tačiau šią ilgaamžią padėtį 2017 m. pakeitė Norvegijos Liuteronų Bažnyčia, kuri buvo atskirta nuo valstybės.

Tuo tarpu Ortodoksų Bažnyčios turi daugybę dvasinių centrų, Bažnyčių ribos nesutampa su valstybių ribomis, o Joms vadovauja jų lyderiai - patriarchai, metropolitai, arkivyskupai.

Kristaus Išganytojo katedra Maskvoje.
Didžiausia Europos ortodoksų katedra.
Rusios Ortodoksų Bažnyčios dvasinis centras.
Šv. Sabos katedra Serbijoje.
Serbijos Ortodoksų Bažnyčios dvasinis centras.

Europa yra ypatinga tuo, kad tai - ortodoksų bastijonas. Čia yra didžiausia pasaulyje ortodoksų koncentracija, po TSRS griūtiesjų skaičius gerokai išauga, nuolat statomos naujos bažnyčios (cerkvės), steigiamos vyskupijos. 

Valstybės, kuriose krikščionių dauguma - ortodoksai
(įskaitant orientalinius ortodoksus),
Dr. Douglas Jacobsen. Global Christianity
Tai nereiškia, kad visi asmenys, kurie tapatinasi su Ortodoksų Bažnyčia praktikuoja ortodoksų tikėjimą. Visgi svarbu, kad katalikų-protestantų Europoje vykstant sekuliarizacijos procesui, t.y. Bažnyčiai traukiantis iš viešojo gyvenimo, daugybei krikščionių paliekant Bažnyčią, ortodoksų Europos dalyje besitapatinančių su Bažnyčia skaičius tik auga. Kai kuriose šalyse stiprėja ir Bažnyčios bei valstybės tarpusavio ryšiai.

ŠIAURĖS AMERIKA

Daugiausia pasaulio protestantų gyvena ne Europoje, o už jos ribų - ypač Jungtinės Amerikos Valstijose.

Protestantiškiausios pasaulio šalys.
Dr. Douglas Jacobsen. Global Christianity
Jei Europoje daugelis protestantų Bažnyčių yra valstybinės, čia iki šiol gyvuoja krikščioniškieji-protestantiškieji karaliai, tai Jungtinėse Amerikos Valstijose nuo jų įkūrimo įsitvirtino religijos laisvė. Nors krikščionys protestantai ilgą laiką sudarė ženklią daugumą (XX a. išplito katalikybė ir ateizimas, nors protestantai tebėra dauguma), nuo pat pradžių čia gyveno ir daug kitų religijų išpažinėjų (ypač, žydų), be to, protestantai buvo susiskaldę į daugybę konfesijų. Religija tapo visiškai asmenišku dalyku.

JAV gimė ir protestantų susiskirstymas į denominacijas. Jei skirtingos protestantų konfesijos išpažįsta skirtingą tikėjimą, tai skirtingos denominacijos gali išpažinti tą patį tikėjimą, priklausyti tai pačiai konfesijai, o varžytis dėl kitų priežasčių. Todėl egzistuoja ir tarpbažnytinės institucijos, o XX a. ėmė plisti nedenominacinės bendruomenės (non-denominational). Pastarosios bendruomenės - tai paskiros parapijos, galinčios priklausyti konfesijai, tačiau nesiejančios savęs su jokia denominacija (nepriklausančios jokiai didesnei organizacijai).

Presbiterijonų (reformatų) bažnyčia Misisipės valstijoje, JAV
Metodistų bažnyčia JAV

Skirtingai, nei Europoje, JAV bažnyčių pastatai gali būti labai kuklūs, kartais jie primena paprastus namus ar sporto sales. Ypatingas JAV XX a. pabaigos reiškinys - megabažnyčios, milžiniškos protestantų bažnyčios, kuriose į pamaldas susirenka po 2 tūkst. ir daugiau žmonių.

NorthRidge „megabažnyčia“Mičigano valstija, JAV. 
NorthRidge „megabažnyčia“Mičigano valstija, JAV. 
Kitas ypatingas JAV reiškinys  - „juodosios bažnyčios“ (angl. black churches; arba kaip bažnyčių visuma - The Black Church, Juodoji Bažnyčia). Dėl rasistinės politikos, įvairių konfesijų juodaodžiai negalėjo laisvai lankytis baltaodžių krikščionių bažnyčiose. Todėl rasinės segregacijos metais ėmė kurtis atskiros juodaodžių denominacijos. Į „juodųjų bažnyčių“ pamaldas dažniausiai renkasi tik juodaodžiai,
Pamaldos „juodųjų bažnyčioje“
Viena „juodųjų bažnyčių“ JAV
Juodosios bažnyčios tapo kovos už afroamerikiečių išsivadavimą iš rasizmo sistemos bastijonu (angl. ši kova vadinosi civil rights movement). Žymusis šio judėjimo lyderis Martinas Lutheris Kingas buvo Juodosios Bažnyčios pastorius.

Dr. Martinas Lutheris Kingas Jaunesnysis - Juodosios Bažnyčios pastorius,
juodaodžių išsivadavimo judėjimo lyderis, nužudytas už savo veiklą
Pasibaigus segregacijai rasinis susiskaldymas išliko, tačiau segregacija religijoje vis dar egzistuoja. 

Kanada, kurios oficialia vadove iki šiol tituluojama Anglijos karalienė, gerokai artimesnė europietiškai krikščionybei. Joje dominuoja anglikonų ir katalikų tikybos.

LOTYNŲ AMERIKA

Lotynų Amerika šiandien tapo kone svarbiausiu katalikybės centru pasaulyje. Joje gyvena daugiausia pasaulio katalikų

Katalikybė pasaulyje.
Dr. Douglas Jacobsen. Global Christianity
Lotynų Amerikoje gimė išsivadavimo teologija (Gustavo Gutiérrez of Peru, Leonardo Boff ir kt.), čia didžiausio populiarumo susilaukė katalikų charizminio atsinaujinimo sąjūdis. Visgi, Katalikų Bažnyčia šiame regione išgyvena krizę, nes labai daug katalikų palieka Bažnyčią, plinta protestantai-sekmininkai.

Katalikų Bažnyčia istoriškai įsitvirtino šiame regione todėl, kad jį kolonizavo dvi katalikiškos karalystės - Ispanijos ir Portugalijos. Popiežius šioms karalystėms buvo suteikęs ypatingas privilegijas, ilgą laiką Lotynų Amerikos katalikų Bažnyčios buvo valstybinės, jų galvomis taip pat buvo valstybių vadovai (taip vadinama patronato sistema). Vietiniai vyskupai buvo atskaitingi ne tiesiogiai popiežiui, o politiniams vadovams. Šis svarbus skirtumas lėmė visai kitokį gyventojų santykį su krikščionybe, nei Šiaurės Amerikoje.

Daugelis vietinių Lotynų Amerikos gyventojų į katalikybę buvo atverčiami prievarta. Su protestantų misijomis kovojo ispaniškoji inkvizicija. Kitokį krikščionybės skleidimo kelią išbandė Jėzuitų ordinas, steigęs vietinių gyventojų nepriklausomas bendruomenes (redukcijas) ir bandęs apeliuoti tiesiogiai į popiežių, tačiau dėl savo konflikto su portugalų ir ispanų valdžiomis, Jėzuitų ordinas 1759 m. buvo uždraustas Portugalijos imperijoje, 1767 m. - Ispanijos imperijoje, 1773 m. popiežius jį uždraudė visoje Katalikų Bažnyčioje (vėl legalizuotas po 1815 m.).

Jėzuitai stengėsi ginti vietinių gyventojų teises, įkultūrinti katalikų apeigas, pripildant jas vietinių papročių. Šios tendencijos padarė įtaką išsivadavimo teologijos judėjimo atsiradimui.

Judėjimo šalininkai teigia, esą krikščionys privalo aktyviai kovoti už socialinį teisingumą visuomenėje. Kapitalizmas, išnaudojimas - tai kolektyvinė nuodėmė, su kuria turi kovoti Bažnyčia. Dėl šio teologinio sąjūdžio idėjų įtakos katalikų pamaldos Lotynų Amerikoje gali vykti visiškai tam nepritaikytose patalpose - sandėliuose, stadionuose, mokyklų sporto salėse, taip pabrėžiant Bažnyčios solidarumą su skurstančiais. 

Bolivijos prezidentas Evo Morales dovanoja popiežiui Pranciškui
ispanų jėzuito Luís Espinal Camps sukurtą komunistinį krucifiksą,
kuris simbolizuoja, kad Bažnyčia turi eiti išvien su kasyklų ir kt. darbininkais,
valstiečiais ir būti atvira marksizmo idėjoms
Katalikybės krizė itin ryški Brazilijoje. Brazilija - penkta pagal gyventojų skaičių pasaulio valstybė, iki XX a. beveik visi jos gyventojai buvo katalikai, tačiau šiandien katalikų liko tik 57%. Šiandien 28% - protestantai (daugiausia - sekmininkai).

Kai kurie religijotyrininkai atskirai Brazilijoje skiria tradicinius katalikus, tradicinius protestantus ir charizminio atsinaujinimo katalikus bei protestantus-sekmininkus (šio dvi grupės priklauso tam pačiam dvasiniam sąjūdžiui). Tradicinių protestantų Brazilijoje mažai, o 26% Brazilijos katalikų yra charizimininkai. 

Charizminio atsinaujinimo judėjimo pamaldos Brazilijoje


Popiežiaus konferencija ir charizminės Mišios charizm. bendruomenių lyderiams


AFRIKA

Šiaurės Afrika - vienas senovės krikščionybės centrų. Lotyniškai kalbanti Kartagina, graikiškoji Aleksandrija (pastarąją Bažnyčią, pas tradicijos, įkūrė apaštalas Morkus) turėjo savo stiprias teologines mokyklas, be to, buvo savo regiono Bažnyčios valdymo centrai. Šiaurės Afrikoje gimė ir vienas įtakingiausių krikščionybės autorių - šv. Augustinas, kuris pats buvo mišrios kilmės - jo tėvas buvo juodaodas, o motina - baltaodė.

Nepaisant to, kad būta netgi juodaodžių Romos popiežių, visgi, Šiaurės Afrikoje dominavo „baltoji“ krikščionybė. Ji taipogi buvo gana nepriklausoma nuo Romos ar Konstantinopolio - Kartaginos vyskupai ginčijosi su popiežiumi dėl jo galios ribų, o vėliau daugybė šių krikščionių atskilo į donatistų schizmą, Aleksandrijos vyskupai ginčijosi su Romos ir Konstantinopolio vyskupais, vėliau atskilo į orientalinių ortodoksų schizmą. 

Koptų ortodoksų bažnyčia
Koptų ortodoksų bažnyčia
Koptų ortodoksų dvasininkai


Matyt dėl to, VII a. musulmonams įsiveržus į Afriką, susiskaldžiusius Šiaurės Afrikos gyventojus pakankamai lengvai pavyko atversti į islamą. Šiandien Šiaurės Afrikoje užtikrintai dominuoja islamas (nors Egipte išlieka stipri koptų ortodoksų mažuma), pietinėje, arba „juodojoje Afrikoje“ dominuoja krikščionybė (išplitusi čia XIX-XX a. kolonizacijos ir misijų metu).
Dr. Douglas Jacobsen. Global Christianity

Etniniu požiūriu, vienintelė ryški išimtis - Etiopijos Ortodoksų Bažnyčia. Ji įkurta dar apaštalų (Apaštalų darbuose minimas atsivertęs etiopų eunuchas), tačiau iki krikščionybės daugybė juodaodžių etiopų išpažino judaizmą (taip vadinamas Beta Izraelis). Kolonizacijos metais Etiopija išliko vienintele Afrikos valstybe, neužkariauta europiečių (etiopai atsilaikė net prieš fašistinės Italijos agresiją II pasaulinio karo metais) ir taip išsaugojo unikalią, afrikietišką krikščionybę.


Kaip išsireiškė vienas juodaodis britų žurnalistas, Etiopijos Ortodoksų Bažnyčia yra „tikra Afrikos krikščionybė be kolonializmo atspaudų“. Tai „juoda Bažnyčia“, kurią kūrė patys afrikiečiai.

Etiopų ortodoksų dvasininkai, apsivilkę liturginiais rūbais
Etiopų ortodoksų menas
Senovinės etiopų bažnyčios
Kitur „juodojoje Afrikoje“ dominuoja katalikai ir protestantai. Šiuo metu Afrikoje populiarėja charizminio atsinaujinimo sąjūdis, sekmininkų konfesija. Katalikų ir protestantų liturgijos pasižymi aukšto lygio „įkultūrinimu“, t.y. jų metu galima išgirsti tautinę afrikiečių muzika, išvysti afrikietiškus šokius ir kt.


Afrikos katalikai
Afrikos katalikai
Pietų Afrikos Anglikonų Bažnyčios vyskupas Desmond Tutu
Šlovinimas Nigerijos sekmininkų bažnyčioje
Rasizmas (ypač Pietų Afrikos Respublikos aparteido politika) paliko Afrikoje rasinį susiskaldymą - baltaodžiai ir juodaodžiai ėjo į skirtingas bažnyčias (netgi tos pačios konfesijos), kūrėsi atskiros „juodosios bažnyčios“. Kolonizacijai pasibaigus itin išplito (ir tebeplinta) „juodosios Bažnyčios“, kurios bando kurti atskirą nuo europiečių „afrikietišką krikščionybę“.

AZIJA

Azija - didžiausias pasaulio kontinentas. Jame gyvena daugiau nei pusė pasaulio gyventojų. Visgi, tik kas šešioliktas žmogus šiuose kraštuose - krikščionis.


Kaip ir Afrika, Azija turi savo apaštališką pirmųjų amžių krikščionybės tradiciją (žr. Asirijos rytų bažnyčia, nestoras ir vakarai). Visą pirmąjį krikščionybės tūkstantmetį Azijoje krikščionių buvo daugiau nei Europoje, tik po mongolų-totorių užkariavimų nusmuko Asirijos Rytų Bažnyčios galybė Azijoje, o šios Bažnyčios misijos buvo pasiekusios Kiniją ir Mongoliją.



Asirijos Rytų Bažnyčios išplitimas pirmąjį tūkstantmetį
Asirijos Rytų Bažnyčios stela Kinijoje, VIII a.
Asirijos Rytų Bažnyčia buvo atskilusi nuo ortodoksų ir katalikų Bažnyčių, neturėjo bendrystės Eucharistijoje ir su orientaliniais ortodoksais (koptais ir kt.), todėl žlungant politinių vadovų palaikymui, arabų kraštuose, Persijoje, Mongolijoje, atskiruose Indijos regionuose plintant ir įsitvirtinant islamui, išsilaikyti šiai bendruomenei darėsi vis sunkiau. 

XVI a. europiečiams pradėjus kolonizuoti Aziją nedidelės vietinių krikščionių bendruomenės protestantų ir katalikų buvo laikomos eretinėmis, persekiojamomis, atvertinėjamomis į savo tikėjimą. Ypatingą vietą tarp šių nuo senovės krikščionybę išsaugojusių Azijos gyventojų užima šventojo Tomo krikščionys, kurie teigia, esą juos į krikščionybę atvertė pats apaštalas Tomas.


Ilgą laiką šie krikščionys gyveno izoliuoti nuo kitų Bažnyčių, nedalyvavo dogminiuose ginčuose ir schizmose (nors istoriškai, ko gero, kadaise buvo Asirijos Rytų Bažnyčios tikinčiaisiais). Tačiau atvykus europiečiams juos ėmė bandyti pajungti įvairiausioms Bažnyčioms. Dalis šv. Tomo krikščionių prisijungė prie įvairiausių (asirų, katalikų, orientalinių ortodoksų...) Bažnyčių. 1653 m. didžioji dalis bendruomenės davė vadinamąją „Konano Kryžiaus priesaiką“ (Koonan Kurishu Satyam), kuria pasižadėjo kovoti su portugalų katalikų ekspansija, jėzuitų ordinų ir sergėti savo tradicijas orientalinės Sirijos Ortodoksų Bažnyčios bendrystėje.


Konano Kryžiaus priesaika, kuria indų krikščionys
pasiryžo priešintis katalikų ekspansijai
Nepaisant šių nedidelių bendruomenių Azijos platybėse, jau XVI a. krikščionių Azijoje buvo tiek mažai, kad apie šių bendruomenių egzistavimą krikščionys nebuvo nė girdėte girdėję. Didesnės krikščionių bendruomenės iki šių dienų išliko tik Artimuosiuose Rytuose, kur daugybė jų priklausė Antiochijos Ortodoksų Bažnyčiai (dalis jų šiandien perėjo į katalikų uniją).






Šiuo metu krikščionių Artimuosiuose Rytuose nuolat mažėja, nes juos persekioja ir žudo musulmonai-fundamentalistai (pavyzdžiui, islamo valstybė). Daugybė krikščionių miršta, daugybė - bėga iš gimtųjų kraštų į Europą ir JAV.

Azijos gelmėse, kaip ir Lotynų Amerikoje bei Afrikoje, plinta charizminio atsinaujinimo sąjūdis, sekmininkų bendruomenės. Hinduistinėje Indijoje, komunistinėje Kinijoje, budistų Mianmare krikščionys vis dar yra persekiojami, Kinijoje daugybė jų išpažįsta tikėjimą nelegaliai. Visuose šiuose kraštuose yra ir ortodoksų, ir katalikų, ir protestantų.


KAUKAZO BAŽNYČIOS


Tarp Europos ir Azijos yra palyginti nedidelis Kaukazo regionas, kuris gali būti priskirtas tiek vienam, tiek kitam žemynui. Čia įsikūrusios dvi seniausiosios pasaulyje krikščionių valstybės - Armėnija ir Gruzija. 



Gruzijos Ortodoksų Bažnyčios katedra Tbilisyje

Armėnų Apaštališkosios Bažnyčios katedra Ečmiadzine
Abi šios šalys nenutrūkstamai saugo krikščioniškas tradicijas, nors joms (ypač Armėnijai) 1915 m. sunkų smūgį sudavė turkų musulmonų organizuotas šių kraštų krikščionių genocidas. 

Armėnų ir gruzinų Bažnyčios priklauso skirtingoms tradicijoms. Gruzijos Bažnyčia priklauso Ortodoksų Bažnyčiai, armėnai priklauso orientalinių ortodoksų (miafizitų) tradicijai.


Azija išlieka mažiausiai sukrikščionintu pasaulio regionu, nors jame gyvena daugiausia žmonių.


AUSTRALIJA




Australija - tai mažiausias pasaulio žemynas. Jame tegyvena 24 milijonai žmonių. Visas žemynas priklauso vienai valstybei, padalytai į valstijas ir teritorijas.

Skirtingai nei Azija ar Afrika, kurios be kolonialistų atneštosios krikščionybės turėjo ir senovinę, apaštališką tradiciją, Australijos vietiniai gyventojai („aborigenai“) su krikščionybe susidūrė tik žemyną pradėjus kolonizuoti britams (XVIII a.). Lyginant su kitais kraštais, Australijos kolonizacija buvo itin žiauri, nes Britanijos imperija žemyną siekė kolonizuoti tremdama į jį savo kalinius. Nors šie kaliniai ir nebuvo nuteisti už žiauriausius nusikaltimus, visgi, jie neturėjo įgūdžių, reikalingų pažindinantis su kitomis kultūromis, be to, turėjo patys bet kokiais būdais atsikovoti sau vietą Australijoje. Ši kova dažnai įgydavo genocido pavidalą (pavyzdžiui, Tasmanijos salos aborigenai buvo visiškai išnaikinti).

Australai kovoja su atvykėliais. australianstogether.org.au
Britanijos imperija į Australiją atnešė anglikonų tikėjimą. Kitos konfesijos ilgą laiką buvo uždraustos įstatymų. Natūralu, kad vietiniai gyventojai neskubėjo priimti atvykėlių religijos, kolonizacijos žaizdos neužgiję iki šiol, tačiau ją dažnai primesdavo prievarta, atimdami vietinių australų vaikus, ugdydami juos prieglaudose ir internatuose bei skiepydami britų papročius ir anglikonų tikėjimą (taip vadinamos „prarastosios kartos“).

Vietinių Australijos gyventojų teisės atkovotos tik XX a.

Liuteronų misija.
http://missionaries.griffith.edu.au
XX a. taip pat tapo Australijos nukrikščionėjimo amžiumi. Jei 1901 m. 96,1% Australijos gyventojai buvo krikščionys (dauguma - anglikonai), tai 2011 m. krikščionių beliko tik 61%. Anglikonų tikinčiųjų tiek sumažėjo, kad 1986 m. didžiausia konfesija tapo katalikai, kuriai tepriklauso 25% gyventojų.

Lyginant su kitais postkolonialistiniais žemynais, „vietinių bažnyčių“ problema nėra tokia opi. Dėl sisteminio rasizmo, vietiniai žemyno gyventojai Bažnyčiose dažnai yra atskirti nuo baltųjų, tačiau ši skirtis nėra tokia įsišaknijusi, kaip kitur, be to, vyksta bendruomenių integracija.

Integraciją itin skatina protestantų-sekmininkų ir charizminio atsinaujinimo judėjimų plitimas. Visame pasaulyje žymi Australijos Hillsong (mega)Bažnyčios (sekmininkų) muzikos grupė Hillsong United.

Populiari australų sekmininkų grupė Hillsong United
 

Hillsong megabažnyčia. hillsong.com
Hillsong Bažnyčios muzika Australijoje tokia populiari, kad užima aukštas vietas įprastų radijo stočių topuose. Šios Bažnyčios nariai taip pat dalyvavo TV projekte Australian Idol („Australijos talentai“). 2003 m. šį šou laimėjo sekmininkas Guy Sebastian.

Hillsong Bažnyčia šiuo metu turi filialus visame pasaulyje. Panašu, kad kaip ir Afrikoje bei Lotynų Amerikoje, sekmininkų įtaka Australijoje tik augs. 
PASAULIO KRIKŠČIONYBĖS DINAMIKA

Kaip matyti iš šio pristatymo, ryškiausiai plintanti pasaulyje naujovė - tai charizminio atsinaujinimo (ar sekmininkų) sąjūdis, atsiradęs tik XX a. Dr. Douglaso Jacobseno pateikiamamis duomenimis, pasaulio krikščionys šiuo metu yra susiskirstę į maždaug 20% sekmininkų, 20% tradicinių protestantų, 10% ortodoksų, 50% katalikų, tačiau šiuos 50% katalikų reikėtų dar kartą išskaidyti, nes, jo nuomone,  katalikus-charizmininkus ir protestantus-sekmininkus dėl jų praktikų ir religinės patirties panašumo galima traktuoti kaip vieną religinę tradiciją. Šiuo požiūriu, sekmininkų tradicija plinta itin aktyviai.

Krikščionių skaičius pasaulyje nuolat auga (nors Europoje - mažėja). Plinant sekmininkų sąjūdžiui, kuriantis liberalioms ir modernistinėms Bažnyčioms bei konfesijoms, stiprėja ir tradicinės krikščionių bendruomenės. Ortodoksų Bažnyčios narių skaičius nuolat auga tiek Europoje, tiek kituose žemynuose, tiesa, dėl nedidelio bendruomenių dydžio ortodoksų prezencija dar nėra tokia pastebima. Ortodoksų Bažnyčios misijos ypatumus skirtinguose žemynuose aprašysime jau kituose įrašuose.

Panašu, kad didžiausiu XXI a. iššūkiu Ortodoksų Bažnyčiai bus (besitęsianti?) akistata su sekmininkų sąjūdžiu. Šį sąjūdį ortodoksai vis dar vertina labai nevienareikšmiškai. Pavyzdžiui, šviesios atminties kun. Serafimas Rose'as jį laikė nekrikščionišku, a.a. kun. Thomas Hopko jame įžvelgė ir pozityvų krikščionišką atsinaujinimą, tačiau šio sąjūdžio Ortodoksų Bažnyčia nepriėmė ir jo ortodoksiniu nelaiko.

***

Ankstesni įrašai:
Ortodoksų požiūris į charizminį atsinaujinimą

Egzorcizmai ir charizminis atsinaujinimas