„Kasdienė duona“ | Mt 6, 1-18 („Išmalda, malda, pasninkas“)

1 „Venkite daryti savo teisumo darbus žmonių akyse, kad būtumėte jų matomi, antraip negausite užmokesčio iš savo Tėvo danguje. 2 Todėl, dalydamas išmaldą, netrimituok sinagogose ir gatvėse, kaip daro veidmainiai, kad būtų žmonių giriami. Iš tiesų sakau jums: jie jau atsiėmė užmokestį. 3 Kai tu daliji išmaldą, tenežino tavo kairė, ką daro dešinė, 4 kad tavo išmalda liktų slaptoje, o tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins“.
5 „Kai meldžiatės, nebūkite tokie, kaip veidmainiai, kurie mėgsta melstis stovėdami sinagogose ir aikštėse, kad būtų žmonių matomi. Iš tiesų sakau jums: jie jau atsiėmė užmokestį. 6 Kai tu panorėsi melstis, eik į savo kambarėlį ir užsirakinęs melskis savo Tėvui, esančiam slaptoje, o tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins.
16 „Kai pasninkaujate, nebūkite paniurę kaip veidmainiai: jie perkreipia veidus, kad žmonės matytų juos pasninkaujant. Iš tiesų sakau jums: jie jau atsiėmė užmokestį. 17 O tu pasninkaudamas pasitepk [aliejumi] galvą ir nusiprausk veidą,18 kad ne žmonėms rodytumeis pasninkaująs, bet savo Tėvui, kuris yra slaptoje. Ir tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins“.

Jėzus kalba apie tris pagrindinius tikėjimo praktikavimo veiksmus: išmaldą, maldą ir pasninką. Tai būtini dalykai tikinčiojo gyvenime. Šioje vietoje galime pasinaudoti mūsų laikais itin populiariu pasakymu: „praktikuojantis krikščionis (katalikas)“ arba „nepraktikuojantis“. Paprastai žmonės įvardindami save „nepraktikuojančiu krikščioniu“ turi mintyje, jog jie nelanko bažnyčios, nepriima sakramentų, nors ir yra pakrikštyti ir „oficialiai“ arba faktiškai yra krikščionys. Čia galima daryti dar vieną prielaidą, jog tai jau savaime turėtų laiduoti tikėjimą, kas yra būtiniausia buvimo krikščionimi sąlyga, o praktikavimas, matyt, priklauso nuo to tikėjimo lygio ar gelmės. Tačiau vien tik „ėjimo“ į bažnyčia nepakanka, norint gyventi pilnavertį krikščionišką gyvenimą, o tai, visų pirma, reiškia turėti asmeninį santykį su Dievu. Kaip tai pasiekti praktiškai, šiandien mums Jėzus ir atskleidžia. Išmalda, malda ir pasninkas yra tos priemonės,padedančios mums užmegzti ir palaikyti ryšį su Tėvu. Jos yra pagrindinės, tačiau ne vienintelės, tai būdai, kuriais mes bendraujame su Tėvu, tačiau ne mažiau svarbu yra ir mokytis išgirsti, kaip Jis bendrauja su mumis (bet tai jau kita tema). Jėzus akcentuoja mūsų nusiteikimą, kuomet praktikuojame tikėjimą. Ar darome tai taip, kad mus matytų žmonės ir laikytų „šventais“, pamaldžiais, dosniais? Ar vis dėl to, tyra širdimi trokštame bendrystės su Tėvu? Dažnai, nejučiomis norime pasirodyti prieš kitus, o tuo pačiu ir prieš save (gal tai tam tikras savęs nuraminimo ir patvirtinimo būdas?), jog esame iš tiesų dosnūs ir pamaldūs, tačiau Jėzus pabrėžia, jog praktikuojame tikėjimą ne dėl žmonių ir net ne dėl savęs, o tam, kad turėtume ryšį su Tėvu, o tai ir yra Didysis užmokestis, apie kurį kalba Jėzus. Santykis, ryšis su Tėvu yra tas užmokestis ir palaima, kuri prasideda jau čia ir tęsiasi Amžinybėje.

Šiandien dėkosiu Dievui už galimybę turėti santykį su Juo.
Šiandien prašysiu Dievo malonės, kad ne dėl žmonių akių, bet iš tyros širdies ieškočiau santykio su Juo.  

Populiarūs įrašai