2016 m. birželio 30 d., ketvirtadienis

Anotacija R. Dulskio „Ekumeninė krikščionybė: Dieviškasis žmogaus pašaukimas Rytų krikščionybėje“

Knygų mugė (NŽA 2016 nr. 3)


Dulskis, Romualdas, Ekumeninė krikščionybė: Dieviškasis žmogaus pašaukimas Rytų krikščionybėje, Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 2016, 280 p., 500 egz.

Ši monografija – tai bandymas ieškoti Ortodoksų Bažnyčios tradicijoje atitikmenų katalikiškojo pašaukimo (lot. vocatio) sampratai. Knygoje nag­rinėjamas vienuoliškasis, senuoliškasis, ikonografo ir Kristaus kvailelio pašaukimai, ikonos teologija, teozė (žmogaus pašaukimas tapti dievu – Dievo atvaizdu). Pasakojama, kaip stačiatikybėje pasauliečių pašaukimas suvokiamas per minėtųjų pašaukimų prizmę. Aptariama ne tik abstrakti pašaukimų teologija, bet ir pristatomi pavyzdžiai – įvairių šventųjų gyvenimai. Knyga bus aktuali visiems besidomintiems lyginamąja teologija, ieškantiems katalikų ir ortodoksų teologijos sintezės galimybių. Autorius demonstruoja įspūdingą apsiskaitymą, remiasi gausiais ortodoksų šaltiniais, tačiau į ortodoksų teologiją žvelgia iš katalikocentrinių pozicijų ir netgi pabrėžtinai vadina juos „stačiatikiais“, nenorėdamas priskirti ortodoksiškumo. Knygos skaitymą apsunkina neužbaigtas redaktoriaus darbas: graikiški žodžiai stokoja diakritinių ženklų, yra rusiškų pavadinimų ir pavardžių transliteracijos klaidų.

Gintaras Sungaila

2016 m. birželio 28 d., antradienis

Stačiatikybės orientalizacija [audio]



Orientalizacijos problema stačiatikybės moksliniuose tyrimuose. Laidoje kalbama apie XX a. įvykius, pakeitusius akademinio pasaulio požiūrį į stačiatikybę. Pristatomos pagrindinės problemos, trukdančios stačiatikybės moksliniams tyrimams ir katalikų-ortodoksų ekumeniniam dialogui. Laidą veda religijos studijų magistras, tyrinėjantis Rytų krikščionių palikimą, Gintaras Sungaila.

Straipsnis apie tai „Šiaurės Atėnuose“: http://www.satenai.lt/2015/09/08/staciatikybes-orientalizacija/

http://video.ortodoksas.lt

Apie Stačiatikių religinio švietimo ir ugdymo institutą [audio]



Laidos svečias kun. Sergijus Neifachas, vadovaujantis katechizacijos, religinio švietimo komisijai ir religinio švietimo institutui. Laidą veda Gintaras Sungaila.

http://video.ortodoksas.lt

2016 m. birželio 27 d., pirmadienis

Apsilankymas šv. Benedikto vienuolyne Palendriuose

„Visi atvykstantys svečiai tebūna priimami nelyginant Kristus, nes jis pats pasakys: Buvau keleivis ir mane priglaudėte“ (Šv. Benedikto regula, LIII)


Palendrių šv. Benedikto vienuolynas
Šią savaitę (birželio 23-26 d. dienomis imtinai) turėjau progą įgyvendinti savo seną svajonę apsilankyti katalikų šv. Benedikto vienuolyne Palendriuose, Kelmės rajone. 



Šis vienuolynas gyvena pagal senovinę šv. Benedikto regulą (VI a. taisyklių rinkinį), todėl vienuolių gyvenimas daugeliu atžvilgiu primena ortodoksų vienuolystę (Benediktas yra ir ortodoksų didžiai gerbiamas šventasis).


Benediktinai, youtube.com
Palendriai.lt nuotr.
Pirmasis dalykas, kuris bemat krito į akis - griežtas regulos laikymasis. Pagal šv. Benediktą, vienuoliai turi išsirinkti vieną brolį, kuris būsiąs „svečių tėvu“. Kiti vienuoliai negali bendrauti su svečiais. Tačiau sutikę svečius, turi maloniai jiems pagelbėti, tik, jei gimtų pokalbis, paaiškinti, jog kalbėtis jie negali. Būtent taip ir padarė mano sutiktas tėvas zakristijonas, kurį bandžiau kalbinti.

Laikėsi jie ir kito regulos paliepimo - priimti kiekvieną svečią „nelyginant Kristų“ - nors iš pradžių net savo vardo nepasakiau, visi su manimi bendravo labai maloniai, buvo paslaugūs ir gavau puikų kambarį. Džiaugiausi patogumais ir jaučiausi kaip pats garbingiausias svečias!

MALDOS RITMAS

Kaip ir nurodo regula, benediktinai meldžiasi septynis kartus per dieną. Pirmoji malda - naktinis budėjimas (nuo 5:30), dieną seka 6 valandų liturgijos dalys (rytmetinė, tercija, seksta, nona, vakarinė, naktinė), tercija paprastai sujungta su šv. Mišiomis. Valandų liturgijos metu skaitomos psalmės (jų skaitymo tvarka nurodyta šv. Benedikto reguloje), giedami himnai. Palendriuose visos maldos vyksta lotynų kalba, giedama grigališkuoju choralu.

Šiuose iš interneto paimtose nuotraukose galima pamatyti bažnyčios vidų:


ephoto.lt
palendriai.lt
Brolių maldos vietos atskirtos nuo pasauliečių nedidele tvorele. Kiekvienų pamaldų metu jie iškilmingai įžengia procesija poromis, vienas iš poros merkia pirštus į švęstą vandenį šalia įėjimo, perduoda jį kitam broliui, abu persižegnoja, tada priėję priešais altorių jiedu priklaupia ir kiekvienas eina priešingon pusėn sėstis. Visi iš eilės mažai atsilikdami kartoja šiuos veiksmus.

Palendriai.lt
Grigališkasis choralas stiprina harmonijos, brolijos vienovės jausmą. Visi gieda vienu balsu, darniai, broliškai.

ERDVĖS IR TVARKA

Du laisvės pojūtį vienuolyne sukuriantys dalykai - tai erdvė ir tvarka (išorinė tvarka ir disciplina). Vienuolyno pastatas modernus, jame vasarą maloniai vėsu, koridoriai - dideli, langai - dideli, patalpos - erdvios, nėra jokio vizualinio triukšmo, daugelis sienų - tuščios, viskas švaru. Vienuolyną supa laukai ir graži gamta. Po miesto netvarkos tai - tikra atgaiva.






Tiesa, visą vienuolyno gamtos grožį pamatyti pavyks tik vyrams, nes pastatą supa didelė klauzūra, į kurią neleidžiamos moterys.



Taigi, vienuolyne galima pailsėti ir fiziškai.

BROLIO ĮŽADAI

Vienas iš džiaugsmų, kuriame teko dalyvauti vienuolyne - vieno naujo brolio laikinųjų įžadų davimo ceremonija. Ji vyko taip, kaip aprašyta Reguloje.

Priešais altorių atsisėdo ant kėdės vienuolyno prioras. Jo akivaizdoje ant žemės kryžiumi (ištiesęs rankas) atsigulė brolis. Jam kurį laiką pagulėjus, greta esantis vienuolis liepė: „Viešpaties vardu, kelkis“. Atsikėlus prioras ir kiti meldėsi, po to brolis paėmė lapą su lotyniškai surašytu įžadų tekstu, garsiai jį perskaitė. Jis žadėjo būti klusnus, pastovus ir sekti regula. Padėjęs lapą ant altoriaus pasirašė, prinešęs parašą parodė priorui, tada vėl padėjo lapą ant altoriaus. 

Brolis atsiklaupė, jam aprengė naujus vienuolio rūbus. Jis nerangiai atsistojo, sunkiai eidamas išėjo į vidurį, priešais altorių, jam iš abiejų pusių sėdėjo vienuolyno brolija. Naujasis brolis iškėlė rankas į dangų ir pradėjo giedoti: suscipe me Domine secundum eloquium tuum et vivam, et non confundas me in expectatione mea! („Priimk mane pagal savo žodį ir gyvensiu: ir neapvilk mano vilties!“ - Ps 118 (119)116). Sugiedojęs šiuos žodžius jis puolė ant žemės, kaskart juos atkartodami giedojo visi broliai, pridėdami: Gloria Patri, et Filio, et Spiritui Sancto, sicut erat in principio, nunc et semper, et in saecula saeculorum (Garbė Dievui Tėvui, ir Sūnui, ir Šventajai Dvasiai. Kaip buvo pradžioje, dabar ir visados, ir per amžius).



Šv. Benedikto reguloje ši ceremonija aprašoma šitaip:
Jo priėmimo tvarka turi būti šitokia: bažnyčioje visiems dalyvaujant, tepažada Dievo ir visų jo šventųjų akivaizdoje visam laikui pasilikti vienuolyne, pakeisti savo įpročius ir būti klusnus, idant žinotų, kad ką nors padaręs ne taip, jis bus pasmerktas to, kurį jis išjuokia.
Savo pažadą tegu laiduoja prašymu, patvirtintu šventųjų, kurių relikvijos yra vienuolyne, vardu, ir tuometinio abato. Šį prašymą tesurašo savo ranka, arba, jei rašyti nemoka, jį teužrašo kitas jo paprašytas brolis,  o anas naujokas tepasirašo ir savo ranka tepadeda jį ant altoriaus.
Padėjęs prašymą, pats naujokas iškart teužgieda šį kreipinį: suscipe me Domine secundum eloquium tuum et vivam, et non confundas me in expectatione mea! Šį kreipinį triskart tepakartoja visa bendruomenė, pridedama Gloria
Tuomet anas brolis, naujokas, tesigula prie kiekvieno kojų, idant už jį pasimelstų, ir nuo tos dienos jis jau tebūna laikomas bendruomenės nariu. (Šv. Benedikto regula, LVIII,17-23)
Naujokas nesigulė prie kiekvieno kojų, tik, regis, visiems nusilenkė, bet visa kita buvo įvykdyta pažodžiui. Netgi įžado tekste buvo prisiekiama šventųjų relikvijomis, esančiomis altoriuje.

PASAULIEČIŲ PATOGUMUI


Vienuolyno bažnyčia
Skirtingai nei kiti katalikų vienuoliai, benediktinai yra itin sėslūs. Jie duoda ne tik neturto, skaistumo ir paklusnumo, bet ir pastovumo įžadus, ruošiasi mirti ten, kur gyvena. Benediktinai priima ne į kokį ordiną, o į vienuolyno bendruomenę su savo galva - abatu. 

Derėtų pastebėti, kad benediktinai yra vieni iš nedaugelio katalikų vienuolių, kurie oficialiai ir vadinami monachi, t.y. vienuoliais, kiti „vienuoliai“, pavyzdžiui, pranciškonai, vadinami tik broliais (fratri), o jėzuitai netgi savo vienuolyno nevadina „vienuolynu“ - vadina „jėzuitų namais“. Lietuviškai mes juos visus vadiname „vienuoliais“, tačiau net anglų kalboje egzistuoja aiški monk ir friar skirtis.

Būdami pastovūs, benediktinai tarnauja pasauliui malda ir svetingumu. Jie siūlo fizinį ir dvasinį rūpestį, prieglobstį, siūlo ir kartu melstis. Pasauliečiui, užklydusiam į benediktinų bažnyčią, nesunku susirasti reikiamus tekstus ir prisijungti prie maldos: 



Tekstai pateikiami pagal paros laiką, su kintamomis dienomis, skirtomis tai dienai (ant atskiro lapelio). Visi tekstai pateikiami lotynų ir lietuvių kalbomis. 

Nepaisant sąlyginio bendruomenės modernumo, manau, Palendrių vienuolyne verta apsilankyti visiems katalikams, mylintiems Tradiciją ir visiems ortodoksams, galvojantiems, kad tarp katalikų nebeliko tikrų vienuolių. 

2016 m. birželio 19 d., sekmadienis

Šventojo ir Didžiojo Susirinkimo stebėtojai

Anglikonų vyskupas Christopher Hill
Katedroje - ortodoksų metropolitas Jonas Zizioulas, o šalia jo -
stebėtojai katalikų kardinolas Kurtas Kochas
ir Armėnų Apaštališkosios Bažnyčios vyskupas (vardo - nežinau)
Nuotraukos - Natalijos Vasilevič.

D.U.K. apie Panortodoksinį sinodą (Šv. Susirinkimą)

Mano straipsnis apie Ortodoksų Bažnyčios problemas: ČIA
Mano interviu "Ryto garsuose" apie Susirinkimą (nuo 32:20): ČIA


- KAS YRA ŠIS PANORTODOKSINIS SINODAS/SUSIRINKIMAS?

Dabartinis oficialus sinodo pavadinimas: Šventasis ir Didysis Ortodoksų Bažnyčios Susirinkimas

Ortodoksų Bažnyčia susidaro iš 14 (arba 15, pagal kitą skaičiavimą) nepriklausomų (autokefalinių) Bažnyčių (šio susirinkimo kontekste susitarta laikyti, kad Bažnyčią sudaro 14 Bažnyčių). Autokefalines Bažnyčias jungia:

1) Vienas tikėjimas (suformuluotas 7 Bažnyčios susirinkimuose); 
2) Sakramentinis bendravimas (dalinimasis sakramentais). 

Visais kitais atžvilgiais Bažnyčios viena nuo kitos visiškai nepriklausomos. Kadangi paskutinysis Bažnyčių susirinkimas vyko tik 787 m., pastaruosius 1000 metų Bažnyčios, likdamos prie to paties tikėjimo, turėjo savaip taikytis prie naujų iššūkių, kuriuos kėlė naujos istorinės aplinkybės. 

Šventojo ir Didžiojo Ortodoksų Bažnyčios Susirinkimo tikslas - apibendrinti skirtingų Bažnyčių praktiką, derinti jų atsakus į mūsų laikmečio problemas, su kuriomis susiduria Bažnyčia.

- KOKIOS PROBLEMOS BUS SPRENDŽIAMOS SUSIRINKIME?

Svarbiausi Susirinkime sprendžiami klausimai:

* Santuoka Ortodoksų Bažnyčioje. Ar galima tuoktis su neortodoksu krikščioniu? Su nekrikščioniu? Kokios yra kliūtys santuokai? Planuojama patvirtinį tradicinį mokymą apie santuoką, draudžiantį tuoktis su nekrikščionimis, bet paliekantį išimtį tam tikriems krikščionims neortodoksams.
* Diaspora. Nenormalu, kad Vakarų valstybėse, kur gyvena daug migrantų iš Rusijos, Serbijos, Graikijos, Rumunijos ir kitų ortodoksų valstybių, egzistuoja tautiniu pagrindu susiskaldžiusios bendruomenės. Kartais tame pačiame mieste yra atskiras vyskupas rusams, atskiras - graikams ir t.t.. Susirinkimas siekia įsteigti vyskupų susirinkimus Vakarų valstybėse (kai kur jie jau yra) ir kurti didesnę krikščionišką bendrystę tarp skirtingų tautų tikinčiųjų, kad nebūtų susiskaldymo tautiniu pagrindu.
* Ekumeninis sąjūdis. Susirinkimas siekia apibendrinti Ortodoksų Bažnyčios poziciją santykiuose su neortodoksais. 

Kalendoriaus ir autokefalijos skyrimo tvarkos klausimai, apie kuriuos diskutuota anksčiau, iš dienotvarkės pašalinti.

- KOKIA IŠ ŠIO SUSIRINKIMO NAUDA?

Susirinkimas padės geriau koordinuoti Ortodoksų Bažnyčių veiklą ir veikti išvien. Jis turi sustiprinti Bažnyčios vienybę.

- KUR VYKS SUSIRINKIMAS?

Susirinkimas turėjo vykti Stambule, Agia Eirene katedroje, tačiau buvo perkeltas į Kretą dėl Rusijos ir Turkijos konflikto.

- KADA VYKS SUSIRINKIMAS?

Autokefalinių Bažnyčių delegacijos pradėjo rinktis jau birželio 16 dieną. 

Birželio 17 d. buvo mažoji sinaksė - Autokefalinių Bažnyčių vadovai susirinko posėdžiui. Birželio 18 d. beveik visą dieną buvo pamaldos.
Birželio 19 d. (Sekminių dieną) - iškilminga liturgija ir bendri pietūs. 
Birželio 20 d. (Šventosios Dvasios diena) - 1 ir 2 Šventojo ir Didžiojo Susirinkimo posėdžiai. Birželio 21 d. - 3, 4, 5 posėdžiai. 
Birželio 22 d. - 6, 7, 8 posėdžiai. 
Birželio 23 d. - 9, 10, 11 posėdžiai. 
Birželio 24 d. - 12, 13, 14 posėdžiai. 
Birželio 25 d. - 15, 16 ir uždaromasis posėdžiai. 
Birželio 26 d. (Sekmadienis) - baigiamoji Dieviškoji Liturgija

Kiekvieną dieną Susirinkimo dalyviai dalyvauja įprastame ortodoksų dienos pamaldų cikle (Dieviškoji Liturgija, vigilija ir kt.), trunkančiame apie 4 valandas (sudėjus kartu).

- KAS DALYVAUJA SUSIRINKIME?

Susirinkime turėjo dalyvauti 14 Bažnyčių atstovai:

  1. Konstantinopolio patriarchatas
  2. Aleksandrijos patriarchatas
  3. Antiochijos patriarchatas
  4. Jeruzalės patriarchatas
  5. Rusijos Ortodoksų Bažnyčia
  6. Gruzijos 
    Ortodoksų Bažnyčia
  7. Serbijos 
    Ortodoksų Bažnyčia
  8. Rumunijos 
    Ortodoksų Bažnyčia
  9. Bulgarijos 
    Ortodoksų Bažnyčia
  10. Kipro 
    Ortodoksų Bažnyčia
  11. Elados (Graikijos) 
    Ortodoksų Bažnyčia
  12. Albanijos 
    Ortodoksų Bažnyčia
  13. Lenkijos 
    Ortodoksų Bažnyčia
  14. Čekijos ir Slovakijos 
    Ortodoksų Bažnyčia
Kiekvieno patriarchato delegaciją sudaro 24 vyskupai, tarp kurių paprastai yra ir Autokefalinės Bažnyčios vadovas (patriarchas, metropolitas arba arkivyskupas).

Dėl tam tikrų aplinkybių, į Susirinkimą neatvyko Rusijos, Bulgarijos, Antiochijos ir Gruzijos delegacijos. Serbijos delegacija, nors ir dvejojo, ar atvykti, visgi, persigalvojo ir atvyko.

- KODĖL DALIS BAŽNYČIŲ NEDALYVAUJA SUSIRINKIME?

Pirmoji paskutinę minutę (birželio pradžioje) pasitraukė Bulgarijos Ortodoksų Bažnyčia. Po to prisijungė Gruzijos, Antiochijos, galop ir Rusijos Bažnyčios. Serbija iš pradžių abejojo dalyvavimo tikslingumu, bet, visgi, nuvyko į Susirinkimą.

Bulgarijos ir Gruzijos Bažnyčios oficialiai dalyvauja dėl ekumeninio dokumentų pobūdžio. Juodvi protestavo prieš tai, kad Katalikų Bažnyčia dokumentuose pavadinta "Bažnyčia" (pasak bulgarų, yra tik viena Bažnyčia - Ortodoksų Bažnyčia, o visas kitas konfesijas derėtų vadinti schizmomis ir erezijomis). Gruzinai taip pat teigė, kad santuoka turėtų būti leidžiama tik tarp ortodoksų (šiuo metu daugelyje Bažnyčių leidžiama tuoktis ir su katalikais bei kai kuriais protestantais).

Antiochijos Bažnyčia atsisakė dalyvauti todėl, kad Jeruzalės Bažnyčia Katare (jos kanoninėje teritorijoje) įsteigė vyskupiją. Šį konfliktą turėjo padėti išspręsti kitos Bažnyčios, tačiau sprendimas vis dar nepasiektas. Todėl ši Bažnyčia atsisakė dalyvauti iki konfliktas išsispręs.

Rusijos Bažnyčia atsisakė dalyvauti todėl, kad atsisakė dalyvauti anksčiau minėtos Bažnyčios. Maskvos patriarchijos teigimu, be kitų Bažnyčių Susirinkimo sprendimai neturės autoriteto, todėl susirinkimą vertėtų atidėti.

- KAIP BUS PRIIMAMI SUSIRINKIMO NUTARIMAI?

Kiekviena iš 14 Bažnyčių turės po vieną balsą. Bažnyčios pirmiausia balsuos viduje (24 vyskupai), tada jie panaudos savo vieną Bažnyčios balsą balsuodami už arba prieš sprendimą. Sprendimas bus patvirtintas tada, kai jį vienbalsiai patvirtins visos 14 Bažnyčių.

- KAIP SUSIRINKIMUI RUOŠTASI?

Idėja susirinkimui gimė XX a. pradžioje. Pirmąsyk Susirinkimą Konstantinopolio patriarchas bandė surinkti 1923 m., tačiau Rusijoje tuo metu buvo tik pasibaigęs pilietinis karas, Bažnyčios padėtis buvo itin sunki, todėl Susirinkimas tebuvo vietinės reikšmės. Pasiruošimas dabartiniam susirinkimui pasidėjo 1961 m. Konstantinopolio patriarco iniciatyva. Susirinkimo temos patvirtinos 1976 m. Galutinė Susirinkimo tvarka buvo patvirtinta 2016 m. pradžioje, kai Bažnyčių vadovai susitiko Šambezi, Šveizarijoje. Visą tą laiką nuo 1961 m. vyko Bažnyčių vadovų susitikimai, kurių metu buvo derinami visi Susirinkimo klausimai.

- KUO SUSIRINKIMAS SVARBUS GEOPOLITIŠKAI?

Šiuo metu Ortodoksų Bažnyčia politiškai atstovauja dviems "pasauliams" - slaviškam ir graikiškam (tai - sąlygiški pavadinimai). Maskvos, Bulgarijos, Gruzijos ir Serbijos Bažnyčios labiau yra susijusios su Rusijos kultūra, Ortodoksų Bažnyčia Rusijoje užima svarbią poziciją.

Likusios Bažnyčios yra susijusios su Konstantinopolio patriarchu, kuris oficialiai Bažnyčioje yra "pirmas pagal garbę" (pirmas tarp lygių). Konstantinopolio patriarchatas aktyviai veikia Jungtinėse Valstijose ir yra proeuropietiškai orientuotas. Be to, Konstantinopolio patriarcho rezidencija randasi Stambule, Turkijoje.

- KOKIOS KONTRAVERSIJOS SUPA SUSIRINKIMĄ?

Šiuo metu didžiausia kontraversija - 4 Bažnyčių nedalyvavimas. Diskutuojama, kokį statusą turės Susirinkimo sprendimai, jei tos Bažnyčios taip ir neatvyks.

Kita kontversija - dėl ekumenizmo. Pagal vieną iš hipotezių, Rusijos Bažnyčia atsisakė dalyvauti Susirinkime todėl, kad jos viduje (kaip ir Bulgarijoje, Gruzijoje, Serbijoje) suaktyvėjo fundamentalistų grupės, skleidžiančios antiekumenistinę agitaciją. Jos pasidarė itin aktyvios jau po Maskvos patriarcho susitikimo su popiežiumi.

Pagal kitą iš hipotezių, Susirinkimo eigai galėjo sutrukdyti Vladimiro Putino veiksmai, nes Susirinkimas galįs sumažinti Maskvos reikšmę ortodoksų pasaulyje. Tačiau pastaroji hipotezė verčiau yra sąmokslo teorija, nei faktais patikrinamas teiginys.

Susirinkime taip pat galima stebėti įtampą tarp Maskvos ir Konstantinopolio patriarchatų. Nors Maskvos patriarchatas yra didžiausias pasaulyje, pirmasis pagal garbę yra Konstantinopolio (Visuotinis) patriarchas. Maskva nenori, kad kas nors jai vadovautų, todėl neigia Visuotinio patriarcho pretenzijas į galią spręsti įvairius Visuotinės Bažnyčios klausimus. Visuotinis patriarchas teigia turįs galią spręsti tarpbažnytinius Autokefalinių Bažnyčių klausimus ir siekia sumažinti Maskvos įtaką ortodoksų pasaulyje kaip nekanonišką.

Rusijoje ir kitose šalyse taip pat egzistuoja Ortodoksų Bažnyčios nepalaikomos grupės, kurios Susirinkime įžvelgia Apreiškimo Jonui apokaliptinių pranašysčių išsipildymą. 

2016 m. birželio 14 d., antradienis

„Kodėl Jėzaus tunika buvo be siūlės?“ (Jn 19,23)

„Kareiviai, nukryžiavę Jėzų, pasiėmė jo drabužius ir padalijo juos į keturias dalis – kiekvienam kareiviui po dalį; pasiėmė ir tuniką. Ji buvo be siūlės, nuo viršaus iki apačios ištisai megzta. Todėl jie tarėsi: „Neplėšykime jos, bet verčiau meskime burtą, kam ji teks“. Taip išsipildė Raštas: Jie drabužius mano dalijas, meta dėl mano apdaro burtą. (Ps 22,19) Šitaip kareiviai ir padarė.“ (Jn 19,23-24)
Jono Evangelijoje, kuri yra pati slėpiningiausia, mistiškiausia, retai kas paminima be reikalo. Todėl verta susimąstyti, kodėl Jėzaus tunika, kaip sako Raštas, buvo be siūlės, nuo viršaus iki apačios ištisai megzta.

PRANAŠYSTĖS

Prof. A. Lopuchino teigimu, šie žodžiai reiškia, kad jei kareiviai būtų perpjovę drabužį, būtų pasileidę visi jo siūlai ir iš medžiagos nebūtų jokios naudos (tiksliau, tai būtų pabiri siūlai). Todėl toks pasiuvimo būdas tarsi buvo priežastis išsipildyti Ps 22,19 pranašystei apie Mesiją, kad jo priešai mes burtus dėl jo drabužio. Tačiau tai tik pirmasis teksto prasmės sluoksnis.

DRABUŽIS KAIP KŪNAS

Antrasis prasmės sluoksnis išryškėja aiškiau perskaičius originalų fragmento teksto. Žodžius iki apačios lietuviškame tekste pridėjo vertėjas. Graikiškai pažodžiui ši veita skamba ἐκ τῶν ἄνωθεν ὑφαντὸς - bet tunika buvo vientisa, visa pasiūta iš viršaus“. Žodžiai iš viršaus“ skamba daug teologiškiau, todėl natūralu, kad, kaip pastebi Teofilaktas Bulgaras (XI a.), dalis Bažnyčios Tėvų žodžius aiškino alegoriškai, kaip nurodančius, jog Nukryžiuotasis buvo ne paprastas žmogus, bet turėjo dievystę iš aukštybių.

Kad geriau suprastume šią interpretaciją, dera pažvelgti į drabužiųtypos interpretavimo istoriją Tėvų tradicijoje. Origeno sekėjai - origenistai - mėgo drabužius“ Šventajame Rašte aiškinti kaip kūno metaforą. Pasak origenistų, drabužiai, kurie po nuopuolio buvo pasiūti Adomui, buvo Dievo žmogui sukurtas kūnas:
O žmogui jis tarė: „Kadangi tu paklausei savo žmonos balso ir valgei nuo medžio, apie kurį buvau tau įsakęs: 'Nuo jo nevalgysi!' – tebūna už tai pasmerkta žemė, – triūsu maitinsies iš jos visas savo gyvenimo dienas.  Erškėčius ir usnis tau ji želdins, maitinsies laukų augalais. Savo veido prakaitu valgysi duoną, kol sugrįši žemėn, nes iš jos buvai paimtas. Juk tu dulkė esi ir į dulkę sugrįši!“ Žmogus pavadino savo žmoną Eva, nes ji buvo visų gyvųjų motina. VIEŠPATS Dievas padarė drabužius iš kailių žmogui bei jo žmonai ir juos aprengė. (Pr 3,17-21)
Ortodoksinė tradicija atmetė eretinę interpretaciją, neva kūnas žmogui buvo sukurtas tik po nuopuolio. Tačiau ortodoksinėje literatūroje taip pat sutinkame panašią interpretaciją, drabužius vadinančius kūnu. Šv. Andriejaus Kretiečio kanone (VII-VIII a.) skaitome:
Nuodėmė pasiuvo man drabužius iš kailių, nuvilkdama ankstesnį, Dievo nuaustąjį apdarą (Pr 3,21).
Apsijuosiau gė́dos drabužiu, tarsi figmedžio lapais, kurie liudija, kad pasidaviau daugybei geidulių (Pr 3,7)
Aš apsirengęs drabužiu, kurs gėdingai suterštas ir bjauriai išteptas krauju, srūvančiu dėl mano kupino aistrų̃ ir geidulių gyvenimo.
Skirtingai nei origenistai, šv. Andriejus mini „ankstesnį, Dievo nuaustąjį apdarą“. Kitaip tariant, pagal ortodoksinį aiškinimą, žmogus buvo sukurtas iškart kaip kūnas ir siela. Tačiau po nuodėmės jis gavo kitokį, geidulių paveiktą kūną („kūnu“ Rytų tradicijoje dažnai vadinama visa žmogiškoji prigimtis). Tik Kristus turėjo drabužį, pasiūtą iš viršaus“, t.y. turėjo ypatingą kūną, duotą iš aukštybių“, kaip rašo Teofilaktas. Jo kūnas buvo sukurtas Šventosios Dvasios veikimu, Jo žmogiškoji prigimtis nebuvo nuodėminga kaip visų Adomo palikuonių. Eucharistijos sakramento metu žmonės tampa šio Kūno dalininkais, jie perimą šią prigimtį be nuodėmės, pasisiaučia drabužiu, pasiūtu iš viršaus“ vietoje savo senojo, žemiško drabužio - geidulinio kūno.

EUCHARISTIJOS IR BAŽNYČIOS VIENYBĖ

Šv. Kiprijonas Kartaginietis, sekdamas aukščiau minėta interpretacija, taip pat pabrėžia ekleziologinę eilutės svarbą. Bažnyčia yra Kristaus Kūnas, o Kristaus Kūnas yra nedalus. Teofilaktas rašo - Kristaus Kūnas dalijamas visom keturiom pasaulio šalims, tačiau išlieka vienas ir nedalus. Ir Eucharistija, ir Bažnyčia yra visur viena ir ta pati. Niekas negali pažeisti šios vienybės.


KITOS INTERPRETACIJOS

Šv. Jonas Auksaburnis taip pat sako, kad tai gali būti Palestinoje siūto pigaus drabužio rūšies įvardijamas. Tuo pabrėžiamas Kristaus skurdas.  Šv. Maksimas Išpažinėjas sako, kad tai gali pabrėžti, jog nors ir kariai nukankino Kristų kūniškai, nei Jo dorybės, nei Jame esančios malonės, nei Jo sielos negalėjo pasiekti.

Kokį aiškinimą bepasirinktume, drabužiai, bet kokiu atveju, tikrai Šventajame Rašte yra susiję su permaina. Atgailaudami žydai persiplėšdavo drabužius; švęsdami - pasikeisdavo į geresnius. Sūnui palaidūnui sugrįžus pas tėvą, tėvas liepia jį aprengti naujais drabužiais (Lk 15,22). Į vestuves atėjus nepasiruošusiam svečiui, karalius klausia, kurgi jo drabužis (Mt 22,11). Apreiškimas Jonui sako, kad žmogus, kuris saugo savo drabužius, yra palaimintas (Apr 16,15), taip pat, kad Jėzus kviečia įsigyti naują drabužį (Apr 3,18), kuriais rengiasi Jo ištikimieji. Taigi, tai, kad vienas Jėzaus drabužių nebuvo suplėšytas, rodo, kad Jėzus turi kažkokį šventą, nesuplėšomą, nedalomą drabužį, kurio niekas negali pažeisti. 

2016 m. birželio 12 d., sekmadienis

Apie dvasinį paklydimą (III)

Straipsnių ciklas - pirma dalis, antra dalis

4. Tomas Kempietis ir stačiatikybė

Ortodoksų tikėjime Bažnyčios Tėvų statusą turi visi šventą gyvenimą gyvenę, tikrąjį tikėjimą skelbę ir Bažnyčios pripažinti žmonės, t. y. Šventosios Tradicijos nešėjai, nepriklausomai nuo to, kada gyveno. Būna ir išimčių (kartais statusą įgyja negyvenę švento gyvenimo arba nukrypę nuo tikrojo tikėjimo asmenys). Šiuolaikinėje ortodoksų teologijoje mokymą apie dvasinį paklydimą išpopuliarino prie Tėvų priskiriamas šv. Ignotas Briančianinovas (1807–1861).

Šiandien jo raštuose išdėstytas mokymas yra vienas įtakingiausių stačiatikybėje (greta egzistuoja alternatyvios tendencijos, tokios kaip kun. Aleksandro Menio modernizmas). Jo veikalai išversti į visų ortodoksų Bažnyčių kalbas, jį skaito ir graikai, ir amerikiečiai. Ortodoksų santykiams su kitatikiais suprasti itin svarbus jo tekstas „Apie dvasinį paklydimą“ (О прелести), kuriame jis kaltina katalikus ir protestantus negrįžtamai nuklydus nuo tikrojo dvasingumo.

[SKAITYTI TOLIAU]

Metr. Hilarijono kalba: „Turėti ar būti: Seksualinė revoliucija ir jos demografiniai padariniai"



Yra lietuviški subtitrai

Religijos studijos ir RSTC istorija (su prof. R. Šerpytyte) [audio]



Laidoje kalbamės su Religijos studijų ir tyrimų centro direktore prof. Rita Šerpytyte. Ji pasakoja, kaip kilo idėja įkurti šią mokslo įstaigą, kokius tyrimus ji atlieka ir kokias studijas organizuoja, kas yra religijos studijos, kuo jos skiriasi nuo teologijos ar religijotyros. Laidą veda Gintaras Sungaila.

http://video.ortodoksas.lt

Kitos laidos: https://www.youtube.com/playlist?list=PLS4zzw-5Z6h7CPtWi4SgxaBC8mEFmEwFg

Kas yra „adatos ausis“? (Mt 19,24; Mk 10,25; Lk 18,25)

„Jėzus prabilo: „Kaip sunkiai turtuoliai pateks į Dievo karalystę! Lengviau kupranugariui išlįsti pro adatos ausį, negu turtuoliui įeiti į Dievo karalystę!“
Pasak Luko Evangelijos, po to, kai vienas didikas pasakė, kad laikosi visų Dievo įstatymų ir vis dar klausė, kaip laimėti amžinąjį gyvenimą, Jėzus jam liepė parduoti visą savo didelį turtą, išdalyti vargšams ir sekti paskui jį. Turtuoliui nusiminus, Jėzus pasakė palyginimą apie tai, kad lengviau kupranugariui išlįsti pro adatos ausį, negu turtuoliui įeiti į Dievo karalystę!“.

Ilgus amžius Biblijos aiškintojai laužė galvą, kaip interpretuoti šį palyginimą. Jėzaus žodžiai skamba paradoksaliai - juk kupranugaris pralįsti pro adatos skylutę (ausį) negali, tai neįmanoma. O Jėzus sako, kad šis neįmanomas dalykas lengvesnis, nei turtuolio išganymas! Bijodami tokių „kietų“ Jėzaus žodžių egzegetai sukūrė eilę paaiškinimų.

TEORIJA APIE JERUZALĖS VARTUS

Vienas dažniausių aiškinimų, kurį pateikia pamokslininkai šiandien, sugalvotas viduramžiais (IX-XV a.), teigia, kad „adatos ausis“ - tai vienų iš Jeruzalės vartų pavadinimas. Kartais pateikiama ištisa istorija apie tai, neva šalia didžiųjų miesto vartų buvo mažesni, ir, naktį užrakinus didžiuosius vartus, tekdavo lįsti pro mažuosius, pro kuriuos kupranugaris stipriai tilpdavo (kiti sako, kad net turtuoliui tekdavo nulipti nuo kupranugario ir eiti keliais). Graži idėja - turtuolis bet kokiu atveju turi nulipti nuo gyvūno, bet kokiu atveju turi eiti pėsčiomis, be turto rankose, pažemintas.

Jei nuvažiuotumėte ekskursijon į Jeruzalę, gidai jums parodytų net ne vienus, o daugybę vartų, kurie neva ir yra ta „adatos ausis“. Viena bėda - istorikai nežino nė vieno liudijimo, kad kada nors Jeruzalėje būtų egzistavę tokie vartai, o visos tos „adatos ausys“ pastatytos krikščionių piligrimams jau po to, kai atsirado šis Biblijos aiškinimas.

Pasvarsčius kritiškai panašu, tarsi šis aiškinimas sušvelnina Jėzaus radikalumą ir suteikia turtuoliui viltį. Nebūtina visko parduoti, nebūtina išsižadėti turto, pakanka stotis ant kelių ir būsi išganytas. 

TEORIJA APIE KUPRANUGARIO VILNĄ

Kita išradinga teorija pasirodė jau moderniaisiais laikais, kai pasirodė tekstų kritikos mokslas. Ji teigė, esą rankraščiuose įsivėlė klaida ir turėta omenyje virvė (siūlas), o ne kupranugaris. Ši teorija rėmėsi prielaida, kad žodžiai kupranugaris (κάμηλος) ir virvė iš kupranugario vilnos (κάμιλος) biblinėje graikų kalboje tariasi vienodai (kamilos), tik rašosi skirtingai. Perrašinėtojams rašant diktuojamą Biblijos tekstą, jie galėjo padaryti klaidą ir taip rankraščiuose turime „kupranugarį“ vietoje „siūlo“.

Kai kurie dar nurodo į aramėjiško gamla reikšmę. Gamla reiškia ir kupranugarį, ir virvę.

Tiesa ta, kad žodis „siūlas“ (κάμιλος) rankraščiuose atsirado daug vėliau, nei kupranugaris (κάμηλος) ir rankraščiuose yra labai retas. Daug labiau tikėtina, kad kai kurie vėlesnių amžių perrašinėtojai nesitikėjo išgirsti keisto palyginimo apie kupranugarį ir adatą ir todėl tiesiog patys keitė į siūlą“ (κάμιλος).

JĖZUS SAKO KĄ SAKO

Biblistai apėjo ratą ir suprato, kad Jėzus sako tai, ką sako. Šiuolaikinių biblistų rabiniškoje pirmųjų amžių literatūroje buvo aptiktas persiškas posakis: „lengviau drambliui išlįsti pro adatos ausį... [negu kažkas]“. Greičiausiai Jėzaus laikų žydai tiesiog perėmė persišką priežodį apie dramblį ir pakeitė jame minimą gyvūną - juk Palestinoje nėra dramblių, o didžiausias ten esantis gyvūnas - kupranugaris. Taip ir atsirado posakis „lengviau kupranugariui...“.

Ironiška - Biblijos aiškintojams teko nueiti ilgą kelią, kad įsitikintų, jog Jėzus sako tai, ką sako - kad lengviau kupranugariui išlįsti pro adatos ausį, negu turtuoliui įeiti į Dievo karalystę. Šie žodžiai stiprūs, skandalingi, jų paradoksalume ir slypi galia. Tačiau turtuoliams neverta nusiminti kaip tam didikui, nes „neįmanoma žmonėms, bet ne Dievui: Dievui viskas įmanoma“ (Mk 10,27).

2016 m. birželio 11 d., šeštadienis

Popiežius pakėlė Marijos Magdalietės statusą katalikybėje


„'Apaštalų apaštalė' – taip šv. Marija Magdalietė vadinama jos liturginiam minėjimui suteikiant šventės rangą“ - praneša Vatikano radijas.

http://lt.radiovaticana.va/news/2016/06/10/marija_magdaliet%C4%97_%E2%80%93_apa%C5%A1tal%C5%B3_apa%C5%A1tal%C4%97/1236295

Žingsnį Vatikanas žengė sekdamas Rytų liturgine tradicija, kur Marija Magdalietė vadinama tolygia apaštalams arba prilygstančia apaštalams (isaposolos, ravnoapostalnaja). Tiesa, greičiausiai didelę įtaką sprendimui turėjo feminizmas. 

2016 m. birželio 3 d., penktadienis

Naujojo Testamento apokrifai

Radijo laida apie apokrifines evangelijas: Apokrifinės Evangelijos (su dr. V. Mackela)

Į Naujojo Testamento kanoną įeina tik tie tekstai, kurie yra apaštališkosios kilmės, moko tikrojo tikėjimo (ortodoksijos) ir turėjo Visuotinės Bažnyčios pripažinimą (buvo skaitomi visoje Bažnyčioje liturgijos metu). Naujojo Testamento apokrifai - tai tekstai, kurie nebuvo įtraukti į Naujojo Testamento kanoną, nes neatitiko šių kriterijų.

Apokrifai dažnai pasirašinėjami žymių žmonių ar apaštalų vardais (Petro, Pauliaus, Nikodemo ir kt.). Jie mėgdžioja Evangelijas, Apaštalų darbus, Apreiškimą Jonui arba Apaštalų laiškus (pvz. Laiškas laodikiečiams).

Apokrifų studijos yra naudingos todėl, kad padeda geriau suprasti Šventojo Rašto kanono formavimąsi, be to, apokrifai darė didelę įtaką krikščioniškam menui, ikonografijai bei liaudies tikėjimui. Tikėtina, kad į apokrifus pateko ir tam tikros nerašytos Bažnyčios tradicijos.

Apokrifuose dažnai kanoniškas turinys (Bažnyčios Tradicija, Naujojo Testamento pasakojimai) yra sumaišytas su išgalvotais pasakojimais ir eretinėmis doktrinomis. Tariamas apaštalų autoritetas ir kanonių raštų mėgdžiojimas turėjo suteikti eretinėms doktrinoms daugiau autoriteto. Tačiau kai kurie apokrifai labai vėlyvi (paprastai apokrifams priskiriami tik senoviniai tekstai, tačiau klastotės buvo kuriamos visą krikščionybės istoriją, net XX a.).

Apokrifus taip pat derėtų skirti nuo agrafų

Apokrifai taip pat skatina apmąstyti kanoninių Evangelijų stilių ir ten aprašomų stebuklų pobūdį, nes apokrifų stebuklai gerokai lenkia kanoninių tekstų stebuklus savo išgalvotu įspūdingumu. 

Trumpai pristatysime kai kurių apokrifų turinį.

VAIKYSTĖS EVANGELIJOS



Jokūbo protoevangelija.  (II a.) Ko gero didžiausią įtaką Ortodoksų Bažnyčios ikonografijai ir poezijai turėjęs apokrifas (apie tai galima paklausyti čia). Protoevangelija smulkiai pasakoja apie Mergelės Marijos gimimą, jos gyvenimą, po to - apie Jėzaus gimimą. Dalis siužetų, ypač apie Jėzaus gimimą, atkartoja kanoninių Evangelijų pasakojimus, tačiau tekstas pripildytas pasakojimų ir detalių, kurių nėra kanoniniuose tekstuose. Į kanoną greičiausiai pateko dėl doketinių motyvų - Kristaus gimimas vaizduojamas stebukliškai (sustoja laikas, pasirodo šviesos pliūpsnis ir šviesai praėjus, vaikas jau ant motinos rankų), todėl kyla įtarimas, kad autorius netiki Jėzaus žmogiškumu. 

Tomo vaikystės evangelija. (II a.) Kanoninės Evangelijos pasakoja tik apie Jėzaus gimimą ir vieną jo gyvenimo epizodą 12 metų, o didžioji dalis teksto - apie paskutinius jo gyvenimo metus, ypač apie paskutines dienas. Tomo vaikystės evangelija pasakoja negirdėtas istorijas apie Jėzaus vaikystę, vaizduodama jį kaip graikų mitų vaiką-dievaitį, triksterį, krečiantį pokštus. Jėzus Šabo dieną suteikia gyvybę paukšteliams, kuriuos nulipdė iš molio, prakeikia berniuką, kuris miršta, prakeikia ir kitą berniuką, tačiau jį prikelia. Tada Juozapas jį atiduoda į mokyklą, tačiau Jėzaus nesiseka mokyti, jis pasirodo esąs neklusnus ir išmintengesnis už savo mokytoją. Po šio epizodo seka šeši stebuklai, Jėzus vėl nesėkmingai atiduodamas į mokslus ir atliekami trys paskutiniai stebuklai. Tada atpasakojimas epizodas iš Luko Evangelijos, kur Jėzus 12 metų Jeruzalėje moko Įstatymo mokytojus apie Šventąjį Raštą. Ši pseudoevangelija cituojama Korane (daugiau apie apokrifų įtaką Koranui čia).

Arabiškoji (siriškoji) vaikystės evangelija. (V a.) Pirmojoje dalyje pasakojama apie Jėzaus gimimą (pagal Jokūbo protoevangeliją), antrojoje - apie šventosios šeimos bėgimą į Egiptą (ten Jėzus daro stebuklus), trečioji dalis pasakoja apie Jėzaus vaikystėje darytus stebuklus (pagal Tomo vaikystės evangeliją). Evangelijoje pasakojamas išskirtinis stebuklas, cituojamas Korane - būdamas kūdikis, Jėzus kalba iš savo lopšio.

Pseudomato evangelija. (VII a. pr.) Neva šv. Jeronimo išverstas hebrajiškas tekstas. Kaip ir arabiškoji vaikystės evangelija, šis apokrifas bando apjungti Jokūbo protoevangelijos ir Tomo vaikystės evangelijos pasakojimus. Tekste pirmą kartą minima, kad gimstant Jėzui tvartelyje buvo asilas ir jautis (tekstas buvo įtrauktas į Aukso legendą“, todėl padarė įtaką Vakarų ikonografijai). Korane perpasakojamas tekste minimas palmės stebuklas (žr. šią paskaitą). 

PSEUDOEVANGELIJOS

Evangelija pagal žydus. (II a.) Ši evangelija neišliko, liko tik liudijimai apie ją Bažnyčios Tėvų raštuose. Pagrindinis pasakojimas panašus į kanonines Evangelijas. Šventoji Dvasia vadinama Jėzaus Motina, Jėzus - Jos Sūnus. Šventosios Dvasios įvaizdis atitinka žydų Išminties tradicijas, tačiau paveiktas gnosticizmo. Po krikšto Šventoji Dvasia Jame ilsisi ir karaliauja. Išganymas apibūdinamas kaip įgyjamas per ieškojimą - nustebimą - radimą - atilsį (hermetizmo schema). 

Toledot Ješu. (VI-IX a.) žydiškas antikrikščioniškų šmeižtų rinkinys, istoriškai stipriai prisidėjęs prie antisemitinių nuotaikų krikščionių bendruomenėse. Toledot pasakoja, atseit Jėzus buvo nesantuokinis Marijos vaikas, gimęs po to, kai ją neva išprievartavo žmogus vardu Juozapas Pandera. Teigia, esą Jėzus mokėsi Įstatymo pas rabinus, tačiau negerbė jų autoriteto ir blogai aiškino Raštą. Išaiškėjus, kad jis - nesantuokinis vaikas, Jėzus išvaromas, jis išmoksta magijos ir grįžęs daro stebuklus magijos pagalba. Jėzus skelbiasi Mesiju, o žydų išminčiai jį smerkia, nes, jų požiūriu, Jėzus neišpildo pranašysčių apie Mesiją. Judas išmoksta tos pačios magijos, kaip ir Jėzus, išmoksta atkartoti Jėzaus stebuklus ir taip įrodo, kad Jėzus - apsišaukėlis. Judas taip pat pasinaudoja galiomis, kad atimtų galias tiek iš savęs, tiek iš Jėzaus. Jėzus buvo „pakabintas ant medžio“.  Prisikėlimas šioje „evangelijoje“ aiškinamas kūno vagyste. Neva kažkoks sodininkas pavogė kūną ir palaidojo. Apaštalai ima skelbti Jėzaus mokslą visame pasaulyje, Petras irgi išmoksta magijos ir rodo tuos pačius ženklus, kaip ir Jėzus. Tekste minimas ir vienas stebuklas iš apokrifinės Tomo vaikystės evangelijos - molinių paukštelių atgaivinimas. Tekstas svarbus, nes daugelį amžių formavo stereotipus apie krikščionybę, kuriais tikėjo žydai.

Evangelija pagal Mariją. (II a.) Neva Marijos Magdalietės parašyta gnostinė evangelija, kurioje veiksmas, greičiausiai, vyksta po Kristaus prisikėlimo ir įžengimo į dangų (tekstas išlikęs fragmentais, todėl kontekstas ne visai aiškus). Po Kristaus pasitraukimo mokiniai liūdi, jie kreipiasi į Mariją, sakydami, kad ji buvo mylimiausia Jėzaus mokinė, kad ši juos paguostų. Marija ima pasakoti apaštalams apie slaptą gnostinį mokymą, kurį neva tik jai vienai perdavė Jėzus. Mokiniai pasipiktina jos pasakojimu, tačiau yra pakankamai paguosti, kad iškeliautų skelbti evangeliją visam pasauliui.

Evangelija pagal Petrą. (II a.) Evangelijoje aprašomas Kristaus nukryžiavimas ir prisikėlimas. Evangelija turi du keistus bruožus: 1. Joje rašoma, kad Jėzus kankinamas tylėjo ir nerodė kančios ženklų. Galima įtarti, kad jis nebuvo normalus žmogus - taigi, tekstas neatitinka ortodoksiškumo reikalavimo; 2. Evangelija aprašo kaip po prisikėlimo kryžius ėjo iš paskos Jėzaus ir kalbėjo. Taigi, šiam tekstui būdingas neortodoksiškas stebuklinis kalbėjimo stilius, nebūdingas kanoniniams tekstams.


Evangelija pagal Nikodemą. (IV a.) Iš pradžių tekstas pasakoja apie Jėzaus teismą ir nukryžiavimą.  Po Kristaus nukryžiavimo prisikelia daugybė žmonių, iš jų du  Leucijus ir Charinas, pasakoja, kas vyko pragaruose tada, kai Kristus mirė. Jie pasakoja, kad pragaro tamsoje Senojo Testamento patriarchai kartu su Adomu laukė Mesijo, dalijosi pranašystėmis ir Jėzus pas juos atėjo. Iš pradžių patriarchai džiūgavo išvydę Kristaus skleidžiamą šviesą, tuo tarpu šėtonas ir pragarų kunigaikštis tarėsi, kaip Jėzų uždaryti į pragarus. Tačiau Jėzus ateina, išlaužia pragaro vartus, nutraukia pančius, kuriais surakinti pragaro kaliniai. Pragarų kunigaikštis dievagojasi, kad tai tas pats žmogus, kuris anksčiau buvo prikėlęs Lozorių. Jis stebisi, kaip paprastas žmogus gali būti toks galingas. Jėzus paima už rankos Adomą, šis - vieną iš Senojo Testamento patriarchų ir taip visi susikimba gyva grandine. Jėzus tempia visus į rojų. Rojuje Gerasis Plėšikas pasakoja, kaip iškart po mirties Jėzus jį ten atvedė. Po Leucijaus ir Charino pasakojimo seka pasakojimas apie tai, kaip Poncijus Pilotas bando iš žydų sužinoti tiesą apie Jėzų, žydai prisipažįsta supratę, kad klydo, ir Pilotas rašo laišką Klaudijui apie Kristų. Evangelija padarė labai didelę įtaką Ortodoksų Bažnyčios ikonografijai ir poezijai (žr. Velykų ikonas ir sekmadienius troparus). Etiopijos Miafizitų Bažnyčia dėl šio teksto gerbia Pilotą ir jo žmoną kaip šventuosius. Pats tekstas - antisemtinis suverčia kolektyvinę kaltę už Jėzaus nukryžiavimą žydams.



Evangelija pagal Tomą. (I-II a.) Vienas įdomiausių apokrifų, nes, greičiausiai, jis yra seniausias mus pasiekęs apokrifas. Jį sudaro 114 logijų (Jėzaus posakių), jame nėra jokio rišlaus pasakojimo. Dalis logijų - posakiai iš kanoninių Evangelijų ir agrafai, kurių autentiškumą patvirtina Bažnyčios Tėvų raštai. Kitos turi paralelių eretinėse tradicijose, pavyzdžiui, logija apie hermetinę išganymo schemą - ieškojimas - nustebimas - radimas - atilsis. Tomas vaizduojamas kaip mylimiausias mokinys.

Evangelija pagal Judą. (III a.) gnostinė evangelija, kurioje Judas vaizduojamas kaip mylimiausias Jėzaus mokinys, kuriam buvo perduotas slaptas mokymas. Judas išduoda Jėzų Jo paties prašomas. Tekstas - elitistinis, jame skiriama išrinktųjų šventoji karta nuo nešventos. Taip pat tai vienas iš nedaugelio tekstų, kur pasakojama, kad Jėzus juokėsi. 

Evangelija pagal Pilypą. (II-IV a.) gnostinis (tikėtina - valentininkų), katechetinis tekstas, įvedantis į gnostikų sakramentus. Tekstas pasakoja apie Jėzaus laipsnišką įsikūnijimą (angelo pavidalas, po to - žmogiškas; jis tampa viskuo viskam), turi doketinių motyvų. Išskirtinis jame - mokymas apie nuotakos kambarį kaip centrinį sakramentą (tam tikrą jo interpretaciją perėmė mormonų religinis judėjimas). Kaip ir pseudoevangelijoje pagal Mariją, Marija Magdalietė laikoma Jėzaus mylimiausia mokine. Tekste ji vadinama koinonos (bendrininke) - greičiausiai, pasak mokslininkų, turint omeny dvasinę jųdviejų bendrystę. Tačiau šis paminėjimas įkvėpė šiuolaikinius autorius kurti legendas, neva Jėzus buvo susituokęs su Marija Magdalietę (šį išsigalvojimą, kilusi iš klaidingos Pilypo evangelijos interpretacijos, randame Da Vinčio kode“).

Tiesos evangelija. (II a.) gnostinės sektos lyderio Valentino parašytas tekstas. Pasaulis atsiranda iš klaidos, Jėzus siunčiamas sugrąžinti žmonėms prarastą pirminį žinojimą (gnosis). Teigiama, kad būtent žinojimas garantuoja išganymą. Tekste nėra pasakojimų apie Jėzaus gyvenimą.

Evangelija pagal Barnabą. (XVI a.) vėlyva klastotė, pasakojanti apie Jėzaus gyvenimą. Kadangi daugelis pasakojimų, iš esmės, pristato islamo mokymą apie Jėzų (Judas nukryžiuojamas vietoje Jėzaus, pranašaujama apie Muhamedą ir kt.), tikėtina, kad ją suklastojo musulmonai. Daugybė musulmonų iki šiol tiki, kad tai - tikrasis Evangelijos tekstas. 

APAŠTALŲ DARBŲ KLASTOTĖS

Poncijaus Piloto darbai. Žr. Evangelija pagal Nikodemą.

Andriejaus darbai. (II-III a.) Pasakojimai apie apaštalo Andriejaus apaštalavimą. Tekste aprašomi absurdiškai neįtikėtini stebuklai, nebūdingi kanoninei krikščionių literatūrai. Pavyzdžiui, pasakojama, esą Andriejus nutildydavo audras ir nugalėdavo ištisas kariuomenes vien peržegnodamas jas kryžiaus ženklu. VI a. Grigalius Turietis perrašė Andriejaus darbus išmesdamas ortodoksijai ir apaštalų stiliui priešingus pasakojimus.

APREIŠKIMŲ KLASTOTĖS

Apreiškimas Petrui. (II a.) Šis tekstas kai kurių senovės autorių buvo laikomas autentišku (pvz. Muratori fragmente jis pateikiamas kaip kanoninis). Jis yra antikinio nekyia žanro - jame iškviečiamos mirusiųjų dvasios (Jėzus meldžiasi ant kalno su mokiniais ir jos pasirodo) ir jos pranašauja apie ateitį. Mirusieji pasakoja apie rojų, kur visi šviesiais plaukais ir šviesiais drabužiais, tarsi angelai, ir apie pragarą, kur kiekvienas nusidėjėlis kenčia pagal jo darytas nuodėmes. Pvz. piktžodžiautojas pakartas ant liežuvio, svetimautoja - už plaukų, abortą pasidariusią moterį kankina jos vaikas, kurį po mirties augina jo angelas-auklėtojas. Tekstas padarė didelę įtaką populiariesiems pragaro vaizdiniams vėlesniais krikščionybės amžiais.

Apreiškimas Pauliui. (III a.) Pauliaus dangaus ir pragaro vizija, panaši į Apreiškimą Petrui. Visa kūrinija meldžia Dievą nubausti žmogų už jo nuodėmes. Pasakojama apie tai, kaip angelai sargai kasdieną Dievui raportuoja apie jų padarytus darbus, kaip pagal žmonių darbų sąrašus jie yra teisiami. Vienas iš teisiųjų malonumų po mirties - regėti, kaip pragare kankinami pasmerktieji. Paulius, gailėdamasis kenčiančiųjų, išmeldžia, kad bent sekmadieniais jie nebūtų kankinami. Apokrifas darė įtaką liaudiškam įsivaizdavimui apie tai, kas yra rojus, pragaras, angelai sargai.

(Antrasis) Apreiškimas Pauliui (koptiškoji Pauliaus Apokalipsė). (II a.) Tekstas, pasakojantis apie apaštalo Pauliaus kelionę per dangus. Dangus skiria vartai, kuriuos saugo demonai. Demonai turi knygas su kiekvieno žmogaus nuodėmėmis ir jį kaltina, o jei žmogus neatsilaiko - jį baudžia, plaka, išmeta į žemesnį pasaulį. Kelionėje žmogui gali padėti angelai. Tekstas, greičiausiai, padarė įtaką liaudiškam tikėjimui Ortodoksų Bažnyčioje apie tai, kas vyksta žmogui numirus. 

2016 m. birželio 1 d., trečiadienis

Mistagogija - 13 - Šv. Rašto kanonas ir Bažnyčia



Tryliktasis bendras ortodoksų ir katalikų patristinės mistagogijos seminaras, kuriame remiamasi Šventųjų Tėvų tekstais apie Šventojo Rašto kanono atsiradimą. Seminaras vyko šv. Paraskevės cerkvės parapijos namuose.