Ką reiškia Kristaus žodžiai: „Štai jūsų namai bus jums palikti tušti“? (Mt 23,38)

„Anuo metu Jėzus kreipėsi į minią ir į savo mokinius: „Į Mozės krasę atsisėdo Rašto aiškintojai ir fariziejai. Todėl visa, ką jie liepia, darykite ir laikykitės, tačiau nesielkite, kaip jie elgiasi, nes jie kalba, bet nedaro. Jie riša sunkias, nepakeliamas naštas ir krauna žmonėms ant pečių, o patys nenori jų nė pirštu pajudinti. Jie viską daro, kad būtų žmonių matomi. Jie pasiplatina maldos diržus ir pasididina apsiaustų spurgus. Jie mėgsta pirmąsias vietas pokyliuose bei pirmuosius krėslus sinagogose, mėgsta sveikinimus aikštėse ir trokšta, kad žmonės vadintų juos 'rabi' [Mokytojais].
O jūs nesivadinkite 'rabi', nes turite vienintelį Mokytoją, o jūs visi esate broliai. Ir nė vieno iš savųjų nevadinkite tėvu, nes turite vienintelį Tėvą danguje. Taip pat nesivadinkite mokytojais, nes jūsų vienintelis Mokytojas yra Kristus. Kas iš jūsų didesnis, tebūnie jums tarnas. Nes kas save aukština, bus pažemintas, o kas save žemina, bus išaukštintas“.
„Vargas jums, veidmainiai Rašto aiškintojai ir fariziejai! Jūs užrakinate žmonėms dangaus karalystę ir nei patys neinate, nei trokštančių į ją patekti neleidžiate.
Vargas jums, veidmainiai Rašto aiškintojai ir fariziejai! Jūs suryjate našlių namus, kalbėdami ilgas maldas; todėl būsite itin rūsčiai teisiami! Vargas jums, veidmainiai Rašto aiškintojai ir fariziejai! Jūs keliaujate per jūrą ir sausumą, kad laimėtumėte vieną naujatikį, o kai toks atsiranda, jūs padarote iš jo pragaro vaiką, dvigubai blogesnį už jus pačius.
Vargas jums, aklieji vadai, kurie mokote: 'Jei kas prisiektų šventykla, tai nieko, o jei kas prisiektų šventyklos auksu, tai jis įsipareigoja'. Kvaili jūs ir akli! Kas gi didesnis – auksas ar šventovė, kuri pašventina auksą? Arba, anot jūsų: 'Jei kas prisiektų aukuru, tai nieko, o jei kas prisiektų atnaša ant aukuro, tai jis įpareigotas'. Akli! Kas gi didesnis – atnaša ar aukuras, kuris pašventina atnašą? Todėl kas prisiekia aukuru, tas prisiekia ir tuo, kas ant jo padėta, o kas prisiekia šventove, prisiekia ja ir tuo, kuris joje gyvena. Ir kas prisiekia dangumi, prisiekia Dievo sostu ir tuo, kuris jame sėdi.
Vargas jums, veidmainiai Rašto aiškintojai ir fariziejai! Jūs duodate dešimtinę nuo mėtų, krapų ir kmynų, o pamirštate, kas svarbiausia Įstatyme, – teisingumą, gailestingumą ir ištikimybę. Reikia tai daryti ir ano neapleisti! Aklieji vadai, jūs iškošiate uodą, o praryjate kupranugarį...
Vargas jums, veidmainiai Rašto aiškintojai ir fariziejai! Jūs valote taurės bei dubens išorę, o viduje esate pilni gobšumo ir nesivaldymo. Aklasai fariziejau! Pirmiau išvalyk taurės vidų, tai bus tikrai švari ir išorė!
Vargas jums, veidmainiai Rašto aiškintojai ir fariziejai! Jūs panašūs į pabaltintus antkapius, kurie iš paviršiaus gražiai atrodo, o viduje pilni numirėlių kaulų ir visokių nešvarumų. Taip ir jūs iš paviršiaus atrodote žmonėms teisūs, o viduje esate pilni veidmainystės ir nedorumo.
Vargas jums, veidmainiai Rašto aiškintojai ir fariziejai! Jūs statote pranašams antkapius, puošiate teisiųjų paminklus ir sakote: 'Jei būtume gyvenę savo protėvių dienomis, nebūtume kartu su jais susitepę pranašų krauju'. Taigi jūs patys prieš save liudijate, jog esate pranašų žudytojų vaikai. Pripildykite gi savo tėvų saiką!“
„Gyvatės! Angių išperos! Kaip jūs ištrūksite nuo pasmerkimo į pragarą?! Todėl štai siunčiu pas jus pranašų, išminčių ir Rašto aiškintojų. Vienus iš jų jūs užmušite ir nukryžiuosite, kitus plaksite sinagogose ir persekiosite nuo miesto iki miesto, kad ant jūsų kristų visas nekaltas kraujas, išlietas žemėje, pradedant teisiojo Abelio krauju ir baigiant krauju Barachijo sūnaus Zacharijo, kurį jūs nužudėte tarp šventovės ir aukuro.  Iš tiesų sakau jums: visa tai ištiks šitą kartą“.
„Jeruzale, Jeruzale! Tu žudai pranašus ir užmuši akmenimis tuos, kurie pas tave siųsti. Kiek kartų norėjau surinkti tavo vaikus, kaip višta surenka savo viščiukus po sparnais, o tu nenorėjai! Štai jūsų namai bus jums palikti tušti. Taigi aš jums sakau: nuo dabar jūs manęs nebematysite, kol netarsite: Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu!“ - (Mt 23)

Teologas Earle'as Craigas yra rašęs apie „teatralizuotą krikščionybę“. Jis pabrėžia graikiško žodžio hypokrysis (veidmainystė) teatrinę kilmę. Craigas rašo: „[Jėzus] nekalba apie nenuoseklumą ar nenuoširdumą, bet apie teatrališką veidmainystę. Jos atveju žmogus veikia nuosekliai ir net nuoširdžiai įsijautęs į savo vaidmenį, tarsi dalyvautų spektaklyje. Vienas iš svarbiausių jo tikslų – įtikinti publiką, kad jis iš tiesų yra tas personažas, kurį vaidina.“ Nors jo apibūdinama „nevaidinančios Bažnyčios samprata“ - diskutuotina, tačiau Craigas nurodo į tam tikrą bažnytinės sąmonės tipą, kurį, pavyzdžiui, ortodoksų šventoji Marija Skobcova (1891-1945) vadina „estetiniu pamaldumu“.

ESTETINIS PAMALDUMAS

Šv. Marija Skobcova savo straipsnyje apie penkis religingumo (pamaldumo) tipus išskiria savo regėto Rusijos imperijos religinio trajektorijas ir pagrindines problemas. Estetiniu pamaldumu ji vadina tokį, kuris išorinį grožį iškelia kaip aukščiausią vertybę:

„Sekdamas estetizmu žmogus vieninteliu daiktų matu, pareigos kriterijumi laiko jausmą, kad jis yra kažkokios sudėtingos kompozicijos dalis ir įsitikinimą, kad neturi jos sugadinti ar iškreipti. Jis priima bendrąjį ritmą, įveda jį į savo vidinį gyvenimą, kaip ir statutininkas, pagal principą organizuojantis savo buitį ir šiame principe regintis didžiausia dorybę.“ - Marija Skobcova, „Religinio gyvenimo tipai“

Pasak šv. Marijos, kraštutinis estetizmas visiškai pašalina krikščionišką meilę:

„Žmonės bažnyčioje imami traktuoti arba kaip besimeldžiančiųjų minia [kursyvas - mano - G. S.], kuri yra dekoratyviai reikalinga teisingam liturgijos ritmui palaikyti, arba kaip nuobodūs ir erzinantys profanai, savo nemokšiškumu, grubumu, o kartais - savo asmeniniais rūpesčiais ir poreikiais gadinantys bendrąjį didingumo, darnos stilių.“

Estetas gali būti nepaprastai pamaldus, daug skaityti, giedoti psalmių ir krikščioniškų giesmių, tapyti ikonas, tačiau tuo pačiu demonstruoti įspūdinga kietaširdiškumą. Jis baisiausiai iškoneveiks ir įskaudins bet ką, kas pažeis bažnyčios estetiką. Jam siaubą kels nepataikantis į natą choras, užsikertantis viduryje skaitinio kunigas, ne laiku procesijoje pajudėję patarnautojai. Ak, o jei koks patarnautojas sugalvos avėti sportinę avalynę!

Jeigu kažkokia pagyvenusi moteriškė užėjusi į bažnyčią viduryje cheruvimų giesmės ims kalbinti besimeldžiančius ir guostis, kad mirė jos sūnus ir neranda sau pasaulyje vietos, toks tikintysis ją išbars ir su ja nesikalbės. Tegu ji prasmenga, nes gadina pamaldų grožį ir tvarką. Estetui abstraktus, išorinis grožis daug svarbesnis už krikščionišką meilę artimui.

Komentuodama bolševikų draudimą kunigams mokyti tikėjimo ir už bažnyčios ribų pamokslauti, šv. Marija Skobcova taikliai pastebi:

„Sovietų Rusijoje šiuo metu yra vienas grėsmingas reiškinys. Ten Bažnyčiai uždrausta viskas - skelbti, mokyti, užsiimti karitatyvine veikla, organizaciniu darbu, vienyti tikinčiuosius bendram gyvenimui. Leistas tik vienas dalykas - turėti pamaldas. Ar  tai - atsitiktinumas, prasižiūrėjimas? O, galbūt, tai subtilus psichologinis išskaičiavimas, pagrįstas tuo, kad ortodoksų pamaldos be meilės darbų, be asketinio gyvenimo apraiškų, be Dievo Žodžio gali pamaitinti tik jau tikinčius, tik tuos, kurie jau šį tą supranta, tačiau visiškai bejėgios apreikšti Kristaus tiesą apmirusiam ir bedieviui žmogui? Dvasiškai išalkęs peržengs šventovės slenkstį ir atsiduos grožiui, kuris šventovėje vyksta, bet savo alkiui patenkinti maisto negaus, nes trokšta ne tik grožio, bet ir meilės bei atsako į visas savo dvejones. Tokiu būdu valdžia savo reikalavimu užtrenkė Bažnyčios duris.“

Estetizmas tarsi dūmu uždanga užgožia krikščionybės turinį, apgaubdamas jį išoriniu grožiu. Kunigas gali atrodyti „pamaldus“, „dvasingas“, labai gražiai „laikyti Mišias“, tuo tarpu gyventi su moterimi ar netgi su vyru. Religijotyrininkas Nikolajus Mitrochinas sakė susidūręs su reiškiniu, kuomet išoriškai gražus, „krikščioniškas“ tikinčių pasauliečių pamaldumas paradoksaliai dera su „nežaboto chamizmo protrūkiais“. Tai - pagrindinė priežastis, kodėl Bažnyčios Tėvai (šv. Kiprijonas Kartaginietis, Origenas, šv. Jonas Auksaburnis ir kt.) smerkė bet kokį teatrališkumą, vaidybą, patį teatro fenomeną ir draudė bet kokias jo apraiškas krikščionio gyvenime. 

APSIAUSTŲ SPURGAI IR DIRŽAI

Kristus aptaria, kaip fariziejai laikosi išorinių pamaldumo reikalavimo. Kaip nurodo Mozės Įstatymas, jie turi apsiaustų spurgus (mazgus), puošnius diržus, kurių įvairios detalės simbolizuoja Dievo šlovę, Dievo Žodį. Panašiai ir Jeruzalės Šventyklos kunigai, sadukiejai, laikėsi išvaizdos reikalavimų. Šventyklos kunigai dėvėjo nuostabius apdarus, kupinus gilios simbolikos, o ant Vyriausiojo Kunigo galvos apdangalo buvo užrašytas netgi Dievo Vardas - JHVH.

Kalbėdamas apie nepakeliamas naštas, kurias fariziejai uždeda savo mokiniams, Kristus turėjo omenyje, kad jie piktnaudžiauja savo galia „surišti ir atrišti“. Nors daugelis fariziejų nebuvo kunigai (skaitykite: Kas yra fariziejai, sadukiejai ir esėjai?), jie turėjo galią, kurią Kristus perdavė Apaštalams - galią surišti ir atrišti (hebr. asar we-hittir). Būdami Mozės Įstatymo žinovai ir Izraelio įgaliotieji jo aiškintojai, mokytojai (rabinai) turėjo teisę drausti ir leisti, prakeikti (anatemizuoti) ir laiminti. 

Seniausias liudijimas apie tai, kad fariziejai sau priskyrė šią galią yra pateiktas Juozapo Flavijaus. Aprašydamas žydų gyvenimą I a. pr. Kr Juozapas mini fariziejų galią „surišti ir atrišti“ (Žydų karai 1,5,2). Tekste naudojama ta pati frazė, kaip ir Evangelijoje.

Į šią galią nurodo Kristus sakydamas „jūs užrakinate žmonėms Dangaus karalystę“ - neatsakingai piktnaudžiaudami savo galia skirti draudimus ir anatemas fariziejai ne tik užkirto kelią daugeliui į Dangaus karalystę, bet ir patys sau užsikirto kelią, nes ir patys tų reikalavimų nepakelia. Jie tik vykdo tai, aks išoriška, kelia didelius reikalavimus, tačiau tie reikalavimai - gryna fikcija, idealybė, kurios niekas neįgyvendina.

Kristus netgi bara fariziejus, kad šitaip gyvendami jie gadina netgi tuos žmones, kuriuos neva „laimi“. Jie vykdo „misija“, neva skelbdami Dievo Žodį už jūrų, tačiau užuot supažindinę žmones su tuo, kas svarbiausia Įstatyme - teisingumu, gailestingumu, ištikimybe - jie juos įtraukia į vaidinimą. Našlės atiduoda paskutinius pinigus, kad tik vyktų ilgos pamaldos, kurios nieko žmonėms neduoda.

Argi mes neatpažįstame šituose žodžiuose savęs? Kartais neva skelbiame Dievo Žodį, bet užuot mokę žmogų gailestingumo imame kalbėti apie visiškai išorinius dalykus - aprangą, įpročius ir kt. Atsivertusios į krikščionybę merginos sugalvoja nebesipuošti, nebenaudoti makiažo. Kažkas neseniai užsimojo sakyti, kad traškučių valgymas - nuodėmė. Ar tai nėra didžiausia kvailystė ir žmonių vedimas iš kelio? Jei kažkam traškučių valgymas, makiažo naudojimas ar bloga apranga yra didžiausia gyvenime daroma nuodėmė, tai tas žmogus yra šventesnis už daugelį, kurie eina į Bažnyčią. O jei tai yra tik menkniekis, palyginus su didžiosiomis blogybėmis, kurias jis daro, tada mokymas kreipti dėmesį į paviršines smulkmenas, o ne būti gailestingu yra pirmas žingsnis į „nežaboto chamizmo protrūkių“ žmoguje ugdymą.

Kažkada pas mane su draugu atėjo moteris ir paprašė, kad mes nueitume, perskaitytume susirinkusiems prie stalo maldas prieš valgį. Aš pasisiūliau eiti, o draugas pasakė: „Neik, mes turime darbą ir turime jį padaryti. O jie, jei nemoka maldų, tegu pasimeldžia savais žodžiais. Galų gale, jei jie ir nepasimels, tai kas? Jei tai, kad suvalgys maisto be palaiminimo bus didžiausia jų šią savaitę padaryta nuodėmė, tai padėk jiems Dieve“. Mes rūpinamės kaip apsirengti, kaip nusilenkti, ką pabučiuoti, kada ką perskaityti, o su artimaisiais, ypač bedieviais, elgiamės kaip žvėrys. 

DIEVO ŠLOVĖ PALIEKA JERUZALĘ

Sakydamas: „Štai jūsų namai bus jums palikti tušti“, Kristus kalba apie pranašystę, kuri jau buvo įvykusi ir kuri kartojosi Jo laiku. Ortodoksų Senojo Testamento kanone yra knyga, vadinama 3 Ezdro knyga (Vulgatoje - 4; angliškuose leidimuose - 2 Ezdro knyga). Čia pranašas taria Dievo žodžius, į kuriuos nurodo Jėzus Kristus:

„Štai ką sako Visagalis Viešpats: Jūsų namai tušti, išsklaidysiu jus tarsi vėjas pelus“ (3 Ezdr 1,33)

Čia, kaip ir Evangelijoje, naudojama vienaskaita, oikos, t.y. „namai“ vieno „namo“, buveinės prasme. Dievo Namais žydai vadino Jeruzalės Šventyklą - vienintelę žemišką buveinę, kurią nurodė pastatyti ir kurioje įsikūrė Viešpats - Dievo Šlovė (Kavod, Šechina):

„Namai, VIEŠPATIES Namai, buvo pripildyti debesies. Per tą debesį kunigai nebegalėjo užsibūti ir atlikti tarnybos, nes VIEŠPATIES šlovė pripildė Dievo Namus.“  (2 Kr 5,13-14)

Tačiau, nors ir kunigai atlikinėjo visas apeigas ir laikėsi visų papročių, kai jie perpildė Dievo kantrybės saiką savo nedorais darbais, Viešpaties Šlovė paliko Šventyklą:

„Vyrui įeinant, kerubai stovėjo ties dešiniuoju Namų šonu, ir debesis pripildė vidinį kiemą. VIEŠPATIES Šlovė persikėlė nuo kerubų prie Namų slenksčio, Namai buvo pripildyti debesies, ir kiemas buvo pilnas VIEŠPATIES Šlovės pašvaistės. [...] VIEŠPATIES Šlovė nuėjo nuo Namų slenksčio ir sustojo viršum kerubų. Kerubai pakėlė sparnus ir pakilo nuo žemės mano akyse, išeidami kartu su ratais. Jie sustojo prie VIEŠPATIES Namų rytinių vartų angos, – viršum jų buvo Izraelio Dievo Šlovė.“ (Ez 10,3-4. 18-19)  

„Tuomet Dvasia pakėlė mane ir atvedė prie rytinių VIEŠPATIES Namų vartų, prie vartų į saulėtekio pusę. [...] VIEŠPATIES Dvasia nusileido ant manęs, ir jis man tarė: „Sakyk: 'Taip kalbėjo VIEŠPATS. Štai ką sau manote, Izraelio namai, – aš žinau, kas jums atėjo į galvą! Užvertėte šitą miestą lavonais ir jo gatves priklojote užmuštųjų'. Todėl šitaip kalbėjo Viešpats DIEVAS: '[...] Jūs bijojote kalavijo, aš atvesiu jums kalaviją. [...] Iš miesto aš išvarysiu jus, atiduosiu jus į svetimųjų rankas ir įvykdysiu jums teismo sprendimus. Jūs krisite nuo kalavijo. Aš bausiu jus Izraelio paribyje, – ir jūs žinosite, kad aš esu VIEŠPATS. Miestas nebus jums katilas nei jūs būsite mėsa jame, – Izraelio paribyje jus bausiu. Tuomet jūs žinosite, kad aš esu VIEŠPATS, kurio įstatų nesilaikėte ir kurio įsakų nevykdėte, bet elgėtės pagal papročius tautų, gyvenančių aplink jus!“ [...] Tuomet kerubai su ratais, esančiais šalia, pakėlė sparnus. Izraelio Dievo šlovė laikėsi viršum jų. VIEŠPATIES Šlovė pakilo viršum miesto ir sustojo ant kalno į rytus nuo miesto.“ (Ez_11, 1. 5-12.  22-23)

Viešpats apleido savo Izraelį, nes Izraelis apleido Jį ir pažadėjo sugrįžti, ragindamas Izraelį atgailauti: 

„Palikau savo Namus, atmečiau savąjį paveldą. Savo numylėtinę atidaviau į jos priešų rankas.“ (Jer 12,7)

„Iš tikrųjų kaip molis puodžiaus rankose, taip mano rankoje esate jūs, Izraelio namai. Kartais pagrasinu kuriai nors tautai ar karalystei, kad ją išrausiu iš šaknų, suardysiu ir sunaikinsiu, bet jei ta tauta, kuriai grasinau, nusigręžia nuo savo nedorumo, aš pakeičiu savo mintį apie bausmę, kuria maniau ją nubausti. O kartais pažadu kuriai nors tautai ar karalystei, kad ją stiprinsiu ir duosiu žemės, bet jeigu ši tauta elgiasi nedorai mano akyse, neklausydama mano balso, aš pakeičiu savo mintį apie gera, kuriuo žadėjau ją laiminti. Taigi dabar pasakyk Judo žmonėms ir Jeruzalės gyventojams: 'Taip kalbėjo VIEŠPATS: būkite budrūs! Aš rengiu jums nelaimę ir turiu užmojį. Grįžkite kiekvienas iš savo nedoro kelio, taisykite savo kelius ir darbus'.“ (Jer 18,5-11) 

Viešpaties Šechina grįžo ir vėl apsigyveno Izraelio tarpe, tačiau grįžo ne į tokią Šventyklą, kurios tikėjosi Izraelis. Viešpats pasidarė sau naują Šventyklą - Jėzų Kristų, Mesiją, kurio pagalba ir įsikūrė bei apsigyveno Izraelyje:

„Žodis tapo kūnu ir gyveno [εσκήνωσεν - pasistatė Padangtę] tarp mūsų; mes regėjome Jo Šlovę – Šlovę Tėvo viengimio Sūnaus, pilno malonės ir tiesos.“ (Jn 1,14)

 Kristus buvo lauktoji Šventykla, kurioje ir gyveno Viešpaties Šlovė. Jis sakė:

„Sugriaukite šitą Šventyklą, o aš per tris dienas ją atstatysiu!“ Tada žydai sakė: „Keturiasdešimt šešerius metus Šventyklą statė, o tu atstatysi ją per tris dienas?!“ Bet jis kalbėjo apie savo kūno Šventyklą.“ (Jn 2,19-21)

Todėl Mato 23 skyriuje Jėzus kalba apie Šechiną Šventykloje, nors Antrojoje Šventykloje Šechinos nebuvo, tą pripažino ir rabinai. Kai tardamas savo žodžius Kristus buvo Jeruzalės Šventykloje, Jis buvo Viešpaties Artumas ir Jo Šlovė-Šechina, Jis buvo Dievas Šventykloje, todėl apie savo išėjimą iš Šventyklos pasakė taip, kaip pranašai kalbėjo apie Šechinos išėjimą iš Šventyklos ankstesniais laikais: „Štai jūsų namai bus jums palikti tušti“. Dievas palieka veidmainius. Dievas palieka teatrą, kad vaidinimas tęstųsi, bet be Jo. 


KĄ TAI REIŠKIA?

Visgi, norėčiau pabrėžti Jėzaus Kristaus žodžius:

- Visa, ką jie liepia, darykite ir laikykitės - - Reikia tai daryti [išorinių Įstatymo nuostatų laikytis] ir ano [Įstatymo prasmės] neapleisti! - 

Kristus ragina pirmiausia išvalyti taurės vidų, kad būtų švari išorė. Estetas pirmiausiai valo išorę. Bažnyčios Tėvai, kaip ir Kristus bei šv. Jonas Krikštytojas pirmuoju savo skelbimu aiškiai mums sako, ką reiškia vidaus valymas - tai atgaila. 

Svarbu suprasti, kad estetas nėra nenuoseklus. Jis daro viską nuosekliai. Tik pradeda ne nuo to, nuo ko derėtų. 

Dievas mus perspėja, kad jei mes imsimės konstruoti išorę užuot valę savo vidų, Jis mus paliks taip, kaip paliko Šventyklą. Juk mes, krikščionys, per patepimą krizma paversti Pateptojo, Kristaus atvaizdu - kristumi, ir gavę Šventosiso Dvasios dovanas, esame paversti Šventosios Dvasios Šventykla (1 Kor 3,16). Kuomet mano maldos grožis tampa man svarbesnis už mano atgailą, iš mano šventyklos lieka tik tuščios sienos, nes Dievui neįdomu teatras.