Psichiatrijos ir asketikos santykis. Akedija ir depresija

Gerasis samarietis

BAŽNYČIA KAIP DVASIOS LIGONINĖ

Kaip rašo metropolitas Hierotheos Vlachos, centrinė ortodoksų dvasingumo idėja yra dvasinis gydymas, graikiškai - therapeia. Bažnyčia patristinėje Tradicijoje yra metaforiškai suvokiama kaip ligoninė, nuodėmė - kaip liga, o sakramentai - „vaistai“, kuriais gydomos dvasinės ligos.

„Vienas žmogus keliavo iš Jeruzalės į Jerichą ir pakliuvo į plėšikų rankas. Tie išrengė jį, sumušė ir nuėjo sau, palikdami pusgyvį. Atsitiktinai tuo pačiu keliu ėjo vienas kunigas. Jis pamatė, bet praėjo kita puse kelio. Taip pat ir levitas, pro tą vietą eidamas, jį matė ir praėjo kita kelio puse. O vienas pakeleivis samarietis, užtikęs jį, pasigailėjo. Jis priėjo prie jo, užpylė ant žaizdų aliejaus ir vyno, aptvarstė jas; paskui, užkėlęs ant savo gyvulio, nugabeno į užeigą ir slaugė jį. Kitą dieną jis išsiėmė du denarus, padavė užeigos šeimininkui ir tarė: 'Slaugyk jį, o jeigu išleisi ką viršaus, sugrįžęs aš tau atsilyginsiu'. Kas iš šitų trijų tau atrodo buvęs artimas patekusiam į plėšikų rankas?“ Jis atsakė: „Tas, kuris parodė jam gailestingumą“. Jėzus atsakė: „Eik ir tu taip daryk!“ (Lk 10,30-37)

Šv. Teofilaktas Bulgaras aiškina, kad Jeruzalė šiame palyginime simbolizuoja ramų gyvenimą (nes žodis „Jeruzalė“ reiškia „Ramybės Miestas“), o Jerichas - tuščią, aistrų kupiną gyvenimą. Keliaujantis žmogus simbolizuoja žmogiškąją prigimtį, o užpuolikai - demonus. Žmogiškoji prigimtis keliavo pagal polinkį į žemiškus dalykus ir ją užpuolė demonai. Demonai atėmė iš jo dorybių rūbą ir sužalojo nuodėmėmis.

Tai, kad demonai paliko žmogų leisgyvį, simbolizuoja, kad žmogaus siela yra nemirtinga, kad puolusi prigimtis vis dar tikėjosi gauti Kristaus išgelbėjimą. Kunigai ir levitai, neišgelbėję žmogus, simbolizuoja Įstatymą ir pranašus. Žmogų atėjo išgelbėti tas, kurį žydai praminė samariečiu: „argi mes ne teisingai sakome, kad tu samarietis ir velnio apsėstas?!“ - klausė žydai Kristaus (Jn 8, 48). 

Samarietis apliejo ligonį aliejumi ir vynu. Graikiškas žodis eleos, gailestingumas, skamba taip pat, kaip eleo (έλαιο) - alyvuogių aliejus. Teofilaktas aiškina, kad aliejus yra Dievo Žodis, kviečiantis į dorybę per gėrybių pažadą, vynas - Dievo Žodis, kviečiantis į dorybę per Dievo baimę. Užeiga, į kurią nugabeno žmogų, kad tas būtų slaugomas - tai Bažnyčia, dvasios ligoninė, gydanti žmogaus ligas Dievo patikėjimu.

Aliejaus simbolika yra iki šiol išsaugota Ortodoksų Bažnyčioje. Vakarinėse pamaldose ortodoksai turi vyno ir aliejaus šventinimo ritualą, po kurio kiekvienas tikintysis prieina prie kunigo ir yra patepamas aliejumi. Šis patepimas simbolizuoja dvasinį gydymą Dievo gailestingumu.

DVASIOS LIGOS

Įvairios ydos - godumas, paleistuvystė, girtuokliavimas ir t.t... - asketikoje yra personifikuojamos ir suvokiamos kaip demonai, tam tikros nematomos būtybės (t.y. neturinčios kūno), kurios nepaisant to, kad yra nematomos, gali veikti žmogų (gundyti jį pasielgti neteisingai). Pasielgdamas neteisingai žmogus išnaudoja savo žmogiškąsias galias, suteiktas Dievo, netinkamu būdu, negerai. Todėl „nuodėmei“ įvardyti vartojamas graikiškas žodis amartia, reiškiantis „nepataikymą į taikinį“.

Kai nepataikoma į taikinį daugybę kartų, demonas „įsigali žmogaus širdyje“, yda jį užvaldo. Pavyzdžiui, girtuokliavimas tampa tarsi jo asmenybės dalimi ir jam itin sunku ją išguiti. Tačiau, jei jis to nori, žmogui gali padėti nusikratyti visų ydų Dievas ir Jo Bažnyčia.

Bažnyčia ir jos sakramentai asketikoje suvokiami kaip priemonė, labai galinga priemonė; tačiau savaime Bažnyčia šventumo negarantuoja - būta šventųjų, kurie šventumą pasiekė retai lankydamiesi Liturgijoje, buvo šventųjų, kurie Liturgijoje leido kiekvieną dieną. Taip pat, pasak Aleksejaus Osipovo, ortodoksų Tradicija skiria dvasingumą ir šventumą - jie yra atskiri dalykai.

Šis „terapinis“ ortodoksų Tradicijos požiūris kelia tam tikrų sunkumų šiuolaikinės kultūros sąlygomis. Viena vertus, XIX-ajame amžiuje atsirado daugybė naujų mokslų - neurofiziologija, psichiatrija, psichologija; kita vertus, atsirado daugybė naujų gydymo būdų - psichoanalitinė psichoterapija, grupinė terapija ir kt. Tas pats graikiškas žodis psychotherapeia (liet. „sielogyda“) skirtinguose kontekstuose įgijo skirtingas reikšmes. Senojoje Tradicijoje tai buvo sielos gydymas nuo ydų, naujoje - sielos (gr. psyche) arba sąmonės gydymas nuo neteisingo funkcionavimo. Įvyksta neišvengiama dviejų tradicijų interferencija.

Interferencija yra visapusiška. Ortodoksų teologijoje psyche yra viena, psichiatrijoje ir psichologijoje - kita. Ortodoksų teologijoje pathos reiškia aistrą ir tuo pačių kančią, t.y. tą jėgą, kuria traukia prie savęs yda, o psichiatrijoje psichopatalogija yra psichikos ligų mokslinis tyrimas. Akivaizdu, kad šioms dviems perspektyvoms būtinas dialogas, nes dabar neaišku, ar jos tiria tą patį, tik iš skirtingų požiūrio taškų, ar tiria visai kitus dalykus, o gal aptarinėja tą patį, tik siūlo vienas kitam prieštaraujančius gydymo metodus.

Realioje pastoracinėje praktikoje atsakymų į klausimą koks yra santykis tarp ortodoksų antropologijos ir psichiatrijos/psichoterapijos yra įvairių. Užtenka įvesti atitinkamas užklausas į „Youtube“, kad pamatytume, jog vieni dvasininkai ir teologai, pavyzdžiui, aiškiai skiria nusiminimo (gr. akedia) ir depresijos būkles, kiti jas absoliučiai tapatina; vieni derina savo ir psichoterapeutų ar psichiatrų darbą, kiti jį atmeta. Tačiau Šventajame Rašte rašoma:

„Brangink gydytoją, nes jis tau svarbus;juk VIEŠPATS jį sukūrė.[...]Mano vaike, kai sergi, nelūkuriuok,bet melskis VIEŠPAČIUI, kuris tave išgydys.Atsisakyk savo ydų, laikyk savo rankas švariasir apvalyk savo širdį nuo visų nuodėmių.[...] Betgi ir gydytojui leisk ateiti,nes VIEŠPATS jį sukūrė;neleisk jam nuo tavęs pasitraukti, juk tau jo reikia.Būna atvejų,kai išgijimas yra gydytojo rankose,nes ir jis meldžiasi VIEŠPAČIUI,kad suteiktų jam sėkmę nustatant ligąir gydymas išgelbėtų ligonio gyvastį.Kas nusideda savo Kūrėjui,bus įžūlus ir savo gydytojui.“
(Sir 38,1;9-10;12-15)

Tai reiškia, kad tie, kurie atmeta psichiatrų naudą žmogui, turi aiškiai sau įsivardyti, kad nepripažįsta psichiatrų kaip gydytojų. O tai - rimtas ir moksliškas teiginys, kuris reikalauja pagrindimo. Kadangi dabartinė mokslininkų bendruomenė psichiatriją kaip mokslą pripažįsta, tai kunigas, atmetantis psichiatriją, visiškai asmeniškai Dievo akivaizdoje prisiima atsakomybę už tą žmogų, kuriam davė atitinkamą patarimą.

Psichiką tiriančių mokslų, psichikos lygų gydymo ir ortodoksų antropologijos santykius norėčiau aptarti pasitelkiant du gyvenimiškus pavyzdžius - klinikinės depresijos ligos (angl. Major Depressive Disorder) ir nusiminimo ydos (gr. akedia, slav. unynie)

KAS YRA PSICHIKOS LIGA

Šventieji Tėvai naudoja dvejopą antropologiją: dichotominę (aristotelinę) ir trichotominę (platoniškąją). Dichotominėje antropologijoje skiriamas žmogaus kūnas ir jo siela, trichotominėje - kūnas, siela ir dvasia. Juodvi neprieštarauja viena kitai, nes dvasia yra suvokiama kaip sielos dalis, tačiau tokia svarbi, kad reikalauja išskyrimo.

Kūnas (gr. soma arba sarx) yra žmogaus dalis, skirta kontaktui su pasauliu, gyvenimui jame. Kūnas yra „gamtiškas“, t.y. priklauso physis (gr. tai reiškia „gamtą“, turi ir kitas reikšmes) sferai. Kūnas tėra mėsos gabalas, jei jame nėra sielos.

Siela (gr. psyche, slav. duša) - tai dalykas, teikiantis kūnui gyvybę. Sieloje slypi visos gyvybinės funkcijos, kurios reiškiasi per kūną. Graikiškas žodis psyche reiškia šaltą, vėsų pūtimą, daugmaž atitinka hebrajišką žodį nefeš. Kūnas ir siela sudaro nedalomą vienį.

Jei visi gyvūnai turi tam tikrą sielą, tai tik žmogus turi dvasią. Dvasia - tai žmogaus dalis, kuria jis pažįsta Dievą. Graikiškas žodis pneuma reiškia alsavimą, kvėpavimą, dūsavimą, dvelksmą, t.y. tą patį, ką reiškė senovės lietuvių dveselė, dvasia. Dvasia yra siejama su karštu dvelkimu, hebrajų kalboje šį žodį atitinka ruach. Dvasia yra tai, kas prisipildo Dievo malone ir tokiu būdu žmogus yra įgalinamas žmogiškai veikti.

Moksle derėtų skirti tris skirtingus dalykus - psichiatriją, psichologiją ir psichoterapiją. Psichologija - tai mokslas apie sielos veiklą (psichiką), kuris gali nieko bendro neturėti su žmogaus sveikata. Jis gali tirti, kaip žmogus suvokia spalvas, garsus ir kt. Kadangi šiuolaikiniame moksle yra stengiamasi atsiriboti nuo metafizinių prielaidų, tai tiriama ne psyche, siela, bet jos raiška, kuri apibūdinama kaip sąmonės veikla, o ties klausimu ar siela egzistuoja, mokslas privalo susilaikyti. 

Psichoterapija yra psichikos (t.y. sąmonės veiklos) sutrikimų gydymas tam tikru (psichoterapiniu) metodu. Psichoterapeutu gali būti ir psichologas, ir socialinis darbuotojas, ir psichiatras, jei tik jis turi atitinkamą kvalifikaciją.

Psichiatrija (gr. iatros - gydytojas) - tai medicinos šaka, tirianti sąmonės sutrikimų gydymą. Tik psichiatras gali skirti medikamentinį gydymą (gydymą vaistais) sąmonės veiklos sutrikimo ligos atveju, nes tik jis yra gydytojas (tam 6 metus psichiatras turi studijuoti bendrąją mediciną, o po to dar kokius 4 metus - psichiatriją; taigi, kiekvienas psichiatras turi rimtą mokslinį-medicinį išsilavinimą). 

Pasaulio Sveikatos Organizacija psichikos sveikatą apibrėžia kaip gerovės būseną, kai asmuo suvokia savo sugebėjimus, gali įveikti gyvenime įprastą įtampą, gali produktyviai ir našiai dirbti, gali duoti naudos savo bendruomenei. Psichikos ligos sutrikdo psichikos sveikatą, todėl žmogus nesusitvarko su įtampomis, nebesuvokia savo gebėjimų, nebegeba našiai dirbti. 

Remdamiesi ortodoksų antropologija, galėtume nubrėžti skirtumą tarp to, kas yra dvasiška, ir kas - sieliška. Juk yra įvairių psichikos ligų - šizofrenija (lemia haliucinacijas, kliedesius, mąstymo nenuoseklumą ir kt.), bipolinis sutrikimas (vienas kitą keičia manijos ir depresijos epizodai) ir t.t... Ir jos neturi tiesioginių sąsajų su žmogaus dvasingumu - jos yra tam tikras žmogaus sveikatos sutrikimas,lygiai taip pat, kaip ir kūno ligos. O depresija  - tik viena iš psichikos ligų.

DEPRESIJA

Depresiją derėtų skirti nuo blogos nuotaikos. Kartais „depresija“ yra vadinama paprasčiausiai bloga nuotaika, tačiau prislėgta nuotaika (kartais net jaučiamas „prislėgtumas“ krūtinėje) - tai tik vienas iš klinikinės depresijos simptomų. Paprastai jį lydį malonumo jausmo praradimas, kai malonumo nebeteikia anksčiau mėgta veikla ir „sulėtėjimas“, kai netenkame tiek kūniškų, tiek psichologinių jėgų, net pailsėję jaučiamės pervargę. 

Esant stipriai depresijai gali atsirasti mintys apie savižudybę, noras be saiko prisigerti alkoholio ar apsisvaiginti narkotikais, nemiga. Žmogus gali užsisklęsti ir vengti bendrauti, jam būdingas žemas savęs vertinimas. Dažnas tikintysis, pasirodžius šiems simptomams, mano, kad nusideda nusiminimu (akedia) ir todėl bėga pas kunigą. Jeigu kunigas nėra išsilavinęs ir nepripažįsta psichiatrijos, tikinčiajam gresia didelis pavojus.

Depresijos priežastys - aktyviai tyrinėjama mokslinė problema. Depresija gali turėti grynai kūniškas priežastis (paveldimumas, medžiagų apykaitos sutrikimai, tam tikrų medžiagų sumažėjimas organizme). Apie kūno būklės įtaką depresijai žinojo jau senovės graikai, kurie šią ligą vadino melancholia („juodąja tulžimi“ - nes Hipokratas teigė, kad melancholiko organizme yra padidėjęs juodosios tulžies kiekis).

Depresiją gali sąlygoti ir blogos ilgalaikis psichologinių problemų nesprendimas (pagal tai mokslininkai dar kartais depresiją skirsto į psichologinę ir psichiatrinę). Psichologine depresija yra vadinamas laikinas nuotaikos nukritimas po sunkios, nerimą keliančios situacijos (pvz. artimojo mirtis). Tokia depresija nereikalauja psichiatrinio gydimo. Depresija virsta psichiatrine, kai nerimas yra ilgalaikis, sekinantis, asmuo nebegali jo kontruoliuoti, dažnai nebepastebi, kad pastoviai gyvena stresinėse situacijose, ima reikštis aukščiau minėtieji depresijos simptomai. Tokiu atveju jam būtina specialisto pagalba.

Mūsų visuomenėje gajus požiūris sąmonės ligas nelaikyti ligomis. Apie klinikine depresija sergantį žmogų dažnai sakoma, kad jis „turi susiimt“, stebimasi, kaip jis „nesusitvarko su savimi“. Tačiau iš tiesų sąmonės lygos yra lygiai tokios pačios realios, kaip ir fizinės - juk susilaužiusiam koją žmogui nesakysime: „nereikia jokio gydytojo, tiesiog suimk save į rankas ir viskas bus gerai, koja sugis“. Be to, kūniškos ligos gali būti ir sukeltos sąmonės ligų.

Psichiatrijoje yra gerai žinomas psichosomatių ligų reiškinys. Dėl nerimo žmogus gali jausti raumenų įsitempimą, skirtingų kūno sričių skausmą, turėti padidėjusį kraujospūdį ir kt. Ribos tarp fizinio ir psichinio susirgimo dažnai yra neaiškios: daugelis psichiatrų ir psichologų iki šiol ginčijasi, ar, pvz., šizofrenija bei depresija gali turėti fizines priežastis, ar tai tik psichikos sutrikimai. Dar painiau yra tai, kad pati šizofrenija ar depresija gali kenkti kūniškai sveikatai.

Kas būtų, jei klinikine depresija sergantį žmogų bandytume „gydyti“ dažna atgaila ir malda? Matyt tas pat, kaip ir šitaip gydant plaučių uždegimą. Žmogus arba pasveiktu stebuklu ar savaiminiu imunitetu, arba tiesiog numirtų nuo ligos, kurią buvo galima išgydyti.

AKEDIA


Tačiau būna atvejų, kai net pašalinus visus depresijos simptomus žmogaus gyvenimo kokybė negerėja. Vieną pavyzdį pateikia klininkės neuropsichologijos specialistas dr. Andrew Michelas. Nors pats depresijos gydymas jo pacientei Sofijai buvo sėkmingas, bet jos gyvenimas vis tiek netekėjo įprasta vaga ir ji nyko akyse.

Nors pati Sofija pripažino, kad jos nuotaika pagerėjo, netgi tapo gera, ji taip ir „negrįžo“ į gyvenimą. Ji niekaip nepradėjo atlikinėti net pačių paprasčiausių užduočių - nusiųsti psichiatro laišką apie depresiją į universitetą, leidžiantį Sofijai tęsti sustabdytas studijas, vykdyti kasdienes pareigas (dėl universitetų reikalų netvarkymo Sofija buvo iš jo išmesta). Jai nerūpėjo nei reikiami padaryti darbai, nei jos asmeninė gerovė.

Per dienas ji tik žiūrėdavo realybės šou, skaitydavo gandus apie žvaigždes.  Paprastai galima įtarti, kad depresija išvysto tam tikrus elgesio modelius, nuo kurių sudėtinga grįžti prie įprasto gyvenimo, tačiau šioje situacijoje net ir mažėjant depresijai ir vystant ilgalaikį nuotaikų stabilumą stiuacija nė kiek negerėjo. Buvo akivaizdu, kad nerūpestingumas paprasčiausioms pareigoms buvo sukeltas ne depresijos.

Asketinė ortodoksų Tradicija bemat atpažintų Sofijoje yda, kuri vadinama „akedia“ (kedos - rūpestis, a - neigiantis priešdelis alphia privativum). Jį galima versti „nusiminimo“ arba „nusivylimo“ pavadinimu. 90-oje Septuagintos psalmėje jis vadinamas „vidudienio demonu“. Nusiminimas - tai galimai prislėgtas tuščias dūmojimas, kai nebėra rūpesčio dėl esminių dalykų ir niekam nekyla rankos. Kaip remdamasi aristoteline tradicija šią ydą apibrėžia Rebecca Konyndyk DeYoung, nusiminimas, tai „priešinimasis meilės reikalavimams“. Ortodoksų Tradicijoje nusiminimas apibūdinamas kaip valingas malonės išsižadėjimas, Dievo meilės atsisakymas.

Būtent „valia“ yra bet kurios ydos atpažinimo žodis. Liga tikrąja to žodžio prasme, pasak ortodoksų Tradicijos, gali būti arba nuodėmės pasekmė, arba išbandymas. Bet kokiu atveju, tai yra būklė, į kurią patenkama be tiesioginio savo valios pareiškimo, be sutikimo - tai yra tai, kame esame priversti gyventi.

„Liga“ perkeltine prasme, t.y. dvasios liga, kuri yra ne kūno ar sielos (psichikos) susirgimas, yra moralinio gyvenimo problema. Ji yra susijusi tiesiogiai su mūsų neteisingais pasirinkimais. Kai daugybe kartų pasiduodame nusiminimui, gali išsivystyti depresija, tačiau pati akedija yra mūsų valingas pasidavimas aistrai, o ne liga įprasta šio žodžio prasme.

PSICHIATRIJOS IR KUNIGIJOS BENDRADARBIAVIMAS

Iš vieno dėstytojo esu girdėjęs tokią istoriją. Kartą pas psichoanalitiką atėjo žmogus, kuris guodėsi, kad labai prastai jaučiasi. Kai paciento paklausė, kas nutiko, šis atsakė, kad neseniai nužudė žmogų. Psichoanalitikas pasakė, kad tai normalu, jei jis pats būtų nužudęs žmogų, jaustųsi lygiai taip pat.

Šis žmogus kreipėsi ne į tą specialistą - jis nerimavo dėl savo elgesio moralinio turinio, t.y. dėl padaryto valios sprendimo, o ne norėjo išsigydyti ligą. Padėti susivokti moralėje ir gauti išrišimą jam būtų galėjęs kunigas.

Laimei, kasmet vis labiau plinta psichiatrų ir dvasininkų bendradarbiavimas. Juk teisingai paskirti psichoaktyvūs vaistai prablaivina sąmonę ir suteikia galimybes keisti gyvenimą arba bent jau nuslopina žmogų, kad apsaugotų jį nuo žalos sau ir, kad jo gyvenimą galėtų bandyti keisti aplinkiniai. Apsileidęs, nesigydantis psichinių, kaip ir kūniškų ligų žmogus sunkiai gali progresuoti dvasiniame gyvenime.

Priešingai, kai psichiatrijos resursai išsemiami ir žmogus negali grįžti į įprastą gyvenimą, gali padėti kunigas. Akedija apsėstam žmogui kunigas gali padėti rasti Dievo meilę, Dievo malonę, Dievo paveikslą savyje. Psichiatrija niekada neišmokys žmogaus ugdyti savyje dorybes.

Nors posovietinėse šalyse dažnai vyrauja negatyvūs psichiatrijos stereotipai, kaip rašo A. Michelas, vakarietiška psichiatrija kaip tik sukuria saugią aplinką, kuri gali būti puiki starto aikštelė dvasiniam gyvenimui. Vakarietiškoji psichiatrija neteisia paciento, nesvarsto jo pasirinkimų, o tiesiog bando jam padėti. Suvokęs, kad yra gavęs visą pagalbą, o toliau viskas priklauso nuo jo moralinio elgesio, asmuo gali blaiviau vertinti dvasinio augimo galimybes.

Priešingai, kartais Bažnyčioje yra susiformavusi tokia antikrikščioniška teisimo kultūra, kad susidūręs su kunigu žmogus susiduria ne su geruoju samariečiu, o su jį teisiančiu farizieju, kuris nesiūlo jokios produktyvios išeities, o tik smerkimą. Asmuo yra tarsi tikinamas, kad jis yra kaltas dėl visko kas yra ir kad yra iš esmės, substanciškai blogas. Blogiausia, jei šis asmuo turi psichinių sutrikimų, ligą, ir yra kaltinimas dėl ligos.

Šiuo metu yra labai daug knygų ir publikacijų apie ortodoksų tikėjimo ir psichoterapijos sąsajas:

- Archbishop Hierotheos (Vlachos). (1994). Orthodox Psychotherapy: The Science of the Fathers. Levadia Levadhia, Greece: Birth of the Theotokos Monastery.
- Archbishop Chrysostomos (2006). A Guide to Orthodox Psychotherapy: The Science, Theology and Spiritual Practice Behind it and Its Clinical Applications. University Press of America.
- Lapin, Alexander (April–July 2007). "What is "psychotherapy" in context of the Orthodox Christianity?". World Cultural Psychiatry Research Review 2 (2/3): 83.
- Michel, Andrew. (2013) In Pursuit of Sophia: On Pilgrimage with Depression and Acedia. Center for Christian Ethics at Baylor University

ir kt. Tarpdiscipliniai tyrimai atveria visiškai naujas galimybes padėti žmogaus kūnui, sielai ir dvasiai.